Pasakojama, kad šis plėšrūnas sirgęs kadaise plačiai paplitusia, bet dabar jau užmiršta ekstremistine raudonosios pasiutligės forma. Vieniši po Europą ar Vidurinius Rytus keliavę klajūnai teigė ne vieną naktį tolumoje girdėję skausmingą Iljičiumi Ramirezu Sanchezu (1949) praminto gyvūno staugimą, kuriame atsispindėdavo pačios intymiausios šio žinduolio svajonės.

Kaip ir dauguma bendraminčių, šakalas veikiausiai troško sugriauti kapitalizmu pravardžiuojamą laisvosios rinkos ekonomiką ir prisidėti prie komunistinės utopijos statybų, tačiau didžiąją jo energijos dalį pasiglemžė palestiniečiais vadinamų musulmonų kova su Izraeliu.

Teigiama, kad 1973–1974 m. žiemą Iljičius įsliūkino į Londone gyvenusio verslininko Josepho Edwardo Sieffo (1905–1982) namus ir bandė šį kompanijos "Marks & Spencer" atstovą mirtinai užgraužti, tačiau tolumoje netikėtai sugaudusios šungaudžių sirenos privertė šakalą sprukti.

Manoma, kad šakalas keletą metų palaikė gana artimus santykius su profesionaliu palestiniečių dresuotoju Wadie Haddadu (1927–1978), kuris, pasak į Didžiąją Britaniją pabėgusio SSRS valstybės saugumo komiteto archyvaro Vasilijaus Nikitičiaus Mitrochino (1922–2004), buvo dar ir to paties sovietų komiteto agentas, viršininkų pramintas Nacionalistu.

Pasakojama, kad kartu su W.Haddadu šakalas bandė organizuoti keletą teroro aktų, tačiau po politiškai nenusisekusio OPEC atstovų pagrobimo (1975 m. gruodžio 21–23 d.) dresuotojo ir gyvūno santykiai pašlijo. 1978 m. pavasarį W.Haddadas mirė Rytų Vokietijoje nuo leukemijos.

Dvasinio vadovo netekęs šakalas daugelį metų klajojo po pasaulį, tačiau galiausiai buvo sugautas Sudane ir išsiųstas į zoologijos sodą Prancūzijoje.

1974 m. Jungtinės Tautos pripažino ekstremistinę Palestinos išsivadavimo organizaciją oficialia palestiniečių atstove ir suteikė jai stebėtojos statusą. Nepraėjus nė metams, buvo žengta dar toliau. 1975 m. lapkričio 10 d. Jungtinės Tautos priėmė rezoliuciją 3379, kuria buvo įtvirtinta nuostata, jog sionizmas yra rasizmo ir rasinės diskriminacijos atmaina.

Už šią iniciatyvą daugiausia balsavo musulmoniškų (Afganistanas, Saudo Arabija, Libija), Lotynų Amerikos (Meksika, Brazilija), juodosios Afrikos (Nigeris, Uganda, Ruanda, Tanzanija) ir komunistinių valstybių (SSRS, Kuba, Rytų Vokietija, Kinija, Jugoslavija) atstovai.

"Simboliška, kad šie ginčai, galintys tapti lūžio tašku Jungtinių Tautų ateičiai ir lemiamu tolesnio šios organizacijos gyvavimo veiksniu, užvirė būtent lapkričio 10 d. Ši diena prieš trisdešimt septynerius metus buvo įrašyta į istoriją kaip Kristallnacht, Krištolinė naktis", – pastebėjo būsimasis Izraelio prezidentas Chaimas Herzogas (1918–1997), tuo metu atstovavęs žydų valstybei Jungtinėse Tautose.

Kai kas šį Jungtinių Tautų meilės protrūkį palestiniečiams yra linkęs sieti su ketvirtuoju generaliniu sekretoriumi Kurtu Josefu Waldheimu (1918–2007), kuris Antrojo pasaulinio karo metais (1939–1945) tarnavo Vermachte, tačiau į Jungtines Valstijas pabėgęs komunistinės Rumunijos žvalgybos karininkas Ionas Mihai‘us Pacepa (1928–2021) savo knygoje "Dezinformacija" (2013) pateikė kiek kitokią versiją.

Anot jo, šios rezoliucijos, kuri oficialiai buvo pristatyta kaip arabų iniciatyva, projektą iš tikrųjų parengė Maskva. Tarsi to dar būtų negana, KGB darbuotojai Jungtinių Tautų būstinės apylinkėse tais metais išplatino šimtus pašaipaus pobūdžio antiamerikietiškų ir antisemitinių iliustracijų, mat, anot Jurijaus Andropovo (1914–1984), komiški paveikslėliai trečiojo pasaulio atstovus veikia labiau nei dokumentinė, faktais grįsta medžiaga.

"Per tuos metus, kai buvau sovietų bloko žvalgybos bendrijos viršūnėje, supratau, kad simbolinė prasmė yra labai svarbi žinia "pašvęstiesiems". Kremlius visada buvo linkęs į simbolizmą – dar vieną emocijas veikiantį ginklą, meistriškai įvaldytą Rusijos carų ir jų įpėdinių komunistų", – samprotavo I.M.Pacepa.

1976 m. birželio 27 d. "Air France" kompanijos lėktuvą, padedami dviejų palestiniečių, užgrobė "Revoliucinių ląstelių" (Revolutionäre Zellen) organizacijai priklausantys kairieji vokiečių teroristai Wilfriedas Bonifatius Böse (1949–1976) ir Brigitte Kuhlmann (1947–1976).

Iš pradžių pagrobėjų užvaldytas lėktuvas kartu su įkaitais nusileido Libijos mieste Bengazyje, tačiau teroristams pulkininkų pulkininko Muammaro Muhammado Abu Minyaro al-Gaddafio (1942–2011) karalystė veikiausiai nepaliko įspūdžio, tad galiausiai nuspręsta skristi į žmogėdros įvaizdį puoselėjančio Idi Amino (1925–2003) valdomą Ugandos miestą Entebę.

Teigiama, kad Ugandos despotas šiltai sutiko lėktuvo pagrobėjus ir net pats juos asmeniškai pasveikino. Patikimų paaiškinimų, leidžiančių racionaliai pagrįsti Idi Amino džiaugsmą, beveik nėra. Galima tik kelti prielaidą, kad Ugandos diktatorius tikėjosi iš įkaitų krizės išpešti politinės naudos, susikurti naują diskusiją skatinančio tarpininko įvaizdį ir savo trofėjų kolekciją papildyti Nobelio taikos premija.

Pagrobėjams įsikūrus Entebėje, žydų tautybės žmonės buvo atskirti nuo kitų įkaitų. Vėliau pasakota, kad vienas pagrobtųjų teroristui Wilfriedui parodė ant kūno ištatuiruotą skaičių kombinaciją, liudijusią apie žmogaus patirtą nacionalsocialistinės Vokietijos koncentracijos stovyklų siaubą.

Į šį gestą Wilfriedas atsakė Nobelio medicinos premijos verta sentencija: "Aš nesu nacis. Aš – idealistas."

1976 m. liepos 4 d. Entebėje įkalintus įkaitus išvadavo Izraelio gynybos pajėgų kariai, kurie į Ugandos teritoriją pateko negavę asmeniško Idi Amino leidimo. Sužinojęs apie sėkmingą Izraelio operaciją, Idi Aminas taip nusiminė, kad po poros metų pradėjo kariauti su kaimynine Tanzanija.

Palaikė dideliu šunimi

Pirmuosius invazinės rūšies atstovo žingsnius Lietuvos teritorijoje užfiksavo Ventės rago ornitologijos stoties darbuotojas Vytautas Eigirdas, kuris iš pradžių šakalą palaikė dideliu šunimi.

"Buvau Ventės švyturyje ir išvydau ledu bėgantį gyvūną. Pagalvojau, jog tai šuo, bet nufotografavau. Neskubėjau skelbti šios žinios, nes nebuvau tikras, jog tai šakalas", – pasakojo ornitologas V.Eigirdas.

Plėšrūnas buvo pastebėtas apie du kilometrus nuo kranto.

Gyvūnas bėgo nesiblaškydamas, kol dingo už nendrių. Šakalas parbėgo iš Kaliningrado pusės, o vėliau pakrante nuskubėjo Rusnės link.

V.Eigirdas pirmiausia nuotraukas išsiuntinėjo specialistams ir tik gavęs jų patvirtinimus, jog jo matytas gyvūnas tikrai yra šakalas, šia žinia pasidalijo viešai.

Ornitologo užfiksuotas gyvūnas kol kas yra vos trečias šios rūšies atstovas, pasirodęs Lietuvoje.

"Labai daug diskusijų dėl šio gyvūno ir, mano galva, jis nepelnytai priskiriamas invazinėms rūšims. Nemanau, kad šakalai turėtų kelti mums didelę grėsmę. Jie plinta natūraliai, tikėtina, dėl šiltėjančio klimato. Gal jie ir darys kokią nors įtaką, bet natūraliai mūsų faunai rimto pavojaus neturėtų kelti", – nuomonę išsakė V.Eigirdas.

Pirmus du nušovė

"Neseniai nerijoje užfiksuoti meškėnai. Šakalai negali būti prilyginti šiai invazinei rūšiai. Mano manymu, jų pasirodymas mūsų kraštuose labiau natūralus. Meškėnai ar usūriniai šunys buvo atvežti ir paleisti. Tada jie ėmė daugintis. Šakalai anksčiau buvo pastebėti šiaurės Lietuvoje. Kiek žinoma, tai trečia šakalų fiksacija Lietuvoje. Du pirmieji buvo nušauti. Nors jų medžioklė nebuvo įteisinta", – pasakojo V.Eigirdas.

Pirmasis šakalas buvo nušautas 2015-aisiais, antrasis – 2017 m.

Šakalai laikomi sausringų kraštų gyvūnais. Žodis "šakalas" kilęs iš persų kalbos.

Tai kiek didesni už įprastus naminius šunis gyvūnai, kurių kailis yra smėlio ir juodos spalvos. Gyvena Afrikos ir Eurazijos pusdykumėse, stepėse, savanose.

Šakalai – visaėdžiai, dažnai maitinasi dvėseliena, ėda smulkius žinduolius, driežus, paukščius ir jų kiaušinius.

Šakalai gali ilgai bėgti, pasiekia palyginti nedidelį – 16 kilometrų per valandą greitį.

Aktyviausi būna prieblandos metu. Gyvena monogamiškomis poromis.

Invazinei rūšiai nepriskyrė

Kur šiuo metu atklydėlis šakalas gyvena, nėra žinoma.

Nemuno deltos regioninio parko ekologai žiemą stebėjo žvėrių pėdas ir tikino neužtikę nė vieno šakalo.

V.Eigirdas parodė nuotraukas draugams, nusiuntė Kauno T.Ivanausko zoologijos muziejaus darbuotojams bei Gamtos tyrimų centrui.

Gamtos apsaugos asociacija (GAA) "Baltijos vilkas" nuotraukas persiuntė Europos šakalų tyrimų grupės GOJAGE specialistams, kurie patvirtino, kad nuotraukose matomas žvėris tikrai yra paprastasis šakalas.

Europoje jau kurį laiką stebimas paprastųjų šakalų judėjimas iš jiems įprastesnių pietinių regionų į šiaurinius kraštus.

Viena šiauriausių teritorijų, kurioje šakalai jau įsitvirtino – Estijos pajūris.

2015 m. per klaidą sumedžiojus pirmąjį šakalą Lietuvoje, Aplinkos ministerija buvo pasišovusi skubos tvarka įtraukti jį į invazinių rūšių sąrašą.

Invazinių rūšių kontrolės taryba, kurią sudaro Gamtos tyrimų centro, Vilniaus universiteto mokslininkai, buvo pritarusi šiai idėjai.

Tačiau gamtininko Joso Stratfordo, "Baltijos vilkas" ir Europos šakalų tyrimų grupės GOJAGE pastangomis Aplinkos ministeriją pavyko įtikinti, kad šakalas neatitinka invazinės rūšies kriterijų.

Todėl jis nebuvo įtrauktas į invazinių rūšių sąrašą Lietuvoje.

Ši rūšis natūraliai plinta į šiaurę, nėra duomenų apie didelę žalą biologinei įvairovei.

Be to, šakalas yra įtrauktas į Tarptautinę raudonąją knygą kaip Europos Sąjungos šalyse gyvenanti rūšis, kuriai gali grėsti nykimas.

Ieškojo poros

Išgirdę stulbinamą žinią apie pamaryje pasirodžiusį šakalą, GAA "Baltijos vilkas" nariai pamaryje atliko šakalų akustinį monitoringą.

Specialistai tikėjosi išaiškinti, ar šiame krašte yra daugiau šios rūšies atstovų, ar gali būti, jog pamaryje yra apsigyvenusi šakalų pora.

Tokio tyrimo metu mėginama ne pamatyti, o išgirsti šakalą. Važinėjant automobiliu, naktį leidžiamas šakalų kaukimo įrašas.

Šakalai yra labai socialūs gyvūnai, ir pora, užėmusi teritoriją, apie tai kitiems gentainiams praneša kaukimu. Leidžiamas garso įrašas išprovokuoja juos atsiliepti.

Tačiau eksperimento metu į leidžiamus įrašus pamaryje šakalas neatsiliepė.

Specialistai negali prognozuoti, ar gyvūnas nukeliavo toliau, gal nesusirado poros ir nelaiko pamario savo teritorija.

Ventės rago ornitologai visiškai nesibaimina dėl naujos rūšies atstovo kaimynystės.

"Ant žemės perintiems paukščiams grėsmę kelią tos pačios lapės, kurių čia apstu. Šakalą konkurentu labiau laiko medžiotojai. Žmonių galvose labai daug mitų. Kai kurie galvoja, kad smulkių gyvūnų naikintojai yra gandrai. Esą jie ryja kiškius. Pilna Rusnė ir pamarys gandrų, o didžiausia kiškių populiacija yra būtent Rusnės saloje. Tačiau ar realiai šakalai gali kelti grėsmę ypatingoms ir smulkioms populiacijoms, turėtų atsakyti moksliniai tyrimai", – pastebėjo V.Eigirdas.

Geriau vilkai nei šakalai

Pajūrio regioninio parko direkcijos ekologas Erlandas Paplauskis pastebėjo, jog šakalai gali kėsintis į ant žemės perinčius paukščius.

"Bet man geriau vilkas nei šakalas. Šakalai yra įžūlesni. Vilkai laikosi atokesnėse teritorijose, randa sau vietą didesniuose miškuose. Šakalams didžiausias konkurentas yra vilkas. Kuo daugiau bus vilkų, tuo mažiau šakalų", – tikino E.Paplauskis.

Šakalai gali konkuruoti ir su lapėmis. Tačiau šis gyvūnas pasižymi kitokiomis savybėmis nei lapės ar vilkai.

"Jie landesni ir įžūlesni, bet ir atsargūs. Jei jo nemedžiosi, jis ir nejaus turįs priešų. Kita vertus, tai nauja rūšis. Gyvūnai nežino, jog jo reikia saugotis, jie nėra prisitaikę. Gamta reaguoja į visas naujas grėsmes. Bet kiekviena nauja rūšis turi natūraliai įsiterpti. Mūsų parke vilkų nėra, bet gyvūnai saugosi lapių. O šakalo gyvenimo strategija yra šiek tiek kitokia nei lapės. Jie panašūs tik savo bastūniškumu. Bet medžioti šakalus aš skatinčiau. Didelio džiaugsmo dėl jo atsiradimo nejaučiu. Geriau daugiau vilkų būtų", – nuomonę išsakė E.Paplauskis.

Sumedžiojo baltarusiai

Rudenį šakalai pastebėti Baltarusijoje. Šis faktas vietinės spaudos taip pat buvo vadinamas sensacingu.

Šakalas įkliuvo medžiotojų šunims vienos medžioklės metu. Tad mokslininkai galėjo ištyrinėti gyvūną.

Šakalams didžiausias konkurentas yra vilkas. Kuo daugiau bus vilkų, tuo mažiau šakalų.

Baltarusiai tąkart garsiai stebėjosi nauja gyvūnijos rūšimi. Esą pirmas gyvūnas, panašus į šakalą, buvo nušautas 2011 m. Bresto srityje.

Praėjusį rudenį medžiotojai šakalą sumedžiojo taip pat šioje srityje.

Šakalų populiacija aptinkama Rumunijoje, Moldovoje, Užkarpatėje.

Baltarusijos mokslininkų nuomone, šakalai žmonių bijo, tad į sąvartynus maitintis neina.

Tačiau jiems neįveikiama snieginga žiema, šiems gyvūnams sunku judėti, kai sniego danga ypač stora.

Ir tokios žiemos šiems gyvūnams gali būti pražūtingos, nes jie tiesiog nesusiras maisto.

Beje, šakalai nelaikomi miškų gyventojais, jie laikomi apleistų durpynų, kur daug krūmų, laukymių, gyvūnais.

Gamtos ekspertas ir mylėtojas Selemonas P. (nepainioti su bibliniu karaliumi Saliamonu) tikina, kad būtent šie paukščiai garsėja išradingumu ir aukšta psichika. Esą girioje kėkšto vieta ypatinga: jis viską mato, jo visur pilna, apie kiekvieną naujieną jis praneša skardžiu tarškimu.

Gamtininko teigimu, toks kėkštas būna tik neveisimosi metu. Perėdamas ir augindamas paukščiukus skardžiabalsis nutyla ir tarsi pradingsta, kaip ir visi jo gentainiai. Skirtingai nei mūsų pseudogarsenybės, apie kurių pastojimą, nėštumą, gimdymą, vaiko vardą, jo krikštynas, anytos kišimąsi į kūdikio auginimą ir kitą buities dumblą, žinios į viešumą brukamos su pertekliniu narcisizmu.

Bet jau džiugu, kad kėkšto išmintį pagaliau perima ir kai kurios žvaigždės. Pirmoji kregždė – tokia dainininkė Natalija. Pasirodo, ji vėl pagaliau įsimylėjo (gal jau kokį 72 kartą), bet šįsyk „širdies reikalais nusprendė nebegroti viešai“, pagirtina, tik ar ilgam?

Dar paukščių tema. Yra toks garsus politikas gražia plėšraus sparnuočio pavarde – A.Sakalas. Taigi jis ir vėl parašė straipsnį. Ir vėl jis gausiai komentuojamas internete, o kai kurie komentarai, švelniai tariant, negražūs.

Nežinantiems priminsime, kad politikas A.Sakalas yra įžeidus ir principingas, be kita ko – signataras. Spaudos liudijimu, vien Vilniaus apylinkės teisme dar iki euro įvedimo jam iš komentarus rašiusiųjų buvo priteista apie 30 tūkst. litų.

Gal drąsūs komentatoriai apie tai nežino, o jei žino, akivaizdu, kad jiems trūksta to triukšmadario kėkšto išminties ir nuojautos, kada prasminga patylėti ir tiesiog nesikišti, kur nedera, nes galima ir nudegti.

Pastaruoju metu Lietuvos gamtos ir gyvūnijos mylėtojai įsitraukė į diskusiją dėl šakalo, kai labiau Afrikoje ir Eurazijoje paplitęs gyvūnas balandžio viduryje sumedžiotas Šakių rajone. Iškart pradėta kalbėti apie plėšrūno žalą Lietuvos aplinkai, jo priskyrimą invazinėms rūšims ir medžiotojų paraginimą tokius žvėris šaudyti vos pamačius. Ar iš tiesų šie šuninių šeimos atstovai gali Lietuvos miškuose pridaryti bėdos?

Lietuvoje gyvenantis gamtos mylėtojas iš Anglijos Josas Stratfordas parengė straipsnį apie šakalus ir jų kelionę iki Lietuvos. Mokslininkas mano, jog tam, kad šakalai būtų priskirti invazinei rūšiai trūksta argumentų ir šis Aplinkos ministerijos sprendimas yra kiek skubotas. Apžvelgęs Europos mokslininkų literatūrą J. Stratfordas rašo, jog šakalai nuo seno gyveno Šiaurės Afrikoje, pietų ir pietryčių Europoje, tačiau per paskutinius dešimtmečius natūraliai plinta į šiaurę. Kitaip tariant, jų pasirodymas Baltijos šalyse mokslininkų, ar bent kiek labiau su šių gyvūnų migracija susipažinusių žmonių neturėtų stebinti.

Apie 1960-uosius metus šakalai buvo išmedžioti ir išnuodyti dalyje Rytų Europos šalių, tokių kaip Makedonija, Vengrija. Netrukus tuo susirūpinta ir šie plėšrūnai pradėti saugoti. Jų populiacija greitai atsigavo Bulgarijoje, Rumunijoje ir Serbijoje. Pamažu gyvūnai pradėjo plisti į tokias šalis kaip Ukraina, Austrija ir vis tolo nuo savo tėvynės – Balkanų pusiasalio šalių. 2012-aisiais jie pastebėti Ukrainoje, Baltarusijoje ir Šveicarijoje. 2015-ųjų gegužę socialinius tinklus apskriejo Lenkijos nacionaliniame parke įamžinto šakalo nuotrauka. Balandį pirmasis šakalas sumedžiotas ir Lietuvoje.

Kodėl migruodami iš pietų pirmiausia nuklydo pas kaimynus?

Mokslininkas savo tinklaraštyje josstratford.co.uk pabrėžia, jog tarptautiniuose gamtosaugos dokumentuose invazinėmis rūšimis laikomi tie gyvūnai ar augalai, kuriuos į jiems nebūdingą vietą atvežė žmogus. Kitaip tariant, tai – rūšys, kurios konkrečiame regione paplito nenatūraliai.

Europos Sąjungos taisyklėse rašoma: „Kai kurios rūšys natūraliai migruoja dėl klimato kaitos poveikio. Jos neturėtų būti laikomos invazinėmis.“

Kita vertus, kadangi 2013-aisiais kaimyninėje Estijoje sumedžiotas šakalas kažkokiu būdu atsidūrė per 1200 kilometrų į šiaurę nuo iki tol mokslininkų žinotos savo paplitimo ribos, iškart kilo klausimų, ar kas nors nebus šių gyvūnų atvežęs.

Vis tik mokslininkai patvirtina, jog šakalai jau tris dešimtmečius migravo į šiaurę, be to, nepasirodė jokios informacijos, kad šakalai kur nors būtų ištrūkę iš aptvaro ar paleisti į laukinę gamtą. Mokslininkai spėja, jog šakalai į šiaurę plito pagal Dauguvos upės baseiną, todėl visų pirma jų atsirado Latvijoje ir tik vėliau jie atklydo į Lietuvą.

J. Statfordas, peržvelgęs gausybę mokslinių publikacijų daro išvadą, jog šie žvėrys į Lietuvą atklydo natūraliai migruodami. Kadangi jie nei buvo atvežti, nei kelia didesnę grėsmę Lietuvos gamtai, nebūtų logiška jų traktuoti kaip invazinės rūšies.

Ėda viską, nuo bulvių lupenų iki kiškių

Šakalai minta įvairiais smulkiais gyvūnais, dažniausiai – nedideliais graužikais ir kiškiais. Jų racionas labai panašus į lapių. Bulgarijoje atlikti kruopštūs šakalų mitybos tyrimai (tirtas gyvūnų skrandžių turinys) parodė, jog didžiąją dalį (daugiau nei pusę) jų raciono sudaro smulkūs graužikai, dešimtadalį – kiškiai ir retais atvejais šie plėšrūnai susimedžioja paukščių. Tiriant šakalų skrandžio turinį rasta ir naminių paukščiu likučių, tačiau mokslininkai padarė išvadą, jog šakalas juos rado nugaišusius ir išmestus, o ne susimedžiojo.

Kiti mokslininkai pabrėžia, jog šakalai neretai suėsdavo medžiotojų išdarinėtų kanopinių žvėrių liekanas. Kadangi Rytų Europos šalyse vyko intensyvios medžioklės, šakalai turėjo pakankamai maisto, kad galėtų veistis ir iškeliauti gardumynų ieškoti tolyn į šiaurę.

Šakalų skrandžiuose rasta mažų šerniukų, taip pat naminių šunų, kačių, kiaulių liekanų. Mokslininkas teigia, jog šakalai dažnai lankosi sąvartynuose ir ėda įvairias žmonių išmestas atliekas. Užfiksuota, jog jie yra ėdę net bulvių žieveles, sugedusias pieniškas dešreles, paukščių plunksnas ar odeles. Kai kurie mokslininkai mano, jog šakalai išgyvena ir sėkmingai plinta dėl kuriamų sąvartynų.

Šakalai taip pat ėda ir augalinį maistą: uogas, giles, grūdus, vaisius. Toks maistas sudaro nuo penktadalio iki 40 proc. šakalo raciono.

Ne šaudyti, o priimti

Taigi ko šakalai gali pridirbti Lietuvoje? Po pirmojo šakalo sumedžiojimo pasigirdo kalbų, jog šie plėšrūnai pakenks ant žemės lizdus sukantiems paukščiams, vandens paukščiams, aršiai konkuruos su lapėmis bei vilkais dėl maisto. Portalui GRYNAS.lt tokius nuogąstavimus dėl aršios konkurencijos su kitais plėšrūnais padarinių pateikė zoologijos mokslų daktaras Egidijus Bukelskis.

J. Statfordo nuomone, šakalų pasirodymas neturės reikšmingos įtakos Lietuvos gamtai, išskyrus tikėtinai sumažėsiantį lapių skaičių, mat su jomis šakalai konkuruos dėl gyvenamos teritorijos ir maisto. Nuogąstavimai dėl didelės žalos kitoms rūšims pagrįsti tik lyginant šakalą su kitomis anksčiau į Lietuvą atklydusiomis rūšimis: Amerikos audine, usūriniu šunimi. J. Stratfordas teigia, jog tai – silpni argumentai.

„Nors visuomet sudėtinga nuspėti, kaip būtent rūšis elgsis naujoje aplinkoje, galima tiesiog patyrinėti, kokią įtaką šakalų atsiradimas turėjo kitose Europos vietose, šalyse, kur jie anksčiau negyveno“, – rašo J. Statfordas.

Gamtininkas vardija, kad per keliolika metų Lietuvą ir Latviją pasiekė ne viena nauja rūšis, anksčiau gyvenusi tik Pietų Europoje, antai didysis baltasis garnys ir bitininkas (paukščių rūšis).

Pasak J. Stratfordo, šakalų pasirodymas Baltijos šalyse turėtų būti priimamas kaip natūralus reiškinys, kurį galėjo lemti šiltėjančios žiemos ir sumažėjęs vilkų skaičius. Šakalas turėtų būti traktuojamas kaip nauja, o ne invazinė rūšis.

Dėl konkurencijos su kitomis rūšimis, iki šiol mokslininkų atlikti tyrimai rodo, jog vietose, kur vilkai, šakalai ir lapės gyvena toje pačioje teritorijoje, vilkai dažniausiai nustelbia šakalus konkurencinėje kovoje, tačiau atėjūnai apėda lapes.

Taigi šakalai traukiasi iš gausiai vilkų gyvenamų teritorijų, tačiau gali lemti lapių populiacijos mažėjimą arba jų išstūmimą iš jų gyvenamų teritorijų. Vis tik mokslininkai pabrėžia, jog lapės yra plačiai paplitusios, joms gali tekti tiesiog pakeisti gyvenamą vietą, tačiau grėsmės rūšies išlikimui nėra.

J. Stratfordas daro išvadą, jog vilkų populiacijai šakalų atsiradimas Lietuvoje įtakos neturės, o lapių populiacija gali sumažėti.

Europoje nėra atlikta tyrimų, kokią įtaką vienas kitam daro Lietuvoje itin saugoma paprastoji lūšis ir šakalas. Greičiausiai šie plėšrūnai taip ir nesusitinka, nes lūšys gyvena dideliuose miškų masyvuose ir maitinasi stambesniais žvėrimis, nei šakalai.

Su barsukais šakalai sugyvena nekonkuruodami, netgi slepiasi tose pačiose slėptuvėse.

Vienos rūšys natūraliai užleidžia vietą kitoms

Vertinant šakalą kaip plėšrūną, tikėtina, jog jo atsiradimas gali lempti smulkių graužikų sumažėjimą. Tuo pačiu tai gali turėti įtakos tuo pačiu maistu mintančioms pelėdoms.

Kita vertus, jei pagausėjus šakalų populiacijai mažėja lapių populiacija, plėšrūnų skaičius stipriai neišauga. J. Stratfordas prognozuoja, jog smulkių graužikų skaičiui šakalų atsiradimas didelės žalos nepadarys.

Šakalai mėgsta gyventi prie vandens telkinio, todėl nerimauta, jog gali padaryti žalos retiems vandens paukščiams.

Vis tik antai saugomų rudakaklių berniklių populiacijai šakalai įtakos nepadarė (tirta situacija paukščių žiemojimo vietose Rumunijoje ir Bulgarijoje, ten, kur gyvena ir šakalai).

J. Stratfordas daro išvadą, jog šakalų įtaka Lietuvos gamtai ir kitoms rūšims bus minimali. Jie gali nebent sumažinti lapių populiaciją, taip pat sumažinti šernų ir jaunų elnių prieauglį sumedžiodami jų jauniklius.

Gamtininkas prieštarauja sprendimui šakalą traktuoti kaip invazinę rūšį, nes tai yra į Lietuvą savo kojomis atkeliavęs gyvūnas, o gamta yra kintantis organizmas ir joje vienos rūšys išnyksta, kitos – užkariauja jų vietą ir apsigyvena tose pačiose teritorijose. Pavyzdžiui, Lietuvoje išnyko ąžuolinė miegapelė, o gražuolio žalvarnio gyvenamas teritorijas užgrobia didysis baltasis garnys.

Šakalų įtraukimui į invazinių rūšių sąrašą aktyviai priešinasi ir gamtosauginė organizacija „Baltijos vilkas“. Šios organizacijos nariai savo poziciją be anksčiau mokslininko J. Stratfordo jau paminėtų argumentų sustiprina faktu, jog šakalas yra įtrauktas į Tarptautinę (IUCN) raudonąją knygą, jo statusas Europos Sąjungos šalyse yra įvardintas kategorija „NT“ – rūšis, kuriai gali grėsti išnykimas.

Tekstą parengė Inga Labutytė-Atkočaitienė

Nuo gegužės Lietuvoje bus leista medžioti šakalus.

Aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas šia šalies gamtinei aplinkai nebūdinga rūšimi papildė medžiojamųjų gyvūnų sąrašą.

Medžioti šakalus bus leidžiama visus metus, Medžioklės taisyklių pasikeitimas įsigalios gegužės 1 dieną, pranešė Aplinkos ministerija.

„Šakalas – tai gyvūnas, nebūdingas mūsų gamtinei aplinkai. Jis gali paveikti šalies ekosistemą ir sutrikdyti jos pusiausvyrą. Artimiausiu metu bus svarstomas ir šios rūšies įtraukimas į invazinių rūšių sąrašą“, – sakė aplinkos viceministras Linas Jonauskas.

Medžioti šakalus visus metus leista ir juos įtraukti į invazinių rūšių Lietuvoje sąrašą siūloma dėl to, kad kol kas neaišku, kokią įtaka nauja rūšis darys ekosistemai ir kaip atėjūnas prisiderins prie vilkų, lūšių, lapių ir usūrinių šunų kaimynystės. Nežinoma, ir kas taps šakalų pagrindiniu grobiu.

Pasak pranešimo, šie gyvūnai gali kelti grėsmę ant žemės perintiems paukščiams. Estijoje paprastasis šakalas paskelbtas invazine rūšimi ir yra įtrauktas į medžiojamųjų gyvūnų sąrašą.

Pernai šakalas sumedžiotas Jelgavos rajone, šiemet - Lietuvoje, Šakių rajone.

Oro policijos misiją Baltijos šalių oro erdvėje atliekantis Lenkijos karinių oro pajėgų padalinys į Šiaulių oro uostą pasikvietė ir sakalininką. Jo treniruoti plėšrūs paukščiai išbaido iš oro uosto skrydžiams pavojų keliančius sparnuočius.

Zokniuose apsigyvensiantys sakalas ir trys vanagai baido paukščius, kad skrydžiai vyktų saugiai, ir atlieka tai, pasak specialistų, daug geriau nei garsinė signalizacija.

Trys vanagai – Jorkas, Boltas, Milė – ir sakalas Huseinas jau pasirengę darbui. Nerimsta ir šuo – vokiečių pointeris Šany.
Pasak sakalininko, šuns pareiga pakelti oro uosto žolėje tupinčius paukščius – kirus, žvirblius, antis – o plėšrieji paukščiai juos akimirksniu pagauna. Ir sakalus, ir vanagus jis treniruoja pats.

„Pirmiausia paukščius mokau nutūpti ant rankos, paskui lesti iš rankos, o paskui skraidyti. Virvę palaipsniui ilginu. Kai paukštis supranta, kad reikia sugrįžti pas šeimininką, prasideda treniruotės oro uoste“, – sako
sakalininkas Michalas Bienas.

Ši brigada į Šiaulių oro uostą atvyko liepos pabaigoje ir dirbs iki rugsėjo – lenkų misijos Baltijos valstybių oro erdvėje pabaigos.

Paukščiai kasmet atneša milijoninių nuostolių viso pasaulio aviacijai. Patekę į besisukančius lėktuvų variklius sparnuočiai ne tik juos sugadina, bet ir sukelia aviakatastrofas, per kurias žūsta žmonės. Todėl oro uostams labai svarbu turėti efektyvias paukščių baidymo sistemas. Dažniausiai šaudomos raketos, paleidžiami garso įrašai su plėšrių paukščių balsais arba puolamų ir streso ištiktų paukščių balsais.

Sakalininkas sako, kad didžiausiais efektas pasiekiamas, kai oro uostuose dirbama su gyvais paukščiais, nes prie mechaninių paukščiai greitai pripranta ir nebebijo.

Jelgavos rajone (Latvijos pasienis su Lietuva) medžiotojas sumedžiojo šakalą. Pranešama, kad anksčiau kaimyninės šalies miškuose šių plėšrių keturkojų nepasitaikydavo.

Internetinio Latvijos portalo "Latvijas Avize" teigimu, nušautą žvėrį identifikavo zoologai. Jie patvirtino, jog, sprendžiant pagal išvaizdą ir kitus išorinius požymius, tai – paprastasis šakalas (lot. - Canis aureus). Tačiau, zoologo Janio Ozolinio (Janis Ozolins) teigimu, tiksliau identifikuoti žvėrį būtų galima atlikus DNR ar bent jau gyvūno kaukolės analizę.

Sprendžiant iš šakalo virškinimo trakte rastų elninio žvėries liekanų, medžiotojas nušovė savarankiškai gyvenusį ir medžiojusį laukinį gyvūną – abejojama, ar jis galėjo būti zoologijos sodo pabėgėlis.

Neseniai šakalų pastebėta ir Lenkijoje bei vakarinėje Ukrainos dalyje. XX a. šakalai įsikūrė Kaukazo kalnuose ir jų apylinkėse. Šakalų gausiau sutinkama Balkanų pusiasalyje ir Mažojoje Azijoje. Praėjusių metų vasarį paprastasis šakalas buvo sumedžiotas ir Estijos miškuose. Beje, tąsyk, kaip ir dabar Latvijoje, nukauta šakalo patelė.

Manoma, kad šakalų medžioklės arealo plitimą lemia vilkų populiacijos mažėjimas ir sąvartynai, šiukšlynai, kuriuose žvėris nesunkiai randa maisto. Kaip viena iš galimų šio pietuose gyvenančio gyvūno migracijos į šiaurę priežasčių įvardijamas ir šylantis klimatas.