„Reikėjo strateguoti skrydį, kaip šachmatų partiją. Tai didžiulis iššūkis, nes orai ne tai, kad nelepino, bet kažkas tiesiog lyg sėdi ir sako ne ne ne“, – kalbėjo sklandytojas Sakalas Uždavinys.

„Tai buvo tiek lietūs, tiek debesys, buvo giedros dienos, ir turėdavome aklai spėlioti, kur yra termikai“, – prisiminė sklandytojas Ignas Bitinaitis.

Termiku sklandytojai vadina šiltą oro masę, kuri ir padeda sklandytuvui sėkmingai sklęsti oru. Ypatingai, pasak pilotų, buvo sunku nuskristi nuo Vilniaus iki Alpių.

„Formavosi labai daug kliūčių ir jos ateidavo iš įvairių krypčių, ten lietus nulyja, žemė šlapia, nėra skrydžiui reikalingo šilto oro, skrendame toliau, žiūrime dar viena audra, dar viena, dar viena“, – pasakojo I. Bitinaitis.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Idėja šiam skrydžiui kilo užsinorėjus perkristi didžiąją dalį Europos ir pasiekti Atlanto vandenyną.

Šie metai – Dariaus ir Girėno skrydžio metinės, nuo tragiškai pasibaigusio skrydžio jau praėjo 90 metų.

Skrydis nebuvo idealus. Vyrai planavo skristi dešimt dienų, tačiau užtruko ilgiau.

„Mums gavosi trylika dienų, dvylika skrydžio dienų, vieną ilsėjomės, buvo toks prastas oras Vokietijoje, nebuvo visiškai sąlygų“, – pasakojo skrydžio iniciatorius Algirdas Šimoliūnas.

Vis dėlto, realaus pavojaus pilotams net ir per audras nebuvo iškilę.

„Pavojus susijęs su patirtimi, jei žinai, kaip skristi ir prastu oru, tai nebus pavojinga, bet šiaip buvo saugu, tik labai sudėtinga ir sunku“, – teigė I. Bitinaitis.

Tačiau finišą Portugalijoje pasiekė ne visi. S.Uždaviniui skrydis baigėsi Alpėse.

„Kai mes skridome per Alpes, pakliuvau į slėnį ir negalėjau paimti aukščio, kad perlipti kalnus, valandą, pusantros tryniausi bandydamas rasti galimybę, kaip apeiti“, – sakė S. Uždavinys.

Tokių skrydžių nei Lietuvoje, nei Europoje niekas nedaro, kad skristi iš taško į tašką...

Pilotas suprato, kad reikia leistis mažame nepažįstamame aerodrome.

„Kadangi yra nepažįstamos vietovės, nutūpiau ne visiškai taip, kaip tikėjausi, buvo pažeista ir važiuoklė ir nedidelė nugaros traumą gavau“, – prisiminė jis.

Kiti du pilotai skrydį tęsė ir baigė jį sėkmingai.

„Tokių skrydžių nei Lietuvoje, nei Europoje niekas nedaro, kad skristi iš taško į tašką... Nes visi skraido trikampiu ar ratu“, – aiškino A. Šimoliūnas.

Nuskristą atstumą vyrai vadina neoficialiu rekordu, nes būtent išsirinkus tikslą, tiek niekas nėra nuskridęs. Mintyse ir nauji iššūkiai.

„Kad perskisti Ameriką iš rytinės į vakarinę pakrantę, panašus atstumas, tik labai skirtinga šalis, kita įstatyminė bazė, reikia pasidomėti, bet įmanomas ir toks skrydis“, – teigė A. Šimoliūnas.

Tačiau patiko sklandyti ir Europos kalnuose, į kuriuos sklandytojai tikina tikrai sugrįšiantys.

„Sakalas Uždavinys leisdamasis į aikštelę pažeidė sklandytuvo važiuoklę ir patyrė nedidelę nugaros traumą. Deja, jis negali tęsti skrydžio per Europą.

Siunčiame Sakalui apkabinimus ir meilę, linkime jam didžiausios sveikatos!

Komandos bendru sutarimu Algirdas ir Ignas tęsia skrydį per Europą“, – rašoma „LaikasKi.lt“ feisbuko paskyroje.

Jų laukia 4000 km. atstumas iki Atlanto vandenyno, kurį pilotai planuoja įveikti per 10 skridimo dienų. Pilotai planuoja skristi maršrutu: Lietuva – Lenkija – Vokietija – Prancūzija – Ispanija – Portugalija.

Skrydžio startą temdė lietus

Pirmas skrydžio sustojimas – už 400 km. nuo Paluknio aerodromo esantis centrinės Lenkijos miestas Plockas. Komandos kapitonas Algirdas Šimoliūnas prieš skrydį sakė, kad jaučia nerimą ir jaudulį, kaip viskas klostysis. „Neramu, ar viskas pasiseks, kokie bus orai. Yra labai daug faktorių, kurie gali nulemti, kuria linkme skrydis pasisuks“, – sakė jis.

Sklandytojas S. Uždavinys prieš skrydį taip pat nerimavo, ar pavyks pakilti apskritai, o jei pakils, kiek toli nuskris, nes pirmoji skrydžio diena nuo pat ryto nedžiugino. Ryte lijo ir saulė pradėjo šildyti tik apie 12 val. Startas skrydžiui buvo duotas 14 val. Lietuvos laiku.

Sklandymas yra nuo oro sąlygų labai priklausomas sportas. Sklandytuvas skrenda į viršų keliamas šiltų oro srovių, dar vadinamų termikais. Jie susidaro saulei nevienodai įšildžius žemės paviršių. Virš žemės paviršiaus esantis oras sušyla ir juda aukštyn, taip į viršų keldamas ir sklandytuvą, kuris esant geroms oro sąlygoms gali nusklęsti ir 1000 km. Vidutinis sklandytuvo greitis siekia 90-130 km/h, o esant tinkamoms sklandymui oro sąlygoms patyręs pilotas tiek kalnuose, tiek lygumose gali pasiekti įspūdingus maršruto vidutinius greičius artimus 200 km/h.

Neradęs šiltos oro srovės pilotas turi leistis į artimiausią aerodromą arba, jei aerodromas yra per toli, į „aikštelę“ – tinkamą pievą ar lauką. Kartais nuspręsti, kur leistis pilotas turi vos 5 minutes.

Pilotai skrenda skirtingais sklandytuvais

Trys pilotai per Europą skris skirtingų klasių ir gamintojų sklandytuvais. Anot komandos kapitono A. Šimoliūno, tai neturėtų jiems trukdyti kartu skrist, bet ar bus lengva ir su kokiais iššūkiais komanda susidurs, paaiškės per pirmas skrydžio dienas.

„Aš tikiuosi, kad mums gerai seksis skristi trise. Jau trise esame perskridę Baltijos šalis ir nuskridę iki Ukrainos. Tad jau žinome, kad bus taip, kad reikės palaukti vienas kito, pasiderinti, neskubėti, pagalvoti. Lėkimas į priekį daug naudos neduoda skrendant trise, bet svarbu ir neatsilikti“, – sakė A. Šimoliūnas.

Jis į Portugaliją skris lietuvių gamintojų sklandytuvu LAK17a, kurio sparnų ilgis yra 18 m. Sklandytuvas yra 1998 m. gamybos. Anot piloto, šio sklandytuvo privalumas – dėl ilgų sparnų šis sklandytuvas sklendžia gerai sudėtingomis oro sąlygomis.

Pilotas I. Bitinaitis Europą sieks perkristi sklandytuvu LS8, pagamintu Vokietijoje 1991 m. Tai yra standartinės klasės sklandytuvas, kurio sparnų ilgis 15 m., be užsparnių.

S. Uždavinys skrydžiui pasirinko ASW20 sklandytuvą, pagamintą 1980 n. Vokietijoje. Sklandytuvas priklauso klubinei sklandytuvų klasei, kurio sparnų ilgis 15 m., maksimalus jo greitis 250 km/val. Pilotas sako, kad tai labai populiarus sklandytuvas Lietuvoje dėl savo gero kainos ir kokybės santykio.

Kaip kokioj žvejyboj – trise lengviau

Danguje pilotai bendrauja radijo ryšio pagalba. Jie nuolat gali palaikyti pokalbį, diskutuoti, tartis, o tai ir yra didžiausias privalumas skrendant trise. A. Šimoliūnas sako, kad trise yra lengviau ieškoti terminkų, pavyzdžiui didelį debesį pilotai gali išbandyti iš skirtingų pusių ir sekti paskui tą pilotą, kuriam pavyko pagauti termiką. „Kaip kokioj žvejyboj – trise lengviau. “, – su šypsena veide sakė komandos kapitonas.

Tiesa, iššūkių gali kilti priimant bendrą sprendimą. „Komandoje labai svarbu prisitaikyti ir ne visada visiems gali patikti bendrai priimami sprendimai. Taktiniuose sprendimuose visi turime įtaką, tokiu atveju svarbu, kiek pilotas savo nuomonę gali argumentuoti, o kas liečia strateginius klausimus, pavyzdžiui, kuriame aerodrome leistis, dažniausiai paskutinį žodį tariu aš, nes esu komandos kapitonas“, – kalbėjo A. Šimoliūnas.

Pilotus skrydžio metu lydi antžeminė komanda

Skrydžio komanda – tai ne tik pilotai, kurie pasiryžę Europą perskristi trimis sklandytuvais be motoro, bet ir antžeminė komanda, kuri tą patį atstumą keliaus 2 „Renault Austral“ ir 1 „Renault Arkana“ automobiliais. Komandą sudarys 8 žmonės: antžeminės komandos vadovė, 3 vairuotojai, operatorius ir už skrydžio komunikaciją atsakingas žmogus.

Antžeminė komanda išlydėjo pilotus į skrydį iš Paluknio aerodromo ir iš karto pajudėjo su trimis automobiliais link Plocko. Komandos laukia 7 valandų kelionė su automobiliais. Jeigu nutiktų taip, kad sklandytojai dėl suprastėjusių oro sąlygų nepasiektų aerodromo ir būtų priversti leistis „aikštelėje“, antžeminės komandos užduotis rasti pilotus ir surinkus sklandytuvus į priekabas, nugabenti juos į artimiausią aerodromą. Nuvykusi į aerodromą antžeminė komanda turi pasirūpinti vakariene, vieta miegojimui ir kitais svarbiais klausimais.

Antžeminės komandos vadovė Ieva Šimoliūnienė prieš kelionę sakė, kad komanda nekantrauja startuoti, jaučiamas džiugus jaudulys. Tiesa, komandos laukia iššūkiai ir vienas jų – susipažinimas tarpusavyje ir sklandaus bendro darbo susiorganizavimas.

„Komandai bus iššūkių, nes ją sudaro žmonės, kurie nedirba kiekvieną dieną kartu. Pirmas kelias dienas vyks komandos narių susipažinimas vienas su kitu, rutinos įsivedimas ir įsivažiavimas į ją. Tikrai tikiu, kad viskas mums pavyks puikiai ir būsime stipri komanda“, – sakė I. Šimoliūnienė.

I. Šimoliūnienė  ir A. Šimoliūnienė užmezgė ryšį su 40 aerodromų skirtingose Europos valstybėse, kur pilotai galės leistis kelionėje per Europą. Anot Ievos, Europos sklandytojai Lietuvos pilotų laukia su nekantrumu ir smalsumu.

Kuriuos aerodromus komanda aplankys, spręs kelionės metu, nes viskas skrydyje priklauso nuo oro sąlygų.

Sklandytojų kelionę per Europą kviečiame sekti: „Laikas kilt“ projekto socialiniuose tinkluose.

Algirdas Šimoliūnas, Sakalas Uždavinys ir Ignas Bitinaitis sieks per 10 dienų įveikti iš viso 4 tūkst. kilometrų atstumą be motoro iki Atlanto vandenyno – vienu pakilimu per dieną jie ketina nuskristi apie 400 kilometrų, kai vidutinis sklandytuvo greitis siekia 90-130 km/h.

Anot A. Šimoliūno, tokio ilgio maršruto sklandytuvais be motoro nėra įveikę jokie Lietuvos ir Europos sklandytojai. Piloto teigimu, tai bus rekordiškai ilgiausias skrydis sklandytuvais Europoje į tikslą aviacijos istorijoje.

„Apskritai, ilgų atstumų skrydžiai Europoje nėra įprastas reiškinys. Dažniausiai sklandytojai skrenda maršrutą ir grįžta į tą patį aerodromą, iš kurio pakilo“, – sako A. Šimoliūnas.

„Mes šiam skrydžiui ruošiamės jau nuo žiemos. Skrisime per visą Europą ir nežinome konkretaus maršruto, nes per kur skrisime priklausys nuo oro sąlygų, tad turime susisiekti su žymiai daugiau aerodromų, nei leisimės. Šiuo metu kontaktuojame su 40 aerodromų Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje“, – pažymi pilotas.

Be trijų pilotų į kelionę leisis ir antžeminė skrydžio komanda su trimis automobiliais, ją sudarys antžeminės komandos vadovė, techninio palaikymo ir komunikacijos komandos.

Komanda startuos iš „Paluknio aerodromo”, kuris įsikūręs kelyje Vilnius – Druskininkai.

Skrydžio tikslas – paminėti 1933-ųjų Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą 90-metį. 

„Absurdas. Atrodo, to tiesiog negali būti“, – trumpai įvertina aktorius. Šią savaitę Vilniaus žiūrovams jis pristatys naujausią savo darbą – vaidmenį Sauliaus Bareikio spektaklyje „Liftas į dangų“. Daugiaaukštėje pjesėje absurdas irgi – karalius.

– Atrodo, darbai tik dabar prasideda – pasirodei Sauliaus Varno spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“ pagal Samuelį Beckettą, sukūrei naują vaidmenį S. Bareikio absurdo komedijoje „Liftas į dangų“ pagal Aleksejaus Slapovskio pjesę. Ar per tuos metus buvo akimirkų, kai pagalvojai, kad viskas, su teatru baigta, nebebus scenos daugiau?

– Optimizmo daugiau dabar, tikrai, bent jau iki rudens. Bet ir vasaromis į teatrus mažai kas vaikšto, vos tik randasi galimybė lakstyti po pievas ir laukus, žmonės taip ir daro. Ko eiti meno žiūrėti? Pati gamta yra menas, mus įkraunanti ilgiems tamsos mėnesiams. Nesu pagalvojęs, kad teatro gali nelikti. Kad jis taps kitoks, rasis naujos formos – tikrai taip.

Bet kuri katastrofa pasauliui atneša naujų galimybių, prideda naujų spalvų. Per pandemiją atsiradę virtualūs spektakliai, interaktyvios medijos tikrai papildys scenos meno išraiškos priemonių arsenalą. Pastaruoju metu mane itin domina vaidybos teorija. Toji vaidyba, kaip ji formuojama ir formuojasi? Koks mechanizmas? 

– Ar galima sakyti, kad realybė, kurioje gyvename, veikia teatrą ir vaidybą?

– Be abejonės, veikia! O ir vaidyba veikia gyvenimą. Tai, ką žmonės mato scenoje, vėliau mėgina imituoti savo kasdienybėje. Toks abipusis judėjimas! Nuvalkiotas anekdotas, kad didžiausia internetinė įmonė pradžioje buvo virtualus knygynas. Kad ir kaip joms grasino, popierinės knygos neišnyko. Teatras dabar irgi išgyvena pasikeitimų laiką, tačiau kaip meno rūšis jis vargu ar kada išnyks. Gyvas kontaktas žmogui yra nepamainomas. Žmogiškasis mūsų instinktas kviečia ieškoti prasmės, apibendrinimo, savo ženklo begalybėje. Atsakymų į šiuos klausimus niekada nebuvo ir nebus, tačiau teatras, kaip bet kuri meno rūšis, padeda jų ieškoti.

Žmonija be katastrofos – realios ar virtualios – tiesiog negali egzistuoti.

– Kartais jausmas toks, tarsi stovime ant katastrofos slenksčio, taigi amžinieji klausimai kaip niekada darosi svarbūs...

– Nebuvo nė vieno amžiaus, nė vieno dešimtmečio, kai kas nebūtų rėkęs apie katastrofą. Jeigu katastrofos nėra, ji sugalvojama. Man atrodo, kad žmonija be katastrofos – realios ar virtualios – tiesiog negali egzistuoti. Nėra? Bus – pasaulio pabaiga, dievų bausmė, kometa ar dar kas nors, kas viską sugriaus. Tačiau šiandien vykstantis karas – kas kita. Šizofrenija, kurią tiek metų vyniojo Vladimiras Putinas, akivaizdu, negalėjo geruoju baigtis. Tai baisi hitlerinio revanšizmo kopija, noras atkurti imperiją. Visiška šių laikų bedugnė. Neduok Dieve, kad šita agonija tęstųsi ilgai. Žiūrėdamas į V. Putiną gali patikėti reinkarnacija.

– Ypač kai matai Mariupolio gyventojus, dėvinčius baltus raiščius...

– Realistinis spektaklis, prastai sukurptas, bet žiaurus postapokaliptinis kino filmas. Bet negali juk kariauti prieš visą pasaulį! Jei esi bailys, o ne kamikadzė, net ir branduolinis ginklas nepadės.

– Įdomu, ar toji patirtis, kurią pastaruoju metu išgyvename, mus pavers nors kiek geresniais?

– Tikiuosi, kad taip. Manau, mes dar kartą pamatysime, kad demokratija yra vienintelė įmanoma savivaldos forma. Galbūt ateityje sukursime tobulesnių už ją, bet kol kas – ji vienintelė. V. Putino ideologija mus nori grąžinti į praeitį, tačiau taip tiesiog negali būti. Ar tapsime geresni? Man atrodo, niekada nebuvome blogi. Žmogus iš esmės nori gero – vaikams, šeimai, valstybei, pasaulio kaimynams. Hitleris gal irgi pasauliui gėrio norėjo, o kas iš to išėjo? Taigi kalbame ne apie gėrį, o apie būdus jam pasiekti.

– Mažesnės ar didesnės katastrofos ir kovos kasdien vyksta kiekvieno iš mūsų gyvenime. Apie tai kalba ir jūsų spektaklis „Liftas į dangų“. Juokingai kalba.

– „Liftas į dangų“ – paprasta, aiški ir dėl to – labai universali pjesė. Mes visi ieškome atsakymo į tą patį klausimą – kas gi iš tiesų esame. Kodėl taip dažnai nesusikalbame? Kodėl nematome vienas kito? Aiškiai nepasakome vienas kitam, ko norime? Keistoki, švelniai tariant, mūsų personažai spektaklyje, šaržuoti, suteikiantys žiūrovui galimybę saviironiškai pažvelgti į save. Mane itin žavi sąmoningas humoras, kuriame tu esi ir objektas, ir subjektas.

Bet kuris karas anksčiau ar vėliau baigiasi, o mes turėsime ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl jis įvyko.

Absurdo tema man artima. Man įdomūs paradoksai, egzistuojantys siurrealizmo ir absurdo dramaturgijoje. Šios meno kryptys sugeba pabrėžti mūsų žmogiškąjį paradoksą, išsinerti iš savo įsivaizdavimų, kaip norėtume save matyti. Kada atsirado Becketto dramaturgija? Ogi po Antrojo pasaulinio karo. Kai žmonės pamatė, ko nebuvo matę – koncentracijos stovyklas, žydų holokaustą. To meto intelektualai negalėjo suprasti, kaip nutiko, kad toks kultūros mohikanas kaip Vokietija staiga tapo pragaro mašina. Nerasdami atsakymo, jie pamėgino ieškoti formos, kaip visa tai išreikšti. Štai kodėl man atrodo, kad absurdo dramaturgija yra ne meninių paieškų, o mąstymo rezultatas. Ir dabar vykstantis karas yra visiškas absurdas. Ar kas kada galėjo pagalvoti, kad Rusija kariaus su Ukraina?!

Nėra čia ko didžiuotis, tačiau perėję visą sovietyno marazmą, suvokdami šitą valstybę, jos žmonių mentalitetą, savo užpakaliu jausdami revanšizmo smarvę, mes turbūt pasąmoningai pradėjome triukšmauti. Tačiau bet kuris karas anksčiau ar vėliau baigiasi, o mes turėsime ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl jis įvyko. „Lifte į dangų“ mes kalbame apie bandymus suprasti savo atvaizdą šios dienos realybėje.

– Paradoksas, kad pjesės autorius A. Slapovskis yra rusas. Nuo karo pradžios jis aštriai pasisako prieš karą Ukrainoje ir aiškiai įvardija, kad tai, kas vyksta Ukrainoje, yra genocidas.

Sunku šiandien peržengti tą barjerą. Prisimenu, Vilniuje mokiausi Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, o gyvenau Žirmūnuose. Į mokyklą važinėdavau troleibusu, kartais juo važiuodavo ir girtas karininkas, kuris imdavo rėkauti, kad tuoj pat visus mums iššaudys. Mes tarsi ir suprasdavome, kad tai – girto kalbos, tačiau pasąmonė stuksendavo: kaip čia taip, gyveni Lietuvoje, kalbi savo kalba, o jis tau sako, kad išveš ir sušaudys? Kaip taip gali būti? Man tai labai įstrigę, suprantu, kaip jaučiasi Ukrainos žmonės. Okupuotose teritorijose, būdami teisūs, jie neturi galimybės savo teisumo apginti.

Be jokios abejonės, tokie įspūdžiai iš pasąmonės išslysta į bet kurį kūrybinį darbą. Nežinau, kur gyvena Slapovskis, tačiau savo pasisakymais jis labai rizikuoja. 2012–2013 metais dirbau Maskvoje, praleidau ten mėnesį. Galiu pasakyti, kad ten yra žmonių, kurie viską supranta, bet labai daug yra ir tokių, kurie niekada nesusitaikys su imperijos žlugimu. Pamenu, man reikėjo grįžti vasario 16 dieną į Lietuvą suvaidinti vieną spektaklį. Kai pasakiau apie tai prodiuserei, ji niekaip negalėjo suprasti, nuo ko nepriklausomybę švenčia lietuviai?! Nuoširdžiai negalėjo suprasti, be jokio cinizmo. Jai atrodo, kad mes visiškai be reikalo sukėlėme kipišą ir sugriovėme Sovietų Sąjungą. Ir taip kalbėjo vienos kiečiausių Maskvos reklamos agentūrų prodiuserė! O vienas režisierius visiškai tvirtai man nupiešė Rusijos ateitį – šita šalis sugrius, išnyks. Jau tada, beveik prieš dešimtmetį, jie suvokė šitos krypties, šito kelio baigtį. Taigi noriu pasakyti, kad artikuliuota egzistencinė mintis tautybės neturi.

Daugiaaukštės absurdo komedijos „Liftas į dangų“ premjera Vilniuje – balandžio 27 dieną, Telšiuose – gegužės 4 dieną, Kaune – gegužės 12 dieną. Spektaklyje vaidina Sakalas Uždavinys, Marius Jampolskis, Danutė Kuodytė, Elžbieta Mikolajūnaitė.

Talentų laboratorija

Specialiai laidos filmavimui įrengtoje modernioje laboratorijoje klonuojamos Lietuvos įžymybės: muzikos, politikos, visuomenės, interneto ir kitų sričių garsenybės. Jas įkūnija garsiausi šalies kino, teatro ir televizijos aktoriai: Ineta Stasiulytė, Arūnas Sakalauskas, Lina Rastokaitė, Ramūnas Rudokas, Aistė Lasytė, Šarūnas Banevičius, Gabrielė Malinauskaitė-Rudzienė, Ramūnas Šimukauskas. Jie – tikri įsikūnijimo specialistai.

"Kolegoms jau po pirmo filmavimo rašiau, kad jie yra nepakartojami. Tai tikrai yra labai įdomu, tai visiškai naujas formatas – iš niekur nenukopijuotas, iš niekur nepasiskolintas. Viską darome, galima sakyti, gyvai – bandymus atliekame eteryje. Kai kas pavyksta, kai kas ne, bet laikas visada spaudžia, todėl, jei pasiseka, klaidas taisome kitame epizode. Mes kartu su žiūrovu eksperimentuojame. Man pačiam žiūrint iš šalies tie skečai, kuriuos mano kolegos daro, tikrai yra žavingi", – susižavėjimo neslepia S.Uždavinys.

Kyla noras mesti laidos vedėjo mikrofoną ir eiti vaidinti kartu.

Jis laidą vedą kartu su operos solistu Rafailu Karpiu. Jųdviejų tandemas susipažino gerokai seniau, kuriant vieną reklamą. "Ji buvo skirta užsienio rinkai, su milžinišku biudžetu, darėme Prancūzų revoliuciją – žodžiu, cirkas. Labai komiška ir karinga. Kaip tik mus, keistuolius, režisierius į vieną kadrą sukišo ne be reikalo. Samas mus pasiėmė vien dėl to, kad aš esu Sakalas, o Rafailas –  Karpis ir mes iš tų gyvūnų klonuojamės į kitus gyvūnus", – pusiau juokais, pusiau rimtai sako S.Uždavinys.

"Rafailas yra reto talento asmenybė. Jis nepaliauja manęs stebinti. Aš net operoje žiūriu į jį, ir mane stebina vaidybiniai jo gebėjimai. Jis ne tik puikus muzikantas, puikus tenoras, bet jo personažai visada yra daugiabriauniai, vaidybiški. Į Rafailą visada įdomu operoje žiūrėti kaip į aktorių, ne tik kaip į dainininką, puikiai valdantį balsą", – dalijasi jis.

Nevertėtų sumenkinti

S.Uždavinys prisipažįsta, kad iki projekto "Klo(u)nas" anksčiau niekada nėra tiek ilgai ir dėmesingai stebėjęs savo dirbančių kolegų. "Reikia pasakyti, kad turime labai puikių aktorių Lietuvoje, kaip ir daug ko kito turime puikaus, bet patys nesuprantame, kaip tai yra puiku. Labai didžiuojuosi, kad esu tos bendruomenės, kurioje tokie talentai bujoja, dalis", – sako laidos vedėjas.

"Įsikūnijimų klasikė Ineta Stasiulytė yra totalus fenomenas, beje, ir labai darbšti. Žiūrovas nemato, kiek įdirbio ji įdeda į tuos personažus. Ji sau, žinoma, ir kolegoms yra labai reikli. Lina Rastokaitė nenustoja manęs stebinti savo persikūnijimais – ji klonuosis ir į Vitaliją Katunskytę. Yra paradoksų, bet aš nepabijočiau to žodžio, aktoriai yra tiesiog genialūs", – liaupsių kolegoms negaili S.Uždavinys.

Jis stebi, kaip kolegos scenoje sukasi siautulingame ritme, ir neslepia, kad kyla noras mesti laidos vedėjo mikrofoną ir eiti vaidinti kartu. Panašus jausmas apima ir žiūrint spektaklius, kuriuose vaidina kiti aktoriai. "Kolegos, kurie klonuojasi į įvairius personažus, tai daro labai įdomiai. Laida, turbūt, todėl ir vadinasi "Klo(u)nai", nes tas aktorius niekur nedingsta, jis tik paima personažo ypatybes – tiek fizines, tiek emocines – ir iš to padaro karikatūrą arba parodiją gerąja prasme. Dažnai ne visai tinkamai suvokiama, kas yra karikatūra arba parodija. Mano supratimu, karikatūra yra nepaprastai tobulas meno žanras", – įsitikinęs S.Uždavinys

"Kiek man yra tekę susipažinti su psichologija ir veidų atpažinimo technologija, kuri vyksta mūsų smegenyse, mes atpažįstame žmones iš fizinio lygmens: ausies, nosies, smakro, plaukų. Mūsų smegenys nori nenori konstruoja amplifikuotą mūsų aplinkos vaizdą, kitaip visi žmonės mums atrodytų vienodais veidais", – pasakoja jis.

Karikatūra yra natūrali aplinkos pažinimo forma. "Aš manau, kad mūsų aktoriai padaro magiją, kai žmogišką natūrą perkelia į elitinio meno terpę. Tikrai labai nesutikčiau su menininkais, kolegomis, kurie niekina komišką žanrą – ar komediją, ar parodiją, ar karikatūrą. Manau, kad tai yra labai trumparegiška. Humoras apskritai yra neatsiejama tobulo meno dalis, čia mes tiesiog turime kvintesenciją. Kvintesencija pateikta menininkų, su kuriais garbė dirbti būtų kultinėms Holivudo žvaigždėms", – neabejoja aktorius.

Tarp tuštybės ir šou realybės

S.Uždavinys stebi projekte dalyvaujančias kolegas ir pasvarsto, kaip pats klonuotų kai kurias asmenybes.

"Ir ne todėl, kad galvoju, jog padaryčiau geriau, bet tiesiog mano natūra yra visai kita. Galbūt klonuojamame žmoguje man būtų įdomios kitos savybės ar kitos manieros, galbūt vien todėl, kad aš pats turiu tas savybes ar manieras, kurios man pačiam yra juokingos, įdomios asmenyje, kurį aš klonuoju", – dalijasi jis.

Būtų įdomu klonuoti kokį nors televizijos žinių vedėją, nes tai yra įdomūs personažai.

"Tarkime, vienoje laidoje kaunietis aktorius Ramūnas Šimukauskas klonuosis į Mantą Petruškevičių. Manau, kad kiekvienas vyras savyje turi tų manierų, kurių turi Mantas. Tiesiog jos yra utriruotos iki ekstremalaus lygio. Bet kiekvienas vyras nori būti elegantiškas, seksualus, dėmesio centre, idėjų ar užmojų lyderis, net jei jis to nerodo. Aš klonuodamas Mantą akcentuočiau tas manieras, kurias pats turiu. Galbūt jos taip aiškiai nepasireiškia, bet kartais pagauni save ir sakai sau: "Viešpatie, ką tu darai, kam tau ta tuštybė, kaip tai kvaila!" Kiekvienas aktorius koncentruosis į tas savybes, kurios jame egzistuoja, bet galbūt mes tai nuspaudžiame kažkur į kampą, kartais tai tarsi iššauna, bet tu nugesini. Tuomet tiesiog imi tas užuomazgas, kurias tu turi. Na, kiekvienas mes esame tuštybė – Williamas Shakespeare'as rašė, kad tuštybė yra amžiais alkanas rajūnas", – primena S.Uždavinys.

"Vadinamasis Lietuvos elitas – vien tik šitas pavadinimas mane gerokai juokina – tai yra totalus tuštybių balius. Jis kartais toks primityvus ir bukas, kad kartais net užgožia pats save. Tie pobūviai, raudoni kilimai, kuriais ir aš einu, nes nors tai galbūt nėra pats maloniausias užsiėmimas, visi gyvename visuomenėje, tai yra mūsų valstybės, mūsų žiūrovų dalis. Tam tikra prasme tu turi būti kažkiek matomas. Tarp tuštybės, kuri tampa tavo narkotiku, tavo, kaip dabar mėgiama sakyti, alter ego, ir tuštybės, kurią tu priimi kaip tuštybę, kaip šou, kaip parado dalį, ir tą tikrai galima priimti kaip tam tikrą išdykavimą, yra plonytė riba", – neabejoja aktorius.

Diskusijas mėgstantis S.Uždavinys sako, kad šia tema diskutuoti galima iki paryčių: kiek tai yra vertinga, kodėl reikia tai daryti? "Ar geriau tapti puritonu ir užsidaryti asketizmo erdvėje ir kontempliuoti tik apie didįjį meną? Tas irgi yra įmanoma. Bet aš manau, kad kiekvienas atranda savo tobuliausią kelią, kuris padeda tobulinti save", – tiki jis.

Gilesnis žvilgsnis

Pasak S.Uždavinio, aktoriai, kurie kuria įžymių žmonių parodijas, jas labai nuosekliai apgalvoja.

"Jos galbūt net ne į klonuojamą žmogų orientuotos. Tai yra mintys, idėjos, reiškiniai, kurie aktoriams yra aktualūs, rūpimi, galbūt net kažkiek skaudami. Bet jei tai tau yra skaudi tema, nebūtina scenoje daužyti galvą, raudoti ir klykti ieškant užuojautos", – tokį matymą atskleidžia aktorius.

Jis pastebi, kad prodiuseriai aktoriams parenka tokius personažus, kurie jiems yra artimi savo požiūriu. Pats S.Uždavinys labai norėtų padaryti Prezidento Gitano Nausėdos parodiją. "Su visa pagarba jam. Būtų labai įdomu pabandyti padaryti Donato Katkaus parodiją. Tai yra, turbūt, vienas iš penkių mano gerbiamiausių žmonių Lietuvoje – tai tikrai yra unikali, nuostabi asmenybė. Be abejonės, norėčiau ir Manto Petruškevičiaus parodiją padaryti, būtų įdomu Šarūno Marčiulionio kloną sukurti, tik nežinau, kaip tai reikėtų padaryti. Būtų įdomu klonuoti kokį nors televizijos žinių vedėją, nes tai yra įdomūs personažai. Dar ir SEL parodijuoti norėčiau, nors vienoje iš laidų Artūras Sakalauskas klonuosis į jį – tikrai bus įdomu pamatyti, kas gausis", – masalą užmeta S.Uždavinys.

"Klo(u)nai" – sekmadieniais 19.30 val. per TV3.

Dar neregėtoje televizijos studijoje specialiai laidos filmavimui įrengta moderni laboratorija. Joje bus „klonuojamos“ Lietuvos įžymybės: muzikos, politikos, visuomenės, interneto ir kitų sričių garsenybės. Jas įkūnys garsiausi mūsų šalies kino, teatro ir televizijos aktoriai: Ineta Stasiulytė, Arūnas Sakalauskas, Lina Rastokaitė, Ramūnas Rudokas, Aistė Lasytė, Šarūnas Banevičius, Gabrielė Malinauskaitė-Rudzienė, Ramūnas Šimukauskas. Jie – tikri įsikūnijimo specialistai ir improvizacijų virtuozai, sukursiantys stulbinančius muzikos, vaidybinių situacijų ir improvizacijos pasirodymus. 

Viena didžiausių „Klo(u)nai“ intrigų – netikėtas vedėjų duetas. Laidą patikėta vesti aktoriui, komedijinio žanro virtuozui Sakalui Uždaviniui ir žodžio kišenėje neieškančiam, charizmatiškam operos solistui Rafailui Karpiui. Jie bus atsakingi už aktorių pristatymą ir darbą klonų laboratorijoje.

R. Karpis pasakojo, kad laidos vedėjo amplua jam yra visiškai naujas dalykas. Buvo įdomu suprasti, ko reikia TV laidai, tačiau pripažįsta, kad mokytis dar yra kur. Svarbiausia – jausti laidos ritmą ir vykdyti režisieriaus nurodymus. Tada atsiranda vidinė laisvė ir gali pradėti improvizuoti.

„Su Sakalu esame teatro atstovai ir dažniausiai pasirodome šiam žiūrovui. Labai gerbiu savo kolegą, tai yra mano mylimas aktorius. Visi pasirodantys aktoriai man yra artimi ir mieli. Manau, kad projektas bus labai linksmas. Į šou buvo pakviesti ypatingai talentingų aktorių būrys. Žiūrovų laukia geros emocijos ir puikus, profesionalų paruoštas netuščias laidos turinys“, – apie laidą kalba R. Karpis.

S. Uždavinys juokiasi, kad suprato – jo kolegos yra genijai. Ne taip dažnai jam pavyksta stebėti iš šalies kitų aktorių pasirodymus. „Esu tiesiog apšalęs, projekte dalyvaujantys aktoriai turi dovaną įsikūnyti į kitus ir didžiulę fantaziją. Tai yra profesinio virtuaziškumo lygis“, – įspūdžiais dalinosi S. Uždavinys.

Laidos vedėjas žino – įsikūnyti į kitą asmenį yra labai sunku. Daryti parodiją yra viena, tačiau virsti konkrečiu asmeniu yra visai kas kita. S. Uždavinys pasakojo, kad kai kurių aktorių vizualūs pokyčiai sukėlė nevaldomą juoką, o gebėjimas perimti tam tikras manieras neįtikėtinas.

„Iššūkis yra milžiniškas. Tai, ko reikalauja šis projektas, yra tikrai sunku. Žiūrovo laukia malonus laikas prie TV ekranų. Siurprizai lydės kiekviename žingsnyje. Aplodismentai laidos prodiuseriui Sauliui Urbonavičiui-Samui ir režisieriui Mindaugui Meškauskui. Tai bus labai aukštos kokybės pramoginė laida“, – sako S. Uždavinys.

„Klo(u)nai“ premjera – sekmadienį, 19.30 val. per TV3.

Daug kas pažįsta Sakalą Uždavinį kaip puikų aktorių, bet nedaugelis žino, kad jis yra ir profesionalus sklandytuvo pilotas. Nors pats aktorius, kiek susikuklino pavadintas profesionaliu sklandytoju,  laidos vedėjas Mindaugas Stasiulis patikslino, kad: „Jei išsilaikai ore, tai vadinasi esi profesionalas“.

Kito laidos vedėjo Justino Jankevičiaus paklaustas apie tai, kas vis tik yra tas sklandytuvas, Sakalas patikslino: „Sklandytuvas – tai toks lėktuvas, kuris nuolat krenta“.

S. Uždavinys neslėpė, kad sklandymas – tikrai ekstremalių pojūčių suteikiantis sportas. Vyras papasakojo, kaip kartą skraidino savo žmoną... „Klykusių buvo... bet garsiau nei mano žmona, turbūt dar niekas neklykė“, – juokėsi Sakalas.

Aktorius J. Jankevičiaus paklaustas, kas baisiau – ar sėsti pirmą kartą prie sklandytuvo vairo, ar prieš spektaklio premjerą, aktorius nustebino studijos svečius savo atsakymu: „Baisiau prieš spektaklio premjerą, nes pirmą kartą skrendi su instruktoriumi, kuris tave ištrauks iš bet kokio kemsyno, į kurį tu įkiši sklandytuvą“, – šmaikštavo S. Uždavinys.

S. Uždavinio aktorinius gebėjimus laidos vedėjai patikrino čia pat vietoje – Sakalas turėjo atlikti kriminalinę inscenizaciją.

Kita laidos viešnia taip pat turi šiokių tokių sąsajų su nusikalstamu pasauliu  – aktorė Agnė Grudytė vaidins naujame lietuviškame kriminaliniame seriale „Pasmerkti“. Studijoje išaiškėjo, kad aktorė yra gana neblogai įvaldžiusi tam tikrus kovinius veiksmus, kuriuos savo kailiu visai netikėtai patyrė Mindaugas Stasiulis.

Pasak Agnės, aktoriai turi daug ką mokėti, o ypač – greitai persirenginėti. Kuri – Karolina Meschino ar Agnė Grudytė geriau susidoros su joms paruoštu drabužių iššūkiu? Sužinosite šį vakarą 19.30 val. per TV3!

Tokias mintis aktoriui sukėlė filmas „Skrydis“, kuriame pasakojama istorija apie pilotą meistriškai nutupdžiusį sugedusį lėktuvą ir išgelbėjusį šimtus gyvybių. Deja, piloto šlovę apkartina faktas, jog jo kraujyje rasta alkoholio ir didvyriui gresia kalėjimas.

„Žmogus yra neišnaudota galimybė. Ji yra atvira viskam. Kiekvienas esame kažkuo unikalus, bet nesame ypatingi. Ir jei kažkas sekasi, turi būti itin atsakingas. Šis filmas būtent ir paliečia šias temas“, – komentavo S. Uždavinys.

Pasirodo, Sakalui aviacijos, lėktuvų ir pilotų tema toli gražu ne svetima – jis šia sritimi žavėjosi ir domėjosi nuo vaikystės. Dar nežinia, kaip būtų susiklostęs jo likimas, jei būtų augęs kitomis gyvenimo aplinkybėmis ir būtų dabartinės sąlygos siekti piloto karjeros. Nors profesionaliu pilotu aktorius netapo, aistrą dangaus platybėms realizuoja pilotuodamas sklandytuvą.

Pasak jo, iš piloto pozicijos vertinant, filme „Skrydis“ yra nemažai techniškai neįmanomų dalykų, kai kur yra logikos spragų, bet iš meninės perspektyvos – puiki vaidyba ir ne tik pagrindinio aktoriaus, na ir, žinoma, tematika, verčianti susimąstyti.

„Nuo mažumės domėjausi aviacija, daug žinojau, bet negalvojau, kad tai gali būti įmanoma. Viskas įmanoma! Niekada nesakyk, kad kažko negali. Gali, jei darai. Džiaugiuosi, kad prieš kelis metus išdrįsau įgyvendinti vaikystės svajonę ir pradėjau pilotuoti sklandytuvą. Patiriu begalę įspūdžių, nuotykių, neeilinių patirčių“, –  su užsidegimu kalbėjo Sakalas.

Vienas didžiausių ir įsimintiniausių Sakalo projektų – šį rugpjūtį kartu su bendraminčiais įgyvendintas istorinis skrydis „Sklandytuvais nuo jūros iki jūros: Lietuva – Ukraina“, skirtas Lietuvos nepriklausomybės 100-mečio progai. Tai ilgiausias sklandytuvais įveiktas atstumas Lietuvos sklandymo istorijoje – sklandytuvais nuskristas iš pirmo žvilgsnio neįmanomas 1800 km atstumas. Pasak Sakalo, tai tikrai ne paskutinis projektas su sklandytuvais, jis su bičiuliais jau brandina ne vieną naują idėją.

Visiems, nestokojantiems polėkio – dviem Oskarams nominuotas filmas „Skrydis“ šeštadienį 21.15 „Šeštadienio gero kino vakaro“ rubrikoje tik per TV3!

Rugpjūčio 1 d. startuosiantis 1800 km. skrydis ketina pažymėti Lietuvos 100-metį ir tokiu būdu skrydžio dalyviai siekia naikinti nematomas sienas su kaimyninėmis šalimis, rašoma pranešime spaudai.

Lietuvių žinios apie sklandymą – menkos

Sklandymas Lietuvoje gyvuoja 80 metų, o Lietuvos sklandytojai yra vieni pajėgiausių pasaulyje. Jie užima garbingą 12-ą vietą iš 40 Pasaulinės oro sporto federacijos (FAI) reitinge.

Lietuva yra viena iš nedaugelio pasaulio valstybių, kurioje tarptautinio lygio sklandymo čempionatai rengiami ne vienerius metus. Iš viso Pociūnų aerodrome, Prienų raj. buvo surengti 4 pasaulio ir 4 Europos sklandymo čempionatai. Nepaisant puikių Lietuvos sklandytojų pasiekimų, žmonės apie sklandymą Lietuvoje vis dar žino mažai.

„Viena didžiausių problemų yra ta, kad sklandymas nėra patrauklus stebėti nuo žemės. Sklandymo čempionatai nesuteikia vizualinio įsivaizdavimo, kaip sklandytuvai iš tiesų skrenda ir rungtyniauja tarpusavyje“, – kalbėjo skrydžio „Sklandytuvais nuo jūros iki jūros: Lietuva – Ukraina“ iniciatorius, sklandytojas A. Šimoliūnas.

Projektas gimė iš noro garsiau kalbėti apie sklandymą

Menkos žmonių žinios ir informacijos trūkumas apie sklandymą viešojoje erdvėje lėmė, jog prieš dvejus metus A. Šimoliūnas su žmona Ieva ir kitais vėliau prisijungusiais bendraminčiais įkūrė mažosios aviacijos, kurios dalimi yra ir sklandymas, viešinimo projektą LaikaKi.lt. 

„Kai 2016 metų žiemą su Ieva pradėjome galvoti apie projektą, skirtą viešinti mažąją aviaciją, tikslas buvo vienas – Lietuvos žmones plačiau supažindinti su mūsų taip mylimu sportu. Vėliau prisijungė dar keli idėja patikėję žmonės ir padėjo idėją paversti realiu projektu. Kadangi pats sklandau jau 15 metų, sklandymas tapo projekto ašimi“, – prisiminė A. Šimoliūnas.

2016 metų vasarą A. Šimoliūnas su dar dviem sklandytojais Sakalu Uždaviniu bei Ignui Bitinaičiu užsimojo bemotoriais sklandytuvais perskirsti tris Baltijos valstybes.

„Didžioji dalis sklandytojų tikrai ne kartą yra pagalvoję apie tolimus skrydžius, tačiau mažai jų tam pasiryžta. Aš visada norėjau įgyvendinti tolimą skrydį sklandytuvu ir parodyti sklandymo galimybes, o per tai ir apie sklandymą visuomenei prabilti iš kitos pusės“, – sakė A. Šimoliūnas.

Skrydį „Drauge sklandytuvais virš Baltijos šalių“ jo dalyviams pavyko įgyvendinti per vieną dieną.

Šios vasaros planuose beveik 4 kartus ilgesnis, 1800 km. atstumas nuo Baltijos iki Juodosios jūros. A. Šimoliūnas drauge su jau minėtais sklandytojais S. Uždaviniu ir I. Bitinaičiu užsibrėžtą atstumą ketina įveikti per 5–12 dienų.

Skrydis sklandytuvais į Ukrainą – simboliškas

Rugpjūčio 1 d. iš Kartenos aerodromo startuosiantis skrydis sklandytuvais iki Juodosios jūros bus toks pirmasis istorijoje. Ne veltui skrydžiui pasirinkti šie metai, kai Lietuva švenčia savo nepriklausomybės 100-metį.

„Mums šis skrydis – tai labai gražus Lietuvos nepriklausomybės 100-mečio skrydis. Tai padėka Lietuvai ir čia dirbantiems puikiems mokytojams (instruktoriams), inžinieriams, kurie išmokė bei užaugino sparnus“, – kalbėjo A. Šimoliūnas.

Planuojant skrydį, pilotai svarstė skristi į Slovakiją, Austriją, tačiau galiausiai nuspręsta skristi į sklandytojams menkai pažįstamą Ukrainą, kuri šiuo metu išgyvena sunkius laikus.

„Šiuo skrydžiu į Ukrainą mes norime panaikinti sienas ir pabrėžti bendrą bei saugią mus su Ukraina siejančią oro erdvę. Ukraina Lietuvai yra labai svarbi tiek istoriškai, tiek morališkai. Tad skrisdami ten norime pabrėžti, jog mes matome Ukrainą kaip lygiavertę Europos, pasaulio dalį“, –  sakė skrydžio dalyvis, garsus Lietuvos aktorius S. Uždavinys.

Skrydis „Sklandytuvais nuo jūros iki jūros: Lietuva – Ukraina“ startas planuojamas rugpjūčio 1 d. iš Kartenos aerodromo. Pilotai ketina skristi maršrutu: Kartena (LT)–Balstogė (PL)–Liublinas (PL)– Rivnė (UA)–Vinycia (UA)–Odesa (UA).