Kad ir kaip būtų, tiek laikraščių puslapiai, tiek virtualieji naujienų portalai turi savo ribas, kurios naujienų rengėjus pastato į vadinamąsias vartininkų pozicijas. Taigi, kokius ginklus naudoja dėl skaitytojų dėmesio žiniasklaidos lauke konkuruojančios naujienos?

Masine komunikacija besidomintys mokslininkai jau seniai diskutuoja apie tai, kas skirtingoms naujienoms padeda prasibrauti į laikraščių antraštes ar interneto portalų karštų žinių skiltis.

Viršūnėje – negatyvios naujienos

Dar 1922 m. amerikiečių rašytojas ir politikos apžvalgininkas Walteris Lippmannas pradėjo kalbėti apie naujienų savybes, veikiančias jų atrankos procesą. Vėliau prie šios pažinimo krypties plėtojimo reikšmingai prisidėjo norvegų tyrėjai Johanas Galtungas ir Mari Holmboe Ruge (1965), pakloję pamatus šių laikų naujienų vertės teorijai.

Pagrindinis mokslininkus kamavęs klausimas – kaip tam tikri įvykiai tampa naujienomis? Pavyzdžiui, kodėl žiniasklaida dažnai ignoruoja arba menką dėmesį skiria kultūros naujienoms, bet publikuoja daugybę straipsnių apie išskirtinį nusikaltimą ar eilinio nūdienos nuomonės formuotojo asmeninių santykių dramas?

Mokslininkų atlikti tyrimai leido suformuluoti išvadą, pagal kurią įvykio tapimą naujiena, greta organizacinių ar ekonominių faktorių, veikia ir naujienų vertybės bei jų kombinacijų sukurta naujienos vertė (angl. newsworthiness). Naujienų vertybės – ne kas kita, kaip tam tikra kriterijų sistema, lengvinanti žurnalistų sprendimus atsirenkant žinių statuso vertas temas, kurios galbūt padės užtikrinti didesnį skaitytojų ar klausytojų auditorijos dėmesį.

Įvairių tyrimų metu atlikta žiniasklaidos turinio analizė leido išgryninti naujienų vertybių sąrašus, kurie gausėjant šios krypties tyrimų laukui buvo ne kartą atnaujinti, siekiant atspindėti laikmečio aktualijas. Nepaisant pasiūlytų kriterijų klasifikavimo sistemų skirtumų, dėl dalies jų sutaria didžioji dalis mokslininkų.

Pavyzdžiui, yra manoma, kad daugiau galimybių patekti į viešą darbotvarkę turės tuo metu vykstantys negatyvūs, geografiškai artimi, suasmeninti, didesnės apimties įvykiai, susiję su konfliktais, neigiamais padariniais, emocijomis, elito atstovais ir pan.

Taigi, Lietuvos viešosios institucijos korupcijos skandalas, lydimas iššvaistytų mokesčių mokėtojų pinigų šleifo, turbūt be konkurencijos nugalėtų žinią, apie Naujosios Zelandijos gyventojų bendruomenės gerąją praktiką, kovojant su klimato kaita.

Daugiau galimybių patekti į viešą darbotvarkę turės tuo metu vykstantys negatyvūs, geografiškai artimi, suasmeninti, didesnės apimties įvykiai.

KTU tyrime – politinės reformos

Kitų pavyzdžių taip pat toli ieškoti nereikia. Trumpai apie vieną iš jų. Kauno technologijos universiteto (KTU) jaunųjų mokslininkų grupės vykdomo projekto „Politikos problemų gyvavimo ciklai Lietuvos žiniasklaidoje“ metu tyrėjai analizuoja, kaip populiariausioje Lietuvos naujienų žiniasklaidoje yra komunikuojamos skirtingos politinės reformos.

Viena tokių politinių reformų – 2018 m. įvesti etatinio mokytojų darbo apmokėjimo tvarkos pokyčiai. Šio atvejo analizei tyrimo duomenys buvo gauti peržiūrint naujienų straipsnius, publikuotus populiariausių Lietuvos interneto naujienų portaluose: DELFI ir 15min.lt. Straipsnių atrankai buvo naudojama įmonės „Mediaskopas“ žiniasklaidos monitoringo paslauga. Tyrimo duomenų laikotarpis apėmė 2016 m. gruodžio 13 d. – 2020 m. rugsėjo 1 d. periodą.

Vykdomo tyrimo duomenys rodo, kad 2017–2020 m. laikotarpiu žiniasklaidai buvo būdingas santykinai žemas susidomėjimas tema, išskyrus 2018 m. III ir IV ketvirčiais. Įdomu tai, kad būtent šio trumpo periodo metu buvo publikuota daugiau kaip pusė visų į tyrimo imtį įtrauktų straipsnių. Komunikacijos pradžioje dviejuose populiariausiuose Lietuvos interneto portaluose per mėnesį skaitytojai galėjo aptikti vidutiniškai penkis straipsnius, kuriuose reforma buvo tik minima arba aptariama kaip pagrindinė naujienos tema, o komunikacijos piko metu šis skaičius drastiškai šoktelėjo iki beveik 90.

Taigi, kas nutiko, kad menkas naujienų rengėjų dėmesys planuojamiems pokyčiams sugebėjo trumpam kolonizuoti viešą Lietuvos naujienų darbotvarkę?

Tiesiausias atsakymas, be abejo, būtų apie neišsipildžiusius mokytojų lūkesčius, neigiamai įvertintą pirminį politinių pokyčių poveikį, tarp suinteresuotų grupių kilusią įtampą, visuomenės reakciją ir reformos įgyvendinimo procesą vainikavusį ilgalaikį neterminuotą mokytojų streiką, sukėlusį krizę ne tik už švietimo sektorių atsakingoje ministerijoje, bet ir visoje Vyriausybėje. Ir tai būtų tiesa.

Viena iš daugelio

Tačiau į šią situaciją galima pažvelgti ir iš naujienų teorijos šalininkų perspektyvos, diskutuojant apie tai, kaip kito reformos, kaip naujienų įvykio, vertė jos įgyvendinimo laikotarpiu.

Šios reformos komunikacija tiriamuoju laikotarpiu išgyveno vieną dėmesio ciklą su jam būdingais etapais, pradedant problemos identifikavimo ir aptarimo faze, vėliau sekusiu jos sprendimo būdų paieškų etapu ir galiausiai temos nuovargį sukėlusiu postprobleminiu laikotarpiu.

Diskurso pradžioje žemas mokytojų darbo užmokestis buvo tik viena iš problemų, iliustruojančių mokytojų, kaip visuomenės grupės, pažeidžiamumą. Atrodo, kad jau tada reforma, kaip naujienų įvykis, savo darbų aplanke turėjo bent keletą verčių, galinčių didinti jos konkurenciją tarp kitų naujienų: negatyvumą, geografinį artumą, viešinamas personalizuotas mokytojų patirtis, ne vienu asmeniu apsiribojantį poveikio mastą ir pan.

Vis dėlto reikia sutikti, kad nūdienos Lietuvos kontekste ji buvo viena iš daugelio problemų su nesunkiai nuspėjamomis atsiradimo priežastimis ir šablonišku kenčiančios paveiktos grupės vaizdavimu.

Straipsnių apie neteisingą mokytojų darbo apmokėjimą viešajame diskurse pasirodydavo periodiškai ir vėl nugrimzdavo į tikrų ir netikrų naujienų jūros dugną. Ten, kur nuguldavo dėl per mažų atlyginimų besiskundžiančių slaugytojų, policininkų, gaisrininkų ir kt. visuomenei reikšmingų grupių fragmentiški pareiškimai.

Temos sugrįžimas

2018 m. antroje pusėje viskas buvo kitaip. Etatinio mokytojų darbo apmokėjimo reforma pradėjo intensyviai didinti savo, kaip naujienos, potencialą. Šalia anksčiau minėtų savybių, ji jau turėjo konflikto, apgaulės, kaltinimo, dramos, žmogiškojo intereso, naujumo ir pan. štampų, kurie daug lengviau leido konkuruoti su kitomis naujienomis, o skaitytojus ir klausytojus masino dalyvauti socialiai konstruojamame „ministerijoje užsidariusių mokytojų realybės šou“.

Šį kartą problema buvo suvokiama jau ne kaip uždaros pedagogų bendruomenės galvos skausmas, bet kaip visos visuomenės galvosūkis, trikdantis viešosios vertybės – švietimo – prieinamumą ir kokybę. Nors šis pavyzdys visų pirma atskleidžia opias mūsų šalies socioekonomines problemas, viešųjų institucijų komunikacijos spragas, bet kartu suponuoja, kas padeda įvykiams tapti didelėmis naujienomis.

Kodėl svarbu apie tai kalbėti? Nepaisant kintančio žiniasklaidos kraštovaizdžio, nuolat augančių skaitytojų ir klausytojų galimybių tikslingai formuoti juos pasiekiantį informacijos srautą, naujienų žiniasklaidos vaidmuo kuriant viešąjį informacinį lauką išlieka reikšmingas.

Įtaka kolektyviniam nerimui

Yra tyrimų, kurių rezultatai rodo sąsajas tarp žiniasklaidos kuriamos darbotvarkės ir to, kaip visuomenė suvokia ir vertina joje socialiai konstruojamus įvykius (pavyzdžiui, Arendt, Scherr, 2019).

Naujienų vertybių integravimas į informacijos atrankos procesus iš principo yra nei gera, nei bloga praktika. Viena vertus, ji gali būti labai naudinga, siekiant atkreipti persisotinusių naujienų vartotojų dėmesį į opias problemas ir kitą demokratinės visuomenės plėtrai reikšmingą informaciją.

Tačiau, kita vertus, šios priemonės gali padėti kurti tendencingą, iškreiptą visuomenės problemų hierarchiją, skatinti kolektyvinį nerimą ir, pristatyto pavyzdžio atveju, dar smarkiau stimuliuoti nepasitikėjimą viešųjų institucijų gebėjimais spręsti visuomenės narių problemas.

Būtent toks vienas iš nedaugelio platesnio masto žingsnių buvo buvo šių metų paskelbimas Reformacijos metais. Protestantizmas kaip religinė ir kultūrinė paradigma apima ne vien mūsų šalį, bet ir didžiąją dalį Europos bei Šiaurės Amerikos valstybių. Prasidėjęs nuo Martino Lutherio ant bažnyčios durų prikaltų tezių, kuriose buvo pasisakoma už Bažnyčios reformą, į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir tuometį Karaliaučių Reformacijos judėjimas atnešė rašto kultūros įsivyravimą ir suklestėjimą. Pirmosios knygos lietuvių kalba autorius Martynas Mažvydas taip pat buvo protestantas. Labai abejotina, ar, be Reformacijos, Vakarų Europa būtų patyrusi Švietimo amžių, kai raštingais ir mokančiais skaityti tapo dauguma žemyno gyventojų – iki tol raštas ir knyga buvo elito ir mažumos privilegija.

Reformacijos 500-ųjų metinių jubiliejaus minėjimas įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, ne vien Vilniuje, yra neabejotinai labai pozityvus reiškinys. Miestelėnai ne tik gerai praleidžia renginių vakarus, bet ir daug sužino apie tai, ko iki šiol nežinojo arba žinojo, bet buvo pamiršę. Reformacijos metų įvykiai mūsų valstybėje prisideda prie to, apie ką kalba ne vienas dabartinės Lietuvos filosofas – būtina nauja mūsų šalies žmonių apšvieta, grįžimas prie knygos ir rašto kultūros.

Kultūrų mišinys viename ir tame pačiame mieste – neabejotinas raidos ir pažangos variklis, kurį naudojame labai ribotai.

Dar vienas teigiamas Reformacijos metų aspektas yra tas, kad šis jubiliejus padeda įveikti didžiulę istorinę tuštumą, kurią paliko sovietinė okupacija – daugelis tarpukario Lietuvos piliečių jau yra iškeliavę Anapilin, dėl cenzūros ir persekiojimų dažnas iš jų neperdavė šiuolaikinei kartai to gyvenimo ir mąstymo būdo, kuris vyravo jų jaunystės Lietuvoje. Istorinis perimamumas tarp kartų mūsų šalyje yra žymimas pasakojimais apie tremtį, rezistenciją, holokaustą, tačiau daugiau detalių apie taikų gyvenimą iki karo autentiškai žino maža dalis dabar gyvenančiųjų. Tarpukariui, be daugelio kitų labai pažangių reiškinių, buvo būdinga ir tai, kad Lietuvoje tuo laikotarpiu puikiai sugyveno įvairių tautybių ir religinių įsitikinimų žmonės, pradedant gerais kaimynystės santykiais ir baigiant bendra visuomenine atmosfera. Sovietmetis, prievarta suniveliavęs skirtybes ir pražudęs daug etninių bei religinių mažumų žmonių, atėmė iš mūsų dabartinį tautinės ir konfesinės tolerancijos bruožą. Tai nereiškia, kad dabar Lietuvoje masiškai nekenčiami žydai, rusai ar lenkai, stačiatikiai ar evangelikai. Tai reiškia tik ir kartu net tiek, kad tos mažumos tarytum nepastebimos dominuojančios daugumos sraute.

Jei dažniau atkreiptume dėmesį į kitokius žmones, tikėtina, valstybė laimėtų socialiniu ir kultūriniu požiūriais. Reformacijos metų jubiliejaus minėjimas – puiki proga prisiminti gerą praeitį ir iš jos tiesti tiltus į dabartį. Stebint ne vieną sukakčiai skirtą renginį, kyla vaizdinė asociacija, atsivežta iš Niujorko, Bruklino rajono, Bushwicko aveniu, kuriame šeštadieniais gatves užplūsta išpažįstantieji judaizmą, o kitomis dienomis gausu įvairių kitų religinių pažiūrų žmonių, kurie neturi slėptis ir visada gali tiesiog kasdienybėje prisistatyti kitoms visuomenės grupėms ar tiesiog mėsainio pardavėjui gatvėje. Tai reiškia daugiakultūrinį miesto pobūdį, apie kurį daug kalbama Vilniuje, tačiau akcentuojant labiau istorinę praeitį, nei dabartines tautinių mažumų problemas. Kultūrų mišinys viename ir tame pačiame mieste – neabejotinas raidos ir pažangos variklis, kurį naudojame labai ribotai, nes mus menkai domina kitoniškumai, esame įpratę bendrauti tik su bendraminčiais.

Reformacijos jubiliejaus metai Lietuvoje labai primena frazę, kuria LRT televizijos kanalo laidos "Rusų gatvė" vedėjas Olegas Kurdiukovas atsisveikina su žiūrovais kiekvienos laidos pabaigoje: "Mylėkite savo gatvę, bet nepamirškite ir apie kitas." Jei šis linkėjimas dažniau virstų realybe, atrodytų, beveik savaime spręstųsi Vilnijos tautinių mažumų problemos ir daugelio Lietuvos miestų kasdienė socialinė rutina, nes mylėti savo gatvę – rūpintis ne tik savo namu ir kiemu, o ir bendruoju gėriu.

Viena vertus, pasirašyta sutartis užbaigia užsitęsusi konfliktą tarp Švietimo ir mokslo ministerijos ir švietimo darbuotojų profsąjungų, kurios nuolatos skelbė apie socialinio dialogo nebuvimą. Kita vertus, kolektyvinė sutartis sukuria socialinio saugumą jausmą. Mokytojai nestreikuos, nes atlyginimai ateityje turės pasiekti 1 000 eurų ir palaipsniui bus įvedamas etatinis darbo apmokėjimas. Be to, pedagogai įsipareigos gerinti ugdymo kokybę. Viskas gražu. Valdančiajai koalicijai ši sutartis bus didelis pranašumas, nes puikiai parodo visuomenei, kad moka ir gali derėtis bei sugeba pasiekti visoms pusėms priimtinus susitarimus.

Kada baigsime diskusiją apie tai, kad mokytojai nieko nedaro arba daro daug; arba daro daug, bet netinkamai?

O kokią naudą iš šio susitarimo gaus paprastas mokytojas? Turbūt galima lengvai suskaičiuoti mokyklas, kurios yra pasirašiusios kolektyvines sutartis, ir paklausti, ar jos suteikia papildomą saugumo jausmą kalbant apie darbo santykius. Šiandienėje Lietuvoje retas kuris sugebėtų apibūdinti profsąjungos nario, patekusio į konfliktinę situaciją su darbdaviu, gynimo mechanizmą. Aišku, dėl to iš dalies galima kaltinti ir mūsų nenorą dalyvauti profsąjungų veikloje bei solidariai ginti darbuotojų interesus. Kita vertus, įvertinkime, ką per 27 nepriklausomybės metus pasiekė streikuojantys mokytojai. Pridėtus 10–20 eurų prie bendros atlyginimo sumos, iš kurios atskaičiuojami mokesčiai, ir besipuikuojančius statistinėmis lentelėmis švietimo ministrus? Ar tapo lengviau siekti geresnių ugdymo rezultatų, ar sumažėjo darbo krūvis ir intensyvumas, ar sumažėjo popierizmas? Atsakymų nėra.

Ne veltui ugdymo kokybė visuomet yra ir bus dėmesio centre besikeičiančių valdančiųjų koalicijų sukūryje, tačiau niekada nebus panaudojama kaip argumentas įvykdytų reformų revizijai. Tenka daryti prielaidą, kad politiniu lygiu bet kurios valdančiosios koalicijos švietimo programa gimsta per kelias valandas(ar minutes?) per daug apie ją viešai nediskutuojant. Nė vienas kandidatas į švietimo ir mokslo ministrus neskuba susitikti nei su profesinių sąjungų atstovais, nei su mokytojų dalykinių asociacijų atstovais, ir tokiu būdu išsiaiškinti bei suprasti iškylančias problemas.

Reikia pripažinti, kad Lietuvoje rinkimai yra tokie nenuspėjami, kad būsimieji nugalėtojai net nesitiki pergalės, o patekę į valdžią ilgą galvoja, kaip ir kam ją panaudoti. Tiesiog įsivaizduokime futbolo ar krepšinio varžybas. Komandai vadovauja trenerių štabas, kuris nelabai supranta, kaip turi būti žaidžiamas šiuolaikinis futbolas ar krepšinis, o žaidėjai pavargo nuo vienas kitam prieštaraujančių nurodymų. Problema yra ne tik vizijos turėjimas ar neturėjimas, žinojimas ar nežinojimas, kaip jas įgyvendinti, bet siekis perkelti atsakomybę mokytojams, kurie įgyvendina švietimo ministro įsakymu patvirtintus nurodymus. Pralaimima sezonas po sezono, tačiau kalčiausi lieka žaidėjai. Dėl to vienos prestižinės Lietuvos mokyklos vadovo išsakyti pastebėjimai dėl mokytojų darbo skamba gana pagrįstai, tačiau neiškrenta iš vyraujančios politinės kultūros. Mokykla, kuri turi rodyti puikius mokinių ugdymo rezultatus, palaipsniui gali atsidurti prie išnykimo ribos. Kiekvienais metais mokinių, stojančių į gimnazijas, žinių ir gebėjimų lygis vis prastėja ir prastėja. Nerimas yra pagrįstas, nes su tokia realybe susiduria beveik kiekviena Lietuvos gimnazija. Tik aplinkybės yra kitos, į kurias atsižvelgiant reikia organizuoti ugdymo procesą. Ir, kad ir kaip būtų sunku, jo smaigalyje atsiduria mokytojai, tačiau, kaip paprastai, pamirštami tie, kurie parengia ir pasirašo įsakymus. Klausimas lieka vienas: ar kolektyvinė sutartis paskatins politines partijas elgtis atsakingiau?

Ugdymo kokybės problema yra ta sritis, kurioje ir velnias koją nusilaužtų. Susidariusi situacija ir siūlomi jos sprendimo būdai yra įdomūs keliais aspektais. Iš apdulkėjusių palėpių ištraukiami seni stereotipai apie tai, kad mokytojai dirba tik pusę dienos ir atėję namo jie skaito romanus ar iš neturėjimo ką veikti vaikštinėja po parduotuves. Dėl to siūlomas etatinis darbo apmokėjimas pateikiamas kaip vaistas nuo visų ligų, tačiau ar tai nėra seno darbo apmokėjimo adaptuota versija naujoms (?) sąlygoms.

Kol kas lieka neatsakyta ir į kitus klausimus: kaip naujoji pedagogų darbo apmokėjimo tvarka paveiks ugdymo pasiekimus, kaip bus elgiamasi su mokytojais, kurie nesugeba pasiekti geresnių rezultatų. Skambių žodžių šia tema pasakyta yra daug, o kaip keisis ar nesikeis švietimo sistema po kolektyvinės pasirašymo, dar pamatysime. Vaizdelis kol kas labai neryškus.

Dabar įsivaiduokite mokytoją, kuris didžiąją savo karjeros dalį uždarbiauja papildomai. Čia būtina įvertinti dvi galimybes. Gerąją ir blogąją. Geroji – tai korepetitoriaus veikla, nes užsidirbi papildomai tarnaudamas tai pačiai sistemai, lopydamas savo ir kitų padarytas mokinių žinių bei įgūdžių spragas. Blogoji – veikla nesusijusius su švietimu, kai neturi galimybės profesionaliai tobulėti. Ar žinia apie kolektyvinės sutarties pasirašymą ir ateityje didėsiančius atlyginimus paskatins mokytojus atsisakyti šešėlinės veiklos? Ar tie, kurie ieško uždarbio už švietimo sistemos ribų, nepradės dar uoliau ieškoti naujų pragyvenimo šaltinių ir tokiu būdu dar labiau pasitarnaus korepetitoriams?

Nei švietimo ir mokslo ministrė, nei švietimo darbuotojų profsąjungos atsakymų nežino. Ugdymo kokybės sprendimas ir toliau lieka burtažodžių lygio, o artėjančio Pirmosios Lietuvos respublikos šimtmečio proga mokytojų, kaip gydytojų, policininkų, bibliotekininkų ir kt., atlygnimai išliks užkeikimų zonoje.

Tarpkukario statistika, skelbianti, kad vidutinis atlyginimas Lietuvoje buvo 90 litų, o vidutinis mokytojo atlyginimas siekė 240 litų, galės pasiūlyti tik eilinį kartą pasižiūrėti filmą "Misija neįmanoma". Kol kas Švietimo ministerijos administracinė iniciatyva tik didina veiklų sąrašą ir dokumentacijos, kuri reglamentuoja tas veiklas, kiekį. Ar švietimo profsąjungos yra pajėgios bent laužtuvą įstatyti tarp vis didesnį pagreitį įgaunančių biurokratijos smagračių? Kada baigsime diskusiją apie tai, kad mokytojai nieko nedaro arba daro daug; arba daro daug, bet netinkamai ir, nepriklausomai nuo rezultato, už tai mokama gana mažai? Dėl to per daug neįsiaudrinkime ir įsivaizduokime 2020 m. būsimų Seimo rinkimų partijų programines nuostatas. Ar ką nors įsivaizduojate, gal jaučiate pokyčių dvelksmą?

Šiuo metu švietimo sistemos padėtis primena gordijaus mazgą, kuriam perkirsti reikia rimtos politinės valios, o ne puikavimosi prieš kameras su statistinėmis lentelėmis ir nerišlaus mekenimo apie atlyginimų didėjimą ateityje. Gordijo mazgas turi būti perkirstas tiksliu kardo kirčiu – skausmingu ir mokytojams, ir mokiniams bei jų tėvams, ir švietimo biurokratams.

Kiek tokių situacijų bus išgyventa ir šiemet? Kiek jų – gebančiųjų suregzti visai neblogą sakinį, pašmaikštauti, turinčiųjų fantazijos – nauju kūriniu įprasmins kelis savo gyvenimo mėnesius?

Be oficialaus darbo likusios filologės ir žurnalistės. Emigrantės. Vienišės. Laimingos pasiturinčių šeimų moterys. Motinystės atostogų išėjusios vakarykštės darboholikės, negalinčios susitaikyti su mintimi, kad nauja misija išplėšė jas iš dalykinio šurmulio, oficialių renginių su svarbiais žmonėmis pilno pasaulio. Pastaraisiais metais lietuviškų knygų pasaulį užplūdo moteriška kūrybinė energija. Nekalta kulinarijos veikalų banga knygynų lentynas jau seniai užtvindė nebesuskaičiuojamais egzemplioriais, tačiau vandens lygis kyla toliau. Apie rakursus, kuriais į prozišką maisto gaminimo procesą žvelgia kūrybingos namų kulinarės, galima parašyti mokslinį darbą. Kiekvienam skoniui, kišenei, pasaulėžiūrai, gyvenimo ritmui. Ir nors daugiausia šansų išsiskirti bendrame sraute turi profesionalų receptų rinktinės arba/ir receptais parašytos kulinarijos istorijos, pastarųjų gerokia mažiau nei receptų albumų, kurių visa vertė – įrodymas, kad ir banali bulvių košė gali būti patiekta it seksualus afrodiziakas.

Tačiau tebūnie – kulinarijos knygos, tarsi kokie vadovėliai, gyvena savą gyvenimą: natūraliai miršta virsdamos padėklu karštam puodui arba tampa iš kartos į kartą paveldima šeimos relikvija. Kai kurios turi teisę vadintis grožinės literatūros kūriniais, tačiau jų autoriai retai drįsta vadinti save rašytojais ir rašytojomis.

Kas iš tikrųjų 2017-ųjų Lietuvoje vadinamas rašytoju? Kaip atrodo tas mažytis skirtumas tarp rašytojo ir knygos autoriaus?

Kas iš tikrųjų 2017-ųjų Lietuvoje vadinamas rašytoju? Kaip atrodo tas mažytis skirtumas tarp rašytojo ir knygos autoriaus?

Viešojoje erdvėje lengviausiai pastebimi du literatūros kūrėjų tipai. Klasikai – de jure ar de facto oficialios rašytojų bendruomenės nariai, pokario kartos vaikai ir nepriklausomybės bendraamžiai, amžini kandidatai į oficialias premijas ar jų laureatai. Kūrybinės inercijos pagauti jie kepa vieną knygelę po kitos arba atvirkščiai – knygas rašo lėtai ir leidžia retai. Tai žodžio ir gyvenimo gurmanai, tiesiog nemokantys rašyti prastų tekstų. Su retomis išimtimis jų buitis, lėkštės ar spintos turinys visuomenei nėra toks įdomus kaip jų tekstai. Su retomis išimtimis į juos neatkreipiame dėmesio nei stovėdami toje pačioje eilėje prekybos centre, nei susidūrę kokioje kompanijoje – dažnas jų tiesiog nepažįstame. Puikiai valdydami žodį, laisvu nuo kūrybos metu rašydami tobulus reklaminius tekstus ir kalbas užsakovams, dirbdami akademinį darbą jie randa laiko (ir energijos) iš žodžių ir minčių perlų suverti gilius tekstus. Gal jie atsakytų, kas gi yra tas 2017-ųjų Lietuvos rašytojas?

Galima nuspėti, kad tikruose ar gyvenimo universitetuose ne tik gyvenimo, bet ir žodžio valdymo meną studijavę kūrėjai į šią provokaciją reaguotų dvejopai. Vieni meistriškai išsisuktų politiškai korektišku atsakymu apie prigimtinę teisę gyvuoti bet kokio žanro ir lygio knygoms arba, girdi, visi mes šioje žemėje rašytojai, tik ne visi knygas leidžiame. Solidesnio stoto žodžio meistrai veikiausiai apskritai ignoruotų tokį diletantišką klausimą. Juk jie pernelyg rimtai ir daug investavo į savo vardą ir statusą, kad leistųsi į kažkokias beprasmes diskusijas. Jiems žodis pernelyg svarbus, kad šlaistytųsi viešumoje. Ypač – jų pačių žodis.

Ką atsakytų antrojo tipo atstovai – tie patys, knygomis savo vasaras skaičiuojantieji (ir skaičiuojančiosios)? Atsakymą jie spinduliuoja visa savo esybe, viešu elgesiu. Rašo tinklaraščius, apie kasdienybę pasakoja socialiniuose tinkluose, renka paspaudimus, "laikus" ir nuolat šypsosi: rimtuose literatūros renginiuose, televizijos laidose, vakarėliuose, moterų žurnalų puslapiuose. Jie noriai ir daug nemąstydami dalija interviu, moderuoja renginius, užburia kalbomis apie tai, kaip radikaliai pasikeitęs gyvenimas padrąsino imtis rašymo, kad knygos išnešiojimas – savotiška terapija. "Rašytojas – tai aš", – šypsosi fotosesijose pagražintas veidas. Neprašytas dovanoja autografą ir būtinai pakviečia į svečius – ar bent vieną iš gausių susitikimų su skaitytojais. Per daug paprasta, kad būtų tikra.

Klausti trečiojo literatūros lauko, virtusio banalia knygų rinka, veikėjo – leidyklų – kažin, ar yra prasmė. Su ne-rašytojais jos tikrai neturi nieko bendra: visos jų knygos – bestseleriai, jų autoriai – genijai.

Todėl klausti ir bandyti suprasti, kas šiandien yra Lietuvos rašytojas, o kas – viso labo knygos autorius, telieka auditorijai. Jei, žinoma, jai apskritai dar svarbūs ne vien statusai, pigūs autografai, kūrybinė ezoterika, bet ir literatūra.

1997 m. gegužė Vilniaus universiteto Teatro salėje. Ji sausakimša, suėjo keli šimtai jaunų žmonių, norinčių ir ketinančių, pabaigus vidurinę mokyklą, studijuoti žurnalistiką. Su jais susitikti atėjo tų dienų Lietuvos žiniasklaidos autoritetai – Egidijus Knispelis, Palmira Galkontaitė ir Arūnas Valinskas. Abiturientus į šią salę atviliojo dvi priežastys: žurnalisto galia tų dienų visuomenėje ir dideli atlyginimai, kuriuos už darbą gauna televizijos veidai. Tiesa, kai kurie klausimai buvo nepatogūs net, atrodė, visko mačiusiam A.Valinskui: kai kalba pasisukdavo apie žurnalisto darbo prasmę, jis atsakydavo, kad ši profesija yra viena sunkiausių, – žodžiu, ir tuometis pramogų verslo atstovas, ir jo kolegos viso susitikimo metu bandė atkalbėti jaunus žmones nuo lemtingo šios karjeros pasirinkimo, nes iš tiesų ji reiškia nuolatinį stresą ir svetimas problemas, kurios nejučia tampa savos. Iš kelių šimtų stojusiųjų į VU Žurnalistikos institutą tais metais minėtą specialybę studijuoti pradėjo tik dvi dešimtys – tiek tebuvo priimama į šią programą.

Žiūrint iš dabartinės perspektyvos, tuomečiai žurnalistikos asai turbūt buvo teisūs. Ne atlyginimas, galia ir prestižas paverčia žmogų laimingą. Štai neseniai pasirodžiusiame žurnalo "Valstybė" numeryje, kaip prieš 20 metų žurnalistai, abiturientams pataria jau kitų profesijų žmonės – verslininkai, vadybininkai, visuomenės veikėjai ir kiti asmenys, kurių profesinį gyvenimą galima vadinti sėkmės istorijomis. Dažnas jaunas žmogus yra patyręs malonumą, kai skaitomos žymių asmenų biografijos ir į jas projektuojami asmeniniai lūkesčiai, nejučia su tais herojais tapatinamasi. Akivaizdu, kad šiandien žurnalisto profesija jau nėra ta, į kurią taikosi daugelis abiturientų.

Panašus likimas ištiko ir teisės studijas. Posovietinio žmogaus (tokie yra be išimties visi abiturientų tėvai) didžiausias geismas buvo ir tebėra valdyti, turėti galios, kuri lemia kitų žmonių veiksmus, jausti savo reikšmingumą. Žurnalisto galia per tuos du dešimtmečius išgyveno daugybę smūgių, iš kurių pats rimčiausias yra tas, kad šiandien žurnalisto žodis stipriai nuvertėjo, palyginti su anais laikais. Ši profesija tapo tokia, apie kurią galima sakyti, kad ji neatneša nei garbės, nei pinigų.

Teisės specialybės likimas yra analogiškas žurnalistikos studijų programos dabartinei padėčiai – noras valdyti niekur nedingo, tačiau šiandien teisininko išsilavinimas jau toli gražu nereiškia užtikrintos ateities. Šiais metais nepasirinkusieji minėtų dviejų specialybių abiturientai, tiksliau, nemaža jų dalis, ir vėl stos mokytis tų programų, kurios atneša didžiausią materialinę naudą – tai, pirmiausia, verslo specialybės, nes nuo senos praeities mus skiria vienas aiškus suvokimas – galia yra ne viešasis žodis, sankcija, bausmė, o pinigas.

Žurnalistikos studijos galėtų tapti ta sritimi, kuri, kaip reta šiandienėje Lietuvoje, kalbėtų apie misiją. Abiturientai specialybę renkasi pagal savo gebėjimus ir tėvų patarimus. Retas kuris savo būsimą karjerą drįsta sieti ne su asmeninėmis ambicijomis ar pelningumu, aukšta saviverte, o su misijos įsisąmoninimu. Ar dabartinėje mūsų žiniasklaidoje yra pavyzdžių, kurie vestų aukštosios žurnalistikos link? Žinoma, čia daug kas irgi pagrįsta verslu (skirtumas tik tas, kad žurnalistas iš šio verslo beveik neuždirba) ir tik per didinamąjį stiklą matomi tie žmonės, kurie yra žurnalistai par excellence – Algimantas Čekuolis, Laimonas Tapinas ir keli kiti labiau vyresniosios kartos profesionalai. Šie žurnalistai visos savo karjeros metu suprato, kad žurnalistika reikalauja aukštos erudicijos (tai kai kam gali atrodyti keista, nes informaciją bet kada galima rasti internete), humanitarinio kultūrinio rūpesčio ir rašymo ne vien į dienraščius ir savaitraščius – tikras žurnalistas turi būti knygų autorius.

Žurnalistikos studijos galėtų tapti ta sritimi, kuri, kaip reta šiandienėje Lietuvoje, kalbėtų apie misiją.

Taip žiūrint į žurnalistiką, toli už padorumo ribos lieka ir Rūta Janutienė, ir, deja, Andrius Tapinas (dėl narcistinio mėgavimosi savo galia ir sąmoningo ta galia pagrįsto socialinio konstravimo, kuris ne visuomet yra pozityvus), ir daugelis kitų plačiai skambančių ir dėl to dar labiau nuvertėjančių vardų.

Ne vien asmeninę, bet ir visuomeninę misiją susiformulavęs jaunas žmogus, norintis studijuoti žurnalistiką, privalo pasiryžti bent keliems nelengviems iššūkiams – nuolatiniam skaitymui, bėgant metams neblėstančiam norui tobulėti ir, svarbiausia, aiškiai asmeninių principų ir aukštųjų vertybių sistemai. Žinoma, ne vien tarp pasirinkusiųjų žurnalistiką bus tokių žmonių, tačiau visi jie bus atpažįstami kaip turintys savo patirtimi ir idealizmu pagrįstą filosofiją bei moralę.

Visa savo kūryba Vydūnas tvirtina, kad sąmonė yra būties pagrindas, visas regimas pasaulis yra kilęs iš Didžiojo Slėpinio, ir jame randa ir žmogaus, ir tautos, ir visa ko prasmę. Savo straipsnyje "Viltys dėl tautos ateities" jis rašo: "...Galima numanyti, kad visa tai, kas gyvenime vyksta, yra ryškinimas tam tikros prasmės. Taip reikėtų ir tai suprasti, kas tautai lemta. Kaip kiekvienas žmogus, taip ir visa tauta yra įterpta į Kūrybos vyksmą. Jis siekia vis tobulesnio atskleidimo esmiškojo gyvumo. Matyti tai veikiausiai žmonėse. Tik ne visi tai stebi. Tas atskleidimas vyksta labai slankiai (...) Visa tai nušviečia ir tuo gyvina žmogaus esmė, jo sąmonė arba, kaip ir sakoma, jo dvasia-siela. Tik ji turėtų nuolatai šviesėti. Atitinkant to šviesėjimo laipsnį, pasireiškia kūnas su savo reikalais, nuotaika su savo būsenomis ir protavimas su savo pasitikrinimais."

Vydūno, kaip ir visų, artimų egzistencinei filosofijai, rašytojų, niekados neapleidžia du klausimai – žmogaus ir pasaulio pradžia, prasmė ir begalybė, ir galimybė įžvelgti "esmiškojo gyvenimo tobulesnį atsiskleidimą".

Erdvėje tarp tų dviejų klausimų Vydūnas numato savo ieškojimų, numatymų, patvirtinimų ryškėjančių egzistencinių esmių koordinates.

Jis pats, kaip nenurimstanti asmenybė, skiria savo įžvalgas ir atradimus mums. Vydūnas niekados neužsimena, kiek intelekto, dvasinės energijos, fizinių galių skiria tautai, žmonėms, dabarčiai su ateities ženklais, tačiau aiškiai tvirtina – tautos augimui reikia visa aukoti. Visas mūsų atlygis jam – kiekvieno žmogaus esmės šviesėjimas ir prasmingas dalyvavimas Kūrybos vyksme.

Gilinantis į Vydūno asmenybę, atskleidžiant jo gyvenimo ir darbų reikšmingumą ne tik šiandienai, bet ir rytdienai, vis dėlto netikėtai pradedame susimąstyti – kiek jis paaukojo savo talento, savo laiko, savo pranašiškų įžvalgų, savo intelekto ir galių stengiantis atsakyti į klausimą: ar verta aukotis dėl gyvenimo, kuris susinaikins, pasiekęs ribą, už kurios aiškėja bejėgystė ir likiminės klaidos, ir didelių aukų beviltiškumas? Nelengva atsakyti į šį klausimą, nes savo atsakymus agresyviai, ciniškai, net nužmoginančiai skanduoja kasdienybės realybė. Bet Vydūnas mąstė kitaip. Jis dar jaunystėje pasirinko "uždavinį nešti į savo tautiečių širdis visa tai, kas žadinti galėtų aukščiausias ir prakilniausias žmogaus jėgas. Vien turiu tai akyse, kad mūsų tautiečiai žmoniškume tarptų ir stiprėtų". Ir visą gyvenimą nuosekliai jį vykdė, tvirtai tikėdamas žmogaus dieviškumu, blogio apraiškas telaikydamas "griaunančių Kūrybos galių veikimu". Vydūnas pirmiausia gilinosi į žmonijos per tūkstančius metų paliekamus supratimus apie žmogų ir tomis sampratomis remdamasis susikaupdavo prie žmonijos ir pasaulio istorijų.

Jam buvo svarbu visumos sąranga, slėpiningoji žmogaus didybė ir dar slėpiningesnis nužmogėjimo gaivalas, pasislėpęs už instinktų gūdumos.

Vydūnui kasdienė realybė žmoguje ar tautoje niekados netapdavo žūtbūtinėmis skirtybėmis. Jis ypač pabrėždavo savo tautiečių daiktiškumo suvokimą – daiktiškumas turėtų nepavergti lietuvio protavimo ir dvasios; lietuviai nuo seno teikė pirmenybę dvasinėms vertybėms, jų senoji tikyba aukštino dorą, teisingumą, žmoniškumą. Vydūnas nurodo, kad lietuviai per visus amžius išlaikė esmiškąją žmogaus laikyseną, tautos daugumoje išliko esmiško žmoniškumo, kas lems ir mūsų ateitį. Jis netgi numato mums skirtą uždavinį: "Lietuvių tautai gal įsakmiau negu kitoms tautoms užduota būti žmonijoje žymaus žmoniškumo atsiskleidimu. Tokiu būdu ji liktųsi reikšmingu Kūrybos veiksniu." Vydūnui mūsų esmiškasis žmoniškumas ryškėja kūno ir dvasios vientisume, todėl keleivio pėdos liečia ne tiktai dulkes ir kelio žvirgždą, bet ir Žemę – kaip Saulės sistemos ir Visatos dalį, žvaigždes – kaip begalybės ženklus.

Jis ypač pabrėždavo savo tautiečių daiktiškumo suvokimą – daiktiškumas turėtų nepavergti lietuvio protavimo ir dvasios; lietuviai nuo seno teikė pirmenybę dvasinėms vertybėms, jų senoji tikyba aukštino dorą, teisingumą, žmoniškumą.

Ir kūniškame žmogaus gyvenime jaučiamas dvasinis gyvenimas – savas ir kartu priklausomas Visumai, todėl Vydūnui tauta ir kiekvienas žmogus nėra atskiros dalys, atkertamos nuo Visumos kalba, papročiais, tikėjimais, mitais, savomis egzistencinėmis paslaptimis.

Vydūnui tautos ir žmogaus savitumai yra visos žmonijos šviesiosios savitumo dalys, be kurių nebūtų slėpiningo visuotinio žmonijos reikšmingumo. To reikšmingumo, per kurį apreiškiamas gyvenimo viešpatingumas kaip sielos kultūros apraiška. Todėl sielos kultūra kiekvienoje tautoje turėtų būti svarbiausias dalykas. Jos ugdymas ir mūsų mažai tautai būtų išlikimo ir augimo sąlyga, iš to ryškėja tarsi ir gairės ateičiai:

– Lietuva pasaulyje gali tapti viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų;

– iš susitikimo su pačia Aukštybe žmogui pareina visa galia, kuri jį aukština, ir taip jis iškyla iš paprastojo žmoniškumo į aukštesnįjį, pilnesnįjį – į dieviškąjį;

– žmogus dar neišnaudojo visų prigimties galimybių, o jį jau prislėgė materija; žmogus virto jos priemone, net jos vergu;

– aiškiausiai tautiškumas atsiskleidžia žmoniškume; taip per kiekvieną žmogų patikrinamas tautos likimas;

– tautiškumas pasireiškia ne tik mąstymu ir bendravimu gimtąja kalba, bet ir regėjimu, kilnumu ir šviesia sąmone, kuri yra sąžinės vienu iš svarbiausiųjų klodų.

Taip Vydūno žmoniškosios dvasios vedami nepasiklysime, jei kartais pajusime, kad mes vienais ar kitais atvejais neįveiksime blogio. Tai nebus pralaimėjimas, bet paskatinimas imtis konkrečių darbų, turiningos veiklos, kurie įveikia neryžtingumą ir klampias abejones.

Vydūno iškeliamos ir mums dovanojamos vertybės netampa tik vienos kartos, vienos asmenybės savastimi, nepastebimai neišdyla, nepasislepia amžių ūkanose.

Esame liudininkai, kad artėjantis Vydūno 150-metis ir 2018-ųjų paskelbimas Vydūno metais tik patvirtino švietėjo – filosofo, rašytojo, tautos dvasinio mokytojo – tiesų aktualumą. Patvirtino svarbią tiesą – be sielos kultūros, be žmoniškumo idėjų esame šiuolaikinėje civilizacijoje nykūs paklydėliai skaitmeninėse erdvėse su skaudžiai žiojėjančia tuštuma – bedvasiai.

Tikime, kad bus skaitytojų, kurie atsimins, kaip 1991 m. lietingą spalio vakarą į Kauną iš senųjų Detmoldo kapinių buvo atvežtas cinkuotas karstas, apdengtas jau laisvos Lietuvos trispalve. Bus skaitytojų, kurie tada jautė visa esatimi, kad iš tolimo krašto, kur stūksojo pilkas akmuo su iškaltais gotiškais ženklais – Vydūnas 1863–1953 – Lietuvon sugrįžo TAS, kuris priminė mums, kaip kaip ir žmonijai, didįjį tikslą – iš tamsaus pažmoniškumo iškilti į taurųjį žmoniškumą iki paties dieviškumo.

Vydūno draugijos rūpesčiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintame priemonių plane numatyta pastatyti Vydūno paminklą-biustą Kaune. Kauno miesto savivaldybė geranoriškai pritarė šiai idėjai, parengė Karo muziejaus sodelio rekonstrukcijos projektą, jame numatyta vieta Vydūno paminkliniam biustui šalia Martyno Jankaus ir Simono Daukanto – netoli Laisvės paminklo, greta tos vietos, kur 1991 m. spalį kauniečiai pagarbiai sutiko taurų Žmogų ir Didįjį Lietuvį, atvykusį mums priminti, kad aiškiausiai tautiškumas atsiskleidžia žmoniškume.

Tačiau dabar iškilo abejonių, ar šis taurus Žmogus, lietuvių tautos dvasios žadintojas ir žmoniškumo skelbėjas bus deramai pagerbtas. Pasigirdo balsų, kad Vydūnui čia ne vieta, nes Vydūnas nedalyvavo atkuriant valstybę, todėl jo paminklas nepageidautinas Tautos panteone. Kas tada buvo tautinės savimonės ir dvasios ugdytojas, tos Dvasios, be kurios išvaduojama tik teritorija, bet ne tauta, kurios dvasinės galios buvo ugdomos ne tik šeimose, bet ir Basanavičių, Kudirkų, Vaižgantų, Čiurlionių, Vydūnų, Maironių ir kitų didžiadvasių lietuvių sielovadose. Jose ir švytėjo pagrindų pagrindai – pasiaukojimo Tėvynei visa esatimi, visu dieviškumu, drąsa ir dvasia.

Reikėtų aiškiai suprasti, kad tautą augina kultūros žmonės, politikai tvarko valstybę, o kariai ją saugo ir gina. Visi jie verti didžios pagarbos. Vydūno reikšmė Lietuvai jau pripažinta: Vydūno metai bus pažymimi valstybės mastu, o jo atvaizdas juk ne be pagrindo buvo ant Lietuvos litų šalia Kudirkos, Daukanto, Basanavičiaus. Tad neturėtų būti trukdžių ir Vydūno biustui stovėti šalia jų. Juolab kad ir du trečdaliai (66 proc.) iš 664 balsvusių kauniečių tam pritarė.

Artėja Vydūno 149-asis gimtadienis. Švęsime jį per patį lygiadienį, kovo 22 d-ąją, 18 val. Kauno įgulos karininkų ramovėje. Bus galimybė pratęsti pokalbį apie Vydūną, jo reikšmę Lietuvai ir jį pagerbti. Gražu ir reikšminga, kad ramovė puošiasi Maironio žodžiais: "Ginkime kalbą, žemę, jos būdą! Ir ne tik ginklu – Daukantas buvo pirmas, paskyręs tam savo gyvenimą; kiek knygnešių prarado laisvę ir net gyvybę; daug garbingų lietuvių skyrė tam savo turtą ir darbą, bet liko nežinomais. Ryški Vydūno asmenybė, "spindulys begalinės šviesos", šviečia ne tik Lietuvai; ji jau gražiai pagerbta Vokietijoje paminklu Detmolde, ten rengiamasi ir pasitikti Vydūno metus. Tad dėl Vydūno deramo pagerbimo Lietuvoje neturi likti jokių abejonių.

Šiuolaikinė vaizdų kultūra sustiprinama paveikiomis antraštėmis, skandalingais tekstais, skatinančiais žmogų interpretuoti gautą medžiagą ir sukurti dar daugiau vaizdų bei jų perskaitymo galimybių.

Apie vaizdo ir teksto sąveiką žiniasklaidoje taip pat menininkų kūryboje, paskaitoje "Vaizdo ir teksto simbiozė: pro et contra", vykusioje Kauno fotografijos galerijoje, pasakojo poetas, eseistas, fotografas, Vilniaus dailės akademijos fotografijos ir medijos meno laboratorijos specialistas Ričardas Šileika.

"Vaizdas yra pagrindas. Nuo jo galima pradėti dėlioti tekstą. Žiniasklaidos šaltiniai iš anksto pritrupina daugybę vaizdų, tekstų, o žmogus vidinėje savo sistemoje juos dar padaugina", – sakė R.Šileika. Periodinėje spaudoje, informaciniuose portaluose vaizdai neretai būna didesni nei antraštės. Vaizdo įtaigumas pritraukia skaitytojus, vėliau susidominčius ir tekstu, papildančiu vaizdą.

Eseistas informacijos gavimo sistemoje išskyrė portalus, kuriuose vaizdo kompozicija, spalvingumas, ženklai ir simboliai visada pirmajame plane. "Vaizdas ir tekstas vienas kitą iliustruoja, sustiprina. Gaunama informacija veikia žmogaus refleksus: žiaurūs, brutalūs vaizdai erzina, kelia pyktį, gražių žmonių ar estetiškos aplinkos vaizdai ramina", – teigė jis.

Kalbėdamas apie meninę kūrybą, R.Šileika išskyrė fotonovelės žanrą, kurį įvardijo pereinamuoju žanru iš informacinio į kūrybinį. Geras pavyzdys yra 1983 m. išleista fotografo Romualdo Rakausko knyga "Vilties šviesa", kurioje vaizdas ir tekstas papildo vienas kitą.

"Fotonovelė – tai ne iliustravimo, ne atkartojimo zona. Joje vienodai svarbūs abu: ir vaizdas, ir tekstas", – aiškino fotografas. Paskaitoje buvo paminėti ir nelabai vykę fotonovelių knygų pavyzdžiai, kuriuose per daug iliustratyvumo, dėl to vaizdas ir tekstas nesuskamba. Taip atsitinka todėl, kad metaforos vaizde ir tekste labai artimos, interpretuojamos tiesiogiai, nepaliekant erdvės ieškojimui.

"Vaizdo ir žodžio sąryšis yra be galo svarbus. Iliustracija būtina teksto vizualumui išplėsti. Tai ne lyginimo, o santykio problema. Sampyna yra svarbiausia, o sąveika įvyksta žiūrovo suvokimo lygmenyje, ne atskiruose fotografijos ar teksto lygmenyse. Kūryba – lyg "sekretas", kurį žiūrovas turi atrasti, atkasti", – pasitelkdamas praeityje populiaraus vaikų žaidimo – stiklu uždengto spalvingų popierėlių ar gėlių slėpimo – metaforą dėstė R.Šileika.

Eseistas taikliai apibūdino, kad kūryba yra tam, kad žmogus galėtų nugyventi kelis gyvenimus. Per vaizdus, tekstus, atrasdamas naujus pasaulius. "Vaizdas turi sukelti būseną, kurios žmogus nėra patyręs, galbūt tik susapnavęs", – teigė poetas.

Aiškindamas darbo (vaizdo) ir jo pavadinimo santykį, eseistas pabrėžė, kad pagrindinis dalykas, kurį meno kūriniui suteikia pavadinimas – apibendrinimas. Esama atvejų, kai pavadinimas uždaro vaizdą, panaikina jo perskaitymo galimybes, taip, anot R.Šileikos, nutinka tada, kai vaizdas ir jį lydintis pavadinimas yra per daug asociatyvūs. "Įsivaizduoju, kad pavadinimas gali būti uždarų, atvirų ar pravirų durų metafora. Kai durys užtrenkiamos – jautiesi paklydęs, kai jos atviros – tampa nebeįdomu, nes viskas pasiekiama ranka, o kai jos praviros – tai laisvė: suvokti, pajausti, patirti – gyventi", – reziumavo R.Šileika.

Neseniai Biržuose vyko pirmasis lituanistų ir istorikų forumas apie tai, kokių pasakojimų girdi ir ką skaito mūsų vaikai vidurinėse mokyklose ir gimnazijose. Daugelis forumo dalyvių ten pasakytas savo kalbas vėliau publikavo šalies kultūrinėje žiniasklaidoje. Įdomu, kad specialistų pasakojimai apie vaikams diegiamas istorijas atskleidžia daugiau simptomų ne apie moksleiviams perteikiamas vertybes, istorinius veikėjus, lietuvių literatūros ir Lietuvos istorijos mokomųjų dalykų sąveiką, o apie pačius specialistus ir jų fiksacijas ties kai kuriais mūsų kultūros raidos momentais.

Jei nueitume į eilinę vyresniųjų klasių lietuvių literatūros pamoką mokykloje, dažniausiai kiltų klausimas, kokiame laikotarpyje mes gyvename – XXI a. pradžioje ar XIX ir XX amžių sandūroje, kai Lietuvos valstybė brendo ir ruošėsi vėlesnei modernizacijai. Lituanistų perteikiami pasakojimai apie aušrininkus ar varpininkus su šia diena, mūsų aktualijomis dažnai neturi nieko bendra. Neretam lietuvių literatūros mokytojui istorinės asmenybės, jų biografijų ir nuopelnų reikšmė yra muziejinė – literatūros istorijos mokoma ne tam, kad moksleiviui būtų lengviau gyventi dabar ir orientuotis taip sparčiai besikeičiančioje realybėje, o tam, kad jis tiesiog įgytų miglotą įsivaizdavimą apie vyžas prieš šimtmetį avėjusius lietuvius.

Ar dėl tokių pasakojimų reikėtų ieškoti kaltųjų? Kas lemia, jog mokytojai net patys į literatūrą žvelgia kaip į kūrybinių asmenybių kapinyną? Drįsčiau teigti, kad tokia tendencija sukuriama ne pačių pedagogų. Daugelis jų aukštąjį išsilavinimą įgijo mūsų šalies universitetų Lietuvių literatūros katedrose, kuriose dažniausiai dominuoja fenomenologinis požiūris į literatūrą. Fenomenologija – XX a. pradžios Vakarų Europos intelektualinis judėjimas ir mąstymo sistema, teigianti, kad į literatūros kūrinį skaitytojas turi įsijausti, įterpti patirtį, kurios skaitomame romane ar eilėraštyje net nėra. Mokytojams, kurie yra pagyvenę po saule bent kelis dešimtmečius, tai nesunkiai pavyksta – jie turi savąjį sėkmių ir nelaimių, egzistencinių išgyvenimų bagažą, kuris, skaitant literatūros kūrinį, nesunkiai su juo susilieja ir sudaro unikalios, tikrai vertingos kūrinio interpretacijos pagrindą.

Tačiau ką daryti mokiniui, kuris yra paauglys ir kurio patirtis yra dar labai menka? Paklusnieji nesunkiai perima lituanistų peršamus pasakojimus, kurie su pačių vaikų patirtimi niekaip nesusiję – taip netiesiogiai pasityčiojama iš fenomenologijos. Turintys savarankiško ir kritinio mąstymo ambicijų mokiniai gali prieštarauti, diskutuoti – kaip visa tai tebėra reta mūsų mokyklose.

Visa tai, kas šiame komentare parašyta iki šiol, yra dar gana gera patirtis. Fenomenologinė žiūra į literatūrą nėra savaime bloga ar smerktina. Pastangos ją ugdyti – juo labiau. Nors ir labai norėtųsi, kad mūsų vaikai mokyklose taptų psichologinėmis asmenybėmis, o ne mankurtais, bet tam reikia labai subtilaus mokytojų gebėjimo perteikti psichoanalitinį požiūrį į literatūrą. Tik tada vaikai supras ir pajus, kad daugumos nuomonė, kaip byloja kultūros ir civilizacijos istorija, yra dažniausiai pražūtinga. Tik tada moksleiviai ims geriau suprasti save kaip individualybes. Tačiau tai – aukštumos ir idealai, apie kuriuos, kaip apie mūsų mokyklose veikiančius, galėsime kalbėti po kelių dešimtmečių.

Didžiausia lietuvių literatūros mokymo yda yra ne fenomenologija, ne psichologizmo stygius, o mokytojų literatūros supratimas, besiremiantis XVIII a. Europos pozityvistine tradicija. Pagal ją literatūra yra monumentalus reiškinys, kurį suprasti gali tik labai reti žmonės. Pozityvistinė literatūros istorija reiškia praeities, dabarties ir ateities vienybę kaip pažangą, vystymąsi, tobulėjimą (kaip tuomet vaikui atsakyti, kodėl įvyko Antrasis pasaulinis karas ir Holokaustas, jei žmonija, pasak pozityvistų, vystosi tik pažangiai?). XVIII a. buvo tikima, kad literatūrą įmanoma teisingai suprasti tik racionaliai, protu, o ne jausmais ir asociacijomis. Tokiomis nuostatomis besivadovaujantis lituanistas mokiniui teigia, kad literatūra tėra svarbiausi praeityje sukurti tekstai, kuriuos reikia išmokti tinkamai suprasti. Taigi mokinys yra įkaitas, nepaisant to, kad už mokyklos lango jau naujo šimtmečio antrasis dešimtmetis, niekaip nesusijęs su mokytojų pasakojimais. Anachronizmas kaip mokymo metodas vėlgi savaime nebūtų toks smerktinas, jei netarnautų labai negarbingam ir nešvariam tikslui. Turime pripažinti – literatūra mūsų mokyklose dažnai yra indoktrinacijos ir ideologijos brukimo priemonė. Net ne taip svarbu, kad ta ideologija yra "teisinga" – tautinės idėjos, patriotizmas, emigracijos baimės skatinimas ir kitokie masiniai "produktai". Tiesiog iš literatūros eilinį kartą pasityčiojama.

Prieš kelerius metus kaip vertinimo komisijos nariui teko dalyvauti respublikinėje moksleivių lietuvių kalbos ir literatūros olimpiadoje. Susirinko Lietuvos moksleivių elitas. Jiems buvo užduota parašyti trumpą esė, kurioje vaikai turėjo interpretuoti Maironio eilėraštį. Rezultatas privertė nuliūsti: vis tie patys šablonai apie Lietuvos gamtos grožį, ditirambai šlovingai mūsų šalies istorijai, didvyriams, kurių dėka buvome galinga valstybė. Tik vienas mokinys, matyt, dar nepraradęs gebėjimo ironizuoti ir mąstyti savarankiškai, parašė štai ką: "Maironis yra geras poetas, bet moterys meluoja geriau!". Nuo šio sakinio prasideda fenomenologija, vedanti ir į psichologiją, ir į autentiškumą. Nesumeluota tezė apie melą Lietuvos mokyklose.

Ši kelionė nebuvo sėkminga. Ne, ne taip. Kelionė, kaip ir visos anksčiau sukeliautos, buvo puiki. Kaip visuomet, važiavom lėtai, netiesiai, smalsiai ir tik lietus, privertęs atsisakyti nakvynės Ignalinoje, sutrumpino maršrutą Vilnius-Anykščiai-Dusetos-Zarasai-Daugpilis-Visaginas-Ignalinos atominė elektrinė-Ignalina-Švenčionys-Pabradė-Vilnius nuo trijų iki dviejų dienų.

Nesėkmės prasidėjo vėliau, giriantis įspūdžiais. Jau buvau įpratęs, kad mano kelionių po Lietuvą pasakojimai, su šmaikščiomis detalėmis ir paviršutiniška, bet pozityvia analize išklausomi, sakykim, ne išsižiojus, bet palankiai. Net nuotraukas iš Šiaurės vakarų Lietuvos, Žemaitijos, Panemunės, Vilnijos ir kitų žemių mano klausytojai apžiūrėdavo ypatingai nesiraukydami. Dabar gi viskas buvo kitaip. Vos ištardavau žodį „Siaurukas“, man pranešdavo, kad juo važiuota ir ne kartą. Tik išskėsdavau rankas, bandydamas vizualizuoti Stelmužės kaimą ir jo universalius turtus, ir gaudavau atgal dar entuziastingesnę vietovės detalizaciją. Su Zarasais buvo visai blogai – tas miestas, su savo nesibaigiančiais festivaliais, priviliojo, atrodo, pusę Vilniaus, ir negausi publika manęs net neklausydavo, pradėdami dalintis savo, gerokai gilesnėmis apsilankymo ežerų krašte patirtimis. Ir nuotraukos mano pašnekovų buvo gražesnės.

Taigi, galvoju, prie vietinio turizmo banaliausios, jūrinės, krypties galima pridėta dar vieną jau įprastą savaitgalio kelionių ašį - link Lietuvos Šiaurės rytų miestų ir jų ežerų. Ta kryptis nėra ypatingai sena – štai Anykščiai save, kaip traukos vietą, naujaisiais laikais pradėjo aktyviai pozicionuoti turbūt nuo 2008 metų, kai, užbaigus nemenką projektą, pradėjo veikti keli atnaujinto siaurojo geležinkelio ruožai. Vėliau miesto pasiūla pradėjo smarkiai tankėti: atlikta centrinės dalies rekonstrukcija, atnaujinta biblioteka ir kultūros centras, atverta apžvalgos aikštelė bažnyčios bokšte, įsteigtas menų inkubatorius, pabūta Lietuvos kultūros sostine, „Vilnius-Anykščiai“ spa atidarymas. Na, dar baseinas, kalnų slidinėjimas, vasaros rogučių trasa, Puntukas, dviejų literatūros klasikų memorialiniai muziejai, „Laimės žiburys“...

Bet siaurasis geležinkelis, be abejonės, yra Anykščių „smart specialization“. Tai - ES Komisijos apynaujis, 2010 metais atsiradęs regionų vystymo politikos terminas. Siauruko atgaivinimas yra sumaniausia Anykščių specializacija, lyg vadovėlyje sujungianti būtinas aplinkos dalis – paveldą, kūrybą, gamtą, verslą ir savivaldybės ekonomiką.

Man (visiškai subjektyviai) didžiausią įspūdį Europoje daro britų ir turkų turistinių pramogų organizatoriai. Britai (aš sąmoningai naudoju tokį tautos pavadinimą, nes anglai, velsiečiai, škotai turizmo sektoriuje elgiasi vienodai) turistus priima maksimaliai sąžiningai. Aiškina, rodo, maitina ir linksmina. Viską daro labai tiksliai ir, kai sumokėti pinigai atidirbti, nedelsiant persijungia į kitą grupę. Turkai gi, nenukrypdami nuo scenarijaus, mėgsta improvizuoti, smagina ir klientus, ir patys džiaugiasi, o į kelių minučių netikslumus nekreipia dėmesio. Anykščių siauruko šeimininkai turi abiejų mano favoritinių grupių bruožus. Jie puikiai susitvarko su lankytojų logistika, nedramatizuoja ekskursijų dalyvių legalumo, mikliai susitvarko su įvairiausia smulkia prekyba. Siauruko stotyje padaryta viskas, kad įvairiausių kategorijų lankytojai jaustųsi reikalingi. Muziejiniame depo pastate technikos tyrinėtojai gauna progą apžiūrėti vagonus, lokomotyvus ir motorus. Atsargūs nuotykių ieškotojai – pavažinėti pedalinėmis ir rankomis varomomis drezinomis. Vaikai gali čiupinėti, nostalgijos pasiilgę – apžiūrėti atkurtus interjerus. Vėliau – kelionė. Yra du maršrutai: šeštadieniais į Rubikių ežerą, sekmadieniais – Troškūnų vienuolyno apžiūrėjimas. Mes buvome šeštadienį, tad važiavom prie ežero. Beveik valandą trunkančioje kelionėje akis nenuobodžiauja – iš pradžių miesto vaizdai, vėliau – tiltas, skardžiai ir kalnai, pervažos prie kaimo žvyrkelių ir bėgiai, kertantys sodybų kiemus. Rubikiuose irgi viskas sustyguota. Rezervuojant vietas mums pasiūlė iš karto užsakyti maistą „Žuvienės pašiūrėje“, restorane ant ežero kranto. Kai išvardinau norus (žuvienė, ant žarijų keptas starkis, gira), gavau staliuką numerį. Atėjus nuo stoties, taip ir buvo – ant 12 numerio garavo ką tik padėtos žuvienės dubenys, o po keliolikos minučių – ir starkis. Tai tikslingas operatyvumas – prie ežero būnam tik valandą, todėl reikia laiko rezervo kitoms pramogoms. Mes pasirinkom pasiirstymą. Geram irkluotojui (čia aš apie save) užtenka pusvalandžio, kad iš vandens apžiūrėtumėm prie vienos iš sodybų prišvartuotas jachtas. Visa pramoga trunka keturias intensyvias, bet nevarginančias valandas. Net vaikai, kurių buvo kelios dešimtys, nezirzė.

Žodį „smart“ galima versi įvairiai. Siauruko panaudojimo situacijoje tiksliausias žodis būtų „sumanus“. Geležinkelio operatoriai protingai panaudojo išlikusią infrastruktūrą, pritaikydami ją realiems lankytojų srautams bei pasilikdami, prireikus, galimybę ją plėsti ir tankinti. Atrodo, kad mieste kažkas virtuoziškai žaidžia „SimCity“ realybės versiją, kurioje finalinė užduotis skamba taip: „Sukurti miestą, kuriame gerai jaučiasi jo gyventojai, o turistai turi ką veikti dvi arba net ir tris dienas“.

Tokie patys patyrę žaidėjai žaidžia ir Zarasuose, kur tenka įveikti ne tik natūralias, finansines ir biurokratines kliūtis, bet ir mažų miestų urbanistines tradicijas. Nereikia akylaus žvilgsnio, kad bet kuris prašalaitis pamatytų – jei Lietuvos miestelyje yra ežeras, upė ar santaka, miesto gyventojai padarys viską, kad nusisuktų nuo vandens. Purviniausių kiemų, tvartų, garažų, dirbtuvių, išviečių vieta yra prie vandens. Hidrofobinė tradicija susiformavo prieš šimtmečius ir aktuali iki dabar. Taip buvo ir Zarasuose, kur nepamatyti vandens beveik neįmanoma. O štai senieji zarasiškiai sugebėjo – centrinė miesto aikštė, nedidelis senamiestis ir naujesni rajonai pastatyti nugaromis į visus miestą supančius ežerus. Bet, pastačius galingą apžvalgos aikštelę ir nutiesus puikų taką Zaraso pakrante, miestas, girgždėdamas, pradėjo suktis. Vištidės ir malkinės slepiamos, kiemų šlaituose sodinama veja, entuziastai įkurdina ir vieną kitą dekoratyvinę skulptūrą. Gyventojai kala naujus langus ir renčia terasas su vaizdu į vandenį. Naujas takas pakrante eina iki Zaraso salos, kurioje standartinė ES remiamo objekto iškaba aprašo vykstančias statybas. 2015 vasarą čia atsiras rekreacinis kompleksas arba, kaip rašoma ES struktūrinės paramos paraiškoje, lankytojų pastatas su informacijos centru, kavine, medicinos kabinetu, dušais, turizmo ir poilsio inventoriaus nuoma ir gelbėtojų punktu. Organizatoriai sako, kad vasaromis turistai čia plaukios, buriuos ir irstysis, o žiemą užšalęs ežeras bus naudojamas slidinėjimui (lygumų ir įkalnės slalomui), čiužinėjimui, važinėjimui aerorogėmis.

Kuriomis, planuojama, turėtų važinėti Daugpilio gyventojai, nes įveikti jiems tereikėtų 25 kilometrus, tiek, kiek kiekvieną šeštadienį ar sekmadienį nuvažiuoja dažnas vilnietis, vėl pasiilgęs Trakų maudynių ir kibinų.

Mes tą ketvirtį šimto kilometrų iki Daugpilio įveikėm lėčiau, nei Trakų kelyje – latviškas asfaltas ir aptrupėjęs, ir duobėtas. Ypatingai dėl to nesiskundėm, nes smalsumas buvo didesnis.

Jei Anykščiams ir Zarasams gauti miesto specializaciją tereikia sumanumo – nes aplinka viską dėkingai duoda, Daugpilio „smart“ verta versti kaip „gudrumą“. Kodėl kelis dešimtmečius aš net nepradėdavau galvoti apie kelionę į rytinę Latvijos pusę, o praėjusiais metais Daugpilis būsimame maršrute atsirado kaip privaloma pozicija? Kas pasikeitė mieste, kuriame nebuvo jokio ženklaus turistinio objekto?

Paradoksaliausia tai, kad mieste nepasikeitė niekas – išskyrus kitaip sudėliotą pasakojimą. Pirmasis naujo pasakojimo dėmuo - milžiniška ir apleista Rusijos imperijos laikais statyta tvirtovė. Po antro pasaulinio karo joje įkurta Daugpilio Jano Fabricijaus vardo aukštoji karinė aviacijos inžinerijos mokykla, didžiausia Sovietų Sąjungoje, rengusi, kaip matyti iš pavadinimo, karo aviacijos technikus ir inžinierius. Per kelis mokyklos funkcionavimo dešimtmečius sovietų kariškiai depresyvią imperinio kareivinių stiliaus tvirtovę subjaurojo maksimaliai, pastatydami jos teritorijoje pagal tipinius projektus namų kvartalus su butais karininkams ir dėstytojams. Kai 1993 metais Rusijos kariuomenė pasitraukė, tvirtovė virto niūriausia nelinksmo miesto vieta.

Antrasis pasakojimo elementas – 1903 metais vaistininko Jakovo Rotkovičiaus šeimoje gimęs berniukas Markusas. Jis Daugpilyje gyveno neilgai, iki dešimties metų. 1913 metais šeima emigravo į JAV. Niujorke Markusas tapo Marku Rothko, puikiai mokėsi vidurinėje, gavo prestižinę Yale universiteto stipendiją, ten du metus kentėjo antisemitines patyčias, viską metė, pradėjo mokytis dailės, buvo realistu, simbolistu, atsargiu abstrakcionistu. Po karo, sužinojęs apie Holokaustą, pradėjo tapyti ypatingai emociškai stiprias abstrakcijas ir tapo, kartu su Jacksonu Pollocku ir Willemu de Kooningu, svarbiausiu JAV pokarinės dailės atstovu, savo veikla pavertęs Niujorką pasaulinio meno centru.

Niujorką, ne Daugpilį. Bet gudriems latviams tokios smulkmenos nėra kliūtis. Pateiktoje paraiškje vis tam pačiam ES struktūrinės paramos fondui, jie argumentavo, kad sujungs baisiausią miesto vietą su dailininko gimimo faktu ir padarys naują traukos jėgą – M. Rothko meno centrą. Ir padarė! Iki blizgesio (maždaug taip, kaip Klaipįdos jūrų muziejuje) atrestauravo kelis tvirtovės pastatus, sutvarkė aplinką, iš M. Rothko sūnaus pasiskolino aštuonias originalias drobes, dar pasidarė keliolika didelio formato reprodukcijų, įrengė kompiuterines video instaliacijas, dosniai informuodami pasaulį, atsidarė ir šiandien skaičiuoja turistinius autobusus prie centrinio įėjimo. Kiek mačiau, vienos rankos pirštų neužtektų.

Tie aštuoni originalūs paveikslai, apsupti reprodukcijų ir edukacinių instaliacijų užima tik ketvirtadalį buvusio Arsenalo ploto. Likusiose erdvėse eksponuojami vietiniai dailininkai, litografijos iš Vitebsko muziejaus, kažkokia keramika – standartinė nedidelio muziejaus nedideliame mieste šalies pakraštyje pasiūla. Bet turistai apžiūri viską. Apžiūrėję nueina į kavinę. Pavalgę – o ką daugiau veikti? – nuvažiuoja ir į miesto centrą. Štai šitaip vienas gudrus veiksmas absoliučiai pakeičia miesto būseną.

Daugpilio tvirtovėje tetrūksta vieno dalyko – reklaminio skelbimo iš Zarasų, pranešančio apie būsimas aeroroges. Kad jos dykos nestovėtų.

Įsivaizduokite, kad žaidžiate strateginį kompiuterinį žaidimą, kuriame reikia kurti miestą ant buvusiojo griuvėsių. Yra grupelė menininkų, kurie nori savo vietos – erdvių kūrybai. Kaip atrodytų šis meno rajono modelis? Kam atitektų jo valdžia, kokie pastatai atliktų kokias funkcijas, kaip reikėtų visus sugyvendinti darnoje po vienu stogu ir kaip visa tai išlaikyti finansiškai?
Panašaus žaidimo realizacija prasidėjo lygiai prieš 20 metų pačiame Liublianos centre, šiandien geriau žinomame kaip "Metelkova Mesto".

1993-iaisiais įkurtas alternatyvios kultūros centras tapo kūrybos, edukacijos, vaizduojamųjų menų, performansų, pasilinksminimų ir socialinių kompromisų prieglobsčiu. Čia galima rasti beveik viską, kas telpa į kūrybos ir meno sąvokas. O gal ne tik meno, bet ir socialumo, saviraiškos ir tolerancijos. Šiandien tai – viena iš nedaugelio Europos meno komunų pastogė. Jos gyventojų teigimu, – pati garsiausia.

Meninė konversija

1991 m. liepos 4-ąją buvusios Jugoslavijos pajėgoms pasitraukus iš Slovėnijos, atsirado daug karinio palikimo – nenaudojami militaristiniai statiniai, infrastruktūra. Vienas iš tokių rajonėlių – Metelkovos gatvėje, centrinėje Liublianos dalyje.

Ši vieta dėl savo patogios lokacijos, neįprastos auros ir uždarumo (ji iš visų pusių aptverta mūrine tvora) patraukė menininkų dėmesį, netrukus sostinės valdžia gavo prašymą užleisti šią vietą kūrybai ir menui.

"Norėjome įsikurti šioje vietoje legaliai. Deja, tuometė miesto savivaldybė atmetė kultūros žmonių prašymą", – iniciatyvos pradžią prisimena vienos iš šią vietą kuruojančių institucijų prezidentė Nataša Serec.

Erdvės kurti ir gyventi poreikis buvo didelis, ši vieta buvo apgyvendinta nelegaliai – menui artimi žmonės tiesiog atsikraustė, įsikūrė buvusioje vadavietėje ar kalėjimo patalpose.

"Menininkų ir šios vietos gerbėjų iniciatyva bei ryžtu ji buvo iškovota ir yra meno pastogė iki šiol", – Metelkovos atsiradimą N.Serec lygino su vaiko gimimu, auklėjimu ir asmenybės lipdymu. Ji pripažįsta, kad niekas neturėjo patirties kuriant šią vietą, todėl nuolatos eksperimentavo, mokėsi iš klaidų.

Iš didelės meilės menui ir laisvei atsiradusi Metelkova mesto ilgainiui įsitvirtino Slovėnijos meno padangėje – ar, tiksliau sakant, tapo jos epicentru. Galbūt net vertu atsiprašymo už tai, kad rašinio įžangoje jos atsiradimą palyginome su žaidimu.

Knygynas autobuse

Į "Metelkova Mesto" patekti galima pro dvejus vartus iš šalia esančių gatvelių. Apie tai, kad kelionės tikslas visai arti, praneša dažnėjantys grafičiai, ant elektros perdavimo linijų kabančios batų poros, besišypsantys neformalai. Čia – kitokios gyvenimo taisyklės, byloja ir kelias minutes be perstojo skambantis žadintuvas kitapus vienos menininko studijos lango.

12 tūkst. kv. m plote stūkso šeši pastatai. Buvęs Jugoslavijos armijos vadavietės štabas, nedidelis kalėjimas, garažas, gyvenamieji barakai – visi jie šiandien paversti  kavinėmis, klubais, menininkų studijomis, galerijomis, lauko virtuve bei nakvynės namais. Pastarasis romantišku pavadinimu "Celica" – beveik visuomet pilnas: čia apstu trokštančiųjų pernakvoti buvusiose kareivinėse, pajusti alternatyvios kultūros kvėpavimą.

Pastatų fasadai – it medžio istoriją sauganti žievė: daugybė grafičių, dažų sluoksnių žymi įvairius Metelkovos laikotarpius.
Erdvėje tarp naujam gyvenimui prikeltų kareivinių – skulptūros ar objektai, bylojantys apie vietos gyventojų polėkį ir laisvės skonį. Pavyzdžiui, biblioteka, įsikurdinta autobuse.

Tolerancijos Meka

Eilėje Metelkovos bare "Jalla Jallah" susipažįstu su Tania. Reklamos srityje dirbanti slovėnė prisipažįsta į menininkų miestelį užsukanti kiekvieną savaitę.

"Kiekvieną kartą čia apsilankiusi atrandu kažką dar nepastebėto ar naujai sukurto. Džiaugiuosi, kad ši vieta nenustoja pulsuoti, nors daugelis jai kuria labai liūdnus horoskopus", – kol jamaikietis barmenas kemša naują butelio vyną, pasakoja slovėnė.

Tania įsitikinusi: žmones čia traukia ne tik meno kūriniai ar žemos kainos. Visų pirma šis rajonas yra kultūros reiškinys ir tolerancijos meka. "Čia gali jaustis savimi, laisvai kurti ar stebėti, kaip kuria kiti. Nesulauksi priekaištingo žvilgsnio dėl savo išvaizdos "neformato" ar kitokios seksualinės orientacijos", – populiarumo priežastis vardija pašnekovė.

Liberali Metelkova priima visus. Čia sutiksi paauglių, garbaus amžiaus slovėnų, žymių menininkų ar eilinių turistų; netoli gyvenančią senjorų porą, dieną vis užsukančią apžiūrėti Metelkovoje užveistas daržovių lysves, darželio, o vakare ramiai gurkšnojančią vyną su jauna pankiška homoseksualų porele.

Sutemus Metelkova pasikeičia – kelių lempų kuriama šviesotamsa suteikia paslaptingumo, išryškėja pastatų tekstūros, skulptūros pažvelgia kitu žvilgsniu, o bambukų giraitės šešėliai kuria siurrealią jauseną.

Visų ir niekieno

Už 20 gyvavimo metų menininkų miestelis turėtų dėkoti laisvės dvasiai, persmelkiančiai ir jos valdymo struktūrą. "Metelkova mesto" administruoja skirtingos kultūros institucios, kurių nariai sudaro vadinamąjį "Metelkovos prezidiumą". Taip Metelkovo yra ir visų, ir niekieno.

"Visi norintieji kurti menininkai yra priimami ir gali čia likti tol, kol gerbs vietos taisykles", – sako N.Serec.

Kukli Metelkovos kodekso lentelė su taisyklėmis kabo ant vieno iš įėjimų. Čia dirbantys žmonės yra savanoriai, o vietos administracijos ir tvarkymo išlaidos padengiamos iš miestelyje įsikūrusių barų ir koncertinių erdvių pelno.