V. Adamkus žmoną sekmadienį rado be sąmonės.

Jis pasakojo pats atlikęs dirbtinį kvėpavimą ir atgaivinęs žmoną.

Atvykę gydytojai A. Adamkienę skubiai išvežė į Santaros klinikas. Pirmadienio naktį V. Adamkų medikai informavo, kad žmonos būklė stabilizavosi.

2016-ųjų spalį A. Adamkienė ligoninėje atsidūrė po to, kai nugriuvusi patyrė traumą. Tąkart trauma nebuvo stipri, nebuvo jokių kaulų ar kaukolės lūžių, tad pirmoji šalies ponia greitai sugrįžo namo.

Dabar A. Adamkienė antrą dieną yra Santariškių ligoninėje.

Vasario 10-ąją A .Adamkienei sueis 91 metai.

Pernai, Vasario 16-ąją, A. Adamkienė apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi. Prezidentė Dalia Grybauskaitė 90-metį švenčiančiai A. Adamkienei valstybės apdovanojimą skyrė už labdaros tradicijų puoselėjimą Lietuvos visuomenėje.

Gydytoja: grėsmingų dalykų neaptikome

Kadenciją baigusio prezidento V. Adamkaus žmona A. Adamkienė lieka ligoninėje, bet jos būklė nėra grėsminga, sako gydytoja Aušra Marcijonienė.

A. Adamkienę gydanti Santaros klinikų medikė teigia, kad moteris neseniai persirgo virusine infekcija ir jos dabartinė būklė gali būti susijusi su šia liga.

„Jos būklė pablogėjo šeštadienį, tada iškvietė mane ir greitąją pagalbą, nes buvo didelis vangumas, silpnumas, nebuvo jėgų. Gyvybinės funkcijos buvo normalios, bet mes ją pervežėme į Santariškes. Buvo atlikti visi tyrimai, vertinami trumpalaikiai kraujotakos sutrikimai, bet kažkokių grėsmingų dalykų mes neaptikome“, – pasakojo gydytoja.

Ji teigė, kad vyresnio amžiaus žmonės sudėtingiau pakelia ir paprastas peršalimo ligas.

„Vyresniame amžiuje bet kokia persirgta peršalimo liga nepraeina taip greitai be pėdsakų, duoda ir silpnumą didesnį, ir kraujospūdžio svyravimus“, – sakė medikė.

Ji teigė dar negalinti pasakyti, kiek laiko A. Adamkienė liks ligoninėje.

Pernai metais į Vaikų ligoninę bandžiusiųjų žudytis ar save žaloti buvo atvežta per pusšimtį vaikų.

Kad niekas neliktų nepastebėtas

Matydami kol kas nemažėjantį skaičių vaikų, linkusių į savižalą, bandžiusių žudytis, Vaikų ligoninės specialistai yra sutarę dėl pagalbos teikimo tokiems vaikams tikslesnės tvarkos, funkcijų pasiskirstymo ir aiškaus pagalbos plano sudarymo bandžiusiam žudytis.

Pasak Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriaus vedėjos gydytojos Jolantos Trinkūnienės, dažnai vaikai ar paaugliai, turintys minčių ar ketinimų žudytis, tiesiog siunčia signalą, kad nori būti išklausyti ir suprasti. Gydytoja teigia, kad iš tikrųjų nėra lengva suprasti, kaip vaikams ar paaugliams ateina mintys apie savižudybę. Dažniausiai jos bręsta pamažu, o pasitraukimas iš gyvenimo gali būti impulsyvus. Todėl yra labai svarbu analizuoti ir suvokti, kas tuo metu vyksta vaiko gyvenime: gal jis išgyveno daug sukrečiančių įvykių, patyrė nesėkmių? Sprendimas nusižudyti neatsiranda tarsi iš niekur. Vaikui ar paaugliui, išgyvenančiam krizę, būna labai sunku rasti išeitį, todėl pasirenkamas mėginimas nusižudyti, matant jį kaip vienintelį problemos sprendimą.

Kaip teigia ligoninės vyriausioji medicinos psichologė Valdereza Svetikienė, svarbiausia, kad vaikas ar paauglys, kuriam kyla minčių apie savižudybę ar tam, kuris pabando tai padaryti, neliktų nepastebėtas. Jam turi būti suteikta visa įmanoma specialistų pagalba, pasirūpinta jo tolesne priežiūra, perduota visa reikalinga informacija kitoms tarnyboms, kad specialistai būtų ramūs, jog visos grandys atliko savo darbą, o vaikas ar paauglys turėjo galimybę, profesionalų padedamas, apmąstyti savo poelgį, pakeisti santykį su artimais žmonėmis ir savimi.

„Atvežtam į Priėmimo-skubios pagalbos skyrių bandžiusiam žudytis vaikui ar paaugliui pirmiausia suteikiama gydytojo traumatologo ar vaikų ligų gydytojo pagalba, – aiškina Vaikų ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus vedėja Ingrida Sapagovaitė. – Medikai turi atlikti veiksmus, kurie garantuotų, kad vaiko gyvybei pavojus nebegresia“.

Kaip pastebi gydytoja ortopedė - traumatologė I. Sapagovaitė, labai dažnai bandymai žudytis ar žaloti save yra tik būdas atkreipti į save suaugusiųjų dėmesį, tokiu būdu parodyti, kad „aš turiu problemų“. Ypač tai pasakytina apie rankų pjaustymąsi. Tos žaizdos dažniausiai būna paviršinės, demonstracinės, nes vaikai įprastai bijo skausmo.

Atvežtas į Priėmimo-skubios pagalbos skyrių, kur jam suteikiama medicininė pagalba, slaugos personalo stebimas pacientas ne vėliau kaip per dvi valandas turi sulaukti ligoninės psichologo ar gydytojo vaikų ir paauglių psichiatro.

Pasak gydytojos J. Trinkūnienės, šis specialistas vaiką ar paauglį turi išklausyti, ramiai bendraudamas su juo, atlieka psichosocialinį vertinimą, nustato savižudybės rizikos grėsmę, – taip sprendžiama, kokios pagalbos vaikui reikia šiuo momentu. Jei vaiko būklė kelia didelę ar vidutinę grėsmę jo gyvybei, vaikas ar paauglys kurį laiką lieka Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje arba perkeliamas į kitą vaikų psichiatrijos stacionarą.

Pagalba stacionare

Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyrius yra Vaiko raidos centro padalinys. Jame dirbanti specialistų komanda dirba taikydama krizių intervencijos metodus ir teikia pagalbą krizės ištiktiems vaikams bei jų šeimoms.

Krizių intervencija – tai skubi medicininė, psichologinė bei socialinė pagalba, teikiama išgyvenantiems krizę, turintiems minčių ar ketinimų žudytis.

„Pagrindinis mūsų uždavinys, – sako skyriaus vedėja J. Trinkūnienė, – yra suteikti intensyvią stacionarinę trumpalaikę pagalbą vaikams bei jų šeimoms ir užtikrinti pagalbos tęstinumą. Tai reiškia, kad vaikui, išgyvenančiam tam tikrą krizę, yra suteikiama 7 parų intensyvi pagalba – vaikas paguldomas į nedidelį krizių intervencijos skyrių (jame vienu metu yra ne daugiau kaip 7 vaikai), kuriame su vaiku kasdien bendrauja specialistų komanda: psichologas, gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras, socialinis darbuotojas, vaikų priežiūros specialistas bei slaugytojas. Kartu pagalba yra teikiama ne tik vaikui, bet ir kitiems šeimos nariams. Dažnai tenka dirbti su bandžiusio žudytis vaiko ar paauglio tėvais, kurie būna sutrikę, jaučia kaltę.

Gydytojo vaikų ir paauglių psichiatro ar psichologo pagalbos gali prireikti ir ligoninėje besigydantiems vaikams, jei personalas išgirsta iš vaiko užuominų ar skundų apie norą žudytis.

Medikų komandos darbą papildo ir ligoninėje dirbantys socialiniai darbuotojai. Apie tokius atvejus, surinkęs atitinkamai užpildytus Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus gydytojo ir psichologo ar psichiatro dokumentus, socialinis darbuotojas tą pačią parą informaciją išsiunčia psichikos sveikatos centrui, kuriam priklauso pacientas pagal gyvenamąją vietą, ir Vaiko teisių apsaugos tarnybai su prašymu įvertinti vaiko šeimos situaciją.

Pasak gydytojos J. Trinkūnienės, noras save žaloti ar netgi nusižudyti gali būti ir šeimoje patiriamo smurto ar nepriežiūros pasekmė, todėl tokiais atvejais Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai turi kruopščiai patikrinti vaiko aplinką, kurioje jis gyvena.

Pasak psichologės V. Svetikienės, net ir ligoninėje esančiam pacientui negalima teikti psichologo pagalbos per prievartą. Jei pacientas ar jo tėvai atsisako tokios pagalbos, ši aplinkybė atitinkamuose dokumentuose turi būti pažymėta, kaip ir tas faktas, kad pacientas savavališkai pasišalino iš ligoninės. Tokiais atvejais medikai elektroninėje sistemoje užpildo pranešimą apie nepageidaujamą įvykį, apie tai praneša psichikos sveikatos centrui pagal paciento gyvenamąją vietą ir Vaiko teisių apsaugos tarnybai.

Vaikas atiduodamas tik į patikimas rankas

Jei suicidinių minčių turintis vaikas ar paauglys siunčiamas iš psichikos sveikatos centro į Vaiko raidos centro Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyrių, vadinasi, specialistai mato, kad ambulatorinė pagalba nepakankama ir nebeduoda norimų pagalbos rezultatų. Tuomet vaikas ir paauglys, atvykęs į skyrių, gauna visą reikalingą specialistų pagalbą stacionare.

Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriaus funkcijos neapsiriboja tik specialistų pagalba skyriuje. Kaip teigia Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriaus socialinis darbuotojas Giedrius Budreika, norėdami krizę patiriančiam, žalotis ar žudytis bandžiusiam vaikui ar paaugliui rasti kuo palankesnį sprendimą ateičiai, skyriaus specialistai prie vieno stalo kviečiasi įvairių tarnybų darbuotojus: pirminės sveikatos priežiūros centro atstovą, mokyklos socialinį pedagogą, psichologą, vaiko klasės auklėtoją, Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovą.

Išleisdami vaiką iš skyriaus, specialistai turi būti įsitikinę, kad vaikas ir toliau gaus medicininę, psichologinę psichoterapinę pagalbą pagal gyvenamąją vietą, jo šeimai rekomenduojama lankyti tėvystės įgūdžių lavinimo grupes, prireikus prašyti socialinių tarnybų pagalbos.

Savižudybė – tai baisiausia, kas gali įvykti jauno žmogaus gyvenime, todėl specialistų pareiga – padėti vaikui ar paaugliui vaduotis iš jį užklupusios krizės, užkirsti kelią savižudybei, teigia vaikų ir paauglių psichiatrė J. Trinkūnienė.

Kriobiopsija – tai biologinio audinio fragmento atskyrimas dideliu šalčiu.

„Esame išties labai laimingi, kad Santariškių klinikų Pulmonologijos ir alergologijos centre turime naujausią įrangą ir aukščiausios kvalifikacijos specialistų, naudojančių naujausias technologijas savo pacientų tyrimui ir gydymui. Diagnozuojant įvairias plaučių ligas, vertinami klinikiniai simptomai, laboratoriniai tyrimai, plaučių funkcijų tyrimo duomenys, radiologiniai požymiai. Tačiau ypatingai svarbi yra plaučių audinio biopsija bei histologinis biopsinės medžiagos ištyrimas. Tais atvejais, kai klinikiniai ligos simptomai ir radiologinio tyrimo duomenys nėra pakankamai specifiški konkrečiai ligai, biopsinės medžiagos tyrimas dažnai būna lemiamas, kad būtų teisingai diagnozuota liga“, – naujove džiaugiasi Santariškių klinikų Pulmonologijos ir alergologijos centro vadovas prof. Edvardas Danila.

Iki šiol tiek Lietuvoje, tiek kitose Baltijos šalyse (Latvijoje, Estijoje), kai diagnostikai reikėdavo atlikti plaučių audinio biopsiją (paimti plaučio gabalėlius ištyrimui), dažniausiai būdavo naudojama bronchoskopinė žnyplinė plaučių biopsija. Bronchoskopinės plaučių biopsijos metu paimto vieno plaučio gabalėlio dydis būna vidutiniškai 3 mm². Net ir paėmus keliolika tokių gabalėlių, kai kurių plaučių ligų diagnostikai medžiagos vis tiek dažnai nepakanka. Tokiais atvejais visuomet kyla klausimas – ar paciento būklė leidžia atlikti chirurginę plaučių audinio biopsiją, kurios metu galima paimti didesnį plaučių fragmentą histologiniam tyrimui. Chirurginė plaučių biopsija susijusi su didesniu pooperacinių komplikacijų skaičiumi ir mirštamumu.

Naujausias plaučio biopsijos metodas – bronchoskopinė plaučių kriobiopsija. Atliekant šią procedūrą, skirtingai nuo žnyplinės biopsijos, plaučių ėminiai gaunami specialiu kriozondu, įstumtu į plaučius per fibrobronchoskopo biopsinį kanalą. Kriozondu užšaldomas nedidelis plaučio fragmentas ir jis ištraukiamas, nes būna prišalęs prie kriozondo distalinio galo. Bronchoskopinės plaučių kriobiopsijos privalumas, palyginus su įprastine žnypline bronchoskopine plaučių biopsija, yra tas, kad gaunami daug didesni ėminiai – vidutiniškai 30–40 mm2 dydžio gabalėliai.

„Bet koks biopsinės technikos pagerėjimas džiugina mus, patologus. Juolab, kai kalbama apie tokias medicinos sritis kaip intersticinės plaučių ligos. Ankstesniu bronchoskopinės žnyplinės plaučių biopsijos metodu paimtos medžiagos tyrimai neretai būdavo tiesiog nepakankamai informatyvūs. Naudodami kriobiopsinę techniką, gauname daug daugiau medžiagos ir, kas svarbiausia, iš reikiamos vietos – periferinio plaučių audinio. Nors dar tik pradėjome gauti plaučių kriobiopsijos medžiagą tyrimams, pirmieji įspūdžiai teikia daug vilčių. Nuoširdžiai tikimės, jog tai padės tais atvejais, kai pakliūname į diagnostinę aklavietę“, – naujovių naudą savo darbe akcentavo Santariškių klinikų Valstybinio patologijos centro gydytojas patologas Julius Drachneris.

„Šalčio terapijai skirtą įrangą sudaro 3 dalys – konsolė, šaldymo mišinys ir specialus kateteris (kriozondas), kurio distalinis galas atšaldomas maždaug iki -8O °C. Su juo kontaktuojatys biologiniai audiniai (navikas, granuliacijos, plaučio parenchima ir kt.) atšąla iki -10 – - -20 °C . Jie suledėja ir prilimpa prie kriozondo. Suledėję audiniai kartu su kriozondu ištraukiami iš organizmo  (kvėpavimo takų), atšildomi audinius fiksuojančiame tirpale  (dažniausiai – formalino tirpale) ir  siunčiami morfologiniam tyrimui“, – įrangos veikimo principus aiškina Santariškių klinikų Pulmonologijos ir alergologijos centro Intervencinės pulmonologijos ir kvėpavimo funkcinės diagnostikos skyriaus vedėjas doc. Vygantas Gruslys.

Tai, ar šaltis bus panaudotas diagnostikai, ar gydymui, priklauso nuo šaldymo intensyvumo  ir  trukmės. Intensyvumas nustatomas  medicininio šaldymo įrenginio  parametruose, laiką reguliuoja procedūrą atliekantis gydytojas.

Biopsinės medžiagos paėmimui plaučio audinio šaldymo trukmė yra 3-10 sek., patologinio audinio šalinimui ar (ir) destrukcijai – 30 sek. – 5 min.

Santariškių klinikų medikai vardija ne vieną šio metodo privalumą:

• Pigumas. Įrenginiai yra pigesni už lazerio, argono plazmos, brachiradioterapijos ir panašius įrenginius. Be to, pigesnė ir eksploatacija, mat tik suskystintas CO₂ ir detalių susidėvėjimas      (nereikalingi jokie vienkartiniai elementai ar priedai).

• Operatyvumas – procedūra atliekama greitai;

• Efektyvumas – paimami plaučių audinio gabalėliai yra geros kokybės, nesutraiškyti, audinio struktūra išlieka nepakitusi.

• Selektyvumas – šalčiui jautresni yra patologiškai pakitę plaučio ar kvėpavimo takų audiniai.

– Jūsų vadovaujamame centre atidarytas antrasis Lietuvoje donorinis motinos pieno bankas. Tokie bankai pasaulyje egzistuoja jau daugiau kaip šimtą metų, kodėl mūsų šalies mažyliams jų reikėjo laukti taip ilgai?

– Apie banko, kuriame pagal visus standartus būtų surenkamas ir saugomas patikrintų donorių pienas, atidarymą galvojome mažiausiai penkiolika–dvidešimt metų. Tačiau įgyvendinti idėją ne taip lengva – reikia nemažų investicijų, specialios įrangos. Taigi reikėjo subręsti. Viena vertus, procesą aktyviau išjudino išaugę neišnešiotų naujagimių, kuriems pirmiausia ir prireikia donorinio pieno, išgyvenamumo rodikliai.

Maitinami ne žindyvės pienu, o karvės pieno mišiniais kūdikiai susiduria su žymiai daugiau sveikatos problemų.

Maitinami ne žindyvės pienu, o karvės pieno mišiniais kūdikiai susiduria su žymiai daugiau sveikatos problemų. Kita vertus, tai buvo ir tam tikras sveikų ambicijų klausimas – Lietuva iš visų Europos Sąjungos šalių kartu su Rumunija, Latvija buvo vienintelės, neturinčios tokio banko.

– Neišnešiotų naujagimių išgyvenamumo srityje šiandien ne tik neatsiliekame, bet lenkiame kai kurias Europos šalis. Kokie dar laukia iššūkiai?

– Prieš dvidešimt–trisdešimt metų išgyvendavo vos vienas kitas neišnešiotas naujagimis, dabar atvirkščiai – nelaimingi atvejai daugiau yra atsitiktinis dalykas. Anksčiau gimę mažesni nei kilogramo svorio (ar iki 28 savaičių) išvis būdavo registruojami kaip negyvagyviai. Perėjimas prie PSO siūlomų kriterijų iš esmės pakeitė ne tik mūsų statistiką, bet ir požiūrį.

Tie, kuriuos anksčiau nurašydavo kaip gimusius negyvus, tapo piliečiais, kuriems reikia suteikti sveikatos paslaugas. Didžiausias iššūkis šiandien – užtikrinti, kad kūdikis toliau normaliai augtų. Vienas pirmųjų žingsnių tai įgyvendinant – siekis, kad visi naujagimiai, ypač pažeidžiamiausi, gautų tik motinos arba donorinį pieną. Šis maistas nulemia geriausias sąlygas naujagimio smegenims formuotis, padedantis išvengti nutukimo, įvairių alergijų ateityje ir kt.

– Nesiskundžiate technologijų stygiumi?

– Jau daug metų Lietuva gali pasigirti žemiausiu gimstančių neišnešiotų naujagimių skaičiumi ne tik Europoje, bet pasaulyje. Pas mus tokie atvejai siekia maždaug penkis procentus, kai, pavyzdžiui, JAV – dešimt–vienuolika. Nežinia, gal kokios nors įtakos tam turi anatominės ypatybės. Be abejo, žymiai pagerėjo akušerinė pagalba, antenatalinė priežiūra. Praktiškai turime visas galimybes padėti išgyventi pačios sudėtingiausios būklės naujagimiams. Turime visas technologijas, kurios šiandien taikomos moderniausiuose pasaulio intensyviosios terapijos skyriuose.

Stengiamės esant galimybei naudoti kuo mažiau invazyvius metodus. Dabar pasaulyje populiarėja „minimal handling“ filosofija – kuo mažiau prie naujagimio lendama, tuo daugiau šansų jam išgyventi. Aišku, tam tikras palaikymas reikalingas, bet kuo mažiau kateterių, vamzdelių naudojama, tuo mažesnė tikimybė, kad susiformuos komplikacijos dėl mūsų pačių gydymo.

– Aukštą pagalbos nėščiosioms lygį rodo ir tai, kad jau dalinamės savo patirtimi. Buvote vienas tų, kuris ruošė ir diegė perinatologijos programą mūsų šalyje, o šiais klausimais konsultavote ir kitų posovietinių valstybių vyriausybes.

Dabar pasaulyje populiarėja „minimal handling“ filosofija – kuo mažiau prie naujagimio lendama, tuo daugiau šansų jam išgyventi.

– Gyvenimas sukasi spirale. Prieš kurį laiką sėmėmės žinių iš pas mus atvykdavusių švedų, danų, amerikiečių, vokiečių, patys važinėdavome. Paskui atėjo laikas, kai gali žiniomis dalintis su kitais. Buvau Azerbaidžano, Kirgizijos, Uzbekijos sveikatos ministerijų ruošiamų nacionalinių vaiko ir motinos programų konsultantas. Ypač vertinga, kad jiems galime patarti, ko nereikėtų daryti. Tam tikra prasme tampame tiltu tarp Vakarų ir Rytų posovietinės erdvės šalių medicinos. Šiose šalyse mus žymiai lengviau supranta dėl panašaus mentaliteto. Jie mūsų dažnai labiau laukia atvažiuojant nei britų ar amerikiečių.

– O ar yra kam žinias perduoti savo šalyje? Nestinga norinčiųjų mokytis šios itin specifinių žinių reikalaujančios specialybės?

– Licenzijuotų neonatologų dabar turime daugiau nei šimtą. Tai nėra daug, tačiau dėl emigracijos labai sumažėjo ir gimdymų skaičius. Juo labiau, kad, pavyzdžiui, rajoninėje ligoninėje užtikrinti normalaus fiziologinio gimdymo ir išnešioto naujagimio priežiūrą gali akušeris ginekologas ar net pediatras. Taigi neonatologai daugiausia paklausūs yra tik penkių didžiųjų miestų ligoninėse.

Viena aišku, reikalingas specialistų „atjauninimas“. Tačiau atsiranda kita bėda – ne vienas jaunosios kartos neonatologas jau išvažiavo ir gauna penkis šešis kartus didesnį atlyginimą. Prievarta tų žmonių tikrai nesulaikysi, galima įvesti įsipareigojimą grąžinti pinigus už mokslą, tačiau iš esmės reikėtų ieškoti kitų būdų. O kol kas absoliučiai nieko nedaroma. Tad esant tokiam valstybės požiūriui į jaunus specialistus nereikia stebėtis jų atitinkamu elgesiu.

– Dažnai klaidingai įsivaizduojama, kad neonatologo specialybė – išskirtinai moteriška. Vakarų šalyse net aštuoniasdešimt penki procentai šios srities specialistų yra vyrai, pas mus jiems suskaičiuoti pakaktų rankos pirštų.

– Neonatologija nėra ta sritis, kur švelni moteris kūdikį gydo užkalbėjimais ir užglostymais. Tai labai sunki, daug sveikatos atimanti profesija, reikalaujanti sukaupti itin platų informacijos spektrą. Jei konkrečios srities specialistui reikia išmanyti vieną kurį organą, prieš mūsų akis atsiduria visas kūdikis, susiduriama ne tik su sunkiomis ligomis, bet ir įgimtais defektais. Tačiau niekada nesigailėjau pasirinkęs šią profesiją, jei reikėtų, neabejodamas rinkčiausi tokį patį kelią.

Be to, neonatologija labai jaunas mokslas ir viena moderniausių medicinos atšakų. Čia sutelktos visos aukščiausios technologijos, kurių dauguma vėliau perėjo į suaugusiųjų ar vyresnių vaikų praktiką.

Tarp kita ko

Parama pirmajam Lietuvoje motinos pieno bankui Kaune įsteigti buvo renkamos neišnešiotukų mamas subūrusios asociacijos „Padedu augti“ iniciatyva „Sveika pradžia – mamos pieno laše“.

Šis padalinys, įsikūręs Vaikų ligoninės Neonatologijos centre, pirmiausia aprūpins motinos pienu naujagimių skyriuose besigydančius mažylius, tačiau jo paslaugomis galės naudotis ir kitose sveikatos priežiūros įstaigose gydomi naujagimiai.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, donorinis motinos pienas yra antras geriausias maistas po savos (biologinės) motinos pieno.

„Motinos pienas yra tinkamiausias maistas kūdikiui ne tik dėl savo cheminės sudėties, bet ir todėl, kad jame yra labai svarbių komponentų, skatinančių įvairių organų bei sistemų, ypač smegenų, augimą ir vystymąsi, taip pat naujagimį apsaugančių gerųjų žarnyno bakterijų vystymąsi, – teigia dr. A. Liubšys, Donorinio motinos pieno banko įkūrėjas Vaikų ligoninėje. – Iki šiol nėra iki galo ištirti visi motinos pieno komponentai ir jų svarba naujagimio ir kūdikio organizmui, tačiau jau dabar gerai žinoma, kad motinos pienu maitinamų vaikų intelekto koeficientas (IQ) aukštesnis, nei tų, kurie maitinami karvės pieno mišiniais, kad jiems, sulaukus vyresnio amžiaus rečiau būna maisto ir kita alergija, jie rečiau būna nutukę ar turi kitų sveikatos sutrikimų“.

Motinos pienu maitinamų vaikų intelekto koeficientas (IQ) aukštesnis, nei tų, kurie maitinami karvės pieno mišiniais, kad jiems, sulaukus vyresnio amžiaus rečiau būna maisto ir kita alergija, jie rečiau būna nutukę ar turi kitų sveikatos sutrikimų.

Jau daugiau kaip 100 metų egzistuoja vadinamieji donorinio motinos pieno bankai. Kaip teigia Neonatologijos centro vadovas dr. A. Liubšys, tai tokie padaliniai, dažniausiai įsikūrę prie ligoninių, kuriuose motinų pienas surenkamas, ištiriamas, tinkamai paruošiamas, saugomas ir po to skiriamas tiems naujagimiams, kurie negali gauti savosios mamos pieno.

Donorinis motinos pienas, kurį gaus naujagimis, turi būti saugus, todėl tokio pieno paruošimas yra atsakingas ir nepaprastas procesas. Visam pieno ištyrimo, paruošimo ir saugojimo procesui reikalinga speciali ir brangi įranga, patyręs medicinos personalas

Pirmiausia motina donorė turi būti ištirta dėl galimų infekcijų, pavyzdžiui, ŽIV, hepatito ir kitų, kurios gali būti perduodamos per motinos pieną naujagimiui. Tik ištyrus donorę ir nustačius, kad jos pienas nėra pavojingas, ji gali pradėti dovanoti savąjį pieną.

Moteriai dovanojus savo pieną, ištiriama jo maisto ingredientų sudėtis, bakterijų skaičius ir jų pobūdis, tada pienas termiškai apdorojamas – pasterizuojamas, siekiant sunaikinti jame esančias bakterijas ir virusus, po to greitai užšaldomas (iki minus 40 laipsnių), norint išsaugoti svarbiausias maisto sudėtines dalis ir garantuoti pieno sterilumą.

Taip paruoštas ir užšaldytas motinos pienas gali būti saugomas iki 6 mėnesių. Žinoma, kad terminio apdorojimo ir užšaldymo metu kai kurie svarbūs motinos pieno komponentai suyra, tačiau cheminė pieno sudėtis beveik nepasikeičia.

Ištyrus motinos pieną ir nustačius jo sudėtį (baltymų, riebalų, angliavandenių kiekį), motinos pieno sudėtį galima pakoreguoti, praturtinant jį baltymu ar kitais maisto komponentais.

Pasak gydytojo neonatologo dr. A. Liušio, žinoma, kad praturtintas motinos pienas (papildytas baltymu ar kitais maisto ingredientais) garantuoja geresnį neišnešioto naujagimio augimą, padėdamas pasivyti bendraamžius. Jis padeda vystytis naujagimio žarnynui, jame esančioms bakterijoms, turi svarbių komponentų naujagimio smegenų augimui ir vystymuisi. Neretai praturtinto motinos pieno reikia ir sergančiam, nors ir išnešiotam naujagimiui.

Be to, maitinant neišnešiotą naujagimį motinos pienu dažniausiai pavyksta išvengti kai kurių grėsmingų ligų, tokių kaip nekrozuojantis enterokolitas: motinos pienu maitinamiems neišnešiotiems naujagimiams ši grėsminga ir labai pavojinga liga pasireiškia 6-10 kartų rečiau, nei naujagimiams, maitinamiems karvės pieno mišiniais.

Motinos pieno donorystė – tai savanoriškas ir kilnus procesas, daugelyje pasaulio šalių už motinos pieną donorėms nėra mokama.

„Visi naujagimiai, gydomi Vaikų ligoninės naujagimių skyriuose, gaus donorinį pieną nemokamai, – teigia Donorinio motinos pieno banko įkūrėjas dr. A. Liubšys. – Motinos pieno bankas galės teikti ir kitas paslaugas, pavyzdžiui ištirti motinų pieno sudėtį, saugoti surinktą pieną, kol naujagimis bus ligoninėje ir kt. Jeigu geranorių donorių dėka surinksime pakankamai daug pieno, jį ištyrę ir paruošę galėsime pasiūlyti ir toms moterims, kurios savo mažylius augina namuose ir norėtų juos maitinti donoriniu motinos pienu. Tiesa, tokia paslauga turėtų būti mokama, kadangi pieno ištyrimas, jo paruošimas ir saugojimas reikalauja nemažų sąnaudų“.

Tai – kol kas vienintelė universiteto lygio sveikatos priežiūros įstaiga, kuri teiks kompensuojamas pagalbinio apvaisinimo paslaugas.

Santariškių klinikų Santaros vaisingumo centre veiklą pradeda pirmasis Lietuvoje licencijuotas lytinių ląstelių bankas, kuriame saugomos lytinės ląstelės, reprodukciniai audiniai ir pagalbinio apvaisinimo metu skurti embrionai.  Čia taikomi įvairūs nevaisingų porų gydymo metodai – nuo pačių paprasčiausių iki labai sudėtingų. Vaisingumo technologijų poskyryje atliekamos procedūros yra labai svarbios ne tik poroms, turinčioms vaisingumo sutrikimų, bet ir onkologiniams pacientams, siekiantiems išsaugoti vaisingumą prieš gydymą nuo vėžio.

„Be galo džiugu, kad Santaros vaisingumo centras – pirmoji akademinė įstaiga Lietuvoje, teikianti pagalbinio apvaisinimo ir lytinių ląstelių banko paslaugas. Čia vykdome ne tik klinikinę veiklą, bei atliekame ir mokslinius tyrimus, nuolat vystome ir diegiame naujas technologijas. Didžiausias šio centro privalumas yra tas, kad pora, atėjusi pas mus, gauna visas paslaugas– nuo pradinio ištyrimo, gydymo, procedūrų atlikimo, nėštumo priežiūros iki kūdikio gimimo. Be to, tai vienintelė vieta, kur atliekami ir molekuliniai genetiniai embriono, poros, donorų ir nėščiųjų tyrimai“, – nauja pradžia džiaugiasi VUL SK Santaros vaisingumo centro vadovė Aušra Bilotienė Motiejūnienė.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, vena iš keturių porų, gyvenančių išsivysčiusiose šalyse, yra paveikta nevaisingumo. Kitais skaičiavimais pasaulyje kas šešta pora (t. y. 10-15 proc.) susiduria su vaisingumo sutrikimais. Dar 10-25 proc. moterų patiria antrinį nevaisingumą, kai negali pastoti pakartotinai.

Kasmet pasaulyje nevaisingų porų padaugėja apie 2 mln. Lietuvoje yra apie 50 tūkst.

Su nevaisingumo problemomis susiduria beveik vienodas procentas vyrų ir moterų. Moterų nevaisingumas sudaro 30 – 40 proc., vyrų 10 –  30 proc., abiejų partnerių 15 – 30 proc.

„Kasmet Lietuvoje diagnozuojama apie 500 naujų vėžio atvejų vaisingo amžiaus žmonėms. Šiandien esame labai laimingi, kad savo pacientams galime pasiūlyti pažangiausius ir mokslu grįstus gydymo metodus. Vaisingumo technologijų poskyryje atliekamos procedūros labai svarbios onkologiniams pacientams, siekiantiems išsaugoti vaisingumą iki atliekant gydymą nuo vėžio. Onkologinės ligos atveju užšaldomi paciento lytinės ląstelės, reprodukciniai audiniai ar sukurti embrionai ir nemokamai saugomi lytinių ląstelių banke Santaros vaisingumo centre“, – pasakoja Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro vadovas prof. Laimonas Griškevičius.

Tik pradėjęs veikti Santaros vaisingumo centras jau džiugina savo pirmaisiais rezultatais:

po pagalbinio apvaisinimo procedūrų pastojo daugiau kaip pusė moterų (klinikinių nėštumų dažnis);

komplikacijų (kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromo), persileidimų, biocheminių ar negimdinių nėštumų konstatuota nebuvo - visi nėštumai po pagalbinio apvaisinimo buvo klinikiniai, moterys toliau stebimos Santariškių klinikose;

visiems Santariškių klinikose sergantiems vaisingo amžiaus onkologiniams pacientams siūloma išsaugoti vaisingumą, tuo pasinaudojo jau daugiau kaip 20 vyrų;

pirmą kartą Lietuvoje buvo pritaikytas kombinuotas vaisingumo išsaugojimo atvejis jaunai pacientei: užšaldytas kiaušidės audinys ir kiaušialąstės, papildomai skirtas kiaušidžių funkciją slopinantis gydymas prieš chemoterapiją.

„Jis gydosi Santariškių ligoninėje, o daugiau negaliu pasakyti, nes čia yra privatu“, – BNS pirmadienį sakė savivaldybės vicemerė Irena Lunskienė, laikinai einanti savivaldybės vadovės pareigas.

Pasak jos, V.Brazys nedirba nuo sausio 26 dienos.

70-ies V.Brazys Marijampolės meru renkamas nuo 2000 metų. Nuo tada savivaldybei politikas vadovavo su viena pertrauka: 2007 – 2008 metais jis buvo vicemeras.

Artimiausiu metu turėtų būti baigta įrengti tokia aikštelė Vilniaus Santariškių klinikų teritorijoje, Kauno klinikos yra parengusios aikštelės projektą, tačiau kol kas nėra žinoma, kada ji bus pradėta įrengti.

Tuo tarpu tiek transplantologai, tiek jiems paramą teikiančių institucijų atstovai pastebi, kad kiekvienas toks nusileidimas sukelia papildomų rūpesčių dėl saugumo, sugaištama daugiau laiko. Problemą čia įžvelgia ir Sveikatos apsaugos ministerija, žadanti ieškoti lėšų tokioms aikštelėms.

Leidžiasi pievose, stadionuose ir transporto žieduose

Šią savaitę medikai pranešė apie sėkmingą organų gabenimo operaciją, kurios metu iš Latvijos kariniu sraigtasparniu į Vilniaus Santariškių klinikas atskraidintos donorinės kepenys. Socialiniame tinkle paviešinta nuotrauka, kurioje matomas transporto žiede besileidžiantis sraigtasparnis, sulaukė daug teigiamų komentarų ir linkėjimų pacientui bei jį operuojantiems medikams.

Vis dėlto tiek sraigtasparniais vykstantys transplantologai, tiek juos skraidinantys pasieniečiai ir kariai mieliau leistųsi ligoninių teritorijose esančiose tam skirtose aikštelėse.

„Kai nėra aikštelių, atsiranda saugumo problema: ir patiems pilotams, kurie leidžiasi nepritaikytose vietose, ir aplinkai. Ypač naktį kyla tam tikrų nuogąstavimų, kad nebūtų padaryta žalos: leidžiantis sraigtasparniui susidaro labai didelės oro srovės“, – BNS sakė Valstybės sienos apsaugos tarnybos atstovas Giedrius Mišutis.

Vilniuje sraigtasparnis leidžiasi Santariškių transporto žiede, prie Kauno klinikų – į netoliese esančios mokyklos stadioną, o naktį, jeigu nėra automobilių, į stovėjimo aikštelę prie ligoninės Traumų ir skubios pagalbos centro.

Jo teigimu, nors jokių rimtų incidentų kol kas nėra įvykę, tokiais atvejais nerimaujama, kad sraigtasparnis gali apgadinti stadiono dangą, jo sukelti oro gūsiai – pridaryti žalos aplink esantiems objektams.

Leidžiantis tokiose teritorijose, reikalinga ir policijos pagalba, kad būtų sustabdytas eismas ir pasirūpinta kitomis saugumo priemonėmis.

Vilniuje sraigtasparnis leidžiasi Santariškių transporto žiede, prie Kauno klinikų – į netoliese esančios mokyklos stadioną, o naktį, jeigu nėra automobilių, į stovėjimo aikštelę prie ligoninės Traumų ir skubios pagalbos centro. Esant prastesniam orui, orlaiviai leidžiasi oro uostuose. Kariškių sraigtasparniai taip pat leidžiasi Kaune esančiame Karinių oro pajėgų poste, tačiau jis, kaip ir oro uostai, yra gerokai nutolęs nuo ligoninių, kuriose atliekamos transplantacijos. Klaipėdoje sraigtasparniai leidžiasi prie Jūrininkų ligoninės esančioje pievoje.

„Buvo toks atvejis, kai Ukmergėje turėjo leistis sraigtasparnis, nakties metu stadioną apšvietė netoli vykusiose karinėse pratybose dalyvavę kariškiai su automobilių žibintais. Tai išties pagirtina asmeninė iniciatyva“, – BNS pasakojo Nacionalinio transplantacijos biuro atstovė Rasa Pekarskienė.

Santariškių aikštelė jau baigiama, Kauno Klinikų – kol kas tik popieriuje

Didžiosios Lietuvos ligoninės taip pat teigia suprantančios tokių aikštelių svarbą. Vilniaus Santariškių klinikose aikštelė jau baigiama, o Kauno klinikos yra parengusios aikštelės projektą, tačiau kol kas neaišku, kada jis bus įgyvendintas.

„Aikštelė yra įrenginėjama šalia mūsų ligoninės, tik ji dar nebaigta. Ir priklausomai nuo to, kokie sraigtasparniai leidžiasi, jau yra kelis kartus leidęsi ir aikštelėje šalia Santariškių, tačiau kai iš krašto apsaugos mes gauname didesnį sraigtasparnį, jie ten dar negali leistis“, – pasakojo Santariškių klinikų atstovė Gitana Letukienė.

Savo aikštelei finansavimo laukia ir Kauno klinikos, kurios dar 2015 metais parengė techninį projektą sklype Klinikų teritorijoje. Taip pat gauti ir statybą leidžiantys dokumentai.

„Projektas parengtas, atsižvelgiant į geriausius Vakarų šalių pavyzdžius. Šiuo metu ieškoma finansavimo, jog būtų galima šį projektą įvykdyti“, – BNS nurodė Klinikų atstovė Eglė Audickaitė.

Skaičiuojama, kad tokios aikštelės įrengimas prie Kauno klinikų atsieitų apie 250 tūkst. eurų.

Pasak pasieniečių atstovo G.Mišučio, tokioje aikštelėje turi būti tinkamas apšvietimas ir signalinės šviesos, ji turi atitikti aviacijos ir aplinkosaugos reikalavimus. Tokios aikštelės Europos sąjungos lėšomis yra įrengtos daugelyje pasieniečių užkardų.

Kaip BNS sakė sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos atstovė Lina Bušinskaitė-Šriubėnė, ministerija ieško būdų įrengti aikšteles prie ligoninių, nepaliekant joms visos finansinės naštos.

„Taip pat su aikštelėmis labai glaudžiai susijęs ir kitas svarbus klausimas – sudėtingų, sunkios būklės ligonių ir transplantacijai reikalingų organų gabenimas sraigtasparniais. Tai natūralus poreikis, nes neretai tokių situacijų būna, kai prireikia skubiai gabenti, kai gyvybiškai brangi kiekviena sekundė“, – sakė ministro atstovė.

Pasak jos, šie klausimai ne kartą aptarti su Vidaus reikalų ministerija.

Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, pernai Lietuvoje iš viso atlikta 221 transplantacija. Sraigtasparniais gabenami tie organai, kuriuos reikia transplantuoti itin greitai, pavyzdžiui, donorinės širdys, taip pat kepenys. Kiti organai tarp miestų pervežami greitosios medicinos pagalbos automobiliais.

Kaip BNS nurodė Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba, tai kol kas vienintelė sveikatos priežiūros įstaiga, galinti teikti tokias paslaugas. Licencijas siekia gauti dar penkių įstaigos.

Santariškių klinikos pranešė, kad jų Santaros vaisingumo centre veiklą pradėjo pirmasis Lietuvoje licencijuotas lytinių ląstelių bankas, kuriame saugomos lytinės ląstelės, reprodukciniai audiniai ir pagalbinio apvaisinimo metu skurti embrionai. Ligoninė pabrėžia, kad Vaisingumo technologijų poskyryje atliekamos procedūros yra labai svarbios ne tik poroms, turinčioms vaisingumo sutrikimų, bet ir onkologiniams pacientams, siekiantiems išsaugoti vaisingumą prieš gydymą nuo vėžio.

Akreditavimo tarnybos duomenimis, prašymus suteikti teisę teikti pagalbinio apvaisinimo paslaugas yra pateikusios dar penkios klinikos: „Kardiolita“, „Vaisingumo klinika“, „Jolsana“, „Northway“ medicinos centrai bei Baltijos Amerikos terapijos ir chirurgijos klinika.

Pasak Akreditavimo tarnybos, įvertinus šių įstaigų pasirengimą teikti pagalbinio apvaisinimo ir lytinių ląstelių banko paslaugas, nustatyta kai kurių trūkumų, kuriuos įstaigos privalo pašalinti.

Licencijavimo procedūra trunka 90 dienų, tačiau jei įstaiga yra tinkamai pasirengusi, jis gali būti trumpesnis.

Minėtų penkių įstaigų pasirengimą Akreditavimo tarnyba įvertins per balandžio-gegužės mėnesius ir toms, kurios atitiks visus reikalavimus, bus išduodamos licencijos.

Pagalbinio apvaisinimo procedūrų teikimas pacientams nuo sausio buvo sustojęs, nes įsigaliojus Pagalbinio apvaisinimo įstatymui įstaigoms prireikė atsinaujinti licencijas. Akreditavimo tarnybos vadovė Nora Ribokienė anksčiau yra sakiusi, kad įstaigoms reikalingos dvi licencijos – lytinių ląstelių bankui ir pagalbinio apvaisinimo procedūrai. Iki įstatymo įsigaliojimo medicinos įstaigos privalėjo turėti licenciją dirbtinio apvaisinimo procedūrai.

Nuo sausio įsigaliojęs įstatymas leidžia nevaisingoms poroms pagalbinio apvaisinimo procedūroms gauti valstybės finansavimą ir sukuriamų embrionų skaičius neribojamas, o nuo vasario dar įsigaliojo pataisos, kuriomis įpareigojama nepanaudotus embrionus saugoti neterminuotą laikotarpį, taip pat įteisinama embriono donorystė. Iki įstatymo priėmimo procedūros buvo atliekamos tik privačiose įstaigose vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro įsakymu.

Neseniai centre atlikta 200-oji kochlearinės implantacijos operacija. Tai vienintelė vieta Lietuvoje, kur vienos operacijos metu atliekama abiejų ausų kochlearinė implantacija, atverianti pacientui vartus į garsų pasaulį. Klausos implantacijos centras įeina į Retų ligų centro, teikiančio pagalbą retomis, sudėtingomis ligomis sergantiems Lietuvos pacientams, sudėtį. Tokiems pacientams reikalinga kompleksinė daugelio specialistų pagalba.

Kovo 3 d. pasaulyje minima Tarptautinė ausų ir klausos diena. Lietuvoje ausų kochlearinės implantacijos atliekamos jau kone 20 metų. „Džiaugiamės, kad pastaraisiais metais Vilniuje kurtiesiems vaikams mūsų medikų atliekamos klausos atstatymo operacijos atitinka pirmaujančių Vakarų valstybių standartus. Nuo 2014 m. Valstybinė ligonių kasa ėmė kompensuoti dviejų kochlearinių implantų išlaidas vaikams ir Santariškių klinikų medikų komanda iškart pradėjo abipuses vienmomentes ausų operacijas. Didžiuojamės tuo, jog tokios operacijos Baltijos šalyse atliekamos tiktai Vilniuje“,  – problemos svarbą ir aktualumą pristato Santariškių klinikų Ausų, nosies, gerklės centro vadovas prof. Eugenijus Lesinskas.

Pasak jo, tobulėjant naujagimių ir kūdikių klausos pažeidimų diagnostikai, įsigaliojus privalomai visuotinei naujagimių klausos patikrai Lietuvoje, atsirado galimybės anksti identifikuoti vaikus, kuriems reikalingi kochleariniai implantai. Vilniuje daugumai tokių pacientų abipusė implantacija atliekama sulaukus vos 10-14 mėnesių amžiaus, kad būtų užtikrinama normali vaiko klausos ir kalbos raida

Labai sunkaus laipsnio klausos pažeidimą turi vidutiniškai 1 iš 1000 naujagimių. Taigi, Lietuvoje kasmet galima tikėtis maždaug 30 kurčių kūdikių, kuriems gali padėti kochlearinė implantacija. Konchlearinė implantacija atliekama ir suaugusiesiems, kai prieš tai girdėjęs asmuo palaipsniui apkursta dėl genetinių, autoimuninių ar amžinių degeneracinių priežasčių arba kai staiga apkurstama abiem ausimis dėl meningito, vaistų poveikio ar traumos. Tokių operacijų išlaidas taip pat kompensuoja Valstybinė ligonių kasa.

„Tikimybė šeimai susilaukti negirdinčio vaiko dažniausiai yra 25 proc., tačiau atsitinka ir taip, kad tenka operuoti abu negirdinčius vienos šeimos vaikus.  Jau esame operavę penkių tokių šeimų po du kurčiuosius vaikus, iš kurių – taip pat ir vienos šeimos dvynukai. Suplanuota dar viena operacija, kurios metu padėsime dar vienos šeimos dvynukams“, – pasakoja centro vadovas prof. E. Lesinskas.

Klausos praradimas dažnu atveju yra genetinės kilmės. Anot Santariškių klinikų Medicininės genetikos centro vadovo prof. Algirdo Utkaus, klausos sutrikimas (KS) yra dažniausia įgimta liga ir dažniausia neurosensorinė liga išsivysčiusiose šalyse. 1–2 iš 1 000 naujagimių turi įgimtą KS. Šis rodiklis padidėja  iki 3,5 iš 1 000 sulaukus paauglystės. Su amžiumi ligos dažnis turi tendenciją augti – Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, apie 5 proc. populiacijos – 360 mln. (iš jų 328 mln. suaugusiųjų ir 32 mln. vaikų) turi įvairaus laipsnio klausos sutrikimą, ribojantį asmens gebėjimą išgirsti ir suvokti garsus.

Abiejų ausų implantacija užtikrina geresnius rezultatus ir suteikia pilnavertės vaiko integracijos į visuomenę galimybę. Operacija atliekama vienmomentiškai arba praėjus tam tikram laikui po pirmosios operacijos. Pagrindiniai abipusės implantacijos privalumai – geresni klausos rezultatai, geresnis kalbos suvokimas triukšme, greitesnė kalbos raida, garso lokalizavimas, be to, antrosios ausies klausa išsaugoma ateities technologijoms.

Pastaraisiais dešimtmečiais otorinolaringologija, o tuo pačiu ir klausos problemas apimančios medicinos sritys - audiologija, otologija, ausies chirurgija – sparčiai vystėsi. Naujos medicininės technologijos ir mokslo naujovės išplėtė ir pakeitė klausos pažeidimų diagnostikos ir gydymo galimybes. Tik pastarąjį dešimtmetį atsirado, nuolat tobulėja bei keičiasi naujos otologijos diagnostikos ir gydymo sritys. Tobulėja naujagimių ir kūdikių klausos pažeidimų diagnostika, atliekamos klausos atstatymo kurtiems vaikams ir suaugusiems kochlearinės implantacijos operacijos. Nuo šiol galima pagerinti klausą tiems pacientams, kurių atvejai dar visai neseniai atrodė „beviltiški“. Atliekamos klausą gerinančios operacijos, kai implantuojami klausos kauliukų protezai. Vykdoma detali radiologinė ausies pažeidimų diagnostika, tiriami bei nustatomi pusiausvyros pažeidimai.

„Dažnam būna įdomu, kaip veikia kochlearinis implantas. Jis aplinkos garsus paverčia elektroniniu signalu, o implanto elektrodas, įvestas į giliausiai esančią ausies dalį – sraigę, perduoda šį signalą klausos nervui, toliau impulsas keliauja į smegenų žievę ir implantuotasis asmuo girdi. Pastaraisiais metais kochlearinių implantų garso kodavimo technologijos yra ištobulintos tiek, kad girdimas garsas yra visiškai tikroviškas, galima suprasti žmogaus kalbą, šnekėtis telefonu, klausytis muzikos, – implanto veiklos ypatumus atskleidžia prof. E. Lesinskas. – Tam, kad žmogui padovanotume gebėjimą girdėti, Santariškių klinikose ranka rankon dirba daugiaprofilinė komanda, kuri užtikrina tinkamą diagnostiką, sėkmingą operaciją ir pooperacinį periodą, ypač svarbų reabilitacijos metą. Prie vieno paciento susiburia genetikai, otorinolaringologai, audiologai, surdopedagogai, radiologai“.

Vienas svarbiausių ir ilgiausių kochlearinės implantacijos etapų – tai pooperacinė kalbos ir klausos reabilitacija. Kochlearinio implanto naudotojas visą dieną turi nešioti išorinę prietaiso dalį, kurioje esantis mikrofonas sugauna aplinkos garsus, procesorius juos koduoja ir per implantą perduoda vidinei ausiai bei stimuliuoja klausos nervą. Tačiau tai tik informacija, kurią kochlearinio implanto naudotojas gauna. Labai svarbu išmokti ta informacija pasinaudoti. Kochlearinis implantas tampa naudingas tik tada, kai vaikas išmoksta klausytis. Smegenis reikia išmokyti pažinti ir panaudoti garsus, todėl po operacijos, kuo daugiau ir intensyviau su vaiku dirbama, tuo geresni tiek suvokimo, tiek kalbos rezultatai. Vaikas mokomas būti garsų pasaulyje, girdėti, klausyti, mokytis žodžių, plėsti žodyną, teisingai tarti žodžius. Svarbiausias darbas vyksta šeimoje, su tėvais, nes sėkmingai reabilitacijai reikalingas kasdieninis darbas. Be užsiėmimų, kalbos mokymasis vyksta ir bet kurioje kasdieninėje situacijose, veikloje kartu su suaugusiais. Kelias į girdinčiųjų pasaulį ilgas ir sudėtingas. Vaikai, kuriems atliekama kochlearinė implantacija – labai skirtingi. Įvairus yra jų amžius, klausos praradimo laikas, trukmė nuo klausos praradimo iki implantacijos, t.y. šie vaikai turi skirtingą klausymosi patyrimą. Skiriasi vaikams parinkti implantai, reabilitacijos eiga, bendravimo būdas, iki ir po implantacijos taikyti terapijos metodai. Labai svarbu yra vaiko intelekto lygis, klausos praradimo priežastys, kiek laiko ir kaip intensyviai buvo naudotasi klausos aparatais, jo gebėjimas mokytis, šeimos dalyvavimas mokyme. Reguliari, ilgalaikė surdopedagogo pagalba yra būtina visiems kochlearinių implantų naudotojams.

Suaugusiems su postlingvaliniu kurtumu pooperacinė reabilitacija yra paprastesnė (nes jie jau yra girdėję ir pažįsta aplinkos garsus, žino, kaip jie turi skambėti, turi išlavintus kalbos įgūdžius).