Komiteto nuomone, baudžiamoji atsakomybė E. Kusaitei pritaikyta nepagrįstai.

E. Kusaitė buvo nubausta 380 eurų (tuomet – 1300 litų) bauda už tai, kad savo komentaru įžeidė valstybės tarnautojus – Generalinės prokuratūros prokurorus.

Komitetas pažymėjo, kad E. Kusaitės pripažinimas kalta reiškė jos saviraiškos laisvės ribojimą ir nusprendė nagrinėti, ar toks ribojimas buvo pateisinamas.

Išvadoje pažymima, kad tam tikri saviraiškos laisvės ribojimai galimi, tačiau tik tiek, kiek tai yra būtina kitų asmenų teisėms ir reputacijai gerbti arba valstybės saugumui, viešajai tvarkai, gyventojų sveikatai ar dorovei apsaugoti.

Komiteto vertinimu, E. Kusaitės atveju nebuvo tinkamai atsižvelgta į aplinkybę, kad komentaras išsakytas vykstant baudžiamajam procesui, per kurį jai buvo pateikti rimti kaltinimai.

Pažymima, kad komentaras buvo spontaniška skundo autorės reakcija į žinią, kad jai bus taikomas suėmimas.

Komitetas taip pat mano, kad E. Kusaitės baudžiamoji byla sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo ir galėjo turėti politinių aspektų, todėl kritikos, kurią ji išreiškė prokurorų atžvilgiu, ribos galėjo būti platesnės.

JT komitetas atkreipė dėmesį, kad valstybės yra skatinamos apsvarstyti šmeižto dekriminalizavimą, o baudžiamojo įstatymo taikymas turėtų būti pateisinamas tik sudėtingiausių bylų atvejais.

Komiteto vertinimu, E. Kusaitės atvejis nepriklausė sudėtingiausių bylų kategorijai ir nusprendė, kad jos saviraiškos laisvės ribojimas buvo neproporcingas ir nepateisinamas.

Prokurorai E. Kusaitę kaltino rengimusi įvykdyti teroro aktą Čečėnijoje ir 2013 metais Vilniaus apygardos teismas ją nuteisė dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vėliau Lietuvos apeliacinis teismas E. Kusaitę išteisino, paskelbęs, kad žvalgybos pareigūnai provokavo ją nusikalsti. Išteisinamąjį nuosprendį 2016 metų pradžioje galioti paliko ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

E. Kusaitė buvo sulaikyta 2009 metų spalį, kai rengėsi vykti į Maskvą. Pagal kaltinimus, iš ten ji ketino keliauti į Čečėniją ir susisprogdinti prie karinio objekto. Moteris teisme tikino, kad būdama dar paauglė pateko į Valstybės saugumo departamento provokacijos tinklą. Jos rėmėjai kėlė klausimus dėl Rusijos Federalinės saugumo tarnybos vaidmens byloje.

 Medicinos pažanga taip pat jaunimo pusėje – tikėtina, kad ši karta gyvens gerokai ilgiau nei jų tėvai. Ir nors šios kartos potencialas didžiulis, visgi kelyje į ekonominę gerovę jos laukia nemažai iššūkių.

Pirmasis rimtas iššūkis jaunajai kartai buvo pastaroji ekonomikos krizė. 2010 m. jaunimo nedarbo lygiui Lietuvoje šoktelėjus iki 35,8 proc., nemažai daliai į darbo rinką žengiančių jaunuolių teko atidėti karjeros pradžią vėlesniam laikui arba imtis jų kvalifikacijos neatitinkančių darbų. Ir nors šiandien šalies ekonomika yra visiškai atsigavusi, nedarbo lygis žemas, o vidutinis darbo užmokestis šalyje auga ypač sparčiai, praėjusi ekonominė krizė jaunosios kartos atstovams gali turėti ilgalaikių pasekmių. Jeilio universitete atliktas tyrimas parodė, kad jaunimo, kuris įžengia į darbo rinką ekonomikos nuosmukio metu, per gyvenimą uždirbamos pajamos ir pasiekimai karjeros srityje neretai gali būti gerokai mažesni nei tų, kurie karjeros pradžioje tokių sunkumų nepatyrė.

Ekonomines jaunuolių, ypač gyvenančių ne miestuose ir neturinčių tvirto finansinio užnugario, perspektyvas neigiamai veikia ir struktūrinės šalies problemos, pavyzdžiui, didėjanti regioninė atskirtis ir prasta švietimo kokybė. Jaunimo nedarbas miestuose jau beveik pasiekė prieš krizę buvusį lygį, tačiau kaime jis daugiau nei dukart viršija 2007 m. lygį ir pastaraisiais metais beveik nebemažėjo. Nors didėjanti ekonominė regionų atskirtis nėra išskirtinai tik Lietuvos problema, mūsų jaunosios kartos atstovų, gyvenančių kaimiškose vietovėse, perspektyvas ypač menkina prasta švietimo kokybė. 2015 m. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) atliktas 15-mečių gebėjimų vertinimas PISA atskleidė didžiulius mokymosi rezultatų skirtumus tarp Lietuvos miesto ir kaimo mokinių.

Apskritai, žvelgiant pasauliniu mastu, buksuoja visa šalies švietimo sistema. Visa tai prisideda prie didėjančios galimybių nelygybės, mažėjančio socialinio mobilumo, augančios regioninės atskirties bei pajamų nelygybės, ir iš dalies skatina jaunimo emigraciją. Planai šalyje reformuoti profesinį rengimą ir aukštąjį mokslą yra sveikintini, tačiau ankstyvajam, pradiniam ir pagrindiniam ugdymui, kuris pakloja pagrindus tolesniam mokslui, dėmesio ypač stinga.

Panašu, kad ateityje jaunosios kartos atstovams nestigs naujų iššūkių, ir tikėtina, kad vienas iš didžiausių jų bus susijęs su sparčiu visuomenės senėjimu. EK prognozuoja, kad Lietuvos darbingo amžiaus gyventojų skaičius, tenkantis vienam vyresniam nei 65 metai gyventojui, iki 2040 m. sumažės perpus. Su amžiumi susijusių išlaidų, pavyzdžiui, skiriamų pensijoms, sveikatos apsaugai ir slaugai, santykis su BVP minėtuoju laikotarpiu gali padidėti 3,5 procentinio punkto. Tad šiandienos jaunimas ateityje gali susidurti ne tik su didesniais mokesčiais, bet ir su išlaidų, skirtų jaunų gyventojų reikmėms mažinimu, pavyzdžiui, švietimui ar paramai šeimoms. Spartesnis produktyvumo augimas ateityje galėtų palengvinti jaunimui teksiančią naštą, tačiau įvairūs tyrimai rodo, kad senėjanti visuomenė turi neigiamą poveikį inovacijoms, kurios yra esminis produktyvumo augimo variklis.

Gyventojų senėjimas gali reikšti ne tik didesnę ekonominę naštą jaunimui, bet ir vis menkesnį jaunimo interesų atstovavimą šalies politiniame gyvenime. Lietuvoje senėjant gyventojams, jaunų gyventojų dalis tarp visų rinkimo teisę turinčių gyventojų sparčiai mažėja, o vyresnių rinkėjų dalis auga. Štai vyresnių nei 55 metai gyventojų dalis tarp rinkiminio amžiaus gyventojų Lietuvoje 2001 m. siekė 32,5 proc., 2017 m. – jau 40,5 proc., o remiantis EK prognozėmis, 2040 m. ši dalis gali siekti net 53 procentus. Tai reiškia, kad jaunųjų rinkėjų balsas politikoje turės vis mažesnį svorį ir todėl gali tapti vis mažiau girdimas, o politikų dienotvarkėje vis svarbesnės gali tapti vyresnio amžiaus gyventojų problemos. Šios tendencijos gali iš esmės pakoreguoti valstybės išlaidų prioritetus ir strateginius interesus, bei nustumti į šalį struktūrinių problemų sprendimą ir neigiamai paveikti ekonomikos augimo perspektyvas.

Jaunoji karta netrukus susidurs su dar vienu iššūkiu – technologine revoliucija ir su ja susijusiu technologiniu nedarbu bei darbo rinkos poliarizacija. Briuselyje įsikūrusio tyrimų centro Bruegel teigimu, per ateinančius kelis dešimtmečius daugiau nei pusė darbo vietų ES rizikuoja būti automatizuotos. Skaičiuojama, kad dėl bręstančios plataus masto automatizacijos gali labiausiai sumažėti vidutinių gebėjimų reikalaujančių ir su nerutininėmis užduotimis susijusių darbo vietų skaičius. Tad šiandienos jaunajai kartai ateityje gali tekti rinktis – arba dirbti darbus, reikalaujančius žemesnės kvalifikacijos nei turima, arba kelti kvalifikaciją, įgyti rinkoje reikalingų žinių ir papildyti daugiausiai uždirbančiųjų gretas. Deja, dėl prastos Lietuvos mokslo kokybės ir reikalingų pagrindų stokos ne kiekvienas jaunuolis sugebės sėkmingai persikvalifikuoti. EBPO atliktas suaugusiųjų gebėjimų tyrimas (PIAAC) rodo, kad vidutinio sudėtingumo ir sudėtingas skaitmenines problemas šalyje geba spręsti tik apie 30 proc. 25-35 metų gyventojų. Tarp Skandinavijos šalių atstovų šis rodiklis dvigubai aukštesnis.

Tad nors šių laikų jaunimui ir galima pavydėti pasirinkimų ir saviraiškos laisvių, tikėtina, kad daugelio iš jų kelias į ekonominę gerovę bus gana vingiuotas. Tam, kad jaunimas sugebėtų atlaikyti ateities iššūkius, būtina iš esmės pertvarkyti šalies švietimo sistemą, ypatingą dėmesį skiriant gyventojų skaitmeniniam raštingumui ir su technologijomis susijusioms kompetencijoms kelti. Kad jaunimo interesai nebūtų nustumti į šalį, būtina skatinti jaunimo domėjimąsi politiniu gyvenimu ir pilietiškumą. Vyresnio amžiaus rinkėjams taip pat turėtų rūpėti jaunųjų gerovė – tik finansiškai stiprūs mokesčių mokėtojai leis užtikrinti pakankamą būtinųjų valstybės išlaidų finansavimą. O kiekvienas jaunuolis turėtų žiūrėti rimtai į savo išsimokslinimą, nepriklausomai nuo to, kokioje mokykloje ar universitete jis atsidūrė – išsilavinimas dar niekada nebuvo toks svarbus.

Išmanusis idiotizmas suklestėjo taip, kad net tas Vasia Trubačiovas, tuščiais "bambaliais" atakavęs prezidentūrą, šį savo kvailiausią gyvenimo poelgį veikiausiai būtų dedikavęs spiegiančiai "Facebook'o" faunai.

Nieko naujo – ir prieš 20 metų buvo populiaru gatvėje kramsnoti bananą (taip, kaip dabar madinga gerti kavą iš popierinių puodelių).

Ne, ne, jokių čia asociacijų su džiunglėmis ar J.Basanavičiaus gatvės beždžionėmis. Tiesiog tuomet tai buvo ženklas, kad esi šiuolaikiškas ir turtingas. Juk ir visiems žinomame banditų restorane meniu pažiba buvo "Kiauliena su bananais". Tą visuotinį įvaizdžio reiškinį R.Rastauskas tada apibendrino į apyvartą paleisdamas šmaikštų terminą "bananinis jaunimas". Mat tuomet net madingos kelnės, vadintos "banankėmis", buvo panašios į tą džiaugsmingai geidžiamą augalą-vaisių.

Dabar bananą pakeitė prakąstas obuolys, kurio ženklu padabinti ryšio įnagiai jaunimą pavertė išmaniuoju. Naujosios veislės jaunuomenė tais mobiliaisiais galvos kvaršintojais fiksuoja savojoje beprasmybėje pasipainiojusius vaizdus ir kelia juos tiesiai į veidaknygę, kuri kiekvienąkart labai pradžiugina pasaulinį bepročių Internacionalą. Valgau pusryčius, o juos paskyroje jau pamatė tūkstančiai svetimo gyvenimo smulkmenomis norinčių pasigardžiuoti akių, – kas begali būti šiuolaikiškiau?

Net ir beprotybė turi kelti pasigėrėjimą, ypač jei ji yra dar ir išmanioji. Juolab kad čia virtualią teisę reikštis turi visi, kokia to besireiškiančiojo tapatybė bebūtų: pradedant avinėlių tylėjimo tyrinėtojais ir baigiant antkapių frazėmis kalbančiais asmenimis.

Beprotybė šiais laikais tapo mados dalyku, tik tiesiai to niekas nepasako arba tai maskuoja, vadindami visą tą perversijų įvairovę savitumu arba teise į nekliudomą saviraišką.

Koks šiandien yra neformalus ugdymas? Ar neformalus ugdymas, atrodytų, lankstesnis, gyvesnis, gali padėti  jaunam žmogui suvokti save, savo išskirtinumus ir ypatumus bei tinkamai paruošti modernaus – labai dinamiško, daug siūlančio, žadančio, bet kartu ir daug pavojų keliančio – laikmečio iššūkiams?

Atsakymų į šiuos ir kitus klausimus neformaliojo ugdymo ekspertai, švietimo administratoriai  ir praktikai ieškojo 2013 metų spalio 9 dieną vykusioje Ugdymo plėtotės centro organizuotame renginyje „Nuo kada prasideda ugdymas?“.

Praėjus po renginio keletui dienų, jo organizatoriai vieningai teigia, jog neformalusis ugdymas gali tinkamai papildyti formalųjį mokymą.

„Vienas svarbiausių akcentų – į ką reikėtų atkreipti dėmesį – mokykloje labiausiai skatinamas ir pasireiškia lingvistinis ir loginis mąstymas“, - sakė daktaras Dainius Žvirdauskas, Kauno „Purienų“ vidurinės mokyklos direktorius bei mokslo studijos „Neformalusis švietimas Lietuvoje. Faktai, interesai, vertinimai“ vienas iš autorių. Neformaliajame ugdyme, anot D. Žvirdausko, jaunas žmogus mokomas pažinti ir suprasti save bei supančią aplinką, skatinama saviraiška.„Skatinama fantazuoti, muzikuoti, įsivaizduoti, kurti mintyse“, - kalbėjo D. Žvirdauskas.

Anot jo, neformaliajame ugdyme jaunas žmogus gali išmokti pasitikėti savimi, tapti savarankiškesniu, geriau bendrauti tarpusavyje ir spręsti konfliktus bei plėsti akiratį. Neformalusis ugdymas, anot daktaro, tai ir savęs parodymas, demonstravimas.

„Net diskusijoje buvo pasakyta – mokiniai mokykloje pavargsta, o neformaliajame ugdyme– atsipalaiduoja. Manau, ne visiškai taip yra – mokiniai ir pavargsta – tiesa, klausimas – ar tai gerai, ar ne“, – svarstė D. Žvirdauskas.

D. Žvirdauskas, vertindamas studijos „Neformalusis švietimas Lietuvoje. Faktai, interesai, vertinimai“ rezultatus, sakė, kad nors praėjusią savaitę diskusijoje aptartas tyrimas buvo atliktas prieš kelerius metus, tačiau joje iškeltos mintys ir idėjos, jo nuomone, tebeegzistuoja.

D. Žvirdauskas pastebėjo, jog reikia susirūpinti ir tuo, kad vaikai 5-6 klasėse pradeda vis rečiau lankyti įvairius užklasinius būrelius.

„Jeigu penktoje klasėje 28 proc. mokinių nelanko įvairių būrelių, septintoje – jau 36 proc. vaikų jų nebelanko“, –  sakė D. Žvirdauskas.

Diskusijos dalyviai sutarė, kad skatinant neformalųjį ugdymą būtina finansinė parama sunkiai besiverčiančioms savivaldybėms, bei valstybės palaikymas, tačiau šie klausimai, anot renginio dalyvių, turėtų būti užduodami valdžios institucijoms.

Švietimo informacinių technologijų centro duomenimis, net apie 70 proc. Lietuvos vaikų nedalyvauja neformaliojo ugdymo veiklose. Tai sąlygoja menkas savivaldybių finansavimas, mažas tiekėjų, galinčių teikti tokias paslaugas, tinklas.

Renginyje praėjusią savaitę buvo apibendrinti ir „Pasirenkamojo vaikų švietimo finansavimo modelio sukūrimas ir išbandymas savivaldybėse“ rezultatai.

Dvejus metus keturiose šalies savivaldybėse įgyvendintas projektas parodė, kad efektyvi valstybės investicija  į neformalųjį vaikų švietimą gali būti ypatingai svari.