Retas ligų komplektas

Audriaus gyvenime ligų netrūko. Dar vaikystėje jis susirgo inkstų uždegimu, jo pasekmė – suaugus vyrui prireikė transplantuoti inkstą. Po operacijos, kad organizmas neatmestų transplantuoto organo, jis vartojo imunitetą slopinančius vaistus. Nežinia, ar dėl to, bet netrukus vyras susirgo onkologine liga – sėklidės vėžiu.

„Dar mokykloje dėl inkstų problemų vartojau hormoninius vaistus, nuo kurių tiesiog išsipūčiau – priaugau svorio. Išvykęs studijuoti mažiau tikrinausi sveikatą, nes nebuvo poreikio. O po studijų pradėjo vis dažniau kamuoti stiprūs galvos skausmai, turimi vaistai nepadėjo, todėl kreipiausi į polikliniką.

Nieko nelaukę medikai mane nusiuntė pas nefrologus, kurie po krūvos tyrimų pareiškė, kad mano inkstas praktiškai nebefunkcionuoja, todėl reikės transplantacijos. Jos laukiau metus, o per tą laiką man darė dializes. Praėjus maždaug dvejiems metams po operacijos netikėtai padidėjo viena sėklidė, iš karto nuvykau pasitikrinti. Paaiškėjo, kad onkologiniai žymenys kelis šimtus kartus viršijo normą. Taip prasidėjo dar vienos ligos įveikimo kelias“, – pasakojo pacientas.

Tai bene trečias tokių ligų komplekto, kai žmogus, kuriam persodintas inkstas, susirgo sėklidžių vėžiu, atvejis pasaulyje ir pirmasis Lietuvoje.

Audriui sėklidėje buvo aptiktas navikas, todėl teko ją nupjauti ir pradėti chemoterapijos kursą. Vėžys aptiktas bene paskutinės stadijos, todėl metastazės jau buvo pasklidusios po visą kūną: plaučiuose, pilve, net ant persodinto inksto. Gydymas pavyko sėkmingai, kadangi vyras dėl persodinto inksto ilgą laiką vartojo imunitetą slopinančius vaistus, todėl agresyvi chemoterapija greitai įveikė vėžio židinius. Tuomet chirurginiu būdu naviko židiniai buvo pašalinti galutinai.

Šiuo metu vyras pas medikus lankosi kas kelis mėnesius pasitikrinti onkologinius žymenis, kad neatsinaujintų vėžys. „Vis pagalvoju, ar man nuo pat pradžių toks ligų scenarijus buvo surežisuotas ar tai tik sutapimas. Viena problema po kitos.

Netgi galvojau, kam man ta transplantacija. Kiek pamenu save prieš kelerius metus, maniau, kad man nebedaug beliko, kaip dažniausiai ir būna, sergant panašiomis ligomis. Buvau įsitikinęs, kad gyvenimas baigėsi, todėl į viską ėmiau žiūrėti ramiai, nes nežinojau, kuri diena gali būti paskutinė. Galvojau apie blogiausią variantą, bet tikėjausi geriausio. Buvau viskam pasiruošęs“, – tuometinę emocinę būseną prisimena kaunietis.

Pasirodo, tai bene trečias tokių ligų komplekto, kai žmogus, kuriam persodintas inkstas, susirgo sėklidžių vėžiu, atvejis pasaulyje ir pirmasis Lietuvoje.

Audrius šiuo metu yra sveikas ir laimingas, turi šeimą ir gali dirbti. Tik negali sunkiai kilnoti, nes vienoje rankoje pacientas turi veikiančią fistulę, kuri skirta dializei, kad didesniu greičiu būtų galima valyti kraują. Šiuo metu dializės Audriui nereikia, tačiau transplantuotas inkstas nėra amžinas, todėl fistulės jam dar gali reikėti. Be to, dėl chemoterapijos susiaurėjo kraujagyslės, o tai apsunkina kateterio įvedimą į veną.

Interviu

Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos gydytoja onkologė chemoterapeutė dr. Laura Kairevičė:

– Audrius yra pirmas Lietuvoje pacientas, turintis tokį neįprastą ligų derinį. Papasakokite jo ligos istoriją.

– Tai – retas ligų derinys. Kai pradėjau jį konsultuoti, ėmiau skaityti, kaip pasaulis gydo tokius pacientus, ką daryti su imunosupresija – vis dėlto tai onkologinė liga, be to, imunosupresiją sukelianti chemoterapija. Ypač bijojome komplikacijų. Beje, vienas standartiškai skiriamas vaistas prie germinacinių navikų gali turėti neigiamą poveikį inkstams. Tuomet reikalinga papildoma apsauga.

Po inkstų transplantacijos pacientas vartojo imunosupresinius vaistus. Toks žmogus būna jautrus bet kokiai virusinei ar bakterinei infekcijai. Padidėja ir onkologinių ligų rizika, nes imunitetas yra slopinamas. Šios ligos nėra tiesiogiai susijusios, tačiau rizika šiuo atveju susirgti sėklidžių vėžiu buvo didesnė. Germinaciniai sėklidžių navikai dažniausiai atsiranda dėl to, kad vaikystėje sėklidės būna nenusileidusios ir kabo pilvaplėvės ertmėje, tuomet jos linkusios supiktybėti. Šio onkologinės ligos riziką padidina diabetinės mutacijos ir translokacijos.

Germinaciniai sėklidžių navikai dažniausiai atsiranda dėl to, kad vaikystėje sėklidės būna nenusileidusios ir kabo pilvaplėvės ertmėje, tuomet jos linkusios supiktybėti.

Daliai pacientų net nėra aišku, kur atsiranda pirminis židinys. Dažniausiai tai būna sėklidės ar kiti lytiniai organai, bet daliai ligonių ta pati liga gali tarpuplautyje. Šiam pacientui pirminis navikas atsirado sėklidėje, jis buvo išplitęs. Todėl vyras gavo gana agresyvią keturių kursų chemoterapiją, o tai dar labiau slopino imunitetą. Jam vis „prisimesdavo“ infekcijos, krisdavo kraujo rodikliai.

Jis buvo vienas tų, kuriuos teko išnešioti ant rankų, stebėti ir gydyti infekcijas sunkiai bei ilgai. Man šis žmogus, nors neturiu jokio giminystės ryšio, kaip pacientas yra labai brangus, nes reikėjo labai pasistengti, kad jis įveiktų ligą ir apskritai išgyventų. Dabar jį prižiūri ir gydymą koreguoja nefrologai.

– Kaip kovojote su sėklidžių vėžio metastazėmis? Ar išlieka rizika, kad pacientui liga gali atsinaujinti?

– Pacientui teko pašalinti sėklidę, kurioje buvo aptiktas navikas. Tačiau po operacijos organizme dar buvo likę keli židiniai, kurie taip pat buvo pašalinti chirurginiu būdu. Židinius aptikome transplantuotame inkste, plaučiuose, taip pat limfmazgiai pilvaplėvės ertmėje buvo pažeisti. Tikimybė visada lieka, kad vėžys gali atsinaujinti, nes šis pacientas vartoja imunosupresinius vaistus.

Didžiausia ligos atsinaujinimo rizika yra per pirmuosius dvejus metus – tai būdinga visoms onkologinėms ligoms. Jau praėjo penkeri metai, kai jam baigėme taikyti chemoterapiją ir kol kas neturime jokių požymių, kad liga progresuotų.

Imunosupresantus vartojantiems žmonėms tokia rizika iš tiesų lieka visą gyvenimą. Įprastai po penkerių metų onkologinis ligonis, jei vėžys nepasikartojo, laikomas pasveikusiu. Rizika susirgti vėžiu tokiam žmogui yra tokia pati kaip ir bet kuriam mūsų.

– Ar įmanoma pačiam vyrui įtarti dar ankstyvoje stadijoje, kad jis serga sėklidės vėžiu, ir spėti laiku apsilankyti pas gydytoją?

– Jei žmogus domisi sveikata, padidėjusią sėklidę tikrai apčiuopia ir į gydytoją kreipiasi greitai. Kartais žmogus į gydytoją kreipiasi jau ligai pažengus, kai vėžys metastazavęs. Įprastai daugiau simptomų žmogus nejaučia, nebent metastaziniai židiniai arba limfmazgiai būna dideli ir ima spausti kokį nervą, tuomet atsiranda skausmas, bet liga jau būna išplitusi. Navikas, užspausdamas šlapimtakį, gali sukelti hidronefozę, inkstų nepakankamumą. Lietuviai dažnai yra tvirtesnio charakterio ir galvoja, kad ligos simptomai paprasčiausiai praeis.

Šita liga dėkinga tuo, kad yra jautri chemoterapijai, dažniausiai imti gydyti šį vėžį nebūna per vėlu. Tačiau jei ligą aptinkame dar ankstyvoje stadijoje, tai pacientui chemoterapijos gali ir visai nereikėti – tik pašalinti sėklidę. Pacientai turi didelį šansą visiškai pasveikti. Beje, paprastai urologai pirmieji nustato šią diagnozę, kadangi jie žino, jog reikia paimti standartinius vėžio žymenis šiai ligai.

Keistų paslapčių piramidėje fiureris taipogi gauna progą būti paminėtas – tai jam pelno bent dešimtis dalykų, kurie paprastai neminimi istorijos vadovėlyje.

1. Buvo nominuotas Nobelio taikos premijai

Tai – ne juodas humoras, o faktas.  Nobelio taikos premijai 1939 metais jis buvo nominuotas už „taikų Sudetų krašto krizės sprendimą“, bet jo kandidatūrą komitetas atmetė.

2. Inicijavo „pripučiamos vokietės“ planą

Vokiečių kariai neretai „susišaudydavo“ sifilį nuo prancūzų prostitučių, todėl, kad apsaugotų nuo „meilės“ ligų ir išsaugotų arijų rasės grynumą, A. Hitleris sumanęs paslaptingą planą – surastas „Borgildo projektas“ atskleidė, kad pagal jį kiekvienas Reicho kareivis turėjo gauti po „pripučiamą vokietę“ savo seksualiniams poreikiams tenkinti. Fiureris asmeniškai pritarė projektui, bet jis taip ir neprigijo, nes kareiviai atsisakė naudotis pripučiamomis lėlėmis, o galiausiai fabriką, kuriame buvo numatyta pradėti gaminti lėles, subombardavo sąjungininkų aviacija.

Skęstančiam Adolfui į pagalbą suskubo ir pasaulio istoriją pakeitė kitas vaikas – Johannas Kuehbergeris,  vėliau tapęs kunigu ir tikrai turėjęs, ko gailėtis iki savo gyvenimo pabaigos.

3. Pirmoji jo meilė buvo žydė

Išties būdamas paauglys jis beviltiškai įsimylėjo žydaitę Stephanie, bet apie tai jai nė žodeliu neužsiminė – buvo pernelyg drovus. Jis net turėjo minčių apie savižudybę supratęs, kad niekada negalės merginos vesti. Beje, pati ji apie aistringą gerbėją nė nenutuokė.

4. Pradėjo kampaniją prieš rūkymą

A. Hitleris, surūkydavęs iki 40 cigarečių per dieną, ėmė ir atsivertė. Ir tapo fanatišku rūkymo priešininku. Jis buvo ir pirmasis, išplatinęs viešą antireklamą rūkymui. A. Hitleris net buvo pažadėjęs apdovanojimų kiekvienam savo aplinkos žmogui, kuris mes rūkyti, o meilužei (vėliau tapusiai žmona) nedvejodamas iškėlė ultimatumą: „Rūkymas arba aš“.

5. Vegetaras, kovojęs prieš gyvūnų išnaudojimą

Teigiama, kad nuo 1931 metų iki pat mirties 1945-aisiais A. Hitleris buvo vegetaras. Jo pasirinkimui įtakos turėjo mėgstamiausias kompozitorius Richardas Vagneris, propagavęs vegetarišką mitybą. Fiureris padarė daug reformų, susijusių su gyvūnų skerdimu, medžiokle ir uždraudė eksperimentus su gyvūnais. Deja, žmones jis mylėjo mažiau, o eksperimentams būdavo „naudojami“ koncentracijos stovyklų kaliniai.

6. Būdamas 4-erių vos nenuskendo

Gailestingumas gali būti ir pragaištingas – ne Dievo dovana, o tikrai jo bausmė. 1894-ųjų sausį A. Hitleris įkrito į ledinį Ino upės vandenį Pasau mieste. Skęstančiam Adolfui į pagalbą suskubo ir pasaulio istoriją pakeitė kitas vaikas – Johannas Kuehbergeris,  vėliau tapęs kunigu ir tikrai turėjęs, ko gailėtis iki savo gyvenimo pabaigos.

7. Per karą sulaukė britų kario gailestingumo

Istoriją pakeisti turėjo galimybę ir britų karys Henris Tandey. Pirmojo pasaulinio karo metu jis dalyvavo mūšyje, iš kurio vokiečiai atsitraukė palikdami sunkiai sužeistą karį. H. Tandley galėjo jį pribaigti, net ir nusitaikė, tačiau paskutinę akimirką suvirpėjo širdis ir šis nelaimėlį paleido. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo 29-erių kapralas A. Hitleris.

8. Jo raštas buvo moteriškas

Spėlionės apie A. Hitlerio seksualinę orientaciją ir įtarimai homoseksualumu, matyt, visad kurstys istorikus ir tiesiog smalsuolius. O kad jis buvo itin moteriškas vyras, paliudijo žymus psichologas Carlas Jungas. 1937-aisiais paprašytas įvertinti fiurerio rašyseną, jis pareiškė: „Atpažįstu tipinius vyro su moteriškais instinktais bruožus“.

9. Nesilankė koncentracijos stovyklose

Kad ir būdamas kraugeriu, A. Hitleris niekada nenorėjo teptis rankų, todėl nedavė raštiškų įsakymų tokioms stovykloms ir nevyko ten. Savo nurodymus jis išsakydavo žodžiu ir norėjo kuo mažiau sąsajų su mirties „namais“.

10. Turėjo tik vieną sėklidę

Atkapstyti istoriniai dokumentai liudija, kad per Pirmąjį pasaulinį karą A. Hitleriui buvo peršauta kairioji sėklidė – jis jos neteko. Vėliau paaiškėjo ir dar vienas faktas – mokslininkui Peteriui Fleischmannui į rankas pateko fiurerio medicininė kortelė, iš kurios matyti, kad su antrąja sėklide taip pat būta rimtų problemų. 1923-ųjų įrašuose – dalinis arba visiškas nenusileidimas sėklidės į kapšelį (dešinės kriptorchizmas (nenusileidusi sėklidė)). Tai paaiškintų ir faktą, kodėl A. Hitleris neturėjo palikuonių.

Nenusileidusios sėklidės (kriptorchizmas) yra dažna vyriškų lytinių organų anomalija, pasitaikanti iki 5 proc. išnešiotų ir iki 45 proc. neišnešiotų naujagimių. Tai viena iš dažniausių vyrų nevaisingumo priežasčių.

Pasak doc. dr. Gilvydo Verkausko, Vaikų ligoninės Vaikų urologijos skyriaus vedėjo ir mokslinio darbo vadovo, pagrindinis šios anomalijos gydymo tikslas - kuo skubiau chirurginiu būdu nuleisti sėklidę į kapšelį, kad sėklidėse galėtų vykti normalūs lytinių ląstelių brendimo procesai, prasidedantys po gimimo. Šiandien vaikų chirurgai tokias operacijas stengiasi atlikti 6-9 mėn. kūdikiams, nors dar ir dabar dėl šios problemos į chirurgus kreipiamasi gerokai per vėlai.

„Visų pirma, norėjome ištirti, kokios nevaisingumo prognozės tų vaikų, kuriuos esame operavę, sulaukusius 2-6 metų, - pasakoja projekto mokslinis vadovas doc. dr. G. Verkauskas. - Paaiškėjo, kad nevaisingumo problemų ateityje turės dauguma vaikų, tokiame amžiuje operuotų dėl abiejose pusėse nenusileidusių sėklidžių. Jei nenusileidusios sėklidės buvo vienoje pusėje, po operacijos nevaisingumo problemų turės tik dalis vyrų, tačiau toji dalis kone dvidešimt kartų didesnė nei bendroje populiacijoje."

Tyrimai, atlikti Šveicarijos molekulinės genetikos laboratorijose, taip pat aiškiai parodė, kad nenusileidusios sėklidės ir nevaisingumas yra nulemti genų, ir ta problema yra ne tik mechaninė, bet ir endokrinologinė. 

„Atlikti nenusileidusių sėklidžių operaciją, kaip buvo daroma anksčiau, per maža, - pastebi chirurgas doc. dr. G. Verkauskas. - Kartais būtinas ir medikamentinis gydymas.  Kuriam pacientui reikalingas šis gydymas, nesunku nustatyti ištyrus sėklidės biopsiją, atliekamą tos pačios operacijos metu".

Žinant, koks brangus yra nevaisingumo gydymas ir kiek jis sukelia diskusijų visuomenėje, yra labai svarbu, kad būtų rastas lengvas ir neturintis didelių šalutinių poveikių gydymas, kuris mažiems berniukams, gimusiems su nenusileidusiomis sėklidėmis, padėtų išvengti galimo nevaisingumo ateityje.

Šiuo metu jau sukaupta pakankamai mokslinių duomenų, leidžiančių siūlyti po operacijos gydymą hormoniniu preparatu - liuteinizuojantį hormoną atpalaiduojančio hormono analogu, didinančiu natūraliai hipofizėje gaminamo liuteinizuojančio hormono išsiskyrimą. Pastarasis natūraliai padidina testosterono koncentraciją ir skatina spermatogenezę. 

Kaip teigia šio projekto vadovas doc. dr. G. Verkauskas, dėl temos aktualumo ir poreikio dar labiau įsigilinti į genetinę kriptorchizmo kilmę, projektas bus tęsiamas, bendradarbiaujant su Europos moksliniais centrais, pristatant darbus kongresuose ir diskutuojant su kolegomis užsienyje.

Vaikų ligoninės chirurgai kelia kvalifikaciją, stažuojasi, įgyja patirties garsiausiuose pasaulio centruose - Cincinatyje (JAV), Mančesteryje (JK), Bazelyje (Šveicarija).

Itin svarbus šio mokslinio lietuvių darbo iniciatorius yra Šveicarijos mokslininkas F. Hadziselimovičius, su bendradarbiais ištyręs geriausiai žinomų lytinį vystymąsi lemiančių genų raišką berniukų su nenusileidusiomis sėklidėmis ląstelėse ir palyginęs ją su sveikų berniukų.

Gavus dar daugiau mokslinių duomenų apie genų įtaką šiai anomalijai atsirasti ir atlikus klinikinius tyrimus, patvirtinančius medikamentinio gydymo naudą vyrų vaisingumui pagerinti, atsiras pagrindas inicijuoti keisti kriptorchizmo gydymo gaires Europoje, įsitikinę Vaikų ligoninėje dirbantys mokslininkai.

Tačiau vėliau, kai skausmas, pykti ir keršto troškimas atslūgsta, galima pasiaiškinti, kodėl skauda pilvą, jei gavai smūgį į sėklides. Sėklidės – nervų galūnėmis nusėtas organas, kuris eina nuo pilvo srities iki kapšelio.

„Todėl kai sėklidės patiria stiprų mechaninį išorinį poveikį, jos siunčia nervinius impulsus į viršutinę pilvo dalį, – teigia Niujorko medicinos centro „Weill Cornell Medicine“ specialistas Benas Jonesas. – Kartu su noru atkeršyti ir skausmu pilve gali jausti galvos svaigimą ir net pykinimą. Taip yra todėl, kad signalas kaip žaibas siunčiamas iš sėklidžių stuburo nervais į smegenis.“

Įdomu, kad toks šalutinis poveikis – apsauginė organizmo reakcija. Kai pajunti galvos svaigimą ar pradedi vemti, vargu ar tęsi muštynes, o ir priešininkas neis arti. Skausmas gali trukti 10–15 min.

Jei skausmas ir galvos svaigimas nepraeina, skubiai kreipkis į urologą. Baisiausia, jei gausi tokią sėklidžių traumą, po kurios teks daryti operaciją.

Ypač pavojinga, jei sėklidės trūksta. Po tokio sužalojimo imuninė sistema gali pradėti traktuoti spermą kaip išorinį puolimą prieš organizmą ir bandyti atmesti organą, kuriame vyksta prieštaravimas.

Maistas kaip meilė – apie jį smagu kalbėti, juo norisi mėgautis ir jis net sukelia euforiją! Tiesa, kartais diskusijos apie maistą gali įžiebti ir kibirkštis. Būtent taip nutiko LNK televizijos pokalbių laidoje „Valanda su Rūta“.

Habilituotas mokslų daktaras, profesorius, urologas Balys Dainys studijoje sukėlė itin aršią diskusiją apie vegetarus ir potenciją.

Jis tikino, kad vaisingumo problema Lietuvoje itin aštrėja dėl to, kad vis daugėja nevalgančių mėsos. „Maistas ir seksas turi būti sotus. Pas mane ateina jauni vyrai, vos perkopę 20 metų amžių ir jau skundžiasi potencijos sutrikimais. Aš nesakau, kad mes rytumėm mėsą tris kartus per dieną, bet žmogus turi gauti gyvulinių riebalų, nes žmogus turi iltis. Tai rodo, kad žmogus yra plėšrus padaras“ , - įrodinėjo profesorius.

B. Dainys atskleidė receptą, kuriuo moterys gali pagerinti savo vyrų potenciją. Anot profesoriaus, tereikia savo vyrams paruošti keptų ėriukų ar veršelių sėklidžių.

Aštri diskusija apie mitybą ir sveikatą – šį ketvirtadienio vakarą 19 val. 30 min. LNK televizijos laidoje „Valanda su Rūta".

Žmogaus sėklidės – sunkiai suvokiamo produktyvumo fabrikai, per parą sugebantys prigaminti iki 200 mln. vienetų produkcijos! Tačiau tai nereiškia, jog spermatozoidai sėklidėse randasi kaip kačiukai. Oi ne. Pasirodo, spermos gaminimosi ir brendimo procesas trunka apie 64 paras. Tie 200 mln. per parą – tik baigiamoji stadija sudėtingo proceso, su kuriuo ir kviečiame susipažinti.

Vidinėje sėklidės sienelės pusėje išsiraitę apie 300 sėklą gaminančių kanalėlių. Kiekvieną tokį kanalėlį sudaro nuo vieno iki trijų vamzdelių, kurių ilgis laviruoja nuo 30 iki 100 cm. Kanalėliai yra tuščiaviduriai – su tvirtomis sienelėmis. Didžioji dalis sėklos gaminimo procesų ir vyksta tose sienelėse.

Kanalėlio sienelę sudaro dviejų tipų ląstelės – spermatogoninės ląstelės ir Sertolio ląstelės. Pirmosios yra užuomazginės ląstelės – motininės ląstelės, duodančios pradžia kiekvienam spermatozoidui. Jos buriasi priešais išorinę sienelės pusę, o jas supa Sertolio ląstelės, kurios savotiškai slaugo, augina ir lydi spermatogonines ląsteles.

Kai prasideda virsmo į spermatozoidus procesai, spermatogoninės ląstelės pradeda dalintis: chromosomos skyla į poras ir susiformuoja du spermatocitai, iš jų – keturios spermatidės, kurios bręsdamos virsta spermatozoidais. Besidalijančias spermatides Sertolio ląstelės apsupa ir tarsi biologinis konvejeris stumia jas į sėklos kanalėlio centrą. Spermatozoidus brandina Sertolio ląstelių sekretiniai baltymai.

Tiesa, sertolio ląstelės ne tik savotiškai „maitina“ ir transportuoja spermatides, bet ir absorbuoja nusimestą citoplazmą ir kitus ląstelės organoidus. Paprasčiau tariant, nusimesdamos juos spermatidės virsta lengvais ir vikriais spermatozoidais, o išmėtytus jų brendimo rūbus surankioja Sertolio ląstelės.

Įsižiūrėjus į sėklinį kanalėlį pro mikroskopą, galima išvysti spermatozoidų rikiavimąsi. Na, o subrendę spermatozoidai kaupiami savotiškame produkcijos sandėlyje – sėklidės prielipe, kur ir laukia savo eilės. Vienas sėklidės prielipas sveria apie 3 gramus, o jį sudaro labai vingiuotas maždaug 7 m ilgio latakas, kuris apačioje pereina į sėklinį lataką – juo sėkla ejakuliacijos metu iššvirkščiama į aplinką.

Nacionalinio vėžio institute (NVI) ketvirtadienį pirmą kartą Lietuvoje buvo sėkmingai atlikta sėklidžių audinio užšaldymo procedūra.

Chirurginės operacijos metu 27 metų pacientui, sergančiam sėklidžių vėžiu, buvo paimti naviko nepažeisti sėklidės audinio fragmentai, kurie buvo užšaldyti, pranešė NVI. Sėklidžių audinio mėginiai bus saugomi NVI Mokslinių tyrimų centro kriosaugykloje ilgiau nei vienerius metus. Sutikimą šiai procedūrai, kuri ateityje leis susilaukti palikuonių, pacientas davė pernai liepą.

„Buvo užšaldytos lytinės ląstelės, kurias pacientas, baigus gydymą, remisijos periodu galės panaudoti ateityje. Tokiu būdu pacientui suteikiama galimybė susilaukti savo genetinių palikuonių, taip pat, pritaikius audinių inžinerijos technologijas, atstatyti pažeisto organo funkcijas“, – sakė onkologinių pacientų vaisingumo išsaugojimo programos vadovė dr. Živilė Gudlevičienė.

Mokslininkams vystant audinių ir ląstelių perprogramavimo metodikas, „perprogramuotas“ sėklidžių audinys vėl turėtų pradėti gaminti lytines ląsteles, o vėliau šie audiniai bus vėl persodinti pacientui.

Pasak Ž.Gudlevičienės, vis dažniau onkologinės ligos diagnozuojamos jauno amžiaus pacientams - dažniau diagnozuojant šią ligą ankstyvoje stadijoje ir taikant pažangų gydymą, pacientų išgyvenamumas gerėja. Tačiau, pasak medikės, šie jauni pacientai susiduria su nevaisingumo problema, kurią spręsti gali padėti šis pradėtas taikyti metodas.

Vyriškųjų lytinių ląstelių užšaldymas ir išlaikymas onkologiniams ligoniams NVI atliekamas nemokamai.

Beveik prieš 25 m. buvo pradėtas ambicingas tarptautinis tyrimų projektas, kurio tikslas – identifikuoti visus žmogaus kūno genus. Žmogaus genomo sudarymui prireikė 13 metų. Paaiškėjo, kad mes, žmonės, turime po maždaug 20 tūkst. genų. Juose slypi informacija apie tai, kaip reikia gaminti baltymus.

Baltymas – vienas iš esminių visų gyvų organizmų komponentų. Baltymai – vienos struktūriškai sudėtingiausių ir funkcionaliausių molekulių gamtoje. Jie dalyvauja praktiškai visuose ląstelės procesuose. Nors visos kūno ląstelės turi vienodą DNR seką, jos gamina toli gražu ne vienodus baltymus. Pavyzdžiui, širdies ląstelės negamina baltymų, kuriuos išskiria galvos smegenų ląstelės. Taip yra todėl, kad skiriasi jų funkcijos.

Baltymų visuma vadinama proteomu. Nors per daugelį metų buvo identifikuota tūkstančiai įvairiausių žmogaus kūno baltymų, išsamaus žmogiškųjų baltymų katalogo iki šiol nebuvo. Todėl mokslininkai užsimojo tokį sudaryti – panašiai kaip buvo pasielgta su žmogaus genomu. Projekto „Human Baltym Atlas“ įgyvendinimui buvo paimta daugybė mėginių – pradedant pagrindiniais organais ir kūno audiniais, baigiant antikūnais.

Galiausiai po dešimties metų intensyvaus darbo 13-oje laboratorijų buvo gauti rezultatai. Paaiškėjo, kad organas, kurį būtų galima vadinti turtingiausiu baltymų archyvu žmogaus organizme yra sėklidės.

Tyrimo rezultatai byloja, kad jose yra 77 proc. visų žmogaus organizme esančių baltymų. Vertinant absoliučiais skaičiais, šiuose reprodukciniuose organuose yra 999 rūšių baltymų. Palyginimui, pats sudėtingiausias žmogaus organas – smegenys – turi „tik“ 318 baltymų rūšių. Kodėl gi? Nors priežastinis pagrindas nebuvo nustatinėjamas, spėjama, kad sėklidėse tokia didžiulė baltymų įvairovė dėl sėklos gamybos proceso sudėtingumo. Juk tam reikia ypatingo ląstelių dalijimosi proceso – mejozės, dėl kurio lytinės ląstelės turi tik pusę DNR.

„Sėklidėse vykstantys procesai yra tiesiog unikalūs, – pasakoja projekto vadovas Mathiasas Uhlenas. – Sėklos ląstelės turi gyvuoti tik su puse chromosomų rinkinio. Maža to, jos turi likti gyvos ir tada, kai palieka žmogaus organizmą.“

Kitas įdomus atradimas: beveik pusė mūsų genų gamina baltymus, kurie aptinkami visose kūno ląstelėse ir organuose. Šie baltymai vadinami „namų ūkio“ baltymais (angl. – housekeeping proteins) ir dalyvauja procesuose, kurie yra gyvybiškai būtini visoms ląstelėms, pvz., energijos gamyba ir baltymų sintezė.

Kinijoje vienas vyras atšipusiu skustuvu nupjovė sėklides trims slaugos ligoninės pacientams, ketvirtadienį pranešė valstybinė žiniasklaida.

Įtariamasis, kuris buvo suimtas, kastravo vieną 60 metų psichiškai neįgalų vyrą, taip pat nupjovė po vieną sėklidę dviem prie lovų prikaustytiems pacientams – 53 ir 80 metų vyrams, nurodė valstybinė naujienų agentūra „Xinhua“.

Tas vyras „surišo tris pacientus ir pašalino jų intymias kūno dalis atšipusiu skustuvu“, „Xinhua“ citavo gydytojus ir nukentėjusiuosius šiaurės rytinėje Heilongdziango provincijoje.

„Xinhua“ citavo vieną tos įstaigos darbuotoją, kuris sakė, kad apie 30 metų įtariamasis yra nestabilios psichikos ir buvo laikomas šioje ligoninėje, tačiau pacientai teigė, kad jis buvo darbuotojas.

Su vietos pareigūnais, galinčiai pakomentuoti antradienį įvykusį išpuolį, susisiekti nepavyko.

Daugelyje Kinijos senelių namų ir prieglaudų neįgaliesiems sąlygos prastos – daugelis tokių įstaigų kenčia dėl lovų ir lėšų stygiaus bei blogos vadybos.

Paaugliai serga suaugusiųjų ligomis, internetas ardo vaikų mąstymo procesus, o įvairūs teršalai ir hormonai gali sukelti nevaisingumą ar net vėžį nuo mažų dienų.

Ką tik pasirodė rusų filmas brolių Strugackių romano  „Sunku būti dievu“ motyvais. Tačiau XXI amžiuje sunku būti ir vaiku. Visų pirma, modernių ryšio technologijų suteikta pasirinkimo laisvė tampa lazda su dviem galais. Su greitėjančiu gyvenimo tempu, informacijos pertekliumi sunku susidoroti net suaugusiesiems, tad ką kalbėti apie vaikus ar paauglius.

Mus supanti aplinka, informacinių technologijų galimybės ir asortimentas blaško dėmesį. Nenuostabu, jog Nicholo Carro mokslo populiarinimo knygoje „Seklumos“ aprašoma, kaip internetas ir hipertekstas, paviršutiniškas skaitymas ardo įprastinį mąstymo procesą. Tai trukdo susiformuoti visavertei, mąstančiai asmenybei.

Kita grėsmė jaunam organizmui – sėslus gyvenimo būdas ir plintanti nutukimo epidemija. Pastebėta, kad greitu maistu piktnaudžiaujantys paaugliai ima sirgti suaugusiųjų ligomis. Šiųmetiniame žurnalo „Time“ numeryje pateikiami duomenys, jog nuo 9 dešimtmečio Amerikoje patrigubėjo nutukusių vaikų skaičius. Tokie paaugliai serga diabetu, jų kepenys primena pagyvenusių alkoholikų kepenis. Jų ląstelės greičiau sensta. Jie priversti vartoti suaugusiems skirtus vaistus.

Trečia bėda – kai kurių tėvų polinkis neskiepyti savo vaikų, tikėti stebuklingais gydymo ar mitybos metodais, viskuo, kas rašoma internete. Netrukus paminėsime dar keletą tėvų klaidų. Tokio elgesio ir gyvenimo būdo sukeltos sveikatos problemos gali lydėti vaiką visą gyvenimą.

Gilvydas Verkauskas, Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto lektorius, sako:  „Viena iš tų problemų, kuri pažymėta „Time“ straipsnyje yra viršsvoris. Taip, anksčiau to nebuvo tiek daug, nes dabar labai paplitęs greitas maistas, sėdėjimas prie „kompo“. Bet yra ir kitos ligos, kurioms daro įtaką aplinkos faktoriai. Didelė elektronikos aplinka, kancerogenai, kurie irgi lemia ligas.“

Pastaruoju metu skelbiama daugybė mokslinių darbų apie aplinkos faktorių įtaką lytinei funkcijai. Bene labiausiai šiuo metu yra išnagrinėtas pesticidų ir hormonų poveikis. Pavyzdžiui, prieš maždaug 50 metų Europos upėse ir ežeruose ėmė daugėti neaiškios lyties žuvų, vadinamų hermafroditais. Šis reiškinys ir vyriškos lyties žuvų nykimas arba jų transformacija pastebėta ten, kur buvo didelė nutekamųjų vandenų koncentracija. Vėliau ši tendencija išryškėjo už Atlanto, kur krokodilams ėmė mažėti lytiniai organai. Priežastis – įvairios cheminės medžiagos, patenkančios į vandens telkinius.

Pienas irgi gali grėsti vyriškumui. Mat karvių, kurios šeriamos baltymų turtingu pašaru, piene yra daug moteriškų hormonų estrogenų. Pavyzdžiui, Japonijoje, kur pastaruoju metu geriama daugiau pieno, daugėja prostatos vėžio atvejų.

Kai kurie mokslininkai netgi gąsdina, jog dėl įvairių aplinkoje esančių teršalų poveikio vyrams kaip lyčiai gresia išnykimas. Jų Y chromosoma sparčiai kaupia žalingas mutacijas.

VšĮ Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikos filialo Vaikų urologijos skyriaus vedėjas G. Verkauskas patvirtina, kad šioje srityje taip pat esama nerimą keliančių tendencijų.

„Viso pasaulio vaikų urologai pastebėjo, kad tarsi daugėja ligų, priklausančių nuo aplinkos faktorių. Bet toms ligoms daro įtaką ir hormoninė aplinka. Galvojama, kad kai kurie teršalai organizme veikia kaip estrogenai. Mes galim tikėtis, kad tų ligų, kurios berniukams atsiranda dėl nepakankamo androgenų poveikio, gali būti ir dėl aplinkos faktorių“, – pasakoja gydytojas.

Hormoninė vaisiaus aplinka priklauso nuo motinos, ypač placentos sintetinamų hormonų. Placentos funkcija, savo ruožtu, priklauso nuo daugybės kitų išorinių veiksnių. Dauguma šių sutrikimų yra genetiškai nulemti ir galbūt paveldimi.

Matydami tokias tendencijas, biomedicinos specialistai ir medikai vis dažniau griebiasi genetinės analizės metodų. Pavyzdžiui, sėklidžių vėžys gali būti užprogramuotas dar gerokai prieš gimstant, dėl genetinių klaidų ląstelių linijoje, iš kurios išsivysto spermatozoidai.

„Diagnozuojant ligas, galima jas nustatyti vaikams,  įtariant paveldimumą. Atlikus genų tyrimą, galima prognozuoti, kad ateity gali išsivystyti vėžys arba nevaisingumas. Diabetas genetiškai nustatomas, yra ir kitų ligų, kurias galima nustatyti anksti, nors jos dar nepasireiškia“, – teigia G. Verkauskas.

Dėl šios ir kitų anksčiau minėtų priežasčių vis labiau aiškėja, kad vaikų ligų specialistai, kurie anksčiau nebendraudavo su suaugusiųjų ligų specialistais, turi dalytis žiniomis, ieškoti bendrų gydymo bei diagnostikos metodų.

Netikėta civilizacijos sukelta problema vaikams, dėl kurios kalti patogumo siekiantys tėvai – sauskelnių naudojimas. Manoma, kad per ilgai sauskelnėmis šildyti lytinius berniukų organus rizikinga, nes aukštesnė temperatūra galėtų pakenkti sėklidžių vystymuisi.

„Tai labai populiaru, nes tėvams nereikia mokyti vaikų šlapintis. Jie uždeda sauskelnes. Todėl vaikais išmoksta šlapintis kur kas vėliau ir net būdamas penkerių metų nesišlapina taip, kaip suaugęs. Nors, pavyzdžiui, jeigu paimsime Vietnamo bendruomenę, mamos jau nuo metų amžiaus vaikus sodina puoduko ir moko šlapintis, sulaikyti šlapimą“, – pasakoja specialistas.

Vaikų ligoninės, specialistai kartu su kolegomis iš Šveicarijos Bazelio universiteto vykdo ES fondų finansuojamą projektą “Vaikų, sergančių kriptorchizmu, nevaisingumo rizikos diagnostika ir gydymas”. Kalbant paprastai, tai nenusileidusių sėklidžių problema.

„Atrodo daugeliui, kad nuleidžiam sėklides chirurgiškai ir taip problemą išsprendžiam. Deja, ne. Berniukams užaugus, prasideda kitos problemos. Neseniai atradome 17 metų paauglį, kuriam trijų metų buvo nuleista sėklidė. Dabar jam išsivystė vėžys su metastazėmis. Aišku, kad ta problema vien chirurginiu būdu neišsprendžiama“, – pažymi G. Verkauskas.

Vyriškos lytinės ląstelės – spermatozoidai keliais etapais susiformuoja iš specialių ląstelių spermatogonijų, esančių sėklidėse. Tam būtina keliais laipsniais už kūno  žemesnė temperatūra. Manoma, jog tai viena iš priežasčių, kodėl arčiau kūno įstrigusiose, nenusileidusiose sėklidėse vyriškų lytinių ląstelių brendimas sutrinka ir negydant baigiasi nevaisingumu.

Kita grėsmė – sėklidžių vėžys: sutrikusi lytinių ląstelių diferenciacija gali sąlygoti jų suvėžėjimą. Ar tokių vyrų ir apskritai nevaisingų šeimų daugėja? Į šį klausimą nėra lengva atsakyti. Populiacijos tyrimo rezultatai tai patvirtina, bet yra ir kitų faktorių. Įskaitant viešumą.

„Jeigu seniau visos problemos likdavo šeimoje, dabar daugiau apie tai kalbama. Bendra tendencija – nevaisingumo problema aštrėja išsivysčiusiose šalyse“, – apibendrina laidos pašnekovas.

Yra apskaičiuota šios patologijos rizika. Jeigu viena vyro sėklidė nenusileidusi, rizika tapti nevaisingam siekia apie 13%. Jeigu nenusileidusios abi, tikimybė išauga net iki 40 – 50%. Jau dabar aišku, kad tik operacija berniukams, vyresniems nei dvejų metų, tokios rizikos nesumažina. Galbūt reiktų operuoti jaunesnius vaikus? Kita viltis – gydymas hormonais.

„Yra kelios šalys, kur tai jau rutiniškai daroma. Galima gana patikimai pasakyti, ar yra didelė rizika, ar maža rizika. Galima diagnozuoti nevaisingumo riziką. Jeigu ji aukšta, jau keliose šalyse taikomas gydymas“, – sako G. Verkauskas.

Tam vartojamas vaistas, stimuliuojantis sėklides, kad jos guviau gamintų spermatozoidus. Tai normaliai žmogaus smegenyse gaminamo hormono, būtino sėklidžių veikimui, sintetinis analogas.

Pasak G. Verkausko, „berniuko gyvenime yra keli periodai, kada natūraliai stimuliuojamos sėklidės. Yra minibrendimas apie pirmą gyvenimo mėnesį, kada organizme padaugėja gonadotropinų. Tada įvyksta vienas iš etapų sėklidės brendime, atsiranda spermatogonijos, kurios svarbios tolesniam vaisingumui. Po to nedidelis pakilimas būna apie šeštus metus. Kai atsiranda spermatocitai, tada ateina tikrasis brendimas.“

Mokslininkai tikisi, kad bus galima patologiją ištaisyti vaistais. Šiuo metu nėra visiškai aišku, kaip parinkti gydymą. Projekte dalyvaujantys Lietuvos Valstybinio patologijos centro specialistai perėmė mikroskopinio biopsinės medžiagos tyrimo metodiką. Atlikdami biopsijas ir įvertindami ląstelių ypatybes, jų išvaizdą, medikai gan patikimai įvertina nevaisingumo riziką. Tikimasi, kad taip pat bus galima diagnozuoti ir susirgimo vėžiu riziką. Šie tyrimai gali tapti modernios, itin jautrios analizės pagrindu.

„Kalbama apie ateitį, apie greitą diagnostiką. Jeigu galim nustatyti genus, dėl kurių taip atsitinka, dėl ko yra didelė nevaisingumo rizika, galbūt mes galime tuos genus nustatyti nebūtinai iš biopsijos sėklidės, o iš serumo –  kraujo tyrimo, ir tada jau tikslingai skirti gydymą“, – svarsto specialistas.

Mokslininkai kone kas dieną sužino apie atrastą naują geną, nuo kurio aktyvumo ar tinkamo veikimo priklauso įvairūs biologiniai procesai, įskaitant lytinio dauginimosi sistemos funkcionavimą. G. Verkauskas teigia: „Mes bandom pažiūrėti į genus, kurie atsakingi už lytinį brendimą. Ištirta nemažai genų, tai dabar yra viena populiariausių mokslinių krypčių. Kiekvieną dieną atrandamas naujas genas, kuris už kažką atsakingas. Daroma daug eksperimentų su pelytėmis, kirminais, išjungiant vieną geną ir pamatant, už ką jis atsakingas.“

Kaip rašoma Robino Bakerio knygoje „Sekso ateitis“, tobulėjant kamieninių ląstelių transformavimo į somatines (kūno) ląsteles technologijomis, bus įmanoma išgydyti bet kokios rūšies nevaisingumą. Netgi išauginti spermatozoidus arba kiaušialąstes žmonėms, kurių organizmas jų apskritai neturi ir negali pasigaminti.

Šiuo metu pasaulyje itin intensyviai eksperimentuojama su kamieninėmis ląstelėmis. Paaiškėjo, kad sėklidėse yra vadinamųjų spermatogenezės kamieninių ląstelių kolonija, kuri užtikrina spermatozoidų gamybą nuo brendimo iki senatvės.

„Jeigu mes jų nerandam, galvojam, kad nieko gero nebus. Bet yra dar ankstesnės ląstelės – pirminės germinacinės ląstelės, o šalia jų yra kamieninės ląstelės, kurios gali virsti ir pirminėmis germinacinėmis, ir somatinėmis“, – svarsto gydytojas.

Šiuo metu du pagrindiniai tikslai gydant nenusileidusias sėklides – kuo anksčiau jas nuleisti, kol dar neišnyko kamieninės ląstelės, ir pabandyti paskatinti jų vystymąsi.

„Jau dabar yra darbų, kur galvojama, kad kamieninės ląstelės gali pakeisti ovocitus. Yra ligonių, kuriem atlikta kaulų čiulpų transplantacija, sunaikintos visos nuosavos kamieninės ląstelės. Aišku, kad jie turi būti nevaisingi. Bet po kamieninių ląstelių persodinimo surandama  ovuliacija arba netgi pastojimas su donoro genotipu“, – sako G. Verkauskas.

Lytiniai sutrikimai – tai subtilios, tačiau labai svarbios temos. Nuo to dažnai priklauso asmens arba šeimos gerovė ir net gyvenimo prasmė. Kuriami diagnostikos ir gydymo metodai yra sudėtingi, kartais net rizikingi. Tačiau taip mokslas mėgina atsverti neigiamas, globalias pasaulio tendencijas, kurias sunku pakeisti.