„Džiaugiamės galėdami būti festivalio „atidarytuvais”. Tai buvo mūsų pirmas vizitas ir pasirodymas Helsinkyje. „Loud Silents“ festivalis jau dešimtmetį džiugina žiūrovus originaliomis kino koncertų patirtimis, kiekvienas seansas yra unikalus ir nepakartojamas. Esame dėkingi už galimybę dalyvauti festivalyje ir savo kūryba praturtinti festivalio programą. Patiko, kad festivalis puikiai suorganizuotas, Helsinkis dvelkia savotiška ramybe, kuri čia pabuvus atpalaiduoja ir užkrečia. Užmezgėme naujų ryšių ir tikimės, kad jie atvers kelius tolesniems vizitams Suomijoje“, – įspūdžiais po viešnagės Helsinkyje dalijosi grupės „Sheep Got Waxed“ saksofonininkas Simonas Šipavičius.

Kasmet festivalis „Loud Silents“ kviečia muzikantus kurti visiškai naujus garso takelius pasirinktam nebyliajam filmui.

Po debiuto 2013 m. „Loud Silents“ festivalis pristatė daugiau nei 50 unikalių judančio vaizdo ir gyvos muzikos derinių, įskaitant XX a. 20-ojo dešimtmečio animacinius trumpametražius filmus su eksperimentiniu repu, ledo ritulio pasaulio čempionato rungtynes su džiazu ar vokiečių ekspresionistinius filmus su indie pop muzika.

Be šio kasmet vykstančio festivalio, „Loud Silents“ ištisus metus organizuoja filmų peržiūras su gyva muzika tiek Suomijoje, tiek užsienyje. Pagrindinis festivalio tikslas – suteikti žiūrovams unikalių meno renginių ir įspūdžių, kurių jie niekur kitur nepatiria.

2017-aisiais režisieriaus Juho Kuosmaneno festivalio „Loud Silents“ užsakymu sukurtas filmas „Moonshiners“ tapo vienu įdomiausių metų filmų, sulaukusių didelio dėmesio tiek Suomijoje, tiek tarptautiniu mastu. Suomijos nacionalinių transliuotojų kompanija  įvardijo „Moonshiners“ kaip vieną labiausiai jaudinančių metų kultūros reiškinių.

„Nepaprastai džiaugiamės, kad lietuvių grupė „Sheep Got Waxed“ koncertavo 10-ajame „Loud Silents“ festivalyje, be to, pirmą kartą Suomijoje. Grupė gyvai įgarsino debiutinį Jean Cocteau filmą „Poeto kraujas“ ir sulaukė daug puikių atsiliepimų bei komplimentų. Grupės koncertas patiko ir nuolatiniams autorinio kino žiūrovams, ir žurnalistams, kurie susidomėjo būsimais pasirodymais Suomijoje. „Sheep Got Waxed“ koncertas buvo didelė dovana jubiliejiniam festivaliui ir unikalus siurprizas mūsų auditorijai“, – sako festivalio meno vadovas Otto Kylmälä.

„Sheep Got Waxed“ pasirodymą festivalyje „Loud Silents“ organizavo Suomijos nacionalinis audiovizualinis institutas KAVI,  bendradarbiaudamas su projektą inicijavusia Lietuvos kultūros atašė Švedijoje, Suomijai ir Danijai Liana Ruokyte-Jonsson, o jį parėmė Lietuvos kultūros institutas.

– Esi scenoje ir kuri jau ilgai, bet savo solo kūrybą pristatei tik 2020 m. pradžioje – prieš pat karantiną. Kas paskatino pristatyti solo albumą?

– Visą laiką kūriau ir solo projekto idėja brendo jau seniai. Jaučiau, kad jei kuriu muziką vien tik kitiems projektams, galiu pasimesti ir neatsakyti sau į klausimą – o ką ir kaip norėčiau daryti aš? Nes, kai dirbi prie kitų projektų, vis tiek turi prisitaikyti ir daryti taip, kaip visiems yra geriau, kaip visiems atrodo gerai. Kiekvieną dieną kūriau muziką laisvalaikiu, savo malonumui, sau, niekam nerodydamas, nedėdamas jokių vilčių ir per trejus metus turėjau virš 200 kūrinių. Pagalvojau, kad tie kūriniai daugiau niekur nenuguls, jei neišleisiu albumo, ir reikia sudėti geriausius į rinkinuką.

– Pasakodamas apie albumą „Mikroritmika“ pranešime spaudai minėjai, kad per trejus metus susikaupė virš 200 kūrinių, o albume – 20. Kaip juos atrinkai?

– Atmesti reikėjo daug ir liko tik tuo metu atrodžiusios geriausios idėjos. Galbūt, jei dabar rinkčiau albumui kūrinius, jis būtų kitoks. Man labai padėjo draugai. Domas Strupinskas pasiklausė ir atskyrė, kas yra gerai. Visi artimi žmonės, kuriems rodžiau kūrinius, irgi padėjo atsirinkti. Aišku, iš pradžių pats atsirinkau. Buvo taip, kad jei bent truputį jaučiu, kad ne tas, tai iškart – ne. Taip ir atsirado 20 kūrinių rinkinys, o tai labai daug. Atrodytų, kad sudėtinga jį perklausyti. Jeigu žmogus klauso albumą, kaip, pavyzdžiui, muzikinį foną, tai jis neprailgsta, bet jei reikėtų atsisėsti ir klausyti jo specialiai, tai turbūt tik melomanai gali susileisti visą albumą...

– Kas klausytojui turėjo būti šis albumas? Muzikinis fonas? Kažkas ypatingo melomanų ausiai?

– Klausytojui tai dar vienas Lietuvos elektroninės muzikos balsas. Galbūt naujo balso atsiradimas? Jeigu paklausčiau tavęs, į kokio Lietuvos atlikėjo kūrybą panašūs šio albumo kūriniai?

– Būtų sunku atsakyti...

– Todėl pagalvojau, kad reikia leisti... Nuoširdžiai stengiuosi ir noriu groti savo elektroninę muziką ir klubuose, ir koncertuose visa tai gyvai atlikti. Noriu parodyti, kokią muziką kuriu sau ir atsiskleisti kaip autorius, ne tik kaip būgnininkas ar prodiuseris. Buvo puiki proga tam, nes man 30 kaip tik...

O „Mikroritmika“ – dėl ritminių detalių, kurios yra labiau pagal jausmą sudėliotos. Tai yra tam tikra organizuota ritminė ekspresija. Netgi norėjau stoti į doktorantūrą akademijoje ir rašiau 25 puslapių darbą, kuriame įrodinėjau, kodėl yra svarbi mikroritmikos tema, nes galima sakyti, kad mikroritmika yra bandymas paaiškinti, kas yra groove‘as, o to niekas iki šiol normaliai nepaaiškino.

– Albumas pasirodė prieš pat karantiną. Ar spėjo gerbėjai jį įvertinti? Spėjote pristatyti taip, kaip norėjote?

– Pats pristatymo koncertas pavyko labai gerai. Aišku, planavome ir daugiau koncertų, tačiau... Na, liko albumas internete, bet tai ne pabaiga. Bus dar grojama „Mikroritmika“. Visai neseniai atlikau jį „Loftas fest“.

– Man buvo įdomu, ar spėjo išgirsti klausytojai, nes netrukus visas naujienas užgožė pandemija ir su ja susiję klausimai... Gal dar kažką planuoji su šiuo albumu be „Loftas fest“?

– Manau, kad natūraliai jį grosiu, kur bus galima groti. Dabar planuose – dar ir nauji albumai. Grįžti ir bandyti ištaisyti karantino padarinius neverta. Reikia judėti į priekį.

– Ką pakeitė pandemija?

– Atkrito kelionės ir koncertai, o visa kita liko taip pat. Aš toliau kiekvieną rytą varydavau į studiją ir kurdavau. Buvo sakančių, kad dabar pagaliau bus galima kurti, bet man tai nesikeitė. Visą laiką kūriau, tik buvo liūdna be koncertų – be to labai svarbaus muzikantų socialinio gyvenimo aspekto.

– Šių metų balandžio 30 d. pristatėte singlą su Umiko Kotori (tikrasis vardas – Elena Neniškytė – red. past.). Kaip atsirado ši daina? Bus daugiau?

– Su Elena susitikome, kai per „LRT Opus“ išgirdau jos kūrinį „Visata“. „shishi“ grojo tą kūrinį savo laidoje. Elena jau nebegrojo šioje grupėje, tai buvo labai smagu, kad „shishi“ paleido tą kūrinį. Man jis taip įstrigo, kad tą savaitę tapo mano mėgstamiausiu lietuvišku gabalu. Po kiek laiko pagalvojau, ką Elena veikia ir gal reikėtų parašyti jai. Mes seniai pažįstami ir vis koncertuodavome kažkur ar būdavome tose pačiose vietose, bendraudavome, todėl pagalvojau, kad reikia pasikviesti į studiją. Elena atvarė į studiją, paklausėme instrumentalų. Ji pasiėmė juos namo ir man atsiuntė jau padainuotą ant viršaus kūrinį. Man buvo labai gražu ir reikėjo tik toliau dirbti. Dar yra keletas kūrinių, bet leidybos kol kas neplanuojame.

– Rugpjūčio 27 d. su Vilte pristatėte elektroninės-folkmuzikos albumą „Dėl Žalio Žolyno“. Kaip prasidėjo jūsų su Vilte (Viltė Ambrazaitytė – red. past.) bendradarbiavimas?

– Jam jau daugiau nei dešimt metų. Mes abu su Vilte – iš Druskininkų. Ten užaugome, lakstėme tuose pačiuose mokyklos koridoriuose... Viltė moka labai gražiai dainuoti lietuvių liaudies dainas ir man labai patiko jos balsas, todėl buvo smagu su ja pradėti kažką kurti. Prieš dešimt metų mes parengėme vieną kūrinį – „Saulele raudona“. Pagalvojome, kad reikia dirbti toliau, ramiai ieškojome liaudies dainų ir kūrėme.

– Kaip rinkotės liaudies dainas? Kaip atsirado „Dėl Žalio Žolyno“ koncepcija?

– Viltė dainuoja ne viename kolektyve – „Kūlgrindoje“, „Žalvarinyje“ ir t.t. Ji yra dainavusi nemažai sutartinių, labai patriotiška ir iš tikrųjų moka labai daug įvairių dainų, turi knygų su  senovinėmis liaudies dainomis. Pačias gražiausias Viltė savo nuožiūra išrinko ir mūsų skoniai sutapo, tad pradėjau kurti aranžuotes toms dainoms. Viltė ateidavo su dainomis, padainuodavo ir tada ateidavo pasiklausyti jau parengto kūrinio su muzika.

– Kodėl toks derinys – elektroninė-folkmuzika?

– Man lietuvių liaudies dainos visada patiko. Jos labai liūdnos, labai melancholiškos ir tuo metu, prieš dešimt metų, tai buvo itin neišnaudota sfera – maišyti elektroniką ir liaudies dainas. Dabar jau daugiau tokios kūrybos. Šio albumo misija ir buvo naujai perteikti lietuvių liaudies dainas, kad jaunimas galėtų jų ir klube pasiklausyti.

– Ir dabar Lietuvoje nėra tiek daug folkmuzikos stilių su kitais jungiančių...

– Viktoras Diawara su Laurita Peleniūte išleido albumą „Elektroninės sutartinės“. Aš dirbau prie jo. Jis pasirodė likus savaitei iki „Dėl Žalio Žolyno“ išleidimo. Tad galima sakyti, kad pats sau konkurentas. Dar yra „Girių dvasios“, „Žalvarinis“, Linas Rimša yra kūręs truputį panašius dalykus... Bet taip, nelabai daug. „Girių dvasios“ turbūt žinomiausi. Dar yra „Merope“, bet Indrė, galima sakyti, jau pasaulietė, t.y. žinoma ne tik Lietuvoje.

– O kada bus albumo pristatymas?

– Albumo pristatymas jau įvyko „Loftas Fest“. Dabar atsargiai planuojame, nes neaišku, ar bus ketvirtoji pandemijos banga. Iš tiesų per karantiną supratau, kad nebūtina veržtis koncertuoti. Reikia tiesiog ramiai daryti savo dalykus ir viskas ateis savaime. Kaip mūsų interviu yra toks savaime / natūraliai įvykęs dalykas, kartu ir kiti taip pat pamato, kad kažką darai. Užtenka posto feisbuke ir žmonės pradeda domėtis. Tada matai natūralų susidomėjimą, o ne tą „be penkiolikos užsakytų straipsnių nieko nebus“. Man netgi tai įdomus ir geras eksperimentas pažiūrėti, kaip natūraliai gali sklisti tavo kūryba.

– Sakai, kūrybos nereikia reklamuoti?

– Manau, kad viskas yra santykinis dalykas. Labai priklauso nuo situacijos, vis dėlto promo bet kokiu atveju yra reikalingas, nes yra labai paprasta matematika – susirenka daugiau žmonių į koncertą, daugiau nuperka bilietų, kūrėjai gauna daugiau pinigų ir gali daugiau sukurti... Toks uždaras ratas.

– Kuri, prodiusuoji, groji. Kas pačiam artimiausia ir kodėl?

– Tai vienas kitą papildo. Papildo todėl, kad, pavyzdžiui, pavargsti kurti – sėdi prie būgnų, pavargsti nuo būgnų – sėdi kurti. Gali išvengti rutinos. Man viskas artima, kol tai yra nuoširdu, kol jauti, kad pasiruošęs ir gerą dalyką darai. Negalėčiau išskirti nė vieno projekto, nes aš viskuo, ką darau, labai tikiu. Tiek „Vilniaus energija“, tiek „Sheep Got Waxed“, tiek kūriniais su Vilte, tiek savo solo projektu. Ir tikrai negalėčiau pasakyti, kur yra tas mano varikliukas. Varikliukas yra kiekvieną dieną kurti muziką ir aš labiau mėgaujuosi procesu nei rezultatais.

– Bet daugelį rezultatai motyvuoja...

– Mane motyvuoja procesas. Man patinka kurti. Aišku, rezultatą pasiekti svarbu, bet mano tikslas nėra rezultatas. Išorės įvertinimai, be abejo, paskatina, parodo, kad tai, ką tu darai, yra svarbu ir kitiems, ne tik tau pačiam. Žinoma, tai puiku, bet kartu tikrai stengiuosi orientuotis būtent į pačią idėją – ką nori padaryti, ką nori su savo gyvenimu nuveikti – ir mėgautis procesu, nes tada nesieki rezultato ir nieko nesitiki, o kai nieko nesitiki, tai ir nenusivili.

– Perkusija ar elektronika? Abi sudaro didelę tavo kūrybos dalį...

– Kai galvoju ir bandau prisiminti vaikystę, kokie pirmieji žaislai buvo, tai sakyčiau, kad pirmiausia pradėjau groti būgnais, nes būdamas vaikas per puodus daužiau ir kaimynus erzinau (šypsosi). Tačiau prisimenu, kad, būdamas devynerių, buvau pasiėmęs tėčio juostinį magnetofoną ir su juo laidas įrašydavau, muziką leidau... Tada vaikas buvau ir vaidinau didžėjų ar kažką tokio. Gal čia elektronika prasidėjo? Viskas, atrodo, taip natūraliai atėjo. Negalėčiau pasirinkti tarp šitų dviejų dalykų.

– Ritmas ar melodija? Kam teiki pirmenybę?

– Aš teikiu pirmenybę muzikai, o muzikos sudedamosios dalys yra keturios; dažniausiai tai  harmonija, melodija, ritmas ir garsas. Tai štai šioms dalims teikiu pirmenybę. Kas iš to gero būgnininko, jei jis lievą gabalą groja (šypsosi)?

– O kas toliau? Kokie ateities projektai? Ką dar planuoji?

– Iš tikrųjų bus projektų... Jau gal esate girdėję mūsų bendrą kūrinį su Šaruku iš „Garbanoto“? Po truputį ruošiamės pristatyti bendrą EP. Dar negaliu pasakyti, kada, bet jau turime užantyje. Taip pat jau sukūriau ir savo antrąjį albumą bei įrašinėjame „Sheep Got Waxed“ albumą. Dar ir vienam televizijos serialui kuriu muziką, vedu „LRT Opus“ laidą. Laukia pasirodymas Pietų Korėjoje su „Low Air“ šokio spektakliu „Game Over“. Tai visokių darbų netrūksta.

Besiruošdami šios savaitės pokelioniniam koncertui Vilniaus planetariume, Adas Gecevičius (būgnai), Paulius Vaškas (gitara) ir Simonas Šipavičius (saksofonas) papasakojo apie kultūrinius ir muzikinius nutikimus, kuriuos patyrė Azijoje.

– Grįžote iš 11 koncertų Azijoje. Kokie pirmieji įspūdžiai, kuriuos pasakojate kolegoms ir draugams?

Paulius: Pirmiausia, kad buvo fiziškai sunku, tada, kad turas susidarė iš 2 dalių, kurias skyrė vienintelė laisva diena viso turo metu, ir, kad antroji, korėjietiška ir taivanietiška turo dalis atpirko visus vargus, kuriuos patyrėme pirmojoje Kiniškoje turo dalyje (juokiasi).

Simonas: Kelionės finalas Taipėjuje ir masažas po koncerto tikrai padėjo užmiršti kelionės sunkumus ir dabar tik labai laukiame kito turo.

– Kelionėje teko labai mažai miegoti ir labai daug judėti. Kaip tai paveikė pačius pasirodymus?

Adas: Aš visada galvojau, jog mielai šitą traukinį ar lėktuvą iškeisčiau į būgnus ant scenos arba soundcheką. Nors ir daug keliavome, pasirodymai nebuvo blogi ir pats grojimas savotiškai motyvuodavo keliauti toliau.

Simonas: Pirmi koncertai gal ir turėjo savyje šiek tiek nuovargio. Bet vėliau įpratome. Ir bagažas nebe toks sunkus atrodė, radome kažkokią savotišką sistemą. Teko išmokti miegoti važiuojant traukinyje ar metro. Bet po poros koncertų, susigyvenus su laiko juosta ir įtemptu grafiku, sėkmingai nuvaškuodavome, nors ir nedideles, bet jau koncerto pabaigoje balsą parodančias publikas.

– Ar buvo momentų, kai galvojote, kad „Viskas. Azijai mūsų nereikia. Velniop tuos koncertus, niekada čia groti negrįšime“?

Adas: Buvo! Bet tik vieno koncerto metu. Kinijoje žmonės su muzikiniu skoniu dar yra 90-uose metuose, todėl ne visi suprato, ką mes grojame.

Simonas: Buvo pora tokių juodesnių momentų, kai trečiam koncertui patys turėjome padirbėti garsistais. O sekančią dieną, po ilgos kelionės sulaukėme vos 4 klausytojų, kurie liko truputį nesupratę, kas čia įvyko. Bet tai, ko gero, ir buvo tamsiausia turo dėmė.

Paulius: Išvadų daryti labai neskubėjome ir turo pabaigoje pasijutome net labai reikalingi Azijai. Prie viso to nemažai prisidėjo ir „Tilto namų“ agentūra bei Lietuvos kultūros taryba, išleidusios mus į tokį turą.

Adas: Korėja ir Taivanas – visiškai priešingi. Ten žmonės pasirodė išprusę savo muzikiniu skoniu ir labiau vertino tai, ką mes grojame (šypsosi). Po penkto koncerto iš eilės, naktiniame traukinyje maniau, kad susirgsiu ir numirsiu nuo nuovargio, juk reikėjo su savim pastoviai tampytis 60 kilogramų ir keliauti bei groti. Buvo nelengva, bet kaip sakoma: „Kas nepražudo…“

– Azijoje turavote jau antrą kartą. Savo avies kailiu jau pajutote – ar skirtingos kultūros žmonės kitaip reaguoja į jūsų muzikinę kalbą? Jei taip, kuo šie koncertai skirtingi nuo sugrotų Europoje?

Simonas: Tokio didžiulio skirtumo, kurio gal daug kas tikisi, tai nėra. Kinijoje žmonės ramesni, kartais tenka labiau pasistengti išgauti iš jų kokį riksmą ar iššaukti kažkokią reakciją į mūsų muziką. Tačiau kai jie pasiduoda tam, kas dedasi scenoje, būna tikrai žvėriškai malonių momentų. Kai salė tiesiog sprogsta nuo klausytojų džiaugsmo, o visa publika ramiai sėdėjusi ir bandžiusi suprasti, kas vyksta, galiausiai unisonu pašoka nuo grindų su euforišku klyksmu. Ir toliau jau nebevaldo emocijų, puikiai užpildo pauzes tarp kūrinių plojimais ir riksmais. Pietų Korėjoje tvyrojo laisvesnė atmosfera. Publika noriai keliavo su mumis nuo pirmo iki paskutinio kūrinio, dar ir biso pasiprašė. Taivanyje taip pat, publika žinojo, kur atėjo ir ko tikėtis, tai jautėmės beveik kaip namie.

– Aplankėte 9 miestus. Į kokią sceną norisi sugrįžti vėl?

Paulius: Labiausiai norisi sugrįžti į Seulą ir Taipėjų, matyt, todėl, kad pasijutome ten laukiami ir reikalingi.

Simonas: Tikrai norėčiau dar kartą grįžti į Šanchajų ir Donguaną Kinijoje, į Taipėjų Taivane. O turo sostine laikyčiau Seulą. Ten praleidome daugiausia laiko. Mielai pakartočiau visus 3 koncertus, o „Senggi studio“ pakabinčiau SGW vėliavą. Buvo labai jauku ir ypatingai malonu groti. Tobulas garsas, puiki publika, kuri apie renginius sužino praktiškai iš lūpų į lūpas. Ateina tik suinteresuoti žmonės.

– Kokius įdomiausius komentarus išgirdote apie savo muziką?

Simonas: Ko gero, smagiausias ir gana dažnas buvo „WTF was that?“ (liet. „Kas tai per velnias buvo?“). Bet gerąja prasme.

Adas: Korėjoje – „You are already popular in here!“ (liet. „Jūs čia – jau populiarūs“).

– Kas stebint azijiečius įkvėpė ir ko norėtumėte išmokyti lietuvius?

Paulius: Įkvėpė santūrumas, nesusireikšminimas. To tikrai galima pasimokyti, mūsų per mažai, kad visi gyventume savo ego burbuluose.

Adas: Azijoje yra labai gerai išvystytas supratimas, kaip sugyventi vieniems su kitais, ypač kai mieste – 26 milijonai gyventojų. Iš azijiečių galima pasimokyti pagarbos, dėkingumo ir subtilumo bei noro nebūti „aukščiau“ nei kiti.

Simonas: Žinoma, kad komunizmo santvarka čia daug ką paaiškina, ir mes taip pat to esame paragavę. Tačiau dabar dažniau ieškome tarpusavyje išskirtinumų, pranašumų ir trūkumų, pamiršdami panašumus ir žmogiškumą. Galėtume būti paprastesni.

– Spalio 19 d. 20 val. Vilniuje numatytas pokelioninis koncertas. Grosite Vilniaus planetariume, tačiau ne po žvaigždėmis, o visų pamirštoje raudonoje salėje. Muziką lydės vidžėjaus Eimanto Pivoriūno vizualizacijos. Ar iš muzikos pusės taip pat patieksit klausytojams kažką šviežio?

Paulius: Jei pasakysiu dabar, jau nebebus šviežia (juokiasi).

Simonas: Kaip dažnai būna, po kelionės pasikvieti šeimą ir draugus, pasidalini lauktuvėmis ir įspūdžiais. Tai ir mes norime surinkti Sheepų šeimą ir pasidaryti smagų sugrįžtuvių vakarėlį. Išbandysime keletą naujų žaislų, bandysime su visų palaikymu atsipalaiduoti ir pajusti tikrąją namų dvasią.

Adas: Bus šviežio garso (šypsosi). Sheepai dabar – geriausioje kovinėje parengtyje, kokioje tik buvo per visą karjerą, todėl laukia nepriekaištingas „full power pushy“ koncertas. Tai – ir vienas iš paskutinių momentų išgirsti Pushy albumo programą.

Ilgametes tradicijas puoselėjantis nepriklausomas renginys atskleidžia gausios kultūrinės programos temą ir skelbia pirmuosius muzikos scenų dalyvius.

„Perkelti festivalį į naują vietą paskatino keletas aplinkybių, – sako renginio organizatoriai. – Tą patį savaitgalį Zarasuose, kur šventė vyko pastaraisiais metais, numatytas kitas didelis tarptautinis sporto renginys, o išraiškingo kraštovaizdžio salą Dūburio hidrografiniame draustinyje žvalgėme jau kelis metus. Jos įspūdinga istorinė aplinka, šimtamečiai ąžuolai ir svajingi gamtos vaizdai „Mėnuo Juodaragio“ dvasiai atrodo kaip niekad tinkami. Neabejojame, kad festivalio vyksmas šioje vietoje maloniai nustebins ir įkvėps daugelį lankytojų.“

Dūburio saloje, kurios plotas net 46 ha, renginio metu įsikurs keturios muzikos scenos, senųjų amatų kiemas, tipių (indėniškų palapinių) kaimelis, kino ir paskaitų paviljonas, sporto aikštelės, keletas lauko kavinių. Stovyklavietėse įrengtos keturios maudyklos, veiks dušai ir pirtys, vandenį „tieks“ natūralūs šaltiniai. Salos prieigose numatytos vietos nemokamam automobilių pastatymui, įvažiavimas į pačią salą bus mokamas. Dideli pievų plotai skirti atvykusiųjų palapinėms – festivalyje laukiama apie 5000 žiūrovų.

Šiemetė tema – namai

Šiemečio festivalio leitmotyvu organizatoriai pasirinko namų temą. „Namų sąvoka atrodo suprantama bet kuriam žmogui, tačiau ją galutinai apibrėžti ne taip paprasta, – teigia festivalio vadovas Ugnius Liogė. – Žvelgiame plačiai, tai – ne tik gyvenamoji vieta, būstas, bet ir žmonių ryšiai, šeimos židinys, sava kultūra, tapatybė, gimtas kraštovaizdis, šalis, valstybė. Klausimas, kas yra namai, įdomus, kiekvienam gana asmeniškas ir tuo pačiu bendras. Tikimės trys „Mėnuo Juodaragio“ dienos tą atsakymą padės rasti ir išgryninti.“

Simboliška tai, kad pasirinkęs namų temą, festivalis įsikuria naujoje vietoje. Organizatorių teigimu, devynioliktą kartą vykstanti šventė nemažai daliai nuolatinių lankytojų tapo tikrais sielos namais. Renginio plakatas į juos kreipiasi antrašte „Grįžk, kur nebuvęs!“, o dvasinį temos pobūdį atvaizduoja nuotrauka, primenanti legendinį M. K. Čiurlionio paveikslą „Karalių pasaka“.

Savito skambesio šaknys ir paslaptys

Festivalio scenose, kur vyrauja alternatyvi, kūrybiška ir postfolklorinė muzika, pasirodys apie 50 įvairaus žanro kolektyvų ir meno projektų iš Lietuvos ir užsienio šalių. Savo dalyvavimą jau patvirtino Aistė Smilgevičiūtė ir grupė „Skylė“, „Ugniavijas“, „Kūlgrinda“, „Esatis“, „Sheep Got Waxed“, „Garbanotas bosistas“, „Siela“, „Pievos“, „Žalvarinis“, „Solo ansamblis“, „Sen Svaja“, sunkiojo roko atstovai „Luctus„, „Ūkanose“, „Sraigės efektas“, garso eksperimentatoriai „Vilkduja“, „Obšrr“, „Girių dvasios“, „Dambras“, „Vėlių namai“ ir kiti.

Tarp užsienio svečių – garsi suomių psichodelinio folkloro grupė „Hexvessel“, kultinis gamtiško ambient meistras „Alio Die“ iš Italijos, paslaptingieji prūsai „Romowe Rikoito“, žymus rusų world music kolektyvas „Theodor Bastard“, tradicinio latvių folkloro atlikėjos „Saucejas“, neofolk mistikai „Keltika Hispanna“ iš Ispanijos.

Taip pat „Mėnuo Juodaragio“ rengėjai netrukus žada paskelbti dar keletą žymių vardų, tarp kurių – itin garsi užsienio grupė. „Liko sudėti paskutinius parašus po sutartimis, bet galime pasakyti, kad tai bus pasaulinio masto žvaigždė, kurios žinomumas didesnis nei visų kada nors festivalyje grojusių grupių kartu sudėjus, – intriguoja organizatorius. – Tik patartume pasirūpinti išankstiniais festivalio bilietais, nes jų kaina gerokai mažesnė, nei į vieną šios grupės koncertą.“

Bilietus galima įsigyti festivalio interneto svetainėje arba krautuvėlėje „Ragainė“ Vilniuje (Skapo g.3). Pigiausi festivalio bilietai parduodami iki birželio 1 d. Pasiteiravimui įsteigta speciali „Juodaragio linija“ – tel. 8 700 77874.

Pirmadienis – džiazadienis! Tokią tradiciją Kaune baigia įtvirtinti kas antrą savaitę vykstantys džiazo muzikai ir jos interpretacijoms skirti vakarai „Jazzlong“. Trečiojoje šio sezono pirmadienių serijoje birželio 9-ąją pasirodys vilniečių grupė „Sheep Got Waxed“.

Prieš keletą metų susibūręs alternatyviojo su roku flirtuojančio džiazo kolektyvas 2011-aisiais buvo įvertintas „Vilnius Jazz Young Power“ pagrindiniu prizu bei konkurso „Garažas“ publikos simpatijų prizu. Vaikinai jau spėjo aplankyti Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos festivalius, yra koncertavę Maskvoje ir Sankt Peterburge.

Ir Lietuvos, ir užsienio kritikų, kolegų muzikantų bei gerbėjų palankiai vertinama trijulė vos prieš porą mėnesių pagaliau pristatė ir debiutinį savo albumą, kurio premjera ir įvyks Kaune. Tiesa, pernai išleista „Sheep Got Waxed“ muzika teatro spektakliui.

Beje, „Sheep Got Waxed“ Ryšių istorijos muziejaus kieme koncertavo ir beveik prieš metus. Praėjusį rugpjūtį jie taip pat dalyvavo „Jazzlong“ serijoje.

„Jazzlong“ ciklo rengėjai kviečia drauge pasitikti ir trumpiausią metų naktį. Birželio 23-ąją, pirmadienį, „Ryšių kiemelyje 837“ svečiuosis kinematografinio džiazo projektas „Vibegang“.