Laukinio kapitalizmo metai

"Kaunas savotiškai pasitinka Naujuosius metus. Šiąnakt Kaune nugriaudėjo du sprogimai, o policijos pareigūnai konfiskavo 17 granatsvaidžių "Mucha"", – nuskambėjo "Panoramos" vedėjos Nemiros Pumprickaitės pranešimas, kurį D.Dargis panaudojo savo dokumentiniame filme "Pirmieji kovotojai su mafija".

Klaipėdos policijos komisariato salė buvo pilnutėlė. Pasižiūrėti dokumentinės juostos, kurioje minėti faktai 1991–1993 m. laikraščių puslapiuose ir televizijos žinių reportažuose buvo kasdienybė, atėjo gausus būrys žmonių.

Tik ištrūkus iš Sovietų Sąjungos, kurioje organizuoto nusikalstamumo nebuvo (bent jau tokia oficiali to meto valdžios versija), gniaužtų, Lietuvoje tikrąja to žodžio prasme įsivyravo laukinis kapitalizmas.

Kai, griūvant sovietinei sistemai, Lietuvoje atsirado galimybė užsiimti verslais, masiškai ėmė kurtis pirmieji kooperatyvai.

Tada žmonėms susidarė proga uždirbti, bet iškilo ir nusikaltėliai, kurie siekė tuos uždirbtus pinigus iš jų atimti.

Formavosi tokios nusikaltimo rūšys, kurios pareigūnams iki tol buvo nežinomos. Tai – automobilių ir pastatų sprogdinimai, žmonių grobimai, reketas, tyčiniai padegimai.

Visam tam turėjo būti užkirstas kelias, nes naujai besikuriančios valstybės priešaušryje, matydami savotišką pakrikimą šalyje, banditai siekė perimti neoficialią valdžią į savo rankas. Ir to grėsmė buvo labai didelė.

Kaip trileryje

Būtent todėl prieš pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą sukurtas vadinamasis 6-asis skyrius, kuriame dirbę kriminalistai turėjo užkirsti kelią geometrine progresija augančiam organizuotam nusikalstamumui.

"Laikas buvo toks, kad ir patys pareigūnai dirbo sudėtingomis sąlygomis. Sulaikydami pirmuosius reketininkus Kaune, jie net neturėjo antrankių, o nusikaltėlių rankas surišdavo jų pačių diržais, išvertais iš kelnių. Tai matyti archyviniuose kadruose. Galima tik įsivaizduoti, kokie skaičiai nusikaltimų būtų nugulę į šalies statistiką, jei nebūtų buvę šių vyrų. Todėl mano filmo herojai yra pareigūnai, kurių dėka Lietuva buvo pravalyta nuo banditų", – kalbėjo filmo autorius.

1991-ieji buvo žiaurūs metai. Suvokta, kad banditai pareigūnams tikrai ims kerštauti, mėgins įbauginti.

Todėl, anot D.Dargio, kriminalistai buvo įslaptinti. Slaptas tapo ir jų artimųjų gyvenimas.

"Jų gyvenimas buvo toks, kokį rodo meniniuose filmuose apie mafiją. Jų būstų adresai buvo slapti, niekur nefigūravo jų namų telefonų numeriai. Į bendruosius registrus neįtrauktos transporto priemonės, kuriomis naudojosi jie ir jų artimieji. Tačiau buvo atvejų, kai ne pas vieną pareigūną į namus buvo įsiveržę nusikaltėliai, vyko grumtynės. Tada taip ir nepavyko nustatyti, ar norėta tik pagąsdinti, ar susidoroti", – pasakojo dokumentinio filmo kūrėjas D.Dargis.

Filmas dedikuotas kriminalistams

Gegužės viduryje, po daugiau nei metus trukusio kūrybinio darbo, dokumentikos ir faktų analizės, pokalbių su buvusiais legendinio 6-ojo kriminalinės policijos skyriaus pareigūnais, rašytojas D.Dargis klaipėdiečiams pristatė savo dokumentinį filmą "Pirmieji kovotojai su mafija".

Juosta nukėlė žiūrovus į aršiausių šalies kriminalinių grupuočių siautėjimo laikus Lietuvoje ir nė kiek nepagražintą, pavojingą kasdienybę pareigūnų, nusprendusių stoti į žūtbūtinę kovą su mafija.

Tai legendinių vyrų istorija, kelias, gyvenimas, drąsa ir kasdienybė, jų dėka mūsų šalis netapo nusikaltėlių oaze ir tarptautine grėsme visai Europai.

"Tai – daugiau nei filmas. Tai legendinių vyrų istorija, kelias, gyvenimas, drąsa ir kasdienybė, jų dėka mūsų šalis netapo nusikaltėlių oaze ir tarptautine grėsme visai Europai. "Šeštajam skyriui", taip tuomet vadintas elitinius pareigūnus vienijęs teisėsaugos organas, turime būti dėkingi už tai, kaip toli teisėtvarkoje valstybei pavyko nueiti šiandien", – įsitikinęs D.Dargis.

Anot žurnalisto, dokumentinis kino pasakojimas "Pirmieji kovotojai su mafija" žiūrovams perteikia Lietuvos nepriklausomybės pradžią, kai užvaldyti valstybę su savo kriminaliniais "įstatymais" siekė garsiausių nusikaltėlių susivienijimai, bauginę ir drebinę ne tik eilinius gyventojus, bet ir pačius pareigūnus.

"Tuomet šalyje klestėjo reketas, nevaržomai siautėjo banditų gaujos, žudymai, grobimai, naikinimai ar masiniai žmonių dingimai buvo Lietuvos kasdienybė. Svarbiausių spaudos leidinių pagrindinės antraštės kasdien mirgėdavo baisiausiomis istorijomis. Bet vieną dieną tik kelių vyrų rankomis tam buvo uždėtas apynasris. Jie tarsi legendos, privalome juos ne tik gerbti, bet ir dėkoti už tai, ką jie padarė per trumpą, bet efektingą gyvavimo laikotarpį", – tvirtino teisėsaugos veteranus prieš kamerą pakalbinęs filmo autorius D.Dargis.

Anot žurnalisto, dabartinei kartai bene įdomiausia, kas Lietuvoje vyko būtent tais laikais, kai visu pajėgumu darbavosi 6-ojo skyriaus pareigūnai.

"Kartos keičiasi, bet klausimų apie pirmuosius Lietuvos kovotojus su mafija sulaukiu beveik visuose susitikimuose. Tad šis filmas – savotiška padėka tiems, kurie tai darė. Šiame filme yra visko – nuo pasakojimų apie garsiausio visų laikų Kauno kriminalinio pasaulio mohikano Henriko Daktaro ar jo artimiausios aplinkos asmenų vaikystę iki niekur neskelbtų archyvinių kadrų iš slapčiausių operatyvinių bylų. Tai tikra istorija, atskleidžianti tai, kas šokiruoja ir net verčia abejoti faktų tikrumu", – kalbėjo D.Dargis.

Filme atvirais pokalbiais "Šeštojo skyriaus" legendą perteikia net dvylika pašnekovų.

Taip pat žiūrovai turės galimybę išvysti išskirtinius archyvinius kadrus apie pirmųjų šalies reketininkų sulaikymus, kitas įspūdingas operacijas.

Grėsminga situacija valstybėje

Vieno D.Dargio filme prašnekusio ekskomisaro žodžiais, tuo metu Lietuvoje egzistavo daugiau kaip 100 nusikalstamų grupuočių ir per pusantro tūkstančio jiems priskiriamų asmenų.

O pats iki gyvos galvos nuteistas Kauno kriminalinio pasaulio šulas H.Daktaras yra prisipažinęs, kad vien Kaune egzistavo 30–40 gaujų.

Buvęs Klaipėdos 6-ojo skyriaus pareigūnas Andrejus Izotovas prisiminė, kad Klaipėdoje irgi buvo labai daug grupuočių, kurios formavosi būtent tuo metu, kai 6-asis skyrius pradėjo dirbti. Pati rimčiausia esą tuo laiku buvo klaipėdiečio Sigito Gaidjurgio gauja. Tačiau buvo dar ir kitų.

"Dažniausiai į nusikalstamas grupuotes būrėsi sportininkai. Tad buvo boksininkų, imtynininkų, kultūristų, tekvondistų grupuotės. Kai kurie jų nuteisti iki gyvos galvos. Ir dabar pasigirsta kalbų, kad galbūt reikėtų jiems sušvelninti bausmę ar visai paleisti iš kalėjimo. Manyčiau, kad S.Gaidjurgio į laisvę paleisti negalima. Jo gauja iki šiol laikoma viena žiauriausių. Juos galėčiau prilyginti Šilinių gaujai iš Telšių ar Panevėžio Tulpiniams. Jis nemokės dorai gyventi laisvėje, vis tiek kažką prigalvos", – įsitikinęs A.Izotovas.

Kovos su organizuotu nusikalstamumu padalinio darbuotojų arba tiesiog "šeštokų" veiklos (1989–1992) metais visoje Lietuvoje užregistruota 944 asmenų nužudymų, šimtai be žinios dingusių žmonių, daug sprogdinimų, vagysčių bei turto prievartavimo aktų.

Darbe laiko neskaičiavo

Vos kelerius metus Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje egzistavusio 6-ojo skyriaus darbuotojai ne tik triuškino šalies gaujas, bet ir atskleidė vagystę Gintaro muziejuje Palangoje.

"Iš ano meto bylų labiausiai įsimintina Medininkų žudynių byla, vagystė iš Palangos gintaro muziejaus. Šias bylas pavyko išaiškinti gana greitai tais pačiais metodais, kuriais šiais laikais mažai kas naudojasi", – kalbėjo Klaipėdoje gyvenantis buvęs 6-ojo skyriaus pareigūnas Vilius Kazys Čepas.

Šio skyriaus pareigūnai daug prisidėjo prie Sausio 13-osios ir kitų Lietuvai reikšmingų bei istoriniais tapusių įvykių.

D.Dargio filme unikaliais bei itin atvirais prisiminimais apie situaciją tuometėje Klaipėdoje pasidalijo ir buvę uostamiesčio "šeštokų" vadovai – Jurijus Balandinas bei A.Izotovas.

"Visiems svarbu yra dėmesys, todėl labai džiugu, kad kažkas atsiminė, jog mes darėme visiems labai reikalingą darbą. Geras filmas, jis mus labai sujaudino, bet daug liko nepasakyta, daug kas liko už kadro, nes tų sėkmingų bylų buvo labai daug, vos spėjome dirbti", – po filmo peržiūros teigė A.Izotovas.

Darbo kriminalistams buvo tiek, kad A.Izotovas šypsodamasis iki šiol prisimena savo viršininko "moralą", kolegoms išsakomą kone kiekvieną penktadienį: "Šeštadienį – visiems į darbą, o sekmadienį tegul ateina tie, kurie turi sąžinės."

Klausimas, likęs už kadro

Kriminalistų darbas buvo sėkmingas, tačiau kažkam staiga pasirodė, jog "mafijos Lietuvoje nėra" ir 6-ąjį kriminalinį skyrių nuspręsta išformuoti, o patyrusius šio padalinio darbuotojus išmesti į gatvę. Kodėl?

Vienas šio dokumentinio filmo herojų tikino: "Kai prasidėjo politika, baigėsi darbas. Tuometė valdžia norėjo parodyti Lietuvą (pasauliui – A.D.) geriau, nei buvo. Jie vienu dekretu, vienu žodžiu panaikino visą organizuotą nusikalstamumą Lietuvoje."

Tuo metu grupuotės vėl iškilo ir net išėjo į tarptautinę areną.

"Buvę 6-ojo skyriaus kriminalistai man tiesiai pasakė, kad tai buvo politikų iniciatyva. Tuometis vidaus reikalų ministras nusprendė, kad mafijos Lietuvoje nėra, ir skyrius buvo panaikintas. Šis sprendimas, žvelgiant iš ano meto perspektyvos, naudingiausias buvo nusikaltėliams. Tuo metu grupuotės vėl iškilo ir net išėjo į tarptautinę areną", – teigė filmo autorius D.Dargis.

Ministras, nusprendęs panaikinti su mafija kovojančių kriminalistų skyrių, buvo Petras Valiukas (1948–1993), nors to meto kriminogeninė situacija šalyje buvo kritinė.

Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, nusikalstamumo augimas tada sudarė 22 proc., o per tų metų paskutinius dešimt mėnesių iš įvykdytų 37 tūkst. nusikaltimų išaiškinta vos 20 proc.

Tačiau jau 1992 m. sausio viduryje P.Valiukas kovos su organizuotu nusikalstamumu padalinius likvidavo.

Nepraėjus dvejiems metams, mirė ir jis pats. Ministro mirtis buvusiems kriminalistams iki šiol yra neįminta mįslė.

Viena versijų, kodėl buvo sunaikintas 6-asis skyrius, – jų tyrimai buvo itin nepalankūs kai kuriems ministerijos pareigūnams, nes šio padalinio pareigūnai esą ėmė narplioti ne tik kriminalinius, bet ir korupcinio pobūdžio nusikaltimus bei kyšininkavimą.

Taigi D.Dargio filmas apie pirmuosius kovotojus su mafija tarsi prašytųsi tęsinio, kuriame būtų atsakyta į klausimą – kodėl panaikintas kovotojų su mafija skyrius?

Nes faktiškai metus nusikaltėliams buvo atrištos rankos, kol po 6-ojo skyriaus panaikinimo buvo suformuotos kitos pareigūnų struktūros, kovojančios su mafija.

Dokumentinis D.Dargio filmas "Pirmieji kovotojai su mafija" jau parodytas Vilniuje ir Kaune, jį rengiamasi rodyti Panevėžyje, Anykščiuose, Marijampolėje, Alytuje.

Gegužės 26 d. bus pristatytas Londone ir Dubline ten gyvenantiems lietuviams.

Filmas Klaipėdos žiūrovams bus rodomas birželio 1 ir 4 d. Kultūros fabriko kino salėje "Arlekinas".

Už 16 tyčinių nužudymų S. Gaidjurgis kali iki gyvos galvos. Jau beveik 16 metų – nuo 2002 metų rudens – jis laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Tam tikra laiką kalėjime praleidusiam nuteistajam įstatymai suteikia  galimybę toliau tęsti bausmę pataisos namuose.

Apylinkės teismo nutartis yra negalutinė ir dar gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui. Teismas nutarties motyvų nepaskelbė.

Tai jau penktas nesėkmingas šio nuteistojo bandymas persikelti į pataisos namus bausmei atlikti.

Pernai birželį kalėjimo administracija kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl nuteistojo perkėlimo iš kalėjimo į pataisos namus tolesniam bausmės atlikimui.

Teismas nusprendė, kad negalima teigti, jog nuteistasis iš tikrųjų pasikeitė, kad jo asmenybės pavojingumas yra tiek sumažėjęs, jog jis jau gali būti perkeliamas iš kalėjimo į pataisos namus tęsti bausmės atlikimą. Teismo vertinimu, laisvės atėmimo bausmės režimo sušvelninimas S. Gaidjurgiui šiuo metu neužtikrintų baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės tikslų bei paneigtų nukentėjusių asmenų teisėtus lūkesčius, kad kaltas asmuo atliktų jam skirtą bausmę.

Kalinys sakė kameroje laikomas vienas, jo gyvenimo būdui niekas nedaro įtakos, tik Dievas.

Tąkart iš kalėjimo pateiktos medžiagos teismas nustatė, kad bausmės atlikimo metu S. Gaidjurgis ne kartą pažeidė bausmės atlikimo režimo reikalavimus, už tai jam taikytos nuobaudos. Jis baustas už bandymą kontaktuoti su kitu kalinamuoju, dėl netinkamo elgesio, necenzūrinių žodžių vartojimo. 2004 metais kameros patalynėje nuteistasis paslėpė savo gamybos peilį, elgėsi įžūliai, keikėsi, vedamas į sveikatos priežiūros tarnybą apžiūrai, elgėsi agresyviai, grasino pareigūnams fiziniu susidorojimu. 2006 metais, būdamas kameroje, jis per langą bendravo su kitose kamerose laikomais asmenimis, į daugkartinius perspėjimus nereagavo, įžeidinėjo pareigūnus, elgėsi agresyviai, grasino fiziškai susidoroti.

2011 metais S.Gaidjurgis nubaustas už atsisakymą išeiti iš kameros. Ir apylinkės, ir apygardos teismas atkreipė dėmesį, kad jis net ir po pataisos įstaigos administracijos teikimų teismui dėl laisvės atėmimo bausmės sąlygų sušvelninimo, ir toliau bausmės atlikimo režimo reikalavimų nesilaikė, 2015 metais buvo uždarytas į karcerį dešimčiai parų, nes vykstant anglų kalbos užsiėmimui, priėjo prie kito nuteistojo ir sudavė pastarajam kelis smūgius. Kitą kartą jis sulaukė nuobaudos, kai bandė perduoti lašinius kitam nuteistajam.

S. Gaidjurgį 2006 metų sausio 16 dieną Vilniaus apygardos teismas pripažino kaltu dėl 16 tyčinių žmogžudysčių, nusikalstamo susivienijimo organizavimo ir kitų nusikaltimų. Nuosprendžiu visą bausmę jam pavesta atlikti kalėjime. Tada teisėsaugos pareigūnai teigė nepameną tokio nuosprendžio Lietuvoje, kai vienas žmogus būtų pripažintas kaltu dėl tiek daug nužudymų.

Žmogžudystės įvykdytos prieš porą dešimtmečių įvairiose Lietuvos vietose – Klaipėdoje, Palangoje, Šiauliuose, Trakų rajone ir kitur. Aukomis tapo ne tik Lietuvos gyventojai, bet ir užsienio piliečiai. S. Gaidjurgis pripažintas kaltu ir dėl vieno nužudytojo automobilio bei drabužių sunaikinimo, prisidėjus prie gyvenamųjų namų, Kauno ir Šiaulių policijos pastatų, parduotuvės Kaune, laivo „Meridianas“ Klaipėdoje sprogdinimų.

Manoma, kad grupuotė sprogdinimais siekė pakenkti tuometiniams aukštiems teisėsaugos pareigūnams. Tikėtasi, kad jie neteks postų, nes nepavyks išaiškinti sprogdinimų.

S. Gaidjurgio suburta gauja buvo ginkluota šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis. S.Gaidjurgis ypatingą dėmesį skyrė konspiracijai – iš savo bendrų reikalavo, kad jie keistų drabužius ir išvaizdą, pavyzdžiui, augintų ūsus, taip pat naudotasi suklastotais asmens dokumentais. Bylos duomenimis, kai kuriuose nusikaltimuose dalyvavo ir Panevėžio „tulpinių“ gaujos nariai.

Manoma, kad S. Gaidjurgis įsakydavo žudyti savo gaujos smogikus, bijodamas išdavystės ar manydamas, kad jie gali kėsintis į jo gyvybę. Kai kurios aukos žiauriai kankintos įkaitintais žarstekliais, smaugtos virvėmis. Gaujos nariai pareigūnams yra pasakoję, kad lyderis didžiavosi nužudytų žmonių skaičiumi, nepasitikėjo niekuo – praėjus kuriam laikui nuo žmogžudystės įvykdymo ir aukos kūno užkasimo, S. Gaidjurgis pats atkasdavo palaidojimo vietą ir auką perlaidodavo kitur. 

Tiltai vienas šalia kito

Praėjusiame numeryje rašėme, kad Klaipėdos rajono valdžia siekia sutvarkyti Karaliaus Vilhelmo kanale likusį istorinio paveldo objektą – Jokšų tiltą.

Šis tiltas išliko vienintelis iš, atrodo, devynių jame buvusių senųjų tiltų. 

Užšalęs Klaipėdos kanalas leido juo pasivaikščioti. Nuėjau apie 11 kilometrų iš 24 nuo kanalo pradžios prie Minijos upės iki Drevernos tilto.

Jau jo pradžioje už kokio puskilometrio nuo šliuzo yra seno vieškelio iš Lankupių link Lamsočių tilto liekanos. Išlikusi ir dar viena jo atrama pačiame kanale.

Šį tiltą pakeitė naujasis kelias į Kintus.

Tiltai šioje kanalo dalyje buvo arti vienas kito. Už kokio kilometro ar pusantro yra kito tilto liekanos. Jis jungė Kalviškių ir Kiošių kaimus.

Tilto liekanos šalia nusikalstamo pasaulio autoriteto Sigito Gaidjurgio sodybos. Tiksliau sodybos dalis yra atsidūrusi ant tilto.

Kažkoks statinys kairėje kanalo dalyje einant nuo Minijos upės pastatytas ant tilto atramos.

Nejauki vieta

Klaipėdos kanalas ties šia sodyba – tarsi ypatinga zona. Žmogaus pėdsako ant ledo sniego nematyti. Tik žvėrių takai per ledą iš šalia esančio Svencelės telmologinio draustinio. Žvėrių čia matyti daug, nes man prieš akis prabėgo pabaidyta stirna.

Pakanalė ties Svencelės draustiniu žmonių vadinama „brakonierių rojumi“. 

Kanalas ties Svencelės draustiniu kitoks, prie jo auga dideli medžiai. Dalis jų įgriūva į kanalą. Matyti rogių pėdsakai link išgriuvusių medžių. Medžiai nupjauti, mediena, kaip rodo senesnės žymės ant ledo, vežta į garsiąją sodybą.

Žmonės šios vietos vengia. Ir man eiti ties ja atrodė nejauku. Gal tą įspūdį sukuria aukštos tvoros prie kanalo ir nekokia tos vietos šlovė?

Žmonės bandė čia praplaukti vasarą. Iš atsiliepimų galima suprasti, kad zona yra griežtai saugoma. Plaukti su vidaus degimo varikliais draudžiama. Bandyta plaukti su gumine valtimi ir elektriniu varikliu.

Kiti guodėsi, kad plaukti čia neva neleidžiantys garsiosios sodybos sargai.

„Praplaukti neįmanoma, nes yra daug į kanalą nuvirtusių medžių“.

Kiti guodėsi, kad plaukti čia neva neleidžiantys garsiosios sodybos sargai.

Išlikęs vienintelis tiltas

Toliau vienas po kito buvo trys tiltai, kurie vedė vieškeliais nuo Daumantų, Venckų ir Mieželių link Svencelės ir Drevernos. Tarp jų geriausiai išsilaikė  Mieželių tiltas ties Jokšų kaimu.

Tiltai nuo Daumantų ir Venckų – jau tik liekanos. Ant abiejų krantų likusios raudonų plytų tiltų atramos. Vasarą gal jų net ir nesimato, nes apželia žole.

Netoli tilto nuo Daumantų, jau kitoje pusėje ties Svencelės telmologinio draustinio pradžia, įrengta dar viena didelė sodyba. Ji yra ant buvusios senos sodybos pamatų.

Prieškaryje pagal Vilhelmo kanalą buvo daug kaimų ir sodybų. Didžioji dalis jų yra išnykę.

Nuo Minijos upės iki Drevernos tilto ties Klišiais buvo 6 tiltai. Šalia naujai pastatyto Drevernos tilto dar matyti senojo tilto liekanos. Toliau iki Klaipėdos dar buvo trys tiltai – ties Kliošiais, Kairiais ir prie Malkų įlankos. Dabar Kliošių miško gūdumoje yra matomi tilto poliai. Ties Kairiais išliko buvusio tilto metaliniai griaučiai.

Kanale yra ir „prieplaukų“

Jau seniai kalbama, kad karaliaus Vilhelmo kanalas puikiai tiktų turistinėms reikmėms.

Kaip rašo istorikas Aurimas Repečka, iki Antrojo pasaulinio karo Klaipėdos kanalas laivybos prasme buvo daug labiau naudojamas.

„Laivybos prasme kanalas visiškai užmirštas po 1970-ųjų metų. Jau daug metų jis yra apleistas, liūdintis ir išsiilgęs laivų“, – teigė jis.

Planų atgaivinti Klaipėdos kanalą laivybai nuolat būdavo. Ir tai įmanoma, tik reikėtų kai kuriose vietose kanalą išvalyti.

Pats mačiau, kaip prieš kelerius metus nuo Drevernos pusės link kanalo plaukė nedidelis motorinis laivelis. Kartais jie atplaukdavo iki kanale esančios nedidelės „Strykio“ prieplaukos. Bet ji itin nepatogi – nuo prieplaukos nėra išėjimo, jį užtveria kelio atitvarai.

Iš tiesų, prieplaukų Klaipėdos kanale kaip ir nėra, tik keliose vietose sukalti mediniai liepteliai. Bene „šiuolaikiškiausia“ prieplauka yra ties Kalviškiais, kur lentos pritvirtintos ant dviejų statinių.

Gerus laivybos norus Klaipėdos kanale stabdo tai, kad Minijos ir kanalo vanduo naudojamas Klaipėdos miesto reikmėms kaip III vandenvietė. Dėl to kanalas ties Klaipėdos Malkų įlanka yra aklinai uždarytas. Bet net ir atidarius jį laivyba nebūtų įmanoma, nes pastatyti itin žemi tiltai.

Probleminė kanalo vieta yra ne tik ties Svencelės telmologiniu draustiniu, bet ir ties Kliošių kraštovaizdžio draustiniu, nes medžiai taip pat griūva į kanalą.

Gerai yra tai, kad pakanale nuo Drevernos tilto iki Klaipėdos galima nuvažiuoti automobiliu. Anksčiau dėl Kairių poligono čia buvo užtverta kariškių uždara zona.

„Pirmoji filmo serija per LRT TELEVIZIJĄ bus rodoma rugsėjo 11 dieną.

Anot projekto prodiuserio, tai buvo viena žiauriausių nusikalstamų gaujų Lietuvos istorijoje, be skrupulų šalinusi ne tik vadinamus oponentus, bet ir savus.

Pirmajame „Nematoma Lietuvos istorija“ dokumentikos cikle buvo narpliojami „tulpinių“ gaujos nusikaltimai. Kaip teigia E. Jakilaitis, istorija baigėsi pažymint, kad „tulpiniai“ palaikė glaudžius santykius su kitų miestų nusikalstamomis gaujomis, o konkrečiai, su klaipėdiečių nusikalstama gauja, vadovaujama S. Gaidjurgio. Pradėjus apie nusikalstamą gaują kalbėti su buvusiais ir esamais kriminalistais pastebėta, kad tai išskirtiniai pasakojimai. Be to, E. Jakilaičio teigimu, šia tema nėra daug diskutuota, o nusikaltėliais Lietuvoje tradiciškai vadinami „Vilniaus brigada“ arba „Daktarai“.

Šįkart bus nagrinėjama vien Klaipėdos nusikalstamo pasaulio istorija, tai, kaip [ji] buvo išaiškinta. Tačiau kalbama bus ne apie nusikaltimus, o tai, kaip vyniojant siūlą po siūlo yra išaiškinami stambiausi ir žymiausi nusikaltimai.

„Tarkime, viduryje dienos dingsta jauna policininkė. Kur ji dingo? Vėliau rasta negyva. Kodėl ji nužudyta? Niekas nesupranta. Pasirodo, vienas nusikaltėlis draugavo su policininke ir, kaip manoma, gaujos vadovas jam liepė tiesiog ją nužudyti. Ji nebuvo susijusi su niekuo. Ji tiesiog turėjo vaikiną, nežinojo, kas jis toks. O jis buvo nusikalstamo pasaulio atstovas“, – sako E. Jakilaitis.

LRT generalinio direktoriaus Audriaus Siaurusevičiaus teigimu, buvo metas, kai žiniasklaida ir teisėsauga susivienijo. Tai ryškiausiai pasimatė po žurnalisto Vito Lingio žūties. Turėdamas omenyje žiniasklaidos atstovus, A. Siaurusevičius sako nepamenantis kito atvejo, kai taip vieningai visi norėjo padėti. 

Anot A. Siaurusevičiaus, ką tik prasidėjusiame naujame LRT sezone svarbu kalbėti apie visas Lietuvos istorijos dalis.

„Kaip kūrėjai pavadino, „Nematoma istorija“ taip pat, deja, yra istorijos dalis. Niekur nuo to nepabėgsi. Dėkoju [projekto] iniciatoriui ir kitiems, kurie sutiko bendrauti, pasakoti. Manau, kad šie filmai sukurti labai laiku. Laikas greitai bėga ir laiku ko nors nepadarius, po to tai daryti daug sunkiau“, – sako A. Siaurusevičius.

Sakėme žmonėms, jeigu dar 3 mėnesius būtume filmavę, jūs ir patys būtumėte nusikalstamą susivienijimą sukūrę, nes teko perimti viską: leksikoną, visą elgesį.

E. Jakilaitis pasakoja, kad filme vaidina ne aktoriai, o žmonės, pakviesti iš kastingų agentūrų. Vaidmenis jie atliko itin tikroviškai.

„Sakėme žmonėms, jeigu dar 3 mėnesius būtume filmavę, jūs ir patys būtumėte nusikalstamą susivienijimą sukūrę, nes teko perimti viską: leksikoną, visą elgesį“, – su šypsena kalba žurnalistas.

Nematoma Lietuvos istorija

Pirmojo dokumentinio filmo pristatyme dalyvavęs Lietuvos policijos generalinis komisaras Linas Pernavas teigė, kad filmas turėtų atilikti ne tik istorinę, bet ir motyvacinę funkciją.

„Iš tikrųjų tie įvykiai buvo pakankamai seniai ir studentai, kursantai policininkai, kurie šiandien mokosi, turbūt, kai kurie galbūt tuo metu ir nebuvo gimę, kai tie įvykiai vystėsi. Manau, kad bus labai įdomu jiems pamatyti, kokia Lietuva buvo dar visai neseniai. Ką turėjo atlikti policininkai, prokurorai, koks buvo bendras darbas. Šis filmas atliks ne tik istorinę, bet ir motyvacinę funkciją“ , – sako L. Pernavas.

Po pernai rodyto „Nematoma Lietuvos istorija“ dokumentikos ciklo pastebėta, kad kriminalinė dokumentika buvo įvertinta žiūrovų, sulaukta gerų atsiliepimų. Šiemet parengti ir žiūrovams bus parodyti 6 dokumentiniai filmai.

Daugiau apie projektą

Atkuriamosios dokumentikos filmų ciklas „Nematoma Lietuvos istorija“ pasakoja apie kriminalinės policijos pareigūnų ir prokurorų darbą tiriant garsiausius šalies nusikaltimus. Pirmoje ciklo dalyje papasakoję, kaip išnarpliojo Panevėžio „tulpinių“ nusikaltimus, antroje dalyje teisėsaugininkai atskleidžia, kaip buvo į Lukiškes nusiųstas Klaipėdos nusikaltėlių autoritetas Sigitas Gaidjurgis.

S. Gaidjurgis teisėsaugai buvo pažįstamas dar sovietiniais laikais, o atkūrus nepriklausomybę netruko atkreipti dėmesį kaip nuožmiose kovose dėl įtakos uostamiestyje kraują pralieti nebijantis nusikaltėlis. Gandų apie S. Gaidjurgio veiklą buvo daug, tikros informacijos – trūko. Tirdami „tulpinių“ nusikaltimus užčiuopę klaipėdiečių nusikaltimų siūlo galą pareigūnai jo nebepaleido. Prasidėjo S. Gaidjurgio sekimo operacija, ieškoma informatorių, kaupiama ir analizuojama informacija. Palengva vyniojant nusikaltimų kamuolį lindo vis nauji nužudymai. Kai kurie pribloškė savo žiaurumu. Ne visi policijos planai pavyko, tačiau priimdami esminius sprendimus pareigūnai neklydo. Klaipėdietis šiuo metu nuteistas kalėti iki gyvos galvos.

Pasakodami S. Gaidjurgio nusikaltimų tyrimo istoriją dokumentinių filmų ciklo kūrėjai bendravo su nusikaltimus narpliojusiais policijos, prokuratūros ir Valstybės saugumo departamento pareigūnais, peržiūrėjo archyvuose saugomą medžiagą, gavo išskirtinį leidimą naudotis asmeniniais nusikaltimus tyrusių kriminalistų užrašais. Naudojantis šia medžiaga su aktoriais buvo atkuriamos esminės S. Gaidjurgio bylos scenos.

Tai jau ketvirtas nesėkmingas šio nuteistojo bandymas persikelti į pataisos namus bausmei atlikti.

Šiemet birželio 29 dieną Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo administracija kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl nuteistojo perkėlimo iš kalėjimo į pataisos namus tolesniam bausmės atlikimui. Liepos 21 dieną teikimas nebuvo patenkintas – apylinkės teismas motyvavo, kad negalima teigti, jog nuteistasis iš tikrųjų pasikeitė, kad jo asmenybės pavojingumas yra tiek sumažėjęs, jog jis jau gali būti perkeliamas iš kalėjimo į pataisos namus tęsti bausmės atlikimą. Teismo vertinimu, laisvės atėmimo bausmės režimo sušvelninimas S.Gaidjurgiui šiuo metu neužtikrintų baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės tikslų bei paneigtų nukentėjusių asmenų teisėtus lūkesčius, kad kaltas asmuo atliktų jam skirtą bausmę.

Nuteistasis Vilniaus apygardos teismui skundėsi, kad kalėjimo psichologės išvada dėl jo elgesio yra šabloniška, su psichologe jis nebendravo trejus metus, jau penkerius metus rašo prašymus įsidarbinti, tačiau kalėjimo administracija darbo jam nesuteikia.

S.Gaidjurgis sako per 15 metų kalėjime nė karto nekonfliktavęs su pareigūnais, subkultūros nepripažįsta, kameroje laikomas vienas, jo gyvenimo būdui niekas nedaro įtakos, tik Dievas. Kalinys tvirtina televizijos laidų nežiūrintis, spaudos neskaitantis, tik besimeldžiantis. S.Gaidjurgis teismui nurodė esantis labai geras, nuoširdus žmogus, atliekantis bausmę.

Nuteistasis skundėsi, kad per 30 kalinių, nuteistų iki gyvos galvos, buvo perkelti į pataisos namus, ir rezonansiniai nusikaltimai, jų pobūdis, asmenybės pavojingumas, neturėjo reikšmės, nė vienas iš jų  esą nedirbo, turėjo po 20-30 nuobaudų, tačiau į tai niekas nekreipė dėmesio.

Tačiau iš kalėjimo pateiktos medžiagos teismas nustatė, kad nuo 2002 metų rugsėjo kalintis S.Gaidjurgis ne kartą pažeidė bausmės atlikimo režimo reikalavimus, už tai jam taikytos nuobaudos. Jis baustas už bandymą kontaktuoti su kitu kalinamuoju, dėl netinkamo elgesio, necenzūrinių žodžių vartojimo. 2004 metais kameros patalynėje nuteistasis paslėpė savo gamybos peilį, elgėsi įžūliai, keikėsi, vedamas į sveikatos priežiūros tarnybą apžiūrai, elgėsi agresyviai, grasino pareigūnams fiziniu susidorojimu. 2006 metais, būdamas kameroje, jis per langą bendravo su kitose kamerose laikomais asmenimis, į daugkartinius perspėjimus nereagavo, įžeidinėjo pareigūnus, elgėsi agresyviai, grasino fiziškai susidoroti.

2011 metais S.Gaidjurgis nubaustas už atsisakymą išeiti iš kameros. Ir apylinkės, ir apygardos teismas atkreipė dėmesį, kad jis net ir po pataisos įstaigos administracijos teikimų teismui dėl laisvės atėmimo bausmės sąlygų sušvelninimo, ir toliau bausmės atlikimo režimo reikalavimų nesilaikė, 2015 metais buvo uždarytas į karcerį dešimčiai parų, nes vykstant anglų kalbos užsiėmimui, priėjo prie kito nuteistojo ir sudavė pastarajam kelis smūgius. Kitą kartą jis sulaukė nuobaudos, kai bandė perduoti lašinius kitam nuteistajam.

„Pabrėžtina, kad kiekvienas kalėjimo režimo pažeidimas rodo, jog nuteistasis yra linkęs nepaklusti privalomoms taisyklėms, rodo jo polinkį pažeisti nustatytą elgesio tvarką ir neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad nuteistasis toliau galėtų atlikti bausmę švelnesnio režimo pataisos įstaigoje. Be to, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuteistasis, įkalinimo įstaigoje praleidęs jau beveik 15 metų, asmens bylos duomenimis, skatintas nebuvo. Visa tai rodo, kad nuteistasis nerodo pakankamai pastangų tinkamai atlikti jam skirtą laisvės atėmimo bausmę. Nuteistasis bausmės atlikimo metu nedirbo, prašymą įdarbinti pateikė tik 2017 m. vasario 18 d.“,– rašoma Vilniaus apygardos teismo nutartyje.

S.Gaidjurgį 2006 metų sausio 16 dieną Vilniaus apygardos teismas pripažino kaltu dėl 16 tyčinių žmogžudysčių, nusikalstamo susivienijimo organizavimo ir kitų nusikaltimų. Nuosprendžiu visą bausmę jam pavesta atlikti kalėjime. Tada teisėsaugos pareigūnai teigė nepameną tokio nuosprendžio Lietuvoje, kai vienas žmogus būtų pripažintas kaltu dėl tiek daug nužudymų.

Žmogžudystės įvykdytos prieš porą dešimtmečių įvairiose Lietuvos vietose – Klaipėdoje, Palangoje, Šiauliuose, Trakų rajone ir kitur. Aukomis tapo ne tik Lietuvos gyventojai, bet ir užsienio piliečiai. S.Gaidjurgis pripažintas kaltu ir dėl vieno nužudytojo automobilio bei drabužių sunaikinimo, prisidėjus prie gyvenamųjų namų, Kauno ir Šiaulių policijos pastatų, parduotuvės Kaune, laivo „Meridianas“ Klaipėdoje sprogdinimų.

Manoma, kad grupuotė sprogdinimais siekė pakenkti tuometiniams aukštiems teisėsaugos pareigūnams. Tikėtasi, kad jie neteks postų, nes nepavyks išaiškinti sprogdinimų.

S.Gaidjurgio suburta gauja buvo ginkluota šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis. S.Gaidjurgis ypatingą dėmesį skyrė konspiracijai – iš savo bendrų reikalavo, kad jie keistų drabužius ir išvaizdą, pavyzdžiui, augintų ūsus, taip pat naudotasi suklastotais asmens dokumentais. Bylos duomenimis, kai kuriuose nusikaltimuose dalyvavo ir Panevėžio „tulpinių“ gaujos nariai.

Manoma, kad S.Gaidjurgis įsakydavo žudyti savo gaujos smogikus, bijodamas išdavystės ar manydamas, kad jie gali kėsintis į jo gyvybę. Kai kurios aukos žiauriai kankintos įkaitintais žarstekliais, smaugtos virvėmis. Gaujos nariai pareigūnams yra pasakoję, kad lyderis didžiavosi nužudytų žmonių skaičiumi, nepasitikėjo niekuo – praėjus kuriam laikui nuo žmogžudystės įvykdymo ir aukos kūno užkasimo, S.Gaidjurgis pats atkasdavo palaidojimo vietą ir auką perlaidodavo kitur. 

Velykos virto laidotuvėmis

Nusausintame tvenkinyje vietos žmonės jau buvo radę įvairių radinių. Dugne gulėjo rusiškas motoroleris, po kurio laiko žvejai aptiko automobilio valstybinius numerius.

Kai vasario pradžioje iš dumblo išniro dar ir žmogaus griaučiai, vietiniai gyventojai labai nesistebėjo – esą to buvo galima tikėtis.

Tačiau viena aplinkybė policijos kriminalistams iš karto sukėlė įtarimų. Prie vandenyje slėpto žmogaus kūno buvo pritvirtintas svarmuo.

"Nežinome kodėl, bet kažkas iš policijos pasakė – ieškojome verslininko, o radome jūsiškį", – prisiminė A.Pociaus artimieji.

Ši žinia Klaipėdoje gyvenantiems šio vyro giminaičiams buvo lyg žaibas iš giedro dangaus.

Su Sigito Gaidjurgio gauja sietas A.Pocius buvo dingęs daugybę metų, tad artimieji lyg ir buvo jau užsigydę širdies žaizdas.

Sulyginus giminaičių ir rasto kūno DNR tyrimo duomenis, įsitikinta, kad tvenkinyje tikrai rastas būtent A.Pocius.

Artimieji stebėjosi, kad per tiek metų išsilaikė visos kūno dalys. Net smulkiausi pirštų kaulai buvo išlikę.

"Gal įmetė į vandenį prieš tai įkišę į polietileno maišą?" – svarstė A.Pociaus artimieji.

Gandai apie 6 kūnus

Tai, kad klaipėdiečių mieliau Eketės, nei Laukžemių tvenkiniu vadinamame telkinyje rastas žinomos gaujos narys, pareigūnai slėpė itin kruopščiai.

Nuo vasario 9-osios visuomenė net neįtarė, kad prokurorams ir policijos pareigūnams vėl tenka narplioti S.Gaidjurgio gaujos padarytus nusikaltimus.

Tačiau tarp miestiečių ėmė sklisti neįtikimi gandai – esą šiame tvenkinyje jau aptikti šešių žmonių kūnai.

Šis gandas nustebino Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiąjį prokurorą Simoną Minkevičių.

"Oi ne, tiek daug neradome. Tačiau galiu patvirtinti, kad iš tiesų tvenkinio dugne aptikti žmogaus palaikai. Pavyko nustatyti asmenybę. Šis žmogus buvo laikomas dingęs be žinios. Anuomet buvo pradėtas tyrimas dėl nužudymo, tačiau po kurio laiko nutrauktas. Šiuo metu tyrimas vėl atnaujintas", – situaciją trumpai komentavo S.Minkevičius.

Prieš mirtį – ašaros

Oficialiai A.Pocius mirusiu pripažintas tik 2004-aisiais, nors buvo dingęs jau keletą metų.

"Jam buvo 24-eri, kai dingo. Lyg ir 1998-ieji tuomet buvo. Pamenu tik tiek, kad jį paskutinį kartą matė gruodžio 13-ąją 18 valandą vakaro", – prisiminė kai kurie šeimos nariai.

Pasiturinčiai gyvenę A.Pociaus tėvai ypač pyko dėl to, kad sūnus susidėjo su S.Gaidjurgio gauja.

Nors vaikinui nieko netrūko – jis su tėvais gyveno keturių kambarių bute Herkaus Manto gatvėje, tačiau jaunuolis pasuko lengvų pinigų keliu.

Artimiausi A.Pociaus aplinkos žmonės įsitikinę, kad vaikinas nebūtų ėmęsis žudynių, esą jo vaidmuo gaujoje buvęs tik epizodinis.

"Su mašinomis ten vyko reikalai. Gal vogė, bet nežinome tiksliai. Tačiau ypač didelių pinigų jis niekada neturėjo. Tiesa, mėgo lošti. Anuomet kazino nebuvo, buvo nelegalūs lošimo namai. Kortomis jis daugybę pinigų galėjo būti pralošęs", – prisiminė klaipėdiečiai.

Esą prieš pat dingimą A.Pocius atėjo su ašaromis akyse pas tuo metu dar gyvą buvusį tėvą. Vaikinas prašė paskolinti pinigų.

"Atrodo, 8 tūkstančių prašė. Tik nepamename, ar litų. O gal dolerių?" – prasitarė artimieji.

Tėvas sūnui išrėžė pamokslą ir pasakė, kad pinigus taupė ne tam, kad jis juos iššvaistytų. Patarė sūnui mesti kriminalinę kompaniją, sukurti šeimą ir pažadėjo padėti įsigyti butą.

Po skaudaus pokalbio sūnus išėjo iš tėvų namų su ašaromis akyse. Negavęs pinigų, A.Pocius atsisėdo ant laiptų daugiabučio laiptinėje, apkabino galvą rankomis, atsirėmė į sieną ir pravirko. Dar prasitarė, kad artimieji jo daugiau nepamatys.

Po daugybės metų atradus pražuvėlio kūną, A.Pociaus giminės kėlė vienintelę nužudymo versiją.

"Vadinasi, tai buvo pinigų klausimas. Gal prasilošė? Gal skolingas kažkam buvo? Tie laikai – žiaurūs, skolų niekas nedovanodavo", – liūdnai kalbėjo giminės.

Moterų numylėtinis

Po A.Pociaus dingimo artimieji kurį laiką jo ieškojo kaip tik įmanydami. Mylimojo ieškojo ir šio klaipėdiečio moterys.

Būdamas 24-erių, vaikinas, pasirodo, jau buvo tapęs tikru moterų numylėtiniu. Kone vienu metu atžalų nuo A.Pociaus susilaukė dvi jaunos klaipėdietės.

Vos tik A.Pocius dingo be žinios, trečioji šio klaipėdiečio širdies draugė skubiai išvažiavo į užsienį. Moteris ir šiuo metu tebegyvena vienoje užsienio šalyje.

Tai ji policijai pranešė apie mylimo vyro dingimą, tačiau ką galėjo paliudyti ir kodėl skubiai išvyko iš Lietuvos, artimieji nežino.

Ypač sunkiai sūnaus dingimą išgyveno A.Pociaus mama. Moteris dėl išgyvenimų paniro į sunkią ligą.

Giminės savais kanalais mėgino išsiaiškinti, kas gi nutiko jaunam vyrui. Tačiau jo žūtis taip ir liko neišaiškinta.

Praėjus 5–6 metams po vyro dingimo, jis buvo oficialiai pripažintas mirusiu.

Aiškiaregės pranašystė pildosi

Pranašišku sutapimu galima vadinti tai, kad prieš metus artimuosius ėmė kankinti slogios nuojautos. Vis dažniau šeimos nariai sapnuodavo dingusįjį.

Iškankinti bemiegių naktų artimieji kreipėsi į ekstrasensę. Tai, ką pasakė ši senyva moteris, pasitvirtino tik šį vasarį.

Pažvelgusi į atneštą A.Pociaus nuotrauką, iš karto pastebėjo, kad fotografijoje vyras su plaukais, o iš tiesų jis vaikščiojo trumpai kirpta galva.

"Neieškokite jo. Jau mama ieškojo visą gyvenimą. Pasakė, kad jis guli kanalizacijoje. Sakė, kad aplink nėra medžių. O prie šio tvenkinio tikrai medžių nėra. Jausmas buvo toks, lyg kaulai ieškotų savos vietos", – prisiminė dingusiojo artimiausi žmonės.

Gavę žinią, kad tvenkinyje rastas kūnas, artimieji susidomėjo, kur tiksliai jis aptiktas. Esą jiems buvo pasakyta, kad kūnas rastas tikrai prie betoninės vandens pralaidos.

Po vienu stogu su Damke

Iš praeities išnirus žmogžudystės pėdsakams, artimieji ėmė baimintis dėl savo saugumo.

Esą A.Pocius draugavo su S.Gaidjurgio dešiniąja ranka vadintu bendru.

Tačiau praėjus dviem dešimtmečiams su teisėsauga jokių ryšių neturintys klaipėdiečiai tikino sunkiai atrenkantys kriminalinės gaujos narių hierarchiją.

Esą A.Pociaus tėvų keturių kambarių bute kurį laiką iš tiesų gyveno Artūras Damkus. Artimieji pamena, kaip A.Pocius jį Damke vadindavo, nors kriminaliniame pasaulyje jo pravardė neva buvo Antanas.

Laikraščio "Akistata" publikuotame straipsnių cikle "S.Gaidjurgis: monstras avinėlio veidu?" minimas vienas epizodas, kuriame vaidmuo tekęs ir A.Pociui.

"1997-ųjų rugpjūčio pabaigoje Artūras Damkus, turintis Antano pravardę, iš Aldo Pociaus sužinojo, kad su juo nori susitikti senas geras A.Pociaus pažįstamas Aidanas Simonavičius, pravarde Čiukčia", – rašoma straipsnyje.

A.Pocius paminėtas epizode, kai tarpininkavo Čiukčios susitikimui su A.Damkumi, kuris apie tai papasakojo S.Gaidjurgiui. Publikacijoje paminėta, kad tiek A.Pocius, tiek A.Damkus nežinojo vieno fakto, kuris buvo žinomas pačiam S.Gaidjurgiui.

Esą A.Simonavičius buvo geras S.Gaidjurgio iniciatyva nužudyto Nauriaus Noreikos draugas. Kvaišalais anuomet prekiavęs N.Noreika 1997-ųjų vasaros pradžioje vienam savo draugų buvo prasitaręs, kad esą rudenį Klaipėdoje bus daug lavonų.

Pranašystė išsipildė, nes ir pats N.Noreika dingo 1997 m. liepos 10-ąją, išvykęs iš namų tamsiai mėlynos spalvos "Audi 80".

Žudė bendrus ir liudininkus

"Akistatoje" aprašomi įvykiai, kuriuose minimas A.Pocius, yra Mindaugo Benzalausko, turėjusio pravardę Benzas, nužudymo priešistorė.

M.Benzalauskas buvo siejamas su "Žardinių" grupuote, o susidorota su juo buvo esą pačio S.Gaidjurgio nurodymu.

Benzas nušautas 1997 m. rugsėjį prie poilsio namų "Žuvėdra". S.Gaidjurgio grupuotės narių teismo procesuose buvo minėta, kad nužudymo griebtasi dėl S.Gaidjurgio nesutarimų su M.Benzalausku.

Šiame nusikaltime dalyvavo ir A.Simonavičius, pravarde Čiukčia, kuris vėliau buvo nušautas ir užkastas S.Gaidjurgio parankinių.

Tai tik vienas faktų, bylojusių apie S.Gaidjurgio panišką norą atsikratyti visais įmanomais liudininkais.

Išgelbėjo atsitiktinumas

A.Pocius esą kartą visiškai atsitiktinai išvengė mirties. Vaikinas turėjo susitikti su tuomečiu kriminalinio pasaulio veikėju Tomu Kybartu, pravarde Pifas.

Šis vyras buvo susprogdintas Danės gatvėje automobilyje "Opel Rekord". Jame kartu su Pifu buvo ir ir kitas bendras.

Esą A.Pocius namiškiams po įvykio pasakęs, kad tai jis turėjo būti šalia, kai sprogo automobilis.

T.Kybartas buvo siejamas su "kubilinių" gauja. Neabejota, kad šių vyrų žūtis galėjo būti konkuruojančios gaujos darbas. Sprogimo būta tokio stipraus, kad vieno žuvusiųjų kūno dalys rinktos po visą įvykio vietą.

Išpirko iš kalėjimo

Skaitydami visas šias mafijos kronikas, A.Pociaus artimieji kėlė versiją, jog ir pačiu A.Pociumi buvo atsikratyta galbūt dėl to, kad jis buvo kokių nors nusikaltimų liudininkas.

A.Pociaus artimieji pamena, kaip vyras pats minėjo apie tai, kad jo paties draugai, siejami su kriminaliniu pasauliu, vienas po kito buvo nužudyti.

Esą A.Pocius, vieną dieną sugrįžęs į tėvų butą, prasitarė, kad nužudytas jo geras draugas, pravarde Romėnas.

Artimieji net nežinojo, kad A.Pocius minėjo Romą Šaltmerį, kuris mirtinai subadytas peiliu 1998 m. rugsėjo 2-ąją.

Netrukus pradingo ir A.Pocius.

A.Pocius esą siekė išlaikyti ypatingus ryšius su jį supusiais kriminaliniais bičiuliais. Artimieji stebėjosi vienu faktu, kurį jis pats jiems pasakojo. Neva jis sugebėjo iš kalėjimo ištraukti du savo bičiulius ir atidavė visas savo santaupas.

Giminaičiai stebėjosi, kad net savo būsto neturėjęs vyras taip stengėsi dėl gaujai priklausiusių bičiulių.

Tiesa, A.Pocių pažinoję jo kiemo draugai taip pat mini jį buvus geros širdies. Tačiau gerai vaikiną pažinoję kiemo draugai ir bendramoksliai, jam dingus, atsitvėrė tylos siena.

Žinoma tik tiek, kad 1998 m. gruodžio 13-osios vakarą A.Pocius išėjo su kažkuo susitikti. Jis paskutinį kartą matytas Herkaus Manto ir Liepų gatvės sankryžoje, kur anuomet veikė telefonų punktas.

Po to jo niekas nebematė. Žinia apie A.Pocių atsirado tik šiemet, kai velionis buvo surastas tvenkinio dugne.

Kaip teigia LNK žinios, Šilutės rajone esančiame Svencelės telmologiniame draustinyje esančioje sodyboje, kur šiuo metu gyvena S.Gaidjurgio šeima, statybų inspektoriai nustatė 13 neįteisintų statinių, 9 jų yra už privataus sklypo ribų.

Statybų inspekcijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybų priežiūros skyriaus vedėja Lilija Misiulienė teigia, kad minėti nelegalūs statiniai yra pirtis, stoginė, šunų voljeras, lieptas, prieplauka, taip pat didžiulę teritoriją juosianti tvora.

Ji tikisi, kad šiuo metu sodyboje gyvenanti šeimininkė Rasa Ramanauskaitė įvykdys reikalavimus. Pati R.Ramanauskaitė inspektorių nurodymų nekomentuoja.

Vilniaus apygardos teismas atmetė už 16 nužudymų kalėti iki gyvo galvos nuteisto Sigito Gaidjurgio skundą, kuriuo jis skundė žemesnės instancijos teismo sprendimą neperkelti jo iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo į pataisos namus.

Klaipėdos nusikalstamo pasaulio autoritetu laikytas S. Gaidjurgis Lukiškėse praleido jau beveik 13 metų.

Vilniaus apygardos teismas ketvirtadienį nusprendė, kad formaliai nuteistasis atitinka perkėlimo į pataisos namus kriterijus (kali daugiau nei dešimt metų), tačiau perkėlimas į pataisos namus susijęs su teismo diskrecija, o ne pareiga. Teismas atkreipė dėmesį, kad S.Gaidjurgio elgesys vertinamas tik patenkinamai, o tai gali turėti neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems.

Skundą nagrinėjęs teismas taip pat atkreipė dėmesį į nuteistojo padarytus nusikaltimus, jų sunkias ir neatstatomas pasekmes.

S.Gaidjurgio skundus dėl perkėlimo į kitą kalinimo įstaigą teismai atmeta ne pirmą kartą.

2013 metais Lukiškių kalėjimas tarpininkavo dėl nuteistojo perkėlimo į pataisos namus tolesnei bausmei atlikti. Teikimas grįstas nuteistojo elgesiu bausmės atlikimo metu, jo sugebėjimu įsitvirtinti socialinėje aplinkoje, atsižvelgta, kad šiuo metu nuteistasis neturi galiojančių nuobaudų.

Atmesdamas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą tada teismas nurodė, kad pats nuteistasis teisme neprašė būti perkeliamas, nurodydamas, kad kaltę pripažįsta iš dalies, neatsakė, ar kaltę pripažįsta dėl nusikaltimų, už kurių padarymą yra paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

S.Gaidjurgį 2006 metų sausio 16 dieną Vilniaus apygardos teismas pripažino kaltu dėl 16 tyčinių žmogžudysčių, nusikalstamo susivienijimo organizavimą ir kitų nusikaltimų. Nuosprendžiu visą bausmę jam pavesta atlikti kalėjime.

Tada teisėsaugos pareigūnai teigė nepameną tokio nuosprendžio Lietuvoje, kai vienas žmogus būtų pripažintas kaltu dėl tiek daug nužudymų.

Žmogžudystės įvykdytos prieš porą dešimtmečių įvairiose Lietuvos vietose - Klaipėdoje, Palangoje, Šiauliuose, Trakų rajone ir kitur. Aukomis tapo ne tik Lietuvos gyventojai, bet ir užsienio piliečiai. S.Gaidjurgis pripažintas kaltu ir dėl vieno nužudytojo automobilio bei drabužių sunaikinimo, prisidėjus prie gyvenamųjų namų, Kauno ir Šiaulių policijos pastatų, parduotuvės Kaune, laivo „Meridianas“ Klaipėdoje sprogdinimų.

Manoma, kad grupuotė sprogdinimais siekė pakenkti tuometiniams aukštiems teisėsaugos pareigūnams. Tikėtasi, kad jie neteks postų, nes nepavyks išaiškinti sprogdinimų.

S.Gaidjurgio suburta gauja buvo ginkluota šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis. S.Gaidjurgis ypatingą dėmesį skyrė konspiracijai - iš savo bendrų reikalavo, kad jie keistų drabužius ir išvaizdą, pavyzdžiui, augintų ūsus, taip pat naudotasi suklastotais asmens dokumentais. Bylos duomenimis, kai kuriuose nusikaltimuose dalyvavo ir Panevėžio „tulpinių“ gaujos nariai - Virginijus Baltušis ir Saulius Janonis. V.Baltušis nuteistas. S.Janonis teismo nesulaukė - jis pats buvo nužudytas savo bendrų.

S.Gaidjurgio bylą tyrusių pareigūnų teigimu, grupuotėje tvyrojo baimės atmosfera - vadeiva siekė, kad kiekvienas jo įsakymas būtų besąlygiškai vykdomas. Vienas gaujos narių netgi nepalaikė jokių ryšių su artimaisiais, draugais, baimindamasis, kad nebūtų išžudyta jo šeima ir draugai, jei jis taptų neparankus S.Gaidjurgiui.

Manoma, kad S.Gaidjurgis įsakydavo žudyti savo gaujos smogikus, bijodamas išdavystės ar manydamas, kad jie gali kėsintis į jo gyvybę. Kai kurios aukos buvo žiauriai kankinamos įkaitintais žarstekliais, smaugiamos virvėmis. Gaujos nariai pareigūnams yra pasakoję, kad lyderis didžiavosi nužudytų žmonių skaičiumi, nepasitikėjo niekuo - praėjus kuriam laikui nuo žmogžudystės įvykdymo ir aukos kūno užkasimo, S.Gaidjurgis pats atkasdavo palaidojimo vietą ir auką perlaidodavo kitur.

Anksčiau S.Gaidjurgis buvo teistas keturis kartus. Nuo 1993 iki 1999 metų jis sugebėjo būti „nematomas“ - nebuvo sulaikytas nei prevencinio sulaikymo tvarka, nei procesine, o operatyvinės tarnybos neturėjo kitos jo nuotraukos nei 1993 metais pateiktos su prašymu išduoti pasą. Manoma, kad jis sugebėjo manipuliuoti pareigūnais ir žiniasklaida.

S.Gaidjurgis buvo sulaikytas 1999-ųjų vasario viduryje, kai per kratą Palangos restorane „Simris“ pas jį rastas peilis. Pats S.Gaidjurgis visą laiką tvirtino, kad šį peilį jam „pakišo“ pareigūnai. 1999 metų gegužės 21 dieną Palangos miesto apylinkės teismas už neteisėtą šaltojo ginklo laikymą jį nuteisė trims mėnesiams nelaisvės. Tada teismas pripažino neteisėtai įsigijus šaltąjį ginklą, bet paleido laisvėn teismo salėje, nes tiek laiko jis jau buvo praleidęs areštinėje iki teismo. 2002 metų rugsėjį S. Gaidjurgis buvo sulaikytas su savo asmens sargybiniu ir gaujos nariu.

Praėjus septynioms dienoms po sulaikymo, asmens sargybinis Renatas Šadeikis pradėjo duoti parodymus pareigūnams, vėliau prabilo ir kiti gaujos nariai. Apie kai kuriuos nusikaltimus, nužudytųjų kūnų palaidojimo vietą pareigūnams buvo papasakojęs Panevėžio „tulpinių“ gaujos narys V.Baltušis.

Liepų gatvėje sukėlęs avariją, kurios metu buvo nesunkiai sužeisti du vaikai, klaipėdietis Arminas Graužinis trečiadienį bandė įrodinėti dėl vaikų sužalojimo nesąs kaltas, nors ir sukėlęs eismo įvykį.

Sužalojo du vaikus

Pernai lapkričio 26-osios rytas daugybei klaipėdiečių prasidėjo nemalonumais, nes po aštuntos ryto pateko į spūstį Liepų gatvėje.

Čia rytinio piko metu buvo paralyžiuotas eismas viena kelio puse. Tiesa, kelių policininkai po keliolikos minučių ėmėsi reguliuoti mašinų srautą, bet Liepų ir aplinkinėse gatvėse jau buvo išsirikiavusi eilė automobilių.

Šios avarijos kaltininku įvardytas 55-erių A.Graužinis. Jis sukdamas į kairę trenkėsi į pagrindiniu keliu važiavusį "Audi Q5". Automobilis nuo smūgio į galą pakeitė važiavimo kryptį, apgadino dvi mašinas ir rėžėsi į apšvietimo stulpą.

Šios mašinos gale sėdėjo du vaikai, vienam jų lūžo nosies kaulas, kitam – sutrenkta koja.

A.Graužinis tąkart važiavo privalomuoju civiliniu draudimu neapdraustu "Peugeot" markės automobiliu.

Oro pagalvės neišsiskleidė

Trečiadienį Klaipėdos miesto apylinkės teismas bandė aiškintis eismo nelaimės aplinkybes ir apklausė porą liudytojų bei vieno sužeisto berniuko mamą.

Kaltinamasis teigė, jog dėl avarijos yra iš dalies kaltas, bet suabejojo, ar vaikai buvo sužaloti, o jei ir taip, tai dėl to kalta esanti vairuotoja. Teisiamasis bandė įrodinėti, kad moteris, į kurios automobilį jis įsirėžė, važiavo pernelyg greitai, o vaikai nebuvo prisegti saugos diržais.

Avarija įvyko toje Liepų gatvės vietoje, kur į ją galima įvažiuoti bevarde gatvele nuo sporto klubo bei prekybos centro "Liepa".

"Audi Q5" vairavusi moteris tą rytą, kaip ir kasdien, vežė savo sūnų bei draugų vaiką į mokyklą. Moteris tikino nevažiavusi greičiau nei leidžiama, nes šioje vietoje greitis yra apribotas iki 40 kilometrų per valandą, o ir paskubėti nebuvę galimybės, nes visai greitai ji būtų turėjusi prie šviesoforo sukti į Trilapio gatvę.

Dar vienu argumentu, įrodančiu jos žodžius, tapo jai specialistų pasakyti žodžiai. Moteris domėjosi, kodėl atsitrenkus į stulpą neišsiskleidė oro pagalvės. Žinovai paaiškino, kad automobilio greitis buvo nepakankamai didelis, tad sensoriai pavojaus neužfiksavo.

Turės apmokėti nuostolius

A.Graužinis prašė apklausti du liudytojus, kurie iki šiol nebuvo apklausti. Vienas jų yra jo pažįstamas. Vakar kaltinamasis nenorėjo kalbėti, nes įtarė iš nukentėjusiųjų pusės klastą. Mat "Audi Q5" vairavusi moteris paprašė apklausti dar vieną liudytoją.

"Kai po įvykio buvau nuvežtas į ligoninę, mačiau abu vaikus, jie linksmi lakstė ir visiškai neatrodė nukentėję", – tikino A.Graužinis.

Jis prašė teismą apklausti teismo medicinos ekspertą, kuris nustatė abiejų berniukų sužalojimų lygį, bei specialistą, tyrusį avariją.

Kadangi kaltininkas neturėjo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo, patirtą turtinę žalą nukentėjusiajai atlygino draudikų biuro įpareigotas tai padaryti "Lietuvos draudimas".

Vieno nukentėjusio berniuko mama, sudaužytos mašinos vairuotoja patvirtino, kad vaikai nukentėjo nežymiai, jos sūnui nereikėjo net pirkti vaistų, bet abu vaikai labai išsigando, todėl įstatyminės atstovės tikisi, kad draudimas atlygins neturtinę žalą.

Vieno berniuko stresas tėvų vertinamas tūkstančiu, o kito – pusantro tūkstančio eurų. Šiuos pinigus kompanija išmokės, jei teismas priims A.Graužinio atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį. Vėliau išmokėta suma bus išieškota iš kaltininko.

A.Graužinis dėl savo kriminalinės praeities yra pripažintas pavojingu recidyvistu, jis buvo siejamas su Sigito Gaidjurgio gauja, drauge teisiamas ir sulaukė 9 metų nelaisvės bausmės. Todėl šioje byloje nuolaidų tikėtis jis negali.

Pasak prokuroro Juozo Syko, šiam asmeniui gali būti skiriama ne mažesnė nei vidutinė sankcijos numatyta bausmė.