„Transplantacijos yra priskiriamos neatidėliotinų operacijų grupei, todėl jos vyko ir per pandemiją tuomet, kai atsirasdavo tinkama donoro širdis. Pandemijos pradžioje buvo logistikos sutrikimų, tačiau dabar viskas vyksta įprastai. Šiemet atlikome 5 transplantacijas, džiaugiamės, kad visi pacientai yra gyvi, sveiksta namuose.“

Iki transplantacijos – šimtai skambučių telefonu

Širdies transplantacijos procese dalyvauja didelis būrys medikų. Šį sudėtingą procesą sudaro dvi didelės operacijos: donoro širdies paėmimo ir persodinimo operacijos. Jas atlieka dvi širdies chirurgų komandos. Pasak širdies chirurgo V. Janušausko, abi komandos dirba nuolat tarpusavyje komunikuodamos.

„Kai esame informuojami, kad yra širdies donoras, skambučių prireikia begalės – donoro chirurgų brigada informuoja, kada planuoja išvykti, kada išvyko, kada atvyko į donorinę ligoninę, kada pradeda darbą operacinėje, kaip vizualiai atrodo donoro širdis – ar nėra reikšmingų pakitimų. Jei viskas yra gerai, nuo šio momento darbą pradeda recipiento (laukiančiojo transplantacijos) operacija. Ir toliau recipiento komanda nuolat informuojama apie eksplantacijos eigą ir pabaigą“.

Vilius Janušauskas / Santaros klinikų nuotr.

Tokia išsami įvykių chronologija svarbi recipiento operacijos komandai – kada pradėti operaciją, kad nebūtų gaištamas laikas ir atgabenus širdį viskas vyktų be laukimo ar delsimo epizodų.

„Tokią darbo tvarką per 15 metų bendro darbo esame ištobulinę iki smulkiausių detalių, – pasakoja širdies chirurgas dr. Aleksejus Zorinas. – Reikia, kad recipientą operuojantys gydytojai, pradėdami darbą, nebūtų pavargę nei fiziškai, nei emociškai“.

Tam ir reikia didelės komandos, kad kiekvienas etapas būtų atliktas itin tiksliai. Komandos patirtis ir susiklausymas leidžia dirbti be jokių klausimų, kada ir ką reikia daryti. Viskas vyksta minučių tikslumu ir donoro širdį atgabenus į operacinę ji iškart persodinama į paciento krūtinę.

„Širdies transplantacijos operacija tame procese nedalyvaujančių žmonių yra galbūt per daug romantizuota. Techniškai tai yra įprasta širdies chirurginė operacija“, – sako dr. A. Zorinas. Tačiau abu chirurgai pripažįsta, kad donoro širdies suplakimo naujoje krūtinėje visada laukia su nerimu ir jauduliu. Šis momentas ypatingas visai komandai, o ypač – širdį iš donoro išėmusiam chirurgui, nes tai yra jo darbo kokybės rodiklis.

Santaros klinikų nuotr.

Dirbtinė širdis – tiltas į transplantaciją

Dirbtinis skilvelis, populiariai vadinamas dirbtine širdimi, implantuojamas tuomet, kai pacientas serga nepagydoma širdies liga ir širdis nebepajėgia atlikti savo funkcijų.

„Ji vadinama tiltu į transplantaciją, nes pailgina transplantacijos laukimo laiką maždaug dvejais metais ir padeda širdžiai atlikti savo darbą, – sako širdies chirurgas V. Janušauskas. – Transplantacijos laukiančiam pacientui tai yra dar viena sudėtinga operacija, po kurios lieka atviras kelias infekcijai, kuri gali patekti per ertmę, per kurią iš kūno į išorę išeina kabelis, jungiantis dirbtinį skilvelį su baterija“. Širdies chirurgas dr. A. Zorinas paaiškina dirbtinio skilvelio veikimo principą jį palygindamas su buityje naudojama vandens pompa: „Veikimo principas labai panašus – jei žinote, kaip veikia pompa, nesunkiai galite įsivaizduoti, kaip veikia širdies veiklą pavaduojantis aukštų technologijų prietaisas“.

Kodėl širdis naujoje krūtinėje ima plakti?

„Širdis sustabdoma tam, kad ji nenaudotų energinių resursų ir prijungta prie kraujotakos galėtų vėl funkcionuoti, – sako V. Janušauskas. – Širdis neplakdama gyvybinga išlieka tam tikrą laiko tarpą – apie 5 valandas. Per tą laiką ji turi būti persodinta ir per ją paleista kraujotaka.“ Donoro širdis pergabenama ledo pripildytoje talpoje, kurioje ji būna patalpinta visą laiką, kol patenka į operacinę. „Širdis sustabdoma specialiais tirpalais, kuriuose yra didelė kalio koncentracija, – aiškina A. Zorinas. – Persodinus širdį ir paleidus per ją kraujotaką, širdis ima plakti spontaniškai dėl tinkamos kraujo sudėties. Nenaudojamas nei elektrošokas, nei kita aparatūra. Tai paaiškinti galima evoliucijos metu susiformavusia ląstelių savybe atnaujinti veiklą dėl besikeičiančio elektrolitų (kalio ir natrio) balanso ląstelių viduje ir išorėje. Na, dar prie širdies „užvedimo“ naujam darbui prisideda meilė ir gamta“.

Širdies chirurgai, kalbėdami apie širdies transplantaciją, vienbalsiai tvirtina, kad vienas iš labiausiai jaudinančių momentų yra vėl pradedanti plakti persodinta širdis.

Iš viso Santaros klinikose jau atlikta 151 širdies persodinimo operacija.

„Geriausiai būtų skiepytis prieš ligos pakilimą. Jis jaučiamas sausio–vasario mėn.. Tad lapkričio mėn. pats laikas pasiskiepyti. Kai kurie žmonės nuogąstauja, kad kai kuriose gydymo įstaigose jau baigėsi skiepai. Tai nutiko tose, kurios negavo pilnos siuntos“, – ramina užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktorius prof. dr. Saulius Čaplinskas bei prideda, kad visi norintys galės pasiskiepyti jau šią arba kitą savaitę.

Kad juokauti su šiuo virusu negalima, specialistas iliustruoja ir itin blogai galinčiais pasibaigti pavyzdžiais. Pavyzdžiui, gripo viruso toksinai gali pažeisti kraujagysles ir susiformuoti krešuliai.

„Dėl tokių komplikacijų gali tekti persodinti ir širdį“, – teigia prof. dr. S. Čaplinskas. Anot jo, gripu suserga maždaug 5–10 proc., o vienas sergantis gali užkrėsti net 4 asmenis.

„Gripas yra daugiausia mums kainuojanti užkrečiama liga“, – teigia pašnekovas.

Grąžinti pasauliui muziką

27-erių portugalas Salvadoras Sobralis prieš mėnesį buvo tiesiog mielas nepažįstamasis. Praėjusią savaitę jis tapo "Eurovizijos" sensacija, blizgančių šou konkurse išsiskyręs kerinčiu skaidriu balsu ir jausminga melancholiška daina. "Dabar pasaulyje – daug tuščios muzikos. Muzika – tai ne fejerverkai. Sugrąžinkime pasauliui muziką", – iškart po pergalės konkurse kalbėjo S.Sobralis, o dainą kartu atlikti pakvietė savo vyresnę seserį Luisą Sobral, kuri ją ir sukūrė.

Kažin, ar laurus būtent tokiame konkurse galėjo įsivaizduoti fado muzikos gerbėjai, tačiau jei "Eurovizijos" favoritu nuolat buvo vadinamas italas Francesco Gabbani, tai po pirmojo pusfinalio pergalės prognozės palinko Salvadoro link.

Laukia širdies persodinimo

Dabar pasaulyje – daug tuščios muzikos. Muzika – tai ne fejerverkai. Sugrąžinkime pasauliui muziką.

Be to, žiniasklaidoje nuvilnijo paaiškinimas, kodėl repeticijose vietoj jo pasirodydavo sesuo, – Portugalijos spauda paskelbė, kad vaikinas laukia širdies persodinimo operacijos, kurią būtina atlikti šįmet. Pats dainininkas žinios nekomentavo, tik tarstelėjo, kad "liga – maža problema, tikrai vienintelė mano gyvenime".

Po pasirodymo Portugalijos nacionaliniame finale jam prireikė skubios dviejų išvaržų operacijos, o jį prižiūrinčių medikų negali palikti ilgiau nei dviem savaitėms. Galbūt būtent todėl net po pergalės "Eurovizijoje" jis laikėsi santūriai – ko jau ko, bet jausmų atplūdžio, "taškymosi" ir begalinio džiaugsmo demonstravimo, ko pasigedo konkurso gerbėjai, mažiausiai reikia žmogui, laukiančiam širdies persodinimo.

Narkotikai ir džiazas

Džiaugsmo ir linksmybių pačiam S. Sobraliui praeityje tikrai netrūko. Savoje šalyje jis suspindėjo 2009-aisiais televizijos talentų šou, kaip ir jo sesuo keletą metų anksčiau, tačiau sunkiai ištvėrė užgriuvusį žiniasklaidos dėmesį ir populiarumą, tad po projekto apskritai nustojo dainuoti.

Psichologiją studijavęs vaikinas 2011-aisiais išvyko į Balearų salas, kur įkrito į narkomanijos balą ir nuolat vartojo haliucinogeninius grybus. Visgi pamažu jam pavyko išlipti iš šio liūno, pradėjo dainuoti poilsiautojų rojaus – Maljorkos – baruose, tačiau nuobodi žiema jį išginė į Barseloną, kur pradėjo studijuoti džiazą. O iš ten – tik aukštyn. "Debiutinį albumą išleidau 2016-aisiais ir niekam tai nerūpėjo. Juk tai džiazas. Po šio konkurso žmonės sužinojo apie mane ir gal pasidomės mano albumu", – po pergalės "Eurovizijoje" spaudos konferencijoje sakė S. Sobralis.

Belieka pridurti, kad ne mažiau už dainos nugalėtojos žanrą pribloškia ir faktas, kad ji buvo atliekama portugališkai, vadinasi, absoliuti dauguma klausytojų jos žodžių nė nesuprato, bet labai gerai pajuto.

Ypatinga situacija organų transplantacijos procese – transplantacijos vaikams. Širdies ir inkstų persodinimo operacijos vaikams mūsų šalyje atliekamos, o kepenų transplantacijos vaikams iki 12 metų – ne. Tokius recipientus (laukiančius transplantacijos) gydantys gydytojai siunčia į užsienio klinikas (Vokietijoje, Lenkijoje ar kitur), kuriose atliekamos transplantacijos panaudojant dalį mamos ar tėčio kepenų, tai yra, atliekamos transplantacijos iš gyvo donoro. Čia taikomi ir retų, dažniausiai genetinių, ligų gydymo metodai. Tokios operacijos yra planinės – recipientas vaikas vyksta į užsienio kliniką suplanuotu metu. Iki užsienyje suplanuotos transplantacijos vaikas mūsų šalies ligoninėje išsamiai ištiriamas. Tyrimai atliekami ir būsimam donorui – vaiko tėčiui ar mamai.

Ne visada tėveliai gali būti donorais – jei tėvai serga kokia nors liga, jų donorinis organas netinka vaikui. Arba vaikas serga iš tėvų paveldėta genetine liga, kurios pasekmė – kepenų funkcijos nepakankamumas, tokiu atveju tėvų donorinės kepenys taip pat netinkamos transplantuoti. Geriausiai tokią medicininę vaiko ir jo tėvelių situaciją žino vaiką gydantis gydytojas. Dėl šių specifinių kliūčių nesant galimybių atlikti transplantaciją savo šalyje, gydytojas, kaip ir numato teisės aktai, bendrauja su  užsienio klinikos specialistais, kurioje, jo manymu, būtų galima gydyti tokį vaiką, atliekant transplantaciją iš mirusio donoro. Minėtose užsienio šalyse gyventojų dešimtis kartų daugiau, todėl ir retų ligų pasitaiko dažniau, gydytojai turi daugiau praktikos ir medicininių galimybių jas gydyti.

Gydytojas, gydydamas transplantacijos laukiantį pacientą, turi daug papildomo darbo, todėl užsienio klinikose, kuriose gydomi transplantacijos laukiantys pacientai, dirba transplantacijos koordinatoriai, kurių kompetencijoje – recipiento sveikatos būklės ir gydymo plano derinimas bei koordinavimas.

Kai susiklosto tokia situacija, kad vaikas serga sunkia reta liga, užsienio klinikų, su kuriomis kontaktuoja mūsų šalies gydytojai, specialistai kviečia pacientus išsamiems tyrimams atlikti. Tada ir nutariama, koks gydymas padėtų išgelbėti vaiką iš ligos gniaužtų. Yra buvęs atvejis, kai vaikas ištirtas Varšuvos ir Paryžiaus klinikose, tačiau gydytojai atsisakė jam atlikti transplantaciją dėl ligos sudėtingumo ir vaiko sveikatos būklės, o šį vaiką ėmėsi gydyti vienos Vokietijos klinikos gydytojai.

Tuomet kyla daugybė nemedicininių klausimų – pirmiausia, logistikos ir šeimos buities – kaip nusigauti iki ligoninės, kur gyventi ir pan. Kada atsiras donoras ir kada reikės vykti į kliniką transplantacijai – niekas pasakyti negali. Svarbu ir tai, kad transplantacijoje laikas yra labai svarbus – vadinamasis šaltosios išemijos laikas (per kiek laiko donorinis organas turi būti transplantuotas) – yra ribotas, kepenys turi būti transplantuotos per 8 valandas. Gyvenant Lietuvoje, pasiekti kliniką Vokietijoje ir viską laiku spėti – sudėtinga.

Mūsų šalyje yra nustatyta tvarka, kad donorinio organo pervežimas iš kitos šalies apmokamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto lėšų, nes tai yra dalis transplantacijos proceso (medicininė paslauga) – jei nebus organo, transplantacija neįvyks. PSDF lėšos skiriamos ligoninei, kurioje ši paslauga buvo atlikta.

Toks atvejis vieną kartą jau buvo, kai donorinė kūdikio širdelė iš Paryžiaus klinikos buvo atgabenta į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas ir transplantuota mažajai Lietuvos pacientei. Tačiau pacientų nugabenimo į kitose šalyse esančias klinikas kaštai nėra apmokami PSDF lėšomis – pacientas ir jo šeimos narys į užsienio kliniką turi nuvykti savo lėšomis (asmeninėmis ar paaukotomis labdaros fondų).

Šiuo metu kepenų transplantacijos laukia vienas vaikas, kuriam dėl genetinės ligos gyva donorystė neįmanoma. Tokiu atveju taikytinas gydymo būdas – transplantacija iš mirusio donoro. Tenka suremti pečius visiems – ligoninei, gydančiam gydytojui, šeimai, labdaros organizacijoms, Nacionaliniam transplantacijos biurui – suderinti visas detales ir sudaryti sąlygas vaikui gauti galimybę pasveikti.

1987-ųjų rugsėjo 2 dieną Santariškių klinikose buvo persodinta pirma širdis Baltijos šalyse. Šių metų rugsėjo antrosios naktį įvyko gražus sutapimas – lygiai tą pačią dieną, kaip ir prieš 28 metus, rugsėjo 2-ąją, Vilniuje buvo atlikta 107-oji širdies transplantacija.

Širdies laukė apie metus

Rugsėjo 2-osios naktį Santariškių klinikose širdies transplantacijos operacija atlikta vyrui su koronarine širdies liga. Širdies persodinimo operacijos jis laukė apie metus. Kaip „Santaros žinioms“ sakė Širdies chirurgijos centro vadovas, transplantacijos operacijos komandoje dirbęs prof. Kęstutis Ručinskas, pati operacija pavyko, o ankstyvasis pooperacinis laikotarpis yra visiškai sklandus. Medikai tikisi, kad tokia pat gera padėtis išliks ir vėliau.

Šią širdies transplantacijos operaciją sudarė dvi operacijos. Pirmoji buvo ligoninėje atlikta operacija donorui, ji prasidėjo jau rugsėjo pirmąją, 9 valandą vakaro. Širdies laukęs ligonis pradėtas operuoti po dviejų valandų, ši operacija buvo baigta apie 6.30 val. ryto. Kartu su prof. K. Ručinsku pastarąją operaciją, padedant asistentams, atliko kardiochirurgas dr. Gintaras Kalinauskas.

Ypatingi metai

Šie metai, pasak prof. dr. K. Ručinsko, apskritai yra ypatingi. Be šio gražus sutapimo, šiemet pirmą kartą, bendradarbiaujant su kitomis Europos transplantacijos organizacijomis, iš Prancūzijos buvo atgabenta širdis mažam vaikui. Tai iš tiesų buvo didelis įvykis tiek Lietuvoje, tiek Baltijos šalyse. Birželio 1 dieną pirmą kartą Baltijos šalyse kartu buvo persodinti širdis ir inkstas.

„Ši operacija buvo ypatinga tuo, jog pacientas sulaukė širdies persodinimo su dirbtine širdim. Tokių atvejų pasaulyje yra aprašyti tiktai du. Dabar pusė mūsų pacientų donoro širdies laukia su dirbtine širdimi“, – sakė prof. K. Ručinskas.

Transplantuojama kas mėnesį

Per visą širdies transplantacijos operacijų praktiką Santariškių klinikose įvyko nemažai pokyčių. Anot prof. K. Ručinsko, prieš 28 metus daug kas buvo nežinoma ir visiškai nauja. Per beveik tris dešimtmečius įgyta nemažai vertingos patirties, naujų priemonių.

„Dabar yra pasikeitęs gydymas prieš atmetimą, patobulėję diagnostikos būdai, dėl to mes galime geriau parinkti tinkamą organą, kartu derindami imunologinius tyrimus. Chirurginė technika iš esmės nepasikeitė, bet pagerėjo įvairūs prietaisai, o mes galime žymiai geriau atlikti paciento monitoringą. Dėl to operacijos vyksta saugiau“, – teigė prof. K. Ručinskas.

Situaciją pagerino ir tai, kad širdies transplantacijos operacijos atliekamos dažniau. „Anksčiau tai būdavo didžiulis įvykis, nes jos vykdavo retai. Kuo rečiau operuojama, tuo tai sudėtingiau daryti operuojantiems žmonėms. Šiais metais tai jau devintoji širdies transplantacija Vilniuje. Transplantacijos operaciją atliekame praktiškai kas mėnesį“, – sakė Širdies chirurgijos centro vadovas.

Tampa tarsi šeimos nariais

Profesorius teigė širdies transplantacijų operacijose dalyvaująs ar jas atliekąs nuo pat darbo Santariškių klinikose pradžios. Anksčiau dalyvavęs asistentu, o dabar operuojąs ir pats. „Nesu skaičiavęs, bet savarankiškai, ko gero, esu padaręs apie 15 operacijų, o dalyvavęs maždaug 70-yje“, – sakė kardiochirurgas.

Pirmasis profesoriaus pacientas, kuriam jis transplantavo širdį, su šia širdimi gyvena jau apie 7 metus. Visi pacientai su persodintomis širdimis visą likusį gyvenimą yra medikų akiratyje – jie nuolat yra stebimi ir prižiūrimi, medikai paankamai gerai žino, kaip pacientai gyvena, kaip jaučiasi. Medikai juokauja, jog persodintą širdį turintys žmonės tampa vos ne šeimos nariais.

Ir patys medikai iki 2017 m. planuojamą atlikti galvos persodinimo operaciją vertina gana skeptiškai, LRT Radijui sako žurnalistas Algirdas Acus. „Pasak jų, didelis iššūkis vien tai, kad smegenis reikia atvėsinti ir išlaikyti gyvas visą operacijos laiką. Kitiems atrodo neįtikima, kad įmanoma sujungti galvos ir nugaros smegenų gijas“, – kalba jis.

Kiti, A. Aco teigimu, šią operaciją lygina su širdies persodinimo operacija – ir tada buvo labai daug skeptikų, bet širdį persodinti pavyko. Vis dėlto, kaip pastebi žurnalistas, nors tai iš tikrųjų didelis užmojis, jei bandymas pavyktų, o žmogus nebūtų paralyžiuotas, ateityje gal net būtų įmanoma sukurti smegenų protezą.

– Galva turėtų persodinta 30 metų rusui Valerijui Spiridonovui, kuris serga raumenų atrofija. Kodėl būtent jam?

– Labai sunku surasti pacientų tokiai sudėtingai operacijai, o jis buvo vienas iš tų, kurie norėjo, kreipėsi į Sergio Canavero ir perėjo atranką. Bet esminis atsakymas – jis to norėjo. Tai savanoriškas sprendimas suprantant visą riziką.

– Kas yra S. Canavero?

– S. Canavero yra italas ir dirba Italijoje, Turine. Jis nuvyko į JAV, pristatė savo idėją amerikiečiams ir operaciją taip pat tikisi atlikti JAV. Planuojama per dvejus metus tai pabandyti padaryti.

– Jau įvyko paciento ir gydytojo susitikimas?

– Jie susitiko JAV, nors, žinoma, prieš tai daug bendravo socialiniais tinklais, telefonu.

– Yra gydytojas ir pacientas, bet dar reikia galvos.

– Galva ir yra paciento, todėl kiti sako, kad tai ne galvos persodinimo, o kūno pakeitimo operacija. 

– Kaip vyks operacija?

– Matyt, dar reikės žuvusio žmogaus kūno, kuris bus prijungtas prie ruso galvos. Didžiausias iššūkis yra tas, kad galima „priklijuoti“ tą galvą, bet žmogus gali likti paralyžiuotas, nes labai sunku atkurti visus nugaros ir galvos smegenų nervų ryšius. Tačiau S. Canavero sako, kad gali padaryti net ir taip, jog rusas judins ir kojas, ir pirštus – iš esmės bus normalus žmogus.

Tokie užmojai nėra nauji. Jau prieš pusę amžiaus buvo bandoma persodinti galvas beždžionėms. Jos reaguodavo, kvėpčiodavo, netgi mirksėdavo, bet būdavo paralyžiuotos.

– Šis gydytojas nėra koks šarlatanas?

– Pirmą kartą išgirdus gali taip pasirodyti, bet S. Canavero tikrai pripažintas chirurgas Italijoje ir JAV. Jis pats teigia, kad šiai operacijai reikės bent 100 mln. dolerių ir įvairiausių patarimų, pavyzdžiui, kaip atšaldyti smegenis, nes operacija gali trukti visą dieną.

Tačiau šis metodas nėra labai naujas, S. Canavero nedaro revoliucijos, nes, kaip minėjau, jau prieš pusę amžiaus JAV chirurgas Robertas J. White`as labai domėjosi šia sritimi ir dirbo su beždžionėmis, o prieš 30 metų turėjo planą tokią operaciją atlikti Ukrainoje – sakė, kad ten ji kainuotų 5 mln. dolerių. Tačiau, kadangi tada jis jau buvo labai garbaus amžiaus, nespėjo atlikti savo darbo. Pats S. Canavero sako, kad visą savo planą ruošė būtent pagal šį amerikiečių mediką.

– Kaip medikų bendruomenė priima šį faktą?

– Tarp tų, kurie susirinko paklausyti Amerikoje, buvo nusiteikusių gana skeptiškai. Pasak jų, didelis iššūkis vien tai, kad smegenis reikia atvėsinti ir išlaikyti gyvas visą operacijos laiką. Kitiems atrodo neįtikima, kad įmanoma sujungti galvos ir nugaros smegenų gijas.

Tačiau medikai šią idėją lygino ir su širdies persodinimo operacija – ir tada buvo labai daug skeptikų, bet širdį persodinti pavyko. Tai iš tikrųjų didelis užmojis, nes jei, pavyktų sujungti nugaros ir galvos smegenų gijas bent tiek, kad žmogus nebūtų paralyžiuotas, ateityje gal net būtų įmanoma sukurti smegenų protezą.