Kaip skelbia Policijos departamentas, apie 13 val. Kurklių antrajame kaime esančioje pelkėje rastas nenustatytos tapatybės ir lyties žmogaus skeletas.

Pradėtas ikiteisminis tyrimas mirties priežasčiai nustatyti.

Mamutai šių dienų žmonėms geriausiai pažįstami iš populiaraus animacinio filmo "Ledynmetis".

Nors ne visiems ir žinoma, kad prieš 45 tūkst. metų jų būrių buvo gausu ir dabartinės Lietuvos teritorijoje.

Paskutinio ledynmečio vandenys ir besiklostančios ledyno atneštos morenos išblaškė mamutų kaulus ir pas mus jie randami tik per laimingą atsitiktinumą, bet tik fragmentiškai.

Tiesa, radinių būta ir Lietuvoje. 1957 m. Antakalnyje, Smėlio gatvėje, vamzdžius tiesę darbininkai aptiko vadinamąjį Vilniaus mamutą, bet dėl tuomečio neišmanymo abi iltys, kojų kaulai, žandikaulis sugadinti, taigi jie nebeturi mokslinės vertės. Gyvūno liekanos šiuo metu yra Kauno zoologijos muziejuje.

Na o vakar į Mosėdį atkeliavo mamuto vardu Goša skeletas. Jis buvo rastas Jakutijoje. Tai – labiausiai į šiaurę nutolęs žinomas mamuto skeleto radinys.

Skeletas aptiktas 2003 m. rugpjūčio mėnesį ekspedicijos metu. Nustatyta, kad mamutas gyveno apytikriai prieš 45 tūkst. metų.

Būdamas gyvas jis svėrė apie 7 tonas.

Sveikas išlikęs mamuto skeletas susilaukė didžiulio populiarumo, kai buvo eksponuojamas Vilniaus universitete.

Mosėdžio miestelyje Goša "viešės" iki vasaros pabaigos.

Mamuto "viešnagę" finansuoja Skuodo rajono savivaldybė.

Tai kone paskutinė galimybė pamatyti šį įspūdingą objektą, nes Goša jau turi potencialų pirkėją – kolekcininką iš užsienio.

Mirusysis, policijos duomenimis, buvo susuktas tik į antklodę. Nuodugniai apžiūrėjus namą, rastas ir antras kūnas - veikiausiai vyriausiosios poros dukters, maždaug 50-metės moters.

Iš mirusiųjų, portalo „Detik“ duomenimis, buvo likę tik skeletai. Spėjama, kad žmonės mirė natūralia mirtimi po ligos 2016 metų sausį ir gruodį. Šeimos nariai policijai nurodė, kad tikėjosi jų prisikėlimo. „Našlė pareiškė, kad buvo apsireiškęs angelas, kuris Dievo vardu pranešęs, kad jie grįš į gyvenimą“, - sakė policijos atstovas.

Kaimynus jau kurį laiką neramino įtartinas kvapas. Tačiau šeima nesutikdavo į namus įsileisti žmonių. Socialinis darbuotojas taip pat pro duris įžengė tik pasiprašęs policijos pastiprinimo.

Policija ketina atsisakyti skrodimo, nes ant kūnų smurto pėdsakų nerasta. Tačiau moteriai ir dviem jos vaikams bus skirtas psichiatrinis gydymas.

Seniausios žinomos iškastinės paukščio apatinės gerklos – balso organas – įrodė, kad paukščiai dangų raižė jau vėlyvosios kreidos periodu, prieš maždaug 68 mln. metų, dinozaurų eros pabaigoje, sakoma trečiadienį žurnale „Nature“ paskelbtose išvadose.

Iki šiol seniausiomis žinomomis paukščio apatinėmis gerklomis (syrinx), kurios yra sudarytos iš kremzlių ir greitai suyra, buvo laikomas vos 2,5 mln. metų senumo pavyzdys.

Naujai atrasta iškasena priklausė išnykusios rūšies paukščiui Vegavis iaai. Jo apatinėms gerkloms būdinga „asimetrija, stebima (dabar) gyvenančių ančių“ balso organams, sakė Julia Clarke (Džulija Klark) iš Teksaso universiteto Ostine, pagrindinė studijos autorė. Gerklų sandara rodo „gebėjimą leisti garsus, panašius į gagenimą ar švilpimą“, sakė ji.

Vegavis iaai jau anksčiau buvo tarp paleontologų pagarsėjusi rūšis: šie padarai laikomi vieninteliais tikrais paukščiais, o ne skraidančiais dinozaurais, gyvenusiais 186 mln. metų trukusioje mezozojaus eroje. Anuomet galėjo būti ir kitų paukščių, bet jų liekanų dar nerasta. Ta epocha baigėsi kataklizminiu sprogimu, kurį tikriausiai sukėlė su Žeme susidūręs asteroidas, nušlavęs tris ketvirtadalius augalų ir gyvūnų rūšių.

Antarktyje rastos Vegavis iaai gerklų fosilijos rodo, kad „paukščiai šaukdavo vieni kitus dinozaurams virš galvų“, sakė J. Clarke.

Tai vienas iš nedaugelio iškastinių pavyzdžių, kuriuose buvo identifikuoti suakmenėję kremzliniai žiedai, palaikantys minkštas balso membranas.

Mikrokompiuterinės tomografijos būdu nuskenavę pavyzdį, mokslininkai sugebėjo sukonstruoti organo trimatį modelį. Kad geriau įsivaizduotų, kokius garsus galėjo leisti tie paukščiai, mokslininkai modelį palygino su įvairių dabartinių paukščių balso organais. Iškastinės gerklos atrodo kaip anties arba žąsies balso organas.

Šiandien beveik visur mūsų planetoje yra daugiau kaip 10 tūkst. paukščių rūšių.

Mokslininkai sutaria, kad jie išsivystė iš dvikojų dinozaurų – teropodų – grupės, kuriai priklauso ir tiranozauras.

Kaulai, rasti tolimiausioje didžiulio, išplėšto kapo Graikijoje kameroje, gali padėti archeologams įminti mįslę dėl to, kas tame kape buvo taip prabangiai palaidotas baigiantis Aleksandro Makedoniečio valdymui 4-ojo amžiaus prieš mūsų erą pabaigoje.

Kultūros ministerijos trečiadienio pareiškime sakoma, kad tie kaulai buvo išblaškyti po stačiakampę akmenimis išklotą patalpą po skliautuotos 8 m aukščio struktūros grindimis.

Griaučiai iš pradžių buvo mediniame karste, kuris sudūlėjo palikdamas tik vinis ir raižyto dramblio kaulo bei stiklo papuošimus.

Per pastarųjų trijų mėnesių kasinėjimus netoli senovinio Amfipolio, esančio už 600 km į šiaurę nuo Atėnų, graikų archeologai aptiko trijų kamerų kapą, išpuoštą marmurinėmis sfinksų bei jaunų moterų statulomis ir mozaikinėmis grindimis.

„Tai itin brangus statinys ir aišku, jog mažai tikėtina, kad jo kaina buvo pakeliama privačiam piliečiui“, – sakoma ministerijos pareiškime. Kasinėtoja Katerina Peristeri sakė, kad ten tikriausiai palaidota kažkokia „žymi asmenybė, didis generolas“, kuris vėliau buvo garbinamas kaip didvyris.

Ši paslaptis Graikijos vaizduotę kaitina jau keli mėnesiai. Salonikų universiteto archeologijos profesorius Michalis Tiverijas (Michalis Tiverios) sakė, kad rasti žmogaus palaikai turėtų pateikti vertingos informacijos apie tai, kas buvo palaidotas tame maždaug 15 m ilgio ir 4,5 m pločio kape – viename didžiausių, kada nors rastų šalyje.

„Tai labai svarbus radinys, nes jis padės mums sužinoti ten palaidoto žmogaus lytį ir, galbūt, apytikrį amžių“, – sakė jis.

M.Tiverijas, kuris nebuvo susijęs su tais kasinėjimais, sakė, kad vienas iš galimų kandidatų būtų Nearchas, vienas artimiausių Aleksandro padėjėjų, kuris vadovavo jo flotilės grįžimui iš Indijos atgal į dabartinį Iraką ir kuris augo Amfipolyje.

Aleksandras, kuris sukūrė imperiją, nusidriekusią nuo šiuolaikinės Graikijos iki Indijos, mirė Babilone 323 metais prieš mūsų erą ir buvo palaidotas savo įkurtame Aleksandrijos mieste Egipte. Tiksli jo kapo vieta yra viena didžiausių archeologijos paslapčių.

Jo generolai ne vienus metus kovojo dėl imperijos kontrolės; per tuos karus buvo nužudyti Aleksandro motina, našlė, sūnus ir netikras brolis, daugiausia – netoli Amfipolio.

Ministerijos trečiadienio pareiškime patvirtinama tai, ką archeologai įtarė nuo pat pradžių ir ką ilgą laiką neigė pareigūnai – kad tas kapas senovėje buvo uoliai ir ne kartą plėštas.

„Tuos vertingus objektus, kurių nepaėmė pirmieji vagys, vėliau paėmė kiti“, – sakė M.Tiverijas.

1942 m. viename Himalajų kalnų ežere (Indija) buvo rasti šimtai žmonių skeletų. Daugiau kaip 60 metų niekas nesugebėjo įvardyti, kas buvo tie žmonės ir iš kur 5 km virš jūros lygio tyvuliuojančiame Rupkundo (Roopkund) ežere atsirado jų skeletai. Šią patologišką mįslę mėginta paaiškinti įvairiausiomis teorijomis, tačiau tiesą mokslininkai sugebėjo atskleisti tik 2004 m.

Galybę žmonių skeletų Rukpundo ežere 1942 m. pastebėjo vienas sargybinis. Nors ežerą žmonės lankydavo ir anksčiau, iki to momento negyvų žmonių palaikus nuo gyvųjų akių slėpė ežero ledynas. Tačiau jis kasmet vis tirpo, ir įšalę kūnai galiausiai buvo pastebėti.

Kadangi jie buvo rasti per Antrąjį pasaulinį karą, daugelis manė, kad tai – žuvusių japonų okupantų kūnai. Tačiau netrukus buvo nustatyta, kad palaikams – mažiausiai 100 metų, tad pradėta spėlioti apie 1841 m. Himalajuose pradingusią Kašmyro kariuomenę. Skaičiai ir numanomos datos sutapo, tad pradėta spėlioti, kas galėjo pražudyti tiek žmonių. Versijų būta įvairių: lavina ar nuošliauža, kitos kariuomenės išpuolis, liga, net kolektyvinė savižudybė. Daugelį toks miglotas žūties priežasties įvardijimas tenkino. Tačiau, kaip parodė laikas, nė viena iš numanomų priežasčių nebuvo teisinga. Maža to, nebuvo net arti tiesos.

XX a. septintame dešimtmetyje nuspręsta skeletus datuoti dar kartą. Šį kartą prieita išvados, kad jiems – 500-800 metų. Tad dingusios Kašmyro kariuomenės versija nebetiko. Ją pakeitė nauja teorija: ežeras pasauliui atidavė XIV a. nesėkmę patyrusio Delio sultono kariaunos kūnus. Kaulų pažeidimai bylojo, kad žuvusieji patyrė kažkokią nelaimę, tad ši istorija dar sykį sulaukė migloto paaiškinimo ir buvo pamiršta. Nors ištisus dešimtmečius po to niekas taip ir nesugebėjo tiksliai paaiškinti, kas buvo tie ežero bangų išplukdyti nelaimėliai ir kada bei kaip jie atidavė savo gyvastį.

2004 m. TV kanalas „National Geographic“ delegavo į Skeletų ežerą specialią tyrėjų grupę. Jų užduotis buvo įminti ežero mįslę ir sukurti dokumentinį filmą „Roopkund: The Skeleton Lake“ („Rupkundas: Skeletų ežeras“). Tyrėjų rezultatai šįkart buvo kur kas konkretesni.

Visų pirma, palaikų DNR analizė atskleidė, kad 200 palaikų grupę sudarė dvi stovyklos. Buvo iškelta teorinė prielaida, kad grupė piligrimų (labiausiai tikėtina, jog tai buvo kažkokia didelė šeima, mėginusi pereiti kalnus) nusamdė dabartinės Mongolijos teritorijoje gyvenusius žmones, kad šie pervestų juos per Himalajus.

Antra, paaiškėjo, kad skeletai yra gerokai senesni nei buvo spėjama iki tol: nustatyta, kad jų amžius – apie 1200 metų.

Pagaliau „National Geographic“ tyrėjams pavyko paneigti nuošliaužų, savižudybės ar žudynių hipotezes – tyrėjai atidžiai išstudijavo, kokius pažeidimus patyrė Rupkundo nelaimėliai. Ekspertizės rezultatai bylojo, kad ant žuvusiųjų kūnų likę daug bukais objektais padarytų sužeidimų – galvos, pečių traumos. Tačiau kitos kūno sritys buvo nepažeistos – traumuotos daugiausiai tik žuvusiųjų galvos ir pečiai. Be to, neaptikta jokių durtinių, pjautinių, plėštinių žaizdų požymių. Tad mūšio hipotezė visiškai netiko.

Prieita išvados, kad žmonės žuvo nuo didžiulių, apvailanų, sferos pavidalo objektų. Atsakymą pasufleravo ir viena iš vietos gyventojų legendų: dainoje pasakojama, kaip grupė keliautojų mėgino pereiti kalnus, tačiau nepademonstravo deramos pagarbos deivei Nandai ar jos kalnams, tad ji juos išžudė milžiniško dydžio krušos gabalais, o negyvus kūnus sumetė į ežerą.

Anot „National Geographic“ tyrėjų ir kitų mokslininkų, šis „mitas“ bylojo tiesą – skeletų ekspertizė bylojo, kad 200 Rukundo ežero kūnų galėjo žūti nuo didžiulių krušos ledokšnių.

Deja, ežero apylinkės nebuvo tinkamai kasinėtos ir apsaugotos, tad ledams ir toliau kasmet tirpstant, šimtai turistų plūsta pasižiūrėti šio makabriško reginio, o daugelis jų susigundo atminčiai pasiimti kokį kaulą ar kaukolę. Nors mokslininkai ištyrė tik 200 palaikų, manoma, kad jų ežere (dugne, lede, sniege) galėtų būti bent 600.