Vėlyvą pavasarį ir vasarą ežeras būna meiliausias. Jis žaižaruoja ir švyti saulės nutviekstuose spinduliuose. Einant takeliu, pasitinka mane iš toli, žerdamas savo auksą. Turiu prisimerkti nuo spindulių gausos. Sausos beržų šakelės ir vėl pasipuošė lapų karoliais, tarsi ruoštųsi tuoktuvėms. Ir, iš tiesų, vyksta tuoktuvės: gamtos gyvybės gausa ir paukštelių čiulbėjimas žada naujos gyvybės pradžią.

Mano širdis perpildyta, atrodo, ims ir iššoks iš krūtinės. Aplink visko tiek daug ir viskas taip nuostabiai gražu. Surandu jaukų medžio pavėsį, apsalusia širdimi atsisėdu netoli ežero vandens ir užsimerkiu. Tas garsas... Koks nuostabus yra garsas... Lengvas vėjelis šiurena sausas nendrių viršūnes, paliečia išsprogusius gležnučius, naujai užgimusius medžių lapelius. Šakelės juda ir tyliai, tyliai šnara. Garsas toks tylus, kad vos girdėti, ir toks švelnus, jog primena švelnų mamos paglostymą. Nors vis dar esu užsimerkusi, jaučiu, kaip daugybė mažyčių lapų šešėlių šoka ant mano kaklo, veido ir skruostų. Net pro užmerktus akių vokus matau saulės zuikučių mirguliavimą. Gamtoje viskas vyksta labai tyliai ir švelniai. Vienas nedidelis vėjo gūsis, po to kitas, o paskui dar vienas – toks pats atjaučiantis, švelnus ir ramus.

Ramybė pradeda smelktis į mane, į mano širdį, kiekvieną kūno ląstelę užpildydama tyla ir taip atitolindama rūpesčių naštą. Jaučiuosi tarsi būčiau mažas kūdikis, gulėčiau vaikiškame vežimėlyje, tarsi miegočiau, bet ir tuo pačiu girdėčiau visus tuos nepaprastus garsus, o mano mama mane švelniai suptų vežimėlyje...

Tyvuliuoja ežero vanduo, švelnios bangelės atsimuša į krantą vis taip pat monotoniškai ir labai vienodai. Fone labai aiškiai girdžiu automobilių garsą. Toli, toli šalia ežero driekiasi magistralė. Kažkas ten labai skuba, turi reikalų, kažkur važiuoja savo dailiuose automobiliuose. Aš lieku atokiai nuo viso šito skubėjimo. Pavieniai automobilių garsai susilieja į vieną garsą, vieną tylų ūžimą. Kaip keista, kad to garso anksčiau niekada nė negirdėjau, nors dažnai čia ateinu. Taip saugiai ūžia: ūž, ūž, ūūūūž.... Magistralės ūžimas – tai tarsi mano kasdieniai rūpesčiai, kurie dabar taip toli, toli... Tegul sau ūžia, manęs jie dabar neliečia, tarsi būtų visai ne mano rūpesčiai... O jeigu man dar pavyktų akimirkai prisiminti ar bent įsivaizduoti tą būseną, kai buvau mažas kūdikėlis, būtų iš ties nuostabu – juk kūdikėliai išvis rūpesčių neturi... Jų darbas – pirmą kartą klausytis vėjo gūsių...

Kelias į Vievį. 2017 m., popierius, pieštukai

Ir aš dabar tarsi pirmą kartą klausausi... Mano mintys sulėtėja, nebelieka nė vienos. Akimirka viskas kiek nutyla, tampa tylu, tylu... Po to – vėl lengvas vėjelis viską sujudina, praskrenda kažkoks paukštelis, leisdamas keistą, tarsi varnos, garsą. Nuostabu yra girdėti ir jausti.

Lyg permatydamas mano vizijas, dabar jau prabyla ežeras:

– Papasakok apie savo mamą. Aš juk neturiu mamos, tik mano gyvūnėliai, kurių aplink gausu, turi mamas. Kadangi gyvūnija klega, poruojasi ir susilaukia palikuonių, nejučia imu galvoti ir apie tavo mamą.

– Taip, gegužės pirmasis sekmadienis yra Motinos diena ir visas šis mėnuo man yra mamos. Gėlių žydėjimas man primena mamą. Tai labai ilga istorija, – užsikertu aš, – tau atsibos klausytis.

– Ar žinai, kad klausymasis yra kita regėjimo forma. Tai tarsi regėti ne, o ausimis.

– Taip, ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių bendruomenė kartu su menininkais kurtame garsovaizdžių performanse „Eiti į pat vidurį“ pasakoja apie šiuos dalykus, – sakau ežerui. (1)

– Kai tu pasakosi man savo istoriją, mes irgi eisime kartu į patį tavo širdies gelmių vidurį, ir nors aš negalėsiu pamatyti, galėsiu išgirsti tavo žodžius ir viską išvysti tavo vidinėmis sielos akimis...

– Tai padaryti yra labai sunku, tarsi būti žuvele ir nerti labai giliai, į patį ežero dugną, – sunkiai atsidūstu, lyg norėdama giliai įkvėpti, sulaikyti kvėpavimą ir giliai, giliai panerti.

Sovietinė vaikystė

Gyvenime man teko pažinti dvi mamas. Dviejų kartų moteris: savo mamą ir mamos mamą. Stengiuosi suprasti ir suvokti, kaip visa susiję, kaip tai paveikė mano ir kitų gyvenimus. Juk bambagyslė jungė mane su mama, o mamą – su jos mama.

Mano vaikystė skilusi į dvi dalis. Ankstyvąją savo gyvenimo dalį aš praleidau su mamos mama, o nuo septynerių buvęs mokyklinis laikotarpis paliko randų. Gimiau 1978 m., tokiu be galo keistu laikotarpiu, kai nemadinga buvo imti kūdikius ant rankų ir per dažnai maitinti krūtimi. Anot mano dėdės, aš ištisas dienas gulėjau kietai suvystyta it lėliukė ir žiūrėdavau į vieną tašką. Ir buvau tokia rami, kad mamai nekeldavau jokių rūpesčių. Dėdė mane vadino mažąja filosofe arba mąstytoja, nes jam būdavo sunku suprasti, kaip galima taip ramiai ir ilgai gulėti.

Vaikus tais laikais reikėjo auginti tuometinei tarybinei tėvynei. Tėveliai turėjo įgyvendinti penkmečio planą, po to tikriausiai dar vieną. Jiems teko daug dirbti, bet beveik nieko neuždirbti, arba turėti pinigų, bet neturėti ką nusipirkti.

TSRS Konstitucijoje, 35-ajame straipsnyje, rašoma: „Moteris ir vyras TSR Sąjungoje turi lygias teises". Taigi partija ir tuometė tarybinė vyriausybė paprastą moterį išlaisvino iš vergovės ir suteikė jai lygias teises, suteikė galimybę dirbti, bet visai nepagalvojo, ką daryti su vaikais. O gal jie užaugs patys, gal kažkaip susitvarkys? Gal kažkaip pavyktų atpratinti juos nuo motinos rankų, optimizuoti jų kaip kokių viščiukų auginimą kolūkyje, suvaryti juos į darželius ar internatus. O ten vaikai turėjo būti ugdomi kaip projekcija į ateitį.

Vaikai buvo ugdomi užaugę tapti traktorininkais, kosmonautais, darbininkais, gydytojais – bet kuo. Neužteko tiesiog būti, galėjai būti vertinamas ir vertingas tik tapęs kažkuo. Antai 2023 m. Rūtos Grišinaitės-Bernotienės straipsnyje „Sovietinė vaikystė: charakterio gimimas“ rašoma: „Žaisti darbą sovietinio vaiko aplinkoje buvo įprasta darbinio auklėjimo praktikos dalis. Vaikystė viešajame diskurse neretai tapatinama su pasiruošimu suaugusiojo gyvenimui, kuriame darbas turėjo būti pagrindinė vertybė ir saviidentifikacijos priemonė.“ (2)

Mama niekada nekritikuodavo sovietmečio sistemos, nesiskundė. Ji sakydavo, kad visi aplinkui yra geri žmonės ir netgi pačius blogiausius ji užtardavo sakydama, kad jie yra tik vargšai žmonės, vaikystėje negavę meilės. Ir vis dėlto ta sovietmečio „idilė“ man kėlė kažkokią keistą, žodžiais nepaaiškinamą nuojautą, kad kartais mūsų gyvenime nėra viskas taip „gražu“ ir „gerai“, kaip vaizduojama. Prisiekiau sau, kad kai užaugsiu, išsiaiškinsiu, kas gi čia vis dėlto yra ne taip.

Kartais mama man sakydavo: „Dviguba našta... Dviguba našta yra eiti į darbą ir rūpintis vaikais“. Tačiau aš nesuprasdavau, ką tai reiškia. Dar ji dažnai minėdavo frazę „tarybinė moteris“, kuri man asocijuodavosi su daugybe nešulių apsikrovusia moterimi, nešančia sunkią savo gyvenimo naštą. Ir, iš tiesų, mūsų mama nuolat nešdavo ir nešdavo mums daugybę nesuskaičiuojamų gėrybių.

Kai buvau maždaug septynerių, ir po ilgų darbo valandų mama grįždavo namo, mes, trys jos vaikai, bėgdavome jos pasitikti, puldavome jai ant kaklo, išbučiuodavome. Ji grįždavo nešina daugybe nešulių. Sakydavo: „Imkite, išmetė to ir ano...“ Ji visada turėdavo mums skanumynų ir staigmenų, net jeigu tai būdavo tik kondensuoto pieno skardinė ar nedidelė šokolado plytelė.

Mano mama – gydytoja, ilgas valandas dirbdavo ir nebūdavo namie. Mes, vaikai, kai labai jos pasiilgdavome, įkrisdavome į jos didelę pūkų pagalvę ir galėdavome užuosti jos kvapą... Griebdavome ir apsivydavome rankomis jos chalatą, kuris kvepėdavo rankų kremu ir keistą pavadinimą turinčiais kvepalais.

4-asis butas

Valdiški buvo butai ir būstai, jų reikėdavo laukti eilėje. Dar dabar kartais mano mama pasako: valdiškas pienas, valdiška grietinė. Gyvenome tada 4-ajame bute ir – koks sutapimas: 4-ojo maršruto autobusas veždavo mus į mokyklą ar į miestą.

Butas buvo nedidukas, dviejų kambarių: miegamasis, svetainė ir virtuvėlė. Miegamajame stovėjo milžiniška tėvų lova ir dviaukštė vaikų lovelė, nuo kurios viršaus mes, vaikai, mėgdavome šokinėti ant tėvų lovos. Kiek vėliau tą daryti buvo uždrausta, nes tėvų lova nebeatlaikė ir paleido beveik visas savo spyruokles.

Mes, vaikai, kai labai jos pasiilgdavome, įkrisdavome į jos didelę pūkinę pagalvę ir galėdavome užuosti jos kvapą...

Išdavikės spyruoklės ėmė veržtis laukan, išlįsdamos iš dailaus raudonojo lovos čiužinio. Kai mama būdavo namie, virtuvėje kvepėdavo gardžiais valgiais: varškėtukais ar sriuba. Svetainė buvo „apstatyta“ dailiais baldais, visiškai identiškais ir vienodais, kaip ir kituose butuose.

Visi turėjome atrodyti vienodai, būti vienodai laimingi, vienodai rengtis, valgyti iš vienodų servizų ir indų. Kai kurie servizai svetainėje net nebuvo naudojami ištisus metus, nes buvo pernelyg gražūs, kad iš jų valgytume. Jie tiesiog rinkdavo dulkes dailiai išdėlioti, kaip parduotuvės vitrinoje, už stiklo, ir būdavo išimami tik ypatingomis progomis. Taip ir imdavau galvoti, kad to, kas geriausia, mes nenusipelnome gauti kasdien, kad reikia taupyti. Tai, kas geriausia, – tik retkarčiais arba niekada.

Deficitas

Anuo metu, apie 1985 m., parduotuvėse trūkdavo maisto, kai kurie produktai būdavo deficitas, normuojami, žmonės jų laukdavo eilėse.

Vieną dieną „išmetė“ bananų, todėl mama pusę dienos stovėjo eilėje, kad mums jų parneštų. Bananų kekės buvo tokios žalios, kad jų negalėjai valgyti. Bet mums, vaikams, buvo nė motais. Mes valgydavome juos žalius. Tuomet ant viršutinės virtuvės spintelės mama patiesė laikraščių ir žalių, nesunokusių vaisių kekes paslėpė nuo mūsų. Bet argi galima ką nors paslėpti nuo vaikų? Naktį, kai tėvai miegojo, pasišviesdami milžinišku prožektoriumi juos suradome ir nusinešėme po vieną į savo lovas. O ten, lindėdami po antklode, sušlamštėme kaip didžiausią delikatesą.

„Draugystė“

Kaip jau minėjau, ankstyvąją vaikystę praleidau pas močiutę. Ji man sakydavo, kad visi mes esame broliai ir seserys ir turime vienas kitą mylėti, kad esame Dievo vaikai. O štai mokykloje sužinojau, kad Dievas išgalvotas, neegzistuoja, tarsi būtų koks išgalvotas draugas, bet egzistuoja dėdė Leninas, o mes visi esame jo anūkai.

Tiesiog vienas tikėjimas pakeitė kitą. Kartais galvodavau, kad tai tiesiog tas pats Dievas, tik kitu pavadinimu. Ir štai visi mes esame ne broliai ar seserys, bet draugai. Taip plačiai buvo eskaluojama draugystė ir, žinoma, meilė. Bet meilė ne artimui, o – „Rodinai“ (liet. Tėvynei). Kad ir kaip buvo akcentuojama draugystė, aplinkui būta išdavikų. Štai mokytoja mums liepdavo skųsti vieniems kitus.

Kitą dieną mūsų nakties nuotykį su bananais papasakojau savo suolo draugei – tai, kurią laikiau savo drauge. Į klasę įėjusi mokytoja paklausė:

– Na, mieli draugai, ar turime tėvynės išdavikų?

Vidury klasės atsistojo mano draugė:

– Taip, drauge mokytoja, turime. Akvilė vogė bananus.

Išklausiusi išsamų draugės pasakojimą, mokytoja vis vis dėlto pripažino, kad tai ne vagystė ir kad ši istorija nėra išdavikiška, o aš gavau pirmą gyvenime pamoką, kad aplinkui esama ne tik draugų, bet ir išdavikų. Išdavikais būdavo laikomi ir tie, kurie lankosi bažnyčioje, ir visi kiti, kurie galvojo, veikė ir mąstė ne pagal programą. Bet iš tiesų: tai tik vieną tikėjimą pakeitė kitas. Buvo statomi paminklai naujajam dievui Leninui. Ir kaip jis tada buvo garbinamas...

Tulpė. 2017 m., popierius, pieštukai

Gėlė Leninui

Kartą mokytoja paliepė atsinešti gėlių, nes buvo Lenino gimtadienis. Mamai apie tai pranešiau vakare, kai ji pavargusi grįžo iš darbo. Mama pasakė, kad turime vieną tulpę, kurią galėsiu nunešti. Kadangi bute buvo tvanku, ji iš vakaro gėlę paliko plūduriuoti praustuvėje, pilnoje vandens.

– Atlaikys, – pasakė ji.

Ir tikrai, tulpė atrodė labai daili ir graži.

Rytą, einant į mokyklą, pakilo vėjas. Nors labai saugojau savo gėlę ir priglaudžiau prie savęs, negailestingas vėjas nuplėšė vieną jos lapelį. „Nieko tokio“, – pamaniau, gėlė atrodė visai neblogai. Pakilus dar didesniam vėjo gūsiui, nuskrido ir antras žiedlapis, po to trečias, ketvirtas, penktas ir šeštas... Liūdnai žiūrėjau į žalią vienišą tulpės kotelį. Iš baimės ėmiau raudoti, ir, jeigu pasakočiau šį pasakojimą anuo metu, tai pasakojimą padailinčiau ir užbaigčiau taip: man labai pagailo, kad vargšas Vladimiras Iljičius Leninas negaus gėlės per savo gimtadienį...

Bet kadangi rašau dabar, kai nėra baimės ir laisvės suvaržymų, galiu parašyti tiesą: verkiau, nes bijojau „draugės“ mokytojos, bijojau, kad ji mane išbars.

Mane tą dieną išgelbėjo kita mokinė, padovanojusi man baltą gvazdiką. Ilgą laiką mokykloje jaučiausi kaip tas žalias kotelis su nuplėšytais žiedlapiais.

Dramblys porceliano parduotuvėje

Maždaug tuo laikotarpiu naktimis sapnuodavau sapną, kad milžiniškas ir baisus dramblys vaikšto po mūsų butą. Atsibudusi pradėdavau rėkti. Mama man sakydavo, kad jokio dramblio čia nėra, kad man tik prisisapnavo, bet aš vis tiek nepatikėjau. Kartą bute, senose grindyse, radau to dramblio buvimo įrodymų. Grindyse buvo jo pėdsakų likučių.

– Na, ir fantazija, – ištarė mama, – tai tik senos medinės, nelygios, išvaikščiotos grindys. Viskas pas mus yra saugu, – bandė nuraminti, bet aš vis tiek, kaip detektyvė, įtariai vertinau mane supančius įvykius.

Mažas esi, ir suprasti nieko negali... O dramblys iš tiesų buvo, tik žmonės apsimetė, kad jo nemato ir vis kartodavo sau: viskas čia puiku, viskas čia gerai, nuostabi tarybinė tėvynė. Kartais žmonės ir porceliano parduotuvėje nepastebi dramblio, kuris viską aplinkui griauna. Žinoma, mama siekė mane apsaugoti, todėl nepasakojo man daugelio dalykų, kad nepapulčiau į bėdą. Ji turbūt to Lenino nelabai mėgo, todėl man įdavė tą senstelėjusią tulpę. O tiesa, tikriausiai, yra tokia, kad ji grįžo iš darbo labai pavargusi ir neturėjo laiko galvoti apie gėles.

Motinos pienas

Visai neseniai perskaičiau Noros Ikstenos knygą „Motinos pienas“. Aš dėkinga šios knygos autorei, kuri padėjo man rasti atsakymus į taip rūpimus klausimus, kamavusius mane vaikystėje. Kodėl jaučiausi taip keistai, kodėl mama negalėjo daugiau laiko skirti man, savo dukrai, ir kodėl sovietmečiu mes visi augome tarsi atskirti nuo savo motinų. Juk ši patirtis teko ne man vienai. Beveik visi mano kartos vaikai išgyveno šią atskirtį.

Knyga „Motinos pienas“ atskleidžia beveik visų mūsų daugiau ar mažiau sudėtingus likimus. Ji išversta į daugybę pasaulio kalbų. N. Ikstena per pastaruosius kelerius metus tapo žinomiausia pasaulyje latvių rašytoja. Į anglų kabą knyga išversta kaip „Sovietinis pienas“.

Mums visiems trūko to gyvybės eliksyro – motinos meilės, kuri knygoje paverčiama metafora, „motinos pienu“. Motinos pieną buvo stengiamasi pakeisti sovietiniu, valdišku pienu. Tai sovietinio režimo metafora. Valdiškas pienas mums kėlė šleikštulį, vertė nusigręžti nuo mūsų pačių, mums buvo primetami lūkesčiai ir stereotipai, elgesio modeliai, skatinantys išduoti save, laviruoti, galvoti, ką sakai, tylėti, būti tylesniems už nendrę, apsimesti iškamša, vaikščioti ant pirštų galiukų. Mums teko būti pajungtiems aparato, kuris, kaip milžiniškas dramblys, griauna, trypia ir naikina trapią vaiko būtį.

Mergaitė mėlynomis akelėmis

Kai dar buvau mamos pilve, mamai buvo nustatytas fizinis išsekimas, blogi kraujo rodikliai. Ir kas gi čia nuostabaus: du mažutėliai pamečiui gimę vaikai, o – trečias pakeliui, ir jokių motinystės atostogų, jokio poilsio, jokio atsigavimo. Mama patyrė aplinkos spaudimą ir nuolatinius raginimus nutraukti nėštumą. Bet mano mamos mama turėjo kitokį požiūrį, nei protingieji gydytojai. Ji pasakė mano mamai pranašišką žinią:

– Gimdyk. Gims mergaitė gražiomis mėlynomis akelėmis. Ir aš ją užauginsiu.

Ir nutiko taip, kaip ji sakė. Gimiau aš, turėdama dvi mamas, dvi nuostabias geras mamas.

Jeigu pasisekdavo, mes sovietmečiu turėjome dvi mamas, jeigu ne – mus augino sovietinis pienas, kurio, springdami ir dusdami, gaudavome paragauti visi. Man pasisekė, nes močiutės dėka aš bent ankstyvąją vaikystę neragavau to kartaus pieno, nes beveik nelankiau darželio, o vietoje jo turėjau nuostabų obelų sodą pas močiutę, kuris skleidė gyvybę ir džiaugsmą.

Obelų sodas

Buvau mėlyna lietaus ir melancholijos princesė. Kodėl mėlyna? Todėl, kad nuolat ilgėdavausi savo mamos, kuri būdavo ten, mieste, dirbo gydytoja, augino mano sesę ir brolį.

Man patikdavo, kai obelų sode lydavo lietus. Tuomet išbėgdavau į sodelį, šokdavau basa lietuje ant minkštutės žolės. Vaizduodavausi, kad esu šlapia spalva, mėlynų balų, vandens spalva, kuri nuplauna susikaupusį liūdesį ir atgaivina augalus. O po lietaus oras pasidaro toks nepaprastai gaivus. Man patikdavo erškėtrožių krūmas, augęs netoliese. Erškėtrožių žiedai buvo nepaprastai gležni, kvapnūs ir gražūs. Nuskinti jie virsdavo nuostabiomis dailiomis lėlėmis – princesėmis pūstomis suknelėmis, su kuriomis aš žaisdavau. O vidury pievos, prie obelų kamienų atsitiktinai išdygo nuostabi tulpė, visai ne tokia, kokią vėliau turėjau nunešti bronzinei Iljyčiaus statulai.

Lietaus garsai susimaišydavo su pralekiančio traukinio garsais. Netoliese driekėsi geležinkelio bėgiai, buvo geležinkelio stotis. Vis galvodavau: „Gal traukinyje dabar sėdi mano mama, gal pamos man iš traukinio.“ Bet dažniausiai ji atvažiuodavo oranžiniu žiguliu. Ji visada buvo tokia graži, kvepianti ir žydinti kaip gėlė. Aš visada bėgdavau jos pasitikti.

– Myliu tave, mama, ir visada mylėsiu.

Man pasisekė, kad mano mama dar šiandien yra gyva, ir tai, ko taip stigo vaikystėje, aš galiu turėti dabar. Juk mylėti ir iš naujo pažinti mamą niekada ne per vėlu.

Dabar, mama, aš suprantu. Dabar aš viską suprantu. Tu buvai man pati geriausia mama pasaulyje. Tu mane pagimdei ir, rizikuodama savo sveikata, dovanojai man gyvybę, tu mane lepinai ir į lovą atnešdavai skanios arbatos, tu viską man atiduodavai, tu mane myluodavai ir bučiuodavai... Tu buvai nepalaužiama mano herojė, atlaikanti ir pakelianti viską be menkiausio vargo.

Vaikui niekas negali pakeisti mamos. Mama jam yra pati svarbiausia. O, kaip norėčiau, mama, kad tau nebūtų reikėję tiek dirbti, tuomet paversčiau tave mažute, mažute... Aprengčiau tave pačia gražiausia erškėtrožių žiedlapių suknele, ir tu kartu su manimi žydinčių obelų sode šoktumei nerūpestingą lietaus valsą. O tuomet ištrauktume beveik niekada nenaudotus tavo servizus, tavo svajones, tavąjį džiaugsmą ir valgytume iš jų obelų pavėsyje.

Ežero atspindys

Ežeras nuščiuvęs klausėsi mano pasakojimo ir nepratarė nė žodžio. Pasilenkiau prie vandens pažvelgti į jo gelmes, bet pamačiau tik savo atspindį. Akimirką atrodė, kad jame matau mažą mergaitę mėlynomis akelėmis... Po to pamačiau tą mergaitę apsikabinusią mamą, o ją buvo apglėbusi jos mama. Visos trys moterys stovėjo išdidžiai ir su švelnia meile glaudė viena kitą.

1 – Garso spektaklis tamsoje „Eiti į pat vidurį“. Nuoroda: https://www.7md.lt/teatras/2023-07-07/Garso-spektaklis-tamsoje-Eiti-i-pat-viduri.

2 – https://m.kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/sovietine-vaikyste-charakterio-gimimas-1151738.

Įsitraukė į pogrindį

E. Šiugžda gimė 1944 m. balandžio 17 d. Vilkaviškio apskr. Vilkaviškio vls. Žaliosios k. vargonininko šeimoje, buvo vyriausias iš keturių vaikų. Kadangi tėvas dirbo skirtingose vietose (Vilkaviškyje, Žaliojoje, Pajevonyje, Alvite, Gražiškiuose), tai ir šeimai teko keltis iš vienos vietos į kitą, o Edvardas didžiąją vaikystės dalį praleido Pajevonyje (Vilkaviškio r.), kur pirmuosius metus ir mokėsi.

1962 m. baigęs Vilkaviškio S. Nėries vidurinę mokyklą, įstojo į Kauno politechnikos institutą, vėliau pradėjo dirbti Kauno radijo montavimų moksliniame tyrimų institute radijo inžinieriumi. 1972 m. gegužę E. Šiugžda dalyvavo su Romo Kalantos laidotuvėmis susijusiose demonstracijose Kaune, nuo 1975 m. įsitraukė į katalikiškos pogrindžio organizacijos „Eucharistijos bičiuliai“ veiklą: dalyvavo slaptuose šios KGB sekamos organizacijos susitikimuose Kaune – Žaliakalnyje, Šančiuose, Vilijampolėje.

Nuo 1979 m. E. Šiugžda ėmėsi rašyti straipsnius į tokius leidinius kaip „LKB kronika“, „Aušra“, nuo 1980 m. – į „Rūpintojėlį“. Paskui prisidėjo prie pastarojo leidinio redagavimo, tapo aktyviu bendradarbiu. Savo straipsnius į pogrindžio spaudą perduodavo per kunigą Alfonsą Svarinską, seseris Adą Urbonaitę, Juliją Kuodytę ir kitus žymius disidentus.

Apie 1980 m. Edvardas susipažino su laisvės kovų dalyviais Baliu Gajausku, Algirdu Petrusevičiumi, Liudu Simučiu ir Maskvos disidentais – Andrejumi Šilovu, Sergejumi Grigoriancu, iš kurių gaudavo „Einamųjų įvykių kronikas“ ir kitus jų pogrindžio leidinius.

Filosofinis žurnalas

1980 m. liepą į LSSR KGB Kauno m. skyrių E. Šiugžda buvo išvežtas tiesiai iš darbovietės. Jis buvo tardomas apie „Eucharistijos bičiulių“ veiklą, organizacijos narius ir vieną kelių asmenų pasirašytą dokumentą. Po šio pokalbio turėjo palikti darbą moksliniame tiriamajame institute, buvo nuolatos sekamas. 1980 m. pabaigoje E. Šiugžda pradėjo dirbti Kauno skaičiavimo technikos remonto gamykloje.

Jis tikėjo, kad spausdintu žodžiu padės prisikelti šiai vadinamajai antrajai Lietuvai.

1983 m. E. Šiugždai kilo idėja leisti kultūrinės, filosofinės krypties žurnalą „Viltis“, kurio viršelyje buvo psalmės žodžiai: „Atsiųski, Viešpatie, savo dvasią ir atnaujinki žemės veidą“.

1983–1986 m. drauge su žmona Livija parengė beveik visų iš septynių išėjusių „Vilties“ numerių medžiagą. 100 puslapių mašinėle spausdinamas leidinys pasirodydavo kas tris mėnesius. Didelis darbas buvo atliekamas šį leidinį dauginant ir platinant. Trečiasis leidinio numeris, išėjęs 1984 m., buvo skirtas tais metais minimam 400-ajam šv. Kazimiero mirties jubiliejui. Šis jubiliejinis numeris turėjo net 250 puslapių, jame buvo daug iliustracijų, nuotraukų. „Vilties“ straipsnių autoriai – kultūrologai Algirdas Patackas ir Petras Kimbrys, istorikai Kazys Misius ir Povilas Meškauskas. Dalį straipsnių parašė pats E. Šiugžda, kai kurie straipsniai versti iš užsienio kalbų.

Veikla sulaukus Atgimimo

1984 m. sausio 24 d. KGB darbuotojai per nelegalų susirinkimą, kuriame buvo skaitomos paskaitos apie Lietuvos istoriją, įsiveržė į butą Kaune, Vilijampolėje. E. Šiugžda drauge maždaug su 40 susirinkimo dalyvių buvo išvežti į miliciją.

1986 m. gegužės 22 d. kagėbistai, ieškodami pogrindinių religinių ir politinių leidinių, jo bute atliko kruopščią septynių valandų kratą, paskui jį nuvežė į Kauno KGB ir ten ilgai tardė. Buvo bandyta sukurpti bylą, bet tvirtų įkalčių KGB tada nesugebėjo rasti. Tardytas E. Šiugžda buvo ir LSSR KGB Vilniaus miesto skyriuje. Čia 1986 m. rugsėjo 4 d., kaip liudytojas, jis buvo klausinėjamas apie tuo metu suimtą A. Patacką, pogrindžio leidinį „Lietuvos ateitis“.

E. Šiugžda minėjo, kad visas pogrindinis darbas, leidinių dauginimas ir platinimas reikalavo ir daug laiko, ir įtampos. Didele padėjėja ir rėmėja visoje pogrindžio veikloje buvo jo žmona Livija. Dėl nuolatinio sekimo ir sudėtingo darbo rengiant „Viltį“ šio žurnalo rengimą teko nutraukti.

Nuo KGB susidorojimo išgelbėjo Atgimimas. Tačiau už dalyvavimą 1987 m. rugpjūčio 23 d. vykusiame mitinge prie A. Mickevičiaus paminklo E. Šiugždą atleido iš darbo, keletą mėnesių jis buvo bedarbis. Atgimimo metais įsidarbino atsikūrusiame Vytauto Didžiojo universitete, bet netrukus iš jo buvo pašalintas. Vėliau disidentas prisiminė: „Įsidarbinau referentu naujai atkurtame Vytauto Didžiojo universitete. Tačiau net ir ten buvau neparankus universitete lizdą susisukusiai naujajai prokomunistinei nomenklatūrai.“

Įvairūs sunkūs išmėginimai ir nedideli džiaugsmai leidžia manyti, kad dirbau reikalingą darbą Lietuvai.

E. Šiugžda buvo Kauno Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir tarybos narys. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę įstojo į Lietuvos krikščionių demokratų partiją, ėmė redaguoti jos leidžiamą laikraštį „Apžvalga“,  dirbo Briuselyje kaip Lietuvos krikščionių demokratų atstovas Baltijos kraštų informaciniame biure, kuris buvo ir neoficiali Lietuvos atstovybė. Pasibaigus darbo kadencijai ir negalėdamas dirbti oficialiai įkurtoje Lietuvos atstovybėje Belgijoje, grįžo į Lietuvą.

Neišdavė idealų

Nuo 1992 m. E. Šiugžda pradėjo dirbti laikraščio „XXI amžius“ redaktoriumi, kurį laiką kartu redagavo ir „Apžvalgą“. „XXI amžiui“ jis atidavė svarbiausius gyvenimo metus.

Kaip ir daugeliui laisvės kovų dalyvių jam, idealistui, siekiančiam prikelti Lietuvą po 50 metų okupacijos niokojimo, nebuvo lengva. 2015 m., minint 25-ąjį šio laikraščio jubiliejų, duotame interviu E. Šiugžda teigė, kad „nors ir valstybinis, bet diskriminacinis, tuo metu buvusio KGB karininko vadovaujamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas daugelį metų neteikė jokios paramos. Priežasčių, aišku, nenurodė, bet žinojome savo nuodėmes – esame už Bažnyčią, tikėjimą, valstybę, tautą“.

Tikriausiai Edvardą labiausiai skaudino, kad leidinio nerėmė savi – prašymai, adresuoti Lietuvos Vyskupų Konferencijai, teigiamo atsakymo nesulaukdavo. Tad laikraštis nemaža dalimi rėmėsi kunigų ir pasauliečių – atsidavusių leidinio platintojų – savanoryste. Leidinys „XXI amžius“ daug rašė apie partizaninį ir disidentinį pasipriešinimą okupacijos metais, didžiavosi krikščioniškomis ir tautinėmis vertybėmis.

Edvardas turėjo retą savybę matyti visokią Lietuvą – ne tik klestinčią, bet ir suvargusią, „didžiąją dalį ES šalių lenkiančią savižudybėmis, girtuoklyste, autoavarijose ir gaisruose žūstančių, nusikaltimuose ar buitiniuose konfliktuose nužudytų skaičiumi“. Jis tikėjo, kad spausdintu žodžiu padės prisikelti šiai vadinamajai antrajai Lietuvai. Kol turėjo finansinių galimybių, leido krikščioniškosios minties savaitraštį vaikams „Kregždutė“, rėmė Plungėje leidžiamą kultūros savaitraštį „Žemaičių saulutė“. E. Šiugžda pats rašė nemažai publikacijų, kai kurias pasirašydavo Lino Šalnos slapyvardžiu.

Krikščioniškosios minties, kultūros ir visuomenės laikraštį „XXI amžių“ E. Šiugžda redagavo iki 2014 m. pabaigos, o vėliau su pertraukomis – iki 2018-ųjų, kai po skaudžios autoavarijos neteko kojos. Paskui iki mirties buvo „XXI amžių“ leidžiančios VšĮ „Naujasis amžius“ direktorius.

Už nuopelnus, siekiant Lietuvos nepriklausomybės, 2005 m. E. Šiugždai suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas, 2013 m. liepos 6 d. Lietuvos Respublikos prezidento dekretu jis buvo apdovanotas LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Mirė E. Šiugžda 2023 m. vasario 28 d. Kaune, palaidotas senosiose Vilkaviškio kapinėse šalia tėvų ir 2022 m. mirusios žmonos.

Minėtame interviu Edvardas teigė: „Įvairūs sunkūs išmėginimai ir nedideli džiaugsmai leidžia manyti, kad dirbau reikalingą darbą Lietuvai.“

Štai vatine „kūrtke“ pasirėdęs prelegentas garsiai reikalauja nutraukti šitą „bezabraziją“, nes kiek gi galima mokėti už šildymą? Pasirodo, ponulis, pašalpų pilotas, dešimtmečius sėkmingai gyvuoja nerenovuotame name, tad jį esą ir plėšia tie kapitalistai.

Kodėl namas nerenovuotas? Ir jis, ir jo kaimynai, tokie pat teisingi žmonės, iš principo nesutinka, nes reikės mokėti už remontą „tiems banditams“.

Iš kur toks principas? „O prie ruso ir butus duodavo, ir mažai už šildymą reikėjo mokėti, ir jokių renovacijos mokesčių nebuvo“, – reikalą apibendrino prelegentas.

O kaip dėl gyvenimo kokybės, pavyzdžiui, dėl tualetinio popieriaus, kurio tada nebuvo parduotuvėse?

Esmė – reikia „užsukti“ šildymą, ir viskas.

Už tai buvo „Pravda“, „Izvestija“, „Trud“ ir kiti spaudos organai. Dar lignino iš gamyklos išnešdavo – išskirtinė prabanga. Tiesa, nuo „Pravdos“ kimšdavosi špižiniai kanalizacijos vamzdžiai ir išsiliedavo šuliniai kieme. Kartais būdavo net sudėtinga bristi su atliekų „viedru“ iki šiukšlinės mašinos, kuri vos įvažiavusi į kiemą nekantriai signalizuodavo ir vėluojančiųjų nelaukdavo. Kaip traukinys. Gi nieko baisaus – komunalinio ūkio valdyba nemokamai atkimšdavo.

Bet čia tik detalės. Esmė – reikia „užsukti“ šildymą, ir viskas. Kapitalistai su landsbergiais viską sunaikino, pirmiausia kolūkius, todėl maistas brangus. Ir kiaules išvežė į Europą, ir pieną, todėl pinigų žmonės neturi. ESO privatizavo kinai, todėl elektra pabrango. O V. Zelenskis tapo milijonieriumi, nes amerikonų ginklus pardavė „Mosadui“ ir nusipirko namą Floridoje. Karas tai čia išvis žydų sąmokslas, V. Putinas tėra tik to sąmokslo administratorius – taip sakant, Tel Avivo „pieška“ ant šachmatų kaladės. Taigi, tikrai metas baigti tą šildymą, nes kiek gi galima?

P. S. Gal kas nors pasakys: šalyje jau rangosi ekonominė krizė ar dar ne?

„Vot, tada tai buvo gyvenimas“, – klasikinė postsovietinių pusgalvių frazė, kurią jie paprastai ištaria negalvodami, nelygindami šio ir ano laikmečio faktų, tiesiog iš inercijos, lyg srebiant „Kobrą“ iš nučiupinėto „bambalio“.

Kita šito samprotavimo atmaina: „Mums per visas skyles jankiai trimituoja.“

Ką tamstai, durniau, kada koks nors jankis „pritrimitavo“, jei tu angliškai nemoki? Gal veikiau „Sputniko“ radijas tau į galvos protezą prisriegė šimtasiūlės naratyvų.

Dar vienas praėjusią savaitę pastebėtas neskiepyto smirdžiaus argumentas: „JT pagal Zelenskio norą nepripažino Rusiją agresoriumi.“ Kai nebaltiškai vartojami linksniai, o žodis „Rusija“ derinamas prie vyriškos giminės daiktavardžio, kai kas čia iškart paaiškėja.

Vis dėlto didžiausią siaubą kelia veisliniai lietuviai, rėkaujantys „kam tie angliški pavadinimai?!“, „dainuoti reikia lietuviškai!“, tautiškumu dangstantys savo bolševikinę esybę ir girti šokantys pagal F. Kirkorovo ar „Liube“ muzikinę patologiją. Jų smegenų mutinys yra pats didžiausias pavojus per stebuklą iškovotai Nepriklausomybei, kuri dabar degeneratų, suverenų ir namudinių istorijos interpretatorių pastangomis yra vis labiau devalvuojama.

P. S. Kaip manote, ši drama dėl KAM pirkimų įtvirtina Nepriklausomybę ar ją devalvuoja? Kai kam auksiniai šaukštai net karo akivaizdoje – esminė vertybė?

Dalis šalies mokslo bendruomenės praėjusią savaitę paragino komisiją iš naujo svarstyti klausimą dėl S. Nėries vardo naudojimo viešųjų objektų pavadinimuose ir užsakyti objektyvią kvalifikuotų tyrėjų, istorikų ir literatūrologų mokslinę ekspertizę.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) į šį kreipimąsi tuomet atsakė, kad jei mokslininkams kyla abejonių dėl sprendimo, jis gali būti skundžiamas teisme.

Desovietizacijos komisijos pirmininkas Vitas Karčiauskas BNS trečiadienį sakė, kad po mokslininkų kreipimosi pasiūlyta persvarstyti praėjusiame posėdyje priimtus sprendimus dėl S. Nėries, tačiau šis siūlymas atmestas.

Vasario pabaigoje komisija rekomendavo pakeisti S. Nėries vardo gatves Klaipėdoje, Molėtuose, Pakruojyje, Rumšiškėse, Simne, Vilniuje ir Žagarėje.

V. Karčiauskas sakė, kad mokslininkams komisija atsakys ir atsižvelgs į ten išsakytas pastabas, kai nagrinės konkrečius atvejus.

„Pirmasis konkretus atvejis jau ir šiandien aptartas – Marijampolės savivaldybės prašymas dėl Salomėjos Nėries gatvės pavadinimo“, – sakė V. Karčiauskas.

Anot jo, komisija šio klausimo nagrinėjime padarė pertrauką ir paprašė pažymos, ar S. Nėris mokėsi Marijampolės mergaičių gimnazijoje.

„Reikia truputį kitaip žiūrėti į Salomėją Nėrį Marijampolėje. Mes paprašėme pažymos, kur jos biografija būtų aiškiai išdėliota iki 1940 metų“, – teigė V. Karčiauskas.

Jis pabrėžė, kad kiekvienas atvejis dėl asmenybių vardais pavadintų viešųjų objektų – individualus, o komisija nagrinėja ne žmones, bet viešuosius objektus.

V. Karčiausko teigimu, komisija visais atvejais pažymės, kad S. Nėris veikė okupacinėse-politinėse struktūrose bei okupacinės valdžios centrinėse struktūrose ir aktyviai dalyvavo priimant sprendimus, turėjusius įtakos įtvirtinant sovietų okupaciją.

Tačiau jei viešasis objektas susijęs su S. Nėrimi, kaip poete, anot V. Karčiausko, komisija nesiims teikti rekomendacijos dėl vardo pakeitimo.

„Tam tikrais atvejais, net ir Salomėjos Nėries atveju, rekomenduosime palikti tai, kas susiję su ja, kaip poete. Nes daugybė gatvių Lietuvoje pavadintos tose vietose, kurios neturi nieko bendro nei su jos biografija, nei su ja, kaip poete, tai yra pavadinta dėl to, kad ji parvežė „Stalino saulę“, – dėstė komisijos pirmininkas.

S. Nėris drauge su kitais rašytojais kūrė sovietų valdžią šlovinančią poeziją ir prozą, 1940 metais kaip Liaudies Seimo delegatė vyko į Maskvą su prašymu priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungą.

Dėl Generolo Vėtros prašo tyrimo

Trečiadienį komisija nepriėmė sprendimo ir dėl Šiauliuose esančios atminimo lentos Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai.

V. Karčiauskas sakė, kad komisija sutarė, jog trūksta to laikotarpio informacijos, ką būdamas Šiaulių apskrities viršininku Antrojo pasaulinio karo metais veikė J. Noreika.

„Šitos informacijos, šitokio tyrimo nėra dar niekas atlikęs, todėl paprašėme, kad būtų papildomai atliktas tyrimas. Turime iki galo išsiaiškinti priimdami sprendimą“, – teigė komisijos pirmininkas.

Generolui Vėtrai skirta atminimo lenta prieš kelerius metus didelį rezonansą buvo sukėlusi ir Vilniuje. Tuometinio sostinės mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu J. Noreikai skirta lenta buvo nuimta nuo Vrublevskių bibliotekos, nes esama duomenų, kad Antrojo pasaulinio karo metais būdamas Šiaulių apskrities viršininku jis pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo. Generolo Vėtros įamžinimo gynėjai pabrėžia jo vėlesnę antinacinę ir antisovietinę veiklą. Vėliau ant bibliotekos pakabinta naujai pagaminta atminimo lenta.

Komisija trečiadienį dar kartą nagrinėjo klausimą ir dėl Veteranų ir Partizanų gatvių pavadinimų Visagine. Anksčiau konstatuota, kad jie gali likti, tačiau galutinį sprendimą priimantis LGGRTC vadovas Arūnas Bubnys nurodė savivaldybei juos pakeisti. Anot V. Karčiausko, nuspręsta kreiptis į Seimą, kad išaiškintų, kaip suprasti įstatymo normas.

„Ką vykdo komisija, ką vykdo generalinis direktorius. Mums atrodo aišku, bet kadangi išsiskiria nuomonės, tik įstatymo leidėjas turi teisę išaiškinti, kaip jis parašė ir ką turėjo omenyje“, – teigė V. Karčiauskas.

Pasak jo, jei Seimas išaiškins, kad A. Bubnys elgėsi teisingai nurodydamas pakeisti gatvės pavadinimus, tuomet jie bus pakeisti.

Totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo draudimas Lietuvoje galioja nuo praėjusių metų gegužės. Pagal jį, iš viešųjų erdvių turi būti pašalinti totalitarizmo ir autoritarizmo simboliai – paminklai, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimai, kitokie simboliai.

Be privačios erdvės

Atskiras kambarys su sava lova, kitais baldais ir žaismingomis vaikiškomis smulkmenomis buvo neįsivaizduojamas dalykas pokario metų ir vėlesniais dešimtmečiais sovietų Lietuvoje gimusiam vaikui.

Daugelis šeimų gyveno susigrūdę komunaliniuose butuose ar bendrabučiuose su bendromis virtuvėmis, bendrais, neretai lauko tualetais ir prausyklomis.

Bent penktadalis vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojų tikrai pamena laikus, kai keturių ar penkių asmenų ar dar didesnės šeimos turėdavo tenkintis vieno kambario būstu, vakarais virstančiu vienu dideliu miegamuoju, kuriame nebebuvo kur pastatyti kojos pro paklotus gultus.

Būtent gultus, nes lovą paprastai turėdavo tik tėtis su mama. Vaikams tekdavo išlankstoma brezentinė lovelė aliuminiu rėmu ar komodos apatinis stalčius, jei pasisekdavo tokį baldą užsisakyti pas nagingą baldžių.

„Išlankstomoje lovoje mano brolis miegojo iki pilnametystės, kol gyveno pas tėvus. Tikrą lovą įsigijo tik pradėjęs savarankišką gyvenimą, kai ėmė dirbti. Retas vaikas tais laikais turėdavo tikrą lovą, nes jos būstuose tiesiog netilpdavo. Pas mus namuose buvo tėvų lova, spinta, apskritas stalas, keturios kėdės, lentynėlė, ant kurios būdavo sudėtos įvairios skulptūrėlės“, – pasakojo pensinio amžiaus Irena, kilusi iš paprastos darbininkų šeimos.

O apie privačią erdvę niekas esą nė nesvajojo.

75 metų Aurelija teigė, kad pokario vaikai augo, žaidė, džiaugėsi tuo, ką turi, nes neturėjo su kuo palyginti.

„Atskiras kambarys vaikui buvo neįsivaizduojamas dalykas. Mes gyvenome be savo privačios erdvės, turėjome išmokti būti kartu su šeimos nariais, išmokti nusileisti, žinoti, kada ir ką pasakyti. Neturėjome porcelianinių ar keraminių puodelių, tik metalinius, bet jie visada privalėjo būti švarūs ir tuo pasirūpinti turėdavo kiekvienas vaikas šeimoje. Bet mes mokėjome džiaugtis bet kokiu blizgučiu, bet kokia naujai atsiradusia spalva. Visi buvome aprengti vienodai, kažkokiais nutįsusiais sportiniais rūbais. Problema atsirado paauglystėje, kai jau norėjosi pasipuošti, kad kažkam patiktum“, – prisiminė Aurelija.

Vaizdas: šioje nuotraukoje užfiksuotas labiau pasiturinčių sovietinių piliečių butas. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Naktį – eilėje prie baldų

Skurdi buitis ilgus dešimtmečius slėgė daugybę sovietinės Lietuvos žmonių.

1964-aisiais Irenos tėvai gavo būstą naujame daugiabutyje, tad senuosius baldus paliko sename žinybiniame bute.

Moteris pasakojo, kad jos mama iš seno būsto pasiėmė tik lovą, visus kitus baldus nusprendė pirkti naujus.

„Fabrike gaminti baldai buvo gana brangūs ir jų nebuvo galima gauti. Tėvai prie baldų stovėjo per naktį užsiėmę eilę. Mama neturėjo pinigų, bet mano brolis jau dirbo ir jai padėjo, nes tuomet gaudavo vadinamąjį tryliktą atlyginimą. Tuomet mūsų naujajame bute atsirado trijų dalių šviesi sekcija, trikampis staliukas, du foteliai plonomis kojelėmis. O 1968 m. įsigijome ir televizorių“, – pasakojo Irena.

Moteris prisimena, kad tuomet šaldytuvo dar neturėjo, nes tai tuo metu buvo ypatingos prabangos prekė, namuose nebuvo ir kilimo, tik vėliau pavyko įsigyti siaurą kiliminį taką.

Vadinamuosiuose chruščiovinio tipo namuose virtuvėse šaldytuvo funkciją turėdavo atlikti nedidelė spintelė po palange su atviru plyšiu į lauką.

Šią sovietinės buities anomaliją netrukus gyventojai „užaklindavo“, kai vis daugiau žmonių jau galėdavo įsigyti šaldytuvus.

„Į sekciją už stiklo paprastai žmonės dėdavo indus, bet juos gauti irgi būdavo nelengva. Pas mus, pamenu, buvo padėti šeši puodeliai ir kelios purpurinės spalvos stiklinės taurės, prabangių indų mes neturėjome. Indai kainavo tuomet nepigiai ir gauti jų nebuvo galima“, – prisiminė Irena.

Dažname bute dienines užuolaidas moterys pasigamindavo iš tinklo, jas nudažydavo rudai, ant to tinklo išsiuvinėdavo gelsvas stilizuotas tulpes.

Moterys buvo labai išradingos, rasdavo, kaip papuošti namus.

„Tuomet nebuvo nieko, nei dažų, nei tapetų. Klausimas, kaip namus paversti jaukiais, kaip juos susiremontuoti? Viena mano pažįstama iš nevilties leido vaikams piešti ant sienų, ne teplioti, o gražiai piešti, neįsivaizduojate, kokios puikios kompozicijos išėjo. Paskui prisidėjo ir tėvai, piešė ten, kur vaikai nepasiekė, nors nė vienas nebuvo dailininkas. Labai šauniai sugalvojo, žmonės pas mus buvo kūrybingi“, – pasakojo Aurelija.

Eksponatai: ne viename muziejuje yra užsilikusių sovietmečio propagandinių plokštelių, be kurių įrašų neapsieidavo nė vienas ano meto oficialus renginys. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Išbandymas šaltu vandeniu

Šiandien sunkiai suvokiamas dalykas – gyvenimas be šilto vandens. Ir taip ketvirtį amžiaus pačioje „laimingiausioje“ valstybėje visame pasaulyje.

Jūs neįsivaizduojate, koks džiaugsmas žmogui tas šiltas vanduo, kurio jis tris dešimtmečius neturėjo.

„Šiandien tai atrodo katastrofa. O tada mūsų namuose buvo krosnis. Tai kartais pašildydavo to vandens, bet dažniausiai tekdavo praustis šaltu. Didelis įvykis būdavo skalbimas, kai būdavo skalbiami rūbai ir patalynė, kuri būdavo tik balta. Tekdavo ją ilgai virinti. Tądien visi darbai sukdavosi tik apie skalbimą, ir visi šeimos nariai, kiek galėdavo, tiek padėdavo. Jei šiandien reikėtų taip gyventi, kažin, ar bemokėtume“, – svarstė moteris.

Anot Aurelijos, šiandien žmonės neįvertina paprastų smulkmenų, kuriomis turėtume džiaugtis, kad ir šiltu vandeniu, tekančiu iš čiaupo, kuris Lietuvos miestuose atsirado tik po kokių 25 metų po karo.

„Jūs neįsivaizduojate, koks džiaugsmas žmogui tas šiltas vanduo, kurio jis tris dešimtmečius neturėjo“, – kalbėjo moteris.

Indai: tokių masinės gamybos sovietmečio gamyklų servizų, silkinių ar vazų vaisiams būdavo kone kiekviename sovietinio žmogaus bute. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Visos – auksarankės

Moterys tuomet kelnių nedėvėjo, tik – sijonus, sukneles, palaidines. Viską siūdinosi pačios arba pas siuvėją.

Vasarą moterys dažniausiai dėvėjo pačių siūtas kartūno ar medvilnės sukneles arba chalatus.

Panašiu modeliu buvo „pasipuošusi“ ir Sovietų Sąjungos pirmoji ponia Nina Chruščiova per susitikimą su JAV prezidentu J. F. Kennedy ir jo žmona, elegantiškąja to meto stiliaus ikona Jacqueline.

Žvelgiant į ano meto nuotraukas, kontrastas tarp šių dviejų moterų – stulbinantis.

Sovietų lyderio žmona tarsi atspindėjo visų šalies moterų apgailėtiną dalią.

Vienas „egzotiškiausių“ sovietmečio moterų aprangos eksponatų Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje – storos moteriškos, prie korseto prisegamos pilkos spalvos medvilninės kojinės – sunkiai suvokiama aprangos detalė šiuolaikinėms damoms.

Vis dėlto N. Chruščiovos rengimosi stilius nebuvo lietuvaičių mados etalonas.

Moterys ieškojo, kaip pasipuošti, ir pačios ne tik siuvo, bet ir mezgė, nes parduotuvėse nebūdavo padoresnių drabužių.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikė Zita Genienė parodė kolekciją sovietmečio fotografijų, kuriose užfiksuotas fabriko darbininkių laisvalaikis bendrabutyje.

Tik viena jų varto literatūrinį žurnalą „Pergalė“, visų kitų merginų rankose – mezginiai ar siuviniai.

„Tai buvo toks laikmetis, kai, norėdamos pasipuošti, moterys ir merginos turėdavo viską pasidaryti pačios. Lietuvės labai darbščios ir išradingos. Štai šioje nuotraukoje – buvusios „Baltijos“ laivų statyklos darbuotojos butas. Ji irgi mezga. Kambaryje matyti įprasta tam laikui sofa, išlankstomas stalas, kurį vadindavo stalu-knyga, yra televizorius, kilimas ant grindų“, – vardijo Z. Genienė.

Zita Genienė. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Geresni daiktai – deficitas

Norint įsigyti geresnius baldus XX a. 8–9 dešimtmetyje, sovietų Lietuvoje reikėdavo gauti vadinamąsias paskyras arba talonus.

Juos būdavo galima gauti arba stachanovietiškai dirbant, arba turint pažinčių, vadinamąjį blatą.

Talonų reikėjo, kad įsigytum ir kitus buities reikmenis, iš šios patirties netrukus radosi šmaikštus dvieilis: „Ačiū partijai, tėvynei už taloną patalynei.“

Deficitas buvo viskas, pradedant tualetiniu popieriumi ir baigiant majonezu ar importiniais batais.

„Apmaudu, kai žinojome, kad yra tokių dalykų ir pas mus, bet mes negalėjome jų gauti. Buvo toks posakis „tovar išči“ (ieškok prekių – liet.), kaip ir „tovarišči“ (draugai – liet.), kitaip tariant, turėk draugų ir visko gausi. Be to, reikėjo turėti ir finansinių galimybių tas prekes įsigyti, nes atlyginimai buvo labai menki. Tad tekdavo daug ko atsisakyti. Nors negaliu teigti, kad sovietinis laikotarpis buvo tik juodas, būdavo ir šviesesnių momentų – knygos, bendravimas“, – neslėpė Aurelija.

Deficitas: o štai išskirtinės kokybės Kauno gamyklos „Jiesia“ porceliano įsigyti sovietmečiu pavykdavo tikrai ne kiekvienai šeimininkei. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Alkoholis – sistemos esmė

Dalis visuomenės sovietmečiu bendravimo neįsivaizdavo be degtinės butelio, kuris buvo vienas sovietinės sistemos simbolių ir jos esmė.

Tiesa, viešai nedeklaruojamas. Prie šio „gero“ netruko įprasti ir naujų „broliškų respublikų“ piliečiai.

Sovietmečiu buvo geriama visur, įvairiomis progomis.

Alkoholis tapo savotišku socializacijos testu, kuris leisdavo lengviau įsilieti į bet kurį kolektyvą, o blaivininkai to meto visuomenei kėlė įtarimą.

Tuo metu SSRS gyveno daugiau nei 290 mln. gyventojų.

Milžinišką šalį reikėjo kažkaip suvaldyti, tad alkoholis tapo priemone, vienijančia tautas ir žmones.

Be to, valstybė iš alkoholio vartojimo gaudavo milžiniškų pajamų į biudžetą, todėl šita yda ir buvo toleruojama – gerta net darbo vietose darbo metu.

Vis dėlto proga gėrimui būtinai buvo reikalinga.

Tad kiekviename darbo kolektyve buvo „aplaistomas“ pirmasis atlyginimas, išėjimas į atostogas, sugrįžimas iš atostogų, gimtadieniai, vardadieniai, premijos, jau nekalbant apie sovietines šventes.

Sovietmečiu buvo geriama švietimo ir gydymo įstaigose, fabrikuose ir gamyklose, jau nekalbant apie kolūkius ir tarybinius ūkius, taip pat teatruose ir partijos komitetuose, neišskiriant ir tarybinės milicijos bei šlovingosios sovietinės armijos.

Besaikį gėrimą šalyje tramdyti ėmė Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Centro komiteto generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas.

Kovos su girtavimu ir alkoholizmu kampanija organizuota visos valstybės mastu 1985–1987 m. persitvarkymo pradžioje.

Dėl visuomenėje nusistovėjusios alkoholio kultūros griovimo M. Gorbačiovas pramintas „Mineraliniu sekretoriumi“, tačiau net ir tuo metu nesibaigiantis šventimas darbovietėse nenutrūko.

Sudėtingas metas buvo.

Vienišas senjoras neišgyventų?

Nepaisant skurdžios buities ir nepriteklių, taip pat aplink klestinčio alkoholizmo, sovietinis laikotarpis, anot Aurelijos, nebuvo tik juodas ar baltas.

Vis dėlto vyresnio amžiaus žmogui tai buvo kur kas mažiau palankus metas nei dabar.

„Tarkime, senyvas žmogus, kaip aš, 75 metų amžiaus, sovietmečiu jau buvo labai senas. Klausimas, ar galėjo išgyventi senas žmogus anais laikais vienas? Ne. Toks žmogus galėjo gyventi tik šeimoje arba jį turėjo kažkas prižiūrėti. Ar tokio amžiaus žmogus gali išgyventi vienas dabar? Žinoma. Šiais laikais garbaus amžiaus žmogus gali gyventi visiškai nepriklausomas nuo kitų, jei, žinoma, nėra labai sunkus ligonis“, – kalbėjo Aurelija.

Moteris vardijo šių dienų privalumus ir galimybes senyviems žmonėms, tereikia turėti noro.

„Neišeidamas iš namų gali susiorganizuoti sau kelionę, gali pabėgti nuo minios šurmulio, gali lankyti renginius, muziejus, gali mokytis, argi tai ne gyvenimas? Dabar mes turime kitas galimybes nei sovietmečiu. Pradedant šiltu vandeniu namuose ir baigiant kelionėmis į užsienį“, – šių laikų galimybes senjorams vardijo senjorė.

Anot Aurelijos, šių dienų privalumas tas, kad žmogus gali pasirinkti, ką veikti, ką skaityti, ką klausyti, kur eiti, su kuo bendrauti, o sovietmečiu pasirinkimo nebuvo, į kurią vagą įstatė, ją ir turėjai „arti“, patinka ar nepatinka.

„Žinoma, dalis žmonių taip negalvoja. Ir tik todėl, kad pavydi kitiems, daugiau pasiekusiesiems. Ne paslaptis, yra tokių, kuriems norėtųsi, kad vėl visi skęstų skurde ir tamsoje. Bet kai sudėlioji faktus, kas buvo tada ir kaip žmonių buitis pagerėjo dabar, viskas kaip ant delno. Skirtumai akivaizdūs ir tai neigti yra tiesiog kvaila“, – kalbėjo Aurelija.

Pavyzdžiai: muziejuje yra sovietmečio žuvų konservų gamyklos gaminių reklaminių nuotraukų, kurios šiandien vieniems kelia šypseną, kitiems – graudulį. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Propagandos elementai

Anot Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikės Z. Genienės, sovietinis baisumas yra net ne to meto daiktai ar buitis, bet ta įtempta atmosfera, nelaisva visuomenė.

„Nors tuomet jaunimas čia, anapus geležinės uždangos, mažai paisė sovietinės propagandos, jie svajojo apie džinsus, užsienio atlikėjų plokšteles, patefonus. Beje, kalbant apie plokšteles, turime didelę kolekciją propagandinių plokštelių, kurias būdavo privaloma klausytis sovietinių renginių metu, jų tiražai buvo milžiniški. Dabar jas muziejuje naudosime edukacijose“, – pasakojo muziejaus istorikė.

Ant vienos 1978 m. rusiškos plokštelės, kurioje įrašytas pasakojimas apie V. Lenino gyvenimą, voko mažomis raidėmis atspausdintas angliškas užrašas „Made in USSR“.

Sunku suvokti, kokiai rinkai Vakaruose galėjo būti skirti šie propagandiniai įrašai.

Muziejuje yra išsaugotos ir XX a. 7–8 dešimtmečio instrukcijos to meto muziejininkams, kaip rinkti istorinę medžiagą.

Nurodyta, kad akcentai turi būti socialistinis lenktyniavimas, pasakyta, kokia nuotrauka tą informaciją reikia iliustruoti, kokie rodikliai turi atsispindėti.

„Manau, kad tuomet prie staklių ar kitur pramonės įmonėse dirbančiam žmogui buvo lengviau gyventi nei inteligentui ar kūrybiniam žmogui, kuriems būdavo konkrečiai nurodyta, ką kalbėti, ką skaityti, kaip parodas rengti. Sudėtingas metas buvo“, – prisiminė Z. Genienė.

Aktyviai veikti negalėjo

Sovietams inkorporavus Lietuvą į SSRS sudėtį, 1940 m. laikinai ėjęs JAV valstybės sekretoriaus pareigas Benjaminas Sumneris Wellesas savo vyriausybės vardu paskelbė, kad JAV administracija nepripažįsta Baltijos šalių okupacijos, ir pripažino Lietuvos diplomatinę tarnybą užsienyje, atstovybes ir konsulatus.

1941 m. buvo atšildytos Lietuvos valstybės lėšos, laikomos JAV bankuose, nes tas lėšas amerikiečių valdžia buvo įšaldžiusi, kai sovietai okupavo Lietuvą. Ilgainiui A. Smetonai pradėta mokėti iš tų atšildytų lėšų po 800 dolerių kas mėnesį jo pragyvenimui su žmona JAV. Prezidento gyvenimą, politinę veiklą JAV sunkino tai, kad jis negalėjo laikyti savęs jokios vyriausybės nariu, užsiimti aktyvia politine veikla, – su tokia sąlyga jis gavo JAV vizą.

Nepaisant to, A. Smetoną priėmė ir minėtas B. S. Wellesas, ir JAV prezidentas Franklinas D. Rooseveltas. A. Smetona kreipėsi į JAV ir Kanados gyventojus per nacionalinio transliuotojo radijo tinklą, rašė straipsnius į lietuvišką spaudą, dalyvaudavo tautininkų išeivijos renginiuose, nes kitos lietuvių išeivijos organizacijos jam priekaištavo dėl nesipriešinimo sovietų agresijai. Minėtas ir kiti nepagrįsti kaltinimai dėl naktinio 1940 m. birželio 14-osios posėdžio sprendimų gajūs iki šiol. Ypač tie, kuriuos 50 metų skleidė sovietų propaganda.

Pora: prezidentas su žmona Sofija Smetoniene 1941 m. kovo 10 d., atvykę į Niujorką. / V. J. Smetonos archyvo nuotr.

Prezidento „kaltės“

Netiesa, kad prezidentas, palikdamas Lietuvą, išgrobstė valstybės iždą, – A. Smetona paėmė iš banko tik savo sąskaitoje buvusius pinigus.

Prezidentas ir tik keli ministrai naktiniame 1940 m. birželio 14-osios posėdyje, kuriame buvo svarstomas SSRS ultimatumas Lietuvai, pasisakė už pasipriešinimą okupantams ginklu, pasisakė prieš Valstybės saugumo departamento direktoriaus Augustino Povilaičio ir vidaus reikalų ministro Kazimiero Skučo suėmimą.

Vyriausybės sprendimas buvo priešingas. Už nesipriešinimą ginklu pasisakė tuometis kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas, pats ministras pirmininkas Antanas Merkys, jo pavaduotojas Kazys Bizauskas ir net ketintas į jo vietą skirti naujojoje Lietuvos vyriausybėje (ją sudaryti reikalauta SSRS ultimatume) Stasys Raštikis, anksčiau vadovavęs Lietuvos kariuomenei.

Nors prezidentui priekaištaujama, kad jis, būdamas ginkluotųjų pajėgų vadas, neliepė gerai parengtai Lietuvos kariuomenei priešintis sovietų invazijai, A. Smetona neturėjo teisės vienašališkai priimti tokio sprendimo – reikėjo kariuomenės vado ir ministro pirmininko sutikimo, jų parašų.

Ar galėjo prezidentas ką nors pakeisti? Pasak paties A. Smetonos, tą istorinę naktį nebuvo jokių galimybių ir laiko pakeisti ministrų kabinetą, jo pirmininką, kad būtų priimti kitokie sprendimai.

A. Smetonos politinei veiklai JAV kišo koją ir tai, kad į karą prieš Vokietiją įstojo JAV, tapdama SSRS sąjungininke.

Okupacija buvo neišvengiama

Anot istoriko Algimanto Kasparavičiaus, nors išvengti okupacijos buvo neįmanoma, bet pasipriešinimo atveju sovietinės okupacijos teisėtumo fasadas būtų sugriautas, o Lietuva nebūtų strimgalviais puolusi į SSRS glėbį. Gal net būtų galėjusi pasukti Lenkijos keliu? A. Smetona, priešingai nei Latvijos ir Estijos prezidentai, blaiviai įvertinęs susidariusią situaciją po SSRS ultimatumo priėmimo, nusprendė trauktis iš Lietuvos. Mat nenorėjo, kaip pats yra sakęs, kad sovietai priverstų jį savo rankomis subolševikinti Lietuvą.

Prezidento rankose pagal 1938 m. Konstituciją buvo sutelktos didžiulės galios. Todėl sovietai su skubiai sudaryta nauja Lietuvos vyriausybe  uoliai medžiojo A. Smetoną, kad šis pasirašytų aneksiją įteisinančius dokumentus.

A. Smetona numatė subolševikinimą – jis tikslingai paskyrė ministrą pirmininką Antaną Merkį laikinai eiti prezidento pareigas, o tai reiškė, kad šis neturi teisės paskirti naujo prezidento. Tai sovietams turėjo tapti sunkia teisine kliūtimi inkorporuojant Lietuvą į SSRS.

Deja, Maskva privertė A. Merkį pažeisti Lietuvos Konstituciją.

Likimas: Sofija Smetonienė su sūnumi Juliumi Rimgaudu Smetona dalyvauja atsisveikinimo su A. Smetona ceremonijoje Klivlande. 1944 m. sausio 13 d. / V. J. Smetonos archyvo nuotr.

Nepatogus ir JAV, ir SSRS

Anot istoriko, rašytojo ir diplomato Alfonso Eidinto, A. Smetona emigracijoje JAV laikė save Lietuvos prezidentu ir teigė, kad pokarinė Lietuva turės būti atkurta 1918 m. sukurtosios demokratinės Lietuvos pagrindais. Tačiau aktyviai veikti emigracijoje prezidentas negalėjo dėl pažado nedalyvauti politinėje veikloje.

A. Smetonos politinei veiklai JAV kišo koją ir tai, kad į karą prieš Vokietiją įstojo JAV, tapdama SSRS sąjungininke. Pasak istoriko A. Kasparavičiaus, esant tokiai situacijai, A. Smetona emigracijoje tapo nepatogia figūra abiem pusėms.

Pirmiausia, žinoma, Maskvai, kuri turėjo pagrindo baimintis, kad, karui baigiantis ar pasibaigus, amerikiečiai gali atgaivinti Lietuvos prezidento reikalą tarptautinėje arenoje arba derybose su SSRS ir taip išryškinti sovietų valdžios teisėtumo klausimą Baltijos šalyse. Juk A. Smetona formaliai galėjo atnaujinti savo veiklą. Kad to neįvyktų, sovietams buvo svarbu neutralizuoti Lietuvos prezidentą. Kas galėtų tai paneigti? Tai gal išties 1944 m. sausio 9-ąją Klivlande kilęs gaisras, nusinešęs A. Smetonos gyvybę, buvo sovietų NKVD suplanuotas?

Ne apie oficialią prezidento mirties priežastį, bet apie iki šiol gyvybingą, nors neparemtą svariais argumentais, jo žūties versiją prieš kelerius metus teko kalbėtis su šiauliečiu teisininku Stasiu Šimkevičiumi ir ne vieną knygą apie A. Smetoną ir jo šeimos narius parašiusia kauniete istorike dr. Ingrida Jakubavičiene.

Įvardijo kaltininką

A. Smetona, 1943 m. rudenį susirašinėdamas su Lietuvos diplomatais, atkreipė dėmesį į blogą namo, kuriame gyveno, šildymo sistemos būklę. Pasak A. Eidinto, nėra žinių, kad tą problemą būtų mėginta spręsti. Galbūt apie tą problemą žinojo ir prezidento žūtimi galimai suinteresuotas Kremlius?

Prieš kelerius metus S. Šimkevičius drąsiai teigė, kad A. Smetoną gaisre pražudė ilgametis Lietuvos komunistas Povilas Rotomskis. Pasak teisininko, jis prie šios išvados priėjo ilgai tyrinėjęs, lyginęs faktus. Beje, P. Rotomskio pavardę knygoje „Duetas. Antanas ir Sofija Smetonos“ mini ir dr. I. Jakubavičienė. Beje, S. Šimkevičius, savarankiškai tyrinėjęs A. Smetonos žūties priežastis, šios knygos nebuvo skaitęs.

Minėtoje dr. I. Jakubavičienės knygoje, be Sofijos Smetonienės, A. Smetonos sūnaus Juliaus oficialių liudijimų apie gaisrą, straipsnių iš to meto JAV laikraščių ir kitų šaltinių, istorikė atkreipia dėmesį į nekorektišką kairiosios lietuvių išeivijos spaudos poziciją, nurodant A. Smetonos žūties priežastį: grįžo paimti žmonos kailinių ir todėl užduso dūmuose. Iš tiesų dar nepasveikęs po gripo prezidentas nenorėjo bėgti žiemą į kiemą vienmarškinis.

Laidotuvės: prezidento A.Smetonos karstas garbingai palydimas į Klivlando šv. Jono katedrą, kurioje buvo aukojamos šv. Mišios. 1944 m. sausio 13 d. / V. J. Smetonos archyvo nuotr.

Keisti sutapimai

Knygos autorė kartu atkreipė dėmesį ir į sklidusius JAV gandus apie visur prasismelkiančių čekistų dalyvavimą sukeliant gaisrą. Tie gandai pasiekė ir Lietuvą.

Dr. I. Jakubavičienė nurodo šaltinį, kuriame pirmą kartą viešai įvardytas Smetonų namo Klivlande padegimo organizatorius P. Rotomskis. Tai Vandos Mickuvienės straipsnis 1994 m. „Lietuvos aide“. Ji rašė, kad, 1949 m. viešėdama pas Rotomskius Klaipėdoje, buvo supažindinta su svečiu iš Vilniaus P. Rotomskiu. Jai buvo pašnibždėta, kad tai „didelis komunistas“, 1946–1948 m. dirbęs sovietinės Lietuvos užsienio reikalų ministru. Kai P. Rotomskis įkaušo, matyt, norėdamas pasipuikuoti savo žygdarbiais, prasitarė, kad tai jis 1944 m. sausį „sutvarkęs“ A. Smetoną.

Pasak S. Šimkevičiaus, P. Rotomskis – Kremliaus gegučių Lietuvoje padėtų kiaušinių gegužiukas. Dar 1928 m., būdamas vietinės komunistų organizacijos narys, dešimčiai metų buvo uždarytas į kalėjimą už nelegalią veiklą, o pirmosios sovietų okupacijos metu, 1940–1941 m., buvo sovietinės Lietuvos vyriausybės atstovu prie SSRS Liaudies komisarų tarybos.

Karo metais P. Rotomskis buvo išsiųstas dirbti į SSRS konsulatą Niujorke – stiprinti pažangių užsienio lietuvių ryšių su Lietuva. 1944 m. vasarą grįžęs į Lietuvą, P. Rotomskis iškart tapo užsienio reikalų ministru. Anot S. Šimkevičiaus, Kremlius taip atsidėkojo P. Rotomskiui už jo darbą SSRS konsulate Niujorke, t. y. už teroristinį aktą Klivlande, kurio metu žuvo prezidentas A. Smetona.

Vargu ar atsitiktinumas

Istoriko A. Kasparavičiaus nuomone, S. Šimkevičiaus išvadas galima vertinti įvairiai, bet tikėtina, kad P. Rotomskis dalyvavo akcijoje prieš prezidentą. „Be kitų priežasčių ir anksčiau nurodytų sutapimų, vargu ar atsitiktinai P. Rotomskis staiga atsiduria SSRS konsulate ir praktiškai iškart po A.Smetonos mįslingos žūties išvyksta iš JAV“, – pastebėjo istorikas.

Anot S. Šimkevičiaus, ministro portfelis – ne vienintelė SSRS padėka P. Rotomskiui. „Jo nekrologe aptikau informaciją, kad grįžusį iš JAV į Lietuvą P. Rotomskį sovietų vyriausybė apdovanojo Darbo raudonosios vėliavos ir Garbės ženklo ordinais, medaliu „Už šaunų darbą Didžiajame Tėvynės kare“. Apie tuos P.Rotomskio apdovanojimus kažkodėl nutylėjo sovietinė enciklopedija“, – pastebėjo teisininkas.

S. Šimkevičiaus nuomone, šie apdovanojimai – tai dar kelios padėkos P .Rotomskiui už teroristinio akto surengimą Klivlande. „Minėtas nekrologas, išspausdintas „Tiesos“ laikraštyje, tik patvirtino mano spėjimą, kad būtent P. Rotomskis buvo gaisro Klivlande organizatorius“, – sakė S. Šimkevičius.

V. J. Smetonos archyvo nuotr.

Vairuotojo žinutė laikraštyje

S. Šimkevičiaus versiją patvirtina ir dar viena įdomi detalė iš dr. I. Jakubavičienės knygos „Duetas“. Knygoje rašoma apie 1993 m. „Lietuvos aide“ išspausdintą žinutę, kurią parašė buvęs komunistinės nomenklatūros atstovų vairuotojas. Jis rašė, kad kartą jam teko vežti P. Rotomskį su bičiuliu, kuriam pasigyrė sukėlęs gaisrą, per kurį žuvo A. Smetona.

Pasak istorikės I. Jakubavičienės, yra manančių, kad sovietų agentai (toks galėjo būti P. Rotomskis) užverbavo Smetonų tarnaitę ar vieną iš namo kaimynių sukelti gaisrą. Tačiau jokių tai patvirtinančių dokumentų iki šiol nerasta, o gal ir neieškota. Vis dėlto S. Šimkevičiaus versija gan įtikinanti. Juolab kad pasauliui žinomi NKVD darbo metodai. Be to, P. Rotomskis turėjo ir asmeninių interesų nužudyti A. Smetoną, kuriam valdant dešimt metų kalėjo už komunistinę veiklą.

„Siekdamos pašalinti netinkamą veikėją, visais laikais panašiai veikė ir dabar veikia faktiškai visų valstybių specialiosios tarnybos. Priminsiu, kad prezidento A. Smetonos pagrobimo ar pašalinimo galimybes sovietų režimas planavo dar 1940 m. birželio pabaigoje–liepą. Tada su specialia užduotimi į Rytprūsius buvo pasiųstas vienas būsimasis žymus sovietmečio Lietuvos istorikas, dirbęs sovietizuoto URM kurjeriu. Tuo metu A. Smetona dar buvo internuotas Vokietijoje (Rytprūsiuose). Tad versija, kad 1944 m. sausį jį nužudė sovietai Klivlande – gana logiška ir tikėtina. Nepavykus to padaryti 1940 m., buvo imtasi naujos akcijos 1944 m.“, – yra sakęs dr. A. Kasparavičius.

Trūksta dokumentų

Galutinai šią paslaptį galėtų išaiškinti autentiški tų metų SSRS pasiuntinybės Vašingtone ir sovietinės rezidentūros JAV dokumentai. Tiksliau, tų dokumentų išslaptinimas. Deja.

„Visos didžiosios valstybės savo slaptuosius archyvus ir kažkada užsienyje vykdytas specialiųjų tarnybų akcijas, ypač sėkmingas, labai uoliai slepia ir saugo lyg savo akies vyzdį, nes žvalgyba ir viešumas –  du praktiškai niekuomet nesusisiekiantys indai. Tad tikėtis, kad paslapties šydas nukris nuo keistos prezidento A.Smetonos žūties, yra gana naivu“, – mano dr. A. Kasparavičius.

Pasak istoriko, žaidžiant didelį ir brangiai kainuojantį žaidimą su Stalinu, kuris turėjo nulemti pasaulio po karo ateitį, nugalėtojų jame vaidmenį, amerikiečiai taip pat nenorėjo jokių staigmenų – visus kozirius stengėsi turėti savo rankose. „Tiesą sakant, jie negalėjo žinoti ir nežinojo, tarkime, ką kalbės ar kaip elgsis Lietuvos prezidentas karui pasibaigus. Taigi, A. Smetona buvo savotiška enigma – mįslė abiem pusėms“, – įsitikinęs dr. A. Kasparavičius.

Tad A. Smetonos žūties kaltininko tema kol kas turime tik miglotų trečiųjų asmenų prisiminimų ar liudijimų apie P. Rotomskio pasisakymus, įtarimą keliančių jo karjeros sutapimų. Tačiau to per maža, kad profesionalūs istorikai galėtų kažką konkrečiau teigti apie tikrąją A. Smetonos žūties priežastį.

Pagarba: Istorinėje LR Prezidentūroje A. Smetonos mirties metinių sukakčiai buvo skirtas renginys „Atminties dedamoji: nusilenkimas mirusiam“. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Į Lietuvą dar negrįžo

Prezidentas A.Smetona mirė 1944 m. sausio 9 d. 10 val. 20 min. ryte, gaisro metu apsinuodijęs anglies monoksidu. Sausio 13-ąją jo palaikai buvo palaidoti Klivlando Kalvarijos kapinėse, o vėliau perkelti į Nolvudo mauzoliejų (Klivlando Knollwood Cemetery Mausoleum).

1974 m. minint prezidento A. Smetonos mirties 30-metį, JAV atkurtos Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugijos narių aukomis ir pastangomis prezidento ir jo žmonos Sofijos Smetonienės palaikai buvo perkelti į Čardono mieste (Ohajo valstija) esančių Visų Sielų kapinių mauzoliejų, kur ilsisi iki šiol.

Čia taip pat saugomi keli perkelti, bet dar nepastatyti stambūs objektai: stačiatikių cerkvė iš Kėdainių, Santeklių (Akmenės r. sav.) vandens malūnas, Pakapinės (Zarasų r. sav.) vėjo malūno mazgai, pradžios mokykla iš Šiluvos (Raseinių r. sav.), daržinė iš Karališkių (Širvintų r. sav.), Tilmansams priklausęs jojimo maniežas iš Kauno.

Stačiatikių cerkvės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) buvo statomos nuo XIV a. (su pertraukomis) (1). Galima būtų teigti, jog LEM yra saugoma bene seniausia Lietuvoje išlikusi medinė cerkvė. Ją savo antrajai žmonai, turtingo Moldovos kunigaikštystės valdovo dukrai, stačiatikei Marijai Lupu apie 1652 m. Kėdainiuose pastatė protestantas, didysis LDK etmonas ir Vilniaus vaivada Jonušas Radvila (1612–1655).

Reikšmė ATR istorijai

Viena ryškiausių XVII a. asmenybių, Biržų ir Dubingių kunigaikštis J. Radvila gimė Kristupo Radvilos ir Onos Kiškaitės šeimoje. Buvo puikiai išsilavinęs, studijavo Leipcigo, Leideno universitetuose, keliavo po Angliją, Prancūziją. Mokėjo keturias kalbas. Globojo LDK evangelikus reformatus. Rizikingų sprendimų nevengęs J. Radvila buvo puikus karvedys, strategas ir politikas. Dėl didelio savo autoriteto jam nuolat pavykdavo sulaikyti kariuomenę nuo išsiskirstymo ar plėšikavimo, nors valstybė vėluodavo kariams išmokėti algas.

J. Radvila ypač rūpinosi Kėdainiais, Radviloms priklausiusiu jų privačiu miestu: keturklasę mokyklą pertvarkė į gimnaziją, įsteigė spaustuvę, popieriaus dirbtuvę, suteikė plačias savivaldos teises. Jam valdant Kėdainiuose ypatingai suklestėjo ūkis ir kultūra, o tolerancijos dėka gyvavo 6 tautinės ir 6 konfesinės bendruomenės.

Apleista: cerkvė prieš perkeliant į muziejų. 1985 m. / E. J. Morkūno nuotr.

J. Radvilos vaidmuo labai svarbus sudėtingu XVII a. vidurio karų tarp Abiejų Tautų Respublikos (ATR) ir Maskvos Kunigaikštystės, tarp ATR ir Švedijos Karalystės laikotarpiu. Rusijos ir kazokų kariuomenė 1655 m. rugpjūtį užėmė Vilnių ir Kauną, o Švedijos kariuomenė – Didžiąją Lenkiją, Prūsiją ir priartėjo prie Lietuvos. Už bendros valstybės užsienio politiką atsakingas karalius Jonas Kazimieras Vaza pabėgo į užsienį. Tuomet iniciatyvos spręsti šalies likimą ėmėsi ryžtingai veikęs J. Radvila, tapęs laisvas nuo priesaikos karaliui. Jis spalio 20 d. Radvilų rūmuose Kėdainiuose su LDK didikais ir bajorais (viso 1135) su Švedijos atstovais pasirašė Kėdainių sutartį, kuria buvo nutraukta 1569 m. LDK Liublino unija su Lenkija ir sudaryta su Švedija – Lietuva tapo Švedijos protektoratu.

Dėl to LDK valstybingumo šalininkai J. Radvilą laiko didvyriu, o glaudesnės sąjungos su Lenkija šalininkai – išdaviku. Nors Kėdainių sutartis tegaliojo trumpiau nei metus, būtent dėl šio ryžtingo žingsnio buvo sustabdyta Rusijos ekspansija į LDK iki pat ATR padalinimų 1773–1795 m.

Už tai ATR Seimas nusavino jo valdas – Biržus, Dubingius, Kėdainius, Nesvyžių, Svėdasus ir kt. Pats J. Radvila, praėjus porai mėnesių po Kėdainių sutarties pasirašymo, netikėtai mirė Tykocino pilyje (2).

Medaus mėnesį Radvilos praleido Italijoje, todėl M. Lupu Radvilienė laikoma pirmąja Europoje keliavusia moldavų moterimi.

M. Lupu likimo vingiai

J. Radvila buvo susituokęs du kartus. Pirmoji žmona Kotryna Potockytė buvo katalikė, įtakingo lenkų didiko Stepono Potockio ir Moldovos kunigaikštytės Marijos Mogilaitės dukra. Poros sūnus Kristupas anksti mirė, o vienintelė dukra Marija Ona vėliau ištekėjo už J. Radvilos pusbrolio Boguslavo, kuris po tėvo mirties buvo mergaitės globėjas.

Antroji J. Radvilos žmona M. Lupu (apie 1625–1660) – Moldovos, turėjusios bendrą sieną su ATR, gospodario (valdovo titulas) Vasile Lupu duktė. V. Lupu, būdamas Osmanų imperijos vasalas, turėjo gauti turkų sultono Ibrahimo sutikimą savo vaikų vedyboms. V. Lupu dukra Ruksandra ištekėjo už Ukrainos kazokų etmono Bogdano Chmelnickio sūnaus Timotiejaus.

M. Lupu buvo patraukli, ryškių veido bruožų, išsilavinusi, mokėjo kelias kalbas. Greičiausiai politinės iškilmingos našlio J. Radvilos ir M. Lupu vestuvės įvyko Moldovos sostinėje Jasuose, Trijų Hierarchų cerkvėje 1645 m. Jaunuosius sutuokė vyskupas, Kijevo, Galicijos ir visos Rusios metropolitas (vėliau paskelbtas šventuoju) Petras Mogila (3). M. Lupu gavo didelį kraitį. Jo vertė galėjo siekti nuo 600 tūkst. iki 2 mln. zlotų. Be to, moldavų kunigaikštytei buvo paskirtos kelios valdos: Zabluduvas, Bielyčia, Orlia, Lubenecas. Medaus mėnesį Radvilos praleido Italijoje, todėl M. Lupu Radvilienė laikoma pirmąja Europoje keliavusia moldavų moterimi.

Po vyro mirties likusi viena M. Lupu Radvilienė siekė atgauti savo kraitį, kuris tuo metu buvo pavestas saugoti B. Radvilai. Pastarasis, motyvuodamas teisinėmis priežastimis, nuolat vengė jį grąžinti. M. Lupu Radvilienė daugybę kartų ieškojo karaliaus paramos bei savo giminaičių pagalbos. Galiausiai ji kreipėsi į teismą, tačiau, nieko nelaimėjusi, 1660 m. mirė Slucko mieste.

Vis dėl to, pagal M. Lupu Radvilienės testamentą, jos teisėtiems paveldėtojams (daugiausiai kraujo ryšiais su ja nesusijusiems turto gavėjams) pavyko susigrąžinti 471 tūkst. zlotų, kurie jos valia buvo perduoti trylikai vienuolynų, septynioms bažnyčioms, Slucko mokyklai, Vilniaus pensionui ir trims ligoninėms. 200 tūkst. zlotų buvo paskirti Vilniaus Šv. Dvasios vienuolynui, o vienuolynui Kėdainiuose – 500 zlotų (4).

E. J. Morkūno nuotr.

Maldos namai kunigaikštienei

M. Lupu Radvilienė kurį laiką gyveno Kėdainiuose, Radvilų dvare. Jai statyta Kristaus Atsimainymo cerkvė stovėjo šalia Knypavos turgavietės, ties dabartinių Stepono Jaugelio-Telegos ir Sodų gatvių susikirtimu, atokiau nuo gatvės (5). J. Radvila cerkvei dovanojo du varinius varpus, tris ikonas su Dievo Motinos, Šv. Kotrynos ir arkangelo Mykolo atvaizdais, knygų, brangių bažnytinių indų bei reikmenų. Penkis paveikslus siuntė pati M. Lupu. Šalia cerkvės įsteigė nedidelį vyrų vienuolyną su keturiais stačiatikiais (iš jų du vienuoliai). Jiems J. Radvila suteikė globą ir paskyrė metinį mokestį natūra – ordinariją. Vienuolių išlaikymu rūpinosi ir jo žmona (6).

XIX a. šie maldos namai sulaukė būdami visai apleisti. Cerkvę suremontavo mieste buvęs Rusijos kariuomenės Narvos husarų pulkas. Dailininko, litografo Juozapo Ozemblovskio litografijoje ji atrodė taip: stačiakampio plano, su gana aukštu bokštu, kurį vainikavo svogūno formos kupolas su kryžiumi viršuje. 1841 m., pašventinę cerkvę stačiatikių globėjo Šv. Andriejaus vardu, pamaldas joje atnaujino Kauno dvasininkai. 1846 m. caro Nikolajaus I įsakymu prie jos buvo įsteigta parapija ir paskirtas nuolatinis šventikas.

1861 m. senąją cerkvę nukonkuravo mieste naujai pastatyta mūrinė cerkvė. Į ją buvo pernešta ir prie centrinių ikonostaso durų įtaisyta J. Radvilos dovanotoji Dievo Motinos ikona. Pamaldos senojoje cerkvėje vyko tik per Velykas ir šv. Andriejaus dieną.

1904 m. apdegusi nuo žaibo cerkvė buvo perkelta į naują vietą – stačiatikių karių kapines prie Smilgos upės dabartinėje Klevų gatvėje. Čia ji naudota kaip kapinių koplyčia. Likusios dvi J. Radvilos ikonos atsidūrė naujojoje mūrinėje cerkvėje. Buvusioje cerkvės vietoje ant postamento pastatytas metalinis kryžius (7).

Sovietmečiu cerkvė buvo labai apleista; pamaldos nebevyko. Kai avarijoje žuvo ja besirūpinęs popas, valdžia ketino cerkvę, kaip nederančią prie stačiatikių karių kapinėse palaidotų sovietų karių kapų, nugriauti. Apie 100 kėdainiškių stačiatikių meldėsi naujoje cerkvėje.

Nauji namai muziejuje

Į muziejų nugriovimui pasmerktą cerkvę nuspręsta perkelti kėdainiškio, tuometinio Miestelio skyriaus vedėjo, vėliau direktoriaus pavaduotojo muziejininkystei ir informacijai dr. Eligijaus Juvencijaus Morkūno iniciatyva. 1982 m. jos kupolas jau buvo be kryžiaus. Patalpos nerakinamos, keliose vietose prakiuręs stogas. Vidaus interjeras visiškai suniokotas: sunaikintas puošniais auksuotais medžio drožiniais ornamentuotas ikonostasas, nuplėšyti sienų tapetai, išvogtos ikonos, paveikslai, žvakidės. Anot dr. E. J. Morkūno, ikonostasu labai žavėjosi garsi dailėtyrininkė dr. Marija Matušakaitė (8).

Palikimas: cerkvės pamatai antrojoje jos vietoje, Klevų gatvės kapinėse. Ji buvo orientuota rytų–vakarų kryptimi, o įėjimas iš vakarų pusės. 2004 m. dar likę pamatai ir laipteliai. / E. J. Morkūno nuotr.

Tais pačiais metais Paminklų konservavimo instituto specialistas V. Gartfilas muziejaus užsakymu atliko architektūrinius-archeologinius cerkvės apmatavimus. Apmatuojant matmenys duoti maksimalūs. Pastato ilgis – 12,2 m, plotis – 7,6 m. Cerkvės aukštis – 6,27 m, o visas aukštis su bokštu – 9,65 m be kryžiaus. Pamato aukštis – nuo 40 cm iki 22 cm. Tikintiesiems skirtas plotas 6,29 m x 3,83 m. Apmatavimų byla saugoma LEM archyve (9).

Į muziejų cerkvė perkelta apie 1985 m. ir saugoma stoginėje ūkiniame kieme. Ją planuota statyti Miestelio pakraštyje.

Etnografinius tyrimus atliko dr. E. J. Morkūnas. Cerkvė buvo stačiakampio plano, su priestatėliu, liaudiškai neįmantrių formų, su bokšteliu. Jos siluetas artimas XVII – XVIII a. Lietuvos bažnyčių bokštams. Pastatyta iš rąstų, apkalta vertikaliai lentomis. Po karnizu iš vertikaliai kaltų lentelių padarytas ornamentas. Pamatai – mūriniai. Perdengimai ir pertvaros – medinės, vidaus patalpos buvę tapetuotos tamsiai mėlynos spalvos tapetais. Lubos plokščios, dažytos baltai. Langai aštuoniarūčiai, pagrindinėje patalpoje suporinti. Durys dvivėrės, filinginės, su stačiatikių kryžiais. Virš jų įrengta pastogė, paremta kolonėlėmis. Keturšlaitis stogas dengtas cinkuota skarda (10).

Į muziejų cerkvė perkelta apie 1985 m. ir saugoma stoginėje ūkiniame kieme. Baldų ar kitų liturginių daiktų neįgyta. Ją planuota statyti Miestelio pakraštyje. Jeigu ne dr. E. J. Morkūno entuziazmas ir noras išsaugoti pastatą, J. Radvilą, jo žmoną M. Lupu Radvilienę ir LDK klestėjusią religijos toleranciją menančios stačiatikių cerkvės būtų nelikę. Beje, tai buvo vienas svarbiausių šio, neseniai mus palikusio iškilaus muziejininko išsaugotų pastatų.

Šaltiniai

1. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/cerkve/. Žiūrėta 2023-10-01.

2. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/jonusas-radvila-1/. Žiūrėta 2023-06-12.

3. Prieiga per internetą: https://rinkosaikste.lt/naslio-zmona-prisidejusi-prie-staciatikiu-parapijos-kedainiuose-atsiradimo/. Žiūrėta 2023-06-12.

4. Zabolotnaia L. „The Riddles, myths and facts concerning Maria (Lupu) Radziwill‘s last will and testament“, in: Istorija, 2015, t. 97, Nr. 1, p. 5–25.

5. Pokalbis su LLBM direktoriaus pavaduotoju informacijai ir muziejininkystei dr. E. J. Morkūnu. 2016 m. kovo 24 d. Užrašė Inga Levickaitė-Vaškevičienė.

6. Šinkūnas P. „Kėdainių miesto istorija“. Kaunas, 1928, p. 32–33.

7. Juknevičius A. Senieji Kėdainiai. Vilnius, Inter Se, 2017, p. 107–108.

8. Pokalbis su LLBM direktoriaus pavaduotoju informacijai ir muziejininkystei dr. E. J. Morkūnu. 2016 m. kovo 24 d. Užrašė Inga Levickaitė-Vaškevičienė.

9. Kėdainių cerkvės architektūriniai-archeologiniai tyrimai. LEM archyvas, b. 564, p. 10.

10. Kėdainių cerkvės etnografiniai tyrimai. LEM archyvas, b. 556, p. 18–20.

Atkūrus nepriklausomybę, nebelikus cenzūros, atsivėrus archyvams, pirmiausia siekta ištirti šalies valstybingumo praradimo aplinkybes, rinkti medžiagą apie rezistenciją – juk tebebuvo gyvų jos dalyvių, masinių trėmimų aukų. Atskleisti okupacinės sovietų valdžios struktūrą, nacionalinio identiteto naikinimo politiką, jos įgyvendinimo mechanizmus, represinio aparato veiksmus buvo svarbu ir siekiant įvertinti KGB veiklą, susisteminti kontekstus, kad būtų galima atlikti sovietmečiu aktyvios kartos auditą.

Plačiajai visuomenei skirtų istorinių knygų lentynose radosi labai skirtingos turinio ir pateikimo prasme literatūros: nuo fotografuotų tarpukario ar išeivijoje išleistų veikalų, istorikų monografijų iki neredaguotos tremtinių publicistikos. Nuo tarpukario valstybingumui, politikos ir kultūros tradicijų raidai, atskiriems visuomenės veikėjams, menininkams skirtų dalykinių knygų iki to laikotarpio įkvėptos grožinės literatūros.

Kas kita – sovietinė kasdienybė. Joje gyveno vidutinis statistinis Lietuvos SSR pilietis, ją atsimena tie, ką sociologai vadina pagrindiniais nostalgijos sovietmečiui puoselėtojais – gimusieji 1976–1982 m.

Ši tema nebuvo svetima televizijai, periodiniams leidiniams – laikraščiams, žurnalams, vėliau ir portalams, greitai supratusiems, kad raktažodis „sovietmetis“ – pigus būdas suvilioti skaitytoją. Tereikia pakalbinti anuometę prekybos bazės darbuotoją, Kalėdų šventei skirtame tekste paskelbti autentišką pyragėlių („iš mokyklos valgyklos, po penkiolika kapeikų“) receptą, – ir auditorijos dėmesys garantuotas.

Panašiu keliu ėjo ir pelno siekiančios leidyklos, siūliusios į greitą tiražo pardavimą, o ne kokybišką analizę orientuotus memuarus. Rimtesnės išleido vieną kitą sovietmečio įkvėptą grožinės literatūros kūrinį, atidavė duoklę aktoriams, rašytojams, dailininkams, leisdamos jų atsiminimų arba atsiminimų apie juos knygas. Vien ko vertas Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje pasirodęs intymių atsivėrimų turtingas Juozo Baltušio dienoraštis, paviešintas praėjus ketvirčiui amžiaus nuo jo mirties. Tačiau šio žanro knygų misija – atskleisti žmogų, o ne atgrasios epochos subtilumus.

Tik jos, išleistos nišinių leidyklų ar mokslo institucijų, ten ir liko – nišinėse leidyklose ir mokslo institucijose. Nematomos, jei neieškomos specialiai.

Ne, akademinė bendruomenė neignoravo pralaimėjimui pasmerkto komunizmo statybų eksperimento. Kiek atokiau nuo viešų diskusijų apie Žaliojo tilto, paminklų cvirkoms ir merkurijų architektūros vertę, dirbo karta, kuriai šis laikotarpis yra įdomus ne kaip ekshumuotas iš istorijos kapinyno, bet dėl asmeninio smalsumo. Anot vieno tokių sovietmečio analizei atsidavusių tyrėjų, produktyvumu ir teksto lengvumu žavinčio istoriko Tomo Vaisetos, norinti rašyti „apie savo tėvus ir savo tėvams“.

Visa atmenančiame „Google“ archyve aptiksime ženklų, kad pastaruoju dešimtmečiu pasirodė ne viena knyga apie visuomenę, kuri sovietinėje tikrovėje sugebėjo išlikti nesovietine, apie kultūros bendruomenę, institucijų transformacijas, literatų kūrybinio išgyvenimo peripetijas, literatūros motyvus, architektūros tendencijas. Daugybė puikių knygų! Tik jos, išleistos nišinių leidyklų ar mokslo institucijų, ten ir liko – nišinėse leidyklose ir mokslo institucijose. Eiliniam skaitytojui nematomos, jei neieškomos specialiai. Nors... gal jam ir neskirtos? Tam, kad norėtum gilintis į popieriun išguldytus pokalbius apie sovietinį literatūros lauką, turi juo domėtis. O jei esi tik vidutinis statistinis ir tau knietėtų pažinti po prekystaliu slėptą sovietmetį, o ne anuomečių intelektualų dvasinio tyrimo išsaugojimo receptai ar elito santykių aiškinimosi vingrybės?

Tam statistiniam vidutiniokui netolimos praeities tyrinėjimus atstojo televizijos (pseudo)dokumentika ir interviu su partinius veikėjus aptarnavusiomis padavėjomis. Kad toks tikrų, o ne pikantiškų žinių deficitas turi ilgalaikių padarinių, tapo akivaizdu, kai „raudonasis“ laikmetis populiariajame diskurse ėmė lietis legendomis. Jei nežinai, kaip buvo iš tikrųjų, manai, kad atminimuose užsifiksavęs įvaizdis ir yra tikrovė. Disidentai, režimo suvaržymai? Buvo, bet... kažkur toli nuo komunizmo statybose pasyviai dalyvavusio eilinio žmogaus kasdienybės.

Banalusis „to tikrojo“ sovietinio plombyro motyvas išaugino nostalgiją jau ne tik vaikystės kavinėms su puošniomis freskomis ar vitražais. Prisiminimai apie senuosius multikus it magnetas geležį į mūsų namus pritraukė ir naujausių laikų animacijos serialą apie Mašą ir lokį, sugrįžo tradicija metus palydėti su „Likimo ironija“, socialinių tinklų vartotojai ėmė kvatotis ir verkti, laikindami iš sovietinių motyvų sukurtus juokelius ir nostalgiškus pasakojimus.

Atrodė, kad toji ranka pasiekiama praeitis gerai daliai nepriklausomos Lietuvos visuomenės kompensuoja „dvasinių ryšių – gailestingumo, empatijos, atjautos vienas kitam, paramos ir savitarpio pagalbos – deficitą“. Turbūt nustebsite, tačiau ši citata – iš Rusijos diktatoriaus 2012-ųjų metinio pranešimo. Jame jis iš užmaršties sugrąžino ir garsiąją savoką „Духовные скрепы“ (dvasinės jungtys), suteikdamas jai naujų prasmių. Šiandien jau žinome, kad nuo popkultūros – tiek menančios SSRS laikus, tiek kuriamos naujos, atkartojant senuosius penkiolikoje respublikų atpažįstamus motyvus, – Kremlius ir pradėjo lipdyti savąją sovietinės imperijos atkūrimo ideologiją.

Tik ar galima kaltinti visuomenę, kad ji ilgisi išdaigų pionierių stovykloje, jei niekas nepasakoja apie tos vaikystės užkulisius su nepilnamečių abortais? Kad pas senelius kaime pirmuosius kelerius gyvenimo metus praleido ne dėl tyro oro ir šviežio karvės pieno, bet kad motinos privalėjo grįžti į darbą, buvo priverstos atplėšti nuo savęs dar žindomus kūdikius. Žinodamas kontekstą, kitaip perskaitai ir jauniems tėvams skirtą seną knygą, kurioje primygtinai nerekomenduota nešioti verkiančių kūdikių – esą jie pernelyg pripras.

Kodėl septintąjį dešimtmetį be didelių pažinčių dar buvo galima įsigyti ananasų, o 1983-iaisiais – jau nebe? Kaip apskritai veikė deficito ekonomika ir kas iš jos pelnėsi? Kur link vystėsi Lietuvos inžinerija, kokia buvo tikroji, o ne ataskaitose Maskvai piešiama pramonės padėtis. Kodėl „Landsbergio sugriauti“ kolūkiai – tai ne gerai apmokamas darbas pramaišiui su linksmomis šventėmis, bet pirmąją tikrą sovietmečio kartą ir visas paskesnes, Lietuvos kaimo kultūrą sunaikinęs virusas, kurio padarinius aprašė Romualdas Granauskas apysakoje „Gyvenimas po klevu“?

Labai jau ilgai laukėme atsakymų į šiuos neseną praeitį iliustruojančius klausimus. Tiek ilgai, kad, dairydamosios naujų veiklos nišų, sovietmetį pagaliau atrado ir leidyklos. 2021 m. buvo perleista prof. Danutės Gailienės knyga „Ką jie mums padarė“ (pirmą kartą išleista 2008 m.) – knyga, kurioje galima rasti paaiškinimus apie sovietmečio represijų, okupacijų traumų padarinius ištisoms kartoms, mūsų elgesiui. Tekstas, kuriame moksliniais tyrimo metodais pagrįsti argumentai pateikiami kiekvienam įkandamu stiliumi. Kodėl mes tokie įtarūs, kodėl slepiame jausmus, bijome išsakyti savo nuomonę, kur rasti stiprybės, – atsakymus pateikianti nediduko formato pustrečio šimto puslapių knygelė drąsiai galėtų atsidurti tarp dabar taip madingų populiariosios psichologijos vadovų.

2022-ųjų Metų knygos rinkimuose Publicistikos ir dokumentikos kategorijose tarp penkių leidinių net du buvo šį istorinį laikotarpį tyrinėjančios plačiajai visuomenei skirtos monografijos (Valdemaro Klumbio ir Tomo Vaisetos „Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“ (leidykla „Baltos lankos“) ir Dalios Leinartės „Neplanuotas gyvenimas: šeima sovietmečio Lietuvoje“ (leidykla „Aukso žuvys“). Baigiantis 2023-iesiems pasirodė autorių kolektyvo monografija „Gyvenamoji architektūra Lietuvoje 1940–1990 metais“ (leidykla „Lapas“), Birutės Tranavičiūtės „Deficito visuomenė. Sovietinė lengvosios pramonės gaminių reklama XX a. 6–9 dešimtmečiais Lietuvoje“. Nors šitos knygos paremtos solidžiais tyrimais, jų leidėjai nesustojo pusiaukelėje – investuota ir į knygų rinkai draugiškesnę formą (taip, šių dienų vizualizuotame pasaulyje iliustracijos labai svarbu), informacijos sklaidą. Gal tai ir yra ženklas, kad artinasi mitų apie tariamą sovietmečio gėrį griovimo metas?

Karo sūkuryje

Antrasis pasaulinis karas ir įvykusi sovietų, o vėliau nacių okupacija, smarkiai keitė Kauno veidą. Kauno miesto muziejaus Ekspozicijų ir parodų skyriaus vadovė Sigita Žemaitytė-Strazdė knygai rinko medžiagą apie antrąją XX a. pusę. Tai buvęs emociškai sunkus, nevienareikšmiškai vertinamų įvykių kupinas laikas.

Vienu iš kertinių šio laikotarpio įvykių Kaunui tapo sovietų armijos įžengimas į miestą 1940 m. Kartu su okupacija, į Kauną atėjo visai kita, svetima kultūra. „Modernus XX a. ketvirtojo dešimtmečio Kaunas formavosi vakarietiškos kultūros įtakoje, todėl kontrastas tarp kauniečių ir į miestą įžengusių sovietų karių buvo milžiniškas. Tiek istoriografijoje, tiek įvairiuose prisiminimuose yra fiksuojama, kaip iš kaunietiško konteksto išsiskyrė ne tik kariai ar karininkai, bet ir jų žmonos, vietoje elegantiškų skrybėlaičių ryšėjusios skareles ar dėvėjusios beformius drabužius“, – pasakoja pašnekovė.

Sovietinė okupacinė valdžia iškart skubėjo keisti Kauno veidą ir sovietizuoti viešąsias erdves. Todėl Laisvės alėja, svarbiausia tarpukario Kauno gatvė, nedelsiant pervardyta Stalino prospektu. Pakeisti ne tik gatvių ir aikščių pavadinimai. Pastatai, tiesiogine žodžio prasme, ėmė raudonuoti nuo įvairių sovietinių lozungų ir plakatų.

1941 m. birželį į Kauną įžengė ir ėmė jį kontroliuoti okupacinė Vokietijos kariuomenė. Per kelis mėnesius miesto gyvenimas dar kartą apsivertė. Išleisti nauji įsakymai privertė žydų kilmės miestiečius nuo šaligatvių persikelti ant važiuojamosios kelio dalies, išvijo juos iš parkų ir skverų, kad būtų kuo labiau apribotas žydų ir likusių miestiečių bendravimas.

Tam, kad būtų galima pamatyti ir nubausti prasižengėlį, kiekvienas žydų kilmės asmuo pažymėtas 8–10 cm skersmens geltonu Dovydo žvaigždės lopu krūtinės kairėje. Pirmuosius pogromus išgyvenusi Kauno žydų dalis perkelta į getą Vilijampolėje. Ši sunki Kauno istorijos atkarpa knygoje pateikiama viską iš šalies stebinčio berniuko Vinco akimis.

Anot S. Žemaitytės-Strazdės, tai buvo drastiškos kaitos laikas. Karas ir okupaciniai režimai retino gyventojų skaičių, keitė tautinę ir socialinę miesto sudėtį. Kartu keitėsi urbanistinis miesto veidas, taip ir neatstatyti liko kai kurie besitraukiančių kariuomenių sunaikinti statiniai, keitėsi gatvių pavadinimai, administracinis miesto suskirstymas. Nepaisant to, mieste buvo justi tarpukario dvasia subrendusių žmonių pasipriešinimo nuotaikos.

Transportas: per Kauno hidroelektrinės užtvanką tiesiamas geležinkelis. 1960 m. / S. Lukošiaus nuotr., saugoma Kauno miesto muziejaus fonduose

Neprarado laisvės troškimo

Laisvės troškimą kauniečiai aiškiai parodė 1956 m. per Vėlinių įvykius senosiose miesto kapinėse, dabartiniame Ramybės parke.

„Šie protestai buvo paskatinti kruvinų Vengrijos protestuotojų susidūrimų su sovietine kariuomene Budapešte, – pasakojo istorikė. – Tą dieną senosiose miesto kapinėse susirinkę kauniečiai giedojo giesmes, Lietuvos himną, degė žvakes, minioje buvo girdimi patriotiniai ir Vengrijos laisvės kovą palaikantys šūksniai, šmėžavo pačių pasigamintos nedidelės trispalvės.“

Kauno miestą į pasipriešinimo sovietiniam režimui istoriją įrašė ir 1972 m. gegužės 14 d. įvykęs Romo Kalantos susideginimas Miesto sode priešais Vykdomojo miesto komiteto langus. R. Kalantos susideginimas ir po jo kilę protestai – vadinamasis Kauno pavasaris – įrodė, kad Kaunas neprarado laisvės troškimo.

Daugiabučiai: daugiaaukščių gyvenamųjų namų kvartalo dabartinėje Biržiškų gatvėje statyba. Kaunas. 1962 m. / S. Lukošiaus nuotr., saugoma Kauno miesto muziejaus fonduose

Statinys, pakeitęs Kauną

Pasak S. Žemaitytės-Strazdės, sovietmečiu reikšmingu įvykiu tapo ir Kauno hidroelektrinės atsiradimas 1959-aisiais. Šis milžiniškas statinys sukėlė didelių pokyčių mieste. Visų pirma, hidroelektrinė sustabdė pavasarinius potvynius, kurie apsemdavo miestą. Vienas didžiausių tokių pavasarinių potvynių miestą užtvindė 1946 m. ir tapo tikra tragedija. Tų metų kovo gale ledai Neryje, ties santaka su Nemunu, suformavo kamšatį. Tad galinga upių tėkmė užtvindė ne tik Senamiestį, bet ir Naujamiestį, Vilijampolę, Marvelę, Žemąją Fredą, žemutinę Eigulių dalį.

Tokie pasakojimai nepatenka į istorijos vadovėlius, tačiau jie yra svarbios detalės, leidžiančios geriau suprasti to meto kasdienybę.

Potvynio vanduo pasiekė Vienybės aikštę ir Karo muziejaus prieigas, atitekėjo net iki Vytauto prospekto. Tėkmė nešė pastatus, žmones ir gyvūnus, mieste sklido panika. Iki šiol tiksliai nežinoma, kiek žmonių pražudė potvynis, nes duomenys buvo įslaptinti sovietų valdžios.

„Atsiradusi hidroelektrinė leido išvengti kauniečiams iki tol daug nuostolių pridariusių potvynių. Kita vertus, statant šį statinį, iš dabartinės Kauno marių teritorijos buvo iškelti 35 kaimai, kurių gyventojai neteko savo namų, atsidūrusių marių dugne, – pastebėjo pašnekovė. – Dėl hidroelektrinės netgi pasikeitė keliavimas per Nemuną, nes toje vietoje buvo nutiestas kelias, geležinkelis ir atsirado galimybė upę kirsti. Dėl hidroelektrinės Kaunas tapo dar labiau industrializuotas. Kadangi hidroelektrinė užtikrino aprūpinimą elektra, mieste galėjo steigtis daugiau fabrikų ir gamyklų. Žinoma, būtina paminėti, kad pastatyta užtvanka lėmė ir gamtinius pokyčius – sutrikdė natūralų upės tekėjimą, žuvų keliavimą nerštaviečių link.“

Anot S. Žemaitytės-Strazdės, XX a. 7-asis dešimtmetis tapo sovietinės modernizacijos ir industrializacijos Kaune laikotarpiu. Miestas plėtėsi į kaimiškąsias vietoves, paversdamas jas pramoniniais rajonais. Pirmasis tokių rajonų, kur netoliese fabrikų dygo daugiabučių kvartalai, buvo Dainavos rajonas, pradėtas statyti 1963 m. Rajonas formuotas teritorijoje, kur anksčiau retais atstumais buvo išsidėsčiusios sodybos. Dabartinės Dainavos vietoje kaimų buvo daugiau nei septyni. Vienas jų taip ir vadinosi – Dainava.

Istorija: miestą, jo apylinkes ir miestiečių gyvenimo sąlygas pakeitusios Kauno hidroelektrinės statyba. 1959 m. / S. Lukošiaus nuotr., saugoma Kauno miesto muziejaus fonduose

Sovietmečio kasdienybė

Anot S. Žemaitytės-Strazdės, apie okupacinį laikotarpį sunku kalbėti pozityviai. Vis dėlto tuo laiku kauniečiai toliau gyveno savo gyvenimus ir užsiėmė kasdienėmis veiklomis. Tad skaitydami knygą, skaitytojai galės prisiminti arba įsivaizduoti, kaip atrodė Kauno kasdienybė sovietmečiu.

„Daliai kauniečių universalinė parduotuvė ,,Merkurijus“ ar kavinė „Pasaka“ su vitražiniais pasakų nameliais yra sentimentų keliantys objektai. Jaunuoliams jie gali atrodyti tikra egzotika, – pastebi pašnekovė. – Knygoje devintojo dešimtmečio pradžios Kaunas atskleidžiamas į miestą atvykusio berniuko Pauliaus akimis. Skaitytojas gali su Pauliumi vaikščioti po to laikotarpio miestą ir kartu su berniuku patirti tuometį Kauną. Paulius apsilanko populiariojoje „Pasakos“ kavinėje, pirmą kartą gyvenime paragauja ledų su razinomis prie Kauno zoologijos sodo, o vėliau lydi mamą apsipirkti į „Merkurijų“. Tokie pasakojimai nepatenka į istorijos vadovėlius, tačiau jie yra svarbios detalės, leidžiančios geriau suprasti to meto kasdienybę.“

Skyrius apie sovietmetį užbaigiamas pozityvia nata – 1988 m. Karo muziejaus sodelyje iškeliama Lietuvos vėliava. Šis veiksmas – tarsi šviesaus rytojaus kauniečiams pažadas. Knygos epilogas skaitytoją nukelia į 2022 m., kai Kaunas tapo Europos kultūros sostine.

Paskutiniame skyriuje aprašomi Laisvės alėja einantys Vytauto Didžiojo universiteto absolventai, kurie vėliau susėda kavinėje ir simboliškai pakelia bokalą. Jų vardai minimi ne veltui, nes tai aštuoni knygos bendraautoriai, kurie tikisi, kad jų parengta knyga skaitytojams padės daugiau sužinoti apie savo miestą.

1972 m. Mieste vyksta jaunimo demonstracijos

1974 m. „Tu ant aukšto kalno gyveni, supas tavo veidas vandeny, tu naktį ugnis uždegei savo kaitra, ankstų rytą tu jas tyliai gesini. Sakyki, kam atskyrei mus, ryto Nemune ramus ir per pusę aukštą kalną padalinai...“ – pusbalsiu dainavo per Ąžuolyno parką eidama Laimutė. Sesija baigėsi. Pagaliau išlaikytas paskutinis, tiek bemiegių naktų pareikalavęs šio semestro egzaminas. Šiandien ji ramia širdimi užvėrė Kauno Antano Sniečkaus politechnikos instituto Cheminės technologijos fakulteto duris su mėlynoje studijų knygelėje įrašytu penketu. Sutrumpintai jos mokymo įstaiga vadinama KPI. Dabar laukia vasara ir praktika Panevėžio stiklo fabrike. Jos kursiokus traukiniai tuoj išvežios po įvairiausius plačiosios tėvynės miestus, kuriuose jie atliks savo praktikas. Metai iš metų per talkas Kazachstane, Kalnų Altajuje, Jakutijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Bulgarijoje ir Vengrijoje skamba lietuviškos studentų dainos. Visoje Sovietų Sąjungoje vasaromis iš universitetų studentų yra sudaromi vadinamieji Studentų statybų būriai, todėl ne viename Lietuvos kolūkyje ir mieste yra pastatų, ant kurių užrašyta „Statė KPI studentai“. Pabaigus antrąjį kursą Laimutei taip pat teko tokiose statybose dirbti visą vasarą: gyventi palapinėje, tampyti plytas ir lentas į naujai kylančią fermą, o po darbų vakaroti su naujaisiais pažįstamais ir draugais. Tačiau šiandien daiktų krautis dar nereikia. Šiandien ji gerai nusiteikusi žingsniuoja iš studentų miestelio į Laisvės alėją. „Tulpės“ kavinėje jos jau turi laukti draugės.

Studentų miestelis dar pilnas gyvybės, tačiau po kelių dienų visi išsivažinės po tėviškes, praktikos vietas, stovyklas. Tuščios liks ne tik auditorijos, bet ir studentų bendrabučiai. O šį vakarą dar šurmuliuos kompanijos naujojoje, tik prieš metus atidarytoje kavinėje „Kolegos“. Dieną čia susirenkama pavalgyti, o kai kuriais vakarais groja gyva muzika, todėl galima smagiai pasišokti.

Eidama Ąžuolyno parku studentė matė daugybę žmonių. Nesunkiai buvo galima suprasti, kad mokslo metai baigėsi ne jai vienai. Prie kažkurio suolelio susirinkusi grupelė jaunuolių gitaros pritariami traukė KPI himną: „Ten, kur Laisvės vidury stovi rūmai KPI, o studentų būriai sukinėjasi. Ten už soboro aukštai kabo vyno buteliai, o studentų būriai sukinėjasi. Daužkim, daužkim bokalus, drąsą žadina alus, o studentų būriai sukinėjasi...“ Norėjosi dainai pritarti, nes nuotaika išties buvo puiki.

Žmonių dar pagausėjo priėjus Lietuvos valstybinio kūno kultūros instituto rūmus. Čia mokosi kokie 800 būsimų fizinio lavinimo specialistų. Be KPI, mieste dar yra Kauno medicinos institutas, kuriame mokosi trys tūkstančiai studentų, Lietuvos veterinarijos akademija, turinti apie du tūkstančius jaunuolių, ir Lietuvos žemės ūkio akademija Noreikiškėse, kurioje mokosi šeši tūkstančiai mokslo siekiančių žmonių. Be jokios abejonės, didžiausia inžinierių kalvė ir viso miesto studentų gyvenimas sukasi apie Kauno politechnikos institutą. Jame ir studentų apie 15 tūkstančių, ir pastatų daugiausia visame mieste, taip pat įkurtas naujas modernus miestelis, o ir visuomeninės veiklos barai plačiausi. Per penkerius studijų metus, jei nori, gali tapti kokios nors sporto šakos komandos nariu, gali jungtis prie liaudies dainų ir šokių ansamblio „Nemunas“, pučiamųjų orkestro „Politechnika“, choro „Jaunystė“, akademinio vyrų choro, pramoginių šokių kolektyvo „Viesulas“, turistų ar dramos būrelių. Žinoma, labiausiai skatinama priklausyti komjaunimui, tačiau čia taip pat susitelkęs ir roko muzikos grupių židinys. Dar 1967 m. susikūrė tokios grupės kaip „Kertukai“ ir „Aitvarai“. Laimutė yra girdėjusi, kad dar iki jos studijų laikų, gal kokiais 1970 m., KPI Automatikos fakulteto popklubas suorganizavo bene pirmąjį Kaune roko festivalį „Seišenas“ studentų miestelio kavinėje „Saulutė“.

Šaltinis: „Kaunas: pasakojimai apie miestą ir jo žmones“, Giedrė Milerytė-Japertienė, Laima Bucevičiūtė, Simonas Jazavita, Gediminas Kasparavičius, Lina Mikalkėnaitė, Inga Puidokienė, Rokas Sinkevičius, Sigita Žemaitytė-Strazdė. Kauno miesto muziejus, Kaunas, 2022