Prieš kiekvienas Kalėdas vilniečiai kviečiami vazonuose pasodintas eglutes saugoti iki pavasario, kad plėstųsi ir gražėtų Kalėdų miškas, esantis netoli Verkių rūmų, Verkių regioniniame parke (Žaliųjų ežerų g. 35, Vilnius).

„Pradedame nuo savęs – Savivaldybės prieigose nuo Kalėdų dėžėse augusias 36 gyvas eglutes ruošiamės perkelti į Kalėdų mišką. Įšalas jau ištirpęs, dirvožemis drėgnas, todėl pats laikas sodinti spygliuočius. Per praėjusius keletą metų Kalėdų miške jau pasodinta apie šimtą žaliaskarių“, – sakė Vilniaus miesto savivaldybės Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyriaus vedėjas Gintautas Runovičius.

Kaip tinkamai pasodinti eglutes, šeštadienį patars „Vilniaus miesto parkų“ darbuotojai. Bus pasirūpinta ir visais sodinimui būtinais įrankiais, tačiau vilniečiai gali atsivežti ir savo mėgstamų įrankių.

Tiesa, ne visos eglutės prigyja. Sodinimo sėkmė daugiausia priklauso nuo augalo kokybės. Gyventojai turėtų gerai įvertinti savosios eglutės būklę – jei nuo jos stipriai byra spygliai, šaknys nukapotos ir augalas tik įkištas į vazoną, o ne jame užaugintas, sodinti neverta. Jei eglutė atrodo gyvybinga, prieš sodinant reikėtų ją intensyviau palaistyti, kad augalas atgautų prarastą drėgmės balansą.

Negalintys atvykti šeštadienį, eglutę Kalėdų miške gali sodinti savarankiškai, pasirinktu metu iki balandžio pabaigos – „Vilniaus miesto parkų“ specialistai medžių sodinimo vietas pažymės kuoliukais. Sodinant eglutes ar kėnius, reikėtų išlaikyti 4–5 m atstumą nuo kitų augalų.

Eglutės dabar auginamos panašiai kaip broileriai: aptvertoje teritorijoje maitinamos trąšomis, girdomos vandeniu, kad prasidėjus kalėdiniam laikotarpiui taptų simetriškomis rubuilėmis, kurias galima drąsiai nu(pa)pjauti ir dar gyvybingai žaliuojančias patiekti vartotojams.

Labai apytiksliais duomenimis, prieškalėdiniu laikotarpiu Lietuvoje kasmet nu(pa)pjaunama per 100 tūkst. eglučių. Sunaikinti tokį skaičių eglučių turbūt reikėtų ne vienos kovinės raketos ar ne vieno tanko vikšrų.

Tačiau yra ir laimingesnių eglučių. Tai pardavinėjamos vazonuose. Galbūt daugelis tokių eglučių išgyvena ir nepatenka į kasmet prie konteinerių atsirandančias nu(pa)pjautų eglučių kapines, kur vadinamosios žaliaskarės guli jau be skarelių – tik sunykusių palaikų skeletai.

Kasmetinė gyvų eglučių pjovimo šventė tvarumo paieškų laikais atskleidžia ironišką tiesą, kad plieninis kirvis tebėra labai tvarus.

Vadinamąsias gyvas (bet nu(pa)pjautas) eglutes dažniausiai turbūt renkasi rafinuoti estetai, mėgstantys pamaloninti uoslės receptorius.

Viskas dėl kvapo, nes, kaip teko girdėti, eglutės aromatas sukuria tą nepakartojamą kalėdinę nuotaiką – jos tarsi egzotinės malkos, kurstančios svaigias šventines emocijas ir svajas. O kur dar jauki žvakių šviesa, suteikianti tamsiai žiemai šilumos, šviesos, vilties ir taip toliau.

Kasmetė gyvų eglučių pjovimo šventė tvarumo paieškų laikais atskleidžia ironišką tiesą, kad plieninis kirvis tebėra labai tvarus ir labai energingai švaistosi prieššventiniu ritmu.

Gyvų eglučių pjo(pap)jovimo skerdynėmis gal ir nepavadinsi, ypač turint galvoje, kokio žvėriško masto ekosistemų naikinimas nuolat vykdomas Ukrainos žemėje – įspūdingai turtingos gamtos krašte.

Prieššventiniu laikotarpiu jaučiamės labiau užtikrinti dėl NATO patikinimų ginti kiekvieną šios organizacijos šalies teritorijos centimetrą. Apgintų ir kažkiek eglučių, kurios lieka nenupjautos kasmetiniu eglučių retinimo įkarščiu.

Po ilgai trukusios sausros ir Lietuvos klimatui neįprastai aukštos oro temperatūros prapliupęs lietus ir atvėsęs oras leidžia pradėti galvoti apie medelių, pirmiausia – spygliuočių sodinimą. Didesnių sodybų šeimininkai ar ūkininkai medelynuose jau žvalgosi eglių sodinukų.

Nepraranda populiarumo

Nors šiuo metu jų žinoma apie 50 rūšių, populiarumo nepraranda mūsų kraštovaizdyje įprastos paprastosios eglės. Jos auga visoje Europoje. Lietuvoje tai viena iš dažniausiai aptinkamų medžių rūšių. Eglės ypač buvo mėgstamos senosios kartos lietuvių: tai buvo pagrindinis augalas sodybų apsauginėms juostoms formuoti.

Paprastosios eglės nepraranda populiarumo ir šiandien, jos sėkmingai konkuruoja su įvežtinėmis eglių rūšimis ir formomis. Paprastųjų eglių paplitimą ir augimo spartą lemia žmogaus veikla, meteorologinės sąlygos, ligų ir kenkėjų antplūdžiai. Eglės dirvožemiui reiklesnės už pušis. Jos gerai auga derlinguose, pakankamai drėgnuose dirvožemiuose. Eglėms būdingos paviršinės šaknys, todėl jos neatsparios stipriems vėjams.

Tačiau gerai pakenčia unksmę, atsparios šalčiams, nors kartais nukenčia nuo pavasarinių šalnų, ypač ankstyvosios formos medžiai. Neatsparios užterštam orui.

Atlikti stebėjimai

Paprastai eglė užauga 30–40 m, nors literatūroje nurodoma, kad ji pasiekia 50–60 m aukštį ir 2 m liemens skersmenį. Prienų šile užaugusi aukščiausia Lietuvos eglė, būdama 171 metų, siekė 44 m ir buvo 73,4 cm liemens skersmens (be žievės).

Vegetatyviniai, arba ilgieji, ūgliai sudaro kasmetinį medžio prieaugį. Jie pradeda augti išsiskleidus pumpurams: bepradedantį augti ūglį galima apčiuopti pirštais arba pamatyti praskleidus besiskleidžiančius spyglius.

Manoma, kad paprastoji eglė intensyviausiai auga būdama 20–50 metų. Tačiau naujausi tyrimai rodo, jog kamieno prieaugio kulminaciją šie medžiai pasiekia kiek anksčiau, būdami 11–14 metų. Intensyviausio augimo periodu aukščio prieaugis neretai viršija net 1 m.

Žinios apie skirtingo amžiaus paprastųjų eglių augimo spartą turi svarbią taikomąją reikšmę: tyrimų rezultatai padeda prognozuoti, kada bus pasiektas norimas šių medžių aukštis pasodinus juos želdynuose, kokio prieaugio galima tikėtis vienais ar kitais metais. Siekiant atsakyti į šiuos klausimus, Klaipėdos universiteto Botanikos sode buvo atlikti paprastųjų eglių augimo intensyvumo stebėjimai.

Tenka kantriai laukti

Kaip rodo tyrimų duomenys, metinių ūglių prieaugio dydis priklausė nuo šių medžių amžiaus. Kuo augalas senesnis, tuo didesnis jo prieaugis. 12 metų amžiaus paprastųjų eglių metinis prieaugis buvo net 44 cm didesnis už eglių prieaugį trečiaisiais jų amžiaus metais, taigi prieaugio skirtumas – net 8 kartai.

Gana didelis skirtumas nustatytas tarp trečių ketvirtų metų amžiaus paprastųjų eglių metinio prieaugio. Daugiau nei 3 kartus didesnis aukščio prieaugis fiksuotas ketverių metų eglių. O trečiaisiais augimo metais fiksuotas ne tik mažiausias metinių ūglių prieaugis, bet ir didžiausias jo svyravimas tarp visų tirtųjų to amžiaus individų: mažiausias tų metų ūglio ilgis siekė vos 3 cm, kai ilgiausias ūglis – net 10 cm.

Didžiausi metiniai eglių prieaugiai fiksuoti dešimtais ir dvyliktais paprastųjų eglių augimo metais: aptikta eglių, kurios per metus priaugo 45–55 cm. Nuo šeštų amžiaus metų fiksuotas gana stabilus paprastųjų eglių prieaugio didėjimas. Tai reiškia, kad augant eglėms, didėja ir jų prieaugio stabilumas.

Tad sodybų šeimininkus intensyviu augimu paprastosios eglės pradės džiuginti tik maždaug nuo 10-tų metų. Belieka kantriai palaukti.

Norite žinoti, ar pamėgtame parke kvėpuojate švariu oru?  Tai galite nustatyti kiek atidžiau patyrinėjus jame augančias kerpes ar spygliuočius medžius. 

„Kerpės neturi šaknų maisto medžiagoms siurbti, todėl daugelį elementų sugeria iš oro, – pasakoja Simona Gabulaitė, Vytauto Didžiojo Botanikos sodo edukologė. – Jas neigiamai veikia sieros ir azoto oksidai, rūgštieji lietūs, oksidantai, organinės medžiagos, sunkieji metalai, radionuklidai. Padidėjęs metalų, sieros junginių ir fluoridų lygis kerpės gniužule lemia chlorofilo suirimą, fotosintezės sulėtėjimą ir galiausiai – rūšių išnykimą.“

Dėl chlorido netekimo kerpių, paveiktų didelėmis sieros dioksido dozėmis, spalva keičiasi iš įprastų pilkų ar žalių atspalvių į rudus, geltonus, rožinius ar baltus.

Anot S. Gabulaitės, įvairos jų rūšys skirtingai reaguoja į teršalus: vienos juos toleruoja, kitos – ne. Pavyzdžiui, sieninės geltonkerpės toleruoja sieros dioksidą ir aplinka, kurioje gausu šių kerpių, yra gana stipriai juo užteršta. O jei ant medžių daugiausia tokių kerpių rūšių kaip uosinė ramalina ar sodinė briedragė, vadinasi, sieros dioksido koncentracija mažesnė.

Oro taršą taip pat galima įvertinti pagal medžių  žievės turtingumą. Pagal jį skiriamos šešios oro taršos zonos: švari, santykinai švari, silpno užterštumo, vidutinio užterštumo, pasipriešinimo taršai ir „kerpių dykumos“. Kuo švaresnis oras, tuo daugiau kerpių rūšių galima aptikti. O jei oras užterštas, dominuoja tik tos rūšys, kurios tolerantiškos užterštumui. Dėl oro taršos pirmiausiai žūsta krūmiškosios kerpės. Jos greičiau už kitas kerpes auga, turi didžiausią paviršiaus plotą, taigi ir nuodingų medžiagų sugeria daugiausiai. Todėl kaip pastebi S. Gabulaitė, kerpių įvairovė atspindi keleto paskutinių metų oro kokybę.

Dar vienas bioindikatorius oro užterštumui nustatyti – spygliuočiai. Švarioje aplinkoje augančių pušų ir eglių spygliai ilgiau išsilaiko ant šakelių nei užterštoje, pavyzdžiui, prie intensyvaus eismo automagistralių, pramoniniuose rajonuose ir pan. Natūralus senų spyglių geltimas ir kritimas vyksta nuo medžio lajos (virš kamieno esančios medžio dalies) viršūnės iki apačios. Spygliai ant šakų galiukų lieka žali. Lietuvoje įprastas pušies spyglių išsilaikymo amžius – 4, eglės – 8 metai. Vis dėlto nepalankūs aplinkos veiksniai gali lemti ankstesnį spyglių nukritimą nuo visžalių medžių.

Gamtoje galima rasti ir daugiau bioindikatorių, t.y., gyvų organizmų, pagal kurių buvimą ar nebuvimą galima nustatyti aplinkos užterštumą, tarp jų – dafnijos, ciklopai ir kiti.