Šio filmo kūrimas ne tik režisieriui, bet ir visai kūrybinei komandai buvo nelengvas.

Dėl S. Kubricko perfekcionizmo ir dėmesio detalėms, filmas buvo filmuojamas 400 dienų, o montuojamas ištisus metus.

Šie procesai tik per plauką nesugriovė T. Cruise’o ir N. Kidman filmavimo grafikų filmuose „Misija: Neįmanoma 2“ ir „Praktinė magija“.

Ne paslaptis, kad S. Kubrickas mėgdavo savo filmuose įterpti tam tikras aliuzijas į kitus savo kūrinius.

Pavyzdžiui, gerbėjai atkreipė dėmesį į venecijietišką kaukę, kurią gavo pagrindinis veikėjas.

Vėliau paaiškėjo, kad ši kaukė buvo sukurta pagal aktoriaus Ryan O’Neal veidą dar tada, kai jis vaidino S. Kubricko filme „Baris Lyndonas“ (1975).

Pastabūs žiūrovai atkreipė dėmesį ir į dar keletą detalių.

Veikėjas Bilis turėjo krūvą DVD diskų, o vienas jų – iš S. Kubricko filmo „Metalinis apvalkalas“ (1987), taip pat telefonas – iš filmo „Daktaras Streindžlavas, arba kaip aš nustojau jaudintis ir pamilau atominę bombą“ (1964), velykinis kiaušinis – iš „Švytėjimo“ (1980).

Nors filme „Plačiai užmerktos akys“ (1999) veiksmas vyko Niujorke, realybėje, dėl S. Kubricko baimės skraidyti lėktuvu, filmavimai vyko Didžiojoje Britanijoje.

S. Kubricką staigi mirtis ištiko praėjus vos keturioms dienoms po to, kai jis atidavė galutinį filmo variantą.

Kai kurių gerbėjų teigimu, jis mirė dėl to, kad filme išdrįso atskleisti, kas vyksta elito vakarėliuose. Kiti manė, kad tai tiesiog išsekimas dėl beprotiško ir kruopštaus darbo.

S.Kubrickas yra vienas garsiausių ir labiausiai vertinamų visų laikų kino kūrėjų. 2019-ieji – išskirtiniai jo gerbėjams, kadangi sukanka lygiai 20 metų nuo režisieriaus mirties ir paskutinio jo kūrinio "Plačiai užmerktos akys" ("Eyes Wide Shut") premjeros kino ekranuose. Sakyčiau fenomenalu, kadangi, net praėjus dviem dešimtmečiams po kino genijaus netekties, susidomėjimas išskirtine jo kūryba absoliučiai neblėsta. Tai patvirtino ir nuo šių metų balandžio pabaigos iki rugsėjo 17-osios Londone, greta Kensingtono rajono esančiame Dizaino muziejuje pristatyta paroda "S.Kubrickas: paroda". Ją per pusmetį spėjo aplankyti daugiau nei 150 tūkst. lankytojų iš įvairiausių pasaulio šalių.

Keliaujanti ekspozicija

S.Kubricko paroda unikali tuo, kad ji nuo 2004 m. keliauja po visą pasaulį.

Iš pradžių paroda buvo parengta bendradarbiaujant su Vokietijos kino muziejumi Frankfurte ir S.Kubricko našle Christian Kubrick. Vėliau ji mažesnėmis ekspozicijos iškeliavo į Australijos miestą Melburną, Romą, Paryžių, Los Andželą ir San Paulą. Nuo 2016-ųjų rengiamos milžiniškos paviljono dydžio parodos, kurios jau vyko San Fransiske ir Meksikoje. Na, o dabar – ir Londone, šalia kurio žymus kino kūrėjas praleido paskutinius gyvenimo dešimtmečius. Tarp parodos lankytojų buvo galima sutikti nemažai ne tik jaunų britų, bet ir atvykėlių iš Amerikos, Japonijos, Vokietijos, Italijos.

Kad ir kurioje pasaulio šalyje dar kada nors bus pristatoma ši paroda, bet į ją privaloma nueiti peržiūrėjus bent du tris garsiausius S.Kubricko kūrybos filmus, nes kitaip ji bus prasčiau suprantama net užkietėjusiems kino gerbėjams. Iš labai patikimų šaltinių teko nugirsti, kad dar prieš keletą metų visą S.Kubricko parodos atributiką buvo bandoma prisivilioti ir į Lietuvą.

Tačiau mūsiškiai renginių organizatoriai išsigando pernelyg didelės režisieriaus turtą valdančių žmonių pageidautos sumos – 100 tūkst. svarų sterlingų. Būkime atviri, bet kad ir kokie būtų populiarūs vadinamojo intelektualaus kino gerbėjų pamėgto festivalio "Kino pavasario" seansai ar pavieniai kino vakarai, bet vis dėlto Lietuvos žiūrovams kur kas labiau patrauklesniais išlieka popsinio kino – "Sostų karų", "Transformerių", "Iksmenų", "Atgal į ateitį" arba kitų fantastinių bei komiksinių žanrų kino hitų personažai ar su jais susieta atributika.

Pirmąsyk į S.Kubricko parodą atvykau šeštadienį ir, mano nusivylimui, nepatekau į ją, nes iš anksto internetu buvo išpirkti visi bilietai. Tada suvokiau, kad netgi milžiniškame Londone savaitgaliais pačius įdomiausius muziejus okupuoja trumpam iš viso pasaulio atvykusių žmonių minios. Taigi, iškart nedvejodamas nusipirkau 16 svarų kainavusį bilietą jau kitai dienai.

Jaunasis fotografas

Režisierius, scenarijaus autorius, prodiuseris ir montažo profesionalas S.Kubrickas gimė 1928 m. liepos 26 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Niujorke, gydytojo niujorkiečio ir Rumunijoje gimusios motinos šeimoje. Per tryliktąjį savo gimtadienį dovanų Stanley gavo fotoaparatą, ir tai buvo visą gyvenimą trukusio susižavėjimo vizualine kompozicija bei fotografija pradžia. Jau būdamas paauglys, nuo 1945 m. iki 1950-ųjų jis fotografavo Niujorko gyventojų kasdienybę. Už savo pirmąją fotografiją – mąsliai žvelgiantį Niujorko laikraščio pardavėją po Amerikos prezidento Franklino Delano Ruzvelto mirties Stanley gavo 25 JAV dolerių honorarą ir netrukus buvo pasamdytas žurnalo fotoreporteriu.

Šventė: užbaigę paskutinės juostos "Plačiai užmerktos akys" filmavimus S.Kubrickas (viduryje) su pagrindiniais aktoriais pakėlė taures šampano. Interneto nuotr.

Jis ypač lavino fotografo įgūdžius žurnale "Look" – tais laikais viename žymiausių žurnalų, spausdinusių meninę fotografiją. Jau tada buvo galima pastebėti jauną talentą, kuris nestokojo atidumo vaizdui ir kasdienybės grožiui. Kiek vėliau jo fotografijas už kuklius honorarus publikavo ir kiti Amerikos spaudos leidiniai.

Būtent Londono dizaino muziejaus antrame aukšte netgi nemokamai čia patekusiems žmonėms buvo demonstruojamos S.Kubricko jaunystės laikais darytos nespalvotos fotografijos. Šalia jų, už stiklo, stovėjo būsimojo kino genijaus rankose laikytas ir pačias įvairiausias akimirkas įamžinęs milžiniškas senovinis fotoaparatas su didele akinančią šviesą skleidžiančia lempa, kuri buvo naudojama vietoje blykstės.

Pristatytas ir Lietuvoje

Nuo 1951-ųjų iki 1954 m. S.Kubrickas sukosi dokumentiniame kine – sukūrė keturis trumpus filmus. Paskui jis netrukus pasuko į vaidybinį kiną – 1955 m. pristatė debiutinę juostą pavadinimu "Žudiko bučinys". Todėl daugelis S.Kubricką kur kas geriau pažįsta iš kino darbų. Ypač iš tokių jo filmų kaip "Spartakas" (1960 m.), "Lolita" (1962 m.), "Daktaras Streindžlavas, arba Kaip aš nustojau jaudintis ir pamilau atominę bombą" (1964 m.), "2001-ųjų kosminė odisėja" (1968 m.), "Prisukamas apelsinas" (1971 m.) ar "Švytėjimas" (1980 m.). Per savo karjerą S.Kubrickas žiūrovams pristatė trylika vaidybinių filmų.

Rašytojo Antony Burgesso klasikinio romano "Prisukamo apelsino" ekranizacija su smurtinėmis, prievartos, sekso scenomis sulaukė audringos reakcijos Jungtinėje Karalystėje. Tada S.Kubrickas filmą netgi atšaukė iš Anglijos platinimo tinklo, kai buvo pranešta, kad filmas skatina jo herojus mėgdžiojančių nusikalstamų grupių smurto apraiškas visoje šalyje. Vėliau filmas britams buvo pristatytas tiktai po S.Kubricko mirties.

Šioje aplankytoje parodoje Londone buvo galima aptikti nemažai to meto britų spaudos publikacijų apie nusikaltėlių siautėjimus, kuriuos neva išprovokavo S.Kubricko filmas. Sakyčiau, kad parodoje bene labiausiai žiūrovus masino būtent šita muziejaus vieta, kur stovėjo "Prisukame apelsine" pavaizduotų žudikų ketvertuko pamėgto pieno baro dekoracijos su skandalingai išsižergusiomis manekenėmis, milžinišku žmogaus lyties organu ar kitais lengvą šoką keliančiais eksponatais iš didžiausią rezonansą S.Kubricko filmografijoje sukėlusios juostos.

Įdomus sutapimas, kad S.Kubricko kūrybą su minėtu filmu pirmąsyk Lietuvos skaitytojus supažindino dar 1974 m. kovą Kaune išleistame itin populiariame to meto mėnraštyje "Nemunas". "Apie šį kūrinį dar bus ilgai šnekama, nes pastaruoju metu tai vienas negailestingiausių ir talentingiausių kūrinių. Tai filmas – rūstus įspėjimas, filmas apie pasaulį, kuris teisingai pavadintas beprotišku..." – taip jį anuomet skaitytojams pristatė mano dėdė Alvydas Dargis, kuris iš užsienio spaudos verstas publikacijas pasirašinėjo skirtingais slapyvardžiais. Šiandien atrodo juokinga, bet anų laikų sovietinė cenzūra draudė Vakarų šalių kultūros propagavimą ir jos skleidimą tuometėje sovietinėje Lietuvos spaudoje.

D. Dargio asmeninio archyvo nuotr.

Įamžino žmones Mėnulyje?

Iki šiol sklando nemažai legendų, dėl kokių priežasčių S.Kubrickas su šeima netikėtai nusprendė pasitraukti iš JAV į kitą Atlanto pusę – Jungtinę Karalystę. Sklandė netgi tokios kalbos, kad S.Kubrickas 1969 m., paprašytas Amerikos specialiųjų tarnybų ir NASA atstovų, suklastojo nufilmuodamas istorija tapusius pirmųjų JAV astronautų nusileidimo Mėnulyje vaizdus – iki šiolei aptarinėjamus žygdarbius "Apollo 11" ir "Apollo 12".

Jis buvo absoliutus darboholikas – per parą dažnai miegodavo tiktai 4–5 valandas.

Kaip žinome, prieš metus kino kūrėjas žiūrovams pristatė išskirtiniais vaizdo efektais auditoriją pakerėjusį fantastinį epą "2001-ųjų kosminė odisėja". Be to, kai kurie sąmokslo teorijų skleidėjai pateikė versiją, kad neva būtent už pirmąjį žmogaus nusileidimą Mėnulyje NASA vyrukai S.Kubrickui vėliau atsidėkojo ne tik įspūdingo dydžio honoraru, bet ir išskirtiniais vos keliais pasaulyje pagamintais vaizdo kameros objektyvais, kuriais vėliau susukti kiti iki šiol kritikų liaupsinami jo filmai.

Šią vasarą Amerikoje buvo minimas astronautų nusileidimo Mėnulyje 50-metis, kuris vėl iš naujo pakurstė kalbas – nejaugi genialusis S.Kubrickas tuomete filmavimo technika galėjo užfiksuoti tokius neįtikimus vaizdus? Bet jau šiemet atsirado pakankamai rimtų ekspertų, kurie paneigė tokias sklandžiusias kalbas. Anot jų, 1969-aisiais tokios misijos S.Kubrickas negalėjo įvykdyti, nes paprasčiausiai nebuvo tokios modernios filmavimo ir vaizdo montavimo technikos, kuria galima buvo sukurpti žmogaus pasivaikščiojimus Mėnulyje.

Garsėjo keistu būdu

Pats S.Kubrickas garsėjo keistenybėmis: jis vengė skraidyti lėktuvais, automobilių, o vežamas vairuotojo kaskart prašydavo neviršyti daugiau nei 30 km per valandą greičio. Kalbama, kad jis ypač su aktoriais mėgo žaisti stalo tenisą savo namuose, tikėdamasis, kad juos sutriuškinęs netrukus ims dominuoti ir visapusiškai kontroliuoti filmavimo aikštelėje.

Jis buvo absoliutus darboholikas – per parą dažnai miegodavo tiktai 4–5 valandas ir neturėjo jokių atostogų išvykdamas į šiltuosius kraštus. Jis nemėgo blizgaus ir pigaus Holivudo gyvenimo bei skandalų, todėl paskutinius 40 gyvenimo metų praleido gyvendamas nuošalioje sodyboje Anglijoje. Buvo įsikūręs milžiniškame ir nuo akylų žvilgsnių besislepiančiame dvare  Harpendeno mieste, Hertfordšyro grafystėje, kurį nuo Londono centro teskiria daugiau nei valanda kelio važiuojant automobiliu.

Jis taip purtėsi Amerikos, kad paskutinių trijų filmų amerikietiški gyvenimo vaizdai buvo atkurti Londone ir šalia jo veikiančiuose kino paviljonuose. Su S.Kubricku dirbę žmonės ne viename dokumentiniame filme atsiminė, kad neretai prieš filmavimus jis pasiųsdavo grupes žmonių vien tam, kad šie apvažinėtų ir fotoaparatais įamžintų visas Londono gatves. Taip vėliau Londonas buvo paverstas Niujorku paskutiniame jo filme "Plačiai užmerktos akys". Arba tos pačios filmavimo grupės lokacijų medžiotojai sulaukė užduoties, kuriai įvykdyti prireikė net keleto mėnesių, kad šie apvažiuotų kone visas Anglijos apylinkes vien tam, kad surastų vienintelę tinkamiausią pilį. Ir surado, nes jos išorė vėliau buvo nufilmuota "Plačiai užmerktų akių" naktinėje scenoje, kur aktoriaus Tomo Cruise‘o herojus atvyksta į paslaptingą užmiesčio vilą, o čia vyksta laukinė kaukėmis veidus slepiančių dalyvių sekso orgija.

Istorija: paskutiniame S.Kubricko filme suvaidino Holivudo įžymybės – T.Cruise'as ir N.Kidman. Archyvo nuotr.

Paskutiniais gyvenimo metais S.Kubrickas gyveno tarsi atsiskyrėlis ir nedalijo interviu žiniasklaidai beveik 22 metus. Jis tiesiog dingo iš visuomenės akiračio po paskutinio interviu, kurį buvo davęs pristatydamas karinę dramą "Metalinis apvalkalas" (1987 m.).

Kino genijus retai palikdavo savo namus: dažniausiai nuvykdavo į netoliese miestelyje esančią kanceliarijos krautuvėlę, kurioje pirkdavo specifinius pieštukus ir įvairiausių formų knygeles. Jis nuo jaunystės buvo pamėgęs fiksuoti visas filmavimų smulkmenas, todėl kaskart beprotiškais kiekiais pirkdavo rašiklius ir įvairiausio popieriaus lapus.

S.Kubricko artimiesiems atrodė, kad jis kaskart trumpam išbėgęs iš namų jautėsi labai laimingas ir dėl to, kadangi daugelį metų jo niekas nebuvo matęs ir visiškai neatpažindavo gatvėje. Pasakojamos kone anekdotinės istorijos, kad retkarčiais ant jo namo slenksčio pasirodydavo žurnalistas ar kino studentas, vildamasis pakamantinėti garsų režisierių. "Jo nėra namie", –  taip dažniausiai pakeitęs balsą už durų atsakydavo pats S.Kubrickas. Kadangi tik nedaugelis žinojo, kaip jis tada atrodė, ši frazė išties suveikdavo.

Nesulaukė išskirtinio įvertinimo

S.Kubrickas mirė ištiktas širdies smūgio 1999 m. kovo 7 d. savo namuose Harpendeno mieste. Režisieriaus palaikai buvo palaidoti šalia namo, po jo mėgstamiausiu medžiu. S.Kubrickas mirė vos užbaigęs ir kino studijos "Warner Bros" bosams pristatęs pirmąją filmo "Plačiai užmerktos akys" versiją. Netrukus artimiausi patikėtiniai filmą užbaigė ir pristatė Amerikos kino teatruose tų pačių metų liepos 16 d. Jame pagrindiniai vaidmenys atiteko garsiai to meto Holivudo aktorių porai – Tomui Cruise‘ui ir Nicole'i Kidman. Deja, praėjus kuriam laikui po šios juostos premjerų, tikrame gyvenime susituokusių aktorių pora pasuko skirtingais gyvenimo keliais.

Garsiausi Holivudo aktoriai, prodiuseriai ir režisieriai yra šventai įsitikinę, kad išskirtinai ilgai trunkančiais filmavimais, kruopštumu, unikaliu matymu pasižymėjęs S.Kubrickas taip niekada ir nesulaukė garbingo įvertinimo. Tikra tiesa, kadangi vieninteliu garsiuoju kino pasaulio trofėjumi – "Oskaru" buvo apdovanotas tiktai S.Kubricko filmas "2001-ųjų kosminė odisėja". Ir visai ne už jo indėlį, o specialiuosius vaizdo efektus. Šis apdovanojimas kaip pirmasis rekvizitas stovėjo ir Londone praėjusios parodos vitrinoje.

Baigdamas filmo "Plačiai užmerktos akys" darbus, S.Kubrickas aktyviai ruošėsi kino projektui apie pirmąjį Prancūzijos imperatorių Napoleoną Bonapartą. Po mirties jo namuose buvo aptiktas "Napoleono kambarys" – daugybė knygų ir apie 25 tūkst. kortelių, surūšiuotų abėcėlės tvarka. Kiekvienoje jų buvo surašyti įvykiai, Napoleonui nutikę konkrečią dieną. Tai nestebina, kadangi S.Kubrickas buvo perskaitęs šimtus pagrindinių knygų, išsamiai nagrinėjančių Napoleono biografiją. Jis buvo aistringas skaitytojas, todėl neatsitiktinai visi filmai pastatyti pagal kitų žinomų autorių parašytus romanus.

Tuo pačiu metu jis jau pradėjo įgyvendinti fantastinės kino istorijos projektą, pavadinimu "Dirbtinis intelektas". Apie tai buvo prasitaręs ir net kelis savo būsimo filmo scenų eskizus pademonstravęs Holivudo kino hitų režisieriui Stevenui Spielbergui. "Stanley mane pasikvietė į savo namus Anglijoje ir u nustebino pasakęs: "Žinai, aš pamaniau, kad šito filmo tema kur kas labiau artimesnė bus tau. Todėl gal tu jį režisuok, o aš liksiu jo prodiuseriu", – tokius S.Kubricko žodžius praėjus kuriam laikui viename interviu paskelbė S.Spielbergas.

2001 m. S.Spielbergas tapo minėto filmo scenarijaus autoriumi ir režisieriumi bei kiek įmanoma stengėsi jį pateikti anksčiau išgirstomis S.Kubricko pastabomis. Galiausiai filmas dedikuotas kino legendos atminimui ir sulaukė nemažo žiūrovų susidomėjimo.

Nuo kirvių iki kostiumų

Praėjus keletui metų po S.Kubricko mirties, našlė Ch.Kubrick ir jos brolis Janas Harlanas, dirbęs vykdomuoju prodiuseriu paskutiniuose filmuose, ėmė nagrinėti namuose aptiktą milžinišką režisieriaus palikimą. Netrukus iš didelio nuosavo namo buvo išvežti net keli sunkvežimiai su garsiausių S.Kubricko filmų kino juostomis, užrašais, pluoštais fotografijų, knygų, technika ir kitais ilgus metus kauptais asmeniniais ar filmavimo aikštelėse naudotais daiktais.

2017-ųjų gruodį Vilniuje lankydamasis J.Harlanas dvi dienas trukusiame paskaitų renginyje, garsiai susirinkusiems pareiškė, "kad šiuolaikinis kinas nuėjo į visišką dugną ir S.Kubrickas liktų tiesiog nesupratęs šių dienų kino kūrėjų".

Čia taip pat galima išvysti instaliacijų, nebaigtų kino projektų detalių.

D. Dargio asmeninio archyvo nuotr.

Bet, nepaisant tokio požiūrio, nemažai S.Kubricko archyvų daiktų buvo padovanota kelioms Londono mokymo įstaigoms, kuriose kino meną studijuoja jaunimas. Aišku, pačius unikaliausius daiktus, kaip pavyzdžiui S.Kubricko filmuose naudotas kameras, optiką, montažo įrangą, režisieriaus kėdes, pliauškes, filmų scenarijus, laiškus, raštiškus nurodymus ar net įsakymus filmavimo grupės nariams, niekur iki šiol nematytas nuotraukas iš filmavimų ir kostiumus nuspręsta eksponuoti per pasaulį keliaujančioje parodoje.

Čia taip pat galima išvysti instaliacijų, nebaigtų kino projektų detalių. Netgi išradingai pateikti kirviai, peiliai, rašomosios mašinėlės iš "Švytėjimo" ar "Prisukamo apelsino". Kareiviški šalmai ir kita atributika iš "Metalinio apvalkalo" ar senovės bajorų kostiumai iš "Barry Lyndono" bei "Švytėjime" matomų siaubo dvynukių bei mažamečio berniuko originalios aprangos. Čia žiūrovus prikaustė ir nemažai šiuolaikinėse technologijose naudojamų prietaisų ir pats legendinis kalbantis kompiuteris iš "2001-ųjų kosminės odisėjos". Parodoje netrūko erdvių, kur buvo rodomi įsimintiniausi fragmentai iš labiausiai žiūrovų pamėgtų S.Kubricko filmų.

Pasibaigus S.Kubricko parodai, bene didžiausio lankytojų dėmesio ir telefonų blyksčių sulaukė koridoriuje stovėjęs išskirtinio dizaino oranžinis automobilis "Probe 16" (filme perdarytas į "Durango 95"). Būtent "Prisukame apelsine" šia mašina važinėjo paklaikusiais žvilgsniais vaizduojami jaunuolių gaujos nariai. Paliekant muziejaus erdvę, galima buvo užsukti ir į S.Kubricko filmų aksesuarų parduotuvėlę.

Čia firminiai plakatai, puodeliai, rašikliai ir užrašinės kainavo 20–30 svarų. O storiausios knygos su unikaliais S.Kubricko archyvais ir garsiausių penkių filmų DVD kolekcija tesiekė vos 15 svarų. Kas įdomiausia, tarp perkančiųjų sukinėjosi 25–30 metų lankytojai, kurie dažniausiai pirko DVD ir knygas, pasakojančias apie išskirtinio kino režisieriaus gyvenimą.

„Metalinis apvalkalas“ – priešpaskutinis S. Kubricko filmas, 1999 m. jis dar sukūrė prieštaringiausių vertinimų sulaukusią seksualinę odisėją „Plačiai užmerktos akys“ (Eyes Wide Shut), tačiau mirė nesulaukęs filmo premjeros. Praėjus 20 metų po S. Kubricko mirties – balandžio 24 d. „Metalinis apvalkalas“ (Full Metal Jacket, 1987) vienam vakarui bus sugrąžintas į didžiuosius kino ekranus. Tai jau trečiasis „Pamatyk kine“ išskirtinių seansų serijos rodomas šio režisieriaus filmas. Ištikimiausi žiūrovai prisimena didelio populiarumo sulaukusias jau minėto „Švytėjimo“ bei „Prisukamo apelsino“ (Clockwork Orange, 1971) peržiūras.

Ką reiškia filmo pavadinimas?

Perskaitęs autobiografinį JAV jūrų pėstininkų korpuso veterano Gustavo Hasfordo romaną apie Vietnamo karo patirtį, S. Kubrickas liko taip sužavėtas pasakojimo stiliaus žiaurumu ir paprastumu, kad nusprendė perkelti knygą į kino ekranus. Originalus romano pavadinimas „The Short-Timers“ (1979) nurodo į JAV kariuomenėje naudotą terminą. Taip buvo vadinami 12-13 mėnesių Vietname praleidę kareiviai. Vis dėlto savo kuriamam filmui S. Kubrickas nuo pat pradžių ieškojo kito pavadinimo. Jo manymu, su karine terminologija nesusipažinęs žiūrovas, galėjo pagalvoti, kad juostoje pasakojama apie ne visą darbo dieną dirbančius darbuotojus, o ne apie kareivius. Vartydamas šaunamųjų ginklų katalogą, režisierius susidūrė su karine sąvoka full metal jacket (FMJ), reiškiančią apsauginį kulkos apvalkalą. Apvalkalinės kulkos turi kulkos galvutę ir liemenį dengiantį apvalkalą, pagamintą iš vario lydinio arba vario lydiniu padengto plieno. Panašiai ir karinius apmokymus bei karo kasdienybę turintys ištverti kareiviai, kurie taip pat turi užsiauginti storą odą. Net ne odą, o šarvus – savotišką „metalinį apvalkalą“. S. Kubrickas nusprendė, kad ši metafora kone geriausiai atspindi filmo idėją ir verta filmo pavadinimo.

Stop kadras

Scenarijaus rašymas – tarsi automobilio surinkimo procesas

Režisierius savarankiškai parengė pradinę savo scenarijaus viziją, tačiau tolesniam jo kūrimui pasitelkė „The Short-Timers“ autorių G. Hasfordą ir Michaelą Herrą, kuriam jau teko dirbti su F. F. Coppola adaptuojant kino ekranui kitą kūrinį apie Vietnamo karą – „Šių dienų apokalipsė“ (Apocalypse Now. Redux, 1979). Beje, įkalbėti pastarąjį jam prireikė trejų metų, nes M. Herras daugiau nebenorėjo grįžti prie Vietnamo temos. G. Hasfordas yra sakęs, kad filmo scenarijaus rašymas priminė jam automobilio surinkimo procesą. Jis su M. Herru teikė savo pasiūlymus S. Kubrickui, neįsivaizduodami, koks bus galutinis rezultatas. Verta paminėti, kad scenarijus buvo keičiamas jau filmuojant ir netgi pasibaigus filmavimo darbams. Atsirado improvizuotos scenos, didžioji dalis užkadrinio balso buvo išimta, taip pat galutiniame montaže nuspręsta atsisakyti scenos, kurioje filmo herojai žaidžia futbolą su žmogaus galva.

Filmuota Didžiojoje Britanijoje

Analizuodami S. Kubricko kūrinius, vieni pabrėžia jų pretenzingumą, kiti išskiria gebėjimą praturtinti žanrinio kino konvencijas. Nepritapęs prie Holivudo standartų, iš gimtųjų Jungtinių Amerikos Valstijų jis persikraustė į Didžiąją Britaniją ir retai bei labai nenoriai iš ten išvykdavo. Dėl šios priežasties visi filmavimo darbai (išskyrus keletą antros filmavimo komandos specialiai džiunglėse padarytų kadrų) vyko ne Pietų Karolinoje ir Vietname, o – Kembridžšyre. Siekiant atkurti Azijos kraštovaizdį, buvo atvežta 200 palmių iš Ispanijos ir 150 plastmasinių tropinių augalų iš Honkongo. Visiškai subombarduotas Vietnamo miestas buvo rekonstruotas rytinėje Anglijos dalyje esančioje aplestoje dujų gamykloje. Įmonė, kuriai priklausė gamyklos pastatai, planavo netrukus ją nugriauti, todėl leido filmavimo komandai juos nekliudomai sprogdinti. „Nemanau, kad kažkas yra turėjęs tokių dekoracijų“, – pasakojo filmo režisierius.

Aktorių atranka: nuo Bruce‘o Williso iki buvusio jūrų pėstininko

Bijodamas, kad garsūs aktoriai gali atitraukti žiūrovų dėmesį nuo pagrindinės filmo temos, režisierius nusprendė jų atsisakyti. Atrankoje dalyvavo 3 tūkst. žmonių, atsiuntę vaizdo įrašus su savo prisistatymais, iš kurių 800 buvo pakviesti į bandymus. Pagrindinį vaidmenį režisierius siūlė tuo metu mažai žinomam Bruce‘ui Willisui, bet jam teko atsisakyti dėl filmavimosi darbų seriale „Mėnulio šviesa“ (Moonlighting, 1985–1989). Jūrų pėstininkų korpuse tarnavęs Ronaldas Lee Ermey iš pradžių buvo pakviestas konsultuoti filmavimo grupę kariniais klausimais, tačiau galiausiai suvaidino vieną įsimintiniausių personažų – rikiuotės instruktorių Hartmaną.

Išskirtiniai Stanley Kubricko filmo „Metalinis apvalkalas“ seansai įvyks balandžio 24 d. „Forum Cinemas“ kino teatruose Vilniuje, didžiausioje salėje, ir Kaune.

Pirkėjai nepagailėjo dešimčių tūkstančių eurų už vieno garsiausių XX amžiaus kino kūrėjų atmintinus daiktus, vadintus „svarbiausia medžiagos, susijusios su Stanley Kubricko gyvenimu ir darbu, kolekcija, kada nors pateikta aukcionui“.

Pirkėjams buvo pasiūlyta tokių novatoriškų filmų kaip 1964-ųjų „Daktaras Streindžlavas, arba kaip aš nustojau jaudintis ir pamilau atominę bombą“ (Dr. Strangelove or: How I Learned to Stop Worrying and Love the Bomb) ir 1968-ųjų „2001 m. kosminė odisėja“ (2001: A Space Odyssey) rekvizito daiktų, reklaminės medžiagos ir kostiumų ir netgi senų S. Kubricko pirkinių sąrašų.

Kai kurie daiktai buvo nupirkti už įspūdingas sumas. Jacko Nicholsono (Džeko Nikolsono) veikėjo siaubo filmų klasika tapusiame „Švytėjime“ (The Shining) vilkėtas švarkas parduotas už 19 tūkst. eurų – už kone dvigubai didesnę sumą nei pradinė.

Tačiau didžiausias netikėtumas buvo 13 tūkst. eurų už S. Kubricko Amerikos scenaristų gildijos (WGA) nario kortelę. Iš pradžių už ją buvo prašoma 1 tūkst. eurų.

Aukcione dominavo „Švytėjimas“: "Panoramos" viešbučio raktų pakabukai buvo nupirkti už 2,8 tūkst. eurų, kone trigubai brangiau nei norėta iš pradžių, o ilgas filmo fragmentas, kuriame matyti, kaip Džeko Torenso žmona neša jųdviejų sūnų, buvo parduotas už daugiau kaip dvigubai didesnę kainą nei pradinė - 3 tūkst. eurų.

Šios ištraukos, nupirktos už 6,5 tūkst. eurų, yra itin retas dalykas, nes S. Kubrickas, sumontavęs savo filmus, sudegindavo visus juostų likučius.

Du kilimai iš "Švytėjimo" viešbučio buvo parduoti už 13 tūkst. ir 4,6 tūkst. eurų. Už abu juos iš pradžių prašoma po 2 tūkst. eurų.

Kolekciją aukcionui pateikė italas Emilio D'Alessandro (Emilijus D'Alesandras), kuris 7-ojo dešimtmečio pradžioje emigravo į „svinguojančio Londono siautulį“, o nuo 1971-ųjų dirbo su S. Kubricku, iki pat tos dienos, kai garsusis amerikiečių režisierius 1999 metais mirė.

Milžiniškas falas

Vienas pirkėjas nepagailėjo 750 eurų už 1998 metų geltono popieriaus lapelį su palinkėjimu E. D'Alessandro: „Geros kelionės!“

Tačiau nustatyta 1,5 tūkst. eurų kaina nesuviliojo nupirkti 51-ojo daikto: „Apsipirkimu su Kubrickais“ pavadintų maisto produktų sąrašų. Viename tų raštelių Emilio prašoma nebepirkti ridikėlių, „nes darže jų labai daug“.

76 metų E. D'Alessandro pradėjo dirbti kaip S. Kubricko vairuotojas, o paskui, jo paties žodžiais, tapo „ponu „Sutvarkyk“ ir, galiausiai, patikimu vieno didžiausių XX amžiaus genijų draugu“.

Pirmas jo darbas S. Kubrickui buvo nuvežti „milžinišką falą“ į „Prisukamo apelsino“ (A Clockwork Orange) filmavimo aikštelę. Jam laviruojant apledėjusiomis žiemos Londono gatvėmis tas rekvizitas kyšojo pro automobilio langą.

„Pagalvojau sau: „Gėdinga“. Ten buvo žmonių, kurie laukė autobuso!“ – interviu aukcionui „Bolaffi“ sakė E. D'Alessandro.

Sugrįžęs į gimtąjį Kasiną 73 km nuo Romos šis italas prigrūdo sandėlius S. Kubricko daiktų, nes jeigu jis ar kiti komandos nariai nebūtų jų pasiėmę, „juos būtų reikėję sunaikinti“.

Kai kurie žmonės dėžes iš „Metalinio apvalkalo“ (Full Metal Jacket) netgi labai simboliškai naudoja kaip triušių narvus.

Paklaustas, ką S. Kubrickas pasakytų, jei dar būtų gyvas, E. D'Alessandro nurodė: „Jis pasakytų man: „Ačiū, kad radai kažką, kas panaudos šiuos daiktus.“