Gruodžio 16 d. 20 val. Kauno sporto halėje vyksiančiame koncerte kiekvienas galės prisiliesti, išjausti, išgirsti maestro muziką.

„Vėl, švieski man vėl“, „Tik rytoj“, „Pago Pago“, „Senelė“, „Pienė“ ir daugelį kitų S. Povilaičio klasika tapusių kūrinių atliks Inga Valinskienė, Aleksas Lemanas, Deividas Norvilas-Deivis, grupės „Nerija“ vokalistas Antanas Čapas ir kiti.

Vakaro vedėjas – Arūnas Valinskas, nuoširdžiai pasakojantis S. Povilaičio istoriją.

Solistai: į Kauno sporto halės sceną kops ir D. Norvilas-Deivis, ir A. Lemanas. Organizatorių nuotr.

Koncerto organizatoriai pasirūpino, kad šventiniu laikotarpiu visi gerbėjai galėtų mėgautis S. Povilaičio kūryba: patrauklios bilietų kainos prasideda vos nuo 11 eurų.

Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. Organizatorių nuotr.

„Kalėdų laukimas ir jautrūs prisiminimai skatina artumą, o muzika dovanoja palaimą. Prisiminimus kuriame patys, kiekvienas savo širdyje – su pagarba tiems, kuriuos mylime. S. Povilaitis su kiekviena savo daina pasakojo savitas istorijas. Jos iki šiol turi atgarsį klausytojų širdyse. Kaune garsaus dainininko kūriniai suskambės naujai – su pagarba praeičiai ir dabarčiai“, – žada koncerto organizatoriai.

Uostamiesčio publikai pažįstami

Dviejų ryškių vilniečių meninių kolektyvų koncerte solo partijas dainuos du su Klaipėda susiję solistai. Tai Lina Dambrauskaitė (sopranas) ir Tadas Girininkas (bosas). Afišoje įvardytos keturių programoje skambėsiančių autorių – Heinricho Biberio, Osvaldo Golijovo, Algirdo Martinaičio ir Donato Zakaro – kūrinių pavardės.

Šv. Kristoforo kamerinis orkestras buvo įkurtas 1994 m. pripažinto altininko, dirigento, muzikologo Donato Katkaus iniciatyva. 2018 m. orkestro meno vadovu ir dirigentu tapo Modestas Barkauskas. Orkestras yra laukiamas svečias Lietuvos ir Europos koncertų salėse. Universalumu ir turtinga menine vaizduote pasižymintis stygininkų kolektyvas dažnai pasirodo ir Klaipėdos koncertų salėje.

Su choru „Jauna muzika“ (meno vadovas Vaclovas Augustinas) Klaipėdos koncertų salės publika taip pat gerai pažįstama. Jis dažniausiai čia pristato ypatinga skambesio kokybe ir profesionalumu išsiskiriančias šiuolaikinės muzikos programas. „Jaunos muzikos“ interpretuojama Davido Lango, Arvo Pärto ir choro meninio lyderio, pripažinto kompozitoriaus ir dirigento V. Augustino muzika palieka pačius stipriausius ir ilgam išliekančius įspūdžius.

Vainikuos D. Zakaro „Magnificat“

Šio koncerto pirmoje dalyje Šv. Kristoforo kamerinis orkestras atliks H. Biberio, O. Golijovo ir A. Martinaičio kūrinius. Pagal pastarojo kūrėjo opusą „Rojaus paukščiai“ pavadinta visa koncertinė programa. Tai A. Martinaičio ankstyvojo kūrybos laikotarpio kūrinys iš taip vadinamo „Gyvosios gamtos ciklo“, pasižymintis ne tik neoromantišku jausmingumu, bet ir repetatyviu charakteriu. Jis buvo sukurtas elektrinei violončelei ir fonogramai beveik prieš keturis dešimtmečius. 2016 m. „Rojaus paukščiai“ buvo aranžuoti styginių orkestro sudėčiai, šią versiją publika išgirs būsimame koncerte.

Po pertraukos Šv. Kristoforo kamerinio orkestro, choro „Jauna muzika“ ir solistų L. Dambrauskaitės bei T. Girininko atliekamas suskambės įspūdingas kompozitoriaus ir choro dirigento D. Zakaro „Magnificat“.

Kūrinio anotacijoje autorius teigė: „Magnificat“ rašiau XX Lietuvos aukštųjų mokyklų chorų festivaliui, kuris 2018 m. vyko Klaipėdoje. Kūrinį inicijavo ir užsakė Klaipėdos miesto chorinė bendrija „Aukuras“. Vienas gražiausių kūrinių man yra J. S. Bacho „Magnificat“. Galima sakyti, kad savo kūrinį rašiau įkvėptas Didžiojo Meistro. Džiaugiuosi, kad mano „Magnificat“ jau ne kartą buvo atliktas ir prigijo tiek mėgėjų, tiek profesionalių kolektyvų repertuare.“

Užaugo Klaipėdoje

Beje, D. Zakaras užaugo Klaipėdoje, mokėsi E. Balsio menų gimnazijoje chorinio dirigavimo specialybės, dainavo berniukų chore „Gintarėlis“ ir Klaipėdos chore „Aukuras“. Vėliau baigė chorinio dirigavimo ir kompozicijos magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

D. Zakaro kūrinį atliksiantis solistas T. Girininkas taip pat mokėsi Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijoje. Dabar jis yra vienas tituluočiausių Lietuvos bosų, laukiamas solistas įvairiuose Europos operos teatruose ir koncertų salėse. 2021-aisiais jis buvo tituluotas geriausiu metų operos solistu ir apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi.

L. Dambrauskaitė gimė ir vaikystę praleido Klaipėdoje. Vokalo studijas ji pradėjo Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o vėliau tobulinosi Londono Karališkojoje muzikos akademijoje. Pastaruoju metu ji dažai dainuoja operos spektakliuose ir koncertuose Šveicarijoje, Austrijoje ir, žinoma, Lietuvoje. 2022 m. jos talentas buvo įvertintas Auksiniu scenos kryžiumi.

Visų atlikėjų įkvėptai interpretuojama įstabaus grožio D. Zakaro kompozicija užbaigs šį koncertą, sukurdama šviesią nuotaiką.

Šie metai – ne išimtis: vasario 24 d. 19 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje vyks šventinis orkestro koncertas „Gimtadieninė klasikinės muzikos fiesta ir ne tik“, kurios svečias – operos solistas, bosas Liudas Mikalauskas. Koncertui diriguos orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Barkauskas.

Šv. Kristoforo kamerinis orkestras buvo įkurtas 1994 m. Jo įkūrėjas ir garbės dirigentas prof. Donatas Katkus siekė suburti kolektyvą, kuris gilintųsi į barokinės muzikos interpretaciją. Galiausiai šis orkestras tapo ir vienu nuosekliausių Lietuvos kompozitorių muzikos interpretatorių, daugelio mūsų autorių premjerų atlikėju. Šios misijos orkestras nepaleidžia iki šiol, o neretai Lietuvos publiką supažindina ir su rečiau mūsų šalyje skambančiais kitų šalių kompozitorių kūriniais.

Šiemet Šv. Kristoforo kamerinis orkestras mini jau 28-ąjį gimtadienį, kurį kartu švęsti pasikvietė ir scenos bičiulį, vieną skambiausių šiandienos operos balsų, bosą L. Mikalauską. Kartu su orkestru jis ruošia įtraukiančios klasikinės muzikos programą, klausytojus džiugins ir gerai pažįstamos populiariosios muzikos melodijos.

Gimtadienio koncerto programoje skambės Wolfgango Amadeuso Mozarto muzika, o ypatingas dėmesys bus skiriamas romantizmo epochos autoriams – skambės kompozitorių Modesto Musorgskio, Antono Rubinšteino, Charleso Gounod, Camille'io Saint-Saënso, Gioachino Rossinio kūriniai. Beje, šiemet minimos šio italų operos meistro 230-osios gimimo metinės. Įdomiu koncerto atradimu turėtų tapti nūdienos kompozitoriaus Vladimiro Martynovo meditatyvus kūrinys „The Beatitudes“, o koncerto finalui pasirinkta Vytauto Kernagio daina „Baltas paukštis“.

28-ojo Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinio orkestro gimtadienio koncertas „Gimtadieninė klasikinės muzikos fiesta ir ne tik“ – vasario 24 d. 19 val. Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje.

Koncertuose pasirodys keturi solistai. Lapkričio 18 d. koncerte „Barokinis bilzgesys“ prie Šv. Kristoforo kamerinio orkestro prisijungs trimitininkas Dovas Lietuvninkas, lapkričio 25 d. koncerto „Andrea Bocelli kine“ metu orkestro gretas papildys solistas, tenoras Tomas Pavilionis, o gruodžio 2 d. koncerte „Iš kino muzikos puslapių“ klausytojus džiugins suomių pianistas Joonas Haavisto ir saksofininkas Kęstutis Vaiginis.

Baroko epocha pasauliui padovanojo daugybę nuostabių kompozitorių. Kaip žinia, būtent su šios epochos muzika susijusi ir Šv. Kristoforo kamerinio orkestro susikūrimo istorija, tad iki šiol kolektyvas su džiaugsmu ir puikia stiliaus pajauta atlieka barokinės muzikos programas. Šį kartą, lapkričio 18 d., kartu su solistu, trimitininku D. Lietuvninku ir klavesinininke Vaiva Eidukaityte-Storastiene orkestras kviečia paminėti vokiečių kompozitoriaus Georgo Philippo Telemanno 340-ąjį gimtadienį koncerte „Barokinis blizgesys“. G. Ph. Telemannas savo amžininkų buvo laikomas vienu įtakingiausių kūrėjų. Dažnai jis buvo lyginamas su savo geru bičiuliu Johannu Sebastianu Bachu. G. Ph. Telemannas, beje, netgi buvo kelių Bacho vaikų krikštatėvis! Kartu su D. Lietuvninku orkestras pristatys keletą šio kompozitoriaus kūrinių, kuriuos lydės įdomios kūrybinės paralelės su kitų epochų kompozitorių, tokių kaip XX–XXI a. kompozitorius Richardas Peaslee, darbais.

D. Lietuvninkas. / D. Matvejevo nuotr.

Lapkričio 25 d. Šv. Kristoforo kamerinis orkestras klausytojus kvies pasinerti į kino muzikos lobynus, įrodant, jog kino filmų magiją kuria ne tik vaizdai, bet ir juos lydinti muzika. Orkestras ir vienas ryškiausių Lietuvos tenorų Tomas Pavilionis kviečia į kino muzikos seansą – pirmą kartą Lietuvoje skambės programa „Andrea Bocelli kine“. Tai pagal Andrea Bocelli albumą „Cinema“ (2017) parengta koncertinė programa, kurioje skambės specialiai ruošiamos kūrinių aranžuotės. „Grammy“ nominuoto albumo muzika – tai garsinė kelionė per klasika tapusius kino filmus ir miuziklus. „Krikštatėvis“, „Pusryčiai pas Tifani“, „Gladiatorius“, „Gyvenimas yra gražus“ ir dar keliolika kitų kinematografijos perlų blyksi vaizduotėje, klausant dainų iš jų garso takelių. Šį karą tenoras Tomas Pavilionis drauge su pianistu Povilu Jaraminu ir Andrium Balevičium (mušamieji) bei Šv. Kristoforo kameriniu orkestru atliks plačia emocijų palete dosnią programą, kuri žadins ir vaizduotę, ir jausmus, o galbūt nuklaidins į malonių kinematografinių prisiminimų labirintus?..

Trečiasis išskirtinis koncertas „Iš kino muzikos puslapių“ taip pat susijęs su muzika kinui.

Kęstutis Vaiginis. / Organizatorių nuotr.

Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, kartu su džiazo saksofonininku, kompozitoriumi K. Vaiginiu ir pianistu iš Suomijos Joonasu Haavisto pristato bendrą programą, kurioje skambės muzika iš kino filmų. K. Vaiginis džiazo muzikos scenoje – jau daugiau nei du dešimtmečius, jo kūryboje ir atlikime jungiasi modernusis džiazas ir akademinė raiška. Su suomių pianistu Joonasu Haavisto, puikiai vertinamu tiek gimtojoje Suomijoje, tiek tarptautinėje džiazo bendruomenėje, jiedu scenoje bičiuliaujasi jau ne pirmą kartą, o šįkart prie jų prisijungs ir kamerinis orkestras. Kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru paruoštoje programoje skambės ryškiausių kino muzikos autorių – legendinio Ennio Morricones, taip pat Roberto Molinellio kūriniai. Taip pat plačią savo kūrybos perspektyvą pristatys ir K. Vaiginis – skambės ir jo originalios kompozicijos.

Šv. Kristoforo kamerinis orkestras maloniai kviečia apsilankyti koncertuose ir nepraleisti progos susipažinti su baroko muzikos lobynais ir išskirtine muzika filmams su puikiais, pasaulyje pripažintais solistais.

Šiais metais visas pasaulis mini paskutiniojo Vienos klasiko, vienos įtakingiausių figūrų muzikos istorijoje L. van Beethoveno 250-ąsias gimimo metines. Jo „Imperatoriškasis“ koncertas – paskutinis kompozitoriaus užbaigtas šio žanro kūrinys, kurtas Napoleono karų fone, žymėjęs žingsnį į naują, romantizmo epochą. Neretai sakoma, kad šis koncertas išties pralenkė laiką.

„Tai, ko gero, populiariausio kompozitoriaus populiariausias koncertas. Beethoveno talentui šiemet ypatingai nusilenkiame, o jis mus iki šiol stebina savo neįtikėtinu novatoriškumu. Jo „Imperatoriškasis“ koncertas buvo tarsi akibrokštas – pavyzdžiui, kompozitorius kai kuriuos formos elementus sukeitė vietomis. Beethovenas koncertą rašė įsiveržimo į Vieną metu, buvo pasipiktinęs tuo, kas vyksta. Vieną vertus, šiame koncerte netrūksta didingo charakterio, bet, kitą vertus, solistas yra tarsi subjektyvusis pradas, simbolizuojantis laisvę. Todėl šis kūrinys – nuolatinis dialogas tarp objektyvios orkestro realybės ir solisto, kuris kaip kūrėjas tarsi pakyla į dvasinį pasaulį. Ypatingo grožio antroji koncerto dalis, o finale girdime daugybę įdomių ritmų. Apskritai, šiame koncerte daug šmaikštumo, energijos. Jame pilna visko – tiek nepaprasto gyvybingumo, tiek militaristinio charakterio, tiek didžiulio dvasingumo“, – pasakoja Petras Geniušas.

Paties pianisto teigimu, šis koncertas jam turi ir svarbią asmeninę reikšmę, nes būtent šiais metais švenčiamas ir jo tėvo, žymaus lietuvių pianisto ir dirigento Rimo Geniušo šimtmetis. Todėl P. Geniušas tvirtina artėjantį koncertą skirsiantis ne tik Beethoveno, bet ir savo tėvo sukakčiai.

„Penktąjį Beethoveno koncertą man parodė tėvas – dar yra išlikusios tokios senos, pageltusios natos. Įdomu, kad nors tai paskutinis koncertas, kurį parašė Beethovenas, tačiau pirmasis, su kuriuo aš susipažinau. Labai gerai žinau šitą kūrinį, daugybę metų jį dėsčiau studentams, tačiau kaip solistas pats šį koncertą atlieku pirmąjį kartą. Pasidariau sau dovaną ir jį išmokau“, – apie asmeninę koncerto reikšmę pasakoja P. Geniušas.

Šalia „Imperatoriškojo“ koncerto orkestras taip pat paruošė ir dar vieną chrestomatinį klasikinio repertuaro kūrinį – tai Franzo Schuberto Styginių kvartetas nr. 14 d-moll, D. 810 „Mirtis ir mergelė“ (Gustavo Mahlerio redakcija styginių orkestrui).

Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinio orkestro (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Barkauskas) sezono atidarymo koncertas „Reveransas genijui“, kartu su pianistu Petru Geniušu – rugsėjo 24 d., ketvirtadienį, 19 val., Šv. Kotrynos bažnyčioje. Bilietus platina bilietai.lt.

Vertinamas ir visur laukiamas

Daugiausia publikos simpatijų šiam orkestrui pelnė jo įkūrėjas ir ilgametis vadovas Donatas Katkus. 2017 m. meno vadovo ir vyriausiojo dirigento pareigas iš maestro perėmęs Modestas Barkauskas toliau siekia išlaikyti aukštą profesionalumo kartelę, universalaus kolektyvo reputaciją ir dėmesį lietuvių autorių kūrybai.

„Vieni vartoja vitaminą C imunitetui stiprinti, kiti geria lašelius širdies veiklai gerinti, o aš kviečiu klausytis Šv. Kristoforo orkestro. Tai – vitaminai sielai“, – taip orkestro internetinėje svetainėje teigė M.Barkauskas. Ir jis teisus: profesionalų ir melomanų vertinamas orkestras laukiamas ir prestižinėse Lietuvos bei užsienio šalių koncertų salėse, ir populiarios muzikos ar džiazo scenose, net smėlio karjeruose. Viena vertus, kolektyvas sėkmingai atstovauja Lietuvai tarptautiniuose renginiuose, kita vertus, jis kasmet į profesinį gyvenimą palydi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos specialybės studentus, rengdamas ir atlikdamas jų bakalauro diplominius darbus.

Minėtos akademijos simfoninio dirigavimo magistro laipsnį turintis M. Barkauskas diriguoja operų ir baletų pastatymams, simfoniniams ir kameriniams orkestrams bei chorams. Jis apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi, o prestižiniame X tarptautiniame Grzegorzo Fitelbergo dirigentų konkurse Lenkijoje pagerbtas trečiąja premija ir bronzine batuta.

Su saksofonų kvintetu

Daug malonių netikėtumų klausytojų ausims suteiksianti Šv. Kristoforo kamerinio orkestro programa „Ten toli, iki vidurnakčio“ pavadinta pagal iškilaus lietuvių kūrėjo Broniaus Kutavičiaus kompoziciją. Retai atlikėjų sudėčiai – penkiems saksofonams ir styginiams – parašytas opusas atskleidžia autoriaus susidomėjimą Indijos muzikine kultūra. „Indai turi net 24 dermes – kiekvienai paros valandai. Aš „Ten toli, iki vidurnakčio“ ir panaudojau dermes iki saulės laidos“, – sakė kompozitorius.

Šį ypatinga garsine magija pasižymintį kūrinį su orkestru atliks entuziastingo klasikinio saksofono atlikėjo ir pedagogo Arvydo Kazlausko vadovaujamas saksofonų kvintetas „Atomos“ iš Rygos. Jame groja A. Kazlauskas (sopraninis saksofonas), Aigaras Raumanis (altinis saksofonas), Katrina Kivleniecė-Cabulė (altinis saksofonas), Janis Pukitis (tenorinis saksofonas) ir Rūdolfas Peteris Rubenis (baritoninis saksofonas).

A. Kazlauskas yra tikras kūrybinių idėjų variklis, nuolat inspiruoja naujų kūrinių ir meninių programų atsiradimą. Jis dažnai keliauja ir tiesia muzikinius tiltus tarp abiejų valstybių. Latvijoje įsikūręs saksofonininkas užaugo Vilniuje, tačiau aukštojo mokslo siekė Latvijos J. Vytuolio muzikos akademijoje, kurioje dabar dėsto. Jis daug koncertuoja kaip solistas ir su įvairiais kamerinės, elektroninės bei eksperimentinės muzikos ansambliais. Arvydas taip pat atliks solo partiją virtuoziškame belgų autoriaus Pieto Swertso kūrinyje „Kotekan“.

Klasikos ir romantikos sąskambiai

Skambės ir Ramūno Motiekaičio kūrinys „Kinas“, apie kurį autorius teigė: „Per daug gražu, kad būtų tikra. Taigi kinas. Ar gali būti kas nors tikresnio nei kinas?“

Tie klausytojai, kuriems arčiau širdies klasikinis ar romantinis skambesys, bus pamaloninti Josepho Haydno ir Franko Bridge’o muzika.

Programą „Ten toli, iki vidurnakčio“ diriguos talentingas jaunosios kartos dirigentas Karolis Variakojis. Jis yra vienas iš šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ įkūrėjų ir vadovų. Pagrindinis dirigento ir ansamblio dėmesio objektas – šiuolaikinė muzika, naujų lietuviškų kūrinių inicijavimas ir atlikimas, taip pat moderniausių šiuolaikinių užsienio autorių partitūrų įgarsinimas.

Viename interviu, paklaustas, kas jam yra koncertas, dirigentas atsakė: „Tai lūkesčių išsipildymas, kuo labiau priartėjant prie muzikinės kūrinio tiesos. Visų repeticijų, kartojimų vaisius. Jeigu pavyksta, apima didžiausias džiaugsmas.“

Orkestrą esame pratę matyti kaip bendrą organizmą, tačiau kiekvienas narys – tai įdomi ir šilta asmenybė.

Kuo šiuo pasikeitusiu gyvenimo ritmu gyvena kiekvienas orkestro muzikantas, pamatysite šiame nuotaikingame vaizdo reportaže:

Bendradarbiaujant su Omano Sultonato garbės konsulatu Lietuvos respublikoje, vasario 20 d., ketvirtadienį, 18 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje pirmą kartą skambės muzika iš šios paslaptingos šalies, kurią kartu su orkestru atliks kviestiniai atlikėjai iš Omano.

Neeilinio vakaro metu publika galės susipažinti tiek su šios šalies tradicine muzika, tiek unikaliais instrumentais – kanūnu ir arabiškais būgnais. Koncerte išvysime žymius Omano muzikus Farah Jamal (kanūnas), Talalą Al-Siyabi (arabiški būgnai) ir Zarą Al-Yousef (fortepijonas). Vakaro svečiai muzikuos tiek solo, tiek kartu su orkestru, kuriam diriguos orkestro meno vadovas Modestas Barkauskas.

Omanas – valstybė, per pastarąjį pusę amžiaus padariusi ypatingą progresą. Su Lietuva aktyviai plėtoti dvišalius santykius ši arabų šalis pradėjo 2013 m. Vilniuje veikia Omano Sultonato garbės konsulatas, Omanas nuolatos dalyvauja Vilniaus knygų mugėje, patirtimi keistis galimybių turi ir Lietuvos bei Omano studentai. Galų gale, vis daugiau lietuvių turistų tampa reguliariais šios arabų šalies svečiais.

„Orkestras labai gerai žinomas vilniečiams ir miesto svečiams, yra labai jaunatviškas ir lankstus. Kilus idėjai organizuoti muzikantų iš Omano koncertą, iškart pagalvojau, kad dviejų šalių draugystė puikiausiai būtų atspindėta, jei mūsų svečiai grotų su vietiniu orkestru“, – apie draugystę su orkestru pasakojo Omano garbės konsulė Lietuvoje Boleta Senkienė.

Į Lietuvą atvykstantys Omano muzikai – žymūs šalies menininkai. Kanūno meistrė F. Jamal šiuo instrumentu groti pradėjo būdama 12-os, vėliau tobulinosi Karališkajame tradicinio meno ir muzikos ansamblyje. Atlikėja jau yra pasirodžiusi Ispanijoje, Šveicarijoje, Irake, Jungtinėje Karalystėje ir kitose šalyse. T. Al-Siyabis buvo vadinamas geriausiu Karališkojo ansamblio perkusininku. Jo muzikavimas menininką taip pat jau ne kartą nuvedė į tarptautines scenas. Savo ruožtu Z. Al-Yousef meilę muzikai puoselėja nuo ankstyvos vaikystės – skambinti fortepijonu ji pradėjo būdama ketverių. Menininkė groja tik iš klausos, reprezentuodama modernią Omano muzikų kartą.

„Šv. Kristoforo kamerinis orkestras bendradarbiauja su įvairių šalių kompozitoriais, muzikantais, dirigentais, tad savo repertuare turi plačią įvairių tautų ir kultūrų muzikinę paletę. Tačiau Omano Sultonato garbės konsulato Lietuvoje pasiūlymas buvo tikrai netikėtas ir, tuo pačiu, labai įdomus. Mums, lietuviams, Omanas – labai egzotiška šalis, o jos muzika išties labai menkai žinoma. Vien dėl to šis pasiūlymas iššūkius mėgstančiam orkestrui, pasirodė itin įdomus. Tikimės, kad šis bendradarbiavimas sužadins abiejų šalių muzikinį žingeidumą ir taps tiltu gilesnei kultūrinei draugystei“, – tvirtina orkestro direktorius Nerijus Masevičius.

Kartu su orkestru koncerte pasirodysiantys instrumentalistai ne tik pristatys tradicinę Omano muziką, bet taip pat gros ir lietuviškų kūrinių. Tad šis koncertas taps atradimu ne tik Lietuvos, bet ir patiems Omano muzikantams.

Vasario 20 d., ketvirtadienį, 18 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje (Vilniaus g. 30, Vilnius) – pirmą kartą muzika iš Omano skambės Lietuvoje. Koncerto organizatoriai – Omano Sultonato garbės konsulatas Lietuvos respublikoje, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. Įėjimas laisvas.

Vasario 6 d., 19 val., Šv. Kotrynos bažnyčioje vyksiančiame koncerte „Orkestro genetinis kodas“ orkestrantai Eugenija Budzila (smuikas), Ieva Daugirdaitė (smuikas), Laura Staponkutė (smuikas), Aidas Jurgaitis (smuikas), Rusnė Kiškytė (smuikas), Gabrielė Zaneuskaitė (altas), Birutė Bagdonienė (altas), Mintautas Kriščiūnas (altas), Domas Jakštas (violončelė), Rokas Stunžėnas (kontrabosas) ir Ignė Pikalavičiūtė (violončelė) žengs žingsnelį link scenos vidurio ir atsiskleis solistų vaidmenyse. Apie pasiruošimą koncertui ir orkestro „organizmo“ sveikatą palaikančius dalykus kalbamės su būsimais koncerto atlikėjais.

– Šv. Kristoforo kamerinio orkestro solistų koncerto pavadinimas skambus – „Orkestro genetinis kodas“. Jeigu išties galėtumėte orkestrą redukuoti iki „ląstelės“ – vieno ar dviejų žodžių – kokie jie būtų?

Ignė. Iškart į galvą atėjo frazė „profesionali šeima“.

Rusnė. Sakyčiau, „faina kompanija“.

Domas. Atkaklus.

Mintautas. Atviras.

Eugenija. Saviraiškos ir tobulėjimo galimybė.

Aidas. Visi – apie tą patį.

Rusnė. Mūsų kolega vaidas kartą labai gražiai apibūdino – „vienminčių šaika“.

– Orkestrantų soliniai koncertai – viena orkestro tradicijų. Gal kažkuris atsimenate, kaip, kada ir kodėl ji atsirado?

Aidas. Maestro Donatas Katkus visuomet skatindavo groti solo, ansambliuose, kitas veiklas.

Rusnė. Kažkuriuos metus, berods, praleidome, tačiau tokie koncertai beveik kasmet vyksta jau seniai.

Domas. Man atrodo, kad tai nėra tokia jau sena tradicija. Tačiau taip muzikantai skatinami palaikyti gerą instrumento valdymo formą.

Mintautas. Kiek pamenu, maestro D. Katkus pasakojo, kad esame pirmas orkestras Lietuvoje, kuris suteikė galimybę orkestrantams pasirodyti solo.

– Groti būnant orkestro dalimi yra viena, muzikuoti solo – kas kita. Gal galėtumėte pakomentuoti, kaip skiriasi pasiruošimas, o ir emocinis nusiteikimas prieš lipant į sceną vienu ir kitu atveju?

Aidas. Labai skiriasi.

Rokas. Orkestre jautiesi saugus, nes groji kartu su visais. Išėjęs groti solo, lieki atsakingas už save, privalai save parodyti.

Rusnė. Solistas turi būti lyderis, vesti orkestrą. Skiriasi pobūdis, atitinkamai – ir pasiruošimas.

Rokas. Apskritai, orkestrinė ir solo grojimo formos skiriasi.

Ignė. Mano nuomone, yra ir moralinės atsakomybės skirtumų, nes, grodamas solo, parodai ir savo asmenybę. Orkestre privalu prisitaikyti, o solistas gali ir turi kažką pasakyti nuo savęs. Taip pat, visuomet, grojant prieš šeimą ir draugus, kitoks ir jaudulys – gal ne toks oficialus...

Rusnė. ... bet kartais netgi didesnis.

Ignė. Šventė taip pat didesnė, bet ir atsakomybė kitokia.

Domas. Maniškis nusiteikimas nesikeičia – skiriasi tik krūvis. Nelygu, kokia programa ir kitos koncerto aplinkybės.

Mintautas. Dalykai, kuriuos darome kasdien arba labai dažnai, po kiek laiko nebejaudina – tai tarsi praėjęs įsimylėjimo laikotarpis. Tada reikia kažko naujo arba prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo. Kiekvienas muzikantas pradeda mokytis groti vienas ir jį tai kažkuo įtraukia. Po to, tik įvaldę savo amatą, mes pradedame burtis į grupes, orkestrus, kas mus iš naujo pripildo emociškai.

Eugenija. Išeini ir groji. Skirtumas – kaip tarp kario mūšio lauke ir snaiperio.

D. Katkus pasakojo, kad esame pirmas orkestras Lietuvoje, kuris suteikė galimybę orkestrantams pasirodyti solo.

O ar būna taip, kad, pamačius orkestro kolegą grojant solo, jis tarsi atsiveria visiškai kitokiomis spalvomis, taip, kad net tenka nustebti?

Rusnė. Žinoma. Grodamas solo, žmogus atsiskleidžia. Kad ir kokį kūrinį grotų, nesvarbu, kokio žanro, bet žmogų pamatai „nuogesnį“. Dėl to tokiems koncertams sudėtingiau ruoštis, nes į sceną išeini ne su „kailiniais“ – reikia save visą atiduoti. O kai girdi tą darant kitą žmogų, kuris kątik sėdėjo šalia tavęs, pamatai jį daug atviriau. Susiformuoja kitoks asmenybės vaizdas.

Mintautas. Taip, teko. Kiekvienas žmogus yra neišsemiama bedugnė, niekad nežinai, kas iš jos gali išeiti.

Rokas. Manau, kad kai išeini į scenos priekį „iš savų“, susiformuoja ir kitoks artumo jausmas. Norisi tą žmogų palaikyti, tad solistas ir orkestras susisieja unikaliais ryšiais.

Aidas. Labai sutinku dėl palaikymo, o dėl nuostabos, manau, kad visi vienas kitą puikiai pažįstame. Todėl man staigmenų nepasitaiko.

Domas. Man taip pat, klausantis kolegų, nustebti neteko.

Eugenija. Neteko.

Ignė. Turbūt tiesiog išryškėja tai, ką kiekvienas turi. Esame asmenybių orkestras ir visi vienas kitą gerai pažįstame. Nėra taip, kad, staiga, išėjo vienas ir pagrojo visiškai kitaip. Tame ir slypi žavesys – stebėti, ką per muziką sukurs žmogus, kurį pažįsti. Nedažni tokie koncertai – nedaug orkestrų daro savo narių solo koncertus. Man jie atrodo vieni įdomiausių programose. Ypač Lietuvoje, kurios muzikų bendruomenė nedidelė. Visi vieni kitus žino, todėl tokie koncertai tampa vienu laukiamiausių įvykių.

– Papasakokite, kaip vyksta pasiruošimas? Pirmiausia, kaip išsirenkate, kas gros? Ar tie, kurie jau turi paruošę kažkokias programas, ar kažkam dirigentas griežtai pasako: „Šiemet grosi tu“?

Ignė. Man buvo būtent taip (visi juokiasi).

Rusnė. Šiemet Modestas galvojo apie barokinę muziką arba kūrinius, su ja susijusius. Kad ir Piazzolos alla Vivaldi „Metų laikai“. Kažkada paklausė, gal kas norėtų pagroti Bachą. Pasakiau, kad norėčiau aš.

Rokas. Tokia mintis buvo, tačiau iš esmės kiekvienas galėjo pasirinkti, ką groti.

Ignė. O aš galiu išduoti paslaptį, kad Rokas apie grojimą solo kalbėjo jau prieš metus.

Mintautas. Būna įvairiai, bet niekas prievarta groti tikrai neverčia.

Eugenija. Iš pradžių kažkas atmeta visus netinkamus kūrinius, o tada dėlioja, dėlioja ir štai ji – programa.

– Kiekvienas žmogus turi mėgstamiausių kūrinių. Kokie jūsų mylimiausi orkestriniai, o kokie – soliniai kūriniai? Galbūt gražiausi, o gal tiesiog įdomūs atlikėjiška prasme?

Ignė. Man labai pasisekė, nes Modestas man pasiūlė groti Edwardo Elgaro Introdukciją ir Allegro kvartetui su orkestru – nepaprastai mėgstu šį kūrinį, tad „prievolė“ man labai maloni. Mėgstu tokius orkestrinius kūrinius, kuriuose net ir grodamas orkestro sudėtyje nepasislėpsi. Visą laiką sėdėsi ant kėdės krašto ir turėsi klausytis kitų – tokie kūriniai, kuriuose kiekvieno partija svarbi, vienija.

Rusnė. Su orkestru labai mėgstu groti baroką. Tuomet gerai jaučiuosi – tarsi išsivalo sąmonė. Taip pat man labai patinka groti sudėtingus kūinius, pavyzdžiui, Richardo Strausso ar Arnoldo Schoenbergo kūrybą. Mažai jų parašyta styginiams, bet mane domina kūriniai, kuriuos reikia išsinagrinėti, pačiam padirbėti, pasiruošti, pasirodyti, kada reikia, kada ne – užleisti kitą. Jie daug reikalauja iš orkestro, tačiau turi daug vidinės jėgos.

Aidas. Man patinka tiesiog gražūs kūriniai. Jų labai daug – visų neišvardinsi. Mėgstu groti, kai pačiam gražu, nes tenka groti ir kai negražu (visi juokiasi).

Eugenija. Visi, kuriuos noriu groti.

Mintautas. Arvo Pärto, Bela Bartoko, Steve’o Reicho, Erico Whitacre’io, Giovanni Sollima, Wojciecho Kilaro ir daugelio kitų kompozitorių, kurie atliepia mano širdį. Jei patinka kompozitoriaus stilistika, tiek orkestriniai, tiek soliniai kūriniai „prilimpa“.

Domas. O aš negaliu atsakyti. Čia kaip pasakyti, kokia mėgstamiausia spalva ar maistas. Taip nebūna – žmogui reikia įvairovės.

Rokas. Iš lietuvių kūrybos man labai patinka kūrinys, kurio įrašus neseniai rengėme – Algirdo Martinaičio „Rojaus paukščiai“. Iš lietuviškų du mano mėgstamiausi yra būtent šis ir Ramintos Šerkšnytės „De Profundis“.

– Kai žmogus turi problemų su genetika, kenčia jo raida, sveikata – atsiranda įvairios ligos ir panašiai. Orkestras – taip pat organizmas, kurio „genai“, jo nariai, turbūt geriausiai žino, kas lemia kolektyvo organiką. Kas, jūsų nuomone, svarbiausia, kad orkestras sėkmingai funkcionuotų tiek muzikiniu, tiek organizaciniu atžvilgiais?

Eugenija. Bendras visų darbas.

Mintautas. Jeigu mes ląstelės, tai reiškia, kad mums reikia kraujo ir kas jį pumpuotų. Tai – orkestro širdis, kuri, manau, yra idėjų vienybė ir kvėpavimas kartu. Gal ne visada tai pavyksta, bet kryptis yra.

Rusnė. Manau, kad vienas svarbiausių dalykų yra kiekvieno asmeninė motyvacija. Kodėl jis čia nori arba nenori būti. Būna dienų, kai ateiname prastos nuotaikos – ką daryti, kad jos nesugadintumei visiems? Orkestras yra kolektyvinis darbas, todėl ir svarbi kiekvieno asmeninė motyvacija.

Ignė. Sakyčiau, kad idėja ir kūrybiškumas. Orkestrantui, grojančiam didelėje sudėtyje, kartais labai sunku išlaikyti jausmą, kad išties prie kažko prisidedi. Dažnai tampi savotišku sistemos „varžteliu“, o tai gali demotyvuoti. Išlaikant kūrybiškumą, pradedant programomis ar netgi tokiais orkestrantų solo koncertais, veikia ir tas vidinis variklis.

Rokas. Labai svarbi yra atmosfera. Juk ne tik grojame, bet ir bendraujame, būname kartu ir gyvename kaip šeima. Kai žmonės gerai jaučiasi, nedingsta ir motyvacija.

Rusnė. Tą gerą atmosferą labai stengiamės išlaikyti. Juk ateina nauji nariai, kažkas išeina, kažkas ateina – kaita nuolatinė. Kol kas, džiugu, mums sekasi išlaikyti šiltus santykius.

Aidas. Aš dar pridėsiu, kad svarbus ir atsakas į tai, ką darai. Dabar visi vieni kitus sveikina, vienas už kitą džiaugiasi, jeigu pavyko pagroti solo ir panašiai. Taigi ne tik bendra motyvacija, bet ir atsakas iš šalia esančių, publikos yra svarbus.

Rusnė. Teisingai paminėjai publiką – jeigu jos nebus, nebus prasmės ir šį darbą dirbti. Jeigu publikai patinka, vadinasi viskas gerai – mes juk jaučiame tai būdami scenoje.

Aidas. Būna, kad publikai nepatinka, bet vis vien gerai jaučiamės (juokiasi).

– Kelis kartus probėgšmiais jau nuskambėjo kelių koncerte skambėsiančių kūrinių pavadinimai, tačiau papasakokite plačiau apie savo ruošiamą programą.

Aidas. Mudu su Igne grosime kartu.

Ignė. Atliksime minėtą E. Elgaro Introdukciją ir Allegro styginių kvartetui su orkestru. Tai labai retas žanras, galbūt Schoenbergas tik yra parašęs kažką panašaus. Visgi kito tokio kompleksiško ir „gerai sukalto“ kūrinio nežinau. Jame tenka dirbti ne tik solistams, bet ir orkestrui. Tai itin romantiškas, gaivališkas kūrinys, kuriame emocijos liejasi per kraštus. Man jis labai patinka, nes palieka daug vietos muzikuoti, nėra konservatyvus.

Rusnė. Aš grosiu II ir III dalis iš J. S. Bacho Koncerto smuikui a-moll. II dalis nepaprastai graži, sakyčiau, vienas gražiausių iš Bacho šedevrų. Sau pati aiškindama, apie ką šį muzika, įsivaizduoju, kad boso linija – tarsi senyvo mokytojo balsas, palaikymas, pasakojimas jaunam žmogui apie tai, kas yra pasaulis. O solo smuiko partija – tarsi jauno žmogaus, kuris bando mokytis, kliūna, griūna, jam sekasi ir nesiseka, tačiau jis visuomet jaučia palaikymą. III koncerto dalis, tarp kitko, buvo pamesta ir jos, paties Bacho užrašytos, nėra. Tačiau vieni pirmųjų koncerto redaktorių paėmę klavyrinio koncerto, kurio I ir II dalys identiškos, III dalį, ir šią atkūrė. Dėl to nemažai ginčijamasi dėl štrichuotės ir pan.

Rokas. Aš grosiu Giovanni Bottesini Koncerto kontrabosui nr. 2 II dalį – ypač dažnai atliekamą kontraboso repertuaro kūrinį. Norėjosi lėtos muzikos. Gal kada nors teks pagroti ir III dalį, o po to – ir visą koncertą.

Eugenija. Neįmanoma papasakoti apie muzikos kūrinį, bet galima jį išgirsti ir suprasti.

Mintautas. Kadangi nėra daug kūrinių dviem altams solo, rinkomės iš klasikiniu altininkams tapusių J. S. Bacho Brandenburgo koncertų dviem altams. Čia tų laikų roko muzika, bent jau I ir III koncerto dalys. Kas prijaučia šiam žanrui, galės išgirsti, ką baroko laikų „rokeriai“ klausydavo...

Domas. Atliksiu Davido Popperio „Vengrišką rapsodiją“. Kūrinys nepaprastai spalvingas, tačiau labiausiai išreikšta „raudona“. Tai lyg lengvai paskrudintas jautienos kepsnys su krauju, patiekiamas iškart nuo žarijų. Garnyrui saldžios bulvės su kvapniais pomidorais ir alyvuogių aliejumi. Desertui – mažas šokoladinio torto gabalėlis ir puodelis espresso. Prisijungsite?

Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncertas „Orkestro genetinis kodas“ – vasario 6 d., 19 val., Šv. Kotrynos bažnyčioje. Bilietus platina bilietai.lt.

Naujuosius 2020 m. orkestras pradės jaunatvišku susitikimu su klarneto virtuozais – broliais Antanu, Stasiu ir Roku Makštučiais, kurie vienoje scenoje susitinka po ilgos pertraukos. Sausio 30 d. koncerte jaunosios atlikimo meno žvaigždės pristatys skirtingų epochų charakteringiausius kūrinius klarnetui ir orkestrui. Ne mažiau įdomus ir tradicija tapęs orkestro narių koncertas „Orkestro genetinis kodas“, kurį kolektyvo meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Barkauskas vadina puikia galimybe pažinti orkestrą iš vidaus.

Vasario mėnesį Šv. Kristoforo kamerinis orkestras mini savo gimtadienį, šiemet – jau 26-ąjį. Vasario 27 d. šventiniame renginyje kartu su juo pasirodys atlikėjai, kuriuos kolektyvas drąsiai gali vadinti laiko patikrintais draugais – gimtadienį kartu švęs Asta Krikščiūnaitė (sopranas), Chrisas Rubensas (gitara), Veronika Povilionienė (vokalas), Dainius Pulauskas (fortepijonas) ir Valerijus Ramoška (trimitas / fliugerhornas).

Lietuvių muzikos programos – viena pagrindinių orkestro tradicijų ir misijų.

Šv. Kristoforo kamerinis orkestras džiaugiasi ir ilgamečiu bendradarbiavimu su ryškiausiais šalies dainininkais. Žavingą prancūziškos muzikos programą kartu su juo paruošė solistė Viktorija Miškūnaitė – soprano koncerte „Apie meilę prancūziškai“ kovo 5 d. nuskambės įstabiausi prancūzų muzikos kūriniai. Visai nenuostabu, kad kovo 26 d. savo kūrybinės veiklos 10-metį kartu su orkestru minės ir tenoras Tomas Pavilionis, kurį scenoje lydės ir kitos ryškiausios Lietuvos scenos žvaigždės. Savo ruožtu, gegužės 14 d. orkestras scenoje susitiks su dar viena scenos primadona, tarptautinį pripažinimą pelniusiu mecosopranu Justina Gringyte.

Ne pirmą kartą į repertuarą orkestras įtraukia ir pasirodymą su charizmatiškuoju Dominyku Vaitiekūnu. Jo „Muzikanto (iš)gyvenimo simfonija“, gerą nuotaiką skleisianti balandžio 1 d. – taiklaus humoro ir sodraus muzikinio ir aktorinio talento pripildytas keturių dalių muzikinis monologas.

Orkestro garbės dirigentui, maestro Donatui Katkui vadovaujant, Didįjį ketvirtadienį orkestras publiką pakvies sustoti, nurimti ir pamąstyti apie tai, kas gyvenime svarbiausia. Tą vakarą kolektyvo stygomis suskambės vienas įspūdingiausių Josepho Haydno kūrinių – „Septyni paskutiniai mūsų Išganytojo žodžiai ant kryžiaus“.

„Lietuvių muzikos programos – viena pagrindinių orkestro tradicijų ir misijų. Su mielu noru tęsiame šį gražų ir prasmingą kelią. Kuo toliau, tuo labiau žaviuosi lietuvių autoriais ir negaliu patikėti, kiek daug nuostabios muzikos jie yra sukūrę“, – džiaugiasi Šv. Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Barkauskas. Nenuostabu, kad lietuvių muzikos koncertų orkestro repertuare ir toliau netrūksta.

Kovo 19 d. laukia išskirtinis vakaras „Hommage à Eimuntas Nekrošius“, skiriamas vienai įstabiausių visų laikų lietuvių teatro asmenybių. Kompozitorius Antanas Jasenka, teatro scenoje turėjęs galimybę bendradarbiauti su E. Nekrošiumi, jam dedikuoja misterijos (teksto autorius Gintaras Grajauskas) „Dievo dažnis yra 50 Hz“ premjerą. Jai atlikti surinktos įspūdingos pajėgos – režisierė Vesta Grabštaitė, dailininkė Giedrė Brazytė, sopranas Gunta Gelgotė, tenoras Kęstutis Alčauskis, aktoriai Darius Meškauskas ir Eglė Mikulionytė, instrumentalistas Paulius Vaičekauskas ir Valstybinis choras „Vilnius“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas).

Gaivus lietuvių muzikos dvelksmas Šv. Kotrynos bažnyčią užpildys balandžio 23 d., orkestrui atliekant kompozitorių Osvaldo Balakausko, Justės Janulytės ir Ramūno Motiekaičio kūrinius styginiams. Šiame koncerte prie orkestro dirigento pulto stos ryškus jaunosios kartos dirigentas, vienas šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ vadovų Karolis Variakojis. Gražiausiomis lietuvių autorių dainomis orkestras, kartu su solistais Aiste Pilibavičiūte (sopranas) ir Dainiumi Puišiu (baritonas), taip pat sveikins mamas gegužės 3 d.

Pavasarį Šv. Kristoforo kamerinis orkestras palydės dar vienu jubiliejiniu koncertu – įvairiaspalvę, daugiasluoksnę, ironiškai intriguojančią kompozitoriaus Algirdo Martinaičio 70-mečio koncerto programą publika išgirs gegužės 21 d. Na, o sezoną orkestras uždarys dar viena tradicija – vaikų gynimo dienai skirtu koncertu, kuriame, bendradarbiaujant su Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondu „Pagalba Lietuvos vaikams“, vienoje scenoje su orkestru pasirodys talentingiausi fondo globojami jaunuoliai.