Vaikystės prisiminimai

Prieš pat didžiuosius Švč.Mergelės Marijos Gimimo atlaidus Šiluvoje, kurie kasmet suburia tūkstančius tikinčiųjų, surinkau vienos ryškiausių Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvių sesers Reginos Editos Teresiūtės telefono numerį. Planavau šnektelėti apie Šilines sovietmečiu. Vis dėlto pašnekovė pokalbį pakreipė savaip.

„Kam kalbėti apie tai, ką visi žino. Visuomet smagiau išgirsti ką nors naujo. Ar netiesą sakau?“ – taip sesers Editos lūpose suskambo prisiminimai apie maldingas rugpjūčio eisenas į Šiluvą, kuriose ji pati dalyvavo ne sykį.

Istorija: sesuo Regina prisiminė ir sovietmečiu Šiluvoje vykusius atlaidus. (Sigito Gudaičio nuotr.)

Augusi katalikiškoje šeimoje, joje gavusi pirmąsias tikėjimo ir žmogiškumo patirtis, mažoji Regina į Šiluvos atlaidus vydavo kartu su savo mama, o nuo penktos klasės – drauge su dviem metais jaunesniu broliu ir dar keliais Kelmės patarnautojais.

Aišku, didžiajai eisenai visa tai sutrukdė, bet maldos iš širdies niekas neišplėšė.

„Vykdavome maždaug savaitei. Ten, kur dabar yra aikštė, anksčiau buvo daržinės. Duodavome po rublį šeimininkams ir apsistodavome ten. Kai pamatė, kad mes ne chuliganai, norintys ką nors nugvelbti, šeimininkai mus priimdavo veltui. Taip važiuodavome kasmet, kartais net iš pamokų pabėgdavome“, – vaikystės prisiminimais ir išdaigomis dalijosi sesuo Edita.

Tardė ir baugino

Jaunimo veikla, anot R.Teresiūtės, labai suaktyvėjo, kai į Kelmę atvažiavo kunigas Albinas Budrikis, didžiuosius entuziastus į Šiluvą gabendavęs nuosavu automobiliu. Tuo metu aštuntokė Regina dalyvaudavo procesijoje, o jos brolis patarnaudavo mišioms.

„Nors kunigams drausdavo vaikus leisti į procesijas arba patarnauti mišioms, A.Budrikis tai skatino. Todėl važiuodavome ne tik į Šiluvą“, – pasakojimą tęsė sesuo Edita.

1975-aisiais Eucharistijos bičiuliams su seserimi Gema Jadvyga Stanelyte, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos (EJSK) vienuole, priešakyje kilo mintis surengti eiseną į Šiluvą. Pirmoji įvyko rugpjūčio 30-ąją ir subūrė netoli 0,5 tūkst. tikinčiųjų. Po metų jų buvo dar daugiau. Žmonės rinkosi iš visų Lietuvos kampelių, melsdamiesi iš Tytuvėnų ėjo Šiluvos link. Toks tikinčiųjų aktyvumas kėlė nerimą saugumo tarnybos darbuotojams, todėl 1977-aisiais, kai į Šiluvą susirinkę pasauliečiai prašė tikėjimo, dorumo, blaivumo ir užtarimo Lietuvai, saugumiečiai apsiginklavo fotoaparatais ir filmavimo kameromis.

„Pačių saugumiečių nesimatė. Tik pro tamsintus langus kyšojo jų kameros, iš visų pusių filmuojančios žmones“, – R.Teresiūtė pasakojo, kad po eisenos ne vienas jos dalyvis buvo tardomas.

Dalis jaunų žmonių buvo išmesti iš ugdymo įstaigų. Pačiai Reginai taip pat buvo užtrenktos durys į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją.

„Dar po metų prieš eiseną mano namuose buvo atlikta krata, nes nuo 1977-ųjų aš išvažiavau į Šlavantus ir prisijungiau prie „Kronikos“ darbo. Žinote, paskelbti žinią, kad susirinktų žmonių, buvo savotiškas darbas“, – R.Teresiūtė džiaugėsi, kad jis tąkart pasiteisino ir viršijo lūkesčius.

Neteko teisių

1978-aisiais į Šiluvos atlaidus susirinko gerokai per 1 tūkst. tikinčiųjų, todėl 1979-ųjų rugpjūčiui saugumiečiai ėmė ruoštis iš anksto: nutraukė susisiekimą autobusais, baugino žmones, esą eisenos dalyviai neteks darbo. Deja, visos pastangos buvo bergždžios. Negana to, prie pasauliečių tais metais pirmą kartą prisijungė kunigas Kastytis Petras Krikščiukaitis, sovietmečiu aktyviai gynęs tikinčiųjų teises, organizavęs eisenas ir religines šventes.

„Iš vakaro susirinkome Tytuvėnų bažnyčioje. Ten ir nakvojome. Buvo šv.Mišios, giedojome“, – R.Teresiūtė prisiminė, kad didžioji dauguma eisenos dalyvių buvo gana jauni, maždaug 14–20 metų. Paskelbus intenciją už Lietuvos laisvę, atsivertimą, jaunimas išsirikiavo po keturis. Šonuose stovėjo vyrai su raudonomis vėliavėlėmis. Paskutiniai eisenos dalyviai nešė skiriamuosius ženklus. Tais metais po eisenos buvo suimta organizatorė sesuo Gema. Jai buvo skirti treji metai lagerio. Kitąmet eisenos iš Tytuvėnų į Šiluvą organizavimą ir koordinavimą į savo rankas perėmė Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjas Mečislovas Jurevičius ir dvasininkas, dėstytojas Vytautas Vaičiūnas. Tiesa, rugpjūčio šventei ruošėsi ne tik tikintieji, kurių tais metais susirinko jau apie 1,5 tūkst., bet ir saugumiečiai. Jie stabdė iš Tytuvėnų link Šiluvos einančią minią, reikalavo skirstytis, fotografavo ir gaudė žmones. Tačiau žmonės nieko nepaisė – ėjo paskui kryžių. Po šios procesijos buvo suimtas ir V.Vaičiūnas, ir M.Jurevičius. Abu jie buvo išvežti į Čeliabinską. Už savo neramų būdą ne sykį buvo pričiupta ir pati R.Teresiūtė. Už tai, kad savo žaliu žiguliuku vežė žmones į atlaidus, ji tris kartus neteko vairuotojo teisių. Pirmąjį – porai mėnesių, antrą – pusmečiui. Po trečio karto nuo moters automobilio saugumiečiai nukabino numerius.

Nesutramdoma asmenybė

Vieni įsimintinesnių – 1981-ieji, kai, baimindamasi dar vieno nesuvaldomo tikinčiojo antplūdžio į Šiluvą, valdžia paskelbė apie kiaulių maro protrūkį. Stabdydami galimą jo plitimą, saugumiečiai uždarė kelius, pastatė barikadas, išrikiavo milicininkus.

„Aišku, didžiajai eisenai visa tai sutrukdė, bet maldos iš širdies niekas neišplėšė. Į Šiluvos atlaidus plūdo minios, – R.Teresiūtė prisiminė save ir dar kelias dešimtis jaunuolių, slapčia planavusių patekti į Šiluvą. – Išėjome vidurnaktį, o paryčiais jau buvome prie Lyduvėnų tilto, saugomo kariuomenės. Ten mūsų kelionė baigėsi. Paėjus apie 30 km mus visus pagavo ir išvežė į Raseinius. Tampė, tardė.“

Vis dėlto vienam jaunuoliui pavyko atsiskirti nuo minios. Bridęs pelkėmis, ėjęs miškais, dabartinis Liškiavos klebonas Vidmantas Striokas pasiekė Šiluvą. Vėliau savo bendražygiams jis pasakojo, kad tąsyk nuo milicininkų kepurių raudonavo visa Šiluva. Sesuo Edita pasakojo mėginusi ir antrą kartą patekti į Šiluvą. Nepasisekęs bandymas tąkart jai kainavo keliolika parų areštinėje, tačiau jos entuziazmo neužgesino, tikėjimo nesutrypė.

„1981-aisiais per Šilines susirinko jaunimas ir keliais ėjo iš Bazilikos į koplyčią“, – nuo tada, anot R.Teresiūtės, rožinis pradėtas kalbėti kas mėnesį, o tikintieji į Šiluvą važiuoja ne tik per didžiuosius Švč.Mergelės Marijos Gimimo atlaidus, bet ir kiekvieno mėnesio 13 dieną.

Primins apie stebuklus

Švč.Mergelės Marijos Gimimo atlaidai tradiciškai vyks rugsėjo 7–15 d. Skaičiuojama, kad tomis dienomis miestelį, esantį Raseinių rajone, aplanko apie 100 tūkst. tikinčiųjų iš Lietuvos ir kitų pasaulio kampelių. Tradiciškai čia atvyksta delegacijų iš Lenkijos, Latvijos. Sulaukiama piligrimų iš Pietų Korėjos, Jungtinių Amerikos valstijų, Australijos, Dramblio Kaulo Kranto Respublikos.

„Šiluva – žinoma vieta. Aišku, ne taip ryškiai kaip Fatima ar Lurdas, bet vis tiek tai yra viena iš Europos šventovių, kurią aplanko ne vienas, vykstantis į Rytų Europos pusę. Nuoširdžiai kviečiu visus tuos, kurie nėra buvę Šiluvoje, leistis į tą nuotykį ir atrasti unikalų ir įdomų mūsų krašto reiškinį – atlaidus, kuriuos aš vadinu tautos rekolekcijomis. – Darsyk paraginęs atvykti į Šilines, Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas priminė Šiluvos stebuklus, kuriuos čia neretai patiria žmonės. – Jie čia palieka stebuklų įvykio ženklų – vadinamųjų votų, jas kabina prie Marijos paveikslo. Dėl šios priežasties jis vadinamas stebuklinguoju.“

Idėja: atvykti į Šiluvą K.Kėvalas kviečia ne tik tikinčiuosius, bet ir tuos, kurie šiame krašte niekada nebuvo. (Laimučio Brundzos, A. Ufarto/BNS nuotr.)

Švenčiausioji Mergelė Marija Šiluvoje apsireiškė 1608-aisiais – stovinčią ant akmens tąkart ją pamatė piemenėliai. Jos pasirodymas 1775-aisiais buvo oficialiai pripažintas Katalikų Bažnyčios ir laikomas seniausiu Europoje.

Šiluva – žinoma vieta. Aišku, ne taip ryškiai kaip Fatima ar Lurdas, bet vis tiek tai yra viena iš Europos šventovių.

Kelios ypatingos progos

Šiųmečiai atlaidai bus su specialia maldos intencija. Visi tikintieji melsis už taiką Ukrainoje, pasaulyje ir žmonių širdyse. Pirmą kartą Šiluvos istorijoje bus švenčiama graikų apeigų liturgija, tad tikintieji kviečiami pasidalyti šia žinia su Ukrainos karo pabėgėliais – rugsėjo 10 d., šeštadienį, 16 val. Apsireiškimo koplyčioje bus švenčiamos pamaldos ukrainiečių kalba. Kaip skelbia Kauno arkivyskupija, broliškas kvietimas siunčiamas lenkų bendruomenei Lietuvoje, Lenkijoje ir kituose kraštuose, kad jie atrastų Šiluvą kaip piligrimystės centrą.

Dar viena proga yra popiežiaus Pranciškaus neseniai išleista enciklika – laiškas viso pasaulio tikintiesiems „Fratelli tutti“. Išvertus į lietuvių kalbą reiškia „Visi esame seserys ir broliai“. Tikinčiuosius, atvykusius į Šiluvą, šios enciklikos mintys lydės visas dienas.

„Be viso to, nuo ryto iki vakaro čia bus švenčiamos šv.Mišios, kalbamas rožinis, numatyta įvairių kultūrinių programų, knygų pristatymas, žmonių susitikimai, galimybė atlikti išpažintį, įsigyti mielą daiktą ir, pagaliau, pasivaikščioti po Šiluvos miestelį, kuris tomis dienomis labai atgyja ir prisipildo žmonių, – arkvyskupas K.Kėvalas atkreipė dėmesį į tai, kad per Šiluvos atlaidus ypatingas dėmesys bus skiriamas ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai“, kuri pogrindyje pradėta leisti prieš 50 metų. – Kronikos projektas įspūdingai sėkmingas, nes galėtume sakyti – pažadino tautą, sugyvino viltį, kad Lietuva gali atgauti laisvę. Tai dar viena proga, kur dėkojame už Kronikos bendradarbius ir pačią iniciatyvą prisimenant redaktorių Sigitą Tamkevičių.“

Renginį inicijavo Batniavos mokyklos-daugiafunkcio centro direktorė Narutė Mazurkevičienė.

Prisiminimais apie „LKB kronikos“ gimimą 1972 m. kovo 19 d. ir net septyniolikos metų gūdžiais sovietmečio laikais platinamo leidinio istoriją dalijosi jos sumanytojas ir redaktorius kardinolas Sigitas Tamkevičius.

Nepaisant nelygių jėgų kovoje prieš galingiausią sovietinės propagandos, prievartos ir represijų mašiną, nepaisant visų saugumo pastangų palaužti, sukompromituoti ar net fiziškai sunaikinti jos leidėjus, nutildyti tiesos žodžio okupantams taip ir nepavyko. „LKB kronika“ buvo nenutrūkstamai leidžiama iki 1989-ųjų, kai Nepriklausomybės apyaušriu jos misiją perėmė Sąjūdžio leidiniai ir išlaisvėjusi Lietuvos spauda.

S.Tamkevičius pabrėžė svarbiausius tikslus, kurių siekė „LKB kronika“: ginti Lietuvos katalikų bažnyčios teises, kovoti su tikinčiųjų persekiojimu ir informuoti apie žmogaus teisių pažeidimus pasaulio visuomenę. Tam pasitarnavo ir Vatikano radijas, „Amerikos balsas“, kurių laidose būdavo apžvelgiama „LKB kronika“. Taip pogrindžio leidinio skleidžiamas žodis peržengė Lietuvos ribas ir tapo svarbia priemone kovojant už Rytų Europos tautų laisvę.

Kardinolas prisiminė, kad leidėjų ir platintojų branduolį sudarė ne tik dvasininkai, vienuoliai, bet ir daug pasauliečių. „Labiausiai didžiuojuosi, kad KGB tardomi nepalūžo nė vienas iš jų, net paaugliai“, – kalbėjo leidinio sumanytojas, kuriam už šią veiklą teko dešimtį metų kalėti Permės ir Mordovijos lageriuose. Saugumiečiai negalėjo suprasti fenomeno: redaktoriui kalint, „LKB kronika“ buvo leidžiama toliau.

„Daug drąsos ir tikėjimo reikalaujanti jūsų veikla padėjo ginti žmogaus teises ir kūrė prielaidas Lietuvos Nepriklausomybei. Kauno rajono žmonių vardu nuoširdžiai dėkoju jums už pasiaukojamą veiklą. Linkiu stiprios sveikatos ir toliau būti tvirčiausiu Lietuvos žmonių moraliniu autoritetu“, – kalbėjo Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.

Kulautuva „LKB kronikos“ istorijoje suvaidino ryškų vaidmenį – su šiuo miesteliu susiję kronikos leidėjai ir platintojai: publicistas ir disidentas Petras Plumpa, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, kunigas Antanas Gražulis, rašytoja Stasė Jasiūnaitė. „LKB kronikos“ slėptuvių ir platinimo taškų taip pat buvo Raudondvaryje, Zapyškyje, Garliavoje. Salių kaime veikianti pogrindžio spaustuvė „ab“ irgi spausdino religinio turinio literatūrą.

Kartu paminėta ir pirmosios Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) spausdintos knygos, kurią išleido P. Skorina, 500 metų sukaktis.

„Vieno iškiliausių LDK atstovų, švietėjo Pranciškaus Skorinos asmenybė įkūnija daugelį šimtmečių siekiančias bendras lietuvių ir baltarusių šaknis. Jo šviesus atminimas skatina ir toliau puoselėti bendražmogiškas europietiškas humanizmo vertybes, siejančias lietuvių ir baltarusių tautas“, − sakė ministras G. Landsbergis.

Šv. mišias laikė vyskupas Arūnas Poniškaitis. Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavo ir baltarusių bendruomenės Lietuvoje atstovai, Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja, Lietuvoje reziduojantys užsienio šalių diplomatai. P. Skorinai skirtos šv. Mišios sausio 20 dieną buvo laikomos ir Prahoje, Varšuvoje, Polocke, Minske ir Padujoje.

Dr. Pranciškus Skorina (1470–1551/1552) – Polocke gimęs Europos humanistas, pedagogas, gydytojas ir vertėjas, pirmosios spausdintos Biblijos senąja baltarusių kalba leidėjas ir pirmosios spaustuvės Vilniuje įkūrėjas. P. Skorinos leidiniai pradėjo knygų spausdinimo tradiciją LDK, Vilniuje išleistos knygos prilygo geriausiems to laikotarpio Vakarų Europos poligrafijos pavyzdžiams, o minėtoje spaustuvėje 1522 metais buvo išleista pirmoji knyga LDK „Mažoji kelionių knygelė“.

Savo gyvenimą P. Skorina paskyrė Biblijos tekstų publikavimui, siekė padaryti Bibliją labiau prieinama paprastiems žmonėms ir pateikti jos tekstus visiems suprantama kalba. P. Skorina gyveno ir dirbo Krokuvoje, Prahoje, Padujoje, Karaliaučiuje ir kituose Europos miestuose.

2022 metai Seimo nutarimu paskelbti P. Skorinos metais.

Kauno Jono Pauliaus II koplyčia kaip ir kiti maldos namai per Velykas visuomet būdavo sausakimša, netilpusieji Mišių klausydavosi lauke per garsiakalbius.

Sekmadienį koplyčia buvo tuščia, nors pamaldos vyko. Jos dėl tikinčiųjų saugumo surengtos lauke.

Šilainiškiai, saulėtą rytą laukdami šv. Mišių pradžios ir jas prie bažnyčios laikysiančių dvasininkų, įsitaisė improvizuotoje salėje po atviru dangum. Suolai ir kėdės buvo sustatyti saugiu atstumu.

„Velykos yra tokia šventė, kai turi ateiti gyvai susitikti su Viešpačiu. Visai kitokia nuotaika“, – kalbėjo šilainiškė Marytė, į šv. Mišias atėjusi su drauge su vyru Broniumi.

Pora neslėpė, kad dalyvavimas pamaldose yra didelis džiaugsmas, tačiau ne mažiau laukiamas būna susitikimas su gausia gimine. „Mūsų šeima nemaža. Šiaip sudėtinga visiems susitikti. Tik per Kalėdas ir Velykas į krūvą susirenkam visi broliai, sesės, jų vaikai“, – ikikarantininius laikus prisiminė moteris. Šiemet, kaip ir pernai, tenka švęsti atskirai.

Anksčiau visa giminė su margučiais sugužėdavo į kaimą Jonavos rajone. Ji su vyru į sodybą vyks ir šiemet, nes yra jos savininkai ir ją prižiūri. „Jeigu ir rytoj bus toks oras kaip šiandien, kad ir kieme pasėdėti bus smagu“, – nieko neplanavo kauniečiai.

„Yra kaip yra. Negalime susitikti su giminaičiais, bet stengiamės išlaikyti kitas velykines tradicijas, emocinį ryšį išlaikyti bendraujant bent per nuotolį“, – pasakojo kita šilainiškė Daiva, pamaldose dalyvavusi su šeima.

Pirma – Mišios, po jų – varžytuvės su margučiais ir šventiniai pietūs. Vakar pradėjęs kristi sniegas, tiesa, čia pat ir ištirpęs, pašnekovų nei nustebino, nei šventinius planus sujaukė. „Velykos su sniegu – taigi ne pirmą kartą“, – nusijuokė Daivos sutuoktinis Rimas. „Gyvenam šalia miško, eisim pasivaikščioti, ir viskas“, – šventinio savaitgalio planus nušvietė moteris.

Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika tikinčiuosius priėmė viduje. Jų susirinko nemažai, tačiau po didingais arkikatedros skliautais jie tarsi ištirpo.

„Nesant galimybės apsilankyti realiai, kiekvieną sekmadienį klausydavomės nuotolinių šv.Mišių transliacijų", – sakė kaunietė Zita. Ji ir per šias Velykas nepatingėjo atsikelti labai anksti, kad galėtų tiesiogiai sudalyvauti ankstyvosiose šv.Mišiose.

"Būtent pirmosios Prisikėlimo šv.Mišios man taip suvirpina širdį... Aušra, pakili atmosfera, palaiminimas", – bandė apibūdinti moteris. 

Ji atkreipė dėmesį, kad apsilankymas bažnyčioje ne vienam žmogui per karantiną tampa galimybe atsikratyti vienišumo jausmo. „Kad ir šiokią dieną atėjus, kai bažnyčią tuščia, pabūni su Dievu ir šviesiau pasidaro“, – kalbėjo kaunietė.

„Jau daug metų per Velykas važiuojame čia. Tapo tradicija“, – pasakojo kaunietis Saulius. Anot jo, nuotolinės pamaldų transliacijos – geriau nei nieko, bet neatstoja šv. Mišių jose dalyvaujant akis į akį.

Penktadienio vakarą paskelbtame Lietuvos vyskupų konferencijos laiške tikintiesiems rašoma, kad nuolat konsultuodamiesi su medikais, domėdamiesi Bažnyčios kitose šalyse patirtimi, tikimasi netolimoje ateityje priimti sprendimą dėl laipsniško sugrįžimo prie bendruomeninio Eucharistijos šventimo.

„Rengiame konkrečius šio sugrįžimo žingsnius. Sutelktų pastangų dėka pasiekta situacija, nors ir gana trapi, yra pastebimai geresnė nei prieš pusantro mėnesio“, rašoma Laiške tikintiesiems.

Laiške, be kita ko, dėkojama savanoriams, kurie atėjo ir ateina į pagalbą ligoninėse, slaugos namuose ar dar kitais būdais ištiesia pagalbos ranką jos reikalingiems. Dėkojama visiems už kantrybę, pastangas suprasti, palaikyti vieniems kitus, ypač tuos, kuriems šis laikas yra itin sunkus.

„Vis dar gyvename laukimu, kada turėsime galimybę švęsti Mišias, gyvai dalyvaujant tikinčiųjų bendruomenei. Mums, tikintiesiems, šv. Mišios yra ypač svarbios. Juk tai yra „viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė“ (Lumen Gentium 11). Tuo šv. Mišios skiriasi nuo daugybės kitų svarbių, prasmingų ir reikalingų mūsų gyvenimo dalių: pomėgių, pasirenkamų laisvalaikio užsiėmimų, kultūrinių renginių, netgi įprastinių darbų.

Eucharistija, kuria maitinamės šv. Mišiose, yra mums gyvybės duona. Visgi, kai dėl rimtų ir objektyvių priežasčių nėra galimybės priimti Eucharistiją sakramentiniu būdu, šie sunkumai neapriboja Dievo galimybių pasiekti Jo trokštantį žmogų kitais būdais.

Mūsų tremtiniai, kaliniai ilgą laiką turėjo išgyventi be Eucharistijos, bet Dievo meilė juos pasiekė, stiprino ir tada. Įvairiose pasaulio vietose mūsų tikėjimo broliai ir seserys ir šiandien neturi galimybės dalyvauti Eucharistijoje dėl persekiojimų ar dėl kunigų stokos. Dalis tikinčiųjų negali priimti Eucharistijos dėl kitų įvairių priežasčių. Visgi Dievo meilė nelaukia. Ji veikia čia ir dabar, Dievui žinomu būdu. Tarsi mokinius iš Emauso Viešpats veda mus susitikimo šv. Mišiose link, tačiau nepaliauja būti greta jau dabar.

Pasilikdami krikščioniško tikėjimo vienybėje ir viltyje, stiprinkime vieni kitus malda ir Dievo žodžiu: „Nes dar trumpa, trumpa valandėlė, ir ateis laukiamasis, ir neužtruks“, rašoma Laiške tikintiesiems.

Premjerė Ingrida Šimonytė ketvirtadienį paprašė Lietuvos vyskupų konferencijos nuo sausio 31 d. dar neatnaujinti pamaldų bažnyčiose dalyvaujant tikintiesiems. Ministrė pirmininkė akcentuoja, kad bažnyčiose renkasi daug rizikos grupėms priklausančių gyventojų, todėl, pasak jos, prieš atnaujinant viešas pamaldas reikėtų palaukti bendresnio karantino atlaisvinimo visuomenėje.

Nors dalyvauti Mišiose pagaliau bus galima, arkivyskupas labai kvietė vyresniuosius ir rizikos grupės žmones likti melstis namuose stebint tiesiogines transliacijas. „Žinau, kad didelei daliai tikinčiųjų tai sunkus prašymas, nes malda per atstumą nėra tas pats, kas dalyvauti šv. Mišiose ir priimti Kristaus Kūną. Todėl prašau savo maldą ir patiriamą kančią negalint dalyvauti Mišiose aukoti už sergančiuosius ir medikus“, – ragino LVK pirmininkas.

Arkivysk. G. Grušas dėkojo visiems tikintiesiems, kurie atsiliepia į vyskupų kvietimą saugoti vieni kitus karantino laikotarpiu, sveikatos sistemos darbuotojams ir visiems, kurie prisideda prie to, kad pandemija būtų suvaldyta, dvasininkams ir bažnyčių bendruomenėms, kurios rūpinasi galimybe šventąsias Mišias transliuoti internetu.

„Šį sekmadienį Bažnyčia minės Gyvybės dieną ir išreikš dėkingumą ginantiems ir puoselėjantiems gyvybę. Pirmą gegužės sekmadienį, minint Motinos dieną, dar pasaugokime savo mamas, močiutes, visus rizikos grupės žmones, pakviesdami stebėti šv. Mišių transliacijas. Kaip sakoma mūsų krašte – atsargų ir Dievas saugo“, – sakė arkivyskupas.

Kaip sakoma mūsų krašte – atsargų ir Dievas saugo.

LVK pirmininkas ypač akcentavo rekomendacijas vyresniems nei 60 metų amžiaus ir lėtinėmis ligomis sergantiems žmonėms be būtinos priežasties neiti iš namų, kurių per karantiną išlieka aktualu laikytis. „Rizikos grupės žmones pakviesčiau dar pakentėti, neiti į bažnyčią“, – sakė arkivyskupas G. Grušas.

Tie, kas yra sveiki ir ketina dalyvauti šv. Mišiose šiokiadienį ar šeštadienį, kviečiami savo bažnyčios informacijos kanaluose pasitikslinti šv. Mišių laiką.

Kaip ELTA jau skelbė, penktadienį Lietuvos vyskupų konferencija išplatino rekomendacijas dėl pamaldų ir sielovados tęsiantis karantinui. Jose pabrėžiama, kad rimtas pavojus savo ar kitų sveikatai – pakankama priežastis, atleidžianti nuo dalyvavimo šv. Mišiose sekmadieniais ir švenčių dienomis.

Pranešime nurodoma, kad nuo pirmadienio šv. Mišios bus organizuojamos ribojant tikinčiųjų skaičių. „Įleidžiami į bažnyčią tikintieji su veidą dengiančiomis kaukėmis, išlaikant saugų atstumą tarp pamaldų dalyvių (10 kvadratinių metrų vienam žmogui). Jei žmonės netelpa bažnyčioje, lauke esantys tikintieji laikosi 2 metrų atstumo vienas nuo kito. Komunija dalijama pirmiausia bažnyčios viduje, po to lauke esantiems tikintiesiems, prieš tai juos perspėjus, kad neitų vidun. Iki atskiro nutarimo pirmadieniais – šeštadieniais leidžiama aukoti šv. Mišias dalyvaujant tikintiesiems“, – teigia LVK.

Pasak Lietuvos Vyskupų Konferencijos atstovų, Bažnyčiose turi būti užtikrintos higienos normos. „Prie įėjimo padėti dezinfekantai, apeigų metu visi, išskyrus celebruojantį kunigą, burną ir nosį turi būti pridengę kauke ar kitu apdangalu. Šiuo metu šv. Komunija dalijama tik į rankas. Einantieji šv. Komunijos privalo laikytis saugaus atstumo“, – rašoma pranešime.

Laidotuvių apeigos bus atliekamos tik kapinėse. Gali dalyvauti artimiausi šeimos nariai, neskaitant kunigo ir laidojimo paslaugų personalo. Karstas su mirusiojo palaikais į bažnyčią nenešamas. Laidotuvių šv. Mišios gali būti aukojamos laidotuvių dieną arba kitu laiku pagal susitarimą su artimaisiais.

LVK skelbia nurodymus ir kunigams: vykdydami sielovadą kunigai ir tikintieji visur turės bendrauti burną ir nosį prisidengę kauke, imtis kitų saugumo priemonių. Kunigams emeritams nepatariama aukoti šv. Mišių dalyvaujant tikintiesiems. Kunigams, pajutusiems peršalimo simptomus, privalu saviizoliuotis bei apie tai pranešti dekanui.

„Pandemijos metu ypač raginame tikinčiuosius ir kunigus asmeniškai melstis, kad greičiau būtų pažabotas šis virusas bei prašyti sveikatos ligoniams ir stiprybės tiems, kurie jais rūpinasi. Toliau tęsiame kasdienį maldos tiltą 20 val. Ypač šiuo metu malda – ne tik pareiga, bet ir mūsų svarbus įnašas kovoje su pandemija“, – rašoma pranešime.

Jose dalyvavo krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas, padalinių vadai, kariai. Atlaiduose dalyvavo ir Lietuvoje dislokuotų NATO sąjungininkų pajėgų kariai.

Šv. Mišias aukojo Lietuvos kariuomenės Ordinariato apaštalinis administratorius arkivyskupas Gintaras Grušas su kapelionais, giedojo Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnų choras, buvo padėtos gėlės prie partizanų vado generolo Jono Žemaičio-Vytauto paminklo Šiluvoje.

Šiluva - nedidelis miestelis Raseinių rajone, Žemaitijoje, kur, kaip pasakojama, 1608 m. pasirodė Švenčiausioji Mergelė Marija - tai buvo pirmasis žinomas Dievo Motinos apsireiškimas Europoje. Nuo to laiko Šilinės - Mergelės Marijos gimtadienis - ir stebuklingu laikomas jos paveikslas kasmet sutraukia minias maldininkų. Nuo 1775 metų, Popiežiui leidus, Šiluvos atlaidai švenčiami aštuonias dienas. Didieji Šilinės atlaidai šiais metais vyksta rugsėjo 7-15 dienomis.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, savaitę trunkančiuose Šiluvos atlaiduose viena diena skiriama Lietuvos kariuomenei.

Kauno jėzuitų gimnazijoje kasmet rengiamos socialinių veiklų dienos MAGIS. „Magis – lotynų kalba reiškia daugiau. Mes visada skatiname gimnazijos mokinius žinoti daugiau, siekti daugiau, dalytis daugiau, mylėti daugiau, nes mokykla – ne vien pamokos“, – paaiškino vienas iš šios dienos iniciatorių gimnazijos kapelionas kun. Eugenijus Markovas SJ. Anot jo, šių metų MAGIS dienos šūkis – „Mylėk labiau“.

Šįkart į tradicines šv. Mišias gimnazija pakvietė jaunuolius iš Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro. Jėzuitų gimnazijos mokiniai tam ruošėsi iš anksto ir mokėsi gestų kalbos.

„Pažinome tarsi ir kitą kultūrą. Buvo įdomu mokytis gestų kalbos ir labai geras jausmas, kai gali komunikuoti su kitais žmonėmis, kurie negirdi“, – įspūdžiai dalijosi aštuntokas Augustas.

Jo klasės draugas, taip pat Augustas, į gestų kalbos pamokas žvelgė labai rimtai.

„Manau, kad mokėti gestų kalbą – svarbu. Kai dirbsi, gali būti, kad su savo darbuotojais ar klientais teks bendrauti šita kalba. Kuo daugiau kalbų mokėsi, tuo geriau, nes tai – išsilavinimas ir bendravimas“, – mintimis dalijosi aštuntokas.

Mokydamiesi kurtiesiems įprastos kalbos, girdintieji sužinojo daug įdomių dalykų. „Jeigu ne taip parodai gestą, gali reikšti labai daug reikšmių. Yra vienas gestas, kuris reiškia apie 300 žodžių, jeigu ji pasakytas ne sakinyje, o jeigu parodai gestą šiek tiek kitaip – vėl kita reikšmė, gali būti ir visai priešinga“, – ypatumus vardijo aštuntokai.

Manau, kad mokėti gestų kalbą – svarbu. Kai dirbsi, gali būti, kad su savo darbuotojais ar klientais teks bendrauti šita kalba.

„Iš pradžių kai pasakė, kad mokysimės gestų kalbos, skeptiškai žiūrėjau – ar įmanoma taip greitai išmokti, o po kelių pamokų pasidarė labai įdomu“, – prisipažino Kamilė.

Laukdami svečių, gimnazistai gestų kalba išmoko maldą „Tėve mūsų“ ir vieną giesmę. „Kai meldiesi gestų kalba, labiau mąstai apie tai, ne tik ką sakai, bet ir ką rodai. Judesiai stipriau išreiškia emocijas, negu žodžiai maldoje ir giesmėje“, – įspūdžiais dalijosi aštuntokė Ugnė.

„Niekada negalvojau, kad kada nors mokysiuosi gestų kalbos. Labai įdomu, tarsi kitą užsienio kalbą mokyčiausi. Norėčiau tęsti mokslus ir kalbėti šita kalba. Buvo gera matyti, kad merginos, kurios atvyko iš kurčiųjų ugdymo centro, šypsojosi ir norėjo padėti mums išmokti gestų kalbą. Tai ir pagarbos ženklas kitiems, kad mokaisi tos kalbos ir, kad gali susikalbėti su jais“, – džiaugėsi gimnazistės.

MAGIS socialinių veiklų diena skirta daugybei skirtingų užsiėmimų – jaunesnių klasių mokiniai važiavo tvarkyti aplinką Pažaislyje, Kauno marių regioniniame parke. Gimnazijoje su gimnazistais patirtimi dalijosi mokyklos alumnai, dirbantys medicinos, politikos, viešojo administravimo srityse. Kai kurie mokiniai važiavo susipažinti su skirtingomis Kauno religinėmis bendruomenėmis – lankėsi musulmonų mečetėje, stačiatikių cerkvėje, žydų sinagogoje.

Paminėti svarbiausios pavasario šventės žmonės plūdo į netoliese esančias bažnyčias, kur galėjo pasiklausyti Dievo žodžio. 

Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikoje žmonių buvo sausakimša. "Šv. Velykų rytą visuomet keliaujame į bažnyčią ir nesvarbu, koks oras už lango. Visuomet su savimi veduosi ir vaikus bei anūkus", – tikino garbaus amžiaus Antanina, šalia savęs glaudusi 7-metę anūkę Jovilę ir 3-ejų Domantą. 

Mažieji tikino, kad labiausiai laukia minutės, kol galės su visa šeima susėsti prie stalo ir patikrinti margučių stiprumą. "Su tėčiu ir pusbroliais margučius ir ridensime", – apie smagius laukiančius įvykius pasakojo Jovilė.

Visgi daugelis Kauno arkikatedroje sutiktų kauniečių prisipažino, kad šventes praleis ne miesto parkuose, bet jaukiai namuose ar keliaus aplankyti artimųjų. "Žadame vykti pas gimines į sostinę, o tuomet užsuksime ir pas seniai matytus draugus. Šventės suartina ir yra puiki proga aplankyti tuos, kurių seniai nematėme", – sakė su šeima pasimelsti atkeliavusi Andželina.

Tikintiesiems buvo priminta, kad šiemet Lietuva mini Nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį, o Popiežius Pranciškus šiais metais atvyks į Lietuvą skelbdamas vilties žinią.