Tarp dailės ir krepšinio

Profesionali sportininkė, Lietuvos moterų krepšinio rinktinės narė krepšinį vadina ne tik savo pragyvenimo šaltiniu, bet ir darbu, kuris dažniausiai suteikia daug malonumo. Paveikslų tapymas – širdžiai mielas hobis, kuris kada nors galbūt išaugs į kažką didesnio, svarbesnio.

Į Vilniaus „Kibirkšties“ klubą ir savo gimtąjį miestą 24-erių metų krepšininkė grįžo po ketverių metų pertraukos. Prieš tai rungtyniavo Klaipėdos „Neptūno“ ekipoje, pusmetį – „Liepojos / LSSS“ komandoje.

Ar pavardė „Donskichytė“ jai nekelia smagių asociacijų su Migelio Servanteso Don Kichotu ir jo svajokliška natūra? Dalia tikina, kad atsimena šį kūrinį dar nuo mokyklos laikų, nors dvyliktoje klasėje dėl krepšinio jai teko praleisti maždaug 50 proc. pamokų.

„Nepaisant intensyvaus treniruočių grafiko, egzaminus išlaikiau gerai“, – užtikrina mergina ir sutinka, kad epitetai „svajotoja“, „fantazuotoja“ jai iš tiesų tinka.

Svarbu ne ūgis, o smūgis

Dalia gimė ir augo Užupyje. Vaikystėje lankė ne vieną būrelį – muzikos, plaukimo, mėgino užsiimti net gimnastika, tačiau po pirmos treniruotės tėtis labai išmintingai pareiškė, kad šitam sportui ji per daug stipri. „Tada jo repliką supratau tiesiogiai, tik gerokai vėliau suvokiau, kad gimnastikoje buvau visiškas medis“, – kvatojasi ji.

Mokyklos laikais Daliai norėjosi visur dalyvauti, tačiau aktyvi mokinė daug ko turėjo atsisakyti dėl krepšinio. „9-oje klasėje palydėjau draugę į tapybos būrelį. Užsimaniau piešti ir aš. Laimei, Užupio gimnazijoje buvo galima rinktis sustiprintas dailės pamokas. Tačiau vėl bėda – jos paprastai būdavo pačios paskutinės ir kirsdavosi su mano treniruotėmis, į kurias reikėdavo beveik valandą važiuoti autobusu iš Užupio iki Baltupių“, – dalijasi prisiminimais D. Donskichytė, į specializuotą mokyklą, skirtą sportininkams, eiti nenorėjusi.

169 cm ūgio sportininkė šypsosi, kad daug kam jos ūgis kelia klausimą, ar krepšiniui ne per žema. „Kažkodėl visi galvoja, kad jei esi krepšininkas (-ė), tai būtinai turi būti 2 m. Aš sakau, kad net ir šiame sporte svarbu ne ūgis, bet smūgis!“ – kaip kirviu nukerta ji.

Svarbus mikroklimatas

Krepšinį D. Donskichytė atrado per savo vyresnįjį brolį, kurio treniruotes kartais stebėdavo. Kai pati užsimanė pabandyti, tėtis 2000-ųjų gimimo dukrą nuvedė treniruotis su 1996 m. gimusiomis mergaitėmis.

„Žodžiu, visą savo moksleivių lygos karjerą aš žaidžiau su gerokai už save vyresnėmis sportininkėmis. Dalyvavau jaunimo, vėliau – moterų krepšinio lygoje. Paskui mane paėmė žaisti į „Kibirkštį“, taigi viskas ėjosi sklandžiai, niekam nieko neturėjau įrodinėti“, – šypsosi pašnekovė, šiandien sunkiai įsivaizduojanti savo gyvenimą be krepšinio.

Vis dėlto būna dienų, sako, ypač po nesėkmingų varžybų, kai norisi jį mesti ir užsiimti menais ar dar kažkokia kita veikla. „Kai nesiseka, užknisa, – jaunimo žargonu įvardija patiriamą jausmą ji. – Tačiau praeina diena, kita, ir vėl gerai.“

Kaip šiandien sekasi Vilniaus „Kibirkšties“ komandai? „Paaiškinsiu paprastai, – sako Dalia. – Kaip pas jus Kaune yra „Žalgiris“, taip Vilniuje – „Rytas“. Pas moteris – irgi panašiai: Kaunas turi „Aistes-LSMU“, o Vilnius – „Kibirkštį“. Gaila, kad šiandien vyrų krepšinis Lietuvoje yra kur kas populiaresnis nei moterų“, – apgailestauja ji.

Atakuojanti gynėja tikisi, kad sezono uždarymui – dar likę pusfinaliai ir finalas – „Kibirkšties“ sportininkės susiims ir iš trečios vietos pakils aukščiau. Teisinga komandos žaidėjų sudėtis čia labai svarbi. „Jei mikroklimatas nedraugiškas, jį ardo vidiniai konfliktai – gero rezultato nėra ko tikėtis“, – įsitikinusi Dalia.

Kada krepšininkės paprastai „išeina į pensiją“? Anot pašnekovės, iki 35-erių dar galima žaisti. Aišku, jei tik nekamuoja traumos. Pertrauką padaro ir motinystė. Atėjus laikui, sako, ji irgi norės šeimos, vaikų.

„Grįžti po traumų, kaip ir po motinystės atostogų, labai sunku. Ne visoms užtenka jėgų atsigauti ir žaisti taip, kaip ir anksčiau“, – tikina ji.

Žaisti krepšinį – ne juokai

Gynėjos poziciją užimančią Dalią komandos draugės vadina dirigente: būdama aikštelėje ji tarsi reguliuoja žaidimą.

Ar kada gyvenime teko gintis pačiai – nuo patyčių ar kažkieno fizinių veiksmų? Anot krepšininkės, jau nuo vaikystės ji buvo tokia, kurios nepastumsi.

„Ir šiandien esu tokia pati. Mėgstu sakyti žmonėms tiesą į akis. Net ir tuo atveju, jei ta tiesa kažkam labai nemaloni. Nemėgstu apkalbų už nugaros“, – aiškina D. Donskichytė, kurios tiesmukiškumu ne visi  džiaugiasi.

Profesionali sportininkė apgailestauja, kad daugelis klaidingai įsivaizduoja krepšininkės darbą. „Žmonės mano, kad žaisti krepšinį – juokų darbas, – šypsosi ji. – Jie man sako: tu žaidi savo malonumui ir dar gauni už tai pinigus. Tai nuostabu!“

Tokiems nesusipratėliams Dalia atšauna, kad šis sportas nėra vien tik nekaltas žaidimas. „Kasdien rizikuojame savo sveikata. Jei žaidžiant plyštų kryžminiai raiščiai, pasveikti truktų metus, praleistum visą sezoną, po kurio irgi dar neaišku, ar grįžtum į visavertį žaidimą“, – aiškina ji ir džiaugiasi, kad per savo sporto karjerą nepatyrė rimtesnių traumų.

Dauguma profesionaliai sportuojančių po mokyklos renkasi aukštuosius mokslus, susijusius su sportu, sportine medicina. Krepšininkė dvyliktoje klasėje svajojo apie Dailės akademiją.

„Jei būčiau ten įstojusi, krepšiniui būtų tekę pasakyti sudie“, – surimtėja ji ir sako, kad stojo bet kur, o paskui išvyko į Klaipėdą žaisti krepšinio už „Neptūno“ komandą.

Nepraleidžia nė vienos galimybės

Gulėti ant sofos ir žiūrėti televizorių ar leisti laiką socialiniuose tinkluose sportininkė nepratusi. „Jei pasitaiko laisvesnė diena ar minutė, būtinai turiu kažką veikti. Antraip imu save graužti“, – juokiasi iš savęs.

Veikli mergina nepraleidžia nė vieno iššūkio ar įdomesnio pasiūlymo. Štai pernai spalį dalyvavo Liubline (Lenkija) vykusiame pasaulio merginų (iki 23 metų) 3x3 krepšinio čempionate. Pasirodo, šio žaidimo specifika visiškai kitokia. Tąkart Lietuvos rinktinei, tarp kurios krepšininkių buvo ir Dalia, pavyko laimėti bronzos medalius.

„Pergalės įkvepia. Galbūt, pasibaigus šiam sezonui, dar žaisiu ir 3x3 varžybose“, – viliasi sportininkė.

Vasarą D. Donskichytė norėtų patekti ir į krepšinio stovyklą, kurioje spręsis būsimųjų olimpiečių likimas.

„Olimpiada pasitaiko ne kasmet. Svajoju pakliūti į Lietuvos moterų krepšinio rinktinę, kuri bandys laimę prasimušti į olimpiadą. Nors kita mano pusė cypte cypia, kaip trokšta poilsio ir nukrypimo į meninę pusę“, – prisipažįsta ji.

Tapo dažniausiai naktimis

Veikli mergina per pastaruosius kelerius metus yra išbandžiusi daugybę veiklų. Ji tapo paveikslus, daro tatuiruotes, yra baigusi kirpimo kursus (Dalios mama kirpėja – aut. past.). Naujausia krepšininkės užgaida – rišti kilimus – vis dar laukia savo eilės.

Gal tai mano stiprybė? Tapyti taip, kaip noriu, – be jokių štampų, kurių kartais turi dailės mokyklų absolventai.

Kalbėdama apie tapybą, Dalia vadina save naktine persona. Kadangi didžiąją dienos dalį užima krepšinio treniruotės, varžybos, tai, norint tapyti, tenka naktinėti. Savo darbuose ji naudoja pačias įvairiausias priemones – nuo kreidelių iki aliejinių dažų, bet labiausiai mėgsta akrilą.

Temos kūrybai ir atlikimas – be ribų. „Galbūt čia ir yra mano didžioji problema, kad neturiu kažkokio konkretaus braižo, pamėgtų temų? Kita vertus, gal tai mano stiprybė? Tapyti taip, kaip noriu, – be jokių štampų, kurių kartais turi dailės mokyklų absolventai“, – dalijasi savo nuomone ji.

Parodų krepšininkė kol kas nerengia, bet sykį, sako, yra dalyvavusi viename sostinės blusturgyje, kur visi norintys galėjo pristatyti savo kūrybą.

„Iškabinau darbus ir išėjau pasižvalgyti, o kai grįžau, mano skyrelis buvo lipte aplipęs žmonėmis. Jie žiūrėjo, teiravosi, kieno tai darbai, kur jų autorius. Tuo tarpu aš stovėjau visa išraudusi ir nežinojau, ką jiems sakyti: juk neturiu jokio meninio išsilavinimo“, – kuklinasi Dalia, norinti, bet nedrįstanti savęs vadinti menininke.

Akimirka: apie Dailės akademiją svajojusi krepšininkė tapydama neturi aiškaus braižo. Kokia nuotaka pagauna – tokia ir atsispindi ant drobės. D. Donskichytės asmeninio archyvo nuotr.

Sunku skirtis su savo darbais

Būna, kad sportininkė paima į rankas teptuką ir žino, kad nieko nebus. Tada padeda drobę į šalį. Viena tokia laukia Dalios įkvėpimo jau nuo 2019-ųjų. „Jei reikės, palauks ir ilgiau“, – juokiasi kūrėja ir sako, kad net šeši paveikslai šiandien puošia jos nuomojamo buto sienas sostinėje. Kiti darbai (bus koks 30) laikinai įkurdinti merginos tėvų namuose Užupyje.

Sudėtingiausias dalykas D. Donskichytei – įvertinti savo darbą, suteikti jam piniginę išraišką.

„Sunku man su tomis kainomis. Nesinori ir per brangiai prašyti, ir savęs nuvertinti. Neseniai pardaviau vieną savo paveikslą, o paskui labai dėl to gailėjausi, nes nuo 2020-ųjų jis visur keliavo su manimi – iš Vilniaus į Klaipėdą, paskui – vėl atgal. Kita vertus, suprantu, kad turiu išmokti atsisveikinti su savo darbais“, – aiškina Dalia, vis galvojanti, kaip vienas ar kitas paveikslas atrodytų jos būsimuose namuose, kuriuos kažkada turės.

Mergina vadina save perfekcioniste. Šiuo metu, sako, tapo džiungles. Gal žmogui, kuris jas užsakė, būtų jau gerai, bet, Dalios akimis žiūrint, dar ne. Todėl tapys tol, kol vidinė nuojauta pakuždės, kad paveikslas baigtas.

Kūrybos bandymais krepšininkė dalijasi savo instagramo paskyroje. Ten ji pasivadinusi labai keistu – Smirdažolės slapyvardžiu, kuris irgi turi savo istoriją.

Dažnai po darbais Dalia pati save komentuoja: „Gi sakau, netapyk!“ Kodėl? „Kai įkeliu kokį savo darbą į socialinius tinklus, man atrodo, kad jį tuoj išjuoks, nors man pačiai jis atrodo labai neblogas“, – atvirauja dažniau save nuvertinti, nei pagirti, linkusi tapytoja mėgėja.

Visai kas kita – krepšinis. Čia sportininkę visi pažįsta kaip drąsiausią žmogų, užtikrintai siekiantį savo tikslų. „Ten aš tikrai žinau savo vertę, bet vis tiek nemėgstu savęs iškelti aukščau kitų. Jei man sekasi, tai noriu, kad sektųsi tyliai“, – prisipažįsta D. Donskichytė.

Išmoko daryti tatuiruotes

Dar viena Dalios praktikuojama kūrybos veikla – tatuiruočių darymas. Kaip jos atsirado merginos gyvenime?

„Prieš kelerius metus žaidžiau Klaipėdos „Neptūno“ komandoje. Turėjau vaikiną, kuris pareiškė norą išmokti daryti tatuiruotes. Paskatinau jį, o pati išvažiavau visai vasarai žaisti krepšinio už Lietuvos moterų rinktinę. Grįžau – o jis nė nepabandęs… Užvirė kraujas. Jau kitą dieną pati nuėjau į vieną iš tatuiruočių studijų ir pasiprašiau, kad pamokytų“, – pasakoja krepšininkė, norėjusi įrodyti draugui ir sau, kad, labai norint, viskas įmanoma.

Tatuiruočių salono meistras davė smalsiai merginai mašinėlę ir dirbtinės odos gabalą. Išdėstęs šio meno pradžiamokslį liepė praktikuotis pačiai. Po poros dienų Dalia nusipirko savo priemones, įrangą ir pradėjo tatuiruočių meistrės karjerą.

Kai pradėjo dirbti su žmonėmis, streso buvo labai daug. Atsakomybė – milžiniška. „Kai tapai ant žmogaus kūno – ne ant drobės, negali būti klaidų. Šiandien aš vis dar mokausi, todėl žmones, kurie nori pas mane darytis tatuiruotes, iš karto perspėju, kas ir kaip. Priimu tik tuos, kurie sutinka, kad gali būti smulkių klaidų“, – savo darbo politiką aiškina mergina, apie kurios tatuiruotes garsas sklinda iš lūpų į lūpas.

Netikėta: dar vienas meniškos merginos hobis – daryti tatuiruotes draugams. Pasak pradedančios meistrės, šiuo metu ant bangos nedidelės ir smulkios tatuiruotės. D. Donskichytės asmeninio archyvo nuotr.

Piešinių Dalia nekuria pati. Jų pilnas internetas, sunku kažką naujo išgalvoti. „Dažniausiai jauni žmonės ateina su savo norais, o aš tatuiruodama tuos piešinius dar šiek tiek pakeičiu savaip. Kad ir man būtų gražu“, – šypteli mergina. Šiuo metu ant bangos minimalistinės tatuiruotės – maža širdelė arba daug smulkių piešinėlių.

Pati krepšininkė tatuiruočių ant savo kūno turi nemažai. Kelias pasidarė pati. Viena iš jos mėgstamiausių baigiasi žodžiu „belenka“. Dalios žodžiais tariant, tai reikštų: „Belenkaip geras.“ Toks, sako, turėtų būti jos gyvenimo kelias. Krepšininkė sau linki nieku gyvu nesustoti. Jokioje gyvenimo srityje – nei krepšinyje, nei kūryboje, nei asmeninio tobulėjimo.

„Nenoriu, kad ateitų tokia diena, kai gailėčiausi, kad kažko nepadariau“, – atvirauja ji ir dalijasi artėjančios vasaros planais. Sutarties kitam žaidimo sezonui dar neturi, todėl pasvajoja ir apie užsienį. – Matysim, kaip čia bus. Gaila būtų palikti ir Vilnių, kur gyvena mano šeima. Juk būtent čia gimsta mano menai, o jie man – kaip gryno oro gūsis.“

Tarsi vizitinė kortelė

Ž. Aleknaitė tikina, kad apvalios formos jai suteikia harmonijos. „Prie apskrito stalo sėdintys ir diskutuojantys žmonės nesipyksta, kaip ir apvaliame name gyvenantys išvengia aštrių kampų ir konfliktinių situacijų“, – įsitikinusi menininkė.

Ją žavi apvalumai tiek gamtoje, tiek namų interjere ir eksterjere. Apvalūs ir Žiedūnės piešiniai ant tekstilės. Dažniausiai – išskirtinio dizaino skarelės, dekoruotos ranka tapytomis gėlėmis. Per dešimtį metų jos tapo tarsi kūrėjos vizitine kortele.

„Gėlių žiedai, kaip ir kiti floristiniai dekorai mane lydėjo nuo pat vaikystės. Mama palankiai žiūrėjo į mano kūrybiškumą ir leisdavo eksperimentuoti. Pirmas mano sieninės tapybos darbas buvo svetainės siena. Kai man buvo šešiolika, mama nupirko dažų ir leido išpiešti ją taip, kaip man tada atrodė gražu“, – prisimena tąkart tapiusi geometrines formas, kurios jungėsi į augalinius motyvus.

Pašnekovė gimė ir augo Kėdainiuose. Jau nuo paauglystės, sako, buvo versli mergina. „Gal dešimtoje klasėje paskelbiau reklamą žurnale „Mano namai“. Parašiau: piešiu, tapau, dekoruoju. Dar nurodžiau savo telefoną ir vardą“, – pasakoja ji, tąkart sulaukusi ir pirmojo užsakymo.

Vienos Kėdainių meno galerijos savininkė paprašė užrašyti ant parduotuvės pastato sienos žodžius: „Ars longa, vita brevis“ (liet. – menas ilgas, gyvenimas trumpas). Šiandien Žiedūnė stebisi, kaip užsakovė pasitikėjo vaiku.

„Manau, padėjo užtikrintumas. Vidinės drąsos man niekada netrūko. Darbas pavyko, užrašas ant sienos galeriją puošia net ir dabar, po 20 metų“, – šypsosi jo autorė.

Sutapimas: gėlių motyvai ir apvalios formos – Žiedūnės mėgstamiausi. Nenuostabu, kai moteris turi tokį gražų vardą. / Ž. Aleknaitės asmeninio archyvo nuotr.

Sėkmingas eksperimentas

Žiedūnei visada labai patiko skaros, skarelės, šalikėliai. Kai pradėjo dirbti inžiniere, kolegės ją praminė stiuardese, nes visuomet būdavo su kokia nors skarele ar šalikėliu.

„Tačiau vis ieškojau tokios, kuri man patiktų iki galo: būtų išskirtinai graži ir, kaip aš sakau, su cinkeliu“, – juokiasi pašnekovė, nusprendusi imtis iniciatyvos.

Įsigijusi kokybiškų tekstilės dažų, ji pamėgino ištapyti vieną skarelę pati. Kai piešinys tapo žaviu ir originaliu akcentu, o piešimo procesas paliko malonų įspūdį, moteris pradėjo daugiau eksperimentuoti.

Šiandien nuo pirmojo bandymo, pasak Žiedūnės, jau prabėgo dešimt metų. Per tą laiką nutapyta beveik 50 tūkst. skarelių.

„Norėjau, kad moterys tą mažą meno kūrinį – mano skarelę – galėtų turėti visur, ne tik kaip paveikslą namuose, pakabintą uždaroje erdvėje ant sienos“, – aiškina ji ir priduria, kad tapo ne tik skareles, bet ir apvalius paveikslus. Tinkamai parinkti jie gali tapti puikiu vizualiniu akcentu kiekvieno namuose.

Pabandžiusi tapyti ant krepsatino, šilko, vėliau ėmėsi vilnos, o vieną dieną jai šovė išganinga mintis, kad galėtų užsiimti tvariais projektais. Juk kiekvienos moters spintoje yra bent po keletą drabužių su dėmėmis ar kokiais nors kitais defektais, bet kuriuos vis dar gaila išmesti. Žiedūnė sumanė, kaip juos atnaujinti.

„Sugalvojau, kad su tekstilės dažais galiu labai išradingai paslėpti tuos netyčia atsiradusius negražumus“, – paaiškina ji.

Kai viena pažįstama šviesaus palto rankovę netyčia apsipylė kava, Žiedūnė teptuku kavos lašelius pavertė gėlių motyvais. Idėja pasidalijo feisbuke ir sulaukė nemažai atsiliepimų, kurie paskatino kūrėją toliau plėtoti šią tvarios mados idėją ir netgi rengti edukacijas.

Ž. Aleknaitės asmeninio archyvo nuotr.

Erdvė, skirta kūrybai

Nors Ž. Aleknaitės namai yra Kėdainių senamiestyje, pro langus matyti Rinkos aikštė, moterį dažniau sutiksi kupole už miesto. Ten, sako, yra jos kūrybinė erdvė, kur tapo skaras, paveikslus. Ten vyksta edukacijos ir netgi pramoginiai renginiai.

Iš pradžių savo sklype kėdainietė pasistatė kur kas mažesnį kupolą – veikiau šiltnamio tipo kupolinį statinį, kokį buvo mačiusi viename žurnale.

„Jis buvo 5 m skersmens, turėjo medinį karkasą, dengtą stora plėvele. Ten pasidariau pakeltų lysvių, kuriose su dukrele auginome svyrančias braškes, gėles, o kai lauke atvėsdavo, pasistatydavome elektrinį šildytuvą ir puikiai leisdavome jame laiką“, – prisimena menininkė, ėmusi brandinti svajonę apie didesnį kupolinį namą.

Kadangi turi statybų inžinierės diplomą, projektą nusibraižė pati – išėjo 79 kv. m apvalus namas, kurio skersmuo – 10 m. Pati ir pačiame objekte kasdien su guminiais batais braidė – žiūrėjo, kaip ir ką daryti.

„Labai pravertė statybinis raštingumas, įgytas universitete. Sklypas iš pradžių buvo visiškai tuščias, be komunikacijų: elektros, vandentiekio, nuotekų sistemos. Viską teko daryti pačiai ir nuo nulio“, – prisimena apvaliojo namo projektą drauge su statytojais kūrusi Žiedūnė.

Prie apskrito stalo sėdintys ir diskutuojantys žmonės nesipyksta, kaip ir apvaliame name gyvenantys išvengia aštrių kampų ir konfliktinių situacijų.

Traukia smalsuolius

Prieš pandemiją prekės ženklo „Design by Žiedūnė“ kūrėja turėjo dvi parduotuves, kuriose prekiavo savo tapytomis skaromis ir kitais tekstilės gaminiais. Viena parduotuvė buvo Kaune, kita – gimtuosiuose Kėdainiuose. Prasidėjus koronaviruso pandemijai, abi teko uždaryti, todėl atsirado daugiau laisvo laiko. Veikli moteris nešvaistė jo veltui.

„Jau seniai svajojau apie apvalų namą. Kupolo statyba truko pusmetį. Pavadinau jį dukrelės Luknės vardu. Pirmoji šventė kupole buvo Luknytės trejų metų gimtadienis“, – prisimena Ž. Aleknaitė.

Moteris džiaugiasi, kad smagiai atšvęstas dukros gimtadienis inspiravo mintį, kad kupole galima rengti įvairias šventes. Šiandien čia vyksta ne tik privatūs renginiai, bet ir Žiedūnės vedamos piešimo ant tekstilės edukacijos.

„Pasistačiusi kupolą iš pradžių nė nežinojau, ką ten darysiu. Buvo visokių pamąstymų. Vis dėlto šiandien kupolas yra įdarbintas“, – šypsosi pašnekovė, neseniai čia įkūrusi ir interjero dizaino studiją „Dizaino Burbulai“.

Statybos inžinierė čia kuria interjerus ne tik kupoliniams namams, bet ir tiems, kurių savininkai pageidauja įdomesnių ir netradicinių sprendimų, Žiedūnės pamėgtų apvalių formų.

Pasak kupolo „Luknė“ šeimininkės, vos jam iškilus Kėdainių rajone, pirmus metus čia plaukte plaukė svečiai iš visų Lietuvos kampelių. Žmonėms buvo smalsu pamatyti, kaip atrodo kupolinis namas, o ypač jo vidus.

„Prieš jį statydama pati važiavau apsižvalgyti į Kretingoje tuo metu statomą, tik jau mažesnio diametro kupolą. Svarsčiau ir apie molinį namą, tačiau išsigandau, kad kiekvienais metais reikės jį atnaujinti – vėl ir vėl aplipdyti moliu“, – prisipažįsta Žiedūnė ir aiškina, kad jos kupolą sudaro polistireninio putplasčio blokai, kurie tarsi lego jungiasi vieni su kitais.

Dar įdomiau užėjus į kupolo vidų. Statinį puošia ypatingas interjero akcentas – šviestuvai, primenantys išsiskleidusius gėlių žiedus arba besiskleidžiančius pumpurus.

„Pirmiausia palubėje prie centrinės kolonos tvirtinome metalines, beveik 6 m ilgio, gembes. Paskui pro jas pratempėme kabelius ir tik tada montavome šviestuvus, kurie atkeliavo net iš Danijos. Kadangi šviestuvai buvo nesurinkti, teko juos dėlioti kaip origamius“, – juokiasi menininkė.

Įkurtuvės: dukrelės Luknės vardu pavadintame kupole pirmasis renginys buvo mergaitės trejų metukų gimtadienis, davęs pradžią ir kitoms šventėms. / Ž. Aleknaitės asmeninio archyvo nuotr.

Namai ten, kur širdis

Paklausta, kur šiandien yra jos namai, Žiedūnė susimąsto. Galiausiai sako, kad kupolas „Luknė“ yra tarsi jos širdis, o štai prieširdis – namai Kėdainių centre.

Juose kūrėja praleidžia daug mažiau laiko. Jei patingi važiuoti namo, kupole ir nakvoja. Ypač vasaromis. Prie kupolo, sako, turi pasistačiusi kubilą. Gali mirkti jame ir stebėti pačius gražiausius saulėlydžius.

„Esu girdėjusi mintį, kad namai yra ten, kur širdis. Tai štai mūsų su Lukne namai – kupolas“, – šypsosi jo sumanytoja ir priduria, kad statyti kupolo formos namą norėjo ne tik ji, bet ir jos dukrelė, nuo mažumės labai mėgusi balionus, kamuolius, burbulus, apvalius šviestuvus – žodžiu, viską, kas apvalu.

Šiandien Luknei penkeri. Mamą ir dukrą sieja ypatingas ryšys. Žiedūnė neleidžia jos į darželį, bet vedasi mažąją kartu su savimi į darbą. Dukra mato visus tekstilės gaminių kūrimo etapus, piešimo eigą, todėl, anot mamos, net jei užaugusi Luknė pasirinks visiškai kitą ir nemenišką profesinę kryptį, šis gyvenimo etapas jai bus labai gera pamoka. Jis vis tiek bus labai naudingas ieškant ir atrandant save.

„Nuo pat kūdikystės mes dirbame drauge. Kai tapydavau ant skarų, viena ranka laikydavau ją, o kitoje būdavo teptukas“, – juokiasi Žiedūnė ir pasakoja istoriją, kaip trimetei Luknei nupirko žaislinę siuvimo mašiną.

„Žaisdavome, kad dukra yra mano siuvėja, tad tekdavo po darbo jai ir sumokėti. Grįžusi namo Luknytė sumesdavo monetas į taupyklę“, – prisimena Luknės mama, šitaip, sako, mokiusi ją ir finansinio raštingumo.

Laisvalaikiu mama ir dukra lanko vieną tapybos studiją Kėdainiuose. Žiedūnei tai atgaiva, pabuvimas su bendraminčiais, o Luknei – įdomi kūrybiškumą ugdanti veikla.

Ž. Aleknaitės asmeninio archyvo nuotr.

Malonūs ryto ritualai

Pašnekovė prisipažįsta, kad labai nemėgsta rytinio šurmulio, kai dauguma žmonių prieš 8 val. ryto skuba į darbus. Todėl džiaugiasi, kad juodvi su dukra gali sau leisti mažus ryto ritualus. Kol Luknė saldžiai miega, Žiedūnė išsiverda kavos, užsidega žvakę, pasiima poezijos knygą ir ramiai perskaito vieną eilėraštį.

„Tai tarsi dienos burtas ar žinutė. Perskaičiusi jį visada permąstau. Tuomet einu kelti dukrelės, gaminu jai pusryčius, mes ramiai pavalgome ir važiuojame į darbą arba užsiimame kitomis tą dieną numatytomis veiklomis“, – dalijasi malonia kasdiene rutina kūrėja.

Be Luknės ji šiandien neįsivaizduoja nei savo darbo, nei kelionių. Abi drauge važiuoja tiek į užsienį, tiek ir į kitus Lietuvos miestus, kur vyksta mados mugės, kiti renginiai.

„Luknė dar nemokėjo kalbėti, kai aš ją įsisodindavau į automobilį ir važiuodama viską pasakodavau: privažiavome žiedą, dabar suksime į dešinę… Žodžiu, patirtinis vaiko ugdymo procesas vyko kiekviename žingsnyje – per pokalbį, per vaizdus, per buvimą kartu, per mano pavyzdį“, – aiškina mama.

Neseniai Žiedūnė savo gimtadienio proga keliavo po Kiprą. Be abejo, su dukrele. Ką menininkei duoda kelionės? Pasak jos, sustabdo akimirką ir pažadina kūrybiškumą.

„Kai tu keliauji, nori nenori esi čia ir dabar. Visas keliones organizuoju pati, todėl turiu viską pastebėti: kur išėjimas, kur autobusų stotelė ir pan. Būna ir įtampos akimirkų. Užtai grįžusi namo viską išvystu tarsi nauju žvilgsniu“, – šypsosi pašnekovė, kurią labiausiai traukia Italijos miestai – Venecija, Florencija.

Gal norėtų ten ir gyventi? „Man svarbi ne tiek vieta, kiek žmonės, su kuriais ten esu. Artimųjų jaukumas ir šiluma. Todėl, kaip ir sakiau, namai man yra ten, kur širdis, o svarbiausia – kur mane supa artimi, mylintys žmonės“, – sako Ž. Aleknaitė.

„Galima sakyti, kad tai patys sudėtingiausi piešiniai. Piešimas man labai svarbus tuo, kad leidžiu linijai būti laisvai lape, taigi viskas iš esmės yra gana struktūriška – jokių spalvų ir konkrečių formų, tik linijos padėtis ant drobės“, – aiškino menininkė Sougwen Chung.

Merginos mama – kompiuterių programuotoja, o tėvas muzikantas ir dainininkas. Tad pati menininkė tikina paveldėjusi šiuos abu, atrodytų, sunkiai suderinamus sugebėjimus.

„Galvojau apie būdus, kaip išreikšti save, išmokti piešti kitaip, dirbant su dirbtiniu intelektu ir robotika“, – teigė S. Chung.

Menininkė pradėjo programuoti būdama devynerių. Ji išmokė programinę įrangą, kaip interpretuoti meno kūrinius, kad robotas semtųsi įkvėpimo iš jos pačios paveikslų.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Man patinka galvoti, kad robotas žino mano rankos padėtį, mano rašiklio padėtį. Kad ir koks būtų ISTS signalas, jis neatsiejamai susijęs su manimi ir mano piešimo stiliumi“, – kalbėjo menininkė.

Tiesa, mintis mene pasitelkti technologijas merginai šmėstelėjo vos prieš septynerius metus, kai vienas geriausių pasaulyje profesionalių Go žaidėjų – Pietų Korėjos atstovas – susidūrė su kompiuterine programa „AlphaGo“. Tąkart iš penkių partijų „AlphaGo“ laimėjo keturias. Nuo to laiko menininkė visą dėmesį skyrė ne kūrybai, o programavimui.

„Manau, kad dažnai tai atrodo apgaulingai paprasta, bet tuo pat metu aš dirbu su dažais, dirbu su judesiu, dirbu su robotu“, – sakė S. Chung.

Kinų-kanadiečių kilmės menininkės darbai eksponuoti Niujorko bei Ženevos šiuolaikinio meno muziejuose.

Kartą savo tapybos darbų parodoje sutikau tapytoją Eleną Balsiukaitę-Brazdžiūnienę.

– Jūs man matyta, bet neprisimenu kur, – sako ji.

– Aš esu dailininkė, baigiau Dailės akademiją, bet buvau dingusi – netapiau 20 metų.

– Kaip ištvėrėte?

Jau nebeprisimenu, ką atsakiau į šį išmintingą Elenos klausimą, bet žinau, kad kūrybiniame kelyje menininkams būna įvairių kūrybinių kliūčių, apie kurias viešumoje mažai kalbama. Visi matome tik fasadinę, tobulą kūrėjų pusę, net nesusimąstome, kokios įvairios (sėkmingos ir nesėkmingos) būna menininkų patirtys. Mano tėtis, kurio profesija – psichoterapeutas, sakydavo: kiekvieno žmogaus gyvenimas banguoja, jame gausu nusileidimų ir pakilimų. Žinau, kad ne tik menininkai patiria sunkumų ieškodami savo kelio profesinėje srityje. Apie tai ir bus mano naujasis dienoraščio puslapis.

Imperfect. 2017 m.

Dažnai pastebiu, kad daugeliui mūsų yra būdingas perdėtas racionalumo siekimas, noras finansiškai apsirūpinti visam gyvenimui ir mąstymas pasitelkiant klišes. Visa tai labai riboja mūsų galimybes. Apie tai rašo amerikiečių rašytoja Julia Cameron: „Daugumai šeimų menininko karjera egzistuoja už jų socialinės ir ekonominės karjeros ribų: menu neapmokėsi elektros sąskaitos.“ Julia – ne tik rašytoja, bet ir scenaristė, dokumentinių ir meninių filmų režisierė, lektorė, kuri moko įvairių meno sričių atstovus išlaisvinti savo kūrybiškumą. Savo knygoje „Kūrėjo kelias“ ji rašo: „Pradedantys dailininkai drąsinami tapti dailės mokytojais ar mokyti kokio amato neįgaliuosius.“ Iš esmės išsigandę savo amato kūrėjai imasi bet kokio darbo dizaino srityje ar kur kitur, stengdamiesi įtikinti save ir kitus, kad iš meno nepragyvens: „Pernelyg įbauginti, kad taptų menininkais, dažnai per žemai save vertinantys, kad pajėgtų bent pripažinti turintys meninių svajonių, šie žmonės tampa slaptais menininkais.“

Kūrybai reikia daug užsispyrimo ir laiko, dažno kūrėjo svajonė sudūžta pavargus dirbti ir laukti.

Daugelį metų tokia buvau ir aš. Slaptoji menininkė: karpiau vaikams snaiges, puošiau namus, dailiai dėliojau lėkštes ant stalo ir derinau pagalvėlių spalvas. Įkūriau vaikų dailės studiją, laisvalaikiu slapta nutapydavau vieną kitą paveikslą, kurio niekam nerodydavau. Buvo be galo smagu matyti, kaip mažieji piešia nuostabius paveikslus. Tapatindavausi su jais ir kartu patirdavau kūrybinį džiaugsmą. Tačiau, metams bėgant, viskas pasikeitė. Vis nesuprasdavau kylančio savo vidinio nepasitenkinimo. Tarsi jausdavau vidinį nusivylimą. Tik tada supratau, kad ir man norisi piešti. Tada atsitiko stebuklas. Paėmiau vieną iš vaikų paliktų teptukų ir pradėjau piešti po 20 metų pertraukos... Rankos drebėjo, mušė prakaitas. Kas, jeigu man nepavyks? Nesakau, kad man nepatiko dirbti su vaikais, tai buvo mano gyvenimo dalis, bet piešti man patiko kur kas labiau. Turėjau pasirinkti.

Priimti svarbų gyvenimo sprendimą man padėjo Džonatanas Livingstonas Žuvėdra. Su šiuo nepaprastu knygos personažu tada ir prasidėjo mano draugystė. Ieškodama atsakymų, kas man truko kurti, perskaičiau tikriausiai jums gerai žinomą 1970 m. išleistą knygą „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“. Tai amerikiečių rašytojo Richardo Bacho alegorinė apysaka. Ši istorija skirta tiems, kurie klauso savo vidaus, nebijo suklysti ir, nepaisydami visų aplinkybių, kuria savo gyvenimo taisykles. Džonatanas Livingstonas Žuvėdra sklendžia aukštai virš vandenyno, iš ten mato atsiveriančius horizontus ir naujas perspektyvas. Viskas šioje knygoje yra alegorija, negalima suprasti tiesiogiai, paukštis simbolizuoja mūsų siekius, neramią žmogaus dvasią, nuolat siekiančią save iš naujo atrasti ir pranokti.

Taip atsirado paukščiai ir mano tapyboje. Pirmasis po ilgos pertraukos nutapytas darbas: „Smiltė ir paukštelis“ (2016). Darbas nutapytas intuityviai, daug negalvojant ir nesvarstant. Devynmetė mano dukra dailės stovykloje surado paukštelį sužeistu sparneliu ir ėmė jį globoti. Aš ją nufotografavau, o grįžusi namo nutapiau žiūrėdama į nuotrauką. Tik dabar suvokiu, kad darbo pavadinimą reikėtų pakeisti į „Smiltė ir sužeistas paukštelis“, nes tuomet mano kūrybinės galios buvo sužeistos, kaip tas paukštelis. Aš dar tik mokiausi skristi ir savo netobulą tapybą priimti, taip pat priimti ir naująją save kaip kūrėją. Tačiau vienas dalykas (tikriausiai ir ne vienas) tame paveiksle vis dėlto buvo geras. Mano buvusi mokytoja Audronė Petrašiūnaitė parašė man atsiliepimą: „Geras yra tas žalias brūkšnys, taip drąsiai ekspresyviai užteptas ant mergaitės veido“.

– Žalias brūkšnys! –  sušukau aš.

– Tegyvuoja žalias brūkšnys!

„Dauguma žuvėdrų skraidymo gudrybių pramoksta tik tiek, kad galėtų pakilusios nuo kranto susirasti maisto, o paskui grįžti atgal. Daugumai žuvėdrų svarbu ne skrydis, o maistas. Tačiau šiam paukščiui rūpėjo ne lesalas, jam rūpėjo skrydis. Labiausiai už viską pasaulyje Džonatanas Livingstonas Žuvėdra mėgo skraidyti“, – labai paprastai savo pasakojimą pradeda R. Bachas. Knygoje rašytojas alegoriniu stiliumi pasakoja apie laisvę, atstumtojo dalią, draugystę, mokytojo ir mokinio santykius, meilę ir atleidimą.

Labiausiai už viską pasaulyje man patiko tapyti. Prisimindama žalią brūkšnį (o aš jį dažnai prisimindavau), ryžausi sukurti antrąjį savo paveikslą. Na, dabar tai jau nupiešiu daug brūkšnių: didelių, ekspresyvių, leisiu tekėti dažams žemyn ir dar kai ką užrašysiu... Antrasis paveikslas vadinosi „Imperfect“ („Netobulas“) (2017). Kiek prisimindavau savo vaikystę ir jaunystę – visą savo gyvenimą stengiausi būti tobula. Tapyboje galėjau būti savimi, tokia, kokia noriu būti, – netobula ir laisva kaip paukštis. Mane labai džiugino, kad kurdama galiu būti aš, be kaukių ir savęs apgaudinėjimo. Taigi nupiešiau aštuonis tobulai netobulus ekspresyvius brūkšnius akriliniais dažais ant popieriaus ir likau be galo tuo patenkinta.

„Norėdami gyventi kūrybingai, privalome įveikti baimę klysti“, – teigia amerikiečių rašytojas ir lektorius Josephas Chiltonas Pearsas, parašęs daugybę knygų apie žmogaus, vaiko vystymąsi.

Savo karjeros pradžioje mūsų menininkai patiki taip dažnai jau gerą 50-metį sklandančia nuostata ir frazėmis, kurias taip su meile kartoja jau bandę prasimušti menininkai: iš meno nepragyvensi, menininkai yra vargšai, ir vienintelė sąlyga sukurti gerą meno kūrinį –  egzistencinė kančia ir skausmas.

Štai, pažvelkime į tragišką Vincento Van Gogho gyvenimą: išgarsėjo tik praėjus 100 metų po mirties, jį lydėjo vien tik nelaimės, ligos, liūdesys, skurdas, savižudybė. Štai kaip aiškina šį atvejį žydų kilmės psichologas, lektorius ir rašytojas Michailas Labkovskis: „Tai, kokiu menininku tu nori tapti ateityje, priklauso ir nuo kuriančiojo nuostatų, vidinio tikėjimo ir požiūrio į save. Jeigu gyvenime nuolat save menkinsi, nepasitikėsi savimi, tavo savivertė bus žema – tai atsispindės realybėje. Vincentas van Gogas sėkmės ir pripažinimo nesulaukė būdamas gyvas vien dėl to, kad kentėjo nuo menkos savivertės, štai Pikaso ir Salvadoras Dali pernelyg gerai vertino save, pasitikėjo savimi, todėl jų paveikslai buvo gerai perkami ir iki pat mirties jie nieko nestokojo ir dar išvystė iš to verslą.“

Iš dalies šie pamąstymai yra ginčytini. Negalima taip drąsiai teigti tokių dalykų (ar menininkas pasitikėjo savimi, ar ne), vykusių praeityje, nebent kaip psichologas būtum gyvai sutikęs ir pažinojęs minėtuosius menininkus. Nors tai, tikriausiai, tik psichologo prielaidos – verta į šiuos pasvarstymus atkreipti dėmesį. Galbūt yra dalis tiesos.

Kuriančiam menininkui svarbi aplinka ir jį supantys žmonės. Dažnai taip nutinka, kad menininkas nesulaukia palaikymo ir pritarimo net iš artimiausių žmonių – mamos ir tėčio. Apie tai rašoma ir knygoje „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“.

– Kodėl, Džonai, kodėl? – klausinėjo motina. – Kodėl tau, Džonai, taip sunku būti tokiam pat, kaip ir kitos Būriui priklausančios žuvėdros? <...> – Klausyk, Džonatanai, – kaip įmanydamas švelniau tarė tėvas, – žiema jau ne už kalnų. <...> Gerai jau, jeigu taip nori, – skraidyk, bet juk pats žinai, kad vien skraidymu sotus nebūsi. Žuvėdros skraido, kad maitintųsi. Nepamiršk to.“

Kaip ir dailininkui, Džonatanui Livingstonui Žuvėdrai sunku neiti į kompromisus su savo artimiausiais šeimos nariais, bet tai yra žmogaus vidinio augimo dalis, jis turi išskleisti sparnus ir tobulėti. Jeigu prisimintume garsaus prancūzų tapytojo Henri Matisse’o gyvenimo pradžią, pamatytume panašią istoriją. H. Matisse’o tėvas buvo be galo nusivylęs savo sūnumi, nes jis pasiryžo išvykti į Paryžių mokytis tapybos. Jo tėvas nebuvo patenkintas: jo manymu, tai nebuvo garbinga profesija, tai bohemiškas gyvenimas, ir iš viso – ar menininkai uždirba kiek pinigų? Tačiau labiausiai jį liūdino mintis, kad sūnus nepadės jam tvarkytis jo klestinčiame versle. Išlydėdamas savo sūnų ir spausdamas jam ranką traukinių stotyje, ištarė tik šiuos du žodžius:

– Tu badausi.

O štai ką apie kūrybą kalba serbų menininkė Marina Abramovič savo knygoje „Eiti kiaurai sienas“. „Nesėkmės labai svarbios – man jos daug reiškia. <...> Jeigu eksperimentuoji, esi pasmerktas nesėkmei. Pagal apibrėžimą, eksperimentavimas reiškia žengimą į teritoriją, kur niekada nesi buvęs, kur nesėkmė labai įmanoma. Iš kur žinoti, kad pasiseks? Labai svarbu turėti drąsos susidurti su nežinomybe.“

Kaip ir M. Abramovič,  H. Matisse’ui ne kartą gyvenime teko būti drąsiam ir eiti kiaurai sienas.

Pasaulinio garso lietuvių kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė-Rosaschi kūrybinės sėkmės sulaukė ne iš karto. Kūrybos procesas vyksta iš lėto, jis labai intuityvus, turi būti kuriama vienumoje ir ramybėje. Kūrybai reikia daug užsispyrimo ir laiko, dažno kūrėjo svajonė sudūžta pavargus dirbti ir laukti. Žibuoklei buvo tokių krizinių metų, kai nebuvo jokio užsakymo, nė vieno kūrinio atlikimo. Ji suprato, kad greitai pati sau turės atsakyti į klausimą: ką darys toliau, jeigu jos muzikos niekam nereikės.

LRT laidoje „Stilius“ ji teigia: „Aš supratau, kad gyvenimas yra labai trumpas, vien dėl to mums reikia gyventi taip, kaip mums atrodo teisingiausia, tarsi visi siekiai išsipildytų. Supratau, kad mano atsakymas yra muzikoje, o ne kur kitur. Jeigu nekursiu muzikos, mano egzistencija praranda prasmę. To tikrai nebus, aš liksiu muzikoje ir jeigu iš jos negalėsiu išgyventi, liksiu muzikoje. Tai yra slenkstis, kurį būtina peržengti kiekvienam kūrėjui ir neišsigąsti.“

Kituose interviu kompozitorė užsimena apie apdovanojimus (Johno Simono Guggenheimo atminimo fondo stipendiją ir kt.): „Menininkų savivertė dažnai gali būti svyruojanti, nuo sėkmės džiugesio iki graužaties dėl nesėkmės, ir apdovanojimai padeda įgyti tvirtesnį pagrindą po kojomis, kurio reikia norint atsispirti kūrybiniam skrydžiui.“

Dar norėčiau prisiminti italų Paolo Sorrentino filmą „Didis grožis“ (2013), kuris žiūrovą nukelia į Romą. Filmą verta prisiminti dėl pagrindinio veikėjo – praeityje garsaus rašytojo Džepo Gambardelos (akt. Toni Servillo). Širdyje Džepas – idealistas ir svajoklis, įsuktas į didžio grožio gyvenimo verpetą, perpildytą beprasmiškumo ir tuštybės. Jis bando suvokti, kodėl jau keletą dešimtmečių neparašė antrosios knygos ir apskritai – jokios kitos knygos. Buvęs rašytojas stengiasi išspręsti kankinančią asmeninio gyvenimo dilemą.

Dažnai kūrėjai taip nepasitiki savimi ir bijo suklysti, kad iš viso daugelį metų daugiau nieko nenupiešia, o rašytojai neparašo nė vienos knygos. Kažkas jiems pakerpa sparnus ir jie nebegali skristi. Kiti menininkai paskęsta amžino grožio, tobulumo paieškose – tai irgi tampa kūrybinio kelio baigtimi. Treti panyra į malonumų ieškojimą, puikybę, kitų apkalbas, menkinimą ir tuštybę. Įsivaizduodami esą protingesni, geresni už kitus, pasilieka intrigų pančiuose ir nuolatinėje kritikoje: šitaip negalima, šito negalima rodyti kitiems, ką žmonės pagalvos, diletantiška, mėgėjiška, banalu – sako jie. Tačiau paslaptis yra ta, kad didis grožis yra paprastumas, Džonatono Livingstono skrydis.

Grįžkime prie M. Labkovskio minčių. Kartą per jo paskaitą psichologui buvo užduotas toks klausimas: „Kaip nesistengti būti tobulai, geriausiai, nebijoti suklysti?“ Atsakymas buvo toks: „Iš kur kyla tokių minčių? Iš vaikystės. Tai baimė. Pirmiausia – tai labai žema savivertė. Tai troškimas, kad visi aplinkiniai tave mylėtų, stengiantis nuolat visiems įtikti (tai yra praktiškai net neįmanoma). Taip tampama perfekcionistu, žmogumi, kuris stengiasi viską atlikti tobulai. Žmogui perfekcionistui klaida reiškia baimę, kad nuvils artimus žmones. Todėl, jeigu jūs norite nustoti štai taip kentėti, turite išsilaisvinti iš šios baimės. Jums turi būti nesvarbu, ką aplinkiniai apie jus galvoja, jūs turite nustoti aplinkinių klausinėti: teisingai pasielgėte, neteisingai, ir kitų prašomam niekada nieko neperdaryti, nekeisti. Netgi tada, kai jus kamuos pilvo skausmai: o jeigu ten yra klaidų, o jeigu padariau ką netinkamai, o jeigu mane išmes iš darbo?“

Panašiai psichologas kalba ir apie darbą. Jeigu tau nepatinka tavo darbas, tu neturėtum kentėti. Mes įpratę daryti viską racionaliai, ko iš mūsų tikisi kiti, logiškai viską apskaičiuoti. Vienas žmogus paklausė M. Labkovskio apie profesiją. Jis svajojo tapti tapytoju, nors daugelį metų dirbo inžinieriumi. Atsakymas skambėjo taip: „Gyvenimas yra trumpas ir jeigu tu nori jį nugyventi laimingai, turėti aukštą savivertę ir patirti gyvenime pasitenkinimo jausmą, turi daryti tai, kas tau patinka. Tačiau pirmiausia reikia įveikti baimę. Baimę, kad paveikslų nepirks ir pan., nes baimė ir sukuria žemą savivertę.“

Apibendrinant reikia pasakyti, kad vienintelis dalykas, kuris mums trukdo, yra baimė. Baimė suklysti, būti nesuprastam ir atstumtam. Baimė „Imperfect“ – būti netobulam. Todėl leiskite sau būti netobuli! Jeigu norite kurti, kurkite netobulą meną, eksperimentuokite ir klyskite. Jei svajojate keisti darbą, keiskite jį. Vieninteliai jūsų pančiai – tai baimė. Tegul jumyse gyvena Tikrasis Džonatanas Žuvėdra, nes jis gyvena ir kiekviename mūsų. Jeigu mes bijotume vaikščioti, niekada nebūtume išmokę žengti pirmojo žingsnio, nes bijotume nukristi. Mokantis kiekvieno naujo dalyko pirmiausia daugybę kartų nukrentame. Tai nuostabi kelionė, kupina sklendžiančio džiaugsmo, – kiekvienam iš mūsų ji unikali.

Straipsnio pabaigoje norėčiau pacituoti Ž. Martinaitytės-Rosaschi palinkėjimą, išspausdintą „Bernardinuose“ 2022 m.: „Nepaliauk augti. Auk lėtai kaip medis. Mokykis iš gamtos, iš didžiųjų ir lėtųjų gamtos ciklų ir virsmų. Neapsvaik nuo skrydžio aukščio. Pasikliauk intuicija, net jei ji prieštarautų realybės faktams.“

Kai apima ypatingas jausmas

– Kada suvokėte, kad norite būti tapytoju? Ar tėvai pritarė jūsų pasirinkimui ir nebandė atkalbėti, motyvuodami, kad menininkams išgyventi sunku?

– Kiek pamenu, darželyje, kaip ir dauguma berniukų tais laikais, svajojau būti kosmonautu. Šiek tiek vėliau pradėjau vartyti tėvuko albumą su nuotraukomis iš tarnybos kariuomenėje. Jis buvo jūreivis. Tada pradėjau svajoti apie plaukiojimą kariniais laivais. Augdamas savo aplinkoje nemačiau ir neturėjau jokių pavyzdžių, susijusių su tapyba ar bet kokiu menu. Bet nežinia kodėl nuo pat mažens, pamačius kur nors paveikslą ar tapymo procesą, dažniau per televizorių, apimdavo kažkoks ypatingas jausmas, kuris tebelydi iki šiol.

Kad būsiu dailininkas, pasakiau septintoje klasėje, kai pradėjau lankyti vaikų dailės mokyklą. Lygiai po 20 metų įstojau į Lietuvos dailininkų sąjungą. Visuomet dariau tai, kas patinka, nors ir su pertraukomis. Netapyti tiesiog negalėjau.

Tėvai į mano tapybą žiūrėjo kaip į hobį, o tai, kas buvo susiję su mokslais, nelabai kontroliavo. Kur stoti, pats rinkausi, žinoma, atsižvelgdamas į tėvų finansinę padėtį. Puikiai supratau, kad iš tapybos, kad ir kaip norėčiau, neįmanoma pragyventi. Taip tikriausiai galvojau, nes nebuvau sutikęs tokio žmogaus.

Poveikis: įkvėptas "Autoportreto su Poseidono kauke", svetimas žmogus nutarė savo kūną pagražinti tokia pat tatuiruote.

– Būdamas studentas, dievinote Salvadoro Dali kūrinius. Dabar esate pats lyginamas su šiuo meistru. Trikdo toks lyginimas su S.Dali ar jau tiesiog į tai nebekreipiate dėmesio? Galiausiai, ar įvardijate savo kūrybą kaip siurrealistinį meną?

– Taip, kažkada S.Dali man buvo lyg Dievas. Ankstesnieji mano darbai labiau priminė jo darbus ir net malonu buvo, kai mane taip vadindavo. Bet po truputį mano tapybos braižas keitėsi į kitokį, labiau individualų. Dabar tų palyginimų mažai sulaukiu, o ir nebenoriu. Dabar esu tas, kas esu. Siurrealizmo mano paveiksluose išlikę labai mažai. Sunku tiksliai ir įvardyti, koks tai stilius. Pirmiausia – tai realizmas, su kažkokiais būtais, nebūtais elementais, sugretinimais, simboliais ir taip toliau.

Laiko pagražinti objektai

– Kaip gimė idėja kurti paveikslus kaip kontrastą tarp sena ir nauja ir tokiu būdu perteikti kelių skirtingų epochų dvasią?

– Kažkaip savaime mano kūryboje pradėjo gretintis visiškai skirtingi daiktai, objektai, tam tikri vaizdai. Kažkodėl traukia mane tas seno ir naujo palyginimas. Tiek pat žavi ir senoji architektūra, interjerai, įvairios detalės. Žavi savo didybe, kruopštumu, profesionalumu. Ypač kad tais laikais nebuvo tokių technologijų ir galimybių, kaip dabar. Dabar nieko panašaus ir nebesukuriama. Bet tuo pat metu mane žavi ir paprastumas. Mano uošviai gyvena nedideliame kaime, tad tenka susidurti su įvairiais laiko pagražintais objektais. Savo natūralumu, nusidėvėjimu, netgi tokiu nuoširdžiu paprastumu jie sužavi, ir tada gali sau leisti lygiuotis į senuosius, tobulai išpuoselėtus šedevrus.

Analogijos: "Priešpaskutinės vakarienės apmąstymas" – netikėtas ir stulbinantis.

– Daugelis menininkų skundžiasi, jog tenka dirbti įvairius darbus, nesusijusius su menu, kad galėtų išlaikyti šeimą.

–  Iš tapybos pragyventi daugumai išties yra neįmanoma. Ypač kai esi dar jaunas, kai yra šeima, vaikai, turi įvairiausių išlaidų, kurioms reikia nuolatinių pajamų. Iš tapybos, deja, to negauni. Baigus mokslus ir man teko nemažai dirbti visokių su menu nieko bendra neturinčių darbų. Tapybai skirdavau labai mažai laiko. Kai gimė vaikai, jo tekdavo dar mažiau. Juk namuose netapysi skiedikliais. Tik vasaromis šiek tiek pas uošvius kaime tapydavau, kad neprarasčiau įgūdžių. Bet noras tapyti vis augo, negalėjau tiesiog be to. Išsinuomojau patalpas ir kiekvieną laisvą akimirką lėkdavau padirbėti prie savo paveikslų. Ilgainiui pradėjau skirti daugiau laiko tapymui nei darbui. Aišku, finansiškai labai jautėsi, bet paveikslų daugėjo. Per porą metų susikaupė nemažai darbų, surengiau personalinę parodą. Vėliau dalyvavau ir grupinėje parodoje.

Po grupinės parodos Vilniuje per TV kultūros laidą "Linija, spalva, forma" "Eglės" galerijos savininkė pamatė mano darbus ir susisiekė su manimi. Jai patiko mano stilius, ji patikėjo manimi, ir jau šešerius metus dirbame kartu. Nežinau, ar daugiau yra tokių galerijų Lietuvoje, bet joje ne taip, kaip kitur: ši galerija iš karto nusiperka dailininkų darbus, investuoja. Todėl atsiranda pastovumas, o tai ir padeda kurti ir negalvoti, ar rytoj tavo vaikai turės ką valgyti.

Tatuiruotė – ne paveikslas

– Savita jūsų paveikslo "Autoportretas su Poseidono kauke" istorija. Ar galėjote kada pagalvoti, kad jūsų tapybos kūrinys taps tatuiruote?

– Tikrai nustebau, kai man nepažįstamas žmogus parašė ir paklausė, ar galėtų išsitatuiruoti ant rankos mano paveikslą, būtent šitą. Leidimą daviau, nors nelabai tikėjau, kad jis tai padarys. O po kiek laiko jis atsiuntė nuotrauką su minėta tatuiruote ant rankos. Be abejo, jaučiausi pagerbtas. Juk tai mano sukurtą vaizdą jis nešiosis visą gyvenimą. Čia ne paveikslas, kurį galima nukabinti, parduoti ar padovanoti. Džiaugiuosi, kad ir susipažinau su tuo žmogumi. Tikrai nuostabus šios tatuiruotės savininkas.

Universalu: paveikslas "Vandens pardavėjas" savo maniera tenkins ir klasikinės tapybos mokyklos gerbėjus, ir mene ieškančiuosius ko nors išskirtinio.

– Ar koronavirusas turėjo kokios nors įtakos jūsų kūrybai?

– Pačios kūrybos nelabai ir paveikė, labiau visa tai atsilieps finansiškai. O aš tiesiog toliau kasdien einu į savo studiją ir ten kuriu, tapau, mąstau. Gerai pagalvojus, savotiškame karantine esu jau beveik šešerius metus. Kasdien nuo ryto iki vakaro būnu užsidaręs savo studijoje. Savaitgaliai – su šeima. Pramogų man nelabai ir reikia. Kai dirbi mėgstamą darbą, jis atstoja ir atostogas, ir visas pramogas. Jei ne šeima, tikriausiai ir savaitgaliais tapyčiau. Nors, žinoma, ir nuo kūrybos reikia pailsėti.

Grįžtant prie koronaviruso, galbūt naujų idėjų šią situaciją perkelti į paveikslą kol kas neatsirado. Bet radau porą anksčiau pieštų eskizų, kurie gana puikiai atspindi šį laikotarpį. Dabar bandau dar juos šiek tiek patobulinti, ir galbūt pavyks nutapyti kokį nors paveikslą, kuris atspindės mano vidinę būseną, siautėjant šiai pandemijai.

Daugiaplanis: "Bachas svajoja" – kūrinys, kuriame susipina siurrealizmas, fantazija ir realybė.

V.Kisieliūtė gimė Kaune, ten baigė J.Naujalio menų gimnaziją (grafikos specialybę), o 1985 m. – ir Vilniaus dailės akademiją. 2005 m. jai suteiktas Lietuvos meno kūrėjos statusas.

Nuo 1987 m. menininkė dalyvauja parodose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Kurdama V.Kisieliūtė stengiasi neiti į kompromisus su sąžine ir asmenine meno samprata – meno, kaip aukštesniojo gėrio, nepavaldaus nei laikui, nei ideologijai.

Autorės kūrybos nepriskirsi vienai kuriai nors krypčiai. Ji vengia vienodumo ir pasikartojimo, todėl eksperimentuoja atsitraukdama, tai suteikia galimybę pažvelgti į kūrybinį procesą lyg iš šalies.

Taip atsiranda kontrastas: šalia lyriškų, moteriškų, nutapytų impresionistine maniera peizažų, natiurmortų – jėga trykštanti abstrakti tapyba.

Autorės kūrybos esmė – grynosios estetikos ir harmonijos paieškos per formą bei spalvą.

„Vaikams bus smagu palikti savo potėpį“ – sako bibliotekos savanorė. Vaikai kviečiami registruotis tel. 314719.

2015 metais patvirtinta Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos akreditacija priimti savanorius, dalyvaujančius Europos savanorių tarnybos (EST)  projektuose. Pagal Erasmus + programą  italė Martina Ordinė ir armėnė  Tetevik Tadevosyan savanorėmis  bibliotekoje dirba  jau 6 mėnuo. Į Lietuvą atvykusios įgyti naujų įgūdžių ir patirčių, merginos sėkmingai įsijungė į bibliotekos kolektyvą ir savo žiniomis bei talentais dalinasi su klaipėdiečiais. Tetevik talkina bibliotekos darbuotojoms organizuojant kompiuterinio raštingumo kursus rusų kalba vyresniojo amžiaus žmonėms. Įžvalgia fotografės akimi fiksuoja bibliotekos ir miesto gyvenimą, ir jau spėjo Meno skyriuje suorganizuoti savo fotografijų parodą. Martina pagrąžino sienas Jaunimo skyriuje (Tilžės g. 9), kur jai talkino Balsio meno mokyklos moksleiviai, o Vaikų skyriaus sienų dekoravimas – antrasis  jos projektas. Ypač Martinai patiko klaipėdiečius mokyti italų kalbos. Ji nustebusi, kad 15 kursuose dalyvavusių lietuvių taip greitai prakalbo itališkai. Pati Martina po specialiai savanorėms organizuotų lietuvių kalbos kursų ir 6 mėnesių bendravimo tik pradeda suprasti, apie ką kalbame. 

Dalyvavimas tarptautiniuose savanorių tarnybos projektuose – puiki galimybė jaunimui įgyti naujų įgūdžių, susipažinti su kitomis kultūromis, išbandyti save. Martina sako: „ Esu menininkė, be to esu kovotoja už savo svajones, todėl atsidūriau Lietuvoje“. Savanorių judėjimas populiarėja ir Lietuvoje. Norint tapti EST savanoriu, pirmiausia rekomenduojama kreiptis į artimiausią savanorius siunčiančią organizaciją Lietuvoje ir kartu ieškoti priimančios organizacijos užsienyje.

Biblioteka, bendradarbiaudama su Jaunimo savanoriškos veiklos centru „Deineta“, savanorius iš Lietuvos priima ne pirmus metus. Priimti svečius iš tolimų šalių buvo naujas iššūkis. Savanorės  Martina ir Tetevik pateisino bibliotekos lūkesčius.

Gyvybės draudimo bendrovės „Bonum Publicum" užsakymu atliktas gyventojų tyrimas apie lėšų kaupimą ateičiai atskleidė, kad pinigus šiam tikslui įvairiais būdais kaupia 56 proc. tyrimo dalyvių, tačiau dauguma taupančiųjų pripažino, kad pasitaiko atvejų, kai jie kaupiamas lėšas išleidžia nenumatytiems ar netikėtiems pirkiniams. Didesnioji tyrimo dalyvių dalis pritarė, kad gyvybės draudimas skatina drausmingiau kaupti lėšas ateičiai.

Ateičiai taupo tik dalis

Tyrimo rezultatai parodė, kad 56 proc. gyventojų taupo lėšas savo ateičiai - trečdalis iš jų tai daro reguliariai, o kiti - nereguliariai. Dažniausiai lėšos kaupiamos banko ar indėlio sąskaitose - taip kaupia 74 proc. respondentų, 48 proc. apklaustųjų taupo grynuosius pinigus, o 23 proc. - renkasi kaupti sudarę gyvybės draudimo sutartį. Dar 9 proc. atsakė investuojantys į nekilnojamąjį turtą, į vertybinius popierius tiesiogiai investuoja tik 2 proc. apklaustųjų.

„Tyrimas atskleidė, kad 44 proc. gyventojų netaupo nei savo ar vaikų ateičiai, nei papildomai pensijai gauti, nei nenumatyto nedarbingumo atvejams ar kitiems svarbiems dalykams. Mano nuomone, viena iš priežasčių, kodėl netaupoma, yra ta, kad šie žmonės pasitiki ne savimi, o valstybe, kuri jais pasirūpins", - pastebi „Bonum Publicum" direktorė Rasa Vasilienė-Vasiliauskienė.

Trūksta drausmės taupant

Tyrimo duomenimis, net ir tie gyventojai, kurie taupo ateičiai, ne visada laikosi savo plano ir išleidžia kaupti skirtus pinigus. Dauguma - 88 proc. taupančiųjų - pripažino, kad pasitaiko atvejų, kai jie išleidžia ateičiai kaupiamas lėšas nenumatytiems ar netikėtiems pirkiniams. Dažniau tai nutinka moterims ir jauniems, 18-35 m. respondentams bei miestiečiams.

„Iš tyrimo rezultatų matome, kad finansinė drausmė būdinga brandesniems žmonėms, o jaunuoliai yra labiausiai linkę jos nesilaikyti. Tačiau būtent jie turi palankiausias galimybes sukaupti lėšų savo ateičiai - taupant net ir mažesnėmis sumomis, bet reguliariai ilgesnį laiką, galima be didesnės įtampos susikurti reikiamą finansinį pagrindą ateičiai", - sakė R. Vasilienė-Vasiliauskienė.

Drausmę skatina draudimas

Net 57 proc. respondentų sutinka su teiginiu, kad gyvybės draudimas yra drausmingą lėšų kaupimą ateičiai skatinanti priemonė. Beveik pusė (47 proc.) tyrimo dalyvių pritaria tam, kad gyvybės draudimas yra labiausiai drausminantis lėšų kaupimo būdas iš visų jiems žinomų.

„Kaip parodė tyrimas, laikytis finansinės drausmės daugeliui žmonių nėra lengva, tad gyvybės draudimas gali tapti gera priemone šiam tikslui pasiekti. Nors jaunesni (iki 35 m.) žmonės dažniau išleidžia kaupiamas lėšas neplanuotai, tačiau būtent jie labiausiai sutinka, kad gyvybės draudimas skatina drausmingai kaupti lėšas ateičiai", - pastebi R. Vasilienė-Vasiliauskienė.

Reprezentatyvų Lietuvos gyventojų tyrimą „Bonum Publicum" užsakymu atliko visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai" 2015 m. liepos mėnesį. Tyrime dalyvavo 719 šalies gyventojų nuo 18 iki 55 metų amžiaus.

Palangoje įsikūrusi „Ramybės galerija“ šiandien pristatys tapytoją Vytautą Kauną ir jo šiltą, ekspresyviai jausmingą parodą „Tapymas“. O jo dukra Adelė Liepa Kaunaitė atvers savo dar neilgą, tačiau jau intriguojantį tapybinį kelią parodoje „Tapimas“. Čia pat bus galima susipažinti su Vilniuje gyvenančia, kuriančia ir dėstančia intelektualia ir subtilia Rasa Jone Šataite-Rudėniene bei jos pelenais ir suodžiais tapytais Lietuvos peizažais parodoje „Tylėjimai“. Ketvirtoji paroda – žadą atimanti Šarūnės Vaitkutės juvelyrikos ekspozicija „Pamesta – rasta“, persmelkta lyriškumo ir poetiškumo.

KUR? „Ramybės galerijoje“ Palangoje (Vytauto g. 35).

KADA? Atidarymas – birželio 12 d. 17 val.

KAINA? Nemokamai.