– Esate tautodailininkas, ar karpiniai – jūsų pomėgis?

– Ne tik karpinius, bet ir medžio raižinius darau, tačiau tai daugiau edukacinė veikla. Knygą apie juos išleidau beedukuodamas. Šventuosius raižau ant tokių specialių medžio lentų, paskui spaudžiu atspaudus. Buvo tokia meno rūšis Lietuvoje, bet išnyko.

– Ar dar žinote vyrų, užsiimančių karpiniais?

– Ukrainoje žinau, Lenkijoje žinau, Japonijoje žinau, Lietuvoje – nelabai.

– Lietuvoje vyrai dažniau laisvalaikiu eina medžioti, žvejoti, prie automobilių krapštytis?

– Tikriausiai. Aš irgi mėgstu žvejybą. Viskam užtenka laiko, kai nori.

– Kada pradėjote karpyti ir kodėl?

– Labai seniai, nes su tautodaile augau. Mano seneliai buvo dailidės,  močiutė ir tetos – audėjos, mama – mezgėja. Nuo mažens mano aplinkoje buvo vien tautodailė, tik tada taip jos niekas nevadino – tiesiog gražiai gyvenome, puošėme savo buitį. Visi puošė.

Aš pripratęs karpyti net žiūrėdamas pasaulio futbolo čempionatą ar filmą. Jau galiu bet ką daryti karpydamas, gal tik knygų negaliu skaityti.

Iš pradžių drožinėjau, bet paskui šeima, vaikai, universitetas... Tada kažkaip visai netyčia atradau tuos karpinius. Mano darbus pamatę kolegos, pažįstami skatino veiklos neapleisti, taip ir įsivažiavau. 1990-aisiais mane priėmė į tautodailininkų sąjungą, tai gal kokiais 1989-aisiais pradėjau. Iš pradžių dar žirklutėmis karpiau, dabar jau neimu žirklučių į rankas – visai kiti įrankiai, kitos priemonės.

– Nuo kažko tuos pirmuosius karpinius reikėjo pradėti. Gal vaikystėje buvote susipažinęs, kaip tai daryti?

– Vaikystėje man nebuvo įdomu jokie karpiniai. Gal per pamokas privertė kokių snaigių iškarpyti, bet daugiau nesu iškarpęs nė vienos snaigės. Dar mačiau, kaip močiutė kažką tokio darydavo.

K. Navicko asmeninio archyvo nuotr.

– Užuolaidėles?

– Ne, mūsų krašte – Žemaitijoje, aplink Raseinius, užuolaidėlių niekas nedarydavo. Dzūkai langus puošė, o mes bagotai gyvenome, turėjome kuo langus pasipuošti – lino turėjome ir baltinių, kaip sakau. Močiutė darydavo lentynėlėms puošmenas vadinamoje šėpoje, indaujoje. Mariją turėjo apmusijusią – ją karpiniais puošdavo.

Mano senelis buvo dailidė. Jis darydavo langų puošmenoms, stogui, vėjalentėms lekalus. Juos pjaustydavo didžiulius, bet principas tas pats: pusę nusipieši, antra pusė atsikartoja. Man prie medžio buvo įdomiau.

– Kai pasiryžote karpyti, reikėjo juk kažkur išmokti, kaip tai daryti?

– Kai su tuo užaugi, mokytis praktiškai nereikia, viskas išeina savaime. Jei norėtum operuoti, mokslus reikia baigti. Čia tiesiog imi, bandai, darai ir išeina. Kažkokios aukštosios matematikos karpiniuose nėra – tik pedagoginiame (buvęs Vilniaus pedagoginis institutas – red. past.) 60 lapų prirašyta, kaip reikia žirklutes laikyti, į kurią pusę karpyti. Kaip reikia žirklutes laikyti? Kaip jūsų fiziologija veikia, taip ir laikote. Jeigu esate kairiarankis, nusipirkite žirklutes kairei rankai, ir tiek.

Sakyčiau, svarbiausia, kompoziciją išmanyti, mokėti nupiešti  daiktą – tiksliai ar primityviai. Piešti aš kažkada mokiausi, tik iš pradžių trūko kantrybės, o vėliau, kai jau norėjau, tėvas nebeleido, sakė, kad per daug protingas. Norėjau stoti į Telšių taikomosios dailės technikumą. Piešti išmokau praktikuodamasis – ranka kiekvienais metais vis tobulėja. Nesu aukšto lygio menininkas, bet galėčiau drąsiai ne vieną jaunąjį dailininką aplenkti.

Paskui apie raižinius daug teko skaityti. Padėjo dr. Alės Počiulpaitės, dešimtmečius tyrinėjančios ir analizuojančios Lietuvos tautodailės palikimą ir raidą, darbai ir patarimai, teko M. K. Čiurlionio dailės muziejuje matyti senų darbų, kad suvokčiau, kas tai yra. Iš esmės dabar vėl grįžta menotyrininkų požiūris, kad Lietuvoje karpinių kaip meno rūšies nebuvo, nes dailės istorikas Paulius Galaunė neaprašė tokios meno rūšies daiktų, todėl jie nėra esminė tautodailės rūšis, nors kažkur ten, tyruose, egzistavo. Taip paribiuose ir gyvename – leidžia mums laisvai reikštis, improvizuoti, kas, beje, normaliame pasaulyje visur vyksta. Dabar grojama tokia melodija, kad karpytų paveikslų nebuvo, bet mūsų paveiksluose – liaudies temos. Taip mes improvizuojame, nors tokių anksčiau ir nebuvo. Taip išeina, kad mums dabar kurti nebereikia?

Aš dabar daugiau kultūrologijos prisistudijavęs, prisiskaitęs, negu karpymo technologijų, nors galiu papasakoti ir apie ukrainietiškas, ir apie kiniškas, ir apie japoniškas, ir apie Pietų Amerikos karpinių technologijas.

K. Navicko asmeninio archyvo nuotr.

– Ar labai didelis skirtumas?

– Be abejo. Pavyzdžiui, japonai iš mūsų juokiasi, kad mes žirklutėmis karpome. Jie raižo. Aš buvau susipažinęs su senu japonų meistru. Turėjo jis apie šimtą visokių įrankių karpiniams, iš karpinių duoną valgė, o žirklučių nė vienų neturėjo. Mes irgi pastaruosius 15–20 metų jau naudojame normalius rėžtukus, kurie rankos nežudo, turime pjaustymo padų, kuriuos japonai turėjo jau gal prieš 50 metų. Pietų Amerikoje jie su kaltukais dirba, naudojasi kinų technologija ir po vieną nekarpo, o po penkis ar šešis lapus kaltukais kala.

– Ar galima pasakyti, nuo kada karpiniai žinomi Lietuvoje apskritai?

K. Navicko asmeninio archyvo nuotr.

– Deja, nėra istorijos, niekas jos neanalizavo. Jums apie raižinius galiu pasakyti: žinau, kada prasidėjo ir kada pasibaigė, nes yra tyrinėti, o karpinių niekas netyrinėjo. Manau, atsirado tada, kai atsirado popierius ir kai galėjo ubagas lietuvis – valstietis, baudžiauninkas – nusipirkti popieriaus. Lenkijoje popieriaus karpiniai  prasidėjo ne nuo valstiečių trobų puošimo – ponai karpytomis servetėlėmis buitį puošė. Valstiečiai trobas puošdavo tam, kad baltas sienas pagyvintų raudonais gaidžiais, kaip ir Ukrainoje. Ten daugiau spalvų buvo, nes ir charakteris kitoks, ne toks surūgęs kaip mūsų.

Mano močiutė visus papuošimus darydavo iš vadinamųjų tapetų – iš laikraščių nedarė, nors tuo metu buvo populiaru. Esu matęs, kaip kaimuose karstus puošdavo – iš laikraščių tiesiog iškarpydavo tokias kvarbatkas. Taigi į Lietuvą tai atėjo tada, kai valstietis galėjo nusipirkti popieriaus gana pigiai, bent jau laikraštinio, kad pasipuoštų kokį šventą kampą arba tuos langelius Dzūkijoje.

– Popierius – greitai suyranti medžiaga, tai nelabai kas yra išlikę iš senesnių laikų?

– Apie tai ir kalbu. Todėl tokių senų karpinių neišsaugota, nėra kuo pasidyviti. Baltarusiai turi, lenkai turi, nes jie pradėjo anksčiau tyrinėti, negu mūsų M. K. Čiurlionis su J. Basanavičiumi, išmokę lietuvių kalbą...

Lenkai turi ką parodyti, gal dėl to ir įsikibę į senąją tradiciją – neleidžia improvizuoti. Lenkijoje plačiau buvo paplitęs šitas reiškinys. Pavyzdžiui, lenkų bajorai gaidžiais puoštais paveikslėliais gyvino savo buitį – po arbatos servizu karpytas staltiesėles klojo. Mūsų ponai tokių neturėjo. Europoje karpinių paskirtis buvo taikomoji. Nyderlanduose moteriškė, pirklio žmona, žirklutėmis taip pakarpė, kad tuo metu su Rembrantu vienoda kaina darbus pardavinėjo. Nedaug jų išlikę, bet keli yra muziejuose.

Lietuvoje, deja... Julija Daniliauskienė pamirštą meną atgaivinti pradėjo iš netyčių. Jeigu nebūtų iš garsesnės giminės, gal niekas nebūtų į tuos karpinius dėmesio kreipęs. Paskui liaudies meistrė Nijolė Angelė Jurėnienė, o paskui mes, jaunesni, pratrūkome – jau Nepriklausomybės pradžioje.

K. Navicko asmeninio archyvo nuotr.

– Kodėl sakote, kad J. Daniliauskienė „iš netyčių“ pradėjo?

– Ji tremtinė, savų bėdų turėjo, o tie karpiniai tiesiog labai ramina. Kaip pati sakė: „Čia mano ramybės vieta buvo, užutėkis.“

– Ar jums ši veikla irgi užutėkis?

– Pigiau negu į Druskininkus arba į Birštoną nuvažiuoti. Aš pripratęs karpyti net  žiūrėdamas pasaulio futbolo čempionatą ar filmą. Jau galiu bet ką daryti karpydamas, gal tik knygų negaliu skaityti.

– Papasakokite, kaip kuriamas karpinys? Nuo ko prasideda – nuo idėjos, maketo, piešinio?

– Be piešinio, aišku, niekaip, bet pirmiausia – idėja. Pirmus porą metų karpiau atvirukus, o paskui, kai nusibodo visokias gėles, pienes, medžius piešti, įsivažiavau su siužetiniais paveikslais. Jie iš pradžių irgi buvo be temos, bet paskui radau siužetą. Gal kokius dešimt metų karpiau dainas. Paskui buvo žygio dainos. Kaip tik buvo Lietuvos tūkstantmetis, visokie minėjimai, todėl iškarpiau Žalgirio mūšio seriją. Tiesa, dar viena serija karpinių buvo „Per Klausučių ulytėlę“. Aš viską taip lipdau serijomis, dešimt ar penkiolika paveikslų. Paskui dar kokią knygą išleidžiu, albumą, rinkinį.

Nuolat skaitau ir kažkuo domiuosi, ne tik karpiniais, tad, kai nusibodo dainos, ėmiausi žydų temos. Susipažinau Liubline, paskui Minske su žmonėmis, kurie vadinamuosius mizrachus – žydiškus karpinius – kūrė. Tai vėl klajojau apie dešimt metų. Išleidau knygą apie žydiškus karpinius su tradicijomis ir mūsų požiūriu į šalia gyvenančius žmones, kurių net kultūros nesupratome, – tik dabar bandome šiek tiek suprasti, tačiau daugiau akcentuojame tai, kas kažkada buvo blogo, o ne gero.

Be to, visą laiką domiuosi religijomis, šventųjų gyvenimu. Iškarpiau 60 pagoniškų dievų. Pernai išleidau knygą „Mūsų šventieji“ dviem kalbomis – lenkiškai ir lietuviškai. Be karpinių ir raižinių, yra ir teksto – ne tik to, kurį oficialioji mūsų Katalikų Bažnyčia teikia. Tų pačių šventųjų yra ir kituose tikėjimuose, stačiatikių ar unitų. Netgi toje pačioje Katalikų Bažnyčioje į kai kuriuos šventuosius žiūrima skirtingai ir pasakojama skirtingai – bandžiau tai pavaizduoti per simboliką.

Kadangi dabar gyvenu kaime, paukščių aplink – jūra, tai 20 paukščių iškarpiau. Jau seniai po truputį lipdau seriją „Vilniaus legendos“ – gal penkiolika karpinių turiu. Paskui miesteliai sužavėjo – tai ir miestelių penkiolika ar septyniolika esu iškarpęs. Kažkada išleisiu knygutę ar leidinuką. Tam, kad karpytum, turi gerai įsigilinti į legendą ar miestelio istoriją. Aš renkuosi širdžiai mielus miestelius. Taip ir karpau, nes sėsti ir kažkokį medį iškarpyti man nebeįdomu.

– Taip bekarpydamas „prisikarpėte“ iki tautodailininko. 2005 m. jums buvo suteiktas meno kūrėjo statusas, 2009 m. jūsų darbams išduotas tautinio paveldo produkto sertifikatas. 2018 m. tuometė kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson įteikė jums Kultūros ministerijos premiją už tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą. Kas iš to?

– Nieko iš to. Ypač dabar. Vargo vakarienė. Dabar pasakyk „tautodailininkas“ – nelabai kas supranta. Dabar valdininkai žino ir suvokia tik žodžius „meno kūrėjas“ ir „sertifikuotas tautinio paveldo meistras“. Mes esame sertifikuoti ir mus nuolat tikrina, kad nuo to sertifikato nenutoltume. Jeigu anksčiau dar parašęs projektą galėdavai gauti pinigų parodai rengti, tai dabar viskas – tik edukacijai. Pavyzdžiui, surengiau savo šventųjų parodą – jai išleidau 4 tūkst. eurų ir 3 tūkst. eurų knygai. Už knygos, parodos parengimą man nieko nekompensavo – tik už knygos leidybos sutartį. Nei vertimo, nei korektūros, nei skenavimo – nieko.

K. Navicko asmeninio archyvo nuotr.

Šiemet niekur nelendu, tai niekas ir nekviečia. Turiu daug pažįstamų visoje Lietuvoje, nes mano darbų parodos nuolat keliavo, mažai kaimelių rasi, kur mano parodos nebuvusios. Ne vienas rajono kultūros darbuotojas paskambina, pasveikina su Naujaisiais metais, su Velykomis, tačiau parodų neprašo. Klausiu – kaip čia dabar su tuo menu? Sako: „Ai, žinote, mes tokį nurodymą turime, kad reikia duoti plotus profesionaliems dailininkams.“ Šiemet nė vieno kvietimo negavau į jokį kultūros centrą.

Tačiau edukacijos... Jei nori, kad tau už kažkokias priemones kompensuotų, turi nešti dokumentus. Turėjau Vilniuje dirbtuves, kur edukacijas vesdavau, bet R. Šimašius taip užkėlė kainas, kad teko atsisakyti. (Dabar, beje, tos patalpos apgriuvusios stovi. Gal jam taip geriau?) Aš dirbtuvėse vaikus neatlygintinai mokiau. Dabar neturiu kur. Važiuok kažkur, paskui sąskaitas nešiok už degalus, už popierių, pateik pirkimo įrodymus. Neperku aš – jau tiek prisipirkęs, kad galėčiau penkis savo gyvenimus tuos vaikus mokyti. Žirklučių mažų mažiausiai 20 turiu. Dar lankytojų sąrašą turiu pristatyti... Vienu žodžiu, vargas su tomis edukacijomis. Sakau: kas norės – patys susiras. Arba ateis pas mane į kiemą – turiu didelį, pavėsinė yra, gali atvažiuoti ir karpyti, raižyti, visas priemones duosiu.

Dabar nebeorganizuoju nieko. Jeigu kreipiasi kas, tai akyse ar lūpose tik vienas žodis – neatlygintinai.

– Neatlygintinai, nes karpiniai – jūsų pomėgis?

– Ar pomėgis nekainuoja? Degalai, laikas irgi nekainuoja? Aš juk turiu darbą, kurį dirbdamas turiu užsidirbti. Aukodavau savo laiką, man tai nebuvo vargas, kol dirbtuves turėjau. Kodėl gi ne? Manau, per 20 metų Lietuvos kultūrai duoklę atidaviau. Dabar ačiū – pasenau, pavargau ir gal atsibodo visas šitas biurokratizmas. Dėl varnelės viskas daroma, o ne tam, kad tautodailė vystytųsi. Klausėte manęs, kiek karpančių vyrų yra. Jūs paklauskite, kiek tarp karpančių yra jaunesnių žmonių? Kai susirenkame – visiems mažų mažiausiai per 50-dešimt, daugumai jau ir daugiau kaip 60.

– Perspektyvos liūdnos? Išnyks ši senojo liaudies meno kryptis?

– Savo laiku, Nepriklausomybės pradžioje, menotyrininkai, prisipirkę dažų, teptukų, važinėjo po kaimus, bobutėms dalijo ir taip atgaivino primityviąją tapybą. Tai galės po kokių dešimties metų vėl važinėti po kaimus, žirklutes, popierių dalyti – tegul karpo. Dabar tai nevertinama kaip menas ir toliau nelabai bus. Nors mes, lietuviai karpytojai, esame vieni kietesnių Europoje, visur galime aukštai galvas iškėlę eiti.

K. Navicko asmeninio archyvo nuotr.

– Matyt, neverta klausti, ar nekilo minčių savo pagrindinio darbo atsisakyti ir pasišvęsti kūrybai?

– Badu mirčiau. Būčiau kalvis, tai gal eičiau tvorų daryti, bet su karpiniais... Šiaip man ir švęstis kūrybai nereikia, aš kiekvieną vakarą sėdu ir arba piešiu, arba karpau, tiksliau – pjaustau. Kad galėčiau daryti tai, kas man patinka, nereikia darbo atsisakyti. Juo labiau kad ir darbas, ir karpymas patinka. Gali rasti laiko viskam, kai nori, kai neguli ant krosnies pusę dienos. Ryte atsikeli, apeini savo pasaulį, daug pamatai, daug perskaitai, daug sužinai, sukuri kažką gražaus. Viskam laiko užtenka.

Pažadino meno geną

„Vaikystėje nebuvau ypatingas vaikas. Vidurinėje mokykloje irgi niekuo neišsiskyriau. Gimiau, augau Skuode. Ten ir dabar gyvenu. Galbūt, kai pradėjau dirbti pradinių klasių mokytoja, kūrybiškumo genas kažkaip ėmė ir netikėtai prabudo manyje“, – svarsto Elvita, vėliau papildžiusi savo išsilavinimą dailės ir technologijų, švietimo vadybininkės diplomais.

Pašnekovė juokiasi, kad jos studijos – tarsi į ežerą mestas akmenėlis sukėlė plačius raibulius visoje Šeputų šeimoje. Mamytė, Birutė Šeputienė, ligi tol ramiai sau dirbusi buhalterinį darbą, ėmė kartu su dukra išbandyti įvairias dailės technikas. „Ji taip susidomėjo senosiomis lietuvių liaudies menų tradicijomis, kad savarankiškai, vadovaudamasi vien knygele, išmoko austi juostas. Vėliau ir sodus rišti. Pavyko!“ – pasakoja E.Šeputaitė.

Elvita džiaugiasi, kad ir jos jaunesnioji sesuo Edita Gajauskienė panašiu metu pajuto kūrybinių jėgų antplūdį – pradėjo siūti. Gimus sūneliui Augustui, ji nusprendė pasiūti vaikeliui nešioklę. Į jokius siuvimo kursus nesirašė – tiesiog išsitraukė iš sandėliuko močiutės siuvamąją mašiną ir prisiminė kadaise senolės duotas pamokas. Išėjo visai neblogas kūdikio kraitelis. Šiandien teisininkės diplomą turinti Elvitos sesuo laisvu nuo darbo metu kuria lininius drabužius suaugusiesiems ir vaikams, taip pat – nešiokles, stalo takelius, servetėles.

Netikėtai: pradėjusi karpyti E.Šeputaitė nė pati nepajuto, kaip išlaisvino kažkur giliai slypėjusį šeimos kūrybos geną. Dabar trys moterys – dvi seserys ir mama – drauge rengia parodas ir keliauja po visą Lietuvą / E. Šeputaitės asmeninio archyvo nuotr.

Šeimos moterų paroda

Pirmąją bendrą Šeputų šeimos moterų parodą, surengtą dar šį pavasarį, įprasmina ir simboliškas jos pavadinimas – „Nuo pradžios be pabaigos.“

Ką jis reiškia? Elvita aiškina, kad iš praeities atėjęs kruopštus popieriaus karpymo menas, šiaudinių sodų rišimas, lino siuviniai gyvuos tol, kol bus kūrėjų, tęsiančių šias gražias lietuvių liaudies meno tradicijas. Pasirodo, net jauniausias Elvitos brolis Edmundas nesėdi šeimoje rankų sudėjęs – laisvalaikiu kala geležį. Visai neseniai giminės kryžių atstatė, o seseriai ir originalias žirkles, naudojamas meninėms fotosesijoms, padarė.

Elvita mėgsta ne tik karpyti, bet ir netradiciškai pateikti savo karpinius socialiniuose tinkluose. Tuomet ir prireikia visokių įdomių priedų. Vos atkeliamos žirklės – tik vienas iš jos turimų aksesuarų. Naginga moteris kabina savo karpinius ant medžių, kad jie plazdentų vėjyje tarsi vėliavos; vežasi juos prie jūros, o šią vasarą ėmė ir iškarpė kuo ilgiausią laišką rugpjūčiui – savo mylimam gimtadienio mėnesiui.

Tokiomis nuotraukų akcijomis-atrakcijomis menininkė siekia parodyti žmonėms, kad karpinys gali būti kažkas daugiau nei daugelio tradiciškai įsivaizduojama popierinė snaigė.

„Originalus karpinys gali tapti ir šiuolaikiško interjero detale. Pavyzdžiui, paveikslas virš židinio, užuolaidėlės ant lango, takelis ant svetainės stalo ar servetėlės po gėlių vazonėliais“, – aiškina skuodiškė ir priduria, kad labai mėgsta fotografuoti ir pati.

Įgyvendino: gražiausius karpinių raštus perkelti ant lino buvo sena ne tik Elvitos, bet ir jos sesės Editos svajonė / E. Šeputaitės asmeninio archyvo nuotr.

Sesių rankose – visas pasaulis

Liepos pabaigoje Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode vyko jau aštuntus metus gyvuojantis renginys „Kūrybos podiumas“. Bendra Elvitos ir jos sesers Editos kolekcija „Mano rankose visas pasaulis“ tapo „Kvapų nakties“ programos dalimi.

Kuriai iš seserų gimė mintis įstabius karpinių raštus perkelti ant lino? „Matyt, abiem. Šią mintį audėme jau seniai. Kadangi nemėgstame nieko daryti paskubomis, esame reiklios ir preciziškos – pasakyčiau, žemaitiškos, – mums reikėjo daugiau laiko šiai idėjai įgyvendinti“, – šypsosi pašnekovė.

Kolekcijoje „Mano rankose visas pasaulis“ seserys perkėlė Elvitos karpinius iš pradžių ant audinio, o tik paskui žiūrėjo, kokio modelio suknelės ar palaidinės raštai prašosi. „Pusė modelių buvo mano galvoti, kita pusė – Editos“, – aiškina pašnekovė.

Abi seserys pasisako už tvarią madą, tad lininių suknelių ir nešioklių kolekcija „Mano rankose visas pasaulis“ būtent tokia ir yra. „Linas – puikus, tvarus audinys, malonus prie kūno, turintis daug unikalių savybių. Be galo mėgstu jį dėvėti. Tautosakoje linas dar vadinamas šventu augalu, saulės žolynu, moters javu. Trumpas lino žydėjimas, bet ilgas jo gyvenimas, apdainuotas lietuvių liaudies tautosakoje“, – lino audinį giria Elvita.

Karpinį perkėlė ant sienos

Vasarai įsibėgėjus, Elvita nėrė ir į dar vieną avantiūrą – dalyvavo projekte „Paveikslas Palangai“. Moteris sako, kad jai nereikėjo piešti ar karpyti – tik atrinkti patį gražiausią karpinį iš šimtų karpinių. Juo dailininkė Ieva Voroneckytė papuošė vieną Saulėtekio tako pastato sieną Palangoje.

„Jame dominuoja tradiciniai raštai, saulės motyvas, šiltos spalvos – visa, kas kuria pozityvią atmosferą ir džiugią nuotaiką pajūrio gyventojams, svečiams“, – pavykusiu projektu džiaugėsi E.Šeputaitė.

Keliauti mėgstanti menininkė prisipažino, kad pati dažniau keliauja ne į Palangą, bet į Latvijos pajūrį. „Kadangi gyvename Latvijos pasienyje, ta šalis mums beveik kaip antrieji namai. Galiu drąsiai sakyti, kad visą Latviją esu skersai išilgai išmaišiusi“, – užtikrina Elvita, šią vasarą iš dalies pakeitusi tradiciją ir išlėkusi atostogauti į Estiją.

„Gavau tokią gimtadienio dovaną“, – džiaugiasi ji. Paklausta, kokį norą sugalvojo, pūsdama gimtadienio žvakes rugpjūčio 7-ąją, Elvita greitai išpyškina: „Kad niekada nepritrūkčiau įkvėpimo kūrybai!“

Kuriant ateina laimės pojūtis. Tačiau laiminga ji moka jaustis ir gerdama puodelį gardžios kavos kur nors pajūryje. Dar sako, kad dievina jūrą. „Ji kaskart vis kitokia“, – šypsosi mažomis smulkmenomis mokanti gėrėtis E.Šeputaitė.

Didingai: sunku buvo atrinkti patį gražiausią karpinį, kuriuo dailininkė Ieva Voroneckytė papuošė vieną Saulėtekio tako pastato sieną Palangoje / E. Šeputaitės asmeninio archyvo nuotr.

Išsikarpė savo kelią

Tiek save, tiek ir kitus šeimos narius Elvita vadina unikaliais kūrėjais, nes visi į kūrybos kelią stojo savarankiškai.

„Savamoksliai mes visi, – drąsiai prisipažįsta ji. – Pradėjusi karpyti tikrai negalvojau, kad šis pomėgis mane taip užkabins. Vėliau pradėjau ieškoti literatūros, domėtis karpinių istorija, paplitimu, jų motyvais liaudies mene. Tada dar dirbau pradinių klasių mokytoja. Ėmiau karpyti su vaikais, rengti parodėles iš pradžių klasėje, paskui mokyklos koridoriuje, galiausiai – miesto erdvėse“, – prisimena kūrybos pradžią ji. Pamilusi karpinius pati, šiuo pomėgiu Elvita sugebėjo sudominti ir savo pradinukus.

„Karpydavome ne tik per pertraukas, bet ir per atostogas. Paskui vieni kitiems rodydavome, gėrėdavomės savo kūrybos vaisiais.“ Autoriteto, kuris turėtų įtakos jos karpiniams, Elvita sako neturinti. „Savarankiškai išsikarpiau savo kelią, – juokiasi ji. – Užtai dabar turiu susiformavusį savitą stilių.“

Džiugina greitas rezultatas

Priemonės, reikalingos karpymui, yra pačios paprasčiausios – popierius, pieštukas, žirklutės ir fantazija. Popierius tinka visoks: nuo laikraštinio, žurnalinio, kopijavimo iki storesnio vatmano.

„Kažkada krausčiau savo senus darbus ir gėrėjausi, kokie jie paprasti, bet ne prasti – švelnių spalvų, augalinių motyvų, tokie tradiciniai... Palaipsniui mano karpiniai vis sudėtingėjo. Nuo didokų žirklių popieriui kirpti perėjau prie manikiūrinių, dar vėliau ėmiau naudoti peiliuką, skirtą popieriui pjaustyti“, – nardo prisiminimuose Elvita.

Tiems, kas nori pirmąsyk išbandyti popieriaus plastiką, kūrėja iš pradžių siūlo rinktis mažesnį formatą. „Karpymas labiausiai tinka tiems, kurie neturi kantrybės. Perlenki popieriaus lapą perpus, nusipieši piešinį, iškerpi jį ir – vauuu! – gali iš karto gėrėtis rezultatu!“ – juokiasi karpymo meistrė.

Kai veda karpinių edukacijas, jų dalyvius Elvita supažindina ir su pagrindiniais popieriaus lankstymo būdais. Tarkim, užuolaidėlei popierių reikia lankstyti į keturias ar šešias dalis, o asimetrinį piešinį ji karpo iš visai nelenkto lapo. Toks variantas jos pats mėgstamiausias. Kartais Elvita pasibraižo tik labai neryškias linijas, kad darbo eigoje galėtų mėgautis improvizacija. Dažnai tai būna visiška abstrakcija, o pradinis eskizas absoliučiai skiriasi nuo galutinio rezultato.

„Labai mėgstu dvisluoksnius karpinius – tarkim, juodus su pilku ar juodus su baltu. Pirmiausia išsikerpu pirmąjį sluoksnį, kurio neišlankstau. Tuomet po juo dedu sulenktą kitos spalvos lapą ir žiūriu, kur ką papildyti ar patonuoti kita spalva“, – aiškina tautodailininkė iš Žemaitijos.

Karpo tik pajutusi įkvėpimą

Elvita prisipažįsta, kad karpiniai nėra jos kasdienis darbas. Kartais gali praeiti ir visas pusmetis, kol moteris paima žirklutes į rankas ir ką nors iškerpa. Pirštai be darbo neatbunka. Tai kaip dviračiu važiuoti: jei sykį išmokai – įgūdis lieka visam gyvenimui.

Parodoje bus mamytės sodai, o mano – dar niekur neeksponuoti erdviniai karpiniai. Juos kabinsiu ant sienos be jokių rėmelių. Noriu, kad jie pleventų.

Daugybės karpinių konkursų dalyvė, laimėtoja ir organizatorė prisipažįsta, kad karpo tik tuomet, kai nagai iš noro raitosi. Todėl yra visuomet pasiruošusi – net turi mažas žirklutes rankinuke.

Ar mokytoja jau ruošiasi Rugsėjo 1-osios šventei? Elvita purto galvą. „Bendru namiškių sutarimu nuo 2019-ųjų man leista keletą metelių pailsėti ir atsiduoti vien tik kūrybai, parodoms ir projektams“, – sako ji, į mokyklą žadanti grįžti vėliau, kai kūrybinis kelias nebebus toks intensyvus.

Kol kas tautodailininkė nori populiarinti šią seną lietuvių liaudies meno tradiciją ir vėl drauge su mama ruošiasi parodai. Šįsyk ji vyks Žemdirbio muziejuje, kuris yra Aleksandrijoje, Skuodo rajone. „Parodoje bus mamytės sodai, o mano – dar niekur neeksponuoti erdviniai karpiniai. Juos kabinsiu ant sienos be jokių rėmelių. Noriu, kad jie pleventų“, – dalijasi artimiausiais planais autorė.

Negaili mamai komplimentų

Dukra negaili gražių žodžių savo mamai B.Šeputienei. Sako, kad mamytės sodai išsiskiria ypatingu puošnumu. Jų viršuje skraido paukšteliai, šviečia saulutės, spindi žvaigždelės, o apačioje šlama žolelės, sirpsta uogelės.

„Nuo buhalterės darbo, dabar jau pensininkė, mama toli nenubėgo: juk veriant sodą iš mažų šiaudelių irgi svarbu viską tiksliai suskaičiuoti, antraip nukentės sodo simetrija“, – aiškina ji ir netikėtai prisimena, kad šiaudinius sodus ir skrybėles šokėjams kadaise rišo dar Birutės mama, jos močiutė. „Įsivaizduokite, ji spėjo pamatyti ir mano pirmuosius karpinius! – džiaugiasi anūkė ir sako, kad anų laikų močiutės mokėjo viską – austi, verpti, siūti, siuvinėti. – Gal išties mūsų visų kūrybos genas iš močiutės paveldėtas? – netikėtai užgimusią mintį pasigauna ji. – Galbūt kiekvienas žmogus savyje nešiojasi kažkokią kūrybinę gyslelę, kuri, laikui bėgant, arba prasimuša į paviršių, arba ne.“

Nors Elvita su mamyte gyvena Skuode, o sesuo Edita po vestuvių šeimos lizdelį susisuko Rumšiškėse, trys nagingos moterys matosi ne taip jau ir retai. „Kadangi esu nepriklausoma kaip vėjas, dažniau į Kauną lakstau aš, – atvirauja E.Šeputaitė. – Bendrų parodų, renginių, projektų turime nemažai, tad dėl jų nuolat bendraujame, dalijamės kūrybinėmis idėjomis ir keliaujame po visą Lietuvą.“

Pati Elvita iki šiol yra surengusi daugiau nei 50 personalinių karpinių parodų. Jos darbai eksponuoti Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, Vokietijoje. Jais iliustruotos poetų eilės. Karpinių pavyzdžiai publikuoti įvairiose tautodailės knygose ir karpinių vadovuose.

Anot E.Šeputaitės, karpydama ji siekia išsaugoti ateities kartoms unikalią lietuvių tautos meno tradiciją, populiarinti lietuviams būdingą simboliką. Iš kur semiasi idėjų? „Iš liaudies meno, gamtos, kelionių. Karpiniams pavadinimų negalvoju. Noriu palikti žiūrovams matymo ir mąstymo laisvę“, – sako ji.

Konkurso vietinį turą laimėjo mokiniai iš Garliavos Juozo Lukšos ir Domeikavos gimnazijų. Meda Mikalauskaitė numezgė dailių riešinių, o Jotautė Kotryna Motiejūnaitė padarė šiaudinių sodų kolekciją (abi jos mokosi Garliavos Juozo Lukšos gimnazijoje). Domeikavos gimnazijos gimnazistė Elona Pitkauskaitė kūrė Užgavėnių kaukes, o Ignas Balčiūnas iš tos pačios ugdymo įstaigos pagamino skrynią ginklams.

Rajoninio turo nugalėtojai savo kūrinius pristatys ir patekti į respublikinį turą bandys regioniniame ture Marijampolėje.

Pradėjusi nuo biologijos studijų, vėliau pasukusi ikimokyklinio ugdymo link, susižavėjusi dailės studijomis, moteris tik prieš gerą dešimtmetį rimčiau įniko į įvairius lietuvių liaudies menus – drožė iš medžio, karpė karpinius, tapė, o galiausiai pradėjo rišti nuostabius sodus, kuriuos šiandien galite pamatyti Stripeikių bitininkystės muziejuje.

– Šiaudiniai sodai nuo senų senovės buvo neatsiejama Lietuvos kultūros paveldo dalis. Juos rišdavo vestuvėms, dovanodavo gimus kūdikiui. Gal ir jūsų vaikystės namuose kabojo toks šiaudinis papuošalas?

– Oi, ne. Tikrai ne. Niekur vaikystėje tokio daikto nemačiau. Gal dėl to, kad sovietiniais laikais viskas, kas lietuviška, buvo uždrausta. Verkdama močiutė dažnai pasakojo apie Antano Smetonos laikus, apie laisvą Lietuvą. Taip mudviem su sese per įdomias istorijas, per lietuvių liaudies dainas ji bandė įskiepyti lietuvybę. Juk jokių tautiškų, anei religinių švenčių tais laikais švęsti negalėjome. Net išmargintus kiaušinių lukštus, likusius po Velykų, slapčia eidavome užkasti į žemę. Mane krikštyti vežė taip pat tylomis, kad niekas nepamatytų.

Seneliai, mama dirbo mokytojais, kurie sovietiniais laikais buvo ypač stebimi. Taigi mes su sese apie tai, kas vyksta namuose, negalėjome draugams pasakoti. Pamenu, kaip močiutė rypavo, išleisdama mus į darželį: "Ai, jūs bedieviai… Pamatysite, darželyje atims Dievą…" Tikrai auklėtojos daug ką kitaip ten aiškino. Sakė, kad kosmonautai raketa dangun nuskrido ir ten nerado jokio Dievo.

Pamenu, sykį užsirašiau "Tautiškos giesmės" žodžius ant popieriaus lapelio, kad neužmirščiau, nes kartais per Vasario 16-ąją "Lietuva, Tėvyne mūsų" tyliai su tėveliais pagiedodavome. Melodiją, maniau, atsiminsiu, o štai dėl žodžių abejojau. Tad įdėjau tą ranka rašytą lapelį į mažą dėžutę nuo vaistų ir paslėpiau, kad prireikus išsitraukčiau ir turėčiau.

– Taigi, sodų vaikystėje neregėjote, bet lietuviškumo, perduodamo iš kartos į kartą, gavote su kaupu. Gal, sekdama artimųjų pėdomis, irgi pasirinkote mokytojos profesiją?

– Ne... Norėjau studijuoti biologiją. Gal dėl to, kad tėtis – jis nebuvo mokytojas – dažnai vesdavosi mus su seserimi Laima į gamtą. Nors gyvenome Vilniuje, tėtis buvo užkietėjęs žvejys. Mamą palikdavome taisyti sąsiuvinių, o mes visi trys traukdavome prie ežerėlio. Pamenu, braidydavome basos gegužę ir kažkaip nesusirgdavome. Gal jis sūnų norėjo, o Dievulis dvi dukras davė?

– Minėjote, kad jau studijų laikais bandėte rišti savo pirmąjį sodą?

– Bandžiau, bandžiau, bet buvau visiška savamokslė, tai nieko man neišėjo. Nežinojau pagrindinio principo, nuo ko jį reikia pradėti, neįsivaizdavau, kaip paruošti šiaudą, kad jis neskiltų. Žodžiu, pirmieji bandymai buvo nevykę ir neįkvėpė manęs toliau užsiimti šia viena seniausių tradicinių meno šakų.

– Bet jūsų feisbuko puslapyje "Aušros sodai" matau nuostabiausių meno kūrinių. Ar ilgai iki jų ėjote?

– Tiesą pasakius, ilgai. Bet vis koks mažas stebuklėlis ta linkme nutikdavo – vis atsirasdavau reikiamu laiku reikiamoje vietoje. 2012-aisiais mano sesuo neteko darbo ir užsirašė į nemokamus tautodailininkės Marijos Liugienės sodų rišimo kursus. Tada ir man iš naujo sukirbo smalsumas, kaip tą sodą taisyklingai rišti. Pasirodo, iš dvylikos šiaudelių reikia padaryti tokį reketuką, kur viena keturkampė piramidė į viršų, kita – į apačią. Kai sesė jį parodė, viskas ir man prašviesėjo. Pamėginau vėl sodą rišti – vieną, kitą. Tada jau išėjo.

– Bet iki to laiko, apie kurį pasakojate, dar daug vandens nutekėjo. Metėte botanikės darbą, tapote darželio auklėtoja ir net dailės būrelio vadove – gal bandėte su darželinukais sodus rišti?

– Nepatiko man darbas botanikos institute. Aprašyti širdažolę – tokį gavau daryti mokslinį darbą – man pasirodė per mažai prasmės. Sukūriau šeimą, pagimdžiau du sūnus. Ir per laimingą atsitiktinumą gavau vietą Vilniaus lopšelyje-darželyje "Obelėlė". Kaip šaunu! – pamaniau, kad meile gamtai, savo žiniomis galėsiu dalytis su vaikais. Botanikoje man nepatiko ir kitas dalykas – botanikai, tyrinėdami augalus, darydavo iš jų herbariumus. Kitaip sakant, imdavo gyvus organizmus ir, norėdami juos geriau pažinti, nužudydavo.

Tikiu, kad aukso spalvos stiebuose sukaupta daug saulės energijos, kuri per sodą pasklinda po visus namus.

Kai apšilau padus darželyje, atsirado poreikis mokyti vaikus piešti. Jaučiau, kaip reikėtų tai daryti, bet nežinojau jokių taisyklių, teorijų. Todėl užsirašiau į kursus, kuriuose kvalifikuoti specialistai mus mokė, kaip prieiti prie vaiko, kad išlaisvėtų jo kūrybinė dvasia.

Vėliau, jau dirbdama darželyje, dvejus metus lankiau perkvalifikavimo kursus. Tai buvo nuostabus laikas su tikrais Dailės akademijos dėstytojais – meno istorikais, grafikais, keramikais, tapytojais... Mano širdis dainavo. Po kursų gavau dailės mokytojos diplomą ir jau galėjau su menais draugauti profesionaliau. Tik dar nelabai drįsau tai daryti, nes... menas man visuomet atrodė kaip kažkoks didis stebuklas.

– Ar to stebuklo paakinta nusprendėte ir darželyje vesti lietuvių etnokultūros pamokėles?

– Užsiėmiau visiška saviveikla. Juk nebuvo jokių tokio mokymo planų, gairių. Teko prisiminti viską, kas man buvo svarbu dar studijų laikais, ir pritaikyti žinias darbui su mažais vaikučiais. O jie kasmet augo. Mes bandėme rišti su jais verbas, daryti Užgavėnių kaukes, net gaminti nesudėtingus sodus. Tuo metu pradėjau dirbti su paaugliais dailės būrelio vadove "Lakštingalos" vaikų ir jaunimo klube. Taip ir augau drauge su jais, išbandydama viską, kas jiems, o kartu ir man, atrodė įdomu, – visų pirma puoselėdama tradicinio lietuvių meno šakas, rūpindamasi, kad supratimas apie puikius mūsų senolių rankdarbius nepradingtų.

Dar vienas smagus įvykis praskaidrino kasdienybę ir pakėlė savivertę, kai mūsų darželis su karpiniais ant langų laimėjo gražiausios kalėdinės vitrinos konkursą. O juk jame dalyvavo daugybė Vilniaus įstaigų, kurioms vitrinas dekoravo profesionalūs dekoratoriai – tikrai ne tokie kaip aš!

– Padarę netrumpą ekskursą į jūsų praeitį, sugrįžkime vėl į tuos laikus, kai iš sesers Laimos išmokusi rišti sodus jūs paprašėte tautodailininkės Marijos Liugienės, kad leistų dalyvauti sodų parodoje "Sesės sodus sodina".

– Joje turėjo dalyvauti tik tos moterys, kurios lankė M.Liugienės sodų rišimo kursus. Bet aš gavau leidimą pristatyti ir savo sodą. Saugau jį ligi šiol. Kodėl toks brangus? Nes rišau jį kaime, šalia sėdėjo sesė, mama, mes visos dainavome. Tikiu, kad kiekviena dainos nata įsirašė į kiekvieną to sodo šiaudelį.

Beje, tai parodai padariau du sodus. Antrąjį išpuošiau savo karpytais paukščiukais, ir jis pateko į gražiai išleistą parodos katalogą. Tokia laimė buvo matyti savo sodą nuotraukoje! Tuomet nedrąsiai pagalvojau, kad norėčiau siekti tautodailininkės vardo.

– Ir pamažu ėjote savo svajonės link. Karpėte karpinius, rišote sodus, drožėte iš medžio angelus...

– O dar labai slaptai, niekam savo darbų nerodydama, tapiau. Per laimingą atsitiktinumą Lazdijų bibliotekoje surengiau savo tapybos darbų parodą, kurią pamatė tapytojas Petras Ibianskas ir vos ne už rankos nutempė mane pas tautodailininkus. Jie priėmė mane į savo gretas. Teko rengti personalinę sodų parodą, į kurią pasikviečiau ir netiesioginę savo mokytoją M.Liugienę. Ji pasakojo, kaip pati "augina" sodą.

– Netrukus jūsų darbai plaukė net už jūrų marių į Los Andželą, kur teko mokyti vietinius lietuvius sodų rišimo meno?

– 2018-ųjų spalį, praėjus vos keliems mėnesiams po mano pirmosios personalinės parodos Tautodailininkų sąjungoje, vyko Pasaulio lietuvių dienos Los Andžele. Ir mano sodai ten dalyvavo! Teko pakuoti juos į dėžes, siųsti laivu. Labai bijojau, kad šiaudeliams nieko nenutiktų, bet iš dvylikos trapių konstrukcijų nukentėjo tik vienut vienutėlis šiaudelis. Nuvykusi ten, bemat jį pakeičiau.

Mudvi su seserimi buvome nuostabiai priimtos. Amerikos lietuvių laikraštis "Draugas" parašė apie mano sodus. Nelabai mokėjau angliškai, bet sodų rišimo pamokėlėse kalbos ir nereikėjo. Tiesiog rodžiau, kaip daryti, o žmonės noriai bandė.

– Įdomi jūsų "sodininkystės" istorija. Bet gal galėtumėte papasakoti ir apie praktinę jos pusę? Iš ko ir kaip "auginate" savo sodus?

– Sodų gamybai naudoju sausus javų šiaudus. Ir tikiu, kad aukso spalvos stiebuose sukaupta daug saulės energijos, kuri per sodą pasklinda po visus namus. Geriausia jų prisipjauti, kai rugiai išplaukę – varpa jau išlindusi. Sakoma, kai rugio stiprybė pereina į grūdą, šiaudas suminkštėja ir sodo gamybai nelabai tinka. Parvežusi tuos šiaudus į kaimą, paskleidžiu verandoje, kad padžiūtų. Labai mėgstu rišti ir iš laukinių žolių, kurių man dovanoja pievos. O šiaudų dažnai dovanoja draugės, kurios pačios javus augina.

Kai susiruošiu gaminti sodą, pasiimu mažą pagaliuką, pamatuoju reikiamą ilgį ir pagal jį sukarpau visus kitus. Jei noriu rišti sodą iš skirtingo ilgio šiaudelių, turiu laikytis tam tikro santykio: vienas su dviem trečiosiomis. Siūlą imu medvilninį. Jei šiaudeliai ploni – plonesnį, jei storesni – storesnį.

– Sakoma, kad šiaudinis sodas pradedamas kurti nuo idėjos ir vaizdinio plano. Nusprendžiama, kokio dydžio bus sodas, šiaudelių ilgis, geometrinės formos, sodo papuošalai. Ar savo sodams braižote eskizus?

– Iš pradžių nieko nepiešdavau. Žiūrėdavau iš knygų, kaip reikia daryti. Vėliau supratau, kad įdomiausia kurti ne pagal kažkokią schemą, o atsiduoti laisvam kūrybos procesui. Šiaudinis sodas simbolizuoja pasaulį: dangų, rojų, dausas. Jis ne tik atvaizduoja kosminę darną, bet ir pats ją kuria. Prieš rišdama sodą ar karpydama karpinį aš būtinai pasikviečiu dalyvauti procese ir savo angelą sargą. Niekada nedirbu viena.

Manau, sodai be galo susiję su malda: juk tai palaiminimas namams! Aš meldžiuosi ir tokį savo palaiminimą tarsi įmeldžiu į sodą. Man ne vis vien, ką jis išspinduliuos. Juk jei žmogus pasako, kad jam reikia mano darbo, tai didelė laimė…

– Senovėje sodai buvo labai populiarūs. Nagingos moterys juos rišdavo net du sykius per metus – Kalėdoms ir Velykoms. Virš kūdikio lopšio visuomet supdavosi bent mažiausias sodelis. O dabar – kam žmonės juos užsako?

– Kaip ir senais laikais – vestuvėms. Tuomet meldžiuosi ir prašau jaunavedžiams laimės, apsaugos jų vedybiniam gyvenimui.

Kitą sodą dariau tiesiog namams, kad būtų gyvas, suktųsi, harmonizuotų aplinką. Įsivaizduok, sėdi svetainėje, skaitai knygą, o sodas tau virš galvos juda, barsto pačius geriausius linkėjimus.

Iš pradžių buvo skaudu girdėti, kad šiaudiniai sodai – tik dulkėms rinkti. Dabar jau ir tas dulkes galima lengvai nuplauti po dušu.

Dažnai mėgstu savo kūrinius tiesiog dovanoti. Sykį sužinojau, kad vienas mano kaimynas serga. Pamaniau, padarysiu jam sodą. Įmeldžiau jam sveikatos, vilties linkėjimų. Kol jį auginau, nešiojausi džiaugsmą širdyje tarsi paslaptį. O kai atėjo laikas dovaną įteikti, pridėjau ir pačios kurtą pasaką apie tai, ką tas sodas savyje slepia.

– Minėjote, kad šiuo metu nesate savo laiko šeimininkė. Prižiūrite mamą, kurią prieš dvejus metus ištiko insultas. Ar dar lieka jėgų kūrybai?

– Taip… Tik negaliu kurti, kada panorėjusi. Kaip ir negaliu kurti paskubomis. Dėl šios priežasties sodus dar visai neseniai rišdavau tik pažįstamiems, draugams, kurie sutikdavo laukti tiek, kiek reikės.

Šiuo metu mano dienotvarkė griežtai sustyguota. Yra laikas mamai, yra laikas sodams. Tiesiog, norėdama turėti jėgų, aš protarpiais iškeliauju į dvasinį lygmenį, į kūrybos pasaulį, kuriame mintys pasikeičia, tampa stiprios ir švytinčios. Ten nėra ligų, silpnumo, nevilties, skundų, liūdesio ir baimės. Ten tik amžina palaima ir šviesa. Ten veriasi erdvė, kur mano siela gali skraidyti. Tos kelios valandos per dieną, kai veriu, – mano šventas laikas, per kurį niekas manęs nedrįsta trukdyti. Tai mano erdvė, mano teisė patirti laimę dirbant ir užsimirštant.

– Jūsų mama – tautodailininkė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė, liaudies menas artimas ir močiutei Antaninai. Tad su tautodaile susipažinote labai anksti. Kada pati pajutote norą kurti?

– Užaugau didelėje keturių vaikų šeimoje. Esu jaunėlė, turiu du vyresnius brolius ir seserį. Kiek tik prisimenu, mama visada užsiėmė liaudies menais – karpė karpinius, kūrė raižinius. Mums, vaikams, tai buvo be galo įdomu. Aš karpymo žirklutes į rankas paėmiau būdama vos dvejų. Stebėjau, kaip dirba mama, sesuo, broliai, ir pati užsinorėjau pabandyti. Užsiimdami rankdarbiais, drauge praleisdavome labai daug laiko. Tai sustiprino mūsų šeimos santykius, vieni su kitais tapome atviresni ir artimesni. Džiaugiuosi, kad vaikystėje neturėjome mobiliųjų telefonų ar kompiuterių. Laisvalaikis, praleistas visiems kartu karpant karpinius, kur kas turiningesnis.

Medžio raižinius kurti pradėjau jau paauglystėje, kai man buvo 15–16 metų. Mama tuo metu rengė edukacinius užsiėmimus Utenos tradicinių amatų centre "Svirnas". Vasaros atostogų metu norėjau nuveikti ką nors įdomesnio, tad ir aš nuvykau į mokymus. Būtent tada sukūriau pirmuosius savo raižinius. Tai, kad pradėjau nuo medžio, o ne linoraižinių, nelabai įprasta. Medis yra nepalyginti sunkiau raižoma medžiaga. Vis dėlto, tai turbūt pati tradiciškiausia vaizduojamojo meno sritis Lietuvoje. Randama dar nuo XVI a. išlikusių medžio raižinių. Vėliau pradėjau kurti ir linoraižinius.

Džiaugiuosi tuo, kad su mama esame išties artimos. Kartu rengiame parodas, edukacijas. Tautodailę ir tradicinius lietuviškus amatus kartu pristatome ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kiekvienais metais aplankome bent keletą šalių, susitinkame su užsienio lietuvių bendruomenėmis Europoje ir JAV. Šios kelionės stiprina mūsų ryšį ir suteikia nuostabių emocijų. Man pasisekė, kad šalia savęs turiu didžiausią palaikytoją ir kritikę.

Tąsa: A.Bražėnaitė į liaudies meną paniro būdama dar labai jauna. Tautodaile užsiima ir merginos mama bei močiutė. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Į tautodailę panirote būdama labai jauna. Tikriausiai mokyklos laikais daug kas stebėjosi, kodėl, užuot pasirinkusi šiuolaikiškesnę meno sritį, raižote senamadiškus raižinius?

– Liaudies mene labai trūksta jaunų žmonių. Aš nuo mažumės buvau apsupta liaudies menininkų ir meistrų, kurie suprato tautodailės svarbą. Todėl man niekada neatrodė, kad tai – tik vyresnių žmonių amatas. Be abejo, gyvenime būta akimirkų, kai aplinkiniai stebėjosi, kad kuriu senoviškai. Tačiau esu dalyvavusi ne viename konkurse ir parodoje. Prieš keletą mėnesių tarptautiniame konkurse "MArteLIve Europe 2021" buvau išrinkta viena iš trijų geriausių jaunųjų menininkų Šiaurės Europoje. Po tokių apdovanojimų visuomenė pamato, kad liaudies menas nepasenęs, ir pamažu keičia savo požiūrį. Lietuvoje tautinis menas yra išvystytas labai stipriai, todėl esame įdomūs visam pasauliui.

Lietuvių pasakos man patinka, nes tai – labai ilgas, stiprus ir apgalvotas siužetas. Yra tiek daug variantų, kaip galima jas iliustruoti!

– Kurti raižinius yra gana sudėtinga. Tad kaip atrodo jūsų pasiruošimas darbui? Kiek užtrunka sukurti vieną darbą ir kas sudėtingiausia proceso metu?

– Tai labai sudėtingas procesas. Raižyti sunku fiziškai ir ilgai užtrunka. Tačiau tai – tik techninė viso kūrybinio veiksmo dalis. Iki tol reikia apgalvoti kūrinio siužetą ir jį nupiešti ant raižomos medžiagos. Tai gana sunku – nesvarbu, ar dirbi su medžiu ar linoleumu.

Man labai patinka iliustruoti lietuvių pasakas, pavyzdžiui "Jūratę ir Kastytį". Tad, prieš pradėdama darbą, kokius 3–5 kartus atidžiai perskaitau tą pasaką. Skaitydama, išsiryškinu svarbiausias detales, įvairias smulkmenas, kurios padėtų sukurti ne tik visą nuotaiką, bet ir sustiprintų siužeto atvaizdavimą meno kūrinyje. Būtent šis procesas – sumanymas, kaip viskas atrodys, užtrunka labai ilgai. Be to, jis būna nepertraukiamas. Jei mąstai apie vieno raižinio siužetą, kitam temos jau negalvosi.

Technika: raižinio antspaudas laikomas tikruoju meno kūriniu. Tačiau būtent siužeto sumanymas ir jo išraižymas medžio lentelėje atima daugiausia laiko ir pastangų. / Asmeninio archyvo nuotr.

Tada visas mintis ir idėjas pieštuku perkeliu ant raižymo medžiagos. Vėliau – raižymas su kaltukais, peiliukais. Jei tai yra didesnio formato kūrinys, raižymas gali užtrukti kelias savaites. Išraižius daromas atspaudas, kuris ir yra laikomas tikruoju meno kūriniu. Išraižyta medžiaga – linoleumas ar medžio lentelė, nėra tokie svarbūs. Tik dabar menininkai pradėjo į parodas ar edukacijas neštis bent vieną tokią lentelę, kad žmonės suprastų, kaip gimsta kūrinys. Juk kartais atrodo, kad čia tiesiog nupiešta. Tad išraižytos medžiagos pamatymas leidžia geriau suprasti, kiek yra įdedama darbo, minčių ir laiko. Atspaudas yra paskutinis taškas, kai autorius pamato savo viso mėnesio darbo rezultatą. Įdomu tai, kad pats pirmasis atspaudas laikomas neparduodama kopija. Manoma, kad tai yra pats vertingiausias egzempliorius autoriui. Jei menininkas jį vis dėlto nuspręs parduoti, kaina bus kur kas aukštesnė nei kitų kopijų.

– Kokios darbų temos jums artimiausios? Neretai raižote šventųjų paveikslus – esate religinga, ar tai tiesiog būdas išsaugoti senąsias tradicijas?

– Išskirčiau kelis man artimus siužetus: šventieji, pasakų iliustracijos, spalvoti raižiniai ir tradicinių lietuviškų motyvų turintis gyvybės medis. Įdomu tai, kad senojoje lietuvių kultūroje gyvybės medžio sąvoka yra labai plati. Tai gali būti ne medis su šakomis, bet, pavyzdžiui, gyvenamasis namas, iš kurio išauga gėlės. Labiausiai orientuojamasi ne į medį, bet į pačią gyvybę, gyvūniją, gamtą. Šį stilių stengiuosi išlaikyti ir aš. Lietuvių pasakos man patinka, nes tai – labai ilgas, stiprus ir apgalvotas siužetas. Yra tiek daug variantų, kaip galima jas iliustruoti! Ilgai užtrunka pasirinkti geriausią, nes aš niekada nesirenku motyvo ar ornamento vien dėl to, kad jis gražiai atrodo. Kiekvienas ornamentas mano darbuose turi turėti priežastį, kodėl jis čia atsidūrė.

Džiaugiuosi, kad vaikystėje neturėjome mobiliųjų telefonų ar kompiuterių. Laisvalaikis, praleistas visiems kartu karpant karpinius, kur kas turiningesnis.

Spalvotus raižinius kuriu pieštukais ant jau atspaustos kopijos. Man patinka, kad tokiu atveju, turiu galimybę apsispręsti, ar aš noriu raižinį nuspalvinti, ar ne. Be to, kiekvieną kartą galiu pasirinkti skirtingas spalvas. Tai suteikia daugiau laisvės. O šventųjų raižiniai laikomi pačiais tradiciškiausiais lietuvių liaudies darbais. Pati šventuosius medžio raižiniuose vaizduoju, nes siekiu atkreipti dėmesį į senuosius lietuvių liaudies menus. Kurdama šiuos raižinius, labai daug skaitau apie šventąjį, jo simbolius. Stengiuosi kuo daugiau šių simbolių pavaizduoti tiek pačiame raižinyje, tiek jo rėmelyje. Kaune vykstančiai parodai parinkau po keletą visų šių temų darbų. Noriu, kad jie atspindėtų mano kūrybinį kelią ir mėgstamus siužetus.

Tradicija: dar viena mėgstama jaunosios menininkės tema – šventieji. Tokie raižiniai laikomi vienais tradiciškiausių liaudies darbų. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip užsienio publika reaguoja į lietuvių liaudies meną? Ar jai jis atrodo kuo nors išskirtinis?

– Europai įdomus lietuvių liaudies menas. Mūsų su mama užsienyje rengiamose edukacijose ir parodose dažniausiai apsilanko užsienio lietuviai. Jie tautodailę vertina galbūt net labiau nei Lietuvoje likę tautiečiai. Gyvenant svečioje šalyje, trūksta lietuvybės simbolių. Žinoma, apsilanko ir su Lietuva jokių sąsajų neturintys žmonės. Dauguma jų domisi tradiciniais lietuviškais amatais, trokšta apie juos sužinoti daugiau.

– Galbūt edukacijų metu pavyksta į tautodailės sritį pritraukti daugiau jaunimo? Kaip manote, ar liaudies menas nepasmerktas ilgainiui išnykti? Ką daryti, kad taip nenutiktų?

– Labai daug dirbu socialinių tinklų erdvėje, nes čia lengviausia pasiekti jaunus žmones. Tautodailei labai reikia jaunų žmonių ne tik tam, kad ją palaikytų gyvą, bet ir dėl to, kad tai yra kita karta su savo požiūriu ir vertybėmis. Mano šventųjų raižiniai neįtikėtinai stipriai skiriasi nuo, tarkime, prieš 50 metų kūrusio menininko raižinių. Galbūt tai ir nėra labai ilgas laiko periodas, bet aplinka, kurioje aš augau, ir mano pasaulio bei meno suvokimas jau yra kitoks. Tad liaudies menas keičiasi būtent dėl ateinančių jaunų žmonių, nors technika, kuria jie kuria, yra tradiciška. Kurdamas liaudies meną, jaunas žmogus jau turi kitokią perspektyvą ir požiūrio tašką, kurie lemia savitą kūrinį.

– Išties, nors kuriate liaudiška technika, jūsų darbai atrodo gana moderniai. Kartais netgi kyla klausimas – ar tai tikrai liaudies menas? Pavyzdžiui, jūsų išraižytas šmaikštus pingvinas. Tad, kaip suprantu, svarbiausia yra pati technika, o ne tai, kas vaizduojama raižinyje?

– Taip, galbūt pingvinas, kurį sukūriau artimiesiems Kalėdų proga, ne visai tradicinis raižinys. Tačiau šiame meno kūrinyje esantys simboliai išraižyti tradicine technika. Tad šis netradicinės idėjos darbas yra tradicinis pagal simboliką ir techniką. Pastebiu, kad liaudies menui neretai taikomos įsivaizduojamos taisyklės. Tačiau nėra jokių griežtų taisyklių, kaip kartais manoma. Į tautodailę menininkas gali pažvelgti ir iš šiuolaikinio žmogaus perspektyvos. Liaudies menas nesunkiai pritaikomas šiandienai, kūriniui galima parinkti modernesnę stilistiką, tematiką ar idėjas.

Tikslas: pašnekovė siekia senovišką tautodailę sujungti su šiuolaikinėmis medijomis ir grafiniu dizainu. Kol kas jai tai puikiai sekasi. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Vasarą baigėte grafinių komunikacijų dizaino studijas. Ką norėtumėte veikti ateityje?

– Liaudies menu aš užsiimu nuo pat pirmųjų savo gyvenimo metų, tad ir grafinio dizaino studijas pasirinkau labai apgalvotai. Noriu surasti taškus, kaip galėčiau sujungti liaudies meną, kurį mes vis dar laikome senu, su šiuolaikinėmis medijomis ir grafiniu dizainu. Ateidama į pirmą kursą, turėjau aiškų tikslą, tad labai džiaugiuosi, kad mano baigiamuoju darbu tapo mano grafikos kūrinių albumas. Jis buvo įvertintas kaip vienas geriausių tų metų grafinio dizaino studijų bakalaureatų darbų. Vadinasi, aš sugebėjau surasti būdą, kaip sujungti tautodailę ir grafinį dizainą. Šiandien kuriu įvairius vaizdo įrašus, plakatus, iliustracijas ir vizualizacijas internete. Sieksiu tai daryti ir ateityje bei tobulėti.

– Ar jums svarbi lietuvybė ir jūsų tautinis identitetas?

– Kuriant tradicinius liaudies menus, lietuvybė ir tautinis identitetas man išties tapo labai svarbūs. Ne vienus metus stengiuosi išsaugoti tautodailę, ją populiarinti, ir šia meno sritimi sudominti jaunimą. Manau, kad tradiciniai amatai yra viena iš lietuviškos tapatybės sudedamųjų dalių. Ar įsivaizduočiau save gyvenančią užsienyje? Nemanau, kad gyvendami svečioje šalyje mažiau mylime Lietuvą. Žvelgdama į užsienio lietuvius, su kuriais susitinku edukacijose, matau, kad jie tėvynę neretai brangina dar labiau nei mes.

Kas? A.Bražėnaitės grafikos darbų paroda.

Kur? Lino gaminių salone "Jaukūs namai", A.Juozapavičiaus pr. 21, Kaunas.

Kada? Iki gruodžio 8 d.

"Kiekvienam iš jų skinti egzistuoja savas metas, kurio negaliu pražiopsoti: antraip viksvos, smilgos ir kiti laukiniai augalai, iš kurių rišu savo žaliuosius ornamentus, nebus man paklusnūs", – aiškina menininkė, jau 25 metus savo rankomis kurianti paparčio žiedus, žemės palaiminimus, smilgų pinikus ir kitus gerbėjų pamėgtus autorinius kūrinius.

– Jūsų gerbėjai žino, kad Giedražolė gali pamokyti nusipinti saulę savo namams, kad toji šviestų ir kvepėtų vasara net užėjus sielą slegiančioms rudens liūtims.

– Tikrai turiu nemažą savo meno gerbėjų būrį. Dažnai rengiu seminarus norintiems pinti iš žolynų. Ir dažnai stebiuosi, kad žmonės, pradžioje spyriojęsi, kad nieko gero, gražaus jiems iš to neišeis, per tris keturias valandas įvaldo nesudėtingą žolynų pynimo techniką ir net pavadina šį užsiėmimą gamtoje savotiška terapija.

– O ką darote, kad šis jūsų hobis, ilgainiui tapęs maloniu darbu ir netgi pragyvenimo šaltiniu, nevirstų rutina? Kūrėjui tai turbūt pats baisiausias dalykas?

– Visada yra pavojus įklimpti į rutiną. Kai man kažkas labai atsibosta, paklausiu savęs – ar tu, Gintvile, norėtum dirbti kažkokioje įstaigoje ar fabrike, turėti ant savo galvos viršininką (man yra tekę dirbti valdišką darbą). Atsakymas visuomet būna vienas ir tas pats: ne! Tuomet man šis darbas, kurį pati susigalvojau ir kuris teikia džiaugsmo daugeliui žmonių, staiga pasidaro labai mielas.

Kita vertus, žolių pynimas yra mudviejų su dukra maitintojas – kaip galėčiau ant jo bambėti ar net vadinti rutina?! Jau daugiau kaip 20 metų ne tik pati pinu, bet ir žmones kviečiu į vasaros miško dirbtuves. Piname iš to, ką dovanoja gamta, kas yra kvapnu, tikra ir džiugina širdį. Mokau žmones savo ištobulintos žolės plastikos ir kaskart vis stebiuosi, kad, nepaisant tam tikrų rišimo taisyklių, kiekvienam kompozicija išeina labai originali.

– Vasarą žoliautojams – pats darbymetis. Pasidalykite, kokia yra eilinė rugpjūčio diena?

– Na, pradėsiu nuo to, kad man nebūna eilinių dienų. Visas mano gyvenimas priklauso nuo gamtos ritmo. Per daugybę metų darbo su augalais jau esu atsirinkusi, kokie jie man bus reikalingi žiemai. Stengiuosi kiekvienos rūšies žaliavos prisirinkti laiku, t.y. kiekvienas iš tų žolynų per visą vasarą vos kelias dienas mano darbams labiausiai būna tinkamas. Dirbdama jau atradau, kiek kiekvienas augalas turi būti subrendęs, kad galėtum jį laikyti, o ir dirbti su juo. Jokiu būdu negaliu pražiopsoti tų kelių dienų savo vasaros kalendoriuje.

– O kaip žinote, kada kokius augalus rinkti?

– Praktika – mano didžioji mokytoja (juokiasi).  Kažkada, dar mokyklos laikais, buvau labai susidomėjusi verbų rišimu, tai, matyt, kažkokių žinių likę. Būni gamtoje, matai gražų augalą, nusiskini jį, o paskui stebi: ar džiūdamas ėmė ir subyrėjo, ar ilgainiui jame atsirado kažkokių pinti nereikalingų pakitimų. Juk aš visai ne botanikė – daugiau poetė. Bet gamta man yra viskas. Neįsivaizduoju gyvenimo be jos.

– Ar tiesa, kad jūsų nupinti žolynukai, kaip juos meiliai pati vadinate, beveik amžini? Bet juk tos džiovintos žolės – tokia laikina ir trapi žaliava…

– Iš tiesų darbai, atlikti šia žolių rišimo technika, yra daugiamečiai ir, jei kokia išdykusi katė nesudrasko, gali išstovėti interjere metų metus.

O grįžtant prie mano darbo dienos – ji gali būti labai skirtinga. Jei būnu mieste – pinu. Jei draugės sodyboje netoli Kauno – žoliauju. Einu, ieškau ir atrandu tų savo žolynų augimvietes. Jei atvirai, aš net vairuodama žiūriu ne tik į kelią, bet ir į jo pakraščius. Lekiu link Lekėčių – stabtelėju prie Nemuno, Zapyškio ar Kačerginės. Sustoju, pasišienauju, o tuomet toliau važiuoju. Ir taip be galo, be krašto.

Gydo: nesudėtinga žolių pynimo techniką Giedražolė vadina savotiška terapija, leidžiančia jos vedamuose seminaruose pajusti gamtos pulsą. Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar tuos žolynus šienauti su peiliu ar žirklėmis – sunkus fizinis darbas?

– Patikėkite, tikrai nelengvas. Ir karšta būna, ir vabalai visokie kanda. O juk ir metų nemažai: neseniai suėjo 57-eri.

– Nesunku įsivaizduoti jūsų automobilio saloną – gal ir nelabai tvarkingas, bet koks kvapnus!

– Mano mašina – tarsi tvartelis, kuriame visko prilipę. Dažnai, prisipjovusi savo žolių, dedu jas ant užpakalinės keleivių sėdynės. Tvarkos čia nesitikėkite. Kartais ir mašinos stogas pasitarnauja –  džiovinti. Dukra pradžioje dar raukė nosį, bet ir ji pagaliau susitaikė. Kartais pati sau pagalvoju – įdomu, ką žmonės apie mane mano, išvydę tarsi laumę kokią pievomis braidančią ir žolių kuokštus su virtuviniu peiliu pjaunančią? "Čiudakė!" – turbūt galvoja (juokiasi). Bet ir aš nelabai trokštu tokia, kaip visi, būti. Taip ir gyvename keistai: nei aš nuo tos žolės, nei ji nuo manęs nepabėga.

– O ar neprailgsta ilgi žiemos vakarai, kai tenka tik pinti iš sausuolių ir gyventi šiltais prabėgusios vasaros prisiminimais?

– Visko būna. Kiekvieną vasarą stengiuosi žaliavos prisiruošti, kad žiemą galėčiau laisvai kurti, žmones savo darbais džiuginti. Nors esu intravertė, mėgstu asmeninį ryšį. Prieš kurdama kokį ornamentą, noriu kuo daugiau apie tą žmogų sužinoti, kuriam jis bus skirtas. Ar kokiai močiutei, ar sesei anapus vandenyno, ar vestuvėms, ar krikštynoms... O gal dar kažkam, kas vaikystėje į mano užsiėmimus vaikščiodavo, kai dirbau Kauno tautinės kultūros centre – ir tokių, įsivaizduokite, pasitaiko. Net buvau pradėjusi užsirašinėti tokias įdomesnes istorijas į atskirą sąsiuvinį.

Daug gražaus laiko tokia kūryba atima. Kompozicija, proporcijos, simbolika – viskas man svarbu. Esu labai sau reikli. Jei milimetras į milimetrą neatitinka – jau nepatenkinta savimi, nors kitas gal to neatitikimo išvis nepastebėtų. Bet kitaip tiesiog nemoku, negaliu.

– Sakote, kad gyvenime daug teko iškentėti. Apie skyrybas išvis nenorite kalbėti. Kaip sugebate, gyvenimo vėtyta ir mėtyta, išlikti optimistiška, pozityvi? Juk sakoma, kad ta tikroji, dvasingoji, kūryba negali gimti iš skausmo.

– Jaunystėje buvau susižavėjusi Vydūnu ir su didžiuliu malonumu gėriau į save jo tekstus. Jis – už tai, kad bet kokia meninė kūryba, kurią tik matys žmonės, būtų kuo šviesesnė ir pozityvesnė. Nors vėlgi – gali būti ir išimčių. Štai žiūriu į savo paauglę dukrą ir matau, kad šiuo amžiaus tarpsniu jos nedomina šviesūs ir išlaižyti tekstai. Ji skaito ir apie karą, ir apie žydų genocidą.

Kalbant apie mano žolynų skulptūras, tai jau visai kas kita. Rišdama žoles aš einu per simbolius, mėgstu kurti simetrinius ornamentus. Šioje mano kūryboje labai stipriai dalyvauja pati žolė, t.y. veikia patys augalai su visu tuo savo paslaptinguoju pasauliu, kuriam atstovauja. Sakysite, ką gali kalbėti sudžiovinti augalai? Patikėkite, daug ką. Juk ir vaistažoles džioviname. Esu tvirtai įsitikinusi, kad jie perduoda gana stiprią energetiką, tam tikrą informaciją, – net ir būdami džiovintų žolynų pavidalo. Kalbu tiktai intuityviai – į specialią literatūrą nesigilinu, neraganauju.

– Ar žolės jus ir gydo?

– Kai dirbu su žolėmis, turiu su jomis susidraugauti, išglostyti mažiausią smilgelę… Tuomet tiek į kūrybos procesą įsijaučiu, kad esu tik čia ir dabar. Ta stebuklinga būsena nejučia mane iš klampių minčių liūno ištraukia. Beje, mano seminaruose žmonės taip pat pastebi, kad dirbdami su žolynais labai įsijaučia ir nusiramina. Jie ne tik džiaugiasi išmokta žolių rišimo technika, bet ir patiria stiprų buvimo būtent tą akimirką džiaugsmą, kai siela, rodos, stiebiasi į dangų.

Mano dirbinių formos neįmantrios, veikiau paprastos: ratas, saulė, mėnuliukai, spinduliukai, paukštukai. Bet šios formos turi sakralų kodą. Jos ateina iš senų senovės, yra išbandytos mūsų protėvių ir, matyt, dėl to išties veikia žmogų.

Be to, simetrija mano kūriniuose irgi gydo, subalansuoja žmogų. Jei savo darbuose jos laikaisi, tarsi atsistoji tiesiai, ištiesini savo stuburą. Mano dirbinių formos neįmantrios, veikiau paprastos: ratas, saulė, mėnuliukai, spinduliukai, paukštukai. Bet šitos formos turi sakralų kodą. Jos ateina iš senų senovės, yra išbandytos mūsų protėvių ir, matyt, dėl to jos išties veikia žmogų. Egzistuoja netgi teorija, kad mene dabar galima atvaizduoti tam tikrus ląstelės virpesius ir žinote, kas čia įdomiausia? Kad tų virpesių piešiniai yra labai panašūs į senuosius baltų ornamentus ir simbolius. Vadinasi, sveikos ląstelės piešinį atitinkantys vaizdai žmogų gydo.

– Aštuonerius metus dirbote Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Ką gražaus ir sau naudingo gavote iš šio gyvenimo etapo?

– Puikūs prisiminimai. Teko padirbėti tekstilės, namų apyvokos daiktų fonduose. Buvo sovietiniai laikai. Susidraugavome su kolegomis. Iš visur sėmiausi lietuviškos, patriotiškos dvasios – iš folkloro, ekspedicijų, įvairių tyrinėjimų. Gal būtent tada manyje atsirado ta sąmoningesnė meilė Lietuvai, jos etniniam-kultūriniam paveldui, kaip ir meilė gamtai. Nors pastaroji manyje gyveno jau nuo pat ankstyvos vaikystės.

– Ar dėl to, kad gimėte kaime?

– Mano tėvai buvo kauniečiai, bet pagal paskyrimą jie iš pradžių dirbo Tauragėje, o paskui tėtį perkėlė į Uteną. Kadangi dirbo vadovaujamąjį darbą, mylėjo žmones, tai prie Utenio ežero pavyko gauti medinius namelius ir įrengė poilsiavietę. Štai ten ir įvyko mano pirmoji pažintis su Minčios miškais, Utenio ežero tyvuliuojančia ramybe.

Kaip ir dažnam paaugliui, su tėvais nebuvo įdomu, tad laiką leisdavau viena miškuose. Išplaukdavau valtimi ir negrįždavau iki vakaro, kol drąsa leisdavo būti vienai… Taigi, jokių kaimų aš neturėjau – mano abeji seneliai gyveno Kaune. Užtai teko pačiai atrasti kontaktą su gamta, o jį suradus – daugiau nebepaleisti. Ji tapo pirmąja ir paskutiniąja mano meile. Tėvai tai ežerus grėbodavo manęs ieškodami, tai pievas šukuodavo, nes dažnai jose klaidžiodavau, debesis akimis beganydama, – taip man viskas gražu atrodė.

Blūdydavau kaip kokia laumė po pievas. O kai rimčiau ėmiau domėtis, kodėl aš čia tokia ir dėl ko, sužinojau, kad mano viena prosenelė iš Aukštaitijos buvo gyduolė – gydė žmones savo surinktomis žolelėmis.

– Tai gal ir pati tos gyduolės kraujo turite – vaistinius augalus pažįstate?

– Kai jaunystėje dalyvaudavau ekspedicijose, tai tos močiutytės iš kaimų visokių augalėlių prirodydavo. Todėl šiokį tokį supratimą apie vaistažoles tikrai turiu. Dažnai ir dabar ieškau, kas vienu ar kitu atveju mano sveikatai galėtų padėti.

O kartais mėgaujuosi savo žiniomis ir žaidžiu. Tarkim, savo darbuose naudoju smiltyninį šlamutį. (Gal teko girdėti kalbant, kad kepenyse visas žmonių piktumas kaupiasi?) Tai štai, pasakoju savo seminarų dalyviams, dabar mes naudosime tą smiltyninį šlamutį profilaktiškai nuo piktumo, kad jūsų šeimose jis visus barnius atbaidytų. Nors tik juokas – tikrai ne kokia magija ar burtai, bet matau, kad žmonėms tokie intarpai patinka, jiems įdomu. Arba priklijuoju septynias šermukšnio uogeles prie savo žolelių skulptūros ir sakau, kad šermukšnis – tai apsauga nuo piktojo. Ir ką jūs manote – ima veikti genuose slypinti informacija, kuri jau mus savaime ramina.

– Laisvalaikiu dar ir eiles rašote. Gal savo seminarų klausytojams juos kartais paskaitote?

– Eilės yra tarsi terapija man pačiai. Nepublikuoju jų niekur, tik kartais draugams leidžiu paskaityti. Buvo laikas, kai liūdesį jomis malšindavau, o išsiliejusi eilėmis jausdavausi tarsi kokio angelo sparno palytėta. Kai aš savo skausmą įvilkdavau į labai gražių eiliuotų simbolių kalbą, jis tikrai nebeatrodydavo toks didelis – veikiau taurus ir apvalantis. Turiu aš tų talentėlių visokių, bet negaliu jų visų iš eilės tobulinti. Noriu būti sąžininga sau ir kitiems. Dabar darau tai, ką per daugybę metų ištobulinau ir geriausiai moku.

– Dabar spalvinga vasara, o jūs pati ar mėgstate spalvas, ar paryškinate jas kaip nors savo kuriamuose žolynukuose?

– Nesu didelė ryškienų mėgėja, labiau vertinu natūralius gamtos atspalvius. Tiesa, kartais šiek tiek padažau motiejukus, nes su metais jie linkę šviesėti. Jei noriu kažkurio augalo ryškesnių spalvų, turiu atitinkamai jį susidžiovinti – štai ir visos spalvų paslaptys.

Šiemet pati sau netikėtai susidraugavau su ajeru. Vien kvapas man jo dieviškas, kaip kokio brolio angelo… Nustebau, kiek visokių gražių atspalvių jis įgauna džiūdamas: nuo žalio iki ryškiai oranžinio.

Pindama nenaudoju floristinių papildų. Mano darbų viduje nėra jokių plastmasinių karkasų. Jei reikia tūrio, pati išsipjaunu iš lazdyno pagaliukus ir juos apsuku žolėmis. Man šitaip gražu. Nesu amatininkė. Nepretenduoju į nieką – tiesiog gyvenu, kaip man gyvenasi. Kuriu, kaip norisi kurti.

– Ar galite išduoti paslaptį, kokius augalus naudojate dažniausiai?

– Varpučio žolę – pačią paprasčiausią. Kol varputis jaunas, maždaug iki kelių, – man gerai. Prie sodybų apleistų tokie dažnai auga. Dar naudoju eraičinus, viksvinius augalus, bet tiktai natūralius – jokių dekoratyvinių mano darbuose nerasite.

Kartais eini mišku ir netyčia atrandi plantaciją viksvų. Tuomet kitais metais ir vėl į tą pačią vietą važiuoji. Žodžiu, žolynukų pagrindas – viksviniai ir varputiniai augalai, kuriuos surišu linais, ilga žole, ajerais ar smilgomis. Viską darau taip, kad žmogui tos mano žolių skulptūros tarnautų ilgai. Kalbant apie formas, labiausiai mane įkvepia senieji lietuviškų koplytstulpių drožiniai, geležinės saulės-kryžiai, kurių savo darbais nekopijuoju, bet kurie, kaip matote, vis vien iš pasąmonės išlenda ir žolynukų ornamentuose atsispindi.

Parodoje savo kūrybą pristatys daugiau kaip 80 Klaipėdos regiono tautodailininkų. Geriausi eksponuojami darbai bus atrinkti kasmet vykstančiai respublikinei konkursinei liaudies meno parodai „Aukso vainikas“. 1962 m. įkurtas LTS Žemaitijos skyrius šiuo metu vienija 450 narių iš Skuodo, Palangos, Gargždų, Kretingos, Tauragės bei Neringos.

Parodos atidarymo renginyje dalyvaus būrys svečių, kurie skaitys pranešimus tautodailės temomis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos vadovas Jonas Rudzinskas apžvelgs Lietuvos tautodailę ir jos siekius, menotyrininkas Petras Šmitas pateiks trumpą tautodailės istoriją, kalvis Vilius Darius kalbės apie tautodailės gilumines šaknis, tautodailininkė Danutė Tikužienė dalysis mintimis apie etnomotyvus šiuolaikinėje tautodailėje, Lietuvos nacionalinio kultūros centro tautodailės specialistė Asta Valiukevičienė atskleis Klaipėdos regiono tautodailininkų savitumą.

Į renginį būtina registruotis, dalyvių skaičius ribotas. Kontaktinis asmuo – LTS Žemaitijos skyriaus pirmininkė Vida Šmitienė, tel. 8 650 22 990.

Paroda muziejuje veiks iki spalio 17 d.

Būtent tiek metų jiedu yra neišskiriami kūrybiniame procese, parodose, šventėse ir žavi užsidegimu, bendryste bei darbštumu. Atėjusieji į parodos atidarymą pamatys jų sukurtus Mažosios Lietuvos kraštui būdingus sietynus, taip pat A. ir. V. Raukčių pagamintas ir dekoruotas skrynias, aliejinės tapybos darbus, floristinius paveikslus.

„Mudu vienas kitam ‒ pirmieji kritikai, patarėjai ir pagalbininkai, – sakė A. Rauktienė. – Komandoje juk lengviau. Svajonių, planų yra, tik negalima jų be laiko išbarstyti.“

Nestokojantiems idėjų autoriams savo sodyboje Balčių kaime Šilutės rajone 2006 m. pavyko įkurti muziejų „Buities ir margučių palėpė“, kuriame sukaupta daugiau nei 2 000 senosios buities reikmenų – daugiausia XIX a. indų, baldų, įrankių, namų apyvokos daiktų, spaudinių. Ten pat eksponuojama gausi – net 2 400 margučių kolekcija. Jiedu kartu įgyvendino ir ne vieną proginę iniciatyvą, minėdami iškilių asmenybių – M.K.Čiurlionio, Maironio, K.Donelaičio, S.Nėries, Žemaitės – metus.

Tautodailininkai Angelė ir Vytautas Raukčiai. / Klaipėdos etnokultūros centro archyvo nuotr.

Domėjimasis Mažosios Lietuvos krašto kultūra A. ir V. Raukčiams leido atrasti ir sietynus. V. Rauktys, restauruodamas Hugo Šojaus dvare išlikusius du vestuvinius sietynus, susidomėjo jais, jų paskirtimi, istorija. „Pamario krašto lietuvininkai žvejai kurdavo šaktarpio metu, jo trukmė lemdavo ir išdrožinėtų figūrėlių gausą. Vėliau jas sujungdavo, „apgyvendindami“ sietyne, kur įtvirtindavo 12 žvakių. Sietynas būdavo pagrindinė namų puošmena per vestuvių šventę – svečiams šokant, trypiant, jų nuotaiką atliepdavo ir sietynas. Retai kuri šeima tokį turėdavo, o jei turėdavo tai skolindavo tik artimiems giminaičiams“, – priminė V. Rauktys. Meistro išmonės, fantazijos ir kruopštumo reikalaujančius sietynus bus galima pamatyti išskirtinėje parodoje Klaipėdoje.

A. ir V. Raukčiai ‒ Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariai ir turi meno kūrėjo statusą. Meistrai yra aktyvūs šalies, Klaipėdos krašto parodų, švenčių, festivalių dalyviai, taip pat Žemės ūkio ministerijos konkurso 2006 m. laureatai, Šilutės rajono konkurso „Sidabrinė nendrė 2007“ laureatai, 2010 m. šalies konkurse pripažinti sėkmingiausiai dirbančiais tradiciniais amatininkais, 2012 m. A. Rauktienė išrinkta šalies tautodailės konkurso „Aukso vainikas“ laureate, 2018 m. V. Rauktys tame pačiame konkurse laimėjo antrąją vietą.

Šioji paroda abiejų tautodailininkų kūrybinėje biografijoje bus jau 22-oji. Ji turėjo vykti praėjusį pavasarį, bet dėl koronaviruso pandemijos buvo nukelta į rudenį. Parodą apžiūrėti Klaipėdos etnokultūros centre bus galima iki spalio 15 d.

Dailininkė E. Kniūkštaitė pasižymi savitu pasaulio matymu, liaudiška pasaulėjauta, giliu žmogaus būties suvokimu. Jos darbuose tikrovės ir vaizduotės klodai taip neatskiriamai susipynę, kad sukuria naują magišką realybę, sakoma Lietuvos liaudies buities muziejaus pranešime.

Šią vasarą menininkė, kurios kūrybinis braižas puikiai pažįstamas meno mylėtojams, o kūryba priskiriama Lietuvos dailės aukso fondui, ilgametė Lietuvos liaudies buities muziejaus restauratorė E. Kniūkštaitė pažymės garbingą jubiliejų. Organizatoriai džiaugiasi galėdami šia proga pristatyti parodą, skirtą pagerbti talentingą menininkę, savo gyvenimą ir kūrybą susiejusią su Rumšiškėmis ir Lietuvos liaudies buities muziejumi. Unikali paroda taip ir vadinsis – „Elena Kniūkštaitė ir Lietuvos liaudies buities muziejus“, o joje bus pristatyti patys žinomiausi, įtraukti į katalogus, visų kūrybos laikotarpių menininkės tapybos darbai, susiję su muziejumi.

Būsimos parodos plakate – ypatingas ekspozicijos kūrinys „Sveika, Marija“, E. Kniūkštaitės nutapytas muziejaus miestelio bažnyčiai 2011 m., galėtų būti vadinamas „Muziejaus Madona“.

Paroda Lietuvos liaudies buities muziejuje, Aristavėlės dvare, veiks iki spalio 15 d. Ji rengiama drauge su Kauno „Eglės galerija“.