Nino savo darbais tyrinėja istoriją, pokyčius ir tradicinės tekstilės transformacijas. Ji pasitelkia tekstilę kaip komunikacijos priemonę. Tai atsispindi ir Kauno centriniame pašte, kur galima susipažinti su pagarba praeičiai persmelktu menininkės darbu „Mano mielajai Nino“.

Menininkė yra surengusi daug parodų Gruzijoje ir kitose šalyse, įskaitant personalines parodas muziejuje „Wäschefabrik“, galerijoje „Melike Bilir“ Vokietijoje, „Binz39“ Šveicarijoje. 2014 m. menininkė rezidavo Klaipėdos kultūros komunikacijos centre. Su menininke kalbėjosi Tautė Bernotaitė. 

Nino Kvrivishvili . G. Zaltauskaitės nuotr. 

– Kas buvo jūsų atspirties tašku kuriant darbą Kauno bienalei?

– Mano smalsumą kursto industrializacijos įtaka tekstilės amatui. Kurdama šį darbą omenyje nuolat turėjau Kauną, ypač gausią jo tekstilės istoriją. Tiek Lietuva, tiek Gruzija priklausė Sovietų Sąjungai, tai man padeda jausti ryšį su Kaunu. Mano dėstytojai dažnai lankydavosi Lietuvoje semtis tarpkultūrinės profesinės patirties. Daug industrijų išnyko ir dabar turime tik jų likučius. Mano fokusas – postindustrinės tekstilės istorijos.

– Nors tekstilės industrijos mastelis daug mažesnis, jūs šešerius metus studijavote tekstilę Dailės akademijoje, dabar ten dėstote. Skamba atsidavusiai. Kaip šiandien jaučiatės su šia profesija?

– Dažnai galvoju apie savo, kaip tekstilės menininkės, vaidmenį. Koks jis šiandien? Nepriklausau industrijai, dirbu vizualiųjų menų srityje. Bet esu neatsiejamai susisaisčiusi su tekstilės istorija. Mano močiutė Raisa emigravo iš Rusijos į Gruziją 1950-aisiais. Gruzija nebuvo jos asmeninis pasirinkimas, ją čia siuntė būtent dėl išvystytos tekstilės industrijos. Kaip suprantu iš to, ką girdėjau, panašiai buvo ir su Lietuva, kitomis šalimis. Žmonės migravo po Sovietų Sąjungą iš miesto į miestą paskui tekstilės kultūrą.

– Jūsų darbas eksponuojamas Kauno centriniame pašte. Koks šios erdvės poveikis jūsų kūriniui?

– Erdvė – fantastiška. Nesvarbu, kad paštas dabar tuščias, ten išlikęs pojūtis darbo ritmo ir ryšio. Tvyro jausmas, kad iš šios vietos gali susisiekti su visu pasauliu. Savo instaliacijai pasirinkau simbolius tarsi nežinomos kalbos iš industrinių darbo procesų. Visos istorijos, kurias žinau iš archyvų, iš apsilankymų buvusiuose tekstilės fabrikuose, mano močiutės istorijos, tai, ką išmokau per studijas, susijungė į vieną vizualią simbolinę kalbą. Ji nėra paprastai skaitoma, bet įsižiūrėjus galima pamatyti audinių ritinius, stakles ar kitas su tekstile susijusias detales. Naudoju sovietinį šilką, pagamintą Gruzijoje. Jis čia buvo labai populiarus. Man pavyko jo įsigyti vietos turguje iš žmonių, kuriems dar teko dirbti tekstilės industrijoje. Kodėl man svarbi ši medžiaga? Nes ji labai taktiliška. Ji sukelia jausmą. Šis šilkas lyg antropologinis žemėlapis – juo žmonės gali vėl nusikelti į tuos laikus ir įsivaizduoti, kokie buvo industriniai procesai. Naudoju savo piešinius iš studijų laikų. Juk studijavau tekstilės technologijas, nors niekad jų nepatyriau tiesiogiai. Ypač įdomu eksponuoti Kauno centrinio pašto erdvėj ir būtent čia pritaikyti šitą nepatirto žinojimo kalbą. Noriu paversti prarastas akimirkas kalba. Kaip komunikacinį elementą integruoju ir pašto ženklo simbolius, kurie yra pašte.

– Ką reiškia jūsų darbo pavadinimas?

– Mano darbo pavadinimas – „Mano mielajai Nino“. Jis susijęs su mano studijų procesu, su mano mokytoja ir su utopija. Kad daug ko, ko mokiausi apie tekstilę, neturėjau progos pritaikyti. Mano mokytoja bandė man viską perduoti ir rašydavo laiškus. Visos mano tekstilės technologijos žinios – iš jos. Šis darbas dedikuotas istorijai, žmonėms ir laikui.

M. Plepio nuotr. 

– Jums teko lankytis Kaune ir iki bienalės. Kokį įspūdį išsinešėte?

– Kaune lankiausi du kartus. Jaučiu, kad miestas pulsuoja ir yra labai gyvas. Nors dabar mane labiausiai domina industriniai procesai. Ir, nepaisant to, kad Kaune tekstilės industrijos nebėra, aš ją jaučiu visur. Ji įsisiurbusi į kultūrą ir kasdienį gyvenimą. Miestas jau labai tarptautiškas ir europietiškas, vis dėlto jaučiu tvirtą giją su čia klestėjusia tekstilės kultūra.

– Šių metų bienalės tema – „Artumo geografija“. Šalia įsivijusios solidarumo, atsparumo, pasipriešinimo temos. Koks jūsų santykis su šia tema?

– Kai mes susitikome su kitais menininkais Kaune, pajutau, kaip svarbu, kad mus sujungia menas. Aš iš Gruzijos, kažkas iš Angolos, kažkas iš Zimbabvės. Mūsų žvilgniai į daug ką skiriasi, bet mus jungia menas. Tai geriausia komunikacijos forma.

– Kaip manot, kas bendra posovietinių ir pokolonijinių šalių meniniam mentalitetui?

– Manau, posovietinės ir pokolonijinės šaknys labai stiprios. Kažkuria prasme visi esame tame įvelti, bet drauge pajutau, kokį stiprų ryšį kiekvienas turime su savo šalimi. Kurdama aš visada turiu omeny Gruzijos istoriją. Kartais norėčiau pamiršti šią temą. Bet gyvenu čia ir kasdienis gyvenimas įkvepia ir susijęs su manimi. Jis man teikia energijos. Tai turi ir neigiamų atspalvių, bet su amžiumi vis labiau jaučiu, kiek man duoda mano šalis. Stengiuosi prisidėti, kad ji gerėtų, savo menu, paskaitomis universitete. Tai – mainai.

– Minite, kad viena iš jus dominančių temų – pokyčių procesai. Ką turite omeny?

– Vos tik pradedu tyrinėti informaciją, pastebiu įtrūkį tarp kartų. Negaliu šio plyšio užlopyti, tik stebėti. Pavyzdžiui, kalbant apie moteris tekstilės industrijoje. Mano močiutei dabar 90 metų, ji pusę gyvenimo priklausė šiai industrijai. Kai susitinka su draugėmis, viskas, apie ką jos kalba, tai laikas, kai dirbo. Ir aš susimąstau: jos turėjo šeimas, vyrus, vaikus, bet darbas buvo jų prioritetas. Jų darbo sąlygos buvo sunkios, atlygiai maži, tokia buvo sistema, ir didžioji jos dalis buvo moterys. Kad gautum nors kiek didesnę algą, darbą turėjai paversti gyvenimu. Esu sukūrusi darbų seriją apie tų laikų industrijos moterų tikrovę. Panaudojau užuolaidos dydžio šilką ir sukūriau moterų portretus. Jie dideli kaip tikri langai. Tapiau ant brangaus šilko. Paradoksalu, kad moterys jo negalėjo įpirkti net savo suknelėms. Tokia buvo tikrovė. Šalys norėjo pigios darbo jėgos už kuo mažesnį atlygį, tokia buvo industrinė revoliucija. Šiandien, nors iššūkių yra, moterims lengviau realizuoti save ir šeimoje, ir visuomenėje, ir įvairiose industrijose vienu metu. Net jei nekalbu apie tai, o vien mąstau apie tuos įtrūkius ir nematomus buvusios industrijos moterų portretus, juntu prasmę.

–Tekstilės sritis išties siejama su moterimis. Kaip matote savo meną šia prasme?

–Taip, tiesa. Kai susiformavo bauhauzas, architektūra, industrinis dizainas ir dailė priklausė vyrams, o moterims tarsi liko austi. Ir, aišku, jos audė. Ir šiaip tai priaudė nuostabių darbų. Bet nematau didelės dramos čia. Labai mėgstu Rosemarie Trockel, vokiečių menininkę. Ji dirba su įvairiom medijom, bet ir su tekstile. Ji sukūrė daug juokingų tekstilės darbų, kurie atskleidė, kad jau tikrai ši sritis nebe tik apie kilimą virš sofos. Vieną jos darbą „Sothbey’s“ pardavė už  beveik 5 milijonus dolerių.

Iš pradžių gal kažkiek jaudinausi, kai pasirinkau šią profesiją. O dabar tiesiog gerai atlieku savo darbą. Venecijos bienalėj 2022 m. buvo daug tekstilės menininkių. Taip, daugiausia moterų. Bet matyti tokią tekstilės paklausą bienalėje buvo kažkas labai svarbaus, kažkas didelio. Didėja susidomėjimas amatais. Aišku, iš to kyla ir problemų, nes ribos tarp meninio išmanymo ir amato silpsta. 

M. Plepio nuotr. 

– Kas tekstilę išskiria iš kitų meno formų?

–Kaip tik šįryt skaičiau knygą apie industrinius procesus dar iki industrializacijos. Ir, sakykim, matome pavaizduotą moterį prie svetainės su suknele. Iš to, kad ji su suknele, jau galim suprasti, kokiai klasei ji priklausė. Tekstilė geras komunikacijos būdas, geras būdas suprasti laikmečiui.

– Ar aptinkate tekstilės netekstiliniuose objektuose?

– Geras pavyzdys – Kauno centrinis paštas: užėjus pamatai, kad grindys turi raštą, būdingą audimams. Tai iškart patraukia akį. Dar iki sužinodama architekto tikslus, pajutau, kad tai nuoroda į tekstilę. Arba, sakykim, mano sūnėnas šįryt užsuko į mano studiją ir norėjo palikti sunkią knygą. Knyga apie algoritmus, susijusi su programavimu. Ir viršelyje aš matau vizualą, kuris visiškai primena tekstilės raštus. Matematiniai algoritmai – kaip raštai. Nors ničnieko nesuprantu apie programavimą, matau audinio struktūrą. Gal kad praleidžiu per daug laiko jų apsupta. Nors ir gamtoje – jei apsidairome, galime matyti, kad nieko neišradome, gamta pirma audė. 

14-oji Kauno bienalė „Artumo geografija“ vyks iki spalio 29 d. Šiais metais ji pristato jungtinę parodą „Artumo geografija“, kurią įgyvendina kartu su 14-uoju šiuolaikinio meno festivaliu „Survival Kit“ (Latvija). Jai kuratorės A. Knock ir I. Lāce subūrė apie 50 tarptautinių menininkų/ių ir jų kolektyvų iš trijų žemynų: Europos, Afrikos ir Šiaurės Amerikos. Daugelis jų kūrinius sukūrė specialiai šiai parodai, kuri apima šias erdves: Kauno centrinį paštą (Laisvės al. 102, Kaunas), P.A.R.A.K.Ą (Prancūzų g. 2, Kaunas), A. Juozapavičiaus pr. 19 ir Vidžemės turgų (Brīvības g. 90, Ryga).

„Manau, kad mano tekstilės parodą galima būtų pavadinti „Sparnų pavėsy...“. Atskleidžiant žmogaus būties vaizdinius ir atspindžius vienumoje ir buvime su kitais: mes vienas kitą atspindime, tarsi randame save kitame. Paroda kalbėtų apie draugystę, bendrumą, taip pat apie susikaupimą, vienumos poeziją“, – taip autorė pati pristato savo parodos viziją ir pagrindinę idėją.

Tekstilininkė E. Jesulaitytė dažnai kalbina žiūrovą vaizdų poezija – lyg švelniais atodūsiais – ir daugiasluoksniais kūriniais. Sluoksnių ir detalių jos darbuose daug, tačiau meninis pokalbis patraukia nuoširdumu ir paprastumu – kūriniuose dažnai išvystame kone vaikiškai jaukių įvaizdžių, pastelinių spalvų, nesudėtingų technologijų.

Kūriniuose dažnai išvystame kone vaikiškai jaukių įvaizdžių, pastelinių spalvų, nesudėtingų technologijų.

Menininkei priimtina koliažinė technika, kai naudojamos mezginių, karpinių ar siuvinių aplikacijos, naudojant ne vien siūlus ir audinius, bet ir popierių, kartoną, plastiką. Vis dėl pavidalų stilizavimas, plastinė ritmika ir komponavimo įgūdžiai rodo, kad tai ne rankdarbių variacijos, o tikslingai formuojamas profesionalo pasaulėvaizdis.

Pasaulis, kurį paprastai gaubia sakralios patirtys ir neišsakomumo erdvės. Kuriame gausa nevargina, o švelniai, beveik nedrąsiai prisiliečia prie mūsų akių ir artina link ramybės. Kur apibendrintos žmonių figūros yra ne tiek konkretūs asmenys, kiek būtybės, prabylančios apie bendresnių dalykų paieškas ir atskleidžiančios, kad Eglei svarbus žmonių ryšys. Todėl toks gražus darbuose yra kontakto ilgesys arba jau patirta jo pilnatvė.

„Iš dangaus“ / E. Jesulaitytė.

Išsipildymo laukimas ar jo nuojautos šventė. Atrodo, kad menininkės kuriami Dievoieškos paukščiai pakyla, prieš tai sušilę tarp žmogaus delnų, – ir likusiems žemėje suteikia artėjančios palaimos pavėsį.

E. Jesulaitytė 1994 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, kur įgijo dailininkės-tekstilininkės specialybę. Nuo 1993 m. pradėjo dalyvauti parodose; Lietuvos dailininkų sąjungos nare tapo 1999 m.

Jaukūs Eglės darbai lengvai randa ekspozicines erdves – turbūt todėl menininkė yra surengusi net 73 personalines parodas Lietuvoje ir Vokietijoje (Hamburgo valstybiniame Rade muziejuje ir Rainbeko pilyje). Ji aktyviai dalyvauja grupinėse parodose mūsų šalyje ir užsienyje, yra nuolatinė katalikų dailininkų religinio meno parodų „Gloria Deo“ dalyvė.

„Angelas“ / E. Jesulaitytė.

Į tekstilininkės kūrybinį akiratį dažniausiai patenka religiniai ir filosofiniai Dievoieškos horizontai, žmogiškojo ryšio paieškos, Lietuvos tremties ir pokario istorija, jautriai reflektuojant ištremtųjų patirtis ir likimus. Lietuvos tekstilės panoramoje Eglės kūriniai išsiskiria dėmesiu koliažinei technikai, aplikacijoms iš tariamai paprastų detalių, šviesiu ir tyru vizualiniu tekstu, jautrumo ir empatijos kokybėmis.

Kas? E. Jesulaitytės paroda „Sparnų pavėsy...“

Kur? Gelgaudiškio dvaro rūmuose.

Kada? veikia iki gegužės 31 d.

„Kitais metais pradėsime tos didesnės gamintojų atsakomybės principo srities praplėtimą. Bus nustatyta gamintojų atsakomybė baldams ir tekstilei. Mūsų teisėkūros planuose toks pokytis suplanuotas“, – pirmadienį Aplinkos apsaugos komitetui diskutuojant dėl atliekų tvarkymo paslaugų prieinamumo teigė V. Slavinskienė.

Aplinkos viceministrė Raminta Radavičienė sakė, kad 2024 metais planuojama priimti tam reikalingas įstatymo pataisas. 

„Vartotojas du kartus nemokėtų: pirkdamas prekę susimokėtų už atliekų tvarkymą ir tas garantuotų (...) neatlygintiną atliekų pridavimą. Tai garantuotų neatlygintiną tekstilės ir baldų pridavimą“, – komitete teigė ji.  

„Tekstilė ir baldai yra tie srautai, kurie dabar sukelia didesnį finansinį krūvį gyventojams“, – pridūrė viceministrė.  

Pasak R. Radavičienės, tekstilei būtų taikoma bendra Europos Komisijos tvarka, kurios paskelbimas, anot jos, vėluoja. Jos teigimu, Lietuvoje nenorima išradinėti dviračio ir skubinti proceso.

„Iškyla klausimas, kam šiuo atveju taikytina atsakomybė: ar žaliavų audinių tiekėjams ar drabužių teikėjams į rinką, ar užsakovams. Čia yra pagrindinis klausimas ir diskusija“, – tvirtino viceministrė. 

Į verslo sričių, kam taikoma gamintojo atsakomybė, sąrašą įtraukus baldų ir tekstilės gamintojus, jie patys turėtų organizuoti į rinką patiektų gaminių atliekų ir jų pakuočių tvarkymą arba steigti organizaciją ir jai pavesti šį darbą.

Dabar gamintojų ir importuotojų atsakomybės principas taikomas elektros ir elektroninės įrangos, transporto priemonių, alyvos, baterijų ir akumuliatorių, pakuočių bei taros, padangų gamintojams ir tiekėjams. 

„Visa lengvoji pramonė patyrė milžiniškus apyvartinių lėšų netekimus. Jas tiesiog sudeginome dujų ir elektros pavidalu bei nuolat augančių žaliavų kainomis, žinoma, ir kylančiu darbo užmokesčiu“, – parlamentinės opozicijos inicijuotoje diskusijoje Seime teigė R. Damalakas.

„Pramonė žlunga ne dėl to, kad atsilikusi technologiškai ir neturi užsakymų ar nemoka gaminti, o dėl to, kad energijos kainos šuolis šiandien sudegino visų apyvartos lėšas“, – kalbėjo jis.

Anot jo, dar labiau padėtį komplikuoja Kinijos, Indijos bei kitų tiekėjų reikalavimai už žaliavas mokėti iš anksto, nes dėl karo Ukrainoje ir nepaprastos padėties „Lietuvoje jiems atrodo pavojinga“.

„Todėl dabar, turėdami didžiulius užsakymus, nepajėgiame jų įvykdyti dėl žaliavų stygiaus, dalies jų atsisakome. Kitą dalį užsakovai perkelia į pigesnes šalis, kas mums irgi nėra paranku“, – aiškino aprangos ir tekstilės įmonių atstovas.

Turėdami didžiulius užsakymus, nepajėgiame jų įvykdyti dėl žaliavų stygiaus, dalies jų atsisakome.

Pasak jo, dalis sektoriaus bendrovių arba jau mažina gamybą, atleisdami darbuotojus, arba ją laikinai stabdo.

„Dalis rimtai svarsto apie veiklos nutraukimą, kol dar galima taip daryti. Liūdna girdėti, kai viena didžiausių Lietuvos lino gamintojų atsidėjo pinigų tam, kad ne investuotų, o tam, kad galėtų užsidaryti reikalui esant“, – pridūrė R. Damalakas.

Jis pabrėžė, kad bankai sektoriaus įmonėms neskolina, nes pelningumas ne auga, o mažėja dėl išaugusių energijos ir kitų išlaidų.

„Apyvartumas tragiškai blogėja. Kitų šaltinių nei bankai, neturime“, – parlamentarams aiškino R. Damalakas.

Pasak jo, Lietuvoje tekstilės ir rūbų gamybos pramonėje dirba daugiau negu 30 tūkst. žmonių.

Laiko cikliškumas geometriniuose ženkluose

„AP galerijoje“ pristatomuose D. Brogienės kūriniuose, kaip ir visoje jos kūryboje, plonos šilko linijos jungiasi į semantinių reikšmių kupiną geometrinę dėlionę.

Kvadratai ir zigzagai, trikampiai ir apskritimai – formos, egzistuojančios mūsų aplinkoje ne tik kaip kasdienybės dariniai, bet ir kaip transcendentiniai, archainiai simboliai. Kosmines, gyvenimo būties ir laiko alegorijas atrandame senovės civilizacijų reliktuose, lietuvių, baltų taudodailėje bei folklore. Jos iš naujo savitai atgimsta D. Brogienės kūriniuose tarsi mįslė, užkoduota šilko gijų struktūrose.

„Kūriniuose neatsitiktinai atsikartoja archajiniai geometriniai ženklai – susikirsdamos gijos sudaro kryžiaus, rombo ornamentus. Visi jie man svarbūs kaip žinia iš praeities apie laiko patirtis, apie gebėjimą jausti laiko cikliškumą ir atpažinti amžinybės ženklus dabartiniame pasaulyje. Kvadratus dalinanti pusiau laiptuota linija yra tarsi laiptai, siejami su žmogaus amžiumi, mūsų kasdieniniais rūpesčiais, kasdieniniu ritmu...“ –  pasakojo D. Brogienė.

Danguolė Brogienė. / Galerijos nuotr.

Žaismė su optine iliuzija ir senovės lietuvių tradicijomis

D. Brogienė (1959) tekstilės srityje dirba nuo 1982 metų. Per šį ilgą meninį laikotarpį autorės darbai pristatyti virš 120 parodų pasaulyje (Vokietijoje, Vengrijoje, Rusijoje, Mongolijoje, Japonijoje, Anglijoje, Meksikoje, JAV ir kitose šalyse), kūryba įtraukta į Lietuvos visuotinę enciklopediją bei paskelbta Oksfordo leidinyje-enciklopedijoje „Sėkmingiausios Lietuvos asmenybės”. D. Brogienės darbų galime aptikti ne tik tarptautinėse privačiose kolekcijose, bet ir viešose architektūrinėse erdvėse, Lietuvos taikomajame dailės muziejuje.

Kūrinių pagrindą sudaro ploni šilko, metalizuoti siūlai ir viskozė, varijuojant nuo didelio formato paveikslų iki tekstilės miniatiūrų-papuošalų. Tekstiliniams kūriniams D. Brogienė naudoja verpimo ir siūlų sukimo kaimišką ratelį. Jis sujungia labai plonus siūlus, išgauna spalvų atspalvių įvairovę. Daugiausiai menininkė žinoma už savo optines geometrines abstrakcijas. Autorė perteikia subtilią šviesos gyvastį ir iš lietuvių folkloro bei gamtos kylančias formas. Paveikslas kinta priklausomai nuo žiūrėjimo rakurso ir apšvietimo. Šis įspūdis išgaunamas sudėtinga autorine šilko vyniojimo plokštumoje technologija, kuri paveikslams suteikia vibruojantį spindesį.

Abstrahuotos augalinės ir lietuviško ornamento formos – kontekstualios ir simboliškos. Viena vertus, jos primena žemaitiškų gūnių kolorito ryškumą bei sodrumą, lovatiesių dvinyčių, keturnyčių ir aštuonianyčių raštų improvizacijas, dzūkų sutartinių skambesį. Kita vertus, perteikia ir nuolatinę pasaulio kaitą, nepaisant žmonių tikėjimo, kad gyvenimas yra tarsi uždara bei statiška erdvė. Abstrakti tekstilininkės žaismė iškraipo šią erdvę, paverčia siurrealiu bei ne iki galo atpažįstamu, tačiau masinančiu miražu.

Mėlyna spalva, virstanti abstrakčiu ritualiniu potyriu

Gyvenimo linijos, tarsi moirų likimo siūlai, tampa užkoduotais simboliais tik sąveikaudami su kruopščiai atrinktomis spalvomis. Nors parodoje „Mėlynos mintys“ bus pristatoma skirtingų laikotarpių D. Brogienės kūryba, tačiau pagrindinę ekspozicinę dalį sudarys naujausių metų tekstilė ir juose dominuojantis mėlynas koloritas. Vanduo, žemė, dangaus skliautas atsikartoja skirtingų formatų paveiksluose ir jų pavadinimuose, sukuriant ritmingą ritualinę nuotaiką.

Galerijos nuotr.

Menininkės bei profesorės D. Brogienės teigimu, mėlynos spalvos atsiradimą lėmė vidinė būsena, reikalaujanti su šiuo koloritu susijusių aspektų – ramybės, pusiausvyros, harmonijos.

Mėlyna – tai pastovumo ir tiesos, dangaus spalva. Autorė tiki, kad mėlyna visada yra su mumis. Netgi jeigu ir apsiniaukusi diena, mes vis tiek turime viltį, kad tarp debesų danguje pasirodys nors ir mažas lazuritinės-mėlynos spalvos dangaus lopinėlis. Aiškaus dangaus melsvumas visą laiką siejasi su gamtos pastovumu, atviro kosmoso siekiamybe, viltimi ateinančiai dienai.

„Išskirtinės D. Brogienės kūrybos savybės – unikalus, nesupainiojamas su kitų autoriumi optinės tekstilės stilius, prikaustantis paveikslų paviršių žaižaravimas ir gyvumas dėl šilko siūlų grožio. Galima vien gėrėtis simetriška ar asimetriška geometrija ir precizišku ploniausių siūlų vyniojimo technikos kruopštumu, sodriomis spalvų kompozicijomis, o galima žvelgti giliau ir ieškoti atsakymo, kas dar daugiau yra vaizduojama. Parodos pavadinimas „Mėlynos mintys“ – tai autorės mintys apie žmogaus ir gamtos vienovę ir tos vienovės būtinybę kaip harmonijos išraišką, tai, ko ilgimės ar siekiame kiekvienas savaip“, –  sakė parodos kuratorė Vilma Jankienė.

Paroda eksponuojama rugsėjo 27 d.–spalio 24 d. sostinės „AP galerijoje“. Atidarymo renginys bei susitikimas su autore vyks rugsėjo 28 d. 19 val.

Puikiai įvaldžiusi autorinę techniką tekstilininkė išnaudoja šilko tekstilės galimybes – iš tradicinės medžiagos ji sukuria šiuolaikinį meną. Pastaraisiais metais tekstilininkės sukurtuose darbuose itin daug mėlynos spalvos. Ji, anot autorės, "tikriausiai atkreipia dėmesį į mano būseną, kuri reikalauja šios spalvos-ramybės, poilsio, susikaupimo ir meditacijos".

Vilnietė autorė – aktyvi parodų dalyvė: yra surengusi jau daugiau kaip 20 personalinių parodų, dalyvavo daugiau nei 100 tarptautinių grupinių parodų. Su autorės darbais supažindinti meno mėgėjai Meksikoje, Japonijoje, Anglijoje, Nyderlanduose, JAV, Slovakijoje, ir kt. Neseniai galerijoje "Balta" vykusioje parodoje D.Brogienė pristatė vaizduojamojo meno darbus, atliktus naudojant originalią šilko vyniojimo plokštumoje techniką. Parėmus Kultūros tarybai, rudeniop D.Brogienės kūrinių paroda bus pristatyta Druskininkuose ir Vilniuje.

Dekoratyvinės kompozicijos pasižymi ypatinga šilko siūlo vibracija, precizišku spalvų modeliavimu ir harmonija. Neatsitiktinai spalva – ta meno kūrybos dedamoji, kurios paslaptimis ji dalijasi su kitais: D.Brogienė savojoje alma mater, Vilniaus dailės akademijoje, dėsto būsimiems menininkams spalvų teoriją bei Spalvų psichologijos ir terapijos kursus.

Tekstilininkės kompozicijos kinta, priklausomai nuo apšvietimo – natūralaus, dienos ar dirbtinio bei pasirinkto žiūros rakurso. Kūrybinis metodas remiasi geometrine abstrakcija. Autorė savo darbuose stilizuoja baltų simboliką ir lietuvių folkloro ornamentiką. Šviesoje pastebimas subtilus pokyčių gijų virpėjimas, iš jų sukurtos abstrahuotos augalinės formos, lietuviško ornamento improvizacijos primena dzūkišką sutarties skambesį, žemaitiškų gūnių, spalvų ryškumą ir sodrumą, lovatiesių dvinyčių, keturnyčių ir aštuonianyčių raštų improvizacijas. Tekstilės kompozicijose autorė kuria savo pasaulio akimirką, ją fiksuoja ženklų, simbolių ir raštų kalba.

Danguolė Brogienė. Miškas po lietaus.

Apie naujausius kūrybinius potyrius ir atradimus D.Brogienė pasakoja ir "Santakos" skaitytojams.

– Kokie kūrybos aspektai šiuo metu dominuoja jūsų darbuose? Kas jums kaip kūrėjai šiandien yra svarbiausia?

– Tyla, erdvė, šviesa – tai mano atspirties taškai ir visumos esmė. Visuose mano darbuose atsikartoja šviesos, erdvės gylio motyvai. Kūrybos vizualiojoje raiškoje man svarbu išgyventas patirties momentas. Todėl dažnai sakau, kad esu realistė, tačiau mano tekstilės darbuose tai virsta abstrahuotu vaizdu, nuojautų ženklu, įprasminančiu realybę ir abstrakciją. Fragmentai tampa kadru iš realaus gamtos motyvo, kartu būdami abstrakto elementu kūrinio visumoje. Faktūrų, paviršių, tonų, spalvų; realumo ir iliuzijos kaita tarp esamo ir medituojamo pasaulių.

Žmogų formuoja du faktoriai – tai, ką jis jaučia, ir tai, ką jis mato. Matytiems vaizdiniams susijungus su esama jausmine patirtimi, vaizdai mano tekstilės darbuose įgauna kitokių pavidalų. Objektų vaizdai jungiami į simbolines prasmes, ieškoma loginio ryšio tarp jų. Tai organizuojama per simbolius ir jų jungtis į kodus. Jie atpažįstami, bet kiekvieno stebėtojo savaip interpretuotini. Tokiu būdu savo tekstilės darbais kviečiu komunikuoti. Objektai talpina savyje sukauptą informaciją ir vienokią ar kitokią santykio su jais formą. Stebėdamas kūrinius kiekvienas gali kurti savus naratyvus, savo pasakojimus...

Kūriniuose dominuojančios temos – tai kasdienių pastebėjimų refleksijos, įžvalgų, apmąstymų ištransliavimas apie amžinybę ir laikinumą, gamtos kitimą ir pasikartojimus. Kūriniuose neatsitiktinai atsikartoja archajiniai geometriniai ženklai – susikirsdamos gijos sudaro kryžiaus, rombo ornamentus. Visi jie man svarbūs kaip žinia iš praeities apie laiko patirtis, apie gebėjimą jausti laiko cikliškumą ir atpažinti amžinybės ženklus dabartiniame pasaulyje.

– Ne kartą esate minėjusi koloristikos svarbą jūsų kūryboje. Kokios spalvos šiuo metu dominuoja jūsų darbuose?

– Man labai svarbu spalva... Spalvinį suvokimą nulemiančios savybės – gyvenimo patirtis, pozicija, vertinimų skalė, yra neapibrėžtos, jų negalima išmatuoti. Būtent šis neapibrėžtumas leidžia ne žodžiais, bet spalvomis nusakyti jų poveikį mūsų savijautai. Ne tik psichologiniai faktoriai, bet ir simboliai nulemia tai, kaip mes suvokiame spalvą. Taigi, mūsų spalvos vertinimas priklauso nuo to, kas mes esame šiame pasaulyje, kokią reikšmę suteikia spalvai mūsų kultūra.

Mėlyna – viena iš spektro spalvų, kurios neišgauname maišydami kitas spalvas, taip pat, kaip ir geltonos ar raudonos.

Dangus mus visus apgaubia, mes mėlyną spalvą priimame kaip atviro kosmoso siekiamybę.

Mėlyna – tai pastovumo ir tiesos spalva. Tai dangaus spalva. Kad ir kokia efemeriška ir peršviečiama ji mums atrodo, bet mėlyna spalva visada yra su mumis. Netgi jeigu ir apsiniaukusi diena, mes vis tiek turime vilties, kad tarp debesų danguje pasirodys nors ir mažas gabalėlis lazuritinės-mėlynos spalvos dangaus lopinėlis. Aiškaus dangaus natūralus melsvumas, mums visą laiką siejasi su gamtos pastovumu, ateinančios dienos viltimi. Kadangi dangus mus visus apgaubia, mes mėlyną spalvą priimame kaip atviro kosmoso siekiamybę. Ji mums simbolizuoja praėjusią arba ateinančią dieną. Žalsvai mėlyna spalva yra seklus vanduo virš smėlio paplūdimio. Vanduo absorbuoja raudoną spalvą nuo saulės šviesos, palikdamas žalsvai mėlyną. Žalsvai mėlyna spalva yra vandens simbolis.

Gijos: D.Brogienė sako kūriniuose užkoduojanti kasdienių pastebėjimų žinutes. / Asmeninio archyvo nuotr.

Mėlyna spalva mano darbuose įprasmina bekraštę dangaus mėlynę, debesis ir jūros tolius... Mėlynos spalvos vėsuma asocijuojasi su kalnų viršūnėmis, viršutiniais atmosferos sluoksniais, vandens gelmėmis. Vandens paviršius atspindi dangų, o gilūs vandens telkiniai, pripildyti švaraus vandens, turi melsvai žalios spalvos atspalvį. Nenuostabu, kad daugelis mėlynos spalvos atspalvių savo pavadinimuose turi dangaus ir jūros, vandens žodžių asociacijų: ledinė srovė, jūros mėlyna, ryto rūkas arba šaltosios aukštumos: žydrieji debesys, žydras oras, žydras dangus, žydrasis krištolas, stratosfera... O ir mano darbų pavadinimai antrina šias asociacijas: mėlyna erdvė, ežeras naktyje, mėlynųjų hortenzijų žydėjimas, mėlynas vanduo ir t.t.

– Kokią reikšmę jūsų kūriniuose turi raštai, ženklai ir simboliai?

– Geometriniai raštai, struktūros, ritmika bene geriausiai atspindi mano kūrybinį braižą. Tikiu, kad ornamentas atlieka ne tik estetinę funkciją, bet turi ir mistinį, apeiginį pradą. Mano kuriamos tekstilinės kompozicijos – tai semantinės ženklų struktūros, nuorodos į Lietuvos kultūros palikimą ir tautos dvasią. Tekstilės abstrakčiose kompozicijose kuriu savo pasaulio akimirką. Ją fiksuoju ir suvokiu per simbolius ir raštus. Darbuose užkoduoti mūsų lietuvių liaudies ženklai ir simboliai... Įsivaizduojamą savo gyvenimą talpinu į apibrėžtą plokštumą – kvadratą, kuri tarsi atsidaro, kinta, vėl užsidaro. Kiekvienas žiūrovas sukuria savo gyvenimo plokštumų kompoziciją ir panorėjęs, judant ir žvelgiant į plokštumą iš įvairių krypčių, jis atranda tik jam būdingą akimirką, kurią jis suvokia ir uždaro plokštumoje arba leidžia jai kisti, tik jai vienai suprantama pokyčių trajektorija. Tai tarsi mūsų gyvenimas iliuzinėje uždaroje erdvėje ir už jos ribų. Bandau stabilius tekstilės kūrinius paversti gyva, judančia, laike apribota kompozicija.

Planas – pavyti ES vidurkį

Planas parengtas remiantis Nacionaliniu pažangos planu 2021-2030 m., EK komunikatu dėl žiedinės ekonomikos. Planas taip pat perkelia eilę ES direktyvų, nustatančių žiedinės ekonomikos nuostatas, į jį integruoti studijos, vertinusios ir analizavusios esamą šalies būklę atliekų prevencijos ir tvarkymo srityje, rezultatai. Planas apima komunalinių, gamybinių, kitos ūkinės veiklos, atliekų prevencijos, maisto švaistymo, visų rūšių šiukšlinimo, vienkartinių plastiko gaminių prevencijos priemones.

„Planas įtrauks visus – nuo eilinio vartotojo iki valstybės institucijų. Jis pirmiausia nukreiptas vengti atliekų ir jas pakartotinai naudoti naujiems daiktams, skatinant rastis mainų platformas ir naujus verslus, užsiimančius dėvėtų drabužių, baldų, elektronikos panaudojimu“, – aiškina aplinkos viceministrė Raminta Radavičienė.

Aplinkos ministerija kasmet iki birželio 1 d. organizuos viešus plano pasiekimų ataskaitos pristatymus valstybinę atliekų prevenciją ir tvarkymą reguliuojančioms institucijoms, kitiems atliekų valdymo sistemos dalyviams bei visuomenei.

Lietuva tris kartus atsilieka nuo Europos Sąjungos vidurkio pagal atliekų panaudojamų perdirbti kiekius, o Lietuvoje pasiektas „žiediškumas“ yra vos 4,5 procentai, kai Europos Sąjungoje šie skaičiai siekia beveik 12 procentų.

„Tai, kad Lietuvai reikia imtis konkrečių priemonių siekiant pasivyti Europos Sąjungos „žiediškumo“ vidurkį – akivaizdu. Labai tikiuosi, kad tai padaryti padės naujame atliekų prevencijos ir tvarkymo plane numatyti ambicingi planai bei konkretūs įsipareigojimai daugiau dėmesio skirti atliekų susidarymo prevencijai, antriniam panaudojimui ir perdirbimui, žymiai mažesniam atliekų kiekių šalinimui sąvartynuose. Galiausiai konkrečiai nustatytos užduotys segmentinių atliekų surinkimui. Vien šalyje susidarantys tekstilės atliekų kiekiai bauginantys, kurių didžioji dalis keliauja į sąvartyną ir nėra perdirbama arba panaudojama dar kartą. Manau, kad šią problemą padės išspręsti nuo 2025 m. atsirandanti tekstilės atliekų surinkimo sistema“, – apie naująjį tvarkymo planą sako aplinkosaugos specialistė Roberta Deveikytė.

Planas įtrauks visus – nuo eilinio vartotojo iki valstybės institucijų.

Pasak Ramintos Radavičienės, plane atskiru srautu numatoma tvarkyti netgi tokias nišines atliekas kaip dviračių padangos ar žvakių likučiai.

Į sąvartynus – penkis kartus mažiau atliekų

Valstybiniame atliekų prevencijos ir tvarkymo plane 2021 – 2027 m. numatoma, kad iki 2025 m. pakartotiniam naudojimui paruošiamų ir perdirbamų komunalinių atliekų kiekis turi būti padidintas bent iki 55 proc. susidarančių komunalinių atliekų, iki 2030 m. – iki 60 proc., iki 2035 m. – iki 65 proc.

Tikimasi, kad šie skaičiai leis pasiekti labai ambicingo plano tikslus ir sumažins atliekų šalinimą sąvartynuose iki 5 proc. 2030 m. Šiuo metu komunalinių atliekų, šalinamų sąvartynuose, kiekiai yra labai dideli ir siekia net 22 procentus, o naujoje atliekų prevencijos ir tvarkymo plano uždaviniuose šie skaičiai iki 2027m. turėtų mažėti iki 13 procentų.

Tiesa, dar 2015 m. šiandien labai dideliu atrodantis 22 procentų sąvartynuose šalinamų atliekų kiekis buvo daugiau nei du kartus didesnis ir siekė net 54 procentus. Šis skaičius sumažėjo 2015 m. pradėjus veikti mechaninių ir mechaninių – biologinių atliekų apdorojimo įrenginiams šalies regionuose, kurie žvelgiant iš naujos žiedinės ekonomikos dokumento perspektyvos turi būti pritaikyti siekti naujų aukštesnių žiedinės ekonomikos tikslų – pilnai paruošti atliekas tinkamomis perdirbti į žaliavas kitiems produktams gaminti, kad kuo daugiau atliekų būtų panaudotos, kaip žaliava ir kuo daugiau gamtinių žaliavų būtų galima pakeisti atgautomis.

Didžiausias dirbtinis kalnas Lietuvoje – iš atliekų

Šiandien Lietuvoje veikia dešimt regioninių nepavojingų atliekų sąvartynų, kurių pajėgumų, pagal egzistuojančius atliekų srautus, užtektų dar 15 metų. Jei atliekų prevencijos ir tvarkymo plane nebūtų numatyta konkrečių priemonių ir ambicingų tikslų mažinti atliekų šalinimo sąvartynuose, po keliolikos metų Lietuvoje tektų steigti naujus sąvartynus.

Bene didžiausiame Lietuvoje, 37,4 ha plotą užimančiame Lapių sąvartyne, Kauno rajono savivaldybėje, 2019 metais pašalintas įspūdingas 143 tūkstančių tonų atliekų kiekis. Nuo šio sąvartyno atidarymo iki šių dienų jame pašalinta tiek atliekų, kad anksčiau dauboje įkurtas sąvartynas tapo didžiausiu dirbtiniu kalnu Lietuvoje ir yra iškilęs virš jūros lygio net 126 metrus. Akivaizdu, nesiimant atliekų mažinimo sąvartynuose priemonių, tokių kalnų Lietuvoje turėtume ir daugiau.

Atliekų tvarkymo įstatymo pataisų projekte numatyta, kad atliekos, kurios gali būti pakartotinai panaudotos ar perdirbtos, nebūtų naudojamos energijai gauti, tai yra deginamos ar šalinamos sąvartynuose. Niekam ne paslaptis, kad pasitaiko atvejų, kada perdirbimui tinkamos arba net išrūšiuotos atliekos yra deginamos ir tokiu būdu „sutvarkomos“. To siekiama išvengti per didesnės gamintojo atsakomybės, ekonominių priemonių taikymą bei didesnes paskatas paruošimo perdirbti, pažangių perdirbimo technologijų diegimo, mokslinių tyrimų, surandančių inovatyviausius atliekų perdirbimo ir antrinių žaliavų panaudojimo būdus paskatas.

Naujos įstatymo pataisos apsunkins atliekų kelią į sąvartynus

Priėmus atliekų tvarkymo sistemą reglamentuojančių teisės aktų pataisas, būtų užtikrinta, kad antriniam panaudojimui tinkantys daiktai, būtų pakartotinai naudojami arba perdirbami, o ne keliautų tiesiai į sąvartyną ar būtų deginami. Atliekų patekimą į sąvartynus taip pat turėtų mažinti galimybė gyventojams atskirai surinkti tekstilės, maisto, pavojingąsias ir statybines atliekas.

Dar viena priemonė, kuri turėtų paskatinti mažiau atliekų šalinti sąvartynuose – mokesčių už atliekų šalinimą sąvartynuose didinimas. Tokias ekonomines priemones rekomenduoja ir Europos Sąjunga. Tikimasi, kad pabrangus atliekų šalinimui sąvartynuose, bus ieškoma kitų, pigesnių bei draugiškesnių aplinkai būdų atliekų tvarkymui.

Lietuva įvardinama kaip viena didžiausią pažangą mažinant atliekų šalinimą sąvartynuose padariusių valstybių Europos Sąjungoje. Tačiau Vokietija ir Austrija, perdirbdama didžiausius kiekius atliekų išsiskiria visoje bendrijoje, sąvartynų taip pat beveik nėra Belgijoje, Nyderlanduose, Švedijoje ir Suomijoje.

Plane numatoma daug dėmesio skirti gyventojų švietimui, jų ekologinio sąmoningumo plėtimui. Tam pirmiausiai numatoma parengti detalią aiškią informaciją gyventojams vienoje vietoje apie visų atliekų srautų surinkimo galimybes, surinkimo vietas, teikimas paslaugas, kontaktus, kuriais kreipusis, pagal gyventojo užsakymą būtų išvežamos baldų, statybines, remonto, automobilių detalių, veidrodžių ir kitos atliekos, kad pastarosios nekeliautų į mišrų srautą arba nebūtų paliekamos miškuose, šalia rūšiavimo konteinerių ar klaidingai metamos į rūšiavimo konteinerius. Tam savivaldybės ir daugiabučių administratoriai turės nuolat teikti gyventojams šią informaciją.

Plane numatyti ir maisto švaistymo prevencijos uždavinys, kurio tikslas sumažinti maisto atliekas vienam gyventojui mažmeninės prekybos ir vartotojų lygmenyse bei jo nuostolius visoje maisto gamybos ir tiekimo grandinėje. Tam numatytos sisteminė maisto naudojimu, perskirstymo reglamentavimo pertvarka, o taip pat tokios priemonės, kaip lengvatinio PVM tarifo taikymas, parama produktų tiekimui labdarai, dalijimosi maistu galimybėms, priemonės dėl mažesnių įsigyjamų produktų porcijų, produktų galiojimo laiko peržiūra, produktų perdirbimo galimybės.

Visų rūšių šiukšlinimo prevencijos uždaviniu siekiama spęsti gamtoje paliekamų šiukšlių problemą, šiukšliadėžių viešose vietose plėtrą, šiukšlių tvarkymo prievolę perkelti nuo visuomenės gamintojo atsakomybei, paskatinant verslą paieškoti pažangių sprendimų, kaip sumažinti savo gaminių galimo šiukšlinimo potencialą, vykdyti šviečiamąją veiklą bei padengti šiukšlių sutvarkymo kaštus.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad naujo laikotarpio plano prioritetas kreipiamas atliekų prevencijos t,y, jų susidarymo mažinimo link. Todėl išskirtinis dėmesys skiriamas investicijoms į tvarių, ilgalaikių, pataisomų, atnaujinamų, perdirbamų produktų kūrimą, inovatyvių technologijų diegimą. Taip pat numatytas tikslas skatinti, pakartotinį daiktų naudojimą, plečiant dalijimosi daiktais platformas, skatinant smulkaus remonto/sutaisymo/atnaujinimo veiklomis užsiimančių verslų plėtrą. Vykdant šviečiamąsias kampanijas naudotų daiktų mainų tema.

Siekdami ambicijos gyventi švaresnėje ir sveikesnėje aplinkoje, turime ne tik užsibrėžti ambicingus tikslus, įtvirtintus strateginiuose dokumentuose, tokiuose kaip Valstybiniame atliekų prevencijos ir tvarkymo plane 2021-2027 m., tačiau ir patys, atsakingai vartodami bei rūšiuodami susidarančias atliekas prisidėti prie jų siekimo.

Organizacijos „Mes darom“ valdybos narė Roberta Ažukaitė įsitikinusi, kad gyventojų sąmoningumas didėja. „Gamtoje išmestų atliekų kiekiai išties mažėja, tačiau ne iki tokio lygio, kad nutrauktume jau keturiolika metų kasmet organizuojamą nacionalinę aplinkos tvarkymo akciją „Darom“. Kai kuriose vietovėse žmonės į akciją „Darom“ renkasi kaip į šventę, tačiau dar yra seniūnijų, o ypač žiedinėse savivaldybėse, kur talkininkams reikia kaip reikiant paplušėti tvarkant išmestas atliekas. Ypač pastebimas padidėjęs išmestų nebenaudojamų padangų, statybinių atliekų kiekis, bet esu įsitikinusi, kad visuomenės švietimas yra puikiausia prevencinė priemonė, kuri užtikrina, kad atliekų kiekiai gamtoje mažėtų, o gyventojai jas tinkamai rūšiuotų bei šalintų tose vietose, kur galima ir reikia“, – sako Roberta Ažukaitė.

– Noriu pasveikinti su artėjančiu gimtadieniu ir, kol dar nepradėjome dainuoti "Su gimimo diena!", paklausti, kaip kito "Jaukių namų" salono vizija per tuos keturiolika? Juk pradėjusios nuo šv.Petronėlės globojamų lino gaminių, meno kūrinių, visai neseniai ėmėtės dar ir senos tekstilės atnaujinimo misijos.

– Ačiū už sveikinimus. Pagrindinė salono veiklos linija liko nepakitusi. Tikrai netapome senų daiktų krautuvėle (juokiasi), o senovinių rankdarbių prikėlimas naujam gyvenimui – tai labiau mudviejų su mama kultūrinė veikla, suteikianti daug džiaugsmo ir leidžianti panaudoti turimus talentus.

Daug skirtingų periodų jau pergyveno "Jaukūs namai". Buvo ir japoniškasis, ir Jūratės Rekevičiūtės kuruojamas meniškasis periodas, ir aukštoji mada, ir netgi floristika… Tad mūsų ištikimieji draugai, esantys su mumis nuo pradžių pradžios, matė viską, perėjo su manim ir mamyte ugnį ir vandenį. Netgi koroną (juokiasi).

Neturime vienos konkrečios vizijos. Iš esmės pildome žmonių norus. Nes jei vienas grosi ir niekas tavęs neklausys, tai kam tų namų, nors ir labai jaukių, reikės?

Mūsų tikslas plačiąja prasme – tai darbas su akordais: ne tik dirbti, bet ir pabendrauti su įvairiais žmonėmis, padraugauti su užsieniu, o ir Lietuvos prestižą kelti. Žodžiu, mūsų planuose – visa puokštė gėrio. O didžiausias gėris – mūsų draugai. Žmonės, su kuriais susidraugavome. Čia kaip iš Antoine de Saint-Exupery "Mažojo princo" – žmonės, kuriuos prisijaukinome, tapo mūsų draugais ir dabar mes už juos su mama esame atsakingos.

Užtai, jei ateityje parduotuvės liktų tik internetinės, netektume pusės dabar turimo džiaugsmo. Aš kaifuoju nuo susitikimų, žinau daugelio šeimų, su kuriomis draugaujame, istorijas ir man visai ne vis vien, apie ką sukasi mano draugų klientų pasaulis. Būdama žmogiškųjų įvykių sūkuryje, jaučiuosi visuomet ant bangos.

Astos Kavaliauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Tai čia ir slypi jūsų jaukaus salono sėkmės paslaptis?

– Daug yra tų paslapčių. Tarkim, žmogus vieną sykį įsirengė savo namus padedant dizaineriui, architektui. Bet norėdamas juos po kelerių metų truputį atnaujinti, jis nesamdo atskiro specialisto, bet ateina pas mus. Aš pati esu baigusi dizaino studijas, tad mėgstu padrąsinti, patarti, kaip atsinaujinti. Pastebėjau, kad aprangos kultūros srityje žmonės lengviau drįsta keistis. O štai interjere savivaliauti jiems dar nedrąsu. Tuomet duodu naujų idėjų, kitąkart – reikalingų specialistų kontaktų ir t.t.

– Savo klientus, kurie vėliau dažnai tampa šeimos draugais, jaukinatės ne tik salono grožybėmis – išskirtiniais lino gaminiais, keramika, grafika, juvelyrika, bet ir įdomiomis vakaronėmis, ekskursijomis po Šančius, lino kelio edukacijomis, net "Meno geno" parodomis ant raudonų salono plytų sienų... Nepaminėjau dar vienos įdomios veiklos – gal pati ją ir pristatysite?

– Turbūt kalbate apie pastaruoju metu pagreitį įgavusią "Perdarytą tekstilę"? Kai sykį pasiryžome naujam gyvenimui prikelti vienos šeimos draugės mamytės rankdarbius – nė nemanėme, kad tai ilgainiui išsirutulios į kryptingą ir žmonėms labai reikalingą veiklą.

O viskas prasidėjo nuo to, kad vienos mūsų pažįstamos gydytojos pediatrės mama ilgais Sibiro tremties metais siuvinėjo visokias grožybes, kurios vėliau atiteko jos dukrai. Kai ši jas atnešė ir parodė, išsyk supratome, kokios tai vertybės! Bet buvo aišku ir kita – norint jas panaudoti šiais laikais, teks gerokai paplušėti.

Tuo metu mūsų salone dirbo amžinąatilsį menininkė J.Rekevičiūtė. Vos gavusi užduotį ji tuojau ėmė sukti galvą, kaip iš seno, bet širdžiai brangaus siuvinėto takelio padaryti gražią šiuolaikišką staltiesę ant didelio stalo. Štai nuo to viskas ir prasidėjo...

Dažnai su mama pajuokaujame, kad mūsų salonas – tarsi pagyvenusios tekstilės SPA: gavę seną staltiesę, mes išlyginame jos raukšles, užadome skyles ir prikeliame naujam gyvenimui.

– Prieš keturiolika metų, kaip pati minėjote, dar nevertinote senienų, o ypač tekstilės. Tai kas gi pasikeitė dabar?

– Sykį pabandžiusios ir įtikėjusios mistinėmis savo galiomis, įgijome jų visiems laikams (kvatojasi). Anksčiau sena tekstilė man asocijavosi su muziejų eksponatais, skylėmis, kandžių paliktais ženklais... Čia ne koks paveikslas ar skulptūra, ištvėrę ilgus metus ir nepakitę. Todėl to pirmojo bandymo ėmėmės su didžiulėmis abejonėmis – ar pavyks, ar nesugadinsime, ar, galų gale, pačiam žmogui patiks tas seno daikto naujas įvaizdis?

Mes nežadame senoviniams rankdarbiams amžino gyvenimo, bet jaunystę pailginti galime. Kartais senienų atnešę žmonės jau turi savo vizijas, kurios mums, jas realizuoti pasiryžusioms, atrodo labai utopiškai... Bet gyveni, mokaisi, bendrauji, bandai įtikti klientams. Taip ilgainiui tarp jų ir mūsų užsimezga dar tvirtesnis ryšys, nei galėtų būti tarp paprasto pardavėjo ir pirkėjo.

Dažnai su mama pajuokaujame, kad mūsų salonas – tarsi pagyvenusios tekstilės SPA: gavę seną staltiesę, mes išlyginame jos raukšles, užadome skyles ir prikeliame naujam gyvenimui. O kartais tie seno daikto pakitimai prilygsta ir visai plastinei operacijai – prisiuvame takeliui naujus kraštus, išpuošiame lininiais nėriniais, net pakeičiame jo dydį ir formą, o kartais – net paskirtį.

Astos Kavaliauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip suprantu, neatstumiate nė vienos, net ir pačios netikėčiausios idėjos, kurios prašo "Jaukių namų" svečiai?

– Stengiamės būti atviros visų norams. Be to, mūsų salono lankytojai pasufleruoja labai originalių idėjų... Jei praleisi jas pro ausis, neįgyvendinsi, pats būsi kaltas. Vadinasi, turi mokėti klausytis ir išgirsti, ko jie iš tavęs tikisi. Kaip vienas iš tokių įsiklausymų į lankytojų norus ir gimė projektas "Perdaryta tekstilė". Jo sujudinti žmonės iki šiol neša mums senovines lovatieses, rankšluosčius, juostas, o mes prikeliame visą tą jų protėvių palikimą naujam gyvenimui.

– Ar visa tekstilė, kurią atneša žmonės, būna tinkama prikelti antram gyvenimui?

– Deja, ne... Kartais pasitaiko, kad plonytė medžiaga tiesiog drykste dryksta rankose, tad baisu su tokia ką nors daryti. Tuomet patariame tą širdžiai mielą prisiminimą saugiai padėti į gražią dėžutę ir kartkartėmis išsitraukti, pasigėrėti.

Praktika daro savo, tad jau nesunkiai atskiriu, iš kurio rankdarbio dar galima kažką išspausti, o su kuriuo jau reikia elgtis labai pagarbiai ir atsargiai. Sykį teko persiuvinėti vieno tarpukario fotelio gobeleną. Oi, kiek vargo buvo... Bet užtai padarėme tikrą meno kūrinį.

Džiugu, kad vis dėlto didžioji dalis tų sevovinių gėrybių būna naujut naujutėlės – saugiai gulėjusios ilgus metus mamų, močiučių kraičių skryniose. Štai neseniai gavome vieną užsakymą padaryti kažką gražaus iš močiutės audėjos palikimo – net širdis džiaugėsi tas kruopščiai kryželiu siuvinėtas servetėles, staltiesėles rankose laikant... Visos jos kaip naujos atrodė.

– Ar paprastai žmonės žino, ką norėtų iš tų močiučių rankdarbių daryti?

– Dažniausiai ne... Atneša, parodo ir klausia patarimo. Kaip žinote, pagal pirmąją specialybę esu vaikų gydytoja. O pagal antrąją – Londono KLC dizaino mokyklos absolventė – taigi, šiek tiek susijusi su menais (juokiasi). Kai pati pritrūkstu idėjų, kviečiuosi kitus šio amato profesionalus. Drauge ieškome geriausių sprendimo būdų.

Kitą kartą dar ir geriau, kai žmogus neturi idėjų, nes kartais tų idėjų šimtai, o galimybių iš daikto kažką išspausti – nulis... Smagu, kai žmogus, atnešęs rankdarbį, mumis pasitiki ir leidžia fantazuoti, daryti savo nuožiūra. Tuomet iš gražiausių, kokybiškiausių senos staltiesės ar lovatiesės vietų gimsta daug naujų servetėlių, staltiesėlių, pagalvėlių arba vienas koks originalus stalo, lango ar lovos uždangalas.

– Kaip manote, kodėl žmonėms tik dabar prireikė ryšio su protėviais per senus tekstilės rankdarbius? Ar tai tvaraus gyvenimo būdo apraiškos, o gal labiau istorinės praeities su brangiais giminės žmonėmis išsaugojimas?

– Manau, kad šiai bangai įtakos turėjo ir pandeminė situacija, karantinai. Žmonėms staiga atsirado daug laiko, ėmėsi tvarkyti namus, sodybas; versti sandėliukus. Ir netikėtai juose atrado lobių lobius... Dažniausiai pas mus užsukę su tokia senelių skryniose rasta tekstile pasakoja, kad feisbuko puslapyje pas kažką matė, kaip gražiai mokame tuos daiktus atnaujinti. Ir kad jie patys kažko panašaus norėtų.

Dar viena priežastis – tai visą pasaulį supurčiusi ekologinė banga (kuri mane be galo džiugina), taip pat ir noras pažinti, išsaugoti savo šaknis per giminės paveldą. Svarbu ir stilingo interjero paieškos... Juk mūsų pasiūtos pagalvėlės, takeliai puikiai tinka net prie santūriai modernaus skandinaviško stiliaus. Jie taip pat puošia sodybas, kurias lietuviai įsirengia ne prasčiau nei savo tikruosius namus.

– Kaip jaučiatės judvi su mama, vos ne kasdien čiupinėdamos tikrų žmonių gyvenimus, jų istorijų fragmentus? Turbūt ne vieną užsakymą palydi ir ne mažiau įdomus pasakojimas?

– Visko būna. Seniai su mama supratome, kad, visų pirma, turime būti geros klausytojos. Parduotuvių šiandien pilnas visas internetas, bet gyvo, nuoširdaus bendravimo ten nėra... Todėl mes mėgstame artimą ir nuoširdų ryšį su žmonėmis, kurie mumis pasitiki ir patiki mums brangiausius savo daiktus – senolių atminimą.

Visokių istorijų prie puodelio arbatos išgirstame. Vienos jų linksmina, kitos, priešingai, ašarą išspaudžia. Bet jau niekada nepalieka abejingų. Dažnai mūsų atnaujintą senovinę tekstilę žmonės pamato pas savo draugus, kaimynus. Patinka. Išsiklausinėja, kas ir kaip. Tada ir patys panašių grožybių, kurias galima perdirbti, randa. Taip pas mus ateina ir vėl draugų ratas išsiplečia.

Astos Kavaliauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Žinau, kad rengiate lino edukacijas, mokote tradicinio japoniško furošikio meno iš lietuviško lino. Ar savo įgudusia akimi pastebite, kuo senasis linas nuo dabartinio skiriasi? O gal nesiskiria?

– Skirtumas tikrai yra. Kur linas, augintas ir austas rankiniu būdu Lietuvoje prieš 100 metų, o kur dabartinis linas – fabrikinis. Mano galva, šių dienų linas, nors ir kaip kokybiškai naujomis technologijomis apdirbtas būtų, bet 100 metų tikrai netvers.

Kartais žmonės atneša mums daiktą ir sako, kad jiems nereikia, bet išmesti gaila. Tuomet atnaujiname ir priglaudžiame salone.

O dar didelis džiaugsmas mums, prisiėmusioms atsakomybę už seno daikto naują veidą, suvokti, kad niekada negali žinoti, kuo baigsis jo rekonstrukcija. Kartais ir pačios savo akimis netikime, kad taip gerai pavyko (juokiasi). O kai dar klientai atsiunčia nuotraukų ir pamatai, kaip moderniai tas daiktas viename ar kitame interjere atrodo! Tuomet tikrai sunku patikėti, kad čia toji pati seniena, kurią – sudilusią ir aptriušusią – prieš keletą savaičių rankose laikei!

– Tai kiekvieno seno daikto istorija – kaip atskiras įdomus nuotykis?

– Na, taip… Prašau žmonių, kad būtinai atsiųstų tų nuotykių įrodymų, t.y. nuotraukų, kur ir kaip mūsų atnaujintas daiktas buvo panaudotas. Vieni pažadą tesi, kiti pamiršta. Bet ir be daiktinių įrodymų matome, kad šitoji veikla puiki ir rankdarbius vertinantiems lietuviams labai reikalinga! O mudvi su mama išvis jaučiamės kaip kokios stebukladarės, išpildančios pačias gražiausias žmonių vizijas ir svajones.

Patikėkite, susiūti nesudėtinga. Kur kas sudėtingiau parinkti tinkamas medžiagas, jų faktūras, spalvas; atrinkti tinkamus naudoti senienų fragmentus. Tai jau įdirbio klausimai.

Kartais žmonės manęs klausia, ar negalima būtų tų senienų panaudoti ant drabužių. Hmm… Ne visada tai įmanoma. Nes drabužį nešiojant yra didesnė trintis. Ne visi sendaikčiai gali ją atlaikyti. Saugiau juos paversti mažiau trinties patiriančiomis interjero detalėmis. Beje, garsūs pasaulio dizaineriai, kaip ir mūsų Juozas Statkevičius, ne kartą savo kolekcijose plėtojo šią rankdarbių temą.

– Jau daugelį metų jus sieja graži draugystė su Tekančios Saulės šalimi Japonija. Gal šią senų rankdarbių atnaujinimo idėją pasufleravo koks pažįstamas japonas?

– Ne, ne… Ten labiau vyrauja šilko tekstilė. O siuvinėjimas, manau, pas juos atėjęs iš Vakarų. Turiu vieną mintį, susijusią su Japonija, – noriu senus, bet puikios kokybės gryno šilko kimono, parsivežtus iš ten, perdaryti į stilingus bluzonus. Turint omeny Japoniją ir japonus, tai jie dėl antro daiktų gyvenimo išvis padūkę.

– Ar jūsų namuose yra panašiai atnaujintų močiučių, promočiučių siuvinių, kurie, kaskart į juos žiūrint, virpintų širdį, keltų ypatingų emocijų?

– Rankdarbių yra, tik jie dabar gyvena jau ne mūsų namuose, bet Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje. Padovanojome muziejininkams XIX a. pabaigą menančių nertų servetėlių, keletą pagalvių užvalkalų. Tai vis mūsų prosenelių darbai. Tesiilsi jie muziejuje. Tesigroži jais žmonės, kuriems rūpi istorinis lietuvių paveldas. O mes panašių grožybių prisižiūrime kasdien (juokiasi).

Linksma gimtadienio apklausa

Prašau Astos užbaigti sakinius.

Gimtadienis pavasarį yra geriau nei gimtadienis žiemą.

Blogas pirkėjas yra tas, kuris neturi idėjų.

Geras pirkėjas yra tas, kuris dalijasi viskuo, ką turi pats, – idėjomis, draugais, kontaktais, pažiūromis.

Salono "Jaukūs namai" TOP prekė: šypsena!

Jaukių namų siela yra Dalia (mano mamytė), bet aplink ją dar sukasi daugybė jai padedančių žmonių – dukra Asta, dizaineriai, siuvėjai, klientai, draugai.

"Jaukių namų" salono kredo – "Arčiau žmonių!"

Jei prakalbėtų salono sienos, papasakotų daug įdomių istorijų. Dažnai dirbame kaip psichologų tarnyba arba kaip nemokami Japonijos gidai.

Draugystė su japonais yra pats šauniausias mūsų nuotykis!

Asta Kavaliauskaitė pati panaši į japonę, nes… (skamba garsus juokas – past.). Aš visai nepanaši į japonę (juokiasi). Mano mama net ne japonė! Nors gerai! Gal truputį ir panaši… Kai skridau į Japoniją pirmą kartą, man net nedavė pildyti emigracijos anketos, skirtos visiems europiečiams. Tai gal rimtai panaši?!

Gimtadienio proga linkiu salonui daug gerų draugų!

Apie tekstilės dabartį ir ateitį buvo diskutuojama Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Tekstilės katedros, mininčios 80-ies metų jubiliejų, surengtoje tarptautinėje virtualiojoje konferencijoje "Tekstilė ateičiai", moderuotoje menininkės Donatos Griciūtės-Jutkienės, kurioje pranešėjai iš Baltijos šalių, Skandinavijos ir Jungtinės Karalystės dalijosi savo įžvalgomis ir prognozėmis, kokias žemes tekstilė užkariauja šiandien ir kokių viršukalnių ji sieks rytoj.

Praeitis ir dabartis

Pranešime "Tekstilė ateičiai" prof. Ieva Krūmina (Latvija) teigė, kad pastaruosius du naujojo tūkstantmečio dešimtmečius tekstilės menininkų kūryboje dominuoja politinių, socialinių, ekonominių įvykių pasaulyje refleksijos, svarbia ir kvestionuojama tema kūryboje yra ekologija. Koncentruodamasi į tai, kas vyksta dabartyje, tekstilė negali pati stovėti vietoje, todėl interdiscipliniškumas ir tarpdiscipliniškumas yra vienos ryškiausių jos savybių.

Vis dėlto, būdama dabarties atspindžiu, tekstilė permainingame šiuolaikybės kontekste tvirtai laikosi ant savo fundamento: tradicijų, etninio paveldo, amatų. Tai nenutolina tekstilės nuo asmeninio santykio su žmogumi, todėl, keisdama savo išorinius pavidalus (biotekstilė, zero-waste tekstilė, elektrotekstilė ir kt.), ji išlieka artima kiekvienam. Siekdami pusiausvyros tarp fundamento, jo formuojamų vertybių išlaikymo ir dabarčiai būdingo žvilgsnio į ateitį, tekstilės kūrėjai susiduria su iššūkiais, tačiau juos visus įveikia.

Universali kalba

Tekstilė, pati būdama fundamentu, sykiu yra ir plačia erdve menininkų eksperimentams, vaizduotę sujungiantiems su realybe.

Pranešime "Tekstilė, sauganti mūsų žmogiškumą / Pirmyn į praeitį" VDA KF Tekstilės katedros vedėja doc. Monika Žaltauskaitė-Grašienė, akcentuodama, kad tekstilė yra žmogiška / žmogui skirta medija, pagrindė savo teiginį, kad, visų pirma, jai suvokti reikia jausmo, dažnu atveju ji net nereikalauja loginio paaiškinimo. Atkartodama natūralios, žmogų supančios aplinkos medžiagiškumą, spalvas, faktūras, ji geba visada būti labai arti žmogaus, todėl tekstilės kūrinio suvokimas, patyrimas be jausmo yra neįmanomas.

Tekstilės medijoje, gretinant realu su nerealu, sena su nauja ir pan., sukuriamas nauja medžiaga, galinga priemonė menininko rankose, žadinantis ne tik fizinius žiūrovo pojūčius, bet pasiekiantis ir jo psichiką, netgi dvasią. Tekstilė – universali kalba, reziumavo M.Žaltauskaitė-Grašienė.

Nykstantis identitetas

Bergeno universiteto prof. Timas Parry-Williamsas (Norvegija) savo pranešime "Tekstilė ateičiai" atskleidė kitokią žvilgsnio į šiuolaikinę tekstilę perspektyvą, akcentuodamas, kad tekstilės identitetas trinasi, nes kūrinio pagrindas yra jo idėja, ne vizuali forma.

Viena iš savybių, išskiriančių tekstilės mediją ir išliekančių labai svarbia kūrėjams, tai jos taktiliškumas, kurį šiuolaikiniai menininkai jungia su skaitmeninėmis technologijomis, hibridinėmis praktikomis. Kūrėjai eksperimentuoja su tekstile, ieškodami vizualių formų, kurios išreikštų jų siekį reflektuoti ir tai, kas vyksta šiuolaikiniame pasaulyje, ir perteikti savo perspektyvą, atskleisti unikalų savo balsą. Šiuolaikiniai menininkai, gilindamiesi į identiteto, lyties, santykių, feminizmo, seksualumo ir pan. temas, įtaką darant pandemijai, kuri juos paskatino atkurti ryšius su pamatinėmis vertybėmis, praeities paveldu, dabartį išnaudoja savęs pristatymui pasauliui, savo išskirtinumui atskleisti. Tekstilės medija jiems tampa kalba, kuri yra girdima net skubančio pasaulio kakofonijos fone.

Protestas prieš tempą

Ir vis dėlto kokia tekstilė, būdama sykiu ir universalia, ir transformatyvia medija, bus ateityje?

Pasak pranešimą "Neapibrėžtumas. Trūkumas ar privalumas?" skaičiusios VDA doc. Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės, ateityje tekstilėje dominuos ekologija ir tvarumas. Vis svarbesnis darysis menininko darbas su esamomis medžiagomis, jas dekonstruojant, o ne naujų kūrimas. Ryški dabarties tendencija – organinių medžiagų naudojimas mene, ir toliau išsilaikys. S.Inčirauskaitės-Kriaunevičienės nuomone, lėtasis menas taps protestu prieš greitą gyvenimo tempą.

Emocionali, protinga, atsakinga – tokia, pasak I.Krūminos yra ateities tekstilė, į kurią pažvelgti galima interaktyvioje tarptautinėje, konferenciją lydinčioje tekstilės meno parodoje "Šiuolaikinis mąstymas, tekstilinis pamatymas", iki gruodžio 7 d. eksponuojamoje virtualiojoje "IRGIgalerijoje".

Parodoje dalyvauja: prof. Włodzimierzas Cyganas, doc. S.Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, doc. M.Žaltauskaitė-Grašienė, prof. I.Krūmiņa, doc. Krista Leesi, prof. Aet Ollisaar, prof. Laima Oržekauskienė, prof. T.Parry-Williams, prof. Anna Tegeström-Wolgers, prof. Alice Kettle, vizualiųjų menų prof. emeritė Janis Jefferies.

Praktinės delmonų dirbtuvės

Rugpjūčio–spalio ketvirtadieniais Klaipėdos etnokultūros centre (Daržų g. 10) rengiamos delmono kūrimo dirbtuvės „Mano delmonas“.

Užsiėmimai skirti tiems, kurie norėtų susikurti tradicinį rankdarbį – tekstilinį krepšelį, Mažojoje Lietuvoje vadinamą delmonu.

Tradicinės tekstilės siuvinėtoja Irena Ungaro padės pasirinkti siuvinėjimo techniką, pamokys dygsnelių, medžiagos sukirpimo, delmono konstravimo, siuvimo. Užsiėmimai vyks ketvirtadieniais Etnokultūros centro Tradicinės tekstilės galerijoje.

Kūrybinės dirbtuvės / Organizatorių nuotr.

Sukurti delmonui prireiks kelių susitikimų. Kiekvienai pamokai būtina registruotis tel. (8 46) 312 113. Dalyvių skaičius ribotas. Užsiėmimai mokami.

Sodų ir keramikos magija

Rugpjūčio 24–26 dienomis 17 val. Klaipėdos etnokultūros centro keramikos dirbtuvėse vyks sodų pynimo dirbtuvės, kurias ves tradicinių amatų meistrė klaipėdietė Margarita Macijauskienė.

Užsiėmimų dalyvius ji supažindins su šiaudinių sodų tradicija, kuri yra įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, pamokys pasiruošti žaliavą pynimui bei susikurti po nedidelį sodą savo namams.

Kūrybinės dirbtuvės / Organizatorių nuotr.

Rugpjūčio 24, 31 dienomis Klaipėdos etnokultūros centre įsikurs juodosios keramikos dirbtuvės. 11 val. ir 17 val. vyks lipdymo užsiėmimai, 13.30 val. ir 15 val. – molio žiedimo pamokos.

Kūrybinės dirbtuvės / Organizatorių nuotr.

Užsiėmimai mokami. Dalyvių skaičius ribotas. Būtina registracija tel. 8 (46) 312 113.

Tekstilę margins augalais

Rugpjūčio 27 d. 17.30 val. Klaipėdos etnokultūros centre vyks tekstilės marginimo augalais dirbtuvės, kurias ves Kristina Šoriene.

Pasak edukatorės, Lietuvos gamtoje gausu natūralių spalvų ir augalų raštų dovanų, kurias galima išradingai panaudoti ir pritaikyti savo kasdienybėje, buityje ar kūryboje.

Dirbtuvių dalyviai sužinos, kokiomis spalvomis tekstilę nudažo pievų, laukų augalai ir pasidarys augalų antspaudus ant medvilninės medžiagos, iš kurios vėliau bus galima pasiūti maišelį dovanėlei, arbatžolėms laikyti ar takelį savo mylimam arbatos staleliui.

Kūrybinės dirbtuvės / Organizatorių nuotr.

Užsiėmimas mokamas. Dalyvių skaičius ribotas. Būtina išankstinė registracija tel. 8 (46) 312 113.

Tradicinių dainų klube

Antradieniais 18–20 val. Klaipėdos etnokultūros centre laukiami visi norintieji šiltai ir skambiai praleisti vakarą.

Tradicinių dainų klube dainuojamos visų regionų dainos, o jų tematika, žanrai priklauso nuo kalendoriaus, – pamažu sukant metų ratą ir dainuojant tradicinių švenčių bei darbų dainas.

Ateiti kviečiami visi – nėra reikšmingas nei amžius, nei dainavimo patirtis. Prisijungti prie jau susiformavusio dainininkų būrio galima bet kurį antradienį.

Renginys nemokamas.

Sutartinės ir elektronika

Rugpjūčio 27 d. 19 val. Meno kieme vyks jungtinis folkloro grupės „Šalavija“ ir elektroninės muzikos kūrėjo „Girių dvasios“ koncertas. Šis projektas – tai gyvai atliekamų sutartinių ir elektroninės muzikos sintezė.

„Girių dvasios“ – įvairių elektroninės muzikos projektų autorius, kūrėjas Evaldas Azbukauskas. Tarp daugybės įkvėpimo šaltinių svarbią vietą jo kūryboje užima ir baltiškoji kultūra. „Girių dvasios“ išleido ne vieną albumą, kuriame elektroninės muzikos kompozicijos derinamos su tradicinės muzikos atlikėjų įrašais.

Šiame koncerte skambėsiančios gyvai atliekamos sutartinės susipins su E. Azbukausko elektroninės muzikos garsais. Senąsias lietuvių polifonines giesmes, sutartines atliks grupė „Šalavija“ iš Vilniaus.

„Šalavija“ – keturių moterų grupė, kurią šiuo metu sudaro etnomuzikologijos studijas neseniai baigusios ar tebestudijuojančios folkloro aistruolės. Dainininkės domisi ir siekia perteikti kuo autentiškesnę sutartinių atlikimo specifiką, vokalines, dialekto subtilybes. Vengdamos didelių vokalinio atlikimo interpretacijų bei siekdamos kuo tiksliau perteikti senąjį polifoninių giesmių skambesį, jos pateikia savitą požiūrį į tradicinės muzikos bei kitų muzikos žanrų jungtį. Grupėje gieda Eglė Kašėtienė, Greta Andriuškaitė, Greta Gražulytė ir Rūta Vyšniauskienė.

Įėjimas – laisvas.