Mėgino išsisukinėti

„Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, tačiau tai nereiškia, kad bet kada sumastęs gali priklijuoti žmogui sunkių nusikaltimų etiketes vien dėl to, kad jo pažiūros kitokios. Šis teismo sprendimas dar kartą primena visuomenei, kad asmeniniai įsitikinimai ar tolerancijos stoka nesuteikia teisės kitų murkdyti į purvą“, – sakė byloje nukentėjusiai pusei, VšĮ Anglų kalbos studijai ir A. Paunksnei-Ignotei, atstovavęs advokatas Vaidas Rakauskas, „Averus“ asocijuotasis partneris.

Teismas ne tik įpareigojo pažeidėją viešai paneigti jo paskelbtas žeminančias ir tikrovės neatitinkančias žinias, bet ir atlyginti neturtinę žalą tiek privačiam, tiek juridiniam asmeniui – iš viso per 9 tūkst. eurų.

Tiesa, net ir įgyvendindamas teismo sprendimą, T. Baranauskas prieš paneigimo tekstą feisbuke dar kartą mėgino pateisinti savo žeminantį poelgį ir permesti kaltę kitiems.

Svarbu: V. Rakausko teigimu, šis teismo sprendimas dar kartą primena visuomenei, kad asmeniniai įsitikinimai ar tolerancijos stoka nesuteikia teisės kitų murkdyti į purvą. / V. Rakausko asmeninio archyvo nuotr.

Nutarė netylėti

„Kai penkiolika metų dirbi su paaugliais, kai stengiesi sukurti erdvę, kurioje saugu ir kiekvienas jaučiasi priimtas, kur niekam neįdomu, tu žydas, juodaodis ar gėjus, nes tai nėra svarbu. Kur gali kalbėtis su nesusireikšminusiais vadovais apie viską, kas tau rūpi, net ir tai, kas smaugia iš pačios giliausios gelmės, – ir tada ateina celofaninis drimba murzinais batais ir iššūdina visą tavo dūšią. Ką tada darai?“ – savo feisbuko paskyroje viešai rašo A. Paunksnė-Ignotė, atvirai dalydamasi patirtu reputacijos juodinimu. Ji priduria, kad nutarė šmeižto nepalikti be atsako ir pirmąkart gyvenime kreipėsi į teisininką.

Nesuteikia teisės

Anot teismo, feisbuko asmens profilio nuotraukų paviešinimas su užrašu „vaikų tvirkintojai“ ir juridinio asmens svetainės ekrano nuotrauka su užrašu „vaikų tvirkinimo stovyklos organizatorius“ bet kuriam vidutinio išprusimo žmogui yra suprantami kaip įžeidžiantys. Teismo vertinimu, akivaizdu, kad tai yra tiesioginis siekis pasišaipyti, sumenkinti asmenį, susieti jį su tikrovės neatitinkančia informacija apie sunkaus pobūdžio nusikaltimą ir sukelti jo atžvilgiu neapykantą. Jokių įrodymų ar liudijimų, pagrindžiančių šmeižiančius teiginius, T. Baranauskas teismui pateikti negalėjo.

9 tūkst. eurų – tiek turi sumokėti mokslininkas, supainojęs vaikų tvirkinimo epitetus su žodžio laisve.

„Homofobijos apraiškų šiek tiek mažėja, bet neapykantos tebelieka daug. Kai kurie leidžia sau, prisidengdami neva žodžio laisve, viešai drabstytis kaltinimais apie vaikų tvirkinimą feisbuke ar kitur. Teisme tokiems klaviatūros ereliams prispaudus uodegą, šie staiga ima savo kaltinimų išsižadėti ar juos pudruoti. Kuo dažniau matysime, kad šmeižtas susilaukia griežto atsako teisme, tuo atsakingiau mokėsime pažaboti liežuvį. Pats geriausias vaistas nuo homofobijos – paploninti pažeidėjo piniginę“, – sakė advokatas V. Rakauskas.

Priminė skirtumus

Advokatas dar kartą visiems priminė, kuo nuomonė skiriasi nuo žinios ir kas yra žodžio laisvė. Ji nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – neapykantos ar diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.

„Nuomonė yra subjektyvi, asmeninė ir ji nepateikiama kaip faktas. Jeigu vis dėlto nuomonė pateikiama kaip faktas ar žinia ir žemina kito asmens garbę ir orumą – didelė tikimybė sulaukti ieškinio. Pastebiu, kad kuo toliau, tuo labiau žmonės linkę savo reputaciją ginti teisme ir įžeidžių nepagrįstų kaltinimų nebenuleidžia negirdomis, o reikalauja už juos atsakomybės“, – sakė advokatas.

Tvarios mados iniciatyva „Upcycled by LT” šiais metais šiuolaikinės mados mylėtojams pateikia dar vieną „upcycling“ metodu kurtą kolekciją, skirtą rudens-žiemos sezonui.

Šiais metais vykusioje „Mados Infekcijoje” žiūrovai galėjo išvysti naujosios šaltajam sezonui skirtos eksperimentinės kolekcijos anonsą. „Naujausios drabužių linijos idėja ir pagrindinė mintis susiformavo iš noro platesnei auditorijai pristatyti pakartotinį panaudojimą kaip kostiumo projektavimo metodą, drąsiai šnekėti apie tvarią madą, atkreipti vartotojų dėmesį į tai, ką ir kaip dėvime. Todėl pagrindinis kolekcijos įvaizdis turi daug simbolinių reikšmių, atspindinčių šiandien itin aktualias temas: subtilių spalvų troškimą, perėjimą nuo tamsos iki šviesos, iš žiemos sąstingio į pavasario prabudimą“, – prisimena vienas iš „Upcycled by LT” pradininkų Tomas Baranauskas (Thom Bara).

Šaltajam sezonui dizaineriai gerokai praplėtė savo asortimentą, kurį be jau matytų kailinių papildė bomber stiliaus striukės, paltai, taip pat drabužiai iš audinių: suknelės, kelnės, švarkai. Tarp aksesuarų mados mylėtojai galės rasti kailines rankines bei įvairius gaminius iš odos.  Urbanistines – militaristines uniformas primenantys ansambliai, postsovietinių drabužių,  kurie įrodo, jog gaminiai sukurti iš gamybinių likučių yra lygiaverčiai gaminamiems iš naujos žaliavos ir verti vartotojų dėmesio. Dizaineriai pastebėjo, kad po kurio laiko kolekcijos praranda aktualumą ir pirkėjo dėmesį bei prasitaria, jog klientų laukia trys kolekcijos dalys. Kol kas jie galės pamatyti tik pirmąją, o likusias laiko paslaptyje bei žadina smalsumą.

Kaip teigia „Upcycled by LT“ iniciatyvos pradininkai Vida Strasevičiūtė ir Thom Bara, šios kolekcijos kūrimą lydėjo iššūkiai. Pakartotinio panaudojimo esmė – kolekcijoje naudoti medžiagas, kurios kažkur ar kažkokiu būdu tapo nereikalingais likučiais ar atraižomis.

„Pirmasis iššūkis, su kuriuo susidūrėme, – gauti medžiagų atraižų Lietuvoje. Norėdami išlaikyti aukštus audinių kokybės standartus nusprendėme ieškoti galimybių gauti Lietuvos pramonės įmonių likučius. Džiaugiamės suradę įmones, patikėjusias mūsų idėjomis. Modeliams iš audinio buvo naudojami UAB „Lelija" gamybos likučiai, UAB „Omniteksas" trikotažo likučiai bei MB „Vilko studija" odos ir kailio atraižos“, – apie gamybos procesą pasakoja V. Strasevičiūtė.

Gavę medžiagų likučius, dizaineriai pasinėrė į kūrybinę dalį, kurioje taip pat laukė antrasis išbandymas. Laikantis „upcycling” metodo, drabužiai turėjo gimti iš turimų resursų. „Pagal tradicinį mados mechanizmą dizaineriai visų pirma išsirenka ir įsigyja medžiagas, o mes iš esamų audinių turėjome sukurti norimos kolekcijos vaizdą. Visa dizainerių komanda pasiskirstėme darbais: vieni kūrė bendrą kolekcijos kryptį, kiti siuvo kostiumus iš audinių likučių ar viršutinius drabužius, aksesuarus iš kailio ir odos atraižų. Labai norime padėkoti visiems prisidėjusiems, o ypatingai Marijai Kilčiauskaitei, Ingai Jurkevičiūtei bei Linai Žvirblytei“, –prisimena T. Bara.

„Upcycled by LT” kolekcijų reklaminių kampanijų idėja  taip pat paremta „upcycling” principais – sugrįžti į įvairias Lietuvos vietas, jas pateikiant naujai. Tai padaryti dizaineriams padeda fotografai Miglė ir Markas Cechanovičiai.

„Fotografuoti pavasario-vasaros sezono reklaminę kampaniją vykome į Kauno apylinkėse esančia Dubravos rezervatinę apyrubę. Ji garsi savo saugomais pelkynais bei nuolat atliekamais biologiniais tyrinėjimais. Šioje vietoje, pavyzdžiui, yra vienintelis Lietuvoje vabzdžiaėdis augalas – saulašarė. Įkvėpti įstabaus Lietuviškos gamtos grožio, nusprendėme ir antrąją kolekciją fotografuoti netikėtoje Lietuvos vietoje. Šaltajam sezonui pasirinkome daugumos mėgiamus kurortus – Palangą bei Šventąją. Fotografavome visiems gerai pažįstamose vietose, tokiose kaip Jono Basanavičiaus gatvė ar Zuzanos Pranaitytės „Žvejo dukros" skulptūros, ar senojo Šventosios molo. Tikimės, mados mylėtojai jas pamatys naujomis akimis”, – viliasi dizainerė V. Strasevičiūtė.

Tvarios mados iniciatyva „Upcycled by LT” – tai dizainerių ir menininkų sąjunga, kuri ne tik siūlo profesionalius mados dizaino produktus, bet ir ugdo vartotojų žinias apie atsakingą, beatliekę gamybą, vartojimą. Jau antrus metus gyvuojantis tvarios mados projektas stebina išrankius klientus. Naujausius iniciatyvos modelius galima išvysti Gedimino pr. 9, GO9 prekybos centre, LOCALS.LT parduotuvėje.

Projektas „Upcycled by LT“ – tai dizainerių ir menininkų sąjunga, kuri ne tik siūlo profesionalius mados dizaino produktus, bet ir ugdys vartotojų žinias apie atsakingą beatliekę gamybą, vartojimą.

Projekto pagrindas – medžiagų grąžinimas į vartojimo ratą.

Viena iniciatyvos pradininkių, dizainerė Vida Strasevičiūtė, pabrėžia, jog projektas, labiau nei norą pirkti, skatina prisidėjimą prie geresnio rytojaus. Pasak dizainerės, esminis „upcycling“ principas yra beatliekė gamyba ir didesnis vertės sukūrimas.

„Drabužiai, aksesuarai, įvaizdžiai ar kiti pristatomi kūriniai, – absoliučiai arba didžiąja dalimi gaminami iš to, kas dėl įvairių priežasčių yra išėję iš vartojimo rato. Audinių, kailių, odos pavyzdžiai, likučiai, atraižos. Tai, kas liko nereikalinga arba užmiršta, bet puikiai tinka kurti ir atkurti vertę žmogui. Beatliekė ir atsakinga gamyba, kurioje kiekvienas narys nuo siuvėjo iki dizainerio yra svarbus“, – apie naujai Lietuvoje atsiradusi gamybos metodą pasakoja V. Strasevičiūtė.

Vėluojama mados industrijoje

Dizainerė V. Strasevičiūtė, viena iš pirmųjų mados dizainerių Lietuvoje pradėjo kalbėti apie „upcycling“ metodą. Užaugusi mamos darbe mergina matydavo, kiek kailio atraižų lieka, o iš jų siuvami drabužiai, nepriklausomai nuo to, kad žmogus įdeda netgi daugiau darbo, yra parduodami kur kas pigiau.Tuomet kūrėja suprato, kad pirmuoju smuiku griežia rūbo dizainas, nes kailis, nors ir nevientisas, vis vien išlieka kailiu.

Po stažuotės pas vokiečių dizainerį Danielį Krohą, kuris kuria „upcycling“ metodu, V. Strasevičiūtė nusprendė pristatyti tai ir Lietuvoje, rašydama magistro studijų tiriamąjį teorinį darbą Vilniaus dailės akademijoje.

Drabužiai, aksesuarai, įvaizdžiai ar kiti pristatomi kūriniai, – absoliučiai arba didžiąja dalimi gaminami iš to, kas dėl įvairių priežasčių yra išėję iš vartojimo rato. Audinių, kailių, odos pavyzdžiai, likučiai, atraižos. Tai, kas liko nereikalinga arba užmiršta.

„Lietuvoje kiek vėluojame su naujovėmis – visame pasaulyje vyksta ne tik Eko mados savaitės, bet ir atidaromi butikai, prekiaujantys tik „upcycling“ metodu sukurtais drabužiais bei aksesuarais. Pavyzdžiui, pagal 2009 m. „Mintel” ataskaitą apie etinę madą tvarios mados pardavimai Didžiojoje Britanijoje per penkerius metus padidėjo keturgubai, lyginant su 2008-aisiais išaugo nuo 40 mln. svarų iki 175 mln svarų“, – pasakoja dizainerė.

Suvienijo skirtingus menininkus

Skirtingus menininkų braižus ir stilius po vienu stogu vienija būtent „upcycling“ metodas. Pirmąją šio projekto kolekciją pristato daugelio tarptautinių mados dizaino konkursų dalyvis, jaunųjų mados dizainerių konkurso „Injekcija 2015“ nugalėtojas, Vilniaus dailės akademijos magistrantūros studentas ir dėstytojas, dizaineris Tomas Baranauskas (prekės ženklas „Thom Bara“). Jo „Upcycled by Thom Bara“ 2016 metų rudens/žiemos siūlymas – kailiniai. Pagaminti iš kailio gabaliukų, jie ne tik išlaiko savo šilumines savybes, tačiau faktūrų ir siluetų žaismu laužo nusistovėjusį kailinių stereotipą.

Šio dizainerio kailinių kolekciją jau galima rasti „Locals.lt“ parduotuvėje, prekybos centre GO9, Gedimino pr. 9, Vilniuje.

Netrukus savo „upcycled“ dizainą pristatys ir kiti projekto dalyviai – dizainerės Inga Jurkevičiūtė, V. Strasevičiūtė ir menininkė Lina Žvirblytė.

Šiemet suėjo lygiai 750 metų nuo Lietuvos karaliaus Mindaugo nužudymo. Ar šis įvykis apvertė aukštyn kojomis tolesnę Lietuvos istoriją? O ir ką apie jį žinome? "Mindaugo valdymas – diplomatinių ryšių plėtojimo laikotarpis. Būtent dėl šios priežasties mes, istorikai, apie Mindaugo valdymą žinome gerokai daugiau nei apie kitus valdovus – ypač iki Mindaugo", – "Vilniaus dienai" teigė istorikas Tomas Baranauskas.

– Lietuvis didžiosios kunigaikštystės (LDK) kunigaikštį ir karalių Mindaugą Lietuvoje jau įprasta vadinti Lietuvos valstybės kūrėju. 1263 m. LDK valdovas buvo nužudytas. Kokią reikšmę Mindaugo nužudymas turi? Ar pakeitė (ir kaip) šis įvykis LDK istorijos raidą?

– Kalbant apie Mindaugo nužudymą, artimoje perspektyvoje šis įvykis sukėlė politinę krizę LDK. Po Mindaugo žmogžudystės buvo dar keli nužudymai. Nužudytas pats Mindaugo žmogžudystės organizatorius Treniota, paskui Mindaugo sūnus Vaišelgas. Reikėjo laiko, kol viskas grįžo į senas vėžes.

Manyčiau, svarbu tai, jog laikotarpis po Mindaugo žmogžudystės buvo labai reikšmingas dėl to, kad būtent tuo metu vyko didysis prūsų sukilimas, tačiau Lietuva šiuo atveju dėl vidaus suirutės negalėjo paremti prūsų. Faktiškai buvo prarasta proga išstumti vokiečių ordiną iš nemažos dalies ordino kontroliuotos teritorijos.

– Kalbant apie XIII a., ką mes iš tiesų žinome apie to meto įvykius? Ar turime patikimų šaltinių, iš kurių galėtume daryti prielaidas apie nužudymo motyvus, organizatorius ir kitus svarbius to meto veikėjus? Galbūt istorikai tik interpretuoja įvykius?

– Šaltiniai gana aiškiai viską pasako, kitaip sakant, juose įvardijami organizatoriai, taip pat iš šaltinių galima spręsti ir apie nužudymo motyvus.

Gan tiksliai žinoma, kad nužudant Mindaugą dalyvavo (žinoma, sunku pasakyti, ar savo rankomis žudė) Daumantas, kurį Mindaugas įžeidė, nes atėmė iš jo žmoną. O už Daumanto nugaros stovėjo kiek įtakingesnė ir galingesnė figūra, kuri rėmė Daumantą ir jį skatino. Tai buvo Treniota.

Deja, tikrieji Treniotos tikslai buvo visai kitokie, nei išėjo po žmogžudystės. Treniota pats skatino Mindaugą remti sukilimus prieš vokiečių ordiną, juose dalyvauti, o Mindaugas šiuo atveju buvo pasyvesnis ir ne visuomet pritarė Treniotos veiksmams. Tad Treniota sugalvojo gan brutaliu būdu išspręsti problemą. Tačiau problemos neišsprendė, o ją tik padidino ir galiausiai pats buvo nužudytas.

– Mindaugo epocha ir jos reikšmė Lietuvos istorijai. Kokia ji?

– Dažnai įsivaizduojama, kad Mindaugas Lietuvos valstybę ir sukūrė. Aš manau, kad iki Mindaugo Lietuvos valstybė egzistavo, o Mindaugas ją valdė po tam tikro krizinio laikotarpio atkurdamas valdžią. Neabejotinai Mindaugo nuopelnu galime vadinti tai, kad jis sugebėjo užmegzti diplomatinius santykius ne tik su Volynės kunigaikštyste, tačiau ir su vokiečių ordinu bei popiežiumi.

Taigi, Mindaugo valdymas – diplomatinių ryšių plėtojimo laikotarpis. Būtent dėl šios priežasties mes, istorikai, apie Mindaugo valdymą žinome gerokai daugiau nei apie kitus valdovus – ypač iki Mindaugo. Juk visi pagrindiniai šaltiniai yra tie, kurie buvo užrašyti užsienyje, o užsienyje Mindaugas buvo žinomas gerokai labiau būtent dėl tų išplėtotų LDK ir kitų kraštų santykių.
– Tad galima sakyti, kad LDK istorijos puslapis nuo Mindaugo maždaug iki didžiojo kunigaikščio Gedimino, taip pat garsėjusio diplomatiniais įgūdžiais, valdymo yra blankus, nes tuomečiai Lietuvos valdovai stokojo ryšių su užsieniu.

– Iš dalies taip. Gediminas dėjo nemažai diplomatinių pastangų. Tik nesakyčiau, kad tarpas tarp Mindaugo ir Gedimino yra visai tuščias. Šiuo laikotarpiu neabejotinai buvo du iškilūs asmenys – tai didieji kunigaikščiai Traidenis ir Vytenis. Tarp jų buvo trumpiau valdžiusių valdovų, bet iš tiesų mažoka šaltinių apie juos, ypač apie Traidenį.

Galbūt dėl to, kad tuo metu buvo mažiau diplomatijos, daugiau karinių veiksmų. Tačiau nesakyčiau, kad Traidenis nepalaikė diplomatinių santykių, kaip valdovai iki Mindaugo. Jis tęsė Mindaugo tradiciją, palaikė tiek diplomatinius santykius, tiek kariavo. Nebuvo daroma arba viena, arba kita.

– Grįžtant į mūsų laikus, Lietuvos viešojoje erdvėje neseniai buvo keliamas klausimas – ar Baltarusija vieną dieną nepareikalaus iš Lietuvos grąžinti Vilniaus, nes mūsų ir baltarusių istorijos supratimas gan skiriasi, ypač kalbant apie LDK. Kaimynai sako, kad LDK istorija – jų istorija, Lietuva, žinoma, sako, kad LDK – Lietuvos. Kaip jūs vertinate tokius, pavadinkime, istorinius, politinius bei tapatybinius ginčus?

– Na, kaimynėje Baltarusijoje nuo pat SSRS griūties išvakarių plito kalbos, esą lietuviai – tai vos ne baltarusiai, kad LDK – senovinis Baltarusijos pavadinimas. Kitaip sakant, vyravo tendencija tapatinti LDK su dabartine Baltarusija.

Visos šios teorijos turi gana skirtingų ir įvairių atmainų. Dalis jų nukrypsta į gan civilizuotas Baltarusijos tapatybės paieškas, nors kartu yra daug agresyvių teorijų, teigiančių, jog Vilnius – senoji Baltarusijos sostinė. Šiuo atveju sakoma, kad Stalinas neteisėtai grąžino Lietuvai Vilnių, kaip istorinę Baltarusijos sostinę, o Lietuva – tai viso labo Žemaitija.

Iš panašių teorijų gali kilti įvairių teritorinių pretenzijų. Jų būta Baltarusijoje iki Aliaksandro Lukašenkos atėjimo į valdžią.

LDK didysis kunigaikštis ir karalius Mindaugas

– Manoma, kad Mindaugas gimė apie 1200 m. Nuo 1236 iki 1253 m. jis buvo LDK didžiuoju kunigaikščiu, o nuo 1253 iki 1263 m. – karaliumi.

– Lietuvoje Mindaugo vainikavimo Lietuvos karaliumi diena yra Lietuvos Respublikos valstybinė šventė.

– Dažnai Mindaugas vadinamas Lietuvos valstybės įkūrėju, tačiau daugelis istorikų profesionalų su šia hipoteze nesutinka. Pasak jų, tokia idėja prieštarauja daugeliui istorinių šaltinių. Jie teigia, kad Lietuvos valstybė gyvavo jau nuo 1200 m. ar net IX–XII a.

– Istoriniuose šaltiniuose Mindaugas pirmąsyk paminėtas 1219 m. kaip vienas iš kelių Lietuvos žemės kunigaikščių, kurie sudarė Lietuvos ir Haličo-Voluinės valstybių taikos sutartį.

– Tiesa, nežinoma, kaip Mindaugas tapo didžiuoju kunigaikščiu, nors teigiama, kad tai galėjo nutikti 1236 m.

– 1251 m. Mindaugas gavo popiežiaus Inocento IV palaiminimą krikštui.

– Vainikuoti karaliumi Mindaugą popiežius įpareigojo Kulmo vyskupą Heinrichą Haidenreichą. 1253 m. liepos 6 d. arba birželio 29 d. Mindaugas ir jo žmona Morta buvo vainikuoti.

– 1263 m. rudenį Mindaugą (kartu galbūt ir jo sūnus Ruklį bei Rupeikį) nužudė suokalbininkai. Iškart po Mindaugo žūties Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Treniota, kaip sako istorikai, vienas iš sąmokslo organizatorių.