„Traviatų“ idėja vystyti pradėta dar ruošiantis Lietuvos operos šimtmečiui, ne kartą keitėsi ir kūrybinė komanda. Galiausiai opera patikėta į režisieriaus Artūro Areimos ir kompozitoriaus Maximiliano Oprishkos, daugeliui žinomo slapyvardžiu FUME, rankas. Artėjant premjerai, pasikalbėjome su jais, o taip pat ir viena iš dokumentinės medžiagos rinkėjų Inga Sanakojevaite.

– Artūrai, Maximilianai, ar tema nebuvo gluminanti?

Artūras Areima (A.A.): Ne, tikrai ne. Maždaug prieš penkerius metus pats norėjau statyti spektaklį panašia tema, jis turėjo vadintis „Plaštakės“. Jau turėjau nemažai medžiagos ir buvau gilinęsis į temą. Taip sutapo, kad dabar irgi statau spektaklį panašia tema. Man įdomu buvo išgirsti pačius žmones, tai, kaip jie vertina save ir savo aplinką, kaip joje jaučiasi. Norėjome juos atskleisti, parodyti, kad nėra taip, kaip įsivaizduojame – jog jiems tik sunku, jie yra priversti, jie yra aukos. Siekėme pažvelgti iš kitos pusės.

Maximilianas Oprishka (M.O.): Tema labai sudėtinga, viena vertus, dėl to, kad Lietuvoje ji stigmatizuota, kita vertus, dėl to, kad reikia rasti tinkamą priėjimą. Negali apie tai kalbėti per daug linksmai, nes gali atrodyti tarsi šaipytumeis, tačiau negali visko nušviesti ir labai tamsiai, nes tai būtų klišė. Teko dirbti „pilkojoje zonoje“, atrasti specifinę nuotaiką. Noriu tikėti, kad mums pavyko rasti aukso vidurį. Žinoma, ten, kur naudojama dokumentinė medžiaga, yra ir nemažai gyvenimiško absurdo, į kurį galima pažiūrėti su šypsena. Bet po humoru slepiasi daug nepatogumo, kontraversijos. Tad nežinau, ar tema sukrečia, glumina, bet ji yra sudėtinga.

– Inga, labai įdomu sužinoti, kaip ieškojote žmonių, kurie sutiktų dalintis savo patirtimis?

Inga Sanakojevaitė (I.S.): Kadangi mūsų, kaip ir, turbūt, daugelio aplinkoje, tuo užsiimančių žmonių nėra, išnaudojome visus būdus, kokius tik buvo įmanoma įsivaizduoti. Tiek gyvai, tiek tam tikrose vietose, tiek internetu ar telefono skambučiais. Ieškojome informacijos taip, kaip ieško žmogus, kuris nežino, kaip jos ieškoti.

– O suradus, ar žmonės noriai dalinosi? Visgi tema delikati.

I.S.: Bent jau man susidarė įspūdis, kad žmonės – gana tiesmuki. Jeigu jie nori pasidalinti savo istorija, aiškiai tai ir parodo. Vos vienas kitas žmogus sutiko, o tada pradingo. Didžioji dalis pašnekovų dalinosi noriai ir mielai, nes jie retai turi galimybę pakalbėti šiomis temomis.

A.A.: Manau, žmonės panoro kalbėti, nes mūsų priėjimas buvo atviras. Nedarėme kažkokio tyrimo – tiesiog norėjome atverti jų pasaulį, jį parodyti tiems, kurie nežino, arba į jį žiūri neigiamai, nurašo žmones. Klausydamiesi istorijų, girdėjome, kokie žmonės perka jų paslaugas. Tie patys, kurie juos labiausiai smerkia. O kalbintieji turbūt norėjo ištransliuoti savo pasaulį ir parodyti, kad jis nėra baisus.

– Ar kalbinant jautėte, kad žmonės kažkiek cenzūruoja save?

I.S.: Kadangi visi žinojo, jog medžiaga bus tik audio formatu, nefilmuosime, didelės savicenzūros nejautėme. Kalbintieji iš anksto buvo informuoti, kad pokalbis – anoniminis, jų tapatybė neviešinama ir nebus viešinama niekada. Tai leido jiems atviriau dalintis.

– Apie ką kalbintieji pasakojo daugiausia? Ar dalinosi istorijomis, kaip atsidūrė ten, kur yra? O gal ir labai intymiomis detalėmis?

A.A.: Stoties moterys tarsi šiek tiek save kaltino. Pasakojo, kad nenorėjo čia atsidurti, o atsidūrė dėl tam tikrų aplinkybių, dabar yra priklausomos, todėl toliau dirba šitą darbą, nors ir nenori. Kiti visai savęs nekaltino – jiems jų darbas patinka, jie nori tai daryti, supranta, ką suteikia kitiems žmonėms.

I.S.: Vieni buvo labiau linkę dalintis pačia veiklos specifika – kas vyksta jų darbe, kokia pati paslaugų teikimo specifika, kokie žmonės pas juos ateina. Kitiems rūpėjo pasidalinti emocija, matėsi, kad jiems svarbu papasakoti, kaip jaučiasi. Dalis kalbintųjų labai ilgai su niekuo apie savo veiklą nekalbėjo ir jiems buvo įdomu pasakoti bet ką, atsakyti į visus klausimus, net ir tuos, kurie neliečia jų profesijos. Klausytis buvo labai įdomu, nes žmonės kalbėjo vedami skirtingų paskatų.

Darbas mūsų kalbintų žmonių gyvenime užima skirtingą vietą, kaip ir bet kurių kitų žmonių. Vieni neturi jokio laisvalaikio, gyvena depresijoje, jausdami nuolatinį nerimą, nelaimingi. Kitiems darbas užima tik nedidelę dalį jų gyvenimo, jie yra laimingi, užmezgę laimingus santykius, sukūrę šeimą, turintys daug kitų užsiėmimų.

– Ar didelė dalis šių žmonių, ypač, paslaugų teikėjų, yra sukūrę šeimas? Jei taip, ar šeimos žino, kuo jie užsiima?

I.S.: Dalis yra užmezgę laimingus santykius ar sukūrę šeimas, dalis, žinoma, ne. Antrosios pusės taip pat skirtingai – vienų žino, kitų – ne. Labai priklauso nuo aplinkybių.

– Galbūt teko susidurti su pasakojimais, kur būtų minima seksualinė prievarta?

I.S.: Apie seksualinę prievartą atvirai nepasakojo niekas. Tačiau klausantis žmonių, kurie yra pirkę sekso paslaugas, tam tikrus dalykus gali interpretuoti įvairiai. Jeigu vyras perka sekso paslaugas, jis iš moters tikisi tam tikrų dalykų. Atvirų pasakojimų nebuvo, bet šioje srityje prievarta turbūt egzistuoja neišvengiamai ir kai ką galima perskaityti tarp eilučių.

– Kaip keitėsi požiūris, daug laiko praleidus su sekso paslaugų teikėjais, taip pat vartotojais, juos kalbinant? Kaip keitėsi, dirbant su šia dokumentine medžiaga?

M.O.: Man įdomiausia buvo tai, kaip veikia šių žmonių vidinis pasaulis. Daugelio jų priešistorė labai panaši, ši dalis tarsi aiški, ar bent jau galime ją nuspėti. Įdomiausia, kad daugeliu atvejų, jų pasaulis nėra toks tamsus, kaip mes galvojame. Jie gyvena savo gyvenimą, dirba savo darbą, turi savo vietą visuomenėje.

I.S.: Stengiausi neturėti kažkokio įsivaizdavimo, stereotipų apie žmones. Tačiau rinkdama šią medžiagą supratau, kad mano pačios baimė kalbėti yra didesnė nei kalbintųjų, tų, apie kuriuos bandome jautriai kalbėti. Išties, stereotipai yra mūsų, o ne jų pusėje. Jie kalba apie mus, o ne juos. Mums baisu paskambinti telefonu, nors tie žmonės visai nebijo atsiliepti, kalbėti ir atvirai dalintis.

– Nuoroda į G. Verdi operą – akivaizdi ir esminė. Kiek klasikinės „Traviatos“ bus „Traviatose“?

A.A.: Gerai žinome, ką reiškia traviata – tai puolusi moteris. Tiesą sakant, kai pats Verdi norėjo statyti operą šia tema, ji buvo cenzūruojama, nebuvo galima kalbėti atvirai. O dabar „Traviata“ yra nepaprastai romantizuota – esame pamiršę, apie ką Verdis norėjo kalbėti, ir ramiai per Naujuosius kartu dainuojame „Pakelkim taurę linksmybės“. „Traviatas“ norėjome pastatyti kaip opoziciją, kuri neneigia, o primena, apie ką „Traviata“ išties pasakoja, ir kaip opera atrodytų šiandien. Be romantinių užuominų, nesislepiant, o ypač atvirai pasakojant apie tuometines kurtizanes ar šiandien sekso paslaugas teikiančius žmones.

M.O.: Garso atžvilgiu, „Traviata“ atsispindi garso mastelyje. Prieš imdamasis kurti, perklausiau keletą klasikinės „Traviatos“ versijų, perskaičiau originalų Dumas kūrinį. Nenorėjau, kad tai būtų pilnai elektroninė opera. Siekiau, kad bent masteliu kūrinys primintų klasikinę operą, turėtų jai būdingų bruožų.

– Ar „Traviatos“ – tik meno kūrinys, ar daugiau – socialinis veiksmas?

A.A.: Jos turi socialinio projekto skonio, tačiau yra skirtos tam, kad pasaulis, klausydamasis Verdi „Traviatos“, prisimintų, ką girdėjo „Traviatose“, ir tai padėtų klasikinę operą išgirsti kitaip – giliau, per šiandienos prizmę.

M.O.: Norėjau, kad opera skambėtų kaip visavertis meno kūrinys, tačiau kartu ji transliuoja labai rimtą socialinę žinutę. Sekso paslaugų sritis stipriai stigmatizuota ir menkinama, nors patys tyliai tyliai už uždarų durų veikiame viską, ką tik norime. Atpsimetame, kad kažkas mums labai amoralu, nepriimtina, purvina, tačiau jei tik turėtume absoliučią laisvę, tuo patys naudotumėmės ir pumpuotume sau adrenaliną. Tad „Traviatos“, kartu, yra ir žvilgsnis į mūsų pačių dviveidiškumą.

Tarptautinė operos „Traviatos“ premjera – spalio 22 d., šeštadienį, 18 ir 20 val., Menų spaustuvės Juodojoje salėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius)

Kauno scenoje ši opera su nedidelėmis pertraukomis skambėjo visą 100-metį – keitėsi statytojai, solistai, scenografijos. Nesikeitė tik visų pamėgta muzika ir kaskart išgyvenama psichologinė drama, kurioje atsiskleidžia kompozitoriaus gyvenamojo laikotarpio aplinka ir jausmai, suprantami ir jaudinantys visais laikais.

Kiekvienas „Traviatos“ pastatymas turėjo savo išskirtinių žymių. Senesnieji išlikę tik archyviniuose kadruose ir įrašuose. Todėl 100-mečio retrospektyva, supažindinanti su visais teatre buvusiais „Traviatos“ pastatymais, patraukia daugelio žiūrovų dėmesį teatro fojė operos pertraukų metu.

Simboliškai virš scenoje vykstančio veiksmo kabantis laikrodžio mechanizmas – pagrindinis sceninis akcentas, paliekantis erdvės choreografiniams intarpams ir masinėms scenoms.

Šią visame pasaulyje populiarią ir įvairiai interpretuojamą operą statyti atrodytų paprasta, tačiau ir sudėtinga siekiant atrasti ir atskleisti kažką naujo. Todėl žinant, kad šį kartą damos su kamelijomis trapų gyvenimo epizodą atskleisti pakviesta choreografė ir baletmeisterė Anželika Cholina, dėmesys naujam pastatymui dar labiau sustiprėja. Operos kūrėjų komandoje – ir dirigentas Ričardas Šumila bei scenografas Marijus Jacovskis.

Simboliškai virš scenoje vykstančio veiksmo kabantis laikrodžio mechanizmas – pagrindinis sceninis akcentas, paliekantis erdvės choreografiniams intarpams ir masinėms scenoms. Ir solistams, kurie išskiria šią „Traviatą“ iš ankstesnių savo jaunatviškumu ir maloniai nuteikiančiomis perspektyvomis.

Puikios abi Violetos – Gabrielė Bukinė ir Agnė Stančikaitė, suvaldžiusios premjerinį jaudulį ir įtikinamai kuriančios Violetos vaidmenį – tiek solo, tiek duetuose ir kituose ansambliuose. Violetos mylimasis Alfredas – naujomis vokalo galimybėmis klausytojus nudžiuginęs Egidijus Bavikinas, atsakingai ir kryptingai brandinantis savo personažą, bei Tomas Pavilionis, jau kūręs šį vaidmenį Klaipėdos muzikiniame teatre.

Alfredo tėvą Žoržą Žermoną ankstesniame Kauno teatro pastatyme  dainavęs ir įvairiuose Lietuvos bei užsienio operos teatruose jį dainuojantis Laimonas Pautienius savo solidžia scenine patirtimi suteikia pasitikėjimo ir tą patį vaidmenį kuriantiems jaunesniems kauniečiams solistams (Andrius Apšega ir Žygimantas Galinis).

Iš antraplanių išryškintas Violetos tarnaitės Aninos vaidmuo (Kristina Siurbytė ir Ieva Vaznelytė), pabrėžiantis vidinį abejingumą Violetos kančioms ir tirpstančiam gyvybingumui. Empatijos nedemonstruoja ir daktaras Grenvilis (Giedrius Prunskus ir Joris Rubinovas), dar labiau atskiriantis Violetą nuo gyvojo karnavalu kunkuliuojančio pasaulio. Visos operos emocinė kulminacija išryškėja trečiojo veiksmo scenoje Alfredui ir jo tėvui atvykus į Violetos namus. Ar ir jų empatija Violetos tragizmui apsimestinė? Palikime apie tai spręsti žiūrovui.

Būtent toks gaivus žvilgsnis į „Traviatos“ turinį labiausiai tinka mėgavimuisi be dėmesį nuo muzikos atitraukiančių perteklinių vaizdo detalių.

Pastatymo režisierė A.Cholina pasirinko tradicinį operos perteikimo būdą. O juk kiek pasaulyje pastatyta „Traviatos“ operų, bandant pagrindines idėjas priartinti ir atskleisti įvelkant operą į nūdienos aplinką ir šiuolaikinius apdarus! Tačiau būtent toks gaivus žvilgsnis į „Traviatos“ turinį labiausiai tinka operos Lietuvoje jubiliejui paminėti ir mėgautis be dėmesį nuo muzikos atitraukiančių perteklinių vaizdo detalių.

Žinant A.Cholinos šokio teatro spektaklius, natūraliai kyla klausimas apie choreografijos epizodus operoje. Stebint spalvingus čigonių ir matadorų šokius belieka apgailestauti, kad G.Verdi, rašydamas operą, neįtraukė jų daugiau.

Orkestro polėkį suvaldyti bando dirigentas R.Šumila, vadovaujantis ir viso spektaklio muzikiniam vyksmui. Pirmosiose premjerose paprastai pasitaiko tobulintinų dalykų ansambliuose ar tarp orkestro ir dainininkų, bet pastatymo branda netruks ateiti, kai operoje visi dirba nuoširdžiai ir atsakingai. O Kauno valstybiniame muzikiniame teatre būtent taip ir yra.

Įkandin italų kūrėjų statytos „Traviatos“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, sekė paprastesnis, bet tikrai ne kuklesnis lietuvių kūrėjų variantas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT), žiūrovams pristatytas gruodžio 26–27 d. Ilgai brandintas ir lauktas Anželikos Cholinos režisūrinis debiutas operoje pateikė gana natūralistinę interpretaciją, kurioje Violetos istorija atsiskleidė jautriai ir įtaigiai.

Kūrinio nemirtingumo priežastys

G.Verdi „Traviata“ – viena dažniausiai pasaulyje statomų operų, tad yra gerai pažįstama ne tik operos profesionalams, bet ir mėgėjams. Natūralu, kad eidamas į kiekvieną „Traviatos“ premjerą įvairios kultūrinės patirties žiūrovas turi savų lūkesčių ir neišvengiamai naujas operos interpretacijas lygina su jau matytomis.

Ne paslaptis, kad dalis lietuviškos publikos laukė taip išsiilgtos tradicinės „Traviatos“. Nors tradiciškumo sąvoka šiame kontekste tiksliai neapibrėžiama, nesunkiai galima numanyti, kad turima omenyje puošnios pūstos suknelės, diademos, autentiška XIX a. aplinkos scenografija, muzikinėje interpretacijoje išryškinta bel canto linija, – trumpai tariant, labiau akį nei sielą ir protą maloninanti ištaiginga XIX a. vidurio operos scenos estetika.

G.Verdi, kurdamas „Traviatą“, turėjo kitų tikslų – tikroviškai atskleisti tikros moters tikrą istoriją. Tai sufleruoja ir operos partitūra, kuri, palyginti su amžininkėmis, yra kiek paprastesnė, atlikėjams kelianti daugiau meninių nei techninių užduočių.

Dermė: A.Cholinos režisuotoje operoje susitelkiama į pasakojamos istorijos tragizmą, kurį sustiprina žiūrovų dėmesio neblaškantys režisūriniai, scenografijos pasirinkimai. / M. Aleksos nuotr.

A.Cholinos interpretacija sufleruoja, kad operos režisūroje ir atlikime tikroviškumas ir natūralumas skleidžiasi toli gražu ne per operos veiksmo perkėlimą į šių dienų aplinką. Nors „Traviata“ buvo sukurta 1853-iaisiais, kai tikrovėje legali kurtizanės ir buržuazijos atstovo meilė buvo sunkiai įsivaizduojama, opera nagrinėja ir šiems laikams aktualias problemas – tėvų ir vaikų santykius, socialinio statuso svarbą, galų gale – visagalės meilės ir pasiaukojimo padarinius. Šie aspektai KVMT „Traviatoje“ artikuliuojami gana ryškiai ir patraukliai, čia komplimentų reikėtų skirti ne tik režisierei, bet ir muzikiniam vadovui, dirigentui Ričardui Šumilai, atlikėjams, kurių didžioji dalis vaidmenis „Traviatoje“ kūrė pirmą kartą.

Charakterių spalvos

Violetos personažas, kurį sukūrė Agnė Stančikaitė ir Gabrielė Bukinė, šiame „Traviatos“ pastatyme pateikiamas dinamiškai. Mizanscenose pasitelkta kūno plastika atskleidė personažo trapumą ir subtiliai perteikė emocijas, kartu personažui suteikė gyvybingumo ir tikroviškumo.

Skirtingas solisčių balso tembras ir vokalo traktuotė išryškino Violetų skirtumus. A.Stančikaitė, kurios koloratūros buvo ryškesnės ir labiau artikuliuotos, atsiskleidė kaip subrendusi, savimi pasitikinti ir koketiška Violeta, operos finale išryškinusi tragiškus išgyvenimus. G.Bukinės personažas pasirodė naivesnis, mergaitiškesnis, kartu ir trapesnis, o vokalinėse partijose labiau ryškėjo lyrika ir dainavimu perteikiamas subtilus liūdesys. Ir vaidyba, ir dainavimas skirtingais atspalviais atskleidė vidinę Violetos dramą, o kartu ir psichologinę gelmę, vengiant paviršutiniškų vokalinę techniką demonstruojančių efektų.

Dermė: A.Cholinos režisuotoje operoje susitelkiama į pasakojamos istorijos tragizmą, kurį sustiprina žiūrovų dėmesio neblaškantys režisūriniai, scenografijos pasirinkimai. / M. Aleksos nuotr.

Alfredas, kurį įkūnijo Tomas Pavilionis ir Egidijus Bavikinas, buvo gana santūrus, veikiau padėjęs ryškiau atsiskleisti Violetai nei pats savaime buvęs ryškus operos personažas. Labiau nei asmeniniai bruožai ryškėjo šio personažo santykis su Violeta, perteiktas skirtingai. Įtikino T.Pavilionio ir A.Stančikaitės aistra, suvaidinta įtaigiai, tačiau subtiliai. E.Bavikino kuriamo personažo globėjiškas santykis su scenos partnere G.Bukine atskleidė Violetos naivumą ir trapumą.

Blyškių charakterių nėra

Šiame „Traviatos“ pastatyme išties žavėjo pabrėžiami ne tik pagrindinių, bet ir kitų personažų santykiai, perteikti atlikėjams partneriaujant. Tai scenoje sukūrė operos veikėjams natūralią aplinką, o žiūrovui – tikroviškumo įspūdį. Kilo mintis, kad muzika šiame pastatyme nedominuojanti, tačiau ir netrukdoma jos klausytis – veiksmas scenoje padeda įsiklausyti, koncentruojantis labiau į atlikėjų perteikiamą emocinį krūvį nei vokalinius gebėjimus ar jų netobulumus.

Ir vaidyba, ir dainavimas skirtingais atspalviais atskleidė vidinę Violetos dramą, o kartu ir psichologinę gelmę, vengiant paviršutiniškų vokalinę techniką demonstruojančių efektų.

Ryškus šioje „Traviatoje“ Žoržo Žermono personažas, kuriam nepagailėta žiaurumo ir kontrolės. Gruodžio 26, 27 d. jį atliko baritonas Laimonas Pautienius, bauginamai griežtuose pasažuose atradęs ir šiek tiek jautrumo.

Vėliau teko išgirsti ir Andriaus Apšegos kuriamą Žoržą Žermoną, kurio bosui artimas balso tembras ir kapotos frazės šį personažą paverčia šiek tiek ironišku ir atstumiančiu. Tokia neįprasta Žoržo Žermono traktuotė dar labiau išryškina Violetos trapumą, neleistinos jos ir Alfredo meilės beviltiškumą, pastūmėjusį Violetos mirties link.

Reikėtų paminėti ir šiame pastatyme išryškintus Aninos (Ieva Vaznelytė ir Kristina Siurbytė), Floros (Kristina Siurbytė ir Gabrielė Kuzmickaitė) personažus, kuriems G.Verdi pagailėjo labiau išplėtotų savarankiškų muzikinių numerių. Anina ir Flora čia netraktuojamos kaip antraeilės veikėjos – jos kuria ryškų santykį su aplinka ir kitais operos personažais.

Dermė: A.Cholinos režisuotoje operoje susitelkiama į pasakojamos istorijos tragizmą, kurį sustiprina žiūrovų dėmesio neblaškantys režisūriniai, scenografijos pasirinkimai. / M. Aleksos nuotr.

Komplimentų norėtųsi skirti ir charakteringam Gastonui – Žanui Voronovui, Baronams – Raimondui Baranauskui ir Andriui Apšegai, Markizui – Žygimantui Galiniui, Daktarams – Giedriui Prunskui ir Joriui Rubinovui, Violetos tarnams – Martynui Stankevičiui ir Evaldui Konrackiui, Komisionieriams – Faustui Januškai ir Ričardui Karalevičiui.

Įkūnyta lemtis

Scenoje perteikiamą Violetos dramą paryškina ir į operą įtrauktas papildomas personažas – Mirtis, kurį sukūrė Rokas Spalinskas ir Gintaras Visockis. Šis personažas operos veikėjams nematomas, jis nekalba – stebėdamas ir kartais kontroliuodamas veikėjų likimus jis veikia kaip idée fixe, žavingai, tačiau užtikrintai flirtuojanti su Violetos likimu.

Kita vertus, Mirties personažo buvimas pasirodė ne visada iki galo pateisintas – ironiška, tačiau iš prigimties būdama paslaptinga, nuolatos žiūrovui matoma scenoje Mirtis paslaptingumo ėmė stokoti ar net kelti asociacijų su gražuoliu Džo Bleku (iš Martino Bresto filmo „Džo Bleko viešnagė“).

Beje, Mirties dalyvavimas Violetos istorijoje ne visai naujas ir originalus sprendimas – daktaro pavidalu jis dalyvavo 2005-ųjų Zalcburge, Willy Deckerio „Traviatos“ pastatyme. Aliuzijų į W.Deckerio sceninius sprendimus KVMT „Traviatoje“ galima aptikti ir daugiau, tačiau šie buvo interpretuojami savaip, nekopijuojant.

Dermė: A.Cholinos režisuotoje operoje susitelkiama į pasakojamos istorijos tragizmą, kurį sustiprina žiūrovų dėmesio neblaškantys režisūriniai, scenografijos pasirinkimai. / M. Aleksos nuotr.

Jautrus vizualumas

Netikėtai daug užduočių šiame pastatyme suteikiama KVMT choro (chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė) ir baleto artistams (choreografė A.Cholina) kurie užpildė nedidukę KVMT scenos erdvę ir spektakliui suteikė dar daugiau gyvybingumo ir dinamiškumo.

Kostiumų ir grimo dailininkė Olga Filatova-Kontrimienė spektaklio personažamas sukūrė elegantiškus kostiumus ir makiažą, kuriuose dominuojanti juoda ir raudona spalvos šiek tiek kontrastavo su jautriai atskleistu operos siužetu, tačiau kartu pabrėžė abstraktų istorinį laiką ir išryškino Violetos istorijos tragiškumą.

Spektaklio scenografijoje keičiančios spalvą kolonos (scenografas Marijus Jacovskis, šviesos dalininkas – Audrius Jankauskas) išryškino laiko kismą, o iš scenos gilumos į žiūrovą žvelgianti dama su kamelijomis, primenanti Safo iš Lesbos portretą, nuteikė šiek tiek feministiškai ir pasufleravo mintį, kad ši Violetos istorijos traktuotė – labai moteriška: elegantiška, subtili, jautri ir trapi.

Grįžtant prie tradiciškumo ir lūkesčių – prabangos XIX a. operos pastatymų estetikos šioje „Traviatoje“ nėra. Nėra ir primadoniškų vokalinių pasažų. Naujoji KVMT „Traviata“ – gana kamerinė ir šiuolaikiška. Sakytume, nesuardanti G.Verdi sumanymo operą traktuoti kaip natūralistišką tikrovės atspindį. Šis pastatymas skatina ne išsipusčiusiame operos vartojimo rituale įtvirtinti savo socialinį statusą, o atsigręžti į operos žanro esmę – apmąstyti muzika ir drama perteikiamą „Traviatoje“ pasakojamos istorijos prasmę ir aktualumą.

– Kaip dar prisistatytumėte be fakto, kad atliekate garsiosios Paryžiaus kurtizanės Violetos vaidmenį Giuseppe's Verdi operoje „Traviata“?

– Visų pirma turiu pasakyti, kad Violetos vaidmeniu ir visais šventiniais premjeriniais spektakliais dalijamės dviese su kolege Agne Stančikaite. Esu KVMT solistė. Violetos Valeri vaidmuo turėjo būti mano debiutinis, bet netikėtai prieš jį įsiterpė Gioacchino Rosini operos „Turkas Italijoje“ Donos Fiorilos vaidmuo. Meluočiau, jei teigčiau, kad jis nepadėjo man kurti Violetos charakterio.

Dar vienas mano amplua – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Muzikos akademijos dėstytoja. Šiuo metu mokau užsienio studentus dainavimo. Beje, tik šią vasarą pabaigiau magistro studijas. Buvau pakviesta į Karinos Novikovos spektaklį „Operos teatras“ Panevėžyje. Dėl užsitęsusio karantino jis tik dabar išvydo dienos šviesą. Vasarį debiutuosiu Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, kur Antonino Dvorako operoje „Undinė“ vaidinsiu Užsienio princesę.

Vos pradėjusi repetuoti „Traviatą“ aš kasdien jaučiu begalinį augimą – tobulėju ir kaip asmenybė, ir kaip atlikėja.

– 1920-ųjų gruodžio 31-ąją Kaune nuskambėjusi D.Verdi „Traviata“ tapo profesionalios lietuvių operos pradžia. Šiandien „Traviata“ ir vėl skamba Kaune, o jūs, Gabriele, esate šio įsimintino įvykio dalimi. Tad pirmasis tostas tebūna už svajonių išsipildymą ir muziką!

– Trauką muzikai pajutau ankstyvoje vaikystėje. Esu kilusi iš mažo Radviliškio rajone esančio Šeduvos miestelio. Jame veikė muzikos mokykla, bet buvau gana empatiškas vaikas, lakios fantazijos, todėl išsigandau draugų išgalvotų ir kiek hiperbolizuotų pasakojimų apie ten dirbančius mokytojus, kurie daužo per pirštus liniuotėmis, jei blogai pagroji (juokiasi).

Laimė, mokykloje turėjau nuostabią muzikos mokytoją Aureliją Meškauskienę, kuri įžvelgė manyje talentą ir nuolat skatino dalyvauti įvairiuose nacionaliniuose konkursuose, tokiuose kaip „Dainų dainelė“ ir kt. Visą mokyklinį periodą muzikavau gana intensyviai, tačiau labiau savarankiškai ir mėgėjiškai, kol dvyliktos klasės pradžioje neapsisprendžiau, kad noriu būti operos soliste. Tuomet susiradau korepetitorę Jolantą Narkienę Šiauliuose, kuri, pamačiusi mano užsidegimą, ryžosi padėti pasiruošti muzikologijos egzaminui. Kodėl sakau „ryžosi“? Nes tik labai drąsus pedagogas gali ryžtis išmokyti visą muzikologijos kursą per tris mėnesius, kurį moksleiviai mokosi kelerius metus. Ir man pavyko! Įstojau į valstybės finansuojamą vietą VDU Muzikos akademijoje Kaune.

Beje, mano ryšys su „Traviata“ atsirado jau nuo pirmo kurso. Pamenu, po dviejų mėnesių studijų mano dėstytoja profesorė Sabina Martinaitytė, išgirdusi, kaip aš dainuoju, pasakė: „Jaučiu, kad kada nors tau gresia dainuoti Violetą „Traviatoje“… Girdžiu pagal tavo balso spalvą.“ Nuo tada ji ėmė man duoti visokių balso pratimų, susijusių su Violetos partija. Paskui jos žodžiai pasimiršo, kol vieną dieną pamačiau kvietimą dalyvauti atrankoje į jubiliejinį „Traviatos“ pastatymą. Viskas taip gražiai sutapo: Lietuva minėjo profesionaliosios operos 100-metį, aš baigiau magistro studijas, perėjau atranką ir gavau Violetos vaidmenį. Ir dar tame teatre, kuriame ši opera buvo parodyta pirmą kartą! Pagaliau išsipildė mano dėstytojos žodžiai! Todėl visiems Naujųjų proga palinkėčiau nebijoti svajoti, nes kiekviena mintis turi nemenką galimybę išsipildyti – aš tai patyriau.

Ryžtas: VDU Muzikos akademijos auklėtinė į valstybės finansuojamą vietą pateko vos per tris mėnesius pasiruošusi muzikologijos egzaminui, o studijuodama du kartus tapo vardinės Prezidento Antano Smetonos stipendijos laureate. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Opera „Traviata“ Kaune buvo statyta daugybę kartų – 1931, 1952, 1966, 1984, 1999 m. Ar domėjotės, kokios solistės iki jūsų yra atlikusios Violetos vaimenį? Ar neslegia atsakomybė, kad jūsų Violeta Valeri negali būti prastesnė už anksčiau įkūnytas? Tad siūlau tostą už jūsų kolegas – teatro aktorius ir jų profesionalumą.

– Atsakomybė? Žinoma, kad slegia... Ypač, kai žinau, kad mano gerbiama dėstytoja, primadona Sabina Martinaitytė, irgi daugybę metų yra atlikusi šį vaidmenį. Ji žino kiekvieną niuansą, kas ir kodėl. Violetos personažą Kaune taip pat yra kūrusios ir kitos teatro primadonos – Raminta Vaicekauskaitė, Gitana Pečkytė, Violeta Sagaitytė ir kt. Daug ir įvairių būta pačios operos pastatymų – nuo tradicinių iki modernių.

Mano galva, ši jubiliejinė „Traviata“, kurta talentingos choreografės ir režisierės Anželikos Cholinos, yra išskirtinė. Violetą gaubianti mirties aura žiūrovą pasitinka nuo pat spektaklio pradžios ir lydi iki jo pabaigos. Režisierė neakcentuoja nereikalingų dalykų, o kreipia dėmesį į smulkias, bet lemtingas detales, daug kalba per simbolius. Ar žinote, kad Violeta turi realų prototipą – moterį, vardu Marie Duplessis, gyvenusią Paryžiuje iš tiesų? Ją supo realūs, tikrovėje egzistavę žmonės. Todėl visi personažai, vaidinantys spektaklyje, yra be galo svarbūs.

Spektras: G.Bukinės kuriama Violeta – be galo moteriška, jausminga, aistringa, spalvinga ir tikra. / M. Aleksos nuotr.

Šioje „Traviatoje“ draugiškai susitinka dvi operos solistų kartos – brandžioji ir jaunoji. Nepaisant amžiaus ir sceninės patirties skirtumo, mūsų santykiai nuostabūs. Vyresnieji kolegos visada pasirengę padėti, įkvėpti mums naujų minčių, kad bendras rezultatas atrodytų kuo geriau. Todėl vos pradėjusi repetuoti „Traviatą“ aš kasdien jaučiu begalinį augimą – tobulėju ir kaip asmenybė, ir kaip atlikėja.

– Kol dar nedainavote „Traviatoje“, kaip paprastai pasitikdavote Naujuosius metus – draugų būryje, šeimos rate, o gal kelionėje? Tebūna šis tostas už šeimą ir artimuosius, pas kuriuos visuomet skubame per šventes.

– Dažniausiai Naujuosius sutikdavau šeimoje – pačių artimiausių žmonių rate. Nes kažkodėl šventai tikiu posakiu, kad kaip sutiksi Naujuosius metus, tokie jie ir bus (juokiasi). Buvo keletas kartų, kai teko koncertuoti Naujųjų išvakarėse, bet vis tiek, prieš laikrodžiui mušant vidurnaktį, dar spėdavau sugrįžti pas šeimą. Kaip ji reagavo į mano ketinimą studijuoti operinį dainavimą? Kuo puikiausiai: visada mane palaikė, skatino tiek morališkai, tiek ir finansiškai. Matote, aš net pianinu mokiausi groti savamoksliškai – tik muzikos mokytojos dėka tobulinau savo muzikinį raštingumą. Kartais jie net labiau už mane tikėjo, kad svajonė dainuoti teatre išsipildys.

Ką vadinu savo šeima? Vyrą, brolius, tėvus. Esu ištekėjusi. Mano vyras Donatas Bukinas taip pat iš Šeduvos. Todėl per šventes abu grįžtame į savo gimtąjį kraštą. Visų pirma, pas mamą (aplankome ir tėtį, nes, deja, mano tėvai išsiskyrę), paviešime ir pas vyro artimuosius. Du broliai – vyresnėlis Klaudijus ir jaunėlis Dovydas – taip pat mano mylima šeima.

– Kokie gi Naujieji be tosto už patį tauriausią žmogišką jausmą – meilę?! Todėl pakelkime taures už Gabrielę ir Donatą, jau dvylika metų esančius kartu. Beje, kaip susipažinote?

– Įdomiai. Mokiausi septintoje klasėje. Donatas buvo dvejais metais už mane vyresnis. Nors dabar jis visai nesusijęs su muzika, bet pradėjome draugauti būtent per ją. Donatas buvo mano pats nemėgstamiausias žmogus visoje mokykloje. Kupinas optimizmo, ryškus, energingas, žodžiu, kompanijų siela. Dabar, kai pagalvoju, matyt, užgimstant meilei, žmogus ne iki galo supranta, kas su juo vyksta. Užlieja tokie stiprūs jausmai, kurių neatpažinęs gali smarkiai apsigauti. Artimiau susipažinome „Džia-da“ (džiazo) būrelyje. Kaip vėliau prisipažino, Donatas ten ėjo dėl to, kad galėtų praleisti daugiau pamokų (juokiasi).

Štai tada pažvelgiau į jį visai kitomis akimis. Netikėtai per muziką pamačiau to vaikino vidų – jautrų ir supratingą. Sutinku, kad mūsų meilė iš pradžių buvo paaugliška: bent jau taip į ją žiūrėjo tėvai ir pažįstami. Manė, pažais vaikai ir išsiskirstys. Bet atsitiko taip, kad kartu atlaikėme paauglystės išbandymus, kartu suaugome.

M. Aleksos nuotr.

Po mokyklos Donatas išsyk pasuko į Lietuvos kariuomenę, pradėjo dirbti Rukloje. Aš sužinojau, kad Kaune dėsto Liudo Mikalausko dėstytoja (tuo metu jis man atrodė kaip operos dievaitis) S.Martinaitytė – taigi studijų miestu pasirinkau Kauną.

Ar Donatas nepavyduliauja, matydamas mane meilės scenose? Tikrai ne... Jis moka adekvačiai tai priimti. Juk teatras – mano darbas, tad vaidmenų gali būti įvairių. Jis suvokia, kad scenoje ne jo žmona bučiuoja kitus vyrus, o jos kuriamas personažas. Todėl stengiuosi prieš kiekvieną spektaklį pasilikti daugiau laiko, kad spėčiau įsikūnyti į vaidmenį. Įvykus metamorfozei, nereikia eiti prieš savo pačios moralės principus.

– Paprastai meno žmonės būna visapusiškai gabūs – tiek dailei, tiek literatūrai, tiek muzikai. Tebūna dar vienas mūsų tostas – už kūrybiškumą. Kokiais dar talentais, be dainavimo, esate Kūrėjo apdovanota?

– Sutinku, kad menininkai dažnai būna gabūs viskam. Mes kartais su Donatu pajuokaujame, kad esu idėjos žmogus. Jei jau galvoje užgimė mintis, žūtbūt turiu ją įgyvendinti. Pamenu, vaikystėje labai daug piešdavau, net turėjau savo molbertą (mano tėtis taip pat gerai piešia, o vienas iš brolių studijavo Vilniaus dailės akademijoje). Vėliau svajojau būti aktore ir lankiau aktorinio meistriškumo būrelį pas tėčio seserį Izoliną Stanulienę. Kitąsyk sumąsčiau, kad noriu žongliruoti ir paprašiau tėvų specialių žongliravimo prietaisų. Bet čia jų kantrybė baigėsi ir jie pasiūlė iš pradžių pamėginti su mandarinais (kvatojasi). Iš mamos pusės perėmiau mezgimą – tiek virbalais, tiek ir nėrimą vąšeliu, siuvimą. Tarp kitko, turėjau net savo siuvimo mašiną! Dar mėgau namuose vaidinti scenas. Ką turiu omeny? Na, kai namiškiams stebint imi įsijausti į kokį nors vaidmenį, o jie nesupranta, ar tai vaidyba, ar vyksta iš tiesų. Prieidavau net iki alpimo scenų. Žiūrėdavau, kiek įtikinamai galiu jas suvaidinti.

– Violeta Valeri iš „Traviatos“ yra labai graži, moteriška. Deja, gyvename laikais, kai nebelieka lyčių, kaip ir vyriškos bei moteriškos aprangos, darbų. Moteriškumas skęsta tarsi šventinėje šampano taurėje išsikvėpę burbuliukai. Todėl su didžiu susirūpinimu noriu pasiūlyti tostą už moteriškumą!

– Tai išties aktuali tema. Neseniai skaičiau interviu su Agne Jagelavičiūte, kuri prognozavo, kad po keleto metų skirtumas tarp vyrų ir moterų išvis išnyks. Baisu… Man svarbu, kad vyras jaustų pagarbą moteriai, o moteris galėtų turėti nepriklausomą nuomonę, bet drauge savo elgesiu neskleistų perdėtos vyriškos energijos. Suprantate, ką turiu omeny? Šių dienų moterys nori būti laisvos ir nepriklausomos, bet paskui pyksta ant vyrų, kai šie neatidaro automobilio durelių ar nesielgia galantiškai. Tokiu atveju moteris turi ieškoti problemos savyje – gal ji paprasčiausiai nustojo skleisti moterišką energiją? Aš pati dar prieš kokius penkerius metus labiau mėgau vyrišką aprangą – dėvėjau kelnes, megztinį, avėjau vos ne vyriškus batus. Gal buvo kaltas studentavimo periodas? Dabar aš kur kas moteriškesnė: retai mane išvysite be suknelės ar sijono. Gal čia Violetos Valeri kaltė? Ši moteris ne tik graži, moteriška, bet ir labai intelektuali. Vyrams patinka, nes turi apie ką su ja kalbėti. Manau, ir šių dienų moterims intelektualumas nepakenktų.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Nors esate dar labai jauna solistė, bet galite daug kuo pasigirti. Gavote LR prezidentės Dalios Grybauskaitės padėką už tarptautinę muzikinę veiklą ir Lietuvos vardo garsinimą, pelnėte Vytauto Didžiojo universiteto, LR prezidento A.Smetonos vardo stipendijas. Visi šie įvertinimai – tik per begalinį darbštumą. Tad siūlau dar vieną tostą – už darbštumą.

– Su metais pradedu vis geriau save pažinti, tad matau, kad man nesvetimas perfekcionizmas. Ne visada jis padeda, dažnai netgi trukdo, nes nebeleidžiu sau ilsėtis. Kai tai darau, kaipmat imu save smerkti. Mokykloje ar pirmaisiais studijų metais dar turėdavau save spausti, kad eičiau kažką daryti, o dabar priešingai – turiu save stabdyti ir mokyti ilsėtis. Mano galva, žmogus yra tarsi baterija. Jei baterija išsikrauna ir nebesugeba įsikrauti, ją tiesiog išmeta į šiukšlyną. Vadinasi, jei aš neišmoksiu gerai įsikrauti, negalėsiu scenoje žiūrovams parodyti šimtaprocentinės kokybės.

– Pernai dėl kritiškos pandeminės situacijos Lietuvoje ir pasaulyje teatrų scenos liūdėjo. Naujuosius šventėme tyliai, su nerimu stebėdami augančius koronaviruso skaičius. Todėl tostas už sveikatą – tiesiog būtinas!

– Balsas – didžiausias mano turtas ir darbo priemonė. Klausiate, kaip jį saugau? Iš tikrųjų esu dėkinga Kažkam iš aukščiau, kad mano balsas netrapus, užtai ne visada jį tausoju. O reikėtų! Prieš kokį mėnesį buvo tokia intensyvi savaitė, per kurią daugiau dainavau, negu miegojau. Tai atsiliepė ir balso kokybei. Tąkart supratau, kad svarbiausias dalykas, kaip išlaikyti savo balsą šviežią, yra geras miegas, poilsis ir tyla. Bet kartais taip sunku išlaikyti tą tylą, kai balsas, rodos, pats lipa iš tavo gerklės (juokiasi). Kadangi repeticijos teatre vyksta nuo dešimtos ryto, tai spėju namuose, kavą gerdama, plaukus prieš veidrodį tvarkydama, jį prižadinti. Kol nuvažiuoju iki teatro iš savo namų Užliedžiuose – prasidainuoju. Vis dėlto svarbiausia pamoka, kurią neseniai išmokau, yra pajausti, kada gana. Jei vieną dieną balsas skamba puikiai, nereikia juo piktnaudžiauti ir mėginti išdainuoti viso gyvenimo kūrinius. Nes kitą dieną jo nebeliks. Negali vėjais švaistyti tos Dievo duotybės: turi išmokti balsą dozuoti. Ir jausti dėkingumą visatai už šią nepaprastą dovaną. Patikėkit, pervargimas yra kur kas didesnė bėda už peršalimą.

Nebijokite įsileisti meilę į savo širdį, net jei liksite įskaudinti ar nudegę. Patikėkite, šis paslaptingas jausmas vertas aukos.

– Dar besimokydama bakalauro studijose daug keliavote, dalyvavote įvairiuose projektuose, koncertuose, meistriškumo mokymuose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Gal pasiūlykime tostą už keliones?

– Žinoma. Gyventi užsienyje tikrai nenorėčiau. Bet išvykti keliems mėnesiams ar metams – kodėl gi ne? Tik man labai svarbu žinoti, kad grįšiu. Pavyzdžiui, 2018–2019 m. stažavausi Lenkijos didžiajame operos teatre (lenk. Teatr Wielki) Varšuvoje, kur tekdavo praleisti net po kelias savaites per mėnesį. Tokios išvykos praplečia akiratį, suteikia žinių, augina pasitikėjimą savimi, nors iš pradžių būna ir kiek nedrąsu, nerimą kelia kalbos barjeras ir kt. Vis dėlto grįžti iš svetur įsikrovęs naujos energijos, o jei dar koks muzikos profesionalas tave pagiria ar duoda vertingų patarimų... Ateinančiais metais visiems linkiu kuo daugiau kelionių ir kuo mažiau karantinų! O man? Smagiausia būtų ilsėtis šiltuosiuose kraštuose, kur nors tingiai prie jūros ar baseino, skaitant knygą, arba lošiant kortomis „Durnių“. Mėgstu šį žaidimą. Kadangi nuo vaikystės tėtis mane treniravo, tai moku visokių jo triukų ir paslapčių. Donatas žino, kad jei kurią dieną paprašau jo žaisti kortomis, vadinasi, tądien man reikia laimėti. Bent jau kortomis.

Drauge: paauglystėje gimusi Gabrielės ir Donato meilė išlaikė visus išbandymus. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kai dainuojame „Ilgiausių metų“, be sveikatos, laimės, džiaugsmo, dar linkime ir turtingų metų. Kokie turtai jums svarbūs?

– Pinigai man yra tik oraus gyvenimo priemonė. Turiu juos įdarbinti dėl aukštesnių tikslų – kad galėčiau kelti savo profesionalumą, kūrybiškumą. Tikrasis turtas man, visų pirma, yra šeima. Džiaugiuosi, kad turiu vyrą ir abu tėvelius. Didelis turtas – išmokti pajausti vidinę ramybę ir negalvoti apie rytojų. Tikėti, kad tai, kas tau lemta, įvyks savaime: nereikia to vaikytis, prašyti, reikalauti. Kai manęs paklausia, ar tikiu Dievą, pirmiausia mintyse man iškyla ne žmogaus pavidalas, o kažkas didingo, tarsi visa visata... Dar didžiulis turtas man, kaip ir Violetai Valeri iš „Traviatos“, yra meilė. Nebijokite įsileisti meilę į savo širdį, net jei liksite įskaudinti ar nudegę. Patikėkite, šis paslaptingas jausmas vertas aukos, nes meilė – vienintelė mūsų visatoje yra peržengusi visas laiko ir erdvės ribas. Įveikusi net pačią mirtį. Juk jei miršta tavo mylimas žmogus – tas jausmas niekur nedingsta. Meilė – didžiausias turtas tam, kuris nebijo jos įsileisti į savo širdį. Tad paskutinysis tostas – už laikui ir erdvei nepavaldžią meilę. Mylėkime ir būkime mylimi!

Naujausias, vainikuotas daugeliui sėkmę nešančiu skaičiumi, septintasis „Traviatos“ pastatymas Kaune žada pokylį KVMT scenoje. Čia choreografė, baletmeisterė Anželika Cholina debiutuoja kaip savarankiška operos režisierė.

„G. Verdi opera „Traviata“ – nuostabaus grožio kūrinys, ir man tai yra malonumo muzika. Pastatymo imtis yra didelis iššūkis bet kuriam režisieriui, nes tai dažniausiai statoma opera, kuri ne tik populiariausia tarp klausytojų, bet ir labiausiai apaugusi štampais. Todėl mano pagrindinė užduotis buvo scenoje sukurti prasmingą, jaudinančią istoriją, kuri kvėpuotų kartu su sentimentaliu dramatizmu prisotinta G. Verdi muzika“, – mintimis apie naująjį spektaklį dalinasi režisierė ir choreografė A. Cholina.

M. Aleksos nuotr.

Prie šio spektaklio dirba kūrybinė komanda: muzikinis vadovas ir dirigentas iš prigimties jautrus muzikai ir jai dėmesingas iki detalių – Maestro Ričardas Šumila.

„Jis – tikras teatro dirigentas, nes sugeba gyvai reaguoti į tai, kas vyksta scenoje ir kuria gilų ryšį ne tik su orkestru, bet ir su solistais. Džiaugiuosi ir mėgaujuosi darbu kartu ir tikiu šio pastatymo sėkme“, – atviravo A. Cholina.

Spektaklio erdvę suvaldė ir rafinuotą scenografiją sukūrė dailininkas Marijus Jacovskis. O artistus nuodėmės ir kraujo spalvomis papuošė kostiumų dailininkė Olga Filatova-Kontrimienė. Pulsuojančią bei gyvybingą atmosferą apšvietimu nutapė šviesos dailininkas Audrius Jankauskas. Operą, turinčią plačią emocijų skalę, diriguos ir maestro, profesorius Julius Geniušas, statęs prieš tai rodytą spektaklį ir „Traviatos“ partitūrą diriguojantis nuo pat savo karjeros pradžios Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Chorą kūrybinio sumanymo kryptimi veda chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė.

M. Aleksos nuotr.

„Traviata“ – opera, kurią žinome visi. Daugelis yra pažįstami su beviltišku tragizmu, slypinčiu šioje fabuloje. Tačiau kaip ir kitos įvairiuose literatūros šaltiniuose papasakotos meilės istorijos, taip ir ši aktualumo nepraranda niekada.

„Šis Verdi kūrybos perlas – viena iš tobuliausiai dramaturgiškai sukomponuotų operų. Joje atrasime labiausiai mums reikšmingas temas: meilę, nusivylimą̨, pasiaukojimą̨, tėvišką̨ globą, rūpestį̨, atleidimą̨, gailestį, todėl jos klausydamiesi išgyvename gausybę emocijų. Tikiu, kad naujasis spektaklis nuoširdžiomis statytojų komandos ir atlikėjų pastangomis šiuos jausmus atvers ir žiūrovų širdyse“, – teigia muzikinis vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila.

Vyrai ją myli už jausmingumą ir aistrą gyvenimui, o moterys žavisi jos drąsa ir ryžtu žengti į nežinomybę.

Įspūdžiais kuriant geidžiamiausios kurtizanės – Violetos personažą dalinasi ir solistės Agnė Stančikaitė bei Gabrielė Bukinė.

„Vyrai ją myli už jausmingumą ir aistrą gyvenimui, o moterys žavisi jos drąsa ir ryžtu žengti į nežinomybę. Ji eina per vidinius pragarus susitikdama su savo šešėliais. Ji atvira visoms patirtims, galimybėms ir priimanti tikrą meilę bei dar niekada nepatirtą džiaugsmą“, – pasakojo A. Stančikaitė.

„Violeta yra tas tikras žmogus su savo pykčiu, skausmu, liga ir tikra meile. Visų pirma ji išsiskiria tuo, nes savęs netausoja. Ji gyvena taip, tarsi kiekviena diena būtų paskutinė. Tačiau tuo bejėgišku metu atsiranda Alfredas ir įkvepia jai noro gyventi. Vėl tikėti, vėl kovoti už save ir savo sveikatą“, – papildė G. Bukinė.

M. Aleksos nuotr.

O solistai Tomas Pavilionis ir Egidijus Bavikinas vienbalsiai pripažino, jog šį kartą Alfredo personažas nebėra toks naivus ir paviršutiniškas.

„Čia jis yra tvirtas, ne tiek daug romantiškas kaip įprasta jį matyti, bet kartu labai aistringas, pavydus ir taip pat kažkiek išlepęs žmogus“, – sako solistas T. Pavilionis.

E. Bavikinas pasidžiaugė: „Tai mano labai lauktas vaidmuo. Alfredą nešiojuosi dar nuo studijų laikų ir esu be galo laimingas, turėdamas galimybę įkūnyti šį ikonišką vaidmenį. „Traviata“ – itin sąmoninga opera, kuri dėl to ir yra branginama visos Lietuvos“. Žoržo Žermono partiją dainuos solistas Laimonas Pautienius, kuris žavėjo klausytojus ir praėjusiame pastatyme, šį vaidmenį ruošia ir jaunieji teatro dainininkai Andrius Apšega bei Žygimantas Galinis.

M. Aleksos nuotr.

Glaustai prisimenant „Traviatos“ gyvavimo etapus Kaune, privalu paminėti, jog ši opera dar buvo statyta 1931, 1952, 1966, 1984, 1999 metais. Kauno valstybinio muzikinio teatro trupė, sugrąžinusi „Traviatą“ į Kauno sceną (1952 m.), ilgus metus puoselėjo nuo pirmojo operos pastatymo 1920 m. užgimusią tradiciją spektaklį rodyti Naujųjų metų išvakarėse. Brindissi neskambėjo tik gūdžiais 1948–1951 metais, kai trumpam Kaunas buvo likęs be „Traviatos“. Tradicija iš dalies nutrūko 1992 m., kuomet Naujieji metai buvo pasitikti Šventiniu koncertu. Tačiau spektaklį nuspręsta perkelti į gruodžio 30 d. ir taip buvo išsaugota daugeliui kauniečių melomanų įprasta senųjų metų palydėjimo šventė skambant „nacionaline“ tapusiai „Traviatai“.

Taigi, naujausias G. Verdi operos „Traviata“ pastatymas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre žiūrovams pasiūlys aukščiausio lygio meninį potyrį. Kūrybinė komanda sukūrė spektaklį, kuriame per žmonių santykius atsiskleidžia trapus tragizmas, rafinuotas koketiškumas ir draskančios emocijos.

Premjeriniai spektakliai: 2021 m. gruodžio 26, 27, 30, 31 d. ir 2022 m. sausio 13, 14, 15 d. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

Premjeriniai „Traviatos“ spektakliai vyks gruodžio 26, 27, 30, 31 dienomis ir 2022-ųjų sausio 13, 14, 15-ąją. Kviesdami drauge tęsti legendinės operos gyvavimo Kauno scenoje tradiciją, kūrėjai neabejoja, kad naujausias G. Verdi operos pastatymas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre žiūrovams dovanos aukščiausio lygio meninį potyrį.

„Kviečiame širdingiausias metų šventes pasitikti kartu su legendine klasika tapusia Kaune 1920-ųjų gruodžio 31-ąją nuskambėjusia „Traviata“. Į istoriją jį įėjo kaip profesionalaus lietuvių operos teatro pirmasis spektaklis, tad minint Lietuvos profesionaliosios operos 100-metį, naujas spektaklio pastatymas pratęs amžių trunkančią šios legendinės operos gyvavimo Kauno scenoje tradiciją“, – sako Lina Stankevičiūtė, Kauno valstybinio muzikinio teatro reklamos ir informacijos vadovė.

Jos teigimu, naujausias, vainikuotas daugeliui sėkmę nešančiu skaičiumi, septintasis, „Traviatos“ pastatymas Kaune žada išties neeilinį pokylį Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje. Čia choreografė, baletmeisterė Anželika Cholina debiutuoja kaip savarankiška operos režisierė.

„G. Verdi opera „Traviata“ – nuostabaus grožio kūrinys, ir man tai – malonumo muzika. Pastatymo imtis yra didelis iššūkis bet kuriam režisieriui, nes tai dažniausiai statoma opera, kuri ne tik populiariausia tarp klausytojų, bet ir labiausiai apaugusi štampais. Todėl mano pagrindinė užduotis buvo scenoje sukurti prasmingą, jaudinančią istoriją, kuri kvėpuotų kartu su sentimentaliu dramatizmu prisotinta Verdi muzika“, – sakė režisierė ir choreografė A. Cholina.

„Traviatą“ kuria įspūdinga kūrybinė komanda. Muzikinis vadovas ir dirigentas iš prigimties jautrus muzikai ir jai dėmesingas iki detalių – maestro Ričardas Šumila.

„Jis – tikras teatro dirigentas, nes sugeba gyvai reaguoti į tai, kas vyksta scenoje, ir kuria gilų ryšį ne tik su orkestru, bet ir su solistais. Džiaugiuosi, mėgaujuosi darbu kartu ir tikiu šio pastatymo sėkme“, – atviravo A. Cholina.

Spektaklio erdvę puikiai suvaldė ir rafinuotą scenografiją sukūrė dailininkas Marijus Jacovskis. O artistus „nuodėmės ir kraujo spalvomis“ papuošė kostiumų dailininkė Olga Filatova-Kontrimienė. Pulsuojančią bei gyvybingą atmosferą apšvietimu nutapė šviesos dailininkas Audrius Jankauskas. Chorą kūrybinio sumanymo kryptimi veda chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė. Operą diriguos ir maestro, profesorius Julius Geniušas, statęs prieš tai rodytą spektaklį bei „Traviatos“ partitūrą diriguojantis nuo pat savo karjeros Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pradžios.

Įspūdžiais kuriant geidžiamiausios kurtizanės – Violetos – personažą dalijasi ir solistės Agnė Stančikaitė bei Gabrielė Bukinė. „Vyrai ją myli už jausmingumą ir aistrą gyvenimui, moteris žavi jos drąsa ir ryžtas žengti į nežinomybę. Ji eina per vidinius pragarus, susitikdama su savo šešėliais, – atvira visoms patirtims, galimybėms, priimdama tikrą meilę bei dar niekada nepatirtą džiaugsmą“, – pasakojo A. Stančikaitė.

„Violeta yra tas tikras žmogus, su savo pykčiu, skausmu, liga ir tikra meile. Visų pirma ji išsiskiria, nes savęs netausoja, – gyvena taip, tarsi kiekviena diena būtų paskutinė. Tačiau bejėgišku metu atsiranda Alfredas ir įkvepia jai noro gyventi. Vėl tikėti, kovoti už save ir savo sveikatą“, – papildė G. Bukinė.

O solistai Tomas Pavilionis ir Egidijus Bavikinas vienbalsiai pripažino, kad šį kartą Alfredo personažas nebėra toks naivus ir paviršutiniškas. „Čia jis tvirtas, ne tiek daug romantiškas kaip įprasta jį matyti, bet kartu labai aistringas, pavydus ir taip pat kažkiek išlepęs žmogus“, – sako solistas T. Pavilionis.

E. Bavikinas pasidžiaugė, kad tai jo labai lauktas vaidmuo: „Alfredą nešiojuosi dar nuo studijų laikų ir esu be galo laimingas, turėdamas galimybę įkūnyti šį ikonišką vaidmenį. „Traviata“ – itin sąmoninga opera, kurią dėl to brangina visa Lietuva“.

Žoržo Žermono partiją operoje dainuos solistas Laimonas Pautienius, žavėjęs klausytojus ir ankstesniame „Traviatos“ pastatyme. Šį vaidmenį ruošia ir jaunieji teatro dainininkai Andrius Apšega bei Žygimantas Galinis.

Kauno valstybinio muzikinio teatro pranešime pabrėžiama, kad „opera „Traviata“ Kaune dar buvo statyta 1931, 1952, 1966, 1984, 1999 metais. Teatro trupė, sugrąžinusi „Traviatą“ į Kauno sceną (1952 m.), ilgus metus puoselėjo nuo pirmojo operos pastatymo 1920-aisias gimusią tradiciją – rodyti spektaklį Naujųjų metų išvakarėse. Ji neskambėjo tik gūdžiais 1948-1951 metais, kai trumpam Kaunas buvo likęs be „Traviatos“. Tradicija iš dalies nutrūko 1992-aisiais (nuspręsta Naujuosius pasitikti šventiniu koncertu). Bet spektaklį perkėlus į gruodžio 30 dieną, buvo išsaugota daugeliui kauniečių melomanų įprasta senųjų metų palydėjimo šventė, skambant „nacionaline“ tapusiai „Traviatai“.

Libretisto Francesco Maria Piave ir kompozitoriaus Giuseppe Verdi „Traviata“ 1853-iaisiais žymėjo operos posūkį link natūralizmo. Alexandre Dumas sūnaus romanu „Dama su kamelijomis“ paremtas kūrinys publiką sujaudino muzikiniais garsais jautriai papasakota kurtizanės, pamilusios vyrą iš aukštesnio socialinio sluoksnio, istorija. Nauja buvo tai, kad pagrindine operos veikėja pirmą kartą tapo ne princesė ar senovės graikų deivė, o paprasta, XIX a. mergina. Tad „Traviata“ ne tik žavėjo natūralumu ir įtaigumu, bet ir atvėrė kelią kitoms tikroviškoms savo laikmečiui operos veikėjoms – Karmen, Čio Čio San, Toskai, Manon Lesko ar Lulu.

Lietuviams „Traviata“ komunikuoja ką kita. 1920-aisiais gruodžio 31-ąją šiuo kūriniu buvo atidaryta Operos vaidykla, žymėjusi profesionalaus Lietuvos operos teatro pradžią, simboliškai reiškusią ir Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, statuso įtvirtinimą. Nors temiškai „Traviata“ neturi nieko bendra nei su Lietuva, nei su Naujųjų metų švente, pasitikti Naujuosius metus šiuo G.Verdi šedevru Lietuvoje vis dar tebėra svarbi ir reikšminga tradicija. Kaune „Traviata“ dar buvo statyta 1931, 1952, 1966, 1984 ir 1999 m. Ne tik publika, bet ir KVMT artistai su jauduliu laukia naujosios „Traviatos“ premjeros. Operos šimtmečiui skirtas pastatymas spektaklio kūrėjams kelia nemenkų užduočių, nes „Traviata“ gruodžio 26–31 d. pasirodys didžiąja dalimi debiutuojančių solistų sudėtimi, be to, po ilgos pertraukos skambės itališkai.

Žiūrovams pateikti savą G.Verdi šedevro interpretaciją buvo pakviesta režisierė ir choreografė Anželika Cholina, 1999-ųjų pastatyme kūrusi spektaklio choreografiją. Apie tai, kaip kurtizanės Violetos istoriją mato ir girdi ji, – pokalbis su spektaklio režisiere A.Cholina.

Nuostata: A.Cholina įsitikinusi, kad operas turi statyti muziką išmanantys režisieriai, o ne tie, kurių tikslas išreikšti save. „Man kūrinio paraleles su šiuolaikiniu pasauliu norisi atrasti ir atskleisti nesujaukiant kompozitoriaus sumanymo“, – sako ji. / Asmeninio archyvo nuotr.

– „Traviata“ – pirma jūsų savarankiškai režisuojama opera. Kuo jums įdomus šis žanras ir kuo ypatinga jo režisūra?

– Man iš esmės patinka opera. Šio žanro specifika man nenauja ir netyrinėta erdvė – visi mano statyti spektakliai glaudžiai susiję su muzika. Esu kūrusi ne tik baletų ir šokio spektaklių, bet ir operetę bei keletą miuziklų. Su režisieriumi Rimu Tuminu sėkmingai pastatėme net dvi operas Maskvos didžiajame teatre – Dmitrijaus Šostakovičiaus „Kateriną Izmailovą” ir Piotro Čaikovskio „Pikų damą”. Konstantino Stanislavskio ir Vladimiro Nemirovičiaus-Dančenkos muzikiniame teatre drauge režisavome du vienaveiksmius kūrinius – Igorio Stravinskio operą-oratoriją „Karalius Edipas“ ir Bélos Bartóko operą „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“. Jaučiuosi įgavusi didelės patirties dirbdama šiose meno mekose, tad drąsiai imuosi savarankiško operos pastatymo. Operos režisūra yra būtent ta kūrybinė erdvė, kurioje visada norėjau išbandyti save, nes teatre man visada patiko didelis mastelis, kūrimas kažko grandiozinio. Man labai įdomu atskleisti muziką, paverčiant vidinę kūrinio dramaturgiją gyvu, įtaigiu veiksmu. Tai nėra paprasta, nes, statant operą, svarbu netrukdyti žiūrovui klausytis jos muzikos.

Violeta yra moteris, už meilę sumokėjusi savo gyvybe. Ji atsisakė lengvo gyvenimo iliuzijos ir patikėjo Alfredu, kuris tapo jos princu, išvaduotoju, o vėliau – žudiku.

– Kuo šiuolaikiška ir aktuali šiandienai jūsų pasakojama Violetos istorija?

– Kažkodėl šiais laikais operos pastatymuose populiaru eiti lengviausiu keliu, kai spektaklio šiuolaikiškumas kuriamas per formą, pavyzdžiui, perkeliant veiksmo vietą į kitą laikmetį, pasirenkant drastišką vizualinį sprendimą, kuris dažnai sukuria disonansą muzikai. Naudojant tokią strategiją, retai pavyksta pasiekti įtaigumo. Susidaro įspūdis, kad, kai opera įsileido dramos režisierius, kurie nenori girdėti muzikos, šio žanro statymo kanonai buvo pažeisti. Todėl ir atsirado Violetos su džinsais ar Tatjanos, rašančios laišką Oneginui sėdėdamos ant unitazo. Mano nuomone, operas turi statyti muziką išmanantys režisieriai, o ne tie, kurių tikslas išreikšti save. Juk operos stilių ir mizanscenų sprendimus diktuoja muzika, o režisūros šiuolaikiškumas yra mąstyme. Man kūrinio paraleles su šiuolaikiniu pasauliu norisi atrasti ir atskleisti nesujaukiant kompozitoriaus sumanymo.

– „Traviata“ – viena dažniausiai pasaulyje statomų operų. Santykinai nesudėtingos užduotys atlikėjams ir negausus įvykiais siužetas atveria galimybių interpretacijoms. Kokia jūsų „Traviata“?

– Mano „Traviata“ – liūdna istorija apie meilę, kuri nužudo. Violeta yra moteris, už meilę sumokėjusi savo gyvybe. Ji atsisakė lengvo gyvenimo iliuzijos ir patikėjo Alfredu, kuris tapo jos princu, išvaduotoju, o vėliau – žudiku. Juk Alfredas buvo pirmas, kuris išdavė Violetą ir keršijo jai, net neįsigilinęs į tėvo sukurptą intrigą. Violeta miršta ne tik todėl, kad sirgo džiova. Per trumpą savo gyvenimą ji keičiasi nuo lėlės iki beveik vienuolės: svarbiausia tampa nebe išorė, o vidus. Ir nesutikčiau, kad operoje užduotys atlikėjams yra nesudėtingos. Šiandien operos solistams, norintiems scenoje sukurti įtaigius personažus, reikia ne tik puikiai dainuoti, bet ir sugebėti organiškai vaidinti, partneriauti. Sceninė išvaizda taip pat turi nepriekaištingai atitikti kuriamų veikėjų paveikslus. Ir tai tik maža dalis užduočių, kurias keliu savo „Traviatos” pastatyme, kuriame kaip pagrindiniai ir antraeiliai veikėjai debiutuoja kviestiniai bei KVMT solistai.

– Violeta – kurtizanė. Šis faktas pastatymuose neretai suaktualinamas, Violetos personažą traktuojant kaip vulgarią laisvo elgesio moterį. Koks Violetos paveikslas piešiamas jūsų interpretacijoje?

Geriausias Lietuvos operos šimtmečio paminėjimas ir šio fakto pagerbimas yra tai, kad „Traviatą“ patikėta statyti lietuvių kūrėjų komandai.

– Violeta – moteris, kurios paveikslą nupiešia muzika. Tai viena sudėtingiausių soprano partijų, nes solistė veiksmą pradeda kaip koloratūrinis sopranas, o pabaigia kaip dramatinis. Taigi, tokia pat kraštutiniška Violetos gyvenimo, virsmo istorija yra ir mano pastatyme.

– Ne paslaptis, kad didžioji dalis publikos laukia tradicinio puošnaus pastatymo. Koks jūsų santykis su tradicine laikytina interpretacija ir ar sunku buvo į šį kūrinį pažvelgti savaip, atsiribojant nuo stereotipų?

– Kaip vieną esminių skirtumų įvardyčiau tai, kad neinterpretuoju šio kūrinio statiškai ir, pasinaudodama savo gebėjimu kurti choreografiją, išplečiu talentingų baleto ir choro trupių dalyvavimą operoje. Choro artistai turi daugiau choreografinių užduočių, nei tikėjosi. Manau, kad kiekvienas statomas spektaklis turi alsuoti tiesa, todėl „Traviatoje” man svarbu įtaigiai perteikti kūrinio mintį. Šioje operoje kuriamas ne tik grožis ir akcentuojama spektaklio estetika, bet ir kuriama istorija, tikslūs psichologiniai personažų portretai. „Traviatos” veiksmas kilnojasi iš vienos erdvės į kitą, operoje daug siužetinės painiavos ir svarbių smulkmenų, kurių negalima praleisti, tad šią operą kurti nelengva. Bet aš pasitikiu savimi – savo supratimu ir skoniu, kuris man padiktuoja, kaip turi būti, ir talentu, kuris žino, kaip tai padaryti.

Nuostata: A.Cholina įsitikinusi, kad operas turi statyti muziką išmanantys režisieriai, o ne tie, kurių tikslas išreikšti save. „Man kūrinio paraleles su šiuolaikiniu pasauliu norisi atrasti ir atskleisti nesujaukiant kompozitoriaus sumanymo“, – sako ji. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Skirtingas nuo įprasto atrodo Žoržo Žermono personažas. Koks jis šiame spektaklyje ir koks jo santykis su Violeta?

– Man nesinorėjo, kad personažai būtų vienspalviai. Gyvenime žmonės juk būna įvairūs, pilni prieštaringų charakterio savybių. Toks ir Alfredo tėvas Žoržas Žermonas. Vengiau tradicinio sprendimo – išplėčiau jo personažą, sukūriau priešistorę. Galbūt jis buvo antikvaro mėgėjas, tvarkos ir sistemos gerbėjas, todėl jo neapleido noras kruopščiai sutvarkyti ir sūnaus gyvenimą. Kad tai ne tik piktas ir griežtas herojus, aš išgirdau klausant muzikos. Pavyzdžiui, finalinio veiksmo II paveikslo dueto su Alfredu stretoje atsiranda Žermono šokanti kojytė, kuri perteikia jo savimeilišką įsijautimą auklėjant nepaklusnų sūnų.

– Įvestas ir papildomas personažas, kurio G.Verdi partitūroje nėra. Kokį naują atspalvį jis suteikia „Traviatos“ istorijai?

– Negaliu atskleisti šio personažo prasmės, nes nenoriu išduoti spektaklio paslapčių. Teatras – vieta, kur kuriami stebuklai, todėl kviečiu visus ateiti į premjerą, kurioje žiūrovai turės galimybę patys viską pamatyti ir išgirsti, išgyventi emocijų spektrą ir patirti tikro teatro šventę bei magiją.

– „Traviata“ pati savaime yra daugiasluoksnė drama – istorijoje atskleidžiama ne tik Violetos drama. Kurią liniją išryškinate jūs?

– Dramatinėse istorijoje nebūna vieno kampo, iš kurio būtų galima teisingiausiai pažvelgti į kūrinį. Svarbu yra viskas. Todėl ir mano „Traviatos” traktuotėje antraeilių veikėjų nėra. Čia svarbūs visų personažų likimai – visus juos stengiuosi išspręsti, nes visi jie glaudžiai susiję tarpusavyje. G.Verdi buvo didis operos meno reformatorius, kuris, jungdamas dramą ir muziką, siekė sukurti vienį. To savo pastatyme siekiu ir aš.

Pasitikiu savimi – savo supratimu ir skoniu, kuris man padiktuoja, kaip turi būti, ir talentu, kuris žino, kaip tai padaryti.

– Spektaklis simboliškai žymi profesionalios operos Lietuvoje šimtmetį. Ar sukaktis atsispindės spektaklyje?

– Geriausias Lietuvos operos šimtmečio paminėjimas ir šio fakto pagerbimas yra tai, kad „Traviatą“ patikėta statyti lietuvių kūrėjų komandai. Malonu, kad KVMT vadovas Benjaminas Želvys sugrąžinti Violetos istoriją į lietuviškos operos lopšį pakvietė būtent mane. Esu laiminga dirbdama su dirigentu maestro Ričardu Šumila, kurio muzikos pajautimu žavėjausi visada. Beje, tai pirmas ir, tikiuosi, ne paskutinis mūsų bendradarbiavimas. Taip pat man talkina puikūs dailininkai: scenografas Marijus Jacovskis ir kostiumų dailininkė Olga Filatova Kontrimienė. Visi mes labai atsakingai kuriame šį spektaklį, kuris bus gražus, estetiškas, jaudinantis, muzikalus, dramatiškas ir išdailintas iki detalių. Tikiuosi, kad sukursime nuostabią šimtmečio „Traviatą”, kuri ilgai gyvuos KVMT ir iki gelmių lies bei džiugins žiūrovų širdis.

Vaidmenys ir atlikėjai

Violeta Valeri – Gabrielė Bukinė, Agnė Stančikaitė

Alfredas Žermonas – Egidijus Bavikinas, Tomas Pavilionis

Žoržas Žermonas – Andrius Apšega, Žygimantas Galinis, Laimonas Pautienius

Flora Bervua – Iveta Kalkauskaitė, Gabrielė Kuzmickaitė, Kristina Siurbytė

Anina – Kristina Siurbytė, Ieva Vaznelytė

Gastonas Letorjė – Žanas Voronovas, Mindaugas Zimkus

Baronas Diufolis – Andrius Apšega, Raimondas Baranauskas

Markizas d‘Obinji – Žygimantas Galinis, Joris Rubinovas

Daktaras Grenvilis – Giedrius Prunskus, Joris Rubinovas

Džiuzepė – Evaldas Kondrackis, Martynas Stankevičius

Komisionierius – Faustas Januška, Ričardas Karalevičius

Mirtis – Rokas Spalinskas, Gintaras Visockis.

Šią savaitę į naują "Traviatos" pastatymą pakvietė Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT), o paskutinėmis metų dienomis nepaprasta Violetos ir Alfredo meilės istorija atgis Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

Kuo svarbi "Traviata", su kuria šalies teatruose periodiškai vis būdavo sutinkami Naujieji metai, ir apskritai operos tradicija Lietuvos kultūros istorijai? Šia tema – LNOBT vadovo Jono Sakalausko pokalbis su poetu, publicistu, vertėju Tomu Venclova.

– Kokia jūsų nuomonė apie "Traviatą": tai išskirtinis kūrinys Lietuvos kultūros kontekste ar labiau istorinis atsitiktinumas?

– Žinoma, tai yra embleminis mūsų kultūros istorijos faktas. "Traviata" taip pat emblemiška ir pasaulio kultūros istorijoje. Lietuvoje ši opera buvo rodoma Naujųjų metų vakarą iš pradžių Kaune, vėliau daug metų Vilniuje. Tai tikrai įdomi tradicija, džiaugiuosi, kad ji bus atgaivinta. Greitai sukaks 101 metai nuo pirmojo šios operos pastatymo Kaune, tačiau iš tikrųjų galėtume minėti ir 150-ąsias metines, nes jau 1872 m. Vilniuje "Traviata" buvo pastatyta gastroliuojančios trupės.

XIX a. italų opera yra svarbus pasaulio kultūros mazgas, kaip ir barokas architektūroje ar impresionizmas dailėje. Operos istorijoje XIX a. yra labai svarbus periodas. "Traviata" ir paties G.Verdi kūryboje yra viena populiariausių operų, pasižyminti visų pirma plačiu emocijų spektru. Joje daug dramatinės ekspresijos, ji turi ypatingą logiką ir, be abejonės, suteikia žiūrovui nemažą katarsį. Įdomus jos feministinis bruožas. "Traviatoje" pavaizduota moteris yra patriarchalinės visuomenės auka, o drauge – stipri moteris, nors viskas baigiasi tragiškai.

Kaune pastatytos pirmosios operos istorija – legendinė, joje daug įdomių, šiltų detalių. Kodėl buvo pasirinkta "Traviata"? Nes tuo metu buvo lengviausia rasti lietuvių solistų būtent šiai operai. Dar buvo galvojama apie Charles Gounod operą "Faustas", bet šioje operoje svarbią vietą užima choras, o gero choro tuo metu nebuvo. Pasakojama, kad pirmajame operos "Traviata" pastatyme nebuvo kostiumų: vyrai atėjo su savo išeiginiais kostiumais, moterys – su savo išeiginėmis suknelėmis, o pagrindinio vaidmens atlikėja Adelė Galaunienė – netgi su savo patalyne, kad būtų kur mirti scenoje. Tą patalynę kiekvieną vakarą ji išsinešdavo namo, kad nepavogtų. Muzikantai pirmajam pastatymui buvo renkami net iš kavinių ir restoranų. Stigo baletmeisterio – juo tapo dainininkas Kipras Petrauskas, šiek tiek mokėjęs to amato. "Traviata" buvo rodoma lietuvių kalba, vertimo autoriai – poetai Faustas Kirša ir Kazys Binkis. Vertimai tais laikais buvo komiški, nevykę. Atsimenu tėvo pasakojimą, kad garsioji Mefistofelio arija "Vien tik auksas valdo mus" iš operos "Faustas" buvo išversta iš rusų kalbos, su kirčio klaidomis: "Ant žemė̃s visi žmonė̃s..." Šiais laikais jau įprasta dainuoti italų kalba. Italų kalbos fonetika labiausiai tinka operos žanrui.

– Grįžkime prie "Traviatos" kaip Alexandre'o Dumas literatūros kūrinio – romano "Dama su kamelijomis". Kodėl pasaulis labiau kalba apie operą? Ji pranoko literatūrinį pagrindą ir tapo kažkuo daugiau?

– Buvo du rašytojai Alexandre'ai Dumas: tėvas ir neteisėtas jo sūnus tuo pačiu vardu. Tėvas, "Trijų muškietininkų" autorius, buvo nepalyginti garsesnis. Romanas "Dama su kamelijomis" – vienintelis plačiau žinomas jaunesniojo A.Dumas kūrinys, paremtas jo paties biografiniu epizodu. Be jokios abejonės, "Dama su kamelijomis" ne tokia populiari kaip opera "Traviata".

– Tačiau romane Violetos Valeri prototipas gyvesnis, labiau kontroversiškas nei operoje. G.Verdi pateikė egzaltuotą, lyrinį Violetos Valeri paveikslą, kuriame negatyvių spalvų, buvusių literatūrinėje versijoje, beveik nelikę...

– Italų operoje vyravo tam tikras moterų stereotipas – G.Verdi kūrė į jį atsižvelgdamas. Bet "Traviatoje" yra ir feministinių užuominų, kurios buvo naujiena tuo metu.

– Visgi feministiškiausia opera turbūt lieka Giacomo Puccini "Turandot"?

– Turbūt.

– Buvo savotiškas ritualas eiti į operos teatrą klausyti "Traviatos" Brindizyje. Pats prisimenu, kad kai kurie žiūrovai trečiame veiksme jau išeidavo. Kokią jūs prisimenate "Traviatą"?

Kuo svarbi opera? Ji yra menų sintezė. Joje jungiasi literatūros, muzikos, vaizduojamojo meno, vaidybos elementai.

– Pats principas Naujųjų naktį rodyti ilgą operą yra ne visai patogus, kadangi žmonės skuba namo, kur parengta puota, be to, po tragiškos pabaigos pereiti prie šventinės nuotaikos tarsi nelengva. Bet aš manau, kad puikiausiai galima rodyti "Traviatą" Naujųjų metų naktį. Iš pradžių – publikos jausmų apvalymas, tada jau galima švęsti...

Man nebeteko girdėti Kipro Petrausko, dainuojančio Alfredą, nors jis buvo mūsų šeimos draugas. Tačiau mačiau Virgilijų Noreiką, atliekantį Alfredo vaidmenį: jis buvo mano artimas bičiulis, klasiokas, kuris mane įkalbėjo pereiti iš vienos klasės į kitą, kad mokyčiausi kartu su juo. Dviese eidavome į mokyklą, nes jis gyveno toje pačioje gatvėje. Mano tėvas daug pasakojo apie tarpukario "Traviatos" spektaklius, kuriuose jis lankydavosi. Tėvas ir pats mėgo užtraukti "Pakelkime taurę linksmybės...",  pridurdamas "...ir pilkim už kaklo, draugai". "Traviata" buvo fantastiška tradicija – lyg nenutrūkstantis kultūros siūlas, ryšys su nepriklausomybe per visas okupacijas. Prisimenu, net pasipiktinau, kai 2002 m. "Traviatos" tradicija buvo nutraukta. Aš balsuoju už jos atkūrimą.

– Antrosios okupacijos metu lietuvių išeiviai įkūrė Čikagos lietuvių operą. Kodėl opera ir tautiniai, valstybiniai reikalai buvo susiję?

– Tautinė kultūra plėtojasi etapais: pirmoji knyga, paskui laikraštis, universitetas, opera. Kuo svarbi opera? Ji yra menų sintezė. Joje jungiasi literatūros, muzikos, vaizduojamojo meno, vaidybos elementai. Tauta, kuri gali sau leisti pastatyti operą, jau yra brandi. Tai tarsi brandos atestatas kultūrai.

1920 m. Kaune susirinko Steigiamasis Seimas, kuris tuo metu ir parėmė operą. Susikūrė Lietuvos meno kūrėjų draugija, kuri taip pat prisidėjo prie operos gyvavimo. Opera tiek įsigėrė į visuomenės sąmonę, kad jau be jos nebuvo įsivaizduojamas elito gyvenimas. Elitas, atsidūręs emigracijoje, iš pradžių buvo katastrofiškoje padėtyje, tik kai kurie rado vietą, tarkime, JAV universitetuose. Profesoriai, stambūs valdininkai tapo juodadarbiais. Šiems žmonėms buvo svarbūs prieškario ritualai, taigi jie sukūrė vienintelę visoje Amerikoje etninės grupės Čikagos lietuvių operą.

– Galime daryti išvadą, kad opera Lietuvoje užima svarbų vaidmenį XX a. tautinės tapatybės kontekste. G.Verdi Italijoje taip pat buvo tautinio išsivadavimo vėliavnešys. Jo opera "Traviata" mus lydėjo su užslėpta laisvės žinute. Kita G.Verdi opera "Don Karlas" buvo rodoma Sausio 13-osios išvakarėse. Ar jūs pastebite šias tautinio išsivadavimo paraleles?

– Opera kažkuria prasme yra virtusi lietuvių tautinės tapatybės dalimi kaip ir Italijoje. Mūsų tautiniai sąjūdžiai turi kai ką bendro. Italijos tautinis sąjūdis taip pat yra palyginti vėlyvas, vyko lygiagrečiai su mūsiškiu ir gana sunkiai. Kai Giuseppe Garibaldi vienijo Italiją, pas mus vyko 1863 m. sukilimas. G.Verdi buvo vienas iš Italijos tautinio sąjūdžio vėliavnešių, net jo vardas buvo panaudotas. Po kompozitoriaus operos "Kaukių balius" žmonės pradėjo skanduoti ir ant sienų rašyti "Viva Verdi". Žodis "Verdi" buvo suvokiamas kaip santrumpa "Vittorio Emmanuele re d’Italia" – Viktoras Emanuelis, Italijos karalius. Tas karalius, padedamas G.Garibaldi, ir suvienijo Italiją. Sakyčiau, kad italų ir lietuvių tautinių sąjūdžių paraleliškumas ligi šiol juntamas.

– Tarpukariu būti operos bendruomenėje reiškė būti įtakingų žmonių klube. Šiandien pastebiu, kad operos teatro dominavimas elito gyvenime jau yra praeitis, žmonės išsiskirstę pagal pomėgius. Operos teatras nebėra vienintelė susibūrimo vieta. Gal dar yra galimybė sugrąžinti tą laiką, kai opera buvo svarbiausia elito susitikimų vieta?

– Manau, operos teatras vis dar yra pakankamai svarbi vieta, į kurią susirenkama aptarti reikšmingų aktualijų.

– Lietuva ir šiandien išskirtinė pasaulio operos kontekste. Ar tai atsitiktinumas, ar mūsų kultūros ir operos tapatumo reikalai?

– Tai, kad mes pastebimi pasaulio teatro kultūroje, ne tik operoje, bet ir dramoje, yra džiugu. Kodėl taip yra? Sakoma, kad lietuviai – daininga tauta. Daina yra tapusi mūsų tapatybe – taip, kaip ir italų.

– Minėdami Lietuvos operos 100-metį, užverčiame vieną ir atverčiame kitą istorijos puslapį. Koks, jūsų nuomone, bus naujasis operos puslapis Lietuvoje?

– Kartos keičiasi, išpranašauti kažką būtų sunku. Tik galiu pasakyti, kad ir kiek būtų modernizmo, postmodernizmo, įvairių naujovių – klasikinė opera išliks.

Lietuvoje „Traviatos“ tradicijos ypatingos: šiuo spektakliu 1920 m. gruodžio 31 d. kelią pradėjo mūsų šalies profesionalioji opera, o kartu – ir dabartinis Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Todėl „Traviatą“, italų nuostabai, mes neretai vadiname „nacionaline lietuvių opera“.

Bet statytojų komanda iš Italijos, LNOBT sukūrusi naująjį „Traviatos“ pastatymą, tam visai neprieštarauja. Atvirkščiai – operos režisierius Fabio Ceresa tvirtina, kad lietuvių pamišimas dėl „Traviatos“ jam atrodo žavus. „Maniau, kad tai mes, italai, pakvaišę dėl „Traviatos“, nes ji yra mūsų kraujyje. Ji – geriausia mūsų šalies eksporto prekė, reprezentuojanti itališkąją kultūrą. Kai sužinojau, kad lietuviai lygiai taip pat entuziastingai sutinka šią operą, tai mane stipriai įkvėpė ir pajutau dar didesnę atsakomybę“, – pasakojo režisierius.

Premjeros vakarą teatro fojė publika galėjo apžiūrėti šventiškai išeksponuotą scenografo Tiziano Santi ir kostiumų dailininko Giuseppes Palellos šiam pastatymui sukurtų meninių eskizų parodą. Kartu su jais prie didingo „Traviatos“ pastatymo darbavosi choreografas Mattia Agatiello ir šviesų dailininkas Levas Kleinas. Premjeros muzikos vadovas – LNOBT vyriausiasis dirigentas Ričardas Šumila.

Pirmąjį Lietuvos operos 100-mečiui dedikuotos „Traviatos“ vakarą scenoje dainavo Joana Gedmintaitė (Violeta Valeri), Merūnas Vitulskis (Alfredas Žermonas), Vytautas Juozapaitis (Žoržas Žermonas), Ieva Juozapaitytė (Flora Bervua), Monika Pleškytė (Anina), Rafailas Karpis (Gastonas de Letorje), Liudas Norvaišas (Baronas Diufalis), Steponas Zonys (Markizas), Kšištofas Bondarenko (Daktaras Grenvilis).

Įdomu, kad „Traviata“ – dažniausiai mūsų šalyje skambanti opera. Lapkričio 17-osios premjera – jau 797-asis šios operos spektaklis Lietuvos operos scenoje, pažymima LNOBT pranešime.

„Lietuvos operos 100-mečiui mūsų teatras rengia ypatč svarbią Giuseppe's Verdi operos „Traviata“ premjerą. Tarp konkurso dalyvių pamatėme net keletą puikių atlikėjų, kurie neabejotinai verti šio, jubiliejinio „Traviatos“ pastatymo scenos. Tad labai džiaugiuosi turėdamas galimybę pakviesti J. Muzychenko ir K. Seo būsimiems muzikiniams susitikimams mūsų teatre“, – įteikdamas teatro prizą laureatų apdovanojimo ceremonijoje kalbėjo LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas.

Tarp konkurso žiuri narių buvo ir LNOBT Operos meno vadovas Sesto Quatrini. Sopranas J. Muzychenko buvo pripažinta II tarptautinio V. Noreikos dainininkų konkurso antrosios premijos laimėtoja, o tenoras K. Seo tapo vienu iš trečiosios premijos laureatų.

Abu į būsimus LNOBT spektaklius pakviesti jaunieji solistai jau pademonstravo Lietuvos publikai savo pasirengimą dainuoti „Traviatoje“: J. Muzychenko konkurso finale, grojant LNOBT simfoniniam orkestrui, atliko Violetos ariją „E strano!.. Ah, fors'è lui“, o tenoras G. Seo – Alfredo ariją „Lunge da lei... De miei bollenti spiriti...“

Pirmieji Lietuvos operos 100-mečiui skirtos „Traviatos“ premjeriniai spektakliai LNOBT numatyti šių metų gruodžio 4, 5, 29 ir 30 dienomis. Pastatymo režisierius – Fabio Ceresa (Italija), muzikos vadovas – LNOBT vyriausiasis dirigentas Ričardas Šumila, dirigentas – S. Quatrini.