Tai pirmasis šiais metais užregistruotas tuliaremijos atvejis Kauno apskrityje. Epidemiologinio tyrimo metu nustatyta, kad kaunietis šia liga užsikrėtė galimai įkandus infekuotam tuliaremijos sukėlėju kraujasiurbiui vabzdžiui medžioklės metu, Kėdainių rajone.

Lietuvoje nuo 2006 m. vidutiniškai kasmet registruojama po du–penkis šios ligos atvejus. Per pastaruosius penkerius metus šalyje buvo diagnozuoti 23 tuliaremijos atvejai, iš jų vien pernai – net septyni atvejai.

Žmogus nuo žmogaus tuliaremija neužsikrečia

Tuliaremija yra ūmi, gyvūnų pernešama liga (zoonozė), kurią sukelia bakterija Francisella tularensis. Infekciją gali platinti daugiau nei šimtas rūšių gyvūnų, paukščių, roplių ir nariuotakojų. Žmogus gali užsikrėsti per tiesioginį kontaktą su graužikais ir jų išskyromis arba per užkrėstą aplinką (šieną, šiaudus, grūdus, dirvožemį, atvirus vandens šaltinius), įkvepiant ar nuryjant bakterijų, taip pat – įkandus erkėms, uodams, sparvoms ir kitiems kraujasiurbiams nariuotakojams. Dažniausiai žmogus užsikrečia sukėlėjui pakliuvus per odą ir gleivines.

Ligos požymiai priklauso nuo užsikrėtimo būdo

Laikotarpis nuo užsikrėtimo iki tuliaremijos požymių atsiradimo vidutiniškai tęsiasi tris–septynias dienas, bet gali trukti ir iki dvejų–trijų savaičių.

Dažniausiai susirgimas prasideda ūmiai: krečia šaltis, temperatūra pakyla iki 38–40 ºC, skauda galvą, raumenis, nugarą, juosmens sritį, sutrinka miegas, sumažėja apetitas, vargina gausus prakaitavimas, silpnumas.

Ligos požymius lemia užsikrėtimo būdas: jei žmogus užsikrėtė per pažeistą odą ar gleivines, pažeidimo vietoje atsiranda sunkiai gyjanti opelė, padidėja sritiniai limfmazgiai; jei sukėlėjai pakliuvo per kvėpavimo takus – ligonį vargins dusulys, kosulys, krūtinės skausmas; jei užkratas pakliuvo su maistu ar vandeniu – vargins gerklės skausmas, pasireikš ūmaus viduriavimo požymiai. Maždaug penktadaliui susirgusiųjų gali atsirasti bėrimų, kurie po aštuonių–dvylikos dienų pradeda pleiskanoti, palikdami hiperpigmentuotos odos plotelius. Tuliaremija gali komplikuotis kaulų čiulpų, minkštųjų smegenų dangalų, širdiplėvės, pilvaplėvės, plaučių uždegimu.

Norint išvengti užsikrėtimo tuliaremija, NVSC Kauno departamento Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Rima Gabrielaitė rekomenduoja:

• tinkamai prižiūrėti aplinką: nušienauti žolę, pašalinti buitines atliekas, tai padės išvengti graužikų platinančių ligos sukėlėjų aplinkoje;

• naikinti graužikus bei kraujasiurbius nariuotakojus (deratizacija, dezinsekcija);

• naudoti asmenines apsaugos priemones ir užtikrinti asmens higieną dirbant žemės ūkio darbus (ypač pastebėjus kritusių graužikų);

• naudoti asmenines apsaugos priemones ir užtikrinti asmens higieną lupant sumedžiotų gyvūnų (ypač kiškių) kailius ar dorojant skerdieną;

• vartoti tik tinkamos kokybės ir saugų geriamąjį vandenį;

• vartoti tik gerai išvirtų / iškeptų laukinių gyvūnų mėsą;

• tinkamai laikyti maisto produktus, apsaugoti juos nuo gyvūnų, ypač graužikų;

• pasirūpinti apsauga nuo kraujasiurbių, leidžiant laisvalaikį ar dirbant gamtoje (naudoti repelentus, t. y. cheminias medžiagas vabzdžiams atbaidyti ir apsauginius drabužius);

• tinkamai prižiūrėti žaizdas, jas nuplaunant ir dezinfekuojant.

Įvertinus visus sveikatos būklės sutrikimus bei aplinkybes, rekomenduojama nedelsiant kreiptis į savo šeimos gydytoją.

Šie parazitai gali sukelti ne vien mums gerai pažįstamą erkinį encefalitą bei Laimo ligą, bet ir tokius rečiau minimus susirgimus kaip tuliaremija, babeziozė, anaplazmozė, erlichiozė ar įvairios karštinės.

Nuo pačios pavojingiausios ligos – erkinio encefalito – turime skiepus. Tuo tarpu kitos ligos gali būti mažiau pavojingos, lengviau gydomos, tačiau tam būtina laiku nustatyta diagnozė. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos (NVSPL) specialistai pabrėžia – įkandus erkei reikia nedelsti ir išsitirti.

Per 1–3 dienas nuo įkandimo, iš pristatytų ištrauktų nepažeistų erkių ar kraujo ėminių molekuliniais metodais galima nustatyti pavienių erkių platinamus ligų sukėlėjus. Po 2–4 savaičių galima pasidaryti pakartotiną kraujo tyrimą serologiniu metodu. Sukėlėjas ne visada randamas iškart, pirmo tyrimo metu, tad po erkės įkandimo reikia sekti savo savijautą bei odos pakitimus.

NVSPL specialistai nori daugiau papasakoti apie dar vieną susirgimą – tuliaremiją. Tai yra ūmi zoonozė, kuria užsikrečia ir žmonės, ir gyvūnai. Šiuos sukėlėjus platina kai kurių rūšių erkės, rečiau – akliai, sparvos, žabaliai, uodai, blusos.

Opinė liaukų tuliaremija pasitaiko 75–85 proc. atvejų.  Liaukų tuliaremija registruojama 5–10 procentų visų atvejų. Lietuvoje per 2017–2019 m. tuliaremija, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, sirgo 14 žmonių, iš jų 13 – hospitalizuoti.

Opinės liaukų tuliaremijos atveju sukėlėjo patekimo vietoje (dažniausiai neuždengtose kūno vietose) atsiranda dėmė, susiformuoja papulė, ši virsta pūslele, kuri trūksta ir atsiranda opelė. Oda aplinkui opą parausta ir niežti, vėliau atsiranda šašas, jam nukritus – lieka randas. 2–3 dieną regioninių limfmazgių srityje formuojasi bubonas, limfmazgiai (dažniausiai pažastų, kaklo) padidėja iki kaštono dydžio. Bubonai po 2–3 savaičių gali supūliuoti, o jiems užgijus lieka randai.

Liaukų tuliaremijos atveju sukėlėjo patekimo vietoje odos pokyčių nebūna, patinsta regioniniai limfmazgiai, bubonai susidaro alkūnių, pažastų, rečiau kaklo, kirkšnių srityse.

Vidutiniškai slaptas ligos periodas trunka 3–5 dienas, tačiau gali tęstis ir iki 25 dienų. Liga prasideda ūmiai: krečia šaltis, temperatūra pakyla iki 38–40 laipsnių. Karščiuojama 1–4 savaites. Liga gali užsitęsti iki 3 savaičių ar net 2 metų. Taip pat gali skaudėti galvą, raumenis, sutrikti miegas, dingti apetitas. Kiti simptomai: liežuvio apnašos, padidėjusios kepenys ir blužnis.

Priklausomai  nuo sukėlėjo patekimo vietos ir užsikrėtimo būdo (kontaktinis, alimentarinis, įkvepiant, įkandus kraujasiurbiui vabzdžiui) yra skiriamos kelios tuliaremijos formos. Be dviejų aukščiau paminėtų formų gali būti akių liaukų, burnos ir ryklės, plaučių, žarnyno, tifoidinė tuliaremijos formos.

Jei maistui buvo vartoti graužikų šlapimu užteršti maisto produktai, geriamas nevirintas atvirų vandens šaltinių vanduo, medžioti gyvūnai, lupti kailiai, dorota mėsa, kulti javai ar kt., o po kelių dienų atsirado aukščiau paminėtų klinikinių požymių – reikėtų kreiptis į gydytoją ir nepamiršti paminėti, jei buvo įkandę kraujasiurbiai vabzdžiai.

Tuliaremija sergantis žmogus aplinkiniams nesukelia pavojaus ir jų neužkrečia.

Dengės karštligę lietuviai parsiveža iš kelionių

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, 2014–2019 m. Lietuvoje iš viso buvo užregistruoti 36 įvežtiniai dengės karštligės atvejai. 2019 m. – 9 atvejai (0,32 atv./100 tūkst. gyv.). Susirgę asmenys keliavo Tailande, Kambodžoje, Filipinuose,  Kuboje.

Dengės karštligė yra ūmi virusinė uodų pernešama liga, kurią sukelia dengė virusas. Liga pasireiškia karščiavimu, galvos, akių, sąnarių ir raumenų skausmais, odos bėrimu, vėmimu, pykinimu. Dengės karštligė yra endeminė liga daugiau nei 100 šalių Amerikoje, Pietryčių Azijoje, Ramiojo vandenyno vakariniame regione, rytinėje Viduržemio jūros dalyje. Kasmet pasaulyje dengės karštlige suserga 390 mln. žmonių. Europos Sąjungos/Europos ekonominės erdvės šalyse 2017 m. buvo užregistruoti 2026 įvežtiniai dengės karštligės atvejai (sergamumo rodiklis buvo 0,4 atv./100 tūkst. gyv.).

Europoje stebimas didėjantis legionierių ligos atvejų skaičius

Lietuvoje per 2013–2019 m. laikotarpį buvo užregistruoti 79 legionierių ligos atvejai. 2019 m. – 17 ligos atvejų ir vienas – mirties.

Legioneliozė – tai ūminė infekcinė liga, kuri gali pasireikšti kaip pneumonija ir Pontiako karštligė, pasižyminti lengvesne ūminės respiracinės ligos eiga be pneumonijos. Legioneliozė paplitusi visose pasaulio šalyse, ypač išsivysčiusiose, kur daug terminio vandens generavimo, aušinimo, recirkuliavimo, oro kondicionavimo ir kitų technologijų. 2017 m.  ES/EEE šalyse buvo užregistruoti 9 238 legionierių ligos atvejai, sergamumo rodiklis siekė 1,8 atv./100 tūkst. gyventojų. Europoje stebimas didėjantis legionierių ligos atvejų skaičius, nuo 2013 m. (1,2 atv./100 tūkst. gyv.) sergamumo rodiklis padidėjo virš 30 procentų. Daugiausiai atvejų registruojama Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Vokietijoje.

Listeriozė pavojingiausia nėščioms moterims, kūdikiams ir žmonėms, kurių imunitetas yra nusilpęs

Lietuvoje 2010–2019 m. buvo užregistruoti 82 listeriozės atvejai. 2019 m. –  šeši listeriozės atvejai (sergamumo rodiklis 0,21 atv./100 tūkst. gyv.). 2010–2019 m. iš viso užregistruota 19 mirties nuo listeriozės atvejų, 2019 m. – du mirties atvejai.

Daugeliui sveikų žmonių Listeria monocytogenes bakterijos nesukelia jokių simptomų. Didžiausią pavojų užsikrėsti listerioze turi vyresnio amžiaus asmenys, besilaukiančios moterys, naujagimiai, asmenys su nusilpusia imunine sistema. Nėščiosioms listeriozė gali pasireikšti ūmios viršutinių kvėpavimo takų infekcijos ar gripo požymiais, tačiau gali būti persileidimo, naujagimio listeriozės ar vaisiaus mirties priežastimi. Vyresnio amžiaus asmenims bei asmenims, kurių imunitetas nusilpęs, bakterijos gali sukelti meningitą, sepsį.

Lietuvoje registruojami pavieniai tuliaremijos atvejai

2010–2019 m. iš viso buvo užregistruoti 32 tuliaremijos atvejai. 2019 m. – keturi atvejai (sergamumo rodiklis – 0,14 atv./100 tūkst. gyv.).

Liga pasireiškia aukšta temperatūra (iki 38–40 laispnių), pasireiškia drebulys, galvos bei raumenų skausmai, bendras silpnumas, įvairūs odos bėrimai. Ligos sukėlėjas į žmogaus organizmą gali patekti per odą, gleivines, tiesioginio sąlyčio su užsikrėtusiais gyvūnais metu, besimaudant užterštame vandenyje,  vartojant užterštus maisto produktus, įgėlus infekuotiems uodams, erkėms, blusoms. Tuliaremija paplitusi daugelyje Europos šalių, Kinijoje, Japonijoje, buvusiose Tarybų Sąjungos šalyse.

Pasaulio sveikatos organizacija įspėja, kad pastaruoju metu dėl itin didelės žmonių migracijos kur kas greičiau nei anksčiau plinta daugelis infekcinių ligų. Užkrečiamosios ligos išlieka viena pagrindinių mirtingumo priežasčių tiek ekonomiškai išsivysčiusiose, tiek besivystančiose šalyse. Tačiau daugelio jų galima išvengti arba sumažinti jų žalą. Svarbu laikytis higienos, kruopščiai plauti rankas, atsakingai rinktis maistą, geriamąjį vandenį, apsirūpinti priemonėmis nuo kraujasiurbių vabzdžių įgėlimo, nuo kai kurių ligų galima apsisaugoti pasiskiepijus.

Stovyklavietėse paliekamas maistas, šiukšlės ir tanki žolė, kurioje lengva pasislėpti, privilioja šiuos nemalonius svečius, visai nebijančius poilsiautojų.

Pasak ULAC dezinfektologo Jono Antanavičiaus, graužikai pavojingi, nes platina daugelį užkrečiamųjų ligų, iš kurių Lietuvoje dažniausiai pasitaiko leptospirozė, jersiniozė, listeriozė bei tuliaremija.

„Maisto trupiniai, neišvalyti išsiliejusių gėrimų likučiai pritraukia graužikus. Jie labai mėgsta netvarkingą aplinką, šiukšlynus, kur galima pasislėpti, susisukti lizdus ir rasti maisto atliekų. Jie ieško netvarkingai palikto maisto ir užteršia jį savo išskyromis. Dėl šių priežasčių reikėtų saugiai laikyti maistą ir prieš vartojimą atidžiai apžiūrėti, kad nebūtų apgraužti“, – pažymi J. Antanavičius.

Dauguma graužikų užsikrečia ėsdami laukuose ir miškuose užkrėstų kritusių laukinių gyvūnų mėsą, pašarus, gerdami užkrėstą vandenį. Manoma, kad graužikai užsikrečia ir poravimosi metu. Maistą jie užkrečia savo išskyromis: išmatomis ir šlapimu.

Siekiant išvengti graužikų platinamų ligų, ULAC medikai pataria:

nepamiršti saugoti maistą nuo galimo užteršimo graužikų ekskrementais: maisto produktus laikyti uždengtus, kad prie jų negalėtų prieiti graužikai bei kiti gyviai;

laikyti sandariai uždarytus visus maisto gaminimo reikmenis;

negerti vandens iš atvirų vandens telkinių, nes ramių užutekių pakrantes mėgsta vandens žiurkės ir ondatros, dažnai sergančios leptospiroze, išmatomis ir šlapimu teršdamos vandenį;

nei patalpose, nei lauke neturi būti sudaromos sąlygos kauptis maisto atliekoms, šiukšlėms;

reguliariai pjauti žolę;

poilsiaujant svarbu nepamiršti higienos, dažnai plauti rankas su muilu ar dezinfekuoti dezinfekantais.

Graužikų yra visur: įvairaus tipo miškuose, stepėse, dykumuose ir laukuose, pasitaiko net aukštai kalnuose. Kai kurie graužikai gyvena prie vandens, gerai plaukioja ir nardo. Lietuvoje dažniausiai sutinkami ir daugiausia problemų sukelia pilkosios ir juodosios žiurkės, naminės, dirvinės pelės, paprastieji ir rudieji pelėnai, pelės mažylės ir kt.

Kaip praneša Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (ULAC), remdamasis Švedijos visuomenės sveikatos agentūros duomenimis, Švedijoje liepos pabaigoje registruota neįprastai didelis tuliaremijos atvejų skaičius – jų nustatyta 212, arba du su puse karto daugiau, nei pernai tuo pat metu.

Lietuvoje ši užkrečiamoji liga diagnozuojama retai. 2010–2018 metais čia užregistruoti 28 tuliaremijos atvejai.

Kaip nurodo ULAC, 2017-aisiais iš viso Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės šalyse registruota 413 tuliaremijos atvejų, iš jų daugiau nei pusė – Norvegijoje, Švedijoje ir Čekijoje.

Tuliaremija serga ir gyvūnai, ir žmonės, ją sukeliančios bakterijos paplitusios šiaurės pusrutulyje, ligos sukėlėjas parazituoja daugelio stuburinių laukinių (kiškių, voverių, ondatrų, bebrų, elnių, žiurkių) ir naminių (šunų, kačių, avių) gyvūnų organizmuose.

Liga Užsikrečiama per dirvožemį, pašarus, vandenį, tuliaremiją sukeliančias bakterijas gali platinti erkės ir uodai. Žmogus gali užsikrėsi nuo jų įkandimų, taip pat per odą, net jei ji nepažeista, ar gleivines, ypač akių, tiesioginio sąlyčio su užsikrėtusiais gyvūnais metu, lupant sergančio gyvulio kailį, tvarkant skerdeną, surenkant nugaišusius graužikus ir panašiai.

Inkubacinis ligos periodas trunka vidutiniškai 3–7 dienas, simptomai – karščiavimas, raumenų ir galvos skausmai, drebulys, silpnumas, blogas apetitas.

2016 m. diagnozuoti du tiuliaremijos atvejai, o  per paskutinius dvylika metų mūsų šalyje nustatyti 29 tuliaremijos atvejai.

Tuliaremija – tai gyvūnų ir žmonių bakterinė zoonozė, rašoma ULAC pranešime. Ligą sukelia Francisella tularensis bakterijos, paplitusios šiauriniame žemės pusrutulyje. Ligos sukėlėjas parazituoja daugelio stuburinių ir bestuburių laukinių (kiškiai, voverės, ondatros, bebrai, elniai, žiurkės) ir naminių (šunys, katės, avys) gyvūnų organizmuose. Sergantys ir nugaišę gyvūnai užkrečia išorinę aplinką (dirvožemį, vandenį, pašarus ir kt.). Bakterijas platina erkės ir uodai. Taip susiformuoja gamtiniai tuliaremijos židiniai, dažniausiai upių deltose, slėniuose, balotose vietose, plačialapiuose miškuose. Žmogus nuo kito žmogaus neužsikrečia.

ULAC lentelė

Ligos sukėlėjas, F. tularensis, į žmogaus organizmą gali patekti per odą (net per nepakenktą) ar gleivines (ypač akių), tiesioginio sąlyčio su užsikrėtusiais gyvūnais metu, lupant sergančio gyvulio kailį, tvarkant skerdieną, surenkant nugaišusius graužikus, besimaudant infekuotame vandenyje ir kt. Taip pat užsikrečiama suvalgius užkrėstų maisto produktų, įkvėpus infekuotų dulkių ar vandens aerozolių, užkrėstų graužikų išskyromis. Dažnai užsikrečiama įgėlus nariuotakojams (uodams, erkėms ir kt.).

Inkubacinis tuliaremijos periodas vidutiniškai trunka 3-7 dienas, rečiau  2-3 savaites. Ligos pradžia ūmi ir prasideda nuo intoksikacijos, pakyla temperatūra iki 38-40°C, atsiranda drebulys, galvos bei raumenų skausmai, kamuoja bendras silpnumas, blogas apetitas. Priklausomai nuo bakterijos patekimo vietos gali būti kelios tuliaremijos klinikinės formos: opinė liaukų, liaukų, akies liaukų, burnos ir ryklės, žarnyno, plaučių, tifoidinė.

Siekiant išvengti susirgimų tuliaremija, ULAC medikai pataria:

tinkamai prižiūrėti aplinką (nušienauti, neprišiukšlinti);

gyvenamoje aplinkoje naikinti graužikus ir nariuotakojus (deratizacija, dezinsekcija);

naudoti repelentus nariuotakojams atbaidyti dirbant žemės ūkio darbus, ypač pastebėjus kritusių graužikų;

naudoti asmenines apsaugos priemones (mūvėti gumines pirštines ir kt.) lupant sumedžiotų gyvūnų (ypač kiškių) kailius ir dorojant skerdieną;

kruopščiai plauti rankas po bet kokio sąlyčio su galimai užterštais  daiktais, aplinkos paviršiais, graužikų ekskretais;

nevartoti maistui vandens iš atvirų vandens telkinių.

Rugpjūtį kaunietei diagnozuotas retas susirgimas – tuliaremija. Tai pirmasis šiais metais užregistruotas tuliaremijos atvejis Kauno apskrityje. Manoma, kad moteris šia liga užsikrėtė įkandus tuliaremijos sukėlėju infekuotam kraujasiurbiui vabzdžiui – sparvai, kai ji viešėjo kolektyviniame sode, esančiame Kauno rajone.

Ši liga paplitusi visame Šiaurės pusrutulyje, išskyrus Jungtinę Karalystę. Lietuvoje nuo 2006 m. vidutiniškai kasmet registuojama po 1 – 2 šios ligos atvejus, tačiau per pastaruosius trejus metus šalyje buvo diagnozuojami 3 – 4 tuliaremijos atvejai, skelbia Kauno visuomenės sveikatos centras.

Tuliaremija yra ūmi gamtinė židininė zoonozė (gyvūnų pernešama liga), kurią sukelia bakterija Francisella tularensis. Infekciją gali platinti daugiau nei šimtas rūšių gyvūnų, paukščių, roplių ir nariuotakojų. Žmogus gali užsikrėsti per tiesioginį kontaktą su graužikais ir jų išskyromis arba per užkrėstą aplinką (šieną, šiaudus, grūdus, dirvožemį, atvirus vandens šaltinius), įkvepiant ar nuryjant bakterijų, rečiau – įkandus erkėms, uodams, sparvoms ir kitiems kraujasiurbiams nariuotakojams. Dažniausiai žmogus užsikrečia sukėlėjui pakliuvus per odą ir gleivines. Žmogus nuo žmogaus šia liga neužsikrečia.

Dažniausiai susirgimas prasideda ūmiai: krečia šaltis, temperatūra pakyla iki 38-40ºC, skauda galvą, raumenis, nugarą, juosmens sritį, sutrinka miegas, sumažėja apetitas, vargina gausus prakaitavimas, silpnumas ir pan. Ligos požymius lemia užsikrėtimo būdas: jei žmogus užsikrėtė per pažeistą odą ar gleivines, pažeidimo vietoje atsiranda sunkiai gyjanti opelė, padidėja sritiniai limfmazgiai; jei sukėlėjai pakliuvo per kvėpavimo takus – ligonį vargins dusulys, kosulys, krūtinės skausmas; jei užkratas pakliuvo su maistu ar vandeniu – vargins gerklės skausmas, pasireikš infekcinio viduriavimo požymiai ir t.t. Maždaug penktadaliui susirgusiųjų gali atsirasti bėrimų, kurie po 8-12 dienų pradeda pleiskanoti, palikdami hiperpigmentuotos odos plotelius. Tuliaremija gali komplikuotis kaulų čiulpų, minkštųjų smegenų dangalų, širdiplėvės, pilvaplėvės, plaučių uždegimu.

Tuliaremijos padės išvengti:

tinkamai prižiūrėta aplinka (nušienauta žolė, pašalintos buitinės atliekos);

graužikų bei kraujasiurbių nariuotakojų naikinimas (deratizacija, dezinsekcija);

asmeninės apsaugos priemonės ir asmens higiena dirbant žemės ūkio darbus (ypač pastebėjus kritusių graužikų);

asmeninės apsaugos priemonės ir asmens higiena lupant sumedžiotų gyvūnų (ypač kiškių) kailius ir dorojant skerdieną;

saugaus geriamojo vandens vartojimas;

tik gerai išvirtų/iškeptų laukinių gyvūnų mėsos vartojimas;

tinkamas maisto produktų laikymas (kad prie jų neprieitų gyvūnai, ypač graužikai);

apsauga nuo kraujasiurbių nariuotakojų (naudoti repelentus nariuotakojams atbaidyti ir apsauginius drabužius);

tinkama žaizdų priežiūra.

Turkija nurodė, kad paketuose su geltonais milteliais, gautuose kelių šalių konsulatų Stambule, per preliminarius tyrimus neaptikta biologinio užkrato, tokio kaip juodligės arba maro sukėlėjai, tačiau pažymėjo, kad atliekami tolesni tyrimai dėl kitų potencialiai pavojingų medžiagų.

Saugumo parengtis buvo sustiprinta, kai tuos įtartinus paketus gavo JAV, Kanados, Prancūzijos, Vokietijos, Belgijos ir Vengrijos atstovybės. 25 tų misijų darbuotojai buvo prevenciškai hospitalizuoti.

„Kaip rodo pirminiais įtartinų miltelių tyrimai, juose nebuvo jokių juodligės, maro, tuliaremijos (sukėlėjų), ricino arba botulino toksinų ar kokių nors kitų biologinių kovinių medžiagų“, – sakoma Turkijos sveikatos apsaugos ministerijos pranešime.

„Tačiau nuodugnių biologinių tyrimų dėl kitokių tikėtinų biologinių kovinių medžiagų ir juodligės atmainų bus baigti vėliau šiandien, o rezultatai bus paviešinti“, – pridūrė ministerija.

Dauguma tų paketų buvo pristatyti penktadienį. Manoma, kad Vengrijos konsulatui paketas buvo išsiųstas tuo pačiu metu, kaip ir kiti, tačiau jis buvo atvertas tik pirmadienį, nes savaitgalį toje misijoje nebuvo darbuotojų, pranešė gubernatoriaus biuras.

Tarp hospitalizuotųjų praeitą savaitę buvo dešimt darbuotojų iš Kanados konsulato, kuris pirmadienį liko uždarytas. Kanados diplomatinėse atstovybėse užsienyje buvo paskelbta padidinta parengtis po praeitą savaitę įvykdytų dviejų atskirų kovotojų išpuolių sostinėj Otavoje ir Kvebeke.

Kauno apskrityje užregistruotas retas susirgimas – tuliaremija. Kaip Garliavos gyventoja užsikrėtė šia liga, tiksliai nežinoma.

Į Kauno klinikinę ligoninę pusamžė moteris pateko liepos pabaigoje ir ten praleido apie 10 dienų.

Kauno klinikinės ligoninės Pirmojo infekcinių ligų skyriaus vedėja Rimantė Balčiūnaitienė teigė, kad iš pradžių buvo manoma, jog pacientė serga plaučių uždegimu. Karščiavimui neatslūgstant ir pamačius, kad ant vienos kojos atsirado nedidelė opelė, buvo padaryti tyrimai ir nustatyta, kad moteris serga tuliaremija.

„Mes nežinome, kaip pacientė užsikrėtė šia liga. Gali būti, kad įkando užsikrėtusi erkė ar uodas“, – sakė gydytoja.

Kaip skelbia Kauno visuomenės sveikatos centras, Kauno apskrityje registruojami tik pavieniai šios ligos atvejai: per pastaruosius 10 metų buvo užregistruotas vienas tuliaremijos atvejis 2008 m. ir du atvejai pernai.

Tuliaremiją sukelia bakterija Francisella tularensis. Sukėlėjas yra atsparus išoriniams aplinkos veiksniams: bakterijos ištveria net –30ºC šaltį, lede išsilaiko gyvos iki 10 mėn., šaldytoje mėsoje – iki 3 mėn., upės vandenyje – iki 9 mėn., dirvožemyje – iki 4 mėn., šiene – iki 6 mėn., kritusių gyvūnų organuose – iki 3 mėn., nudirtoje gyvūno odoje – iki 40 dienų. Tačiau saulės spinduliai, aukšta temperatūra ir dezinfekcinės medžiagos tuliaremijos sukėlėjus veikia pražūtingai: tiesioginiuose saulės spinduliuose bakterijos žūva per pusvalandį, +60ºC temperatūroje – per 5-10 min., esant +100ºC – per 1-2 min., chloro preparatai nužudo bakterijas per 5 minutes.

Infekcijos rezervuarą sudaro daugiau nei šimtas rūšių gyvūnų, paukščių, roplių ir nariuotakojų. Epidemiologijai ypač svarbūs graužikai: vandens žiurkės, laukinės ir naminės pelės, ondatros, kiškiai. Su graužikų šlapimu bakterijos gali pakliūti bet kur: į vandenį, ant maisto produktų, šieno, grūdų. Tuliaremija gali užsikrėsti avys, kiaulės, arkliai, šunys, katės, taip pat naminiai žiurkėnai, triušiai.

Kauno visuomenės sveikatos centro vyriausioji specialistė Irina Bulsienė teigia, kad žmogus gali užsikrėsti per tiesioginį kontaktą su graužikais ir jų išskyromis arba per užkrėstą aplinką (šieną, šiaudus, grūdus, dirvožemį, atvirus vandens šaltinius), įkvepiant ar nuryjant bakterijų, rečiau – įkandus erkėms, uodams, sparvoms ir kitiems kraujasiurbiams nariuotakojams.

Inkubacinis ligos periodas trunka 3-5 dienas. Dažniausiai susirgimas prasideda ūmiai: krečia šaltis, temperatūra pakyla iki 38-40ºC, skauda galvą, raumenis, nugarą, juosmens sritį, sutrinka miegas (atsiranda mieguistumas arba nemiga), sumažėja apetitas, vargina gausus prakaitavimas, silpnumas ir t.t. Ligos požymius lemia užsikrėtimo būdas: jei žmogus užsikrėtė per pažeistą odą ar gleivines, pažeidimo vietoje atsiranda sunkiai gyjanti opelė, padidėja sritiniai limfmazgiai; jei sukėlėjai pakliuvo per kvėpavimo takus - ligonį vargins dusulys, kosulys, krūtinės skausmas; jei užkratas pakliuvo su maistu ar vandeniu – vargins gerklės skausmas, pasireikš infekcinio viduriavimo požymiai. Maždaug penktadaliui susirgusiųjų gali atsirasti bėrimų, kurie po 8-12 dienų pradeda pleiskanoti, palikdami hiperpigmentuotos odos plotelius. Tuliaremija gali komplikuotis osteomielitu, meningitu, perikarditu, peritonitu, plaučių uždegimu.

Persirgus tuliaremija, susiformuoja ilgalaikis imunitetas, tačiau žinomi ir pakartotinės infekcijos atvejai.