Grįžo prie senos svajonės

Gabija pasakoja, kad dar mokydamasi mokykloje svarstė studijuoti mediciną. „Mano geriausios draugės tvirtai žinojo, kad rinksis medikių kelią, tačiau aš blaškiausi: tai buvau prie jų, tai ir vėl ne... Tėvai, manau, slapta irgi tikėjosi matyti savo dukrą medike“, – prisimena ji.

Kai paauglystėje pradėjo lankyti dramos būrelį, viskas pakrypo kita linkme. Gabija nusprendė išbandyti vaidybos studijas universitete.

„Sausos medicinos niekada nenorėjau – nesu teorijos žmogus. Visą vaikystę sportavau, todėl ir nusprendžiau mokslus sieti su sveikatingumu ir sportu. Kineziterapija ir apima šias dvi mano mėgstamas sritis“, – aiškina moteris, dabar vėl sugrįžusi prie uolios studentės vaidmens.

Laimingi atsitiktinumai

G. Staniulytė kilusi iš Kauno, tačiau kai nepateko į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, aktoriaus ir režisieriaus Vido Bareikio kursą, išvyko studijuoti į Klaipėdą.

„Labai norėjau mokytis pas Vidą, tačiau nepatekau. Laimei, per stojamuosius mane pastebėjo profesorius Valentinas Masalskis ir pakvietė į savo komandą“, – aktorystės ir klaipėdietiško etapo pradžią prisimena ji.

Paklausta, kaip pateko į LNK serialą „Man reikia meilės“, Gabija mini laimingą atsitiktinumą, kai žiūrėdamas Tado Vidmanto filmą „Lietuviški svingeriai“ ją pastebėjo serialo prodiuseris ir pakvietė dalyvauti aktorių atrankoje. Pavyko – Gabija gavo vieną iš pagrindinių vaidmenų.

„Vilma, kurią vaidinu seriale, yra keliautoja. Iki soties prisikeliavusi po pasaulį ji sutinka savo gyvenimo meilę Deimantą ir nori su juo kurti rimtus, brandžius santykius. Vilmai atrodo, kad Deimantas ją tarsi išlaisvino, suteikė tai, apie ką ji visada svajojo, – gyvenimą tobuloje poroje, viską darant kartu. Trumpai tariant, Vilma nori šeimos, vestuvių, tačiau pasiekti šį tikslą jų porai vis kažkas sukliudo“, – painiais serialo vingiais dalijasi aktorė.

Labiausiai į atmintį įstrigo pirmieji filmavimai. „Kai tik pradėjau vaidinti seriale, mane stebino viskas. Buvau kaip mažas vaikas, patekęs į geriausią pasaulyje žaidimų kambarį, – juokiasi ji. – Kadangi vaidmenų gausa dar negaliu pasigirti, kiekvienas man yra be galo svarbus.“

Beje, Vilmos personažas, pasak Gabijos, yra gana artimas jai pačiai. Toliausiai nuo jos asmenybės bruožų būtų Vilmos noras gyventi pagal naujausias tendencijas ir būti žinomai. „Visur kitur galiu įžvelgti ir dalelę savęs“, – apie savo vaidmenį seriale pasakoja G. Staniulytė.

G. Staniulytės asmeninio archyvo nuotr.

Kitaip nei seriale

Serialo Vilma nori vestuvių, tačiau Deimantas žiedelio pirkti savo merginai neskuba. Realiame aktorės gyvenime, Gabijos žodžiais tariant, viskas vyko kur kas greičiau.

„Buvau dar labai jauna, dirbanti studentė. Įsimylėjau keleriais metais už save vyresnį vyrą, kurio gyvenime viskas tuo metu buvo gerokai stabiliau nei mano. Priešingai nei seriale, jis buvo tas, kuris labai norėjo kurti šeiminį gyvenimą kartu“, – šypsosi pašnekovė.

Kai netrukus po vestuvių porai gimė sūnus, Gabija skyrė jam viską: laiką, energiją, meilę. Paklausta, kas sunkiau: būti gera mama ar gera aktore, ji nė akimirkos nedvejoja ir renkasi pirmą variantą, nors tuojau pat susizgrimba, kad nė pati nežino, kokios savybės turėtų būti surašytos tobulos mamos vizitinėje kortelėje.

Vis dėlto būti gera mama šiandien Gabijai yra pats svarbiausias, atsakingiausias darbas. „Kaip ir pats džiaugsmingiausias!“ – priduria ji. Todėl, jei gautų pasiūlymą kokiame nors filme ar seriale kurti mamos vaidmenį, nedvejodama sutiktų.

Kai tik pradėjau vaidinti seriale, mane stebino viskas – buvau kaip mažas vaikas, patekęs į geriausią pasaulyje žaidimų kambarį.

Sūnus – visas gyvenimas

Gabijos sūnui Arijui gegužės gale bus ketveri. Vyrukas eina į darželį. „Sūnų pagimdžiau labai jauna, 23-ejų. Vos jį išvydau, tiek užsidegiau motinyste, kad daugiau jokių kitų veiklų aplinkui save nemačiau“, – atvirauja Arijaus mama ir priduria, kad drauge su vaiku gimė ir milžiniška atsakomybė už jį.

Dabar jauna moteris vis dar vadina save išprotėjusia dėl sūnaus. Gal dėl to ryšys su Arijumi – ypač stiprus. „Esu skaičiusi, kad vaikai ir tėvai negali būti draugais, bet aš jaučiuosi visiška jo draugė – ne tik mama“, – tikina ji.

Mėgstamiausia abiejų veikla drauge – pasivaikščiojimai gamtoje. Grynas oras atpalaiduoja, o jei vėliau dar užsuka į kokią kavinukę pasmaližiauti ledais – išvis gerai.

„Abu mėgstame aktyviai leisti laiką – pasivaikščiojimai miške, išvykos dviračiais, įvairūs žaidimų kambariai ar aikštelės, baseinas. Nuo kito rudens bandysiu leisti Arijų į gimnastiką – tai karščiausia jo svajonė. Turime tradiciją kiekvieną penktadienio vakarą, pasigaminę skanių užkandžių, žiūrėti animacinį filmą“, – dalijasi laisvalaikio veikla Gabija.

G. Staniulytės asmeninio archyvo nuotr.

Mėgstamiausias aktorės žanras – detektyvai-trileriai, tačiau dažniausiai  renkasi filmą ne pagal žanrą, o pagal draugų rekomendacijas, žiūrovų įvertinimą. Pastarieji labiausiai patikę serialai – „Baltasis lotosas“ ir „Juodasis veidrodis“.

„Kiekvienam būsimam aktoriui rekomenduočiau pažiūrėti režisieriaus Sidney Lumeto filmą „Dvylika įtūžusių vyriškių“, kurio režisūra ir aktorių vaidyba man paliko neišdildomą įspūdį“, – siūlo G. Staniulytė.

Šiuo metu aktorės kasdienis tempas didžiulis. Paklausta, ar neplaka savęs už tai, kad galbūt per mažai laiko skiria sūnui, Gabija purto galvą. Sako, tai bene vienintelė sritis, kurioje gali save tik pagirti. „Kartais, atrodo, pati suvokiu savo galimybes, tačiau nepasitikėjimas ir baimė suklysti, galbūt blogai pasirodyti prieš kitus mane labai stabdo. Norėčiau būti daug drąsesnė, nebijoti savęs rodyti, nebijoti klysti ir mokėti apginti savo nuomonę, kad ir kokia situacija būtų“, – atvirauja ji.

Pradžia – sunkiausia

Kai po motinystės atostogų teko grįžti į aktorystės pasaulį, pirmieji filmavimai nebuvo lengvi. Šiek tiek nerimo kėlė ir dar nebandyta serialų specifika.

„Anksčiau buvau vaidinusi tik ilgametražiame filme, keliose reklamose. Taigi, teko vėl iš naujo pratintis prie kamerų. Laimei, serialo „Man reikia meilės“ kūrėjų komanda buvo labai draugiška, nekėlė streso“, – džiaugiasi pašnekovė.

Aktorė pasakoja, kaip kelionės į Egiptą metu gavo pirmąjį krikštą. Jos vaidinama Vilma Raudonojoje jūroje turėjo dalyvauti paviršinio nardymo scenoje. „Buvo tikras iššūkis lįsti į atvirą jūrą, kur gylis siekia apie 20 m. Dariau tai pirmą kartą gyvenime. Išsigandau ne tiek gylio, kiek vandenų platybės, nes nardyti reikėjo už ilgo pontoninio tilto, kur prasidėjo koralinis rifas. Tai nebuvo panikos ataka, o labiau diskomfortas…“ – prisimena G. Staniulytė, šiuo metu drauge su mama lankanti treniruotes baseine. Anot aktorės, kineziterapijos studijų programoje taip pat yra užsiėmimai baseine. Studentai mokosi ne tik įvairių plaukimo stilių, bet ir suteikti pirmąją pagalbą skendusiam žmogui.

LNK nuotr.

Tvarkytis norėtų pati

Dieninės studijos, serialo filmavimai, mamos pareigos ir buitis namuose – kaip viską suspėti? Gabija aiškina, kad anksčiau buities klausimais ji buvo netgi pedantė, tačiau dabar negali skirti tiek dėmesio, kiek norėtų.

„Atsiradus namuose vaikui, tvarką palaikyti išties nelengva. Sunkiai praeinu pro išmėtytus daiktus ar neplautus indus. Todėl ir sūnų po truputį vis mokau tvarkos. Švari ir jauki aplinka labai svarbu, tik užsisėdėti namuose – ne man“, – šypsosi ji.

Ar turi kokį labai nemėgstamą darbą? „Gal drabužių lyginimas?“ – juokiasi pašnekovė. Labiausiai aktorė mėgsta gaminti valgį. Ypač itališkus patiekalus, kuriuos gamindama dažnai improvizuoja arba vadovaujasi intuicija. Ypač gerai pavyksta makaronai su grietinėlės padažu, salotos.

Paklausiu, ar ji norėtų, kad kažkas namuose padėtų tvarkytis, atsikratyti nereikalingų daiktų, o likusius sutvarktų taip, kad gyventi būtų lengviau? „Oi, ne… Man nepatiktų, jei mano namuose tvarkytųsi kažkas kitas. Ir daiktus aš norėčiau susidėlioti pagal savo sistemą“, – tikina Gabija, keletą kartų per metus daranti generalinę spintų reviziją. Nebenešiojamus, bet vis dar kokybiškus daiktus ji parduoda arba perleidžia kitiems, kad daiktai gyventų antrą gyvenimą.

Ar žavi moteris mėgsta pasiausti po parduotuves? Be abejo, kas to nemėgsta?! Labiausiai, sako, jai patinka laisvai krintantys drabužiai. Mėgstamiausios spalvos – pilka ir juoda. Atėjus vasarai, nevengia ir ryškių spalvų, kurias renkasi pagal nuotaiką.

Aukštakulnių Gabija nemėgsta ir prisipažįsta, kad jau seniai yra sportinio stiliaus gerbėja. „Dievinu patogią avalynę, ypač sportbačius. Turiu jų visą kolekciją. Paprastai kokie nors įdomesni sportbačiai tampa mano visos aprangos akcentu“, – šypsosi ji.

G. Staniulytės asmeninio archyvo nuotr.

Norėtų grimuoti kitus

Be kitų norų, kurių labai daug – išmokti plaukti vandenlente, slidinėti snieglente, šokti high heels ir vogue šokius, moteris turi ir dar vieną slaptą svajonę.

„Labai mėgstu sėdėti grimo kėdėje, kai mus ruošia serialo filmavimams, bet dar labiau patinka kurti makiažą kitiems. Kartais net pagalvoju, kad mielai išbandyčiau darbą už kadro kaip grimo meistrė, nors iki meistrės man dar labai toli“, – traukia save per dantį aktorė.

Jokių makiažo kursų ji nebaigė, bet būdama paauglė lankė Kazio Binkio teatrą Kaune, kur prieš spektaklius grimuodavo aktoriukus. „Buvau savotiška mūsų teatro grimuotoja“, – prisipažįsta ji, ir dabar mielai žiūrinti mokomuosius vaizdo įrašus per jutubą, o gautas makiažo pamokas išbandanti grimuodama save.

Norėčiau būti daug drąsesnė, nebijoti savęs rodyti, nebijoti klysti ir mokėti apginti savo nuomonę, kad ir kokia situacija būtų.

Užsiima savianalize

Ar dažnai įsijungia televizorių, pasižiūri, kaip atrodo seriale pati? Gabija sako, kad yra be galo savikritiška ir mieliau į save TV ekrane nežiūrėtų. „Tačiau privalau žiūrėti, analizuoti, kaip vaidinu. Savianalizė, manau, yra viena sudėtinių aktoriaus darbo dalių. Turiu pamatyti save iš šalies, kad žinočiau, kur mano stipriosios pusės, o kur galbūt visai nusivažiuoju“, – aiškina ji.

Drauge su Gabija serialą „Man reikia meilės“ kas vakarą žiūri ir jos sūnelis Arijus. Pernai, kai mažyliui tebuvo treji, Arijus labai stebėjosi, kaip mama, sėdėdama su juo ant sofos, kartu gali būti ir televizoriaus ekrane. Kai Gabija viską išaiškino, vaikas išsyk tapo didžiausiu šio serialo gerbėju.

„Arijus žino ne tik mano, bet ir visų kitų veikėjų vardus, siužetines linijas, ypač laukia manęs pasirodant ekrane“, – sūnaus palaikymu džiaugiasi G. Staniulytė.

Dažnai populiarių serialų aktorius atpažįsta miesto gatvėse, prašo jų autografų, šaukia personažų vardais. Ar taip yra ir Gabijai? „Oi, ne. Tikrai nedažnai. Yra buvę keli atvejai, kai paauglės mergaitės paprašė nusifotografuoti drauge. Tiesa, dar pernai, kai Arijus lankė kitą darželį, auklytės žinojo, kad vaidinu seriale, esu aktorė… Šįmet, kai serialas rodomas jau antrą sezoną, ažiotažo gerokai mažiau“, – sako aktorė.

LNK nuotr.

Moters idealas – mama

Koks Gabijos moters idealas? Pati moteriškiausia, intelektualiausia moteris jai yra jos mama. „Norėčiau būti tokia, kaip ji, – mokanti už save pakovoti, protinga, išsilavinusi, smalsi, visais klausimais turinti savo nuomonę“, – vardija mamos dorybes dukra. Dabar jos mama gyvena savo malonumui ir kuria nuostabius keramikos dirbinius – mėgstama veikla išreiškia save.

Kaip grožio ikoną, tik jau iš aktorinės pusės, Gabija įvardija filmo „Graži moteris“ žvaigždę – amerikiečių aktorę Julią Roberts. Šiuo metu, sako, jai dar labai imponuoja kultinio filmo „Barbė“ žvaigždė, australų kilmės aktorė Margot Robbie. „Jei reikėtų į kažką lygiuotis, norėčiau būti panaši į ją“, – šypsosi šį filmą neseniai žiūrėjusi aktorė, kurios pačios svajonių vaidmuo kur kas rimtesnis. Gabija norėtų įkūnyti kokią nors istorinę asmenybę – žymią sportininkę ar kitą garsią moterį, kurios biografija jai  būtų įdomi.

LNK nuotr.

Be sporto – nė iš vietos

Ne paslaptis, kad puiki fizinė forma – sudėtinė aktorių vizitinės kortelės dalis. Sportas ir fizinis aktyvumas Gabiją lydi nuo pat vaikystės.

„Iš pradžių lankiau pramoginius šokius, kurie virto sportiniais, kai perėjau mokytis į profesionalų klubą. Vėliau išbandžiau ir lengvąją atletiką – bėgimą. Paskui tęsiau šokius, tik jau rinkausi šiuolaikinių ir gatvės šokių stilių. Paraleliai nuolat sportuodavau savarankiškai tiek sporto salėje, tiek ir namuose ar stadione“, – pasakoja aktorė, be sporto šiandien neįsivaizduojanti gyvenimo. Jis padeda ne tik palaikyti puikią fizinę formą, bet ir subalansuoti vidų. Sportuodama moteris atsikrato neigiamų emocijų, pasisemia motyvacijos sveikiau gyventi, tampa energingesnė ir veiklesnė. „Juk kas gi daro mus gražius? Labiausiai – vidinė harmonija ir ramybė!“ – į savo klausimą pati atsako G. Staniulytė ir linki sau ir kitiems surasti pusiausvyrą visur: karjeroje, santykiuose, buityje.

Birželio 20-ąją kaunietė važiavo Kauno P. Kalpoko gatve. Matyti, kad ties pėsčiųjų perėja nieko nėra, todėl moteris ketino sukti į Zanavykų gatvę, tad stabtelėjo praleisti važiuojančių automobilių. Kol ji stovėjo, nuo šaligatvio lėtai dviračiu pradėjo važiuoti garbaus amžiaus vyras. Pagal Kelių eismo taisykles, dviratininkai per perėją turi dviratį vestis, tačiau šiuo atveju pensininkas lėtai mynė.

Vaizdo įraše matyti, kad lėtai privažiavęs automobilio kapoto vidurį, pensininkas į jį trinktelėjo alkūne. Neišlaikęs pusiausvyros, senjoras nuo dviračio nusirito ant gatvės.

„Jis pradėjo šaukti, kur aš važiuoju, kodėl jo nepraleidau, nors mano automobilis stovėjo, jis pats į mane atsitrenkė. Jis sakė, kad aš turiu jį pakelti“, – apie streso sukėlusią situaciją pasakojo vairuotoja.

Moteris tikino, kad labai išsigando, ar nieko žmogui nenutiko. Kiti vairuotojai taip pat sustojo, paklausė, ar nereikia kokios pagalbos. Pensininkas aiškino, kad čia jį partrenkė, ranką sužalojo. Pasakius, kad automobilyje yra vaizdo registratorius ir įvykis nufilmuotas, senjoras ėmė kalbėti kitaip.

„Pats atsistojo, pasakė, kad nieko nenutiko ir nuvažiavo“, – apie galimą pensininko vaidybą ir norą pasipelnyti pasakojo kaunietė, pridūrusi, kad ant kapoto užgriuvęs pensininkas šiek tiek jį įlenkė, tad dabar teks detalę palyginti.

Į JAV išvyko ketverių

– Kokia buvo jūsų vaikystė Klaipėdoje, kokią ją atsimenate?

– Man Klaipėda buvo ir bus labai artima. Augau pačiame miesto centre. Prisimenu, kad su mama eidavome pasivaikščioti į Skulptūrų parką. Esu nusifotografavusi prie visų skulptūrų. Mama, Vaiva Tučkuvienė, kuri yra baigusi Lietuvos valstybinės konservatorijos Teatro meno fakultetą Klaipėdoje, vesdavosi parodyti savo jaunystės vietas – kur vykdavo spektakliai, kur sėdėdavo su draugėmis, kur gimė pirmosios jos kūrybinės idėjos. Daug laiko praleisdavome ir prie jūros. Taip pat Klaipėdoje su savo kaimynu lankiau darželį. Labai gerai prisimenu, kad jo mama gamindavo pačią skaniausią agurkinę sriubą. Kai išvykome, man buvo tik ketveri, daugelio dalykų neprisimenu, bet išlikę prisiminimai – labai gražūs. Tiek mamai, tiek man Klaipėda yra labai svarbi. Čia sugrįždavome kiekvieną vasarą.

Sumanymai: T. Jašinskas labai palaikė V. Tučkutės kūrybines idėjas, pernai Klaipėdoje filmuojant trumpametražį filmą „Už miesto“. / E. Bertašiaus nuotr.

Los Andžele – daug galimybių

– Vienokią Ameriką mes pažįstame per kino filmus, muziką, knygas. O kokia ji jūsų akimis, galbūt prisimenate pirmuosius įspūdžius ten atvykus?

– Aš, mama ir močiutė atskridome į Niujorką. Kaip ir sakiau, man buvo tik ketveri. Lengvai adaptavausi prie naujos aplinkos, labai greitai išmokau anglų kalbą. Taip greitai, kad nebegalėjau susišnekėti su mama. Tada įvyko labai svarbus pokalbis. Ji pasakė, kad su ja ir močiute privalau kalbėti tik lietuviškai, o jei ko nors nežinosiu, atsiversime žodyną. Iki šios dienos su jomis kalbu tik lietuviškai, už tai esu mamai labai dėkinga.

Lietuvą myliu labiau, nes ji – mano namai. Lietuva man buvo visada kaip ant podiumo.

– Ar tautybė niekada nebuvo kliūtis bendraujant su amerikiečiais?

– Mama išlaikė manyje pasididžiavimą, jog esu lietuvė. Nesigėdydama ir nebijodama visada sakiau, kad Lietuva – labai nuostabi ir graži šalis, kurią būtina aplankyti ir kitiems. Dauguma mano amerikiečių draugų ne kartą lankėsi Lietuvoje.

– Kokia draugams pasirodė Lietuva?

– Atskridusi į Lietuvą supratau, kad čia menininkai yra tikri menininkai, kurie nesistengia kažkam kažko įrodyti, o tiesiog kuria savo meną. Tai yra labai gražu. Mano draugų įspūdis atvykus į Lietuvą: norėtų joje pasilikti. Jie, kaip ir aš, yra iš kūrybinės industrijos, tad jautė, kad būtent Lietuvoje laisvai galėtų kurti savo meną.

Darbas: filmavimų metu V. Tučkutė (dešinėje) sutiko ne vieną bendramintį. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Manote, kad pas mus menininkams gyventi ir kurti lengviau. O kaip yra Amerikoje?

– Neseniai apie tai kalbėjau su draugais. Konkurencija Amerikoje tikrai labai didelė, bet kurioje industrijoje. Jeigu kalbame apie Los Andželą, ten yra daug žmonių ir daug galimybių. Ten visi tarsi laipioja ant mažų kalnelių, jiems sunkiau, nes laipioja po vieną, o mes čia, Lietuvoje, visi bandome užlipti ant vieno kalno, bet mes vieni kitiems padedame. Ir taip, ir taip yra gerai, tiesiog skirtingai.

Namai ten, kur šeima

– Anuomet Amerikoje pradėjote lankyti darželį, vėliau ir mokyklą. Ar nepatyrėte kultūrinio šoko?

– Visi vaikai augdami sugeba „sugerti“ labai daug informacijos, ypač ankstyvame amžiuje. Tad ir aš iki penkerių metų gavau daug informacijos ir įspūdžių. Buvau ekstravertė ir nekreipiau dėmesio, ar kiti labai skiriasi nuo manęs. Turėjau daug draugų, iš pradžių su jais bendraudavau gestais, po to – piešinukais, bet greitai pradėjau laisvai kalbėti angliškai. Kadangi daug laiko leidau tarp Lietuvos ir Amerikos, niekada nejaučiau didelių skirtumų. O kur būdavo man artimi žmonės, ten ir jausdavausi gerai.

Bendrystė: V. Tučkutė už daugybę patirčių yra dėkinga savo mamai V. Tučkuvienei, kuri kadaise ryžosi iš Klaipėdos išvykti į JAV. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar lietuvių ir amerikiečių kultūra, tradicijos labai skiriasi?

– Sakyčiau, kad kultūra skiriasi, žiūrint, kokiame mieste gyveni. Lietuvoje yra įprasta einant į svečius atsinešti vaišių. Mama mane irgi to išmokė. Kadangi labai susidraugavau su viena drauge, kartais eidavau pas ją nakvoti. Kiekvieną kartą atnešdavau jai ananasą. Amerikiečiams buvo neįprasta, kad vaikas kažką atneša kitam vaikui. Taip pat būdavo labai smagu švęsti gimtadienius mokykloje, turėdavome tikrą šventę paprastą dieną su tortu, balionais, kepurėmis. Apskritai amerikiečiai labai sureikšmina gimtadienius.

Meilė kinui – nuo penkerių

– Kada gimė meilė kinui?

– Anksti pradėjau žavėtis filmų kūrimu. Iš mokyklos eidavau į biblioteką ir pasiimdavau tiek filmų, kiek leisdavo. Visus juos reikėdavo grąžinti jau kitą dieną, tad grįžusi žiūrėdavau filmus, o namų darbus palikdavau vėlyvam vakarui. Mylimiausias mano aktorius tada buvo Jimas Carrey, jis mane labai įkvėpė. Esu peržiūrėjusi visus jo filmus. Kai man suėjo 11 metų, dėl mano noro vaidinti persikraustėme į Los Andželą.

– Ar Los Andžele išsipildė svajonė vaidinti?

– Ši svajonė tikrai nebuvo lengvai pasiekiama. Nuo 11 iki 13 m. teko nusifilmuoti „Doritos“, „Microsoft“, „Xbox“ reklamose. Mokslus baigiau, kai man buvo šešiolika. Po to iškart kibau į su kinu susijusius darbus. Keletą metų kino aikštelėje dirbau gamybos asistente. Vėliau buvau prodiuserės asistente darant Rosalia ir Traviso Scotto muzikinį klipą. Po šio filmavimo man paskambino ta pati prodiuserė ir pasakė, kad išskrenda namo, į Ispaniją, tad ji norėtų, kad perimčiau kito jos reklaminio projekto prodiusavimą. Sutikau, nors nežinojau, ar man pavyks. Manimi labai pasitikėjo šios reklamos režisierius Andersonas Wrightas. Mes bendradarbiaujame iki šiol. Vėliau daugiau dirbau su reklamomis ir filmais. Esu prodiusavusi „Apple“, „Yamaha“, „Robinhood“, „Madewell“, „Lowe’s“ reklamas.

Dirbo ir su A. Hopkinsu

– Internete jau galima pažiūrėti režisieriaus Davido Austino Thompsono naujojo filmo „Ohajus“ (angl. „Ojai“) anonsą. Šiame filme atliekate Jasmin vaidmenį. Kaip atsidūrėte šiame filme?

– Šitas filmas pasitaikė tarsi netyčia. Režisierius buvo pažįstamas. Jis tiesiog norėjo, kad perskaityčiau scenarijų tam, kad kartu galėtume nufilmuoti anonsą. Sutikau, nufilmavome. Pasakiau jam, kad man būtų labai įdomu ateiti į atranką. Sudalyvavau. Po atrankos praėjo daug laiko, maniau, kad niekas nebepaskambins, bet paskambino aktorių atrankos direktorius ir pasakė, kad gavau vaidmenį. Labai apsidžiaugiau. Nufilmavome Ohajuje, kaip ir pavadintas filmas. Teko vaidinti su Ericu Robertsu ir daug kitų kolegų, kuriuos labai gerbiu.

– Joks klaipėdietis negalėtų pasigirti, kad filmavosi su garsenybe – žymios aktorės Julios Roberts vyresniuoju broliu E. Robertsu. Su kokiais dar Holivudo aktoriais ar kitų profesijų atstovais garsenybėmis teko dirbti?

– Su krepšininku LeBronu Jamesu, atlikėja Cardi B, aktore Rebel Wilson, atlikėju Migueliu, aktoriais Johnu Cho ir Anthony’iu Hopkinsu. Jie visi labai paprasti žmonės, tik su labai daug asistentų. Kuo žymesni, tuo supratingesni. Jiems tenka dirbti tiek pat valandų, ištverti sunkias dienas, kaip ir mums visiems. Savo aplinkoje būnu su gerais žmonėmis, tad man neteko dirbti su žymiu aktoriumi, atlikėju, apie kurį galėčiau pasakyti kažką neigiamo.

– Ar su kuria nors įžymybe teko palaikyti ryšį ir po filmavimo, galbūt užsimezgė draugystė?

– A. Hopkinsas davė savo elektroninį paštą. Jis labai palaikė mano svajonę būti režisiere, kartą man pasakė: „Nori? Dirbk ir būsi.“ Tačiau dar neteko jam asmeniškai parašyti.

Viskas yra įmanoma?

– O koks apskritai amerikiečių požiūris į jus, atvykusią iš tokios tolimos šalies?

– Sakyčiau, kad visi labai lengvai mane priėmė. Ypač Los Andžele, kur labai daug imigrantų iš visokių šalių. Jie yra amerikiečiai tiek pat kiek ir aš. Jiems buvo įdomu, klausdavo, kur ta Lietuva, prašydavo, kad pasakyčiau kokį nors žodį lietuviškai. Per telefoną žiūrėdavome Nidos, Vilniaus senamiesčio nuotraukas, rodžiau, kur užaugau. Yra posakis, kad Amerikoje – visi su šypsenomis, laimingi. Sakyčiau, kad taip ir yra, bet visur yra tokių žmonių, tik reikia rasti savo ratuką.

– Kai taip kalbate, atrodo, kad gyvenimas Amerikoje – lengvas, be sunkumų. Tad ar teko susidurti su iššūkiais, dėl kurių buvo minčių viską mesti ir grįžti į Lietuvą?

– Augau su posakiu, kad viskas – įmanoma, viską, ko nori, gali turėti ir pasiekti. Sunkumų nepajausdavau, nes buvau apsupta mamos meilės, ji stengėsi, kad visuomet jausčiausi saugi. Neturėjome kažkokių ypatingų namų, bet visada buvo šiluma ir kūrybinė aplinka. Anksti tapau suaugusi, padėjau mamai dirbti. Tad negaliu pasakyti nieko blogo apie šalį ar miestą, kuriame gyvenau. Amerika man davė daug. Nuo praėjusių metų rudens vėl gyvenu Lietuvoje. Tačiau nepalikau Amerikos, visada į ją galiu sugrįžti. Lietuvoje viskas yra įmanoma: čia gali pastatyti filmą, pasvajoti apie nuosavą butą ar namą, o žiūrint į Los Andželą, ten tai – didelė ir sunkiai įgyvendinama svajonė, tiek nusipirkti butą, tiek turėti žemės plotelį, jei laisvų apskritai dar likę.

Laukia pasaulinės premjeros

– Ar Lietuvoje irgi teko dirbti kino srityje?

– Taip, praėjusį pavasarį buvau atskridusi, nufilmavome mano, kaip režisierės, debiutinį trumpametražį filmą „Už miesto“. Bendradarbiavau su Klaipėdos kino biuru, kuriam vadovauja režisierius Tomas Jašinskas. Tomas buvo prodiuseris, kuris įgyvendino visas mano idėjas, už tai jam dėkoju. Turėjome komandą iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Amerikos. Komanda buvo nuostabi, galiu juos tik girti. Nors filmavome per naktis, baigę atsisveikinome su šypsenomis ir apsikabinimais. Dabar laukiame pasaulinės premjeros kino festivaliuose.

Meilė tėvynei nugalėjo?

– Žvelgiant į netolimą ateitį, kur vis dėlto labiau save matote – Lietuvoje ar Amerikoje?

– Ateitį siesiu su Lietuva. Noriu prisidėti prie Lietuvos kino industrijos, naujų užsienio projektų pritraukimo į Lietuvą. Dabar dirbu prie projekto „Kodėl Lietuva?“. Idėja gimė, kai atsikrausčiau atgal į Lietuvą, ir visi klausė, kodėl grįžau. Tada gimė mintis, kad norėčiau to paklausti kitų, ilgą laiką praleidusių užsienyje ir grįžusių į tėvynę, sužinoti jų jausmus, įspūdžius, išgyvenimus. Šis projektas – tai audiovizualinė paroda, kurioje istorijas pasakos skirtingi pašnekovai, bus kuriama namų aplinka, rodomi jų išpažinimai. Tikiu, kad palies kiekvieną žiūrovą.

– Ar galima sakyti, kad meilė Lietuvai nugalėjo? O gal meilė abiem šalims – vienoda?

– Lietuvą myliu labiau, nes ji – mano namai. Lietuva man buvo visada kaip ant podiumo. Kadangi kelionės būdavo labai brangios, taupydavome pinigus, kad kiekvieną vasarą galėtume čia sugrįžti. Mama galėjo keliauti, kad pamatytų daugiau pasaulio šalių, bet pasirinkdavo gimtuosius namus, kad išlaikyčiau glaudų ryšį su giminėmis ir artimaisiais, tobulinčiau kalbą, pažinčiau Lietuvos gamtą, padėčiau močiutei sode. Žinojau, kad vienu ar kitu būdu čia atsirasiu, kad būtent Lietuvoje ir gyvensiu.

„Po vandeniu“

Šį savaitgalį monospektaklį jaunimui „Po vandeniu“ pristatys jaunosios kartos KVLT trupės aktorė Dominyka Budinavičiūtė. Spektaklyje ji ne tik vaidina, bet ir jį režisuoja, kuria jam dramaturgiją ir muziką. Pirmose pozicijose ji jau yra išbandžiusi savo jėgas anksčiau, o kaip kompozitorė pasirodo pirmą kartą. Pagrindinė spektaklio tema – vienatvė.

Monospektaklio koncepciją aktorė gvildeno ne vienus metus. Jis paremtas jos bakalauro Vaidybos studijų programos Vytauto Didžiojo universitete baigiamuoju darbu. Tuomet imtis vienatvės temos Dominyką inspiravo baimės persmelkta būsena, kai atrodė, kad nėra nieko baisiau už vienatvę. Norėdama labiau suprasti šį jausmą, ji ėmėsi monospektaklio žanro ir scenoje pasirodė visiškai viena.

Vienatvė – tam tikra būsena, labai panaši į buvimą po vandeniu. Vieniems tai kelia asociacijų su nemokėjimu plaukti, dusuliu, skendimu, kitiems – su meditacine aplinka.

Vaidinimas, kuriame ji su žiūrovams pasakojo apie savo pačios išgyvenimus, ją stipriai paveikė, kaip efektyvi terapija. Šiandien jaunosios kūrėjos požiūris į vienatvę pasikeitęs, ji atrado kitų požiūrio taškų, pajuto, kad vienatvė – ne tokia baisi. Šia subrandinta patirtimi ji nori pasidalyti naujoje spektaklio versijoje su žiūrovais, kurie jaučiasi vieniši, o galbūt dar stipriau ir nesusidūrė su šiuo jausmu.

Spektaklyje siekiama į vienatvę pažvelgti ir iš pozityvios pusės, tai užkoduota ir jo pavadinime „Po vandeniu“.

„Vienatvė – tam tikra būsena, labai panaši į buvimą po vandeniu. Vieniems tai kelia asociacijų su nemokėjimu plaukti, dusuliu, skendimu, kitiems – su meditacine aplinka. Spektaklyje yra ir gražių, prasmingų, meditatyvių momentų, absurdo, juoko. Vienatvės tema gvildenama per populiariąją psichologiją, gyvūnijos pasaulį, muziką ir mano asmeninius išgyvenimus. Minimi banginiai, kurie yra prisitaikę gyventi po vandeniu, bet jiems kartkartėmis reikia iškilti į paviršių įkvėpti oro. Spektaklis ir vyksta tokiu povandeninių plaukiojimų ritmu – įkvepiame ir vėl leidžiamės gilyn“, – pasakojo D.Budinavičiūtė.

Spektaklyje gali drąsiai lankytis tiek paaugliai, tiek suaugusieji. Aktorė pabrėžia, kad jis aktualus žmonėms nuo keturiolikos metų iki 100. Būtent nuo panašaus amžiaus prasideda kelionė vienatvės jausmo link, pradedant pajusti tuštumą ir beprasmybę. Mažosios salės kamerinėje erdvėje rodomas spektaklis turėtų būti suprantamas ir artimas kiekvienam. Čia vaizduojamas aktorės kambarys, kuriame ji vaidina įprastai, ar, tiksliau, labiau būna savimi. Naudojami ir objektų, šešėlių teatro elementai, leidžiantys pavaizduoti tam tikras būsenas.

Kalbama ir apie vienatvę, išgyvenamą įžymių žmonių. Dažnai pastebime, kad žmogaus įvaizdis viešojoje erdvėje atrodo vienaip, o tikras gyvenimas, kaip paaiškėja, būna visiškai kitoks. „Toks, koks žmogus būna vienas, atsiveria labai retai, net ir draugams. Labai sunku yra išlikti tokiam pat, koks esi būdamas vienas, kai kažkas yra šalia ir tave stebi. Tai labai keistas jausmas. Būdami vieni galime elgtis neįprastai, todėl dažnai galvojame, kad jeigu būsime savimi iki galo su kitais, atrodysime keisti. Visi esame keisti. Nereikėtų įsivaizduoti, kad namuose visi elgiasi kaip reklamoje. Gal tavo natūrali būsena yra melancholiška ar tu juokingai supyksti. Tai yra visiškai normalu. Noriu, kad žmonės, kuriems atrodo, kad jie elgiasi keistai, pasižiūrėję spektaklį nurimtų. Vienatvė – ne vien neigiamas dalykas. Joje yra labai daug kūrybos, joje gimsta įdomių idėjų“, – patirtimi dalijosi D.Budinavičiūtė.

„Nykstantys žmogeliukai“

Lapkričio pirmąjį savaitgalį Didžiojoje salėje pasirodys „Nykstantys žmogeliukai“ – Agnės Sunklodaitės režisuojamas šešėlių spektaklis be žodžių.

Režisierė jau seniai gvildeno idėją sukurti spektaklį, kuriame istorija būtų pasakojama vien vaizdais ir garsais. Tokį sprendimą paskatino ir siekis su mažaisiais žiūrovais kalbėtis apie neapčiuopiamus, sunkiai žodžiais įvardijamus dalykus – artimo žmogaus netektį ir prisiminimus.

Spektaklį įkvėpė australų rašytojos Elizabethos Mary Cummings knygos „Nykstanti sesuo“ ir „Amžinas vaikas“. Tai vaikams skirtos knygos, kuriose rašytoja jiems suprantama kalba pasakoja apie tokius sudėtingus dalykus kaip liga ir mirtis.

Vaizduojamos trys istorijos, kurias pasakoja sūnus, jau suaugęs vyras, savo mamai, sergančiai Alzheimerio liga ir po truputį išeinančiai iš jo gyvenimo.

„Spektaklyje kalbame apie nematomus, bet tikrai egzistuojančius dalykus – atmintį, emocijas. Ypač apie meilę, plačiąja prasme. Kas lieka žmogui, kai miršta jo artimas žmogus? Lieka prisiminimai. Kas lieka, jeigu pradingsta ir prisiminimai? Lieka emocinis ryšys, kuris yra kartu ir atmintis, kadangi ji slypi ne vien galvoje ir dažnai mes atsimename jausmą, nebūtinai susietą su konkrečiu faktu. Norime žiūrovus inspiruoti pajusti žmones siejančius jausminius ryšius. Dabar daug kalbame apie tai, kokie esame vieniši. Vis dėlto tarp mūsų nusidriekia nematomi ryšiai ir jeigu jie užsimezga nuoširdžiai, mes nesame vieniši“, – pasakojo A.Sunklodaitė.

Nors spektaklis skiriamas vaikams nuo septynerių metų, į jį kviečiama visa šeima, mat į minėtus dalykus žvelgiama ir vaiko, ir suaugusiojo akimis. Stebėdami spektaklį be žodžių, it nespalvotą filmą, kiekvienas savo vaizduotėje galės regimus įvykius nuspalvinti norimomis spalvomis. Spektaklyje vaizduojamos trys istorijos, kurias, kaip vaikystės prisiminimus, pasakoja sūnus, jau suaugęs vyras, savo mamai, sergančiai Alzheimerio liga ir po truputį išeinančiai iš jo gyvenimo, – jai prarandant atmintį, o galiausiai iškeliaujant iš šio pasaulio.

Šešėlių teatras leidžia istoriją pasakoti metaforomis, simboliais, kurti iliuziją to, ko negalima perteikti žodžiais. Spektaklyje žiūrovui gali susidaryti įspūdis, lyg jis stebėtų ekrane transliuojamą kino filmą, bet vaizdo kameros čia nenaudojamos. „Istorijai pasakoti naudojame kelis šešėlių teatro kūrimo principus: tai apšviečiamo objekto šešėlio projekcija ekrane, kuri judant šviesai leidžia sukurti judančio vaizdo įspūdį, ir vintažinių grafoprojektorių panaudojimas. Spektaklis tarsi nespalvotas kinas, nunešantis į prisiminimus su minimaliu spalvos akcentu. Šešėlį meta tik tai, kas egzistuoja, o kas nyksta, tarsi ištirpsta erdvėje“, – patirtimi dalijosi dailininkė Giedrė Brazytė.

Nemažai iššūkių lydėjo ir muziką kūrusį Deividą Gnediną, kuris tapo ir kompozitoriumi, ir garso dizaineriu. Kūrybos procesas prilygo animacinio filmo kūrybai, kai muzikiniai akcentai buvo pritaikyti prie vaizdo. Muzika čia – ne iliustruojantis elementas, kaip dažnai pasitaiko teatre, o toks pat pasakotojas kaip ir vaizdiniai.

„Išnaudojau visą teatro erdvinę sistemą, kuri Lietuvos teatruose vis dar yra naujovė, o KLT yra tarp tų nedaugelio šalies teatrų, turinčių ir išnaudojančių visą šią sistemą. Muzika ir realistiniai aplinkos garsai kuria skirtingas veiksmo vietas ir atmosferą, žiūrovas salėje kai kuriuos elementus girdi iš šono, kitus iš nugaros, dar kitus – iš priekio ir pan.“, – sako kūrėjas.

Veidai ir vardai

Spektaklio „Po vandeniu“ kūrybinė komanda: autorė, aktorė, režisierė, kompozitorė Dominyka Budinavičiūtė, dailininkas Rokas Lažaunykas, medijų menininkas Titas Jurjonas, kūrybinis mentorius Arvydas Dapšys.

Premjera – spalio 29 d. 17 val. Spektaklis nuo 14 metų.

Spektaklio „Nykstantys žmogeliukai“ kūrybinė komanda: režisierė Agnė Sunklodaitė, dailininkė Giedrė Brazytė, kompozitorius Deividas Gnedinas, aktoriai Indrė Endriukaitė, Remigijus Endriukaitis, Audronė Grėbliauskienė, Arvydas Šaučiūnas. Istorijas užrašė Milda Mičiulytė.

Premjera – lapkričio 5, 6 d. 12 val. Spektaklis nuo 7 metų.

„Kai į sceną grįžti po ilgesnės pauzės, reikia pradėti nuo to, kas smagu“, – linksmai savo sprendimą vaidinti komedijoje pristato pašnekovas.

Nuotaikingų vaidmenų A. Storpirščiui yra tekę atlikti nedaug. Šįkart priimti iššūkį aktorių pakvietė „Kitoks teatras“.

Spektaklyje, pasakojančiame apie keturių damų nuotykius policijos nuovadoje, vieną iš herojų įkūnys ir A. Storpirščio sužadėtinė Gabija Urniežiūtė. Ne kartą vienoje scenoje savo vaidmenis išgyvenusi pora atvira – ji alsuoja menu, turi tokių pačių tikslų ir išgyvenimų, todėl kartu repetuoti bei vaidinti nėra sudėtinga.

Paklaustas, kokį gyvenimo etapą įvardintų kaip aktoriaus karjeros pradžią, A. Storpirštis nedvejoja – studijas. Tik žengęs pirmuosius žingsnius, jis gavo nedidelį vaidmenį iki šiol vienoje mėgstamiausių pjesių, režisuotų Gintaro Varno, „Merlinas, arba Nusiaubta šalis“.

„Tai meno kūrinys, išgyvenęs pats save“, – apie daugiasluoksnį, spalvų ir veiksmų kupiną pastatymą kalbėjo A. Storpirštis.

A. Storpirštis / Asmeninio archyvo nuotr.

Iki šiol pašnekovas prisimena vieno iš dėstytojų įžvalgą, jog aktorius save turėtų laikyti likimo apdovanotu, jei bent kartą gyvenime jam tenka suvaidinti svarbų vaidmenį.

„Aš, matyt, gyvenimo esu palaimintas, nes buvau Benu „Išvaryme“, Gajumi „Kaligujoje“, Mačiūnu „Mr. Fluxus, arba Šarlatanai“, Filisu „Šauksme“. Tai vaidmenys, skatinę „palaužyti“ galvą, kūną ir sielą. Daug davę, padovanoję, išmokę ir... pasiėmę“, – sakė A. Storpirštis.

Aktorius prisipažįsta prieš karantiną gyvenęs intensyviai, todėl dažnai atsisakydavęs naujų projektų.

„Po kurio laiko režisieriai, vis girdėdami, koks esu užsiėmęs, nieko man nebesiūlė ir darbų grafikas, galima sakyti, tapo laisvas. Į teatro sceną vienam spektakliui grįžau pernai, o šį sezoną pradėjau bendradarbiauti su „Kitokiu teatru“, – pasakojo pašnekovas.

Dabar, pasak A. Storpirščio, kasdienybėje lieka laiko ir sau, ir Gabijai. Pora, kai tik gali, poilsiauja savo sodyboje, kurią įsigijo... saloje.

„Iš tiesų tai yra toks miestelio pavadinimas, bet dažnai pajuokaujame turį nuosavą salą“, – kalbėjo A. Storpirštis.

Aktorystė – pirmoje vietoje

Ko gero, kiekviena profesija yra apipinta tam tikrų stereotipų. Antai, dažnas mūsų mokytoją piešia griežtu veidu ir su akiniais, čiuožiančiais nuo nosies. Dirigentą – lengvai pamišusį genijų, susivėlusiais plaukais. Tolimųjų reisų vairuotoją – besišypsantį raudonskruostį, viena ranka sukantį vairą, kita – gnybantį riebų sumuštinį. Klouną – kliūvantį, griūnantį, nuolat besijuokiantį keistuolį su storu grimo sluoksniu. Po pažinties ir pokalbio su Indre supratau, kad juokinti – nėra pagrindinė klouno misija, o po kauke arba raudona nosimi slypi gilus vidinis pasaulis.

„Kaip nusprendžiau tapti aktore?“, – I.Lencevičiūtei atsilošus kėdėje supratau, kad mudviejų laukia įdomus pokalbis. Pirmiausia jis nukėlė į vidurinę mokyklą, kai trypčiodami pasirinkimo kryžkelėje moksleiviai sprendžia, mestis į kairę, kur nori tėvai, ar į dešinę, kur šaukia širdis. Indrė dėl savojo pasirinkimo buvo užtikrinta visu 100 procentų.

Svajonė: žmonės, Indrės manymu, labai mažai žino apie klounadą, todėl ji būtų laiminga galėdama plačiau pristatyti šį žanrą. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

„Pirmoje vietoje rašiau aktorinį, likusias penkiolika vietų pildė mama“, – matydama liepsnojančias dukters akis, mama, anot I.Lencevičiūtės, niekada neprieštaravo dėl pasirinkto kelio. Priešingai – palaikė kiekvieną Indrės žingsnį, buvo ir yra ištikimiausia jos talento gerbėja. Svajonė kaunietę nuvedė į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Tiesiai po režisieriaus Gintaro Varno sparnu.

„Mes buvome pirmieji „varniukai“, – pašnekovė su nostalgija prisiminė studijų metus ir savo kurso bičiulius. Kartu su jais 2009-aisiais Indrė kėlė judėjimo „No Theatre“ vėliavą ir provokavo visuomenę įvairiomis scenomis netikėčiausiose vietose: miesto turgavietėse, gatvių perėjose.

Užsidėjo raudoną nosį

Kvietimai dirbti teatruose – ne prekybos centrų lankstinukai, dalijami į kairę ir dešinę, todėl jauna teatralė buvo priversta ieškoti kitų veiklų. 2013-aisiais ji sužinojo apie organizaciją „Raudonos nosys. Gydytojai klounai“. Čia kaunietė ėmėsi socialinio darbo – lankyti mažuosius ligoniukus. Kai kas vis dar mano, kad organizacijos klounai eina linksminti ir juokauti. Vis dėlto pagrindinė jų misija yra nešti džiaugsmą ir geras emocijas ten, kur viso to labiausiai reikia.

Indrės Lencevičiūtės asmeninio archyvo nuotr

„Animacinius filmukus ar knygeles vartome trumpai, nes vieno užėjimo į palatą trukmė – kelios minutės, per kurias stengiamės pasiekti maksimumą“, – aktorė pasakojo, kad vaikus juokina linksmos gyvenimiškos situacijos.

Antai, blynus su uogiene dievinanti Lelija, kurią įkūnija Indrė, eidama pameta kepurę. Juokinga? Taip, nes taip nutinka kiekvienam. Na, gerai, gal ne kiekvienam, bet kas antram. Bent jau taip pasakytų Lelijos porininkas baltasis klounas, kuriam jų duete patikėta rimtuolio rolė. Paklausta, kaip kolegos apsisprendžia, kam ir kuo lemta būti, Indrė tikino, kad pasirinkimą diktuoja asmeninės savybės, o kartais ir paskirtas porininkas, mat vaikus klounai lanko po du.

„Jei gaunu jaunesnį partnerį, tada aš imuosi baltojo klouno vaidmens. Vis dėlto dažniau būnu raudonuoju klounu“, – kalbėjo I.Lencevičiūtė.

Klounas – nėra besišypsantis žmogus ryškiu grimu, žongliruojantis kamuoliukais ant vienaračio. Tai klišė.

Ne visi priima

Aplinka diktuoja ir kitas sąlygas. Tarkime, klounų drabužių ryškumą ar susitikimo trukmę.

„Situacijos rutuliojasi įvairiai, bet visuomet išeiname per kulminaciją, vaiką palikdami miraže“, – nepriklausoma aktorė I.Lencevičiūtė pasakojo, kad tai padaryti pavyksta ne visuomet. Kartais vos tik pravėrę duris klounai supranta, kad peržengti palatos slenksčio nepavyks. Persirengėliai raudonomis nosimis ir tai, ką jie daro, patinka ne visiems.

„Vaikas gali pasakyti „ne“ ir tai yra nuostabu, nes tu sugrąžini jam orumo jausmą. Šis jausmas ligoninėse neretai paminamas. Į palatas visi eina nesibeldę, nes reikia įstatyti kateterį, matuoti temperatūrą“, – kartais, anot teatralės, vaikų „ne“ būna linkęs keisti poziciją. Tokiais atvejais gydytojai klounai bando prakalbinti mažuosius ligoniukus ir dažniausiai jiems tai pavyksta.

„Jei palatoje yra keli vaikai ir vienas jų linkęs į kontaktą, labai dažnai įdomūs pasidarome ir kitiems. Kitaip sakant, vienas užsidega nuo kito“, – ne kartą girdėjusi klausimą, kaip jai ir kolegoms viskas taip lengvai pavyksta, teatralė nusišypsojo.

Kiekvienas užėjimas į palatą – visiška improvizacija, tačiau kelias iki sklandžios mizanscenos be išankstinio pasirengimo yra ilgas. Indrei tam prireikė bemaž dešimties metų.

Paskola mokslui

Baigusi bakalaurą, paskui įgijusi ir magistro laipsnį, padedama gerai žinomo Čekijos klouno Gario Edwardso, Indrė pristatė solo pasirodymą apie valytoją. 50 minučių spektakliui jauną moterį įkvėpė asmeninė patirtis – sezoninis darbas užsienio kempinguose.

„Tada pasiėmiau paskolą ir išvažiavau į privačią Paryžiaus fizinio teatro mokyklą. Vykau ten nemokėdama prancūzų kalbos. Buvau įsitikinusi, o ir kiti taip sakė, kad tarptautinėje mokykloje tikrai bus kalbama angliškai. Kai įėjau į auditoriją, pirmas klausimas buvo: „Parlez-vous Français?“, – I.Lencevičiūtė pasakojo, po metų palikusi fizinio teatro mokyklą dėl kitos avantiūros.

Sužinojusi apie privačią klounų mokyklą, kaunietė žūtbūt pasišovė į ją patekti. Pradžia buvo įkvepianti – už savęs palikusi maždaug aštuonias dešimtis kandidatų, užsispyrusi kaunietė pateko į išrinktąjį dvidešimtuką.

„Tada visi gavome namų darbus“, – besiruošdama jiems, I.Lencevičiūtė dar ir dirbo. Pardavinėjo suvenyrus krautuvėlėje šalia Paryžiaus Dievo Motinos katedros, ruošė pusryčius viename iš miesto viešbučių, tvarkė kambarius. Lemtingą dieną, kai jau svajonė atrodė ranka pasiekiama, Indrė savimi suabejojo, todėl atvykusi į vietą, apsisuko ir grįžo atgal.

„Riedu sau dviračiu Paryžiaus gatvėmis, girdžiu, skamba telefonas. Atsiliepiu, o manęs klausia: Indre, kodėl jūs šiandien neatvykote į egzaminą?“, – I.Lencevičiūtė dėkojo likimui, kuris tąkart nusprendė patampyti virveles, užuot jas paleidęs.

Ieškojo savo klouno

Jau kitądien teatralė Indrė komisijai pristatė savo namų darbus, atvėrusius jai duris į stebuklingą pasaulį. Būtent taip teatralei iš Kauno atrodė klounų kalvė, į kurią ji pateko.

„Reikia tai pamatyti patiems… Na, tarkime, mokykloje yra scena, o už jos įrengti direktoriaus namai. Taip, taip, vienoje pusėje mokykla, kitoje – jo namai“, – įdomi, anot pašnekovės, buvo ne tik ją supanti aplinka, bet ir pats mokymo procesas, kuris nė iš tolo nepriminė tipiško ugdymo. Studentai alkūnėmis čia neramstė suolų, paskaitų laikas nebuvo skaičiuojamas akademinėmis valandomis, o pagrindinis užsiėmimų tikslas buvo rasti savąjį klouną. Jo studentai ieškojo ir įvairiuose renginiuose, ir gūdžiuose Normandijos miškuose.

„Klounas – nėra besišypsantis žmogus ryškiu grimu, žongliruojantis kamuoliukais ant vienaračio. Tai klišė. Klounas gali būti tragiškas. Svarbiausia, kad jis kalbėtų širdimi ir akimis“, – klausydama I.Lencevičiūtės buvau tikra, kad jai pavyko rasti savąjį klouną.

Be raudonos nosies, be peruko ir ryškių drabužių, teatralė dėmesį kaustė taip, tarsi mūsų pokalbis būtų trumpas spektaklis, kurio žiūrove man nuskilo laimė būti.

Kas toliau? Baigiamasis darbas. Vieną jo dalį sudarė spektaklis apie ekologiją, kitą – aštuonių minučių solo numeris, kurį studentė ruošė kone visus metus. Tąkart prieš dėstytojų komisiją stojo ne Indrė, o Mulen Ružo kabareto šokėja su netinkamais bateliais.

„Gyvenau šalia Mulen Ružo. Viskas, ką ten mačiau, atrodė tobula. Taigi, į situaciją norėjau pažiūrėti iš klounados pusės“, – nors lietuviai kur kas santūresni nei prancūzai, I.Lencevičiūtė neabejojo susidorojusi su užduotimi ir įtikinusi dėstytojus.

Lanko karo pabėgėlius

Prancūzijos magija buvo stipri, tačiau namų traukos ji neįveikė. Baigusi mokslus teatralė grįžo į Kauną. Dabar kartu su aktoriumi, režisieriumi, Šiuolaikinės intelektualios klounados teatro įkūrėju Žilvinu Beniušiu ir sėkmingu Austrijos klounados srities kūrėju Lorenzu Wenda Indrė ruošia savo naująjį solo spektaklį, kurį žiūrovai, greičiausiai, išvys jau šį rudenį.

Nepriklausoma aktorė ir toliau niekam nepriklauso. Klausydama širdies, savo laiką ji dalija veikloms, kurios jai teikia džiaugsmą, žinoma, toliau dirba organizacijoje „Raudonos nosys. Gydytojai klounai“. Tiesa, lanko ne tik vaikus, bet ir neįgaliuosius, ir senjorus.

„Darbas su senoliais kitoks nei su vaikais. Vienas dėstytojas man pasakė, kad jie – tarsi krintantys lapai, todėl, atėję į slaugos namus ar socialinius dienos centrus, nesistengiame lapų kelti ir tvirtinti prie šakų. Mes lėtai krintame kartu su jais. Tada pabūname ir išeiname, – I.Lencevičiūtė pasakojo, kad laikas su senjorais eina visiškai kitu ritmu, todėl klounai nesistengia skubinti įvykių. – Ar buvo situacijų, kai neturėjau ką atsakyti senjorams? Žinoma. Puikiai pamenu, kai grįžau po studijų Prancūzijoje visa pasitikinti savimi, o vienas senukas pažiūrėjo į mane ir sako: kokias nesąmones tu čia darai? Mano partneris stovi šalia, vos sulaiko juoką matydamas mano veido išraišką, o aš nežinau, ką sakyt.“

Pastaruosius kelis mėnesius gydytojų klounų pacientų sąrašą papildė Ukrainos gyventojai. Klounai važinėja į centrus, kur renkasi karo pabėgėliai, ir bando bent akimirkai žmonių veiduose nupiešti šypsenas. Labai dažnai tai pavyksta. Pasitaiko ir kitokių emocijų.

„Vakar susitikome su ukrainiečiais ir uždainavome dainą, kurioje skambėjo žodžiai „saule, šviesk!“. Išgirdęs juos, vienas vyras pravirko. Todėl darsyk noriu pasakyti, kad mes – klounai, ne tik visą laiką juokiname, bet ir išjudiname jausmus“, – I.Lencevičiūtė džiaugėsi, kai tai pavyksta padaryti.

Tu gali būti nuostabus aktorius, bet, jei savyje neturėsi to jautrumo, kito žmogaus pajutimo, nieko neišeis.

Kruopšti atranka

Raudona nosis – privilegija. Ją gali turėti ne bet kas. Šiuo metu gydytojų klounų komandą sudaro bemaž dvidešimt aktorių.

Kiekvienam kandidatui yra keliami tam tikri reikalavimai. Atitikti juos nėra lengva. Pirmiausiai žmogus turi būti teatrališkas, gebantis valdyti savo kūną ir kokį nors muzikinį instrumentą. Indrė groja ukulėle – nedidele keturstyge gitara. Labai svarbus čia ir emocinis pasirengimas.

„Yra dar vienas dalykas, tai – empatija. Tu gali būti nuostabus aktorius, bet, jei savyje neturėsi to jautrumo, kito žmogaus pajutimo, nieko neišeis“, – reziumavusi visas išvardytas savybes, I.Lencevičiūtė pripažino, kad tapti gydytoju klounu gali toli gražu ne kiekvienas.

Magija: klounai gydytojai mažuosius gydo geromis emocijomis. (Indrės Lencevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.)

Antai, visai neseniai Kaune vyko atranka į gydytojų komandą, todėl netrukus paaiškės, kiek naujokų ją papildys. Indrė svajoja, kad ateityje Kaunas suburtų dideles ir stiprias gydytojų klounų pajėgas.

„Yra ir daugiau svajonių. Viena jų – išpopuliarinti klounados žanrą Lietuvoje“, – I.Lencevičiūtė neabejojo, kad, pažinę jį, žmonės taptų laimingesni ir kur kas laisvesni.

– Trečiadienį, gruodžio 8-ąją, "Girstučio" kultūros rūmuose Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras kauniečiams pristatys nuotaikingą Beno Jonsono komediją "Volponė", kurią jūs režisavote. Kaip gimė šis spektaklis?

– Pernai lapkričio 18-ąją sukako 80 metų, kai Panevėžyje buvo oficialiai įkurtas dramos teatras, o "Volponė" kaip tik buvo J.Miltinio Panevėžyje pastatyta pjesė – legendinis spektaklis, toks tarsi bestseleris. Kai man pasiūlė atvažiuoti į Panevėžį ir ją režisuoti, iškart perskaičiau "Volponę". Man patiko, tad ir ėmiausi.

– Ar nebuvo šiek tiek nedrąsu dėl to, kad pjesę jau buvo statęs J.Miltinis?

– Ne. Tiesiog dabar jau kitas laikas. Vis tiek taip, kaip statė J.Miltinis, dabar nepastatysi. Ir nereikia stengtis. Juo labiau kad iš to pirmojo spektaklio yra išlikę tik nuotraukų – įrašo nėra, ir televizija nebuvo nufilmavusi. Yra tik liudininkai aktoriai, kurie vaidino tame spektaklyje. Tad kažkokio spaudimo nejutau. Aišku, maestro vardas įpareigoja. Sugalvojau, kad spektaklyje turėtų skambėti ir paties J.Miltinio tekstai, todėl nemažai teko gilintis į jo raštus. Tai veikia, bet negaliu pasakyti, kad blogai. Tiesiog prideda tam tikros atsakomybės ir verčia pasitempti.

– J.Miltinio pastatyme jis pats ir vaidino. Jums tokių minčių nekilo?

– Taip, jis vaidino Volponę, pagrindinį veikėją. Bet aš neketinau vaidinti, pasinaudodamas režisieriaus funkcija taip susisvarbinti. Ne, ne, ne. Yra teatre gerų aktorių, aktorių legendų, kurie tikrai gerai išmano savo amatą. Jeigu pats dirbčiau Panevėžyje, jeigu ten būtų mano sielos bankas, tada gal. Arba jeigu "Keistuoliuose" statyčiau, gal ir susigundyčiau. Bet vėlgi – tai buvo J.Miltinio, kaip aktoriaus, noras vaidinti Volponę. Kad pats Volponė pjesėje turėtų kažką bendro ar bent funkcija būtų panaši į režisieriaus – ne, taip nėra. Tiesiog jis tam spektaklyje vaidino kaip aktorius. Tiesa, kažkuria prasme aš vis dėlto tame spektaklyje dalyvauju. Ten skamba J.Miltinio tekstai. Mes pradžioje bandėme naudoti autentiškus jo tekstus, bet nelipo – ir dėl kokybės, ir dėl žanro. Tai aš paskui tiesiog įskaičiau J.Miltinio tekstą. Bet Volponę vaidina Albinas Keleris.

– Kas jums yra svarbiausia pasirenkant, ką režisuoti, ką vaidinti?

– Labai keblu atsakyti, nes kiekvienas kartas būna kitoks. Jeigu kalbame Panevėžio dramos teatro ir "Volponės" kontekste – aš mėgstu tam tikrus iššūkius. Tai, kad čia Miltinio statytas spektaklis, kad toks legendinis, užveda varikliuką: "Na ir padarysiu!" Man patiko, kad tai labai teatrališka, labai ryški medžiaga. Mėgstu tą tokį vos ne teatrą teatre. Sakyčiau, dažniausiai viskas priklauso nuo spektaklio. Nėra vieno recepto. Tiesiog atsiranda kažkoks kabliukas, kuris užkabina, bet tu nežinai, nei kaip jis atrodo, nei iš kur jis tave užkabins. Labai įvairiai būna.

Tas Aidas Giniotis, kuris buvo prie Keistuolių teatro kūrimo pradžios, ir tas Aidas Giniotis, kuris buvo prie "Atviro rato" kūrimo pradžios, labai stipriai skyrėsi savo branda, nusiteikimu ir tikslingumu.

– O prisiminus tą seną istoriją, kaip gimė spektaklis "Apie žmogų, nužudžiusį gulbę", – ten užkabino istorija, situacija?

– Taip, ten buvo labai įdomi istorija. 1994 m. spaudoje pasirodė straipsniukas, kad žmogus Kauno zoologijos sode nužudė gulbę giesmininkę, nes labai norėjo valgyti. Perskaičiau ir jis kažką labai stipriai sujudino mano viduje. Išsikirpau tą straipsniuką ir saugojau. O spektaklį pastačiau tik 2011-aisiais – praėjus septyniolikai metų. Matyt, užkabinta buvo taip giliai ir stipriai, kad turėjo pagulėti mintyse septyniolika metų ir tik tada išvysti sceną. Įvairių sumanymų, pjesių ar idėjų iki šiol guli stalčiuke.

– Turi pribręsti, ateiti laikas?

– Taip. Nors būna ir taip, kad pamatai, – ištinka meilė iš pirmo žvilgsnio, ir pirmyn. O yra idėjų, kurios turi pabūti, išlaukti savo. Galbūt tuo metu tai neskamba, bet ateina laikas ir supranti – va, būtent tai, ką kažkada galvojau, dabar turėtų suskambėti.

– Jūs mokote vaidybos, režisuojate, pats vaidinate, dar ir dainuojate kartais. Kuris iš šių darbų, ar gal geriau sakyti gyvenimo vaidmenų, jums priimtiniausias?

– Gal vis dėlto įdomiausia man yra režisūra. Bet tokia, kuri reikalauja daug pastangų, įsigilinti. Kitos veiklos yra tokios, kaip čia pavadinti... Na, dainuoti ir muzikuoti yra dainuoti ir muzikuoti – sakyčiau, toks linksmas ir gaivus užsiėmimas. Dainuoji juk ne iš skausmo – dainuoji iš meilės. Vaidinu pastaruoju metu labai retai – tik tada, jeigu tikrai reikia. Ir nėra taip, kad labai trokščiau vaidinti ar suvaidinti kažkokį ypatingą vaidmenį. Vaidinti einu į tuos spektaklius, į kuriuos mane pakviečia ir įtikina, kur jaučiu, kad tikrai padėsiu žmogui, kuris serga idėja. Tad vaidyba dabar nėra mano svajonių užsiėmimas – labiau režisūra. O laisvalaikiu ir laisvu nuo režisūros metu, kai siela šaukiasi poezijos, – muzikavimas ir dainavimas.

Pradžia: pirmoji grupės "Užsitęsusios vaikystės ruduo" nuotrauka, daryta 1985 m. Hermis Preikštas, Andrius Kaniava, Aidas Giniotis, Ilona Balsytė, Darius Auželis.

– O pedagogika?

– Pedagogika tiesiog labai reikalinga teatrui. Reikia parengti naujus aktorius. Kadangi tai gana gerai darau, tenka tuo ir užsiimti. Bet pedagogika yra tokia, sakyčiau, nedėkinga specialybė, nes ten nei didelių apčiuopiamų rezultatų pasieki, nei duonai užsidirbi. Tai toks labiau altruistinis darbas. Bet atveda į mano gyvenimą mokinius, su kuriais po to bendrauji visą gyvenimą. Matau juos scenoje, ir tai labai smagu. Bet atiduodi jiems daug savęs, o greito grįžtamojo ryšio neturi. Studentai jauni, jie kitaip mato ir suvokia pasaulį. Tau jie – pagrindinis tikslas ir objektas, tu apie juos nuolat galvoji, turi kažkaip nusiresetinti, nueiti į šonus. Taip sakant, ištirpti jų veikloje ir jų brendime. Žodžiu, pedagogika yra labai sudėtingas reikalas.

– Koks tas dabartinis jaunimas, palyginti, tarkim, su jūsų karta?

– Jaunimas kaip jaunimas. Gal tik mažiau skaito. Dar jie turi daugiau pasirinkimų, nei mes turėjome. Bet ir pseudopasirinkimų – daugiau. Tačiau sakyti, kad dabartinis jaunimas kažkoks blogesnis ar geresnis, tikrai negalėčiau. Nes į vaidybą, režisūrą ateina jaunuoliai, kurie yra su tam tikru cviaku, liaudiškai sakant, savotiškai motyvuoti. Ir jie jau maždaug žino arba, jeigu nežino, tai bent jaučia, kur eina. Tai specifinis jaunimas, savotiškas jaunimas su labai menine pakraipa. O tie meninės pakraipos žmonės visais laikais buvo kažkuo panašūs.

– Bet dirbti su tokiais įdomu?

– Žinoma, įdomu – kitaip nedirbčiau. Kitaip nebūtų visiškai jokios prasmės. Vėlgi, jeigu žiūrėtume į aktorystę kaip į amatą, tai gal labai neįdomu mokyti tokio amato. Bet jeigu žiūrėtume kaip į kūrybą kartu su jaunais žmonėmis, tai be galo smagu.

Vaidmenys: A.Giniotis – juokdarys spektaklyje "Juokdario mirtis, arba Kas nužudė Šekspyrą" ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje laikų spektaklyje "Juokdarių mokykla".

– Keistuolių teatras. Jį galima pavadint jūsų gyvenimo projektu?

– Vienu iš jų. Gal, sakyčiau, tokiu pirmuoju projektu. Kadangi pradėjome tą projektą būdami labai jauni, tai sąmoningumo ten nebuvo labai daug. Bet buvo daug kalbų, daug ginčų, daug apmąstymų, daug energijos, daug judėjimo, daug pastangų – visko. Nebuvome nieko detaliai suprojektavę, apmąstę, ir jis išėjo toks, koks išėjo. Tačiau gyvuoja iki šiol. Kitas projektas – teatro laboratorija "Atviras ratas" – yra kur kas brandesnio proto darinys. Tas Aidas Giniotis, kuris buvo prie "Keistuolių teatro" kūrimo pradžios, ir tas Aidas Giniotis, kuris buvo prie "Atviro rato" kūrimo pradžios, labai stipriai skyrėsi savo branda, nusiteikimu ir tikslingumu.

– Tai koks buvo "Atviro rato" tikslas?

– Tikslas – kad jauni žmonės kurtų kita kalba, kitaip išreikštų save. Dirbant su jaunąja karta akademijoje man kilo idėja, kad aktorius pats gali būti medžiaga kuriant spektaklį. Ne vien dramaturgija, ne vien svetimas scenarijus ar režisūra, bet aktorius pats galėtų būti medžiaga. Ir mes pradėjome pasakoti vienas kito gyvenimo istorijas. Tiksliau, jie, aktoriai. Aš klausydavau. Ir taip atsirado nauja kalba, nauja teatro forma. Taip gimė daug spektaklių, kuriuos vėliau statėme "Atvirame rate". Tad pirma priežastis ir tikslas buvo būtent nauja teatro kalba ir nauja forma. Kita priežastis – kadangi tuo metu "Keistuoliai" kuo toliau, tuo labiau gyveno ne pačius geriausius laikus, viso kurso į teatrą mes tikrai negalėjome paimti. Tad palengvinome jų dalią – jie galėjo gyventi ir kurti kitame teatre. Ir labai norėjau, kad jie savarankiškai, ant savo pečių, pajustų, ką reiškia kurti teatrą nuo nulio, atsakytų už visą jo mechanizmą – ne tik už kūrybą, bet ir už techninę, administracinę dalį. Labai norėjau perduoti tą patirtį, kurią turėjau sukaupęs nuo Keistuolių teatro įkūrimo.

– Esate apdovanotas ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Riterio kryžiumi, pelnėte kitų įvertinimų. Kokią emociją jums kelia  apdovanojimai?

– Na ką aš galiu pasakyti... Kai gauni apdovanojimą, tau tarsi pasako: "Taip, brolau, tu esi teisingame kelyje, varyk toliau." Labai gerai, nes pasako, kad esi reikalingas ir naudingas. O šioje profesijoje, šiame kūrybiniame kelyje, kuris, taip sakant, ne guldenais klotas, tai yra labai stiprus impulsas. Ir kuriam laikui tai duoda stiprybės.

– Ar tarp visų darbų lieka laiko poilsiui, asmeniniam gyvenimui?

– Turi likti. Anksčiau galėdavau dieną naktį arti, griūti, kiek jau būtina – numigti ir toliau eiti. Dabar, aišku, pasitaupau, nes jau ir amžius ne tas, ir patirtis kitokia, žinai, kad ne visur reikia taip draskytis, kaip anksčiau draskydavaisi. Šį bei tą jau išmokau per gyvenimą. Labai mėgstu nuvažiuoti į sodybą pabūti, galų gale net namie prie kompiuterio prisėsti, pažaisti ką nors. Tačiau darbuotis sodyboje nemėgstu – stengiuosi, kad tai būtų mano tinginiavimo oazė.

– Jūsų sūnus jau suaugęs?

– Taip. Jam jau devyniolika.

– Jis paveldėjo potraukį teatrui?

– Na, jis įstojo į vaidybą. Ar paveldėjo, ar ne, nežinau, bet eina panašiais keliais. Apie jo gabumus man sunku spręsti – čia jau kurso dėstytojai turi pamatyti. Aš nematau, kaip jis ten scenoje būna.

– O kaip jums toks jo pasirinkimas?

– Manęs nenustebino. Jis nuo kūdikystės teatre gyvenęs ir bendravęs su teatralais, tad žino, kas yra ta bendravimo laisvė tarp mūsų. Tarp tokių ir toliau nori būti. Ir, sprendžiant iš to, kaip entuziastingai lanko paskaitas, kaip aš jo visiškai nebematau, manau, jam ten patinka.

– Bet dažnai aktoriai sako: "Jau savo vaikui tai tokio kelio nelinkėčiau..."

– Tai niekus šneka. Jeigu tau nepasisekė gyvenime, tai nereiškia, kad ir tavo vaikui nesiseks. Arba jeigu tau pasisekė, tai nereiškia, kad ir tavo vaikui seksis. Manyčiau, tai pakoketavimai, pamelavimai. Čia tokia Lietuvos teatro aktorių bėda. Manau, dažnai jie tą sako tik dėl to, kad pakeltų savo uodegytę.

– Pirmieji karantino metai, kai meno žmonėms buvo ypač sunku, sustabdė ir jus?

– Labai sustabdė. Sustojai ir nežinia, ką veikti, vietoj to, kad kurtum ir teatre dirbtum. Todėl man ir tas galimybių pasas patinka, kad mes galų gale vėl kuriame, dirbame, žiūrovai ateina – sėdi su kaukėmis, bet vis tiek kažkas vyksta. O karantinas buvo moralinis sielos žudymas. Aš jau nekalbu apie tai, kad ir šiandien neišlendu iš skolų ir mokesčių, kurie susikaupė per tą karantino laiką. Mes nieko neuždirbome, nes esame ne valstybinis teatras ir nuolatinių algų negauname. Nežinau, kaip aktoriai pragyveno... Karantinas mums buvo tikrai viena baisiausių nelaimių.

– Kas toliau numatoma jūsų kūrybiniame gyvenime? Ką režisuosite, ką statysite, ko laukti žiūrovams?

– Panašu, kad šį tą statysime "Jaunimo teatre", dabar tariamės. Su "Keistuoliais" tikrai dirbsime toliau – dabar baigiame statyti spektaklį vaikams. Po Naujųjų planuojame "Keistuolių teatro" scenoje atstatyti Kęstučio Antanėlio ir Sigito Gedos "Meilę ir mirtį Veronoje". Teatre turime naują sceną, naujas šviesas, naują garso įrangą, turime daug jaunų aktorių, tad mums labai reikia judėjimo ir energijos protrūkio scenoje. Tai yra ta medžiaga, kur galima daug padaryti, – tiek "Meilė ir mirtis Veronoje", tiek jauni aktoriai. Vienas kitą papildo. Nebūtų jaunimo, tikriausiai nemąstyčiau apie tokį pastatymą. Nes kažkada jis buvo pas mus labai gražus, labai didelis, – visi labai gražiai atsimena tą spektaklį. Tad ir pagalvojome – o kodėl gi nepabandžius su naujomis technikos galimybėmis ir naujos kartos aktoriais driokstelėti? Gyvenimas tęsiasi.

Ieškoti grūdo

"Jaučiuosi labiau jaunas nei subrendęs. Gana daug nesąmonių dar pridarau, mano amžiaus žmonės tokių dalykų dažniausiai nedaro", – juokiasi Dž.Siaurusaitis.

Vaikystėje jis buvo išdykęs, kaip pats sako, chuliganavotas vaikas, bet eidavo ir į vaikiškus spektaklius. "Paskui visi eidavome į Jaunimo teatrą, į akademinį – rečiau. Jaunimo teatre pamačiau Algirdo Latėno "Duokiškį", nieko nesupratau, bet man padarė didelį įspūdį. Vėliau, kur jau kažkiek supratau ir man buvo juokinga, – iki dabar – su giliomis metaforomis ir potekstėmis, buvo Eimunto Nekrošiaus režisuotas spektaklis – Nikolajaus Gogolio "Nosis". Fantastiška, toks subtilus humoras…" – prisimena Dž.Siaurusaitis.

Jis sako: nesvarbu kokį, svarbu žiūrėti gerą spektaklį. "Pavyzdžiui, Romeo Castellucci spektaklis "Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją" yra labai paveikus ir labai geras – man padarė didelį įspūdį. Priklauso nuo nuotaikos, kartais ir situacijų komedijos juokingos. Visada svarbiausia – kokybė. Jeigu geri aktoriai, gerai suvaidinta, surežisuota, humoras ne apie tai, kaip spiria į užpakalį ar ant jo griūva, viskas yra gerai. Humoras humorui nelygus", – sako aktorius.

Suprasti, kad ir pats nori stovėti ant teatro scenos, iš dalies pastūmėjo nuo šeštos klasės lankytas dramos būrelis. Tiesa, Dž.Siaurusaitis prisipažįsta jį daugiau lankęs tam, kad gerai laiką praleistų, o ne kad semtųsi aktorinės patirties. "Svarbu, būdavo, kad chebra susirenka, visiems linksma ir kvailioji. Nesimokiau tiksliųjų mokslų jaunojo techniko laboratorijoje, todėl ir nusprendžiau baigęs mokyklą stoti į aktorinį", – šypsosi jis.

Pirmą kartą jau kaip aktorius Dž.Siaurusaitis ant Nacionalinio dramos teatro scenos užlipo pirmame ar antrame studijų kurse – tiksliai nepamena. Vaidino Stefos Nosevičiūtės režisuotame spektaklyje "Lapės gyvenimas ir mirtis". "Rasa Rapalytė vaidino gaidelį, o aš – katinėlį. Nebuvome pagrindiniai veikėjai, jų buvo daug, bet tai pats pirmas vaidmuo. Paskui "Šėpos" teatre vaidinau politines misterijas su lėlėmis. Dar vėliau buvo ir kitas vaikiškas spektaklis – "Čipolinas", ir visi kiti", – atgal žvelgia aktorius.

Tarp brangiausių vaidmenų jis vėl mini režisieriaus Evaldo Jaro "Čipoliną", kuriame atliko pagrindinį vaidmenį, o iš vaidmenų spektakliuose suaugusiesiems išskiria savo dėstytojo Jono Vaitkaus režisuoto "Stepančikovo dvaro" veikėją Vidopliasovą. "Tikriausiai dėl to, kad ryškus ir visiems įsirėžęs į atmintį. Gal vieni vaidmenys iš pradžių mažiau patinka, bet vaidini ir įsimyli, nesvarbu, kaip tai buvo pradžioje. Ieškai kampų, sprendimų, personažų požiūrių, ieškai vaidmens grūdo, kaip mes sakome. Kai atrandi, tada būna malonu", – kaip įsimyli kiekvieną savo vaidinamą personažą, pasakoja aktorius.

"Kur vaidinti – dramatiškame, humoristiniame ar tragiškame spektaklyje – nesvarbu, svarbu, kad jis būtų geras. Jei vaidmuo įdomus, nesvarbu, koks", – priduria jis.

Pradžioje – įgarsinimas

Greitai aktorių gyvenimas atvedė ir į televiziją. Pabaigus Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, televizijoje buvo renkami aktoriai serialo "Santa Barbara" veikėjams lietuviškai įgarsinti.

Gerą nuotaiką transliuojančios laidos – nesuvaidintos, jas kuriant pozityvus tonas išlaikomas ir užkulisiuose.

"Pusiau dubliažo, pusiau garsinimo būdu, pasiskirstę po penkis šešis personažus, garsinome juos porą metų. Tada atsirado daug serialų, buvo per didelė prabanga samdyti šešis balsus, todėl paliko tik vyrišką ir moterišką, o visiems išdalijo kitką garsinti. Man atidavė komedijas, kieno rimtesnis balsas – rimtesnius filmus garsino", – pasakoja Dž.Siaurusaitis, įgarsinęs ir šiandien vis dar populiarius "Simpsonus".

Garsinimo darbai televizijoje aktorių nuvedė ir prie legendinių Seime užfiksuotų parlamentarų veiklos bei pasisakymų "perlų" improvizacijų ir iliustracijų. "Daug medžiagos peržiūrėdavau, lūpų sinchroniškumą stebėdavau, o tada galvodavau tinkančius tekstus ir garsindavau tas nesąmones. Tuo metu "Be tabu" kompanijoje Jurgis Jefremovas irgi kūrė linksmosios fizikos siužetus ir jam reikėjo kito žmogaus, kuris suvaidintų, pavyzdžiui, kaip meta arbūzą iš balkono ir kaip šis sudūžta. Pradėjome dviese tai kurti. Galbūt daugiau teatro atsirado tuose siužetuose, daugiau vaidybos, ne tik linksma informacija", – pasakoja jis.

Vėliau pradėjo kurti ir laidas. "Sukūrėme "Gintarinę ledi", kur meduje moterys mušėsi. Buvau ir šitos laidos vedėjas – įdomi patirtis, nes nuo taisyklių iki formato – viską sugalvojome patys. Paskui prasidėjo kitos laidos ir serialai: "Skylė sienoje", "Moterys meluoja geriau", nuo kurių nebepabėgsi lengvai", – juokiasi jis.

Šiandien skirtis tarp aktorių, kurie save priskirtų tik televizijai, tik kinui ar tik teatrui, jau seniai išnykusi, sako Dž.Siaurusaitis. "Viskas labai susiniveliavę. Yra vienetai principingesnių aktorių, kurie bet kokiame seriale nesifilmuoja, bet čia irgi viskas priklauso nuo serialo, nuo filmo – yra ir blogų filmų, ir blogų spektaklių. Gal man irgi yra tekę vaidinti bloguose televizijos projektuose, spektakliuose, gal net ir filme kokiame nors blogesniame, bet kuo toliau, tuo labiau gali sau leisti atsisakyti kažko", – atvirauja aktorius.

Jis mano, kad situacija Lietuvos televizijos ir kino rinkoje gerėja. "Niekas nenori daryti blogai. Kai pasižiūri serialą, filmuotą prieš dešimt metų ir dabar, vaizdo kokybė labai skiriasi, viskas kitaip padaryta. Visi stengiasi padaryti gerai, bet biudžetai neleidžia išsipūsti, kaip kad kitose šalyse įmanoma. Rinkos ekonomika yra toks dalykas", – pastebi pašnekovas.

Nors ir pats režisuoja tokius TV serialus kaip "Monikai reikia meilės" ir "Rimti reikalai", kai kažkam tenka jį pristatyti, Dž.Siaurusaitis prašo būti įvardytas tik kaip aktorius. "Tikrai nevadinu savęs režisieriumi – tai per plati sąvoka. Gal galima sakyti, kad esu serialų režisierius, nes tą darbą dirbu. Bet režisierius turi būti iš didžiosios raidės. Jei kalbame apie kiną – Emilis Vėlyvis yra režisierius, jei kalbame apie teatrą – tai Rimas Tuminas, Jonas Vaitkus, E.Nekrošius. Savęs tikrai niekada nevadinu režieriumi", – sako aktorius.

Užsitarnauti pasitikėjimą

Lygiai taip pat jis savęs nevadina ir laidų vedėju. "Televizijos laidų vedėjas nėra profesija – aš tiesiog kažkuriuo metu vedu laidas, tai nėra amžinas darbas. Net ilgiausiai trunkančios laidos turi pradžią ir pabaigą", – žino aktorius.

Šiuo metu Dž.Siaurusaitis kartu su kolega Giedriumi Savicku veda LNK laidą "Šeškinės 20". Aktorius tikina, kad gerą nuotaiką skleidžiančios laidos – nesuvaidintos, jas kuriant pozityvus tonas išlaikomas ir užkulisiuose.

"Nekviečiame į laidas žmonių, kurie man arba Giedriui yra neįdomūs arba nepriimtini, nes su pašnekovais turime būti vienoje barikadų pusėje. Negalime pasikviesti agresyvaus vegano ir jį traukti per dantį – būtų negerai, turime kartu juoktis iš tų pačių dalykų. Tai nėra kaip fronto linija tarp mūsų ir pašnekovų, gal todėl ir pavyksta taip linksmai", – svarsto laidos vedėjas.

Pasak jo, svarbu kiekviename žmoguje atrasti, kuo jis tau gali būti įdomus, net jei to ir nesitiki, ir tą temą plėtoti laidoje. "Pavyzdžiui, LNK orų mergaitė Karolina Liukaitytė į laidą atėjo su sese, kuri yra mokslininkė, prisidėjusi prie marsaeigio projekto. Buvo taip įdomu, toks įdomus jos darbas ir taip įdomiai pasakojo žmogus, kad mes prašėme nesustoti ir tik pasakoti toliau", – prisimena Dž.Siaurusaitis.

"Visiems pašnekovams pasakome, kad nenorime jų išprovokuoti arba ištraukti kokios nors asmeninės informacijos, apie kurią jie nenori kalbėti. Jeigu klausiame ir jie nenori apie tai kalbėti, iškerpame ir tą klausimą, ir atsakymą, nes pašnekovai turi pasitikėti mumis. Po laidos visi dėkoja, kad gerai praleido laiką, įdomiai pašnekėjome ir pasijuokėme", – pasakoja Dž.Siaurusaitis.

"Iš kai kurių panašaus pobūdžio laidų tikrai žinau, kad pašnekovai išeina keikdamiesi ir sako, kad gyvenime neis į tokias laidas. Mums lengva prisikviesti pašnekovų, nes jie žino, kad iš jų niekas nesityčios", – sako jis.

Virtuvė ir kelionės

Kai nedirba, Dž.Siaurusaitis atsipalaiduoja gamindamas maistą. "Prisikviečiu draugų ir leidžiu laiką su šeima. Labai mėgstu gaminti valgyti – galiu visą dieną tai daryti. Galiu ir mėsainius kepti, ir meksikietiškus patiekalus gaminti. Smagiausia, kai šilta ir galima kepti ant grilio ar šašlykinėje. Aš esu visiškas mėsėdis, bet skaniausia mėsa yra iškepta ant laužo", – prisipažįsta aktorius.

"O galvą prapūsti važiuoju į keliones. Anksčiau su Lina labai daug keliaudavome: Indonezija, Aliaska, Afrika… Dabar, kol vaikas mažas, apsiribojame Turkija ir Egiptu, bet jau pavasarį planuojame ir į Siciliją važiuoti, o kuo toliau – tuo toliau", – planais dalijasi Dž.Siaurusaitis.

Jis viešės šį vakarą, 19.30 val.,  rodomoje TV3 laidoje „Gero vakaro šou“. M. Repšys papasakos daug juokingų nutikimų iš scenos gyvenimo, apie sunkiausius ir keisčiausius savo vaidmenis, apie naujus atradimus ir atskleis, kokioje srityje visai nesigaudo.

„Koks buvo tavo pats keisčiausias vaidmuo?“, – klausė svečio laidos vedėjas Justinas Jankevičius.

„Dabar įsižeis visi Lietuvos gėjai. Yra filmas „Porno melodrama“. Tai filmas apie gėjų porą. Kur aš filmavausi ir man buvo labai sunku. Tikrai aš galvojau „kur aš patekau“, ir keikiausi, ir spjaudžiausi, ir siuntinėjau režisierių ir komandą“, – pasakojo Marius.

Naujų atradimų aktoriui nestinga ne tik teatro ar kino scenoje, jų pats susikuria ir kasdienybėje, vienas tokių – maudynės ežere. 

„Bet geras dalykas tame, kad pradėjau maudytis ežere, dabar kiekvieną vakarą važiuoju išsimaudyti. Ritualas prasideda nuo to, kad atvažiuoju prie ežero, nusiimu vieną batą, kitą, kojines, ir t.t., vandeny varliuko pozoj pasėdžiu dvi minutes, išlipu, darau kvėpavimo pratimus, nudžiūnu ir važiuoju namo“, – apie naujus atradimus pasakojo aktorius.

„Ar tiesa, kad aktoriai vaidina, vaidina, bet visiškai neįsivaizduoja, kaip atrodys galutinis produktas?“, – svečio klausė kitas laidos vedėjas Mindaugas Stasiulis.

„Tu niekados nežinai, kaip atrodys filmas. Gali tik įsivaizduot. Bet kai įsivaizduoji viena, o pamatai kita, gali už galvos susiimt. Buvo filmas, kai pamačiau, skambinau režisieriui ir sakiau „Andriau, labai blogai“, – juokdamasis pasakojo M. Repšys.

Apie tai – pokalbis su būsimais Vytauto Didžiojo universiteto Vaidybos studijų programos ketvirto kurso absolventais: Migle Janutėnaite (M.J), Rugile Tamošauskaite (R.T), Mindaugu Gargasu (M.G) ir Arvydu Šaučiūnu (A.Š).

– Viename iš interviu režisierius Oskaras Kuršunovas yra pasakęs: "Teatras man visuomet buvo kaip kelionė į dar nepažintas ir neatrastas šalis." Į kokią kelionę teatras veda jus?

– M.J.: Gal tai veda į savęs pažinimo kelionę, į tas stebuklingas ir nežinomas šalis, kurios yra manyje ir apie kurias sužinojau per šiuos studijų metus. Pagalvojus, kad čia yra daug psichologijos ir per tai išsiaiškini galbūt ne tik savo, bet ir kitų žmonių poelgius.

– M.G.: Galbūt tai veda į žmogaus pažinimą, į tai, kas yra žmogus. Joks spektaklis nėra be žmogaus ir jo konflikto su kažkuo, su kitu žmogumi, su aplinka, gamta. Su kiekvienu personažu atrandi ne tik save, bet ir naują požiūrį į gyvenimą.

– R.T.: O man tai lyg kelionė į magišką pasakų sodą, kuriame pilna durų, o jas atidarius tavęs laukia vis kažkas kito, nežinomo ir paslaptingo.

– Kuo jus vilioja aktorystė?

– R.T.: Yra tokia frazė "Išgyvenk daug gyvenimų, gyvendamas vieną gyvenimą", manau tuo aktorystė ir žavi.

– M.G.: Gali pasimatuoti gyvenimus.

– M.J.: Tiesa! Atvilioja, tas, kad tu galvoji, jog tu galėsi patirti tai, ko galbūt negalėtum patirti savo gyvenime.

– Kaip jūs tvarkotės su emocijų antplūdžiu, kurį tenka išgyventi lipant ant scenos, galbūt turite savo ritualų?

– A.Š.: Prieš spektaklį visada padarau apšilimą, prajudinu visą kūną, bet kažkokių individualių, asmeninių ritualų kol kas neturiu. Nebent dar pasėdžiu ramiai ir susikaupiu savo vaidmeniui, manau, kad svarbiausia užlipti ant scenos, o tada jau įvyks, kas turi įvykti.

– M.J.: Yra dalykai, kuriuos aš darau kiekvieną dieną, kartais tai pasimiršta, bet, pavyzdžiui, prieš kokį spektaklį ar egzaminus tai būtinai turiu ryte pamedituoti, giliai pakvėpuoti ir padaryti jogos pratimus.

Man tai lyg kelionė į magišką pasakų sodą, kuriame pilna durų, o jas atidarius tavęs laukia vis kažkas nežinomo ir paslaptingo.

– R.T.: O aš pastebėjau, kad, prieš lipdama ant scenos, tris kartus giliai pakvėpuoju ir tada, ketvirtąkart įkvėpus, žengiu į sceną, taip dingsta jaudulys.

– M.G.: Kai lieka valanda iki spektaklio atrodo, kad viskas gerai, bet likus 5 minutėms jauti susikaupusį emocijų ir jėgų perteklių, kartais net silpna pasidaro. Manau, kad ta baimė nemažėja, ji lieka, tik su ja reikia mokėti susitvarkyti, nes, žengus pirmą žingsnį į sceną, kelio atgal nebėra.

– Kas teikia labiausiai džiaugsmo: pats spektaklio kūrimo procesas, jaudulys prieš jį ar kaip tik emocijos po jo?

– M.J.: Šiuo metu labiausiai džiaugiuosi būdama ant scenos, kai vyksta paskutinės repeticijos, perbėgos be stabdymų. Tuo metu esi atsipalaidavęs, nėra įtampos, viskas sekasi, būni tik šiuo momentu. Nes vis tiek su žiūrovais yra jau kitaip.

– R.T.: O aš kaip tik mėgaujuosi repeticijomis, kai dar nėra viskas aišku. Atrodo, tuo metu galva sproginėja nuo minčių, idėjų, tada net nesitveri kailyje...

– A.Š.: Man pora momentų patinka, kai pirmą kartą repeticijų metu pradeda dėliotis bendras vaizdas, viskas susijungia į vieną visumą ir, aišku, tie pirmieji žingsniai spektaklio pradžioje. Tuo metu susikoncentruoji, apie nieką kitą negalvoji, tik apie tai, kas vyksta ant scenos.

– M.G.: Repetuoti nelabai patinka... Kartais spektaklio metu būna akimirka, kurios metu pajauti nuo scenos pasklidusį lengvą pliūpsnį kažkokios energijos, va, tada supranti, kad ten įvyko gyvenimas! Va, dėl tokių retų momentų atrodo verta.

– R.T.: Ir tam net nereikia žodžių, pažiūri į kito aktoriaus akis ir supranti, kad tai vyksta.

– Ko nori aktoriai?

– A.Š.: Man norisi, kad žiūrovai spektaklyje dalyvautų kartu su pačiu aktoriumi, kad jie nebijotų. Kartais būna nemalonu, kai žiūrovas atsiriboja nuo scenos, jis ateina tik pažiūrėti.

– M.G.: Kartais atrodo, kad yra atvestų žiūrovų, atsisėda ir matai, kad jau reikės kažką bandyti įrodyti.

– R.T.: Taip, norisi gyvo žiūrovo! Gražiausia, kai jie susijungia ir gyvena su tuo, kas vyksta scenoje, kartu juokiasi, verkia, išgyvena.

–  Kokį teatrą norėtumėte matyti ateityje?

– M.G.: Norėtųsi, kad teatre vyrautų gyvas ryšys, tarpusavio energija ir, aišku, kad jis liktų ir būtų reikalingas. Kartais atrodo, kad abiem pusėms nelabai jo reikia, bet gal tai priklauso nuo spektaklio ir žmonių požiūrio.

– Ką reiškia būti jaunam aktoriui?

– M.G.: Gal šitų studijų vienas iš pranašumų yra tai, kad, stebint gyvenimą esant vienoms ar kitoms situacijoms, galiu pasitelkti kūrybiškumą, žaismingumą, pažvelgti į jas kitaip nei visada. O kalbant apie dabartį, tai gąsdina nežinomybė ir pojūtis, kad tu gali būti nereikalingas, bet tai  žmogiškas dalykas.

– M.J.: Nors šiuo metu truputį gyvename nežinybėje, tikrai yra žmonių, kurie mumis rūpinasi ir nepalieka. Baigę studijas, planuojame neišsiskirstyti, taip tikrai nebus, turime ateities planų, dėl to džiaugiamės. Yra tekę girdėti, kad dabar žmonėms nelabai reikia teatro, todėl tikriausiai reikės susidoroti su tuo, kad būtų tas žiūrovas, kad būtų, kas eitų ir žiūrėtų.

– R.T.: Dabar vyrauja mąstymas, kad aktorius sėdi ir laukia, kol jį pakvies. Taip, režisierius renkasi trupę, bet labai daug priklauso, nuo paties tavęs, kaip tu save pateiksi ir parodysi. Kiek darbo į tai įdėsi – tiek ir gausi.

– Rugpjūčio 24–26 d. vyks jūsų bakalauriniai baigiamieji spektakliai. Kaip jaučiatės?

– R.T.: Va, kas yra baimė! Visą laiką atrodė, kad jie taip toli, o jau tuoj.

– M.G.: Ir jau žiūri, kad ateina tos 5 minutės iki išėjimo į sceną ir viskas taip greitai praeina.

– A.Š.: Susimąsčiau, atrodo, jau norisi padėti tašką, tiems keturiems studijų metams. Ne, gal labiau dvitaškį.

– Ko iš jūsų spektaklių gali tikėtis žiūrovai?

– R.T.: Kviečiame tiesiog ateiti ir pabūti kartu. Baigiamųjų spektaklių metu pristatysime septynis darbus ir jie bus labai įvairūs.

– M.J.: Tikėtis netikėtumo!

Pažintis su jaunaisiais

VDU Vaidybos studijų programos IV kurso studentų baigiamieji spektaklius galima pamatyti:

rugpjūčio 24 d. 11 val. – "Natašos svajonė" prie VDU teatro (S.Daukanto g. 27), 13 val. – "Menas" VDU teatre, 18 val. – "Kaip kine" Kauno valstybiniame lėlių teatre;

rugpjūčio 25 d. 11 val. – "Peržengimas" Kauno miesto kameriniame teatre, 13 val. – "Dviese supuoklėse" VDU teatre, 17 val. – "Ponas Kolpertas", VDU teatre;

rugpjūčio 26 d. 11 val. – "Palik mane vien" VDU teatre.