„Vaikų linija“ yra emocinės paramos tarnyba vaikams ir paaugliams. Kalbėdami su vaikais ir paaugliais, susiduriame su tikrai labai sunkiomis jų mintimis. Šis akmuo (studijoje su savimi pašnekovė turėjo didelį akmenį, – red. past.) yra simbolis sunkių minčių, kurias kartais vaikai nešiojasi labai ilgai, nedrįsdami kam nors jų papasakoti. Kaip tik šiuo metu vykdome viešinimo kampaniją, kuria kviečiame žmones padėti vaikams išsivaduoti nuo sunkių minčių tiek atkreipiant dėmesį į šalia esančius vaikus, kurie gali turėti tokių sunkių minčių, tiek prisidedant parama „Vaikų linijai“, – kalbėjo pašnekovė.

– Kokio amžiaus vaikai jau turi sunkių minčių ir kokios tos mintys?

– „Vaikų linijoje“ pastebime, kad pastaraisiais metais tikrai ima jaunėti vaikų, kurie dalijasi ypač dideliais sunkumais, amžius. Pavyzdžiui, anksčiau mintimis apie savižudybę, apie nenorą gyventi dalydavosi vyresni paaugliai, 15–16 metų amžiaus. Dabar kartais ir 9–10 metų vaikai pasakoja, kad yra taip sunku, kad jie galvoja apie norą numirti, norą pasitraukti iš gyvenimo. Žinoma, mintys apie savižudybę nėra vienintelė tema. Labai daug vaikų kalba apie santykius su tėvais, įvairiausius sunkumus, kylančius tame santykyje, apie santykius su bendraamžiais, taip pat patyčias, santykius su mokykloje esančiais žmonėmis, fizinę sveikatą. Tikrai temos yra pačios įvairiausios.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kaip galvojate, kodėl 9–10 metų vaikai jau kalba apie savižudybę ir kodėl daugėja savęs žalojimo atvejų tarp tokio amžiaus vaikų?

– Viena iš minčių, kuri ateina į galvą, – kad vaikai yra veikiami savo aplinkos. Vienas dalykas, ką mes tikrai pastebime, – kad po pandemijos labai pasimatė minčių apie savižudybę, savižalą augimas. Keleri pastarieji metai buvo neramūs ne tik vaikams, jie buvo neramūs visai mūsų visuomenei, ir tikriausiai mes, kaip suaugusieji, nesudarome sąlygų vaikams kalbėtis apie kylančius sunkius jausmus. Kartais patys turbūt nemokame dalytis savo savijauta ir jausdami nerimą arba ką nors išgyvendami ne kalbame apie tai, o išveikiame, iškrauname, nepaaiškiname vaikui, kad yra neramu. Tada vaikai, kaupdami tuos sunkius jausmus savyje, prasprogsta ypač kraštutiniu elgesiu.

– Turbūt reikėtų rodyti, kad visokios emocijos yra sveika, normalu, nes esame linkę neigiamus dalykus slėpti, apie juos nekalbėti ir greičiausiai iš suaugusiųjų to mokosi ir vaikai.

– Ir kita vertus, man atrodo, labai svarbu yra nenuvertinti vaikų. Dažnai suaugusieji sako „jis dar nieko nesupranta, jis mažas“, bet vaikams nebūtina suprasti, jie jaučia, suaugusiųjų kūno kalbą jie skaito geriau nei bet kas kitas. Jie mato, kad kažkas negerai, klausia tėvų, bet tėvai sako „ne, man viskas gerai“ ir tuomet suprasti, kaip būti, kai matau, kad mano tėtis ar mama yra piktas, įsitempęs ar liūdnas, bet apie tai su manimi nekalba, irgi gali būti labai sunku.

– Kaip suaugusiesiems suprasti, kad vaikui kažkas negerai, kad jis jau tokį akmenį nešiojasi savyje?

– Paprastai vaikai apie sunkumus pasakoja per elgesį. Visąlaik tėvams patariame suklusti, jeigu, pavyzdžiui, vaikas tapo pernelyg uždaras, pradėjo nebesidalyti dalykais, apie kuriuos jis anksčiau pasakodavo, pradėjo

nenorėti veikti kokių nors veiklų, kurias anksčiau mėgo veikti. Bet koks pokytis elgesyje, žinoma, ne mažutis, nes dienoje mes irgi įvairių pokyčių išgyvename, bet pasikartojantis, kelia įtarimą, kad kažkas vaiko gyvenime vyksta, su kuo jis nesusitvarko, ir dėl to jis arba atsitraukia, arba tampa agresyvus ir piktas. Pasikeitęs elgesys tikrai yra pirmasis signalas. Tada yra labai svarbu stabtelėti, suprasti, ką aš galiu – galbūt galiu pasikalbėti su vaiku, suprasti, kaip jis jaučiasi, – ir ko negaliu. Jeigu matau, kad vienas nesusitvarkysiu arba nežinau, kaip prakalbinti vaiką, visąlaik svarbu kreiptis pagalbos į specialistus.

Po pandemijos labai pasimatė minčių apie savižudybę, savižalą augimas.

– Kaip atskirti, kada jau kreiptis į specialistą, o kada dar pats gali kalbėtis su vaiku?

– Tam tikros ribinės patirtys, pavyzdžiui, vaikas kalba apie nenorą gyventi, pastebime, kad vaikas pradėjo save žaloti, arba vaiko elgesys tapo perdėtai agresyvus, manau, yra gana rimtas signalas pasikonsultuoti su specialistu. Jeigu pastebime, pavyzdžiui, užsitęsusį liūdesį, apatiją, nenorą kažką veikti, pirmiausia vis tiek siūlyčiau pasikalbėti patiems ir pabandyti suprasti. Kartais tikrai užtenka keleto pokalbių, kad vaikas atskleistų, su kuo susiduria, ir kartu su tėvais rastų sprendimą, tada galbūt jokios specialistų pagalbos gali ir neprireikti.

– Neigiami dalykai, tokie kaip pandemija arba karas. Dažnai suaugusieji nuo vaikų yra linkę slėpti blogas naujienas, kad šie nepatirtų nerimo. Ką reikėtų daryti, kaip informuoti vaikus apie pasikeitusią situaciją arba apie tai, kas yra neigiama, kad nerimo būtų kuo mažiau, bet vaikai vis tik žinotų, kokia yra reali situacija?

– Esu psichologė ir turiu banalų patarimą: kalbėti, kalbėti ir dar kartą kalbėti. Tik tai reiškia klausti, domėtis, o ne tik šnekėti monologu. Mes galime ko nors nepasakyti vaikui, neskubėti dalytis naujienomis, bet vaikas auga informaciniame lauke, jis išgirsta įvairiausių naujienų ir iš bendraklasių, ir iš naujienų kanalų, socialinių tinklų. Tad yra labai svarbu tiesiog pradėti pokalbį, paklausti, ką vaikas girdėjo, ką žino. Ir tuomet ne suteikti kuo daugiau informacijos, bet suprasti, ką vaikas jau žino, ar jis dėl ko nors nerimauja, ir atliepti jo nerimą.

– Leisti jam kalbėti...

– Taip, būtinai. Man atrodo, dialogo būdu daug lengviau suprasti, kaip nepasakyti per daug, neišgąsdinti, o kartu suprasti, kokiame informaciniame lauke vaikas yra.

Sunkumai šventiniu laikotarpiu niekur nedingsta. Žmonėms, kurie jaučiasi vieniši, artėjantis šventinis laikotarpis tą vienišumo ar atsiskyrimo jausmą gali dar labiau sustiprinti.

Kaip sako „Vaikų linijos“ emocinės paramos koordinatorė Diana Baliulė, šventės dažniausiai siunčia žinią apie buvimą bendrystėje, susitikimus ir dėmesį vienas kitam, todėl asmeninių sunkumų turintiems žmonėms prireikia papildomų vidinių resursų, kad šventinė nuotaika ramiai liktų kažkur tolumoje, nepaliesdama ir nepastiprindama jautrių jų išgyvenimų.

„Bendraudami su paaugliais pastebime, kad prieš šventes ir šventiniu laikotarpiu jie mažai pasakoja apie pačias šventes – lyg jų išvis nebūtų, arba jų atgarsiai jaustųsi kažkur labai toli. Matome, kad paaugliai išgyvena intensyvius jausmus, kelia sau daug klausimų, ieško išeičių arba tiesiog nori ramiai išbūti su užgriuvusiais sunkumais. Verda intensyvus vidinis gyvenimas, kuriame papildomiems šventiniams rūpesčiams tiesiog nebelieka vietos“, – sako D. Baliulė.

Neretai tėvams ar kitiems suaugusiesiems kyla klausimų, kaip padėti paaugliams, kaip būti šalia jų nespaudžiant, bet kartu ir švelniai įtraukiant į švenčių suteikiamus patyrimus.

„Vaikų linijoje“ dirbanti D. Baliulė dalijasi keliais patarimais, kaip kurti ir puoselėti tradicijas drauge su paaugliais.

Priemonė: „Vaikų linijos“ komunikacinės kortelės „Pažink mane“ žaismingai įtraukia į svarbius ir gilius pokalbius. / „Vaikų linijos“ nuotr.

Gausybė klausimų. Pastebėkime save atidžiau: kartais į šventinį pasiruošimą ir planavimą įsisukame automatiškai, per daug neklausinėdami savęs, kam to reikia, kokia prasmė, ko iš tiesų norisi ir kas šiose šventėse mums svarbiausia, kam nuoširdžiai ir iš esmės norisi skirti savo energijos, laiko ir minčių.

Paauglystė – toks metas, kai šie klausimai nuolat sukasi galvoje, kritiškai perkratoma išoriniam pasauliui įprasta tvarka, įpročiai ir tradicijos. Taigi, verta leistis į gilesnius pokalbius ir ramiai pasikalbėti apie tai, ką jums ir paaugliams reiškia šventės, ką suaugusieji atsineša iš savo vaikystės, kaip dabartiniai paaugliai supranta tradicijas.

Jeigu sudėtinga inicijuoti pokalbį, pasitelkite kūrybiškumą, žaismingumą. Pakvieskite savo paauglį kažką nuveikti drauge, pvz., pasivaikščioti ar pačiuožinėti ant ledo. Kai skirsite kokybiško laiko dviese, bus lengviau ramiai ir nuoširdžiai pasikalbėti. Taip pat galite į pagalbą pasitelkti įvairius žaidimus, pvz., „Pokalbių gido“ ir „Vaikų linijos“  komunikacines korteles „Pažink mane“, kurios žaismingai įtraukia į svarbius ir gilius pokalbius. Tik svarbu žaidimo metu ne kamantinėti vaikus, o ir patiems dalytis savo patyrimais, nuomone ir pagarbiai klausyti, ką sako paaugliai.

Paauglio vidinis balsas visa esybe nori protestuoti prieš nusistovėjusią tvarką arba šaukte šaukia: tegul būna tos šventės, tik aš nenoriu su tuo turėti nieko bendro!

Vidiniai pokyčiai. Net jei po atvirų ir nuoširdžių pasikalbėjimų atrodo, kad niekas nepasikeitė, svarbu suprasti, kad šventinių tradicijų supratimas ir pajautimas paauglystėje apsiverčia aukštyn kojomis: paaugliams tampa nebeaktualus tikėjimas Kalėdų Seneliu ir šventiniais stebuklais, atslūgsta švenčių laukimo jausmas ir perdėtas jų sureikšminimas, nebesinori gauti dovanų, kurios neatitinka pačių paauglių lūkesčių, taip pat ateina supratimas, kad ir pačiam jau reikia kažką dovanoti ar prisiimti daugiau atsakomybės už ruošimąsi šventėms.

Sustokite ir išgirskite. Paauglio vidinis balsas visa esybe nori protestuoti prieš nusistovėjusią tvarką arba šaukte šaukia: tegul būna tos šventės, tik aš nenoriu su tuo turėti nieko bendro! Visa tai taip pat labai svarbu išgirsti – lūkesčius ir norus. Išgirdus, kaip paaugliai jaučiasi, galima pasitarti, kokių pasiūlymų ar pageidavimų turi jie patys.

Jei paauglys nenori niekur važiuoti per šventes, nepageidauja sėstis prie bendro šventinio stalo, kankinasi dėl šeimos tradicijų ir atrodo, kad dėl visų mielų šventinių planų tik varto akis ir nieko nenori, svarbu ramiai skirti tam laiko ir nuoširdžiai pasikalbėti.

Jie tik nori sugadinti šventes. Ar tikrai? Iš šalies gali atrodyti, kad tai yra tik demonstratyvus priešinimasis ir noras sugadinti šventinę nuotaiką visiems aplinkiniams. Vis dėlto tai gali būti ženklai apie paauglių:

* norą atsitraukti ir skirti daugiau dėmesio savo vidiniam pasauliui, kuris tuo metu verda, kunkuliuoja ir patiria atskirą intensyvų gyvenimą.

* norą spręsti ar tiesiog išbūti sudėtingesnį gyvenimo etapą ir jame iškilusius sunkumus, rūpesčius, svarbius klausimus, kurie reikalauja daug laiko ir energijos.

* norą sulaukti pagalbos ir palaikymo iš suaugusiųjų, kai jie atidžiai ir rūpestingai tiesiog būna šalia. Svarbu palaikyti ir kartu suteikti paaugliui daugiau erdvės jo reikalams.

Linkėdama stabtelėti ir skirti laiko ramiems ir prasmingiems pokalbiams, D. Baliulė primena, kad sprendžiant galvosūkį, kaip paauglius įtraukti į bendras šventes, svarbiausia ir yra pajausti, kiek galima savo vaikus spausti ir iš jų reikalauti.

„Jeigu visi nuvažiavote pas senelius, galbūt tai jau ir yra maksimalu, kiek tuo metu paauglys gali padaryti ir nieko papildomai nebegalime iš jo reikalauti: dar būk geros nuotaikos, šypsokis, būk mandagus ir dėkingas, pagelbėk virtuvėje, važiuok prie eglutės ir t. t. Atidus pajautimas, ryšio išlaikymas, pasitarimas ir įsiklausymas – štai kas yra svarbu“, – įsitikinusi „Vaikų linijos“ atstovė.

– Per pastarąsias savaites visuomenėje girdėjome tikrai ne vieną atgarsį sulaukusį atvejį. Ir štai vakar Panevėžyje mažametė smogė peiliu kitai bendraamžei, o štai kiek ankščiau Šiauliuose mokytojas paragino vaiką padėti telefoną, o jis užsipuolė mokytoją. Ką tai rodo apie vaikų dabartinę situaciją?

– Na, aš, matyt, pradėčiau nuo to, kad tikriausiai tai rodo įtampą. Ir galvoju, vaikai grįždami į mokyklas tikrai išgyvena įvairius jausmus. Ne tik kartais džiaugsmą, kad susitiks su bendraamžiais, bet, aišku, yra ir visokio nerimo, ir grįžta santykiai tie patys. Kartais tie santykiai tikrai turi labai ilgą istoriją. Pavyzdžiui, yra prasidėję sudėtingos konfliktinės situacijos praeitais mokslo metais ir grįžus į mokyklą reikia vėl kažkaip susidėlioti, kaip mes čia bendraujam, kaip būnam. Tai, manau, kad, visų pirma, tai yra įtampos išraiška, nes jos apskritai yra labai daug.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Vaikų linija kasdien sulaukia, kaip ir man atskleidėte, maždaug 300 vaikų skambučių kasdien. Taigi, ką girdite? Jūs esate tie pirmieji fronto linijose, kurie išklausote vaikus, bandote jiems padėti. Ar tos problemos yra panašios, ar vaikai skambina ir pasakoja apie įtampą savo aplinkoje?

– Tai paprastai mes, kai žiūrime, na, pavyzdžiui, kokią metų statistiką, tai pastebim, kad yra kažkokios kelios dominuojančios temos. Pagrindinės, pavyzdžiui, santykiai su tėvais, santykiai su bendraamžiais. Ir jos daugybę metų nesikeičia. Bet tikrai mes jaučiame, kad yra tam tikras sezoniškumas. Pavyzdžiui, prasidėjus mokslo metams tikrai grįžta tokios mokyklinės temos. Jų galbūt nėra taip labai labai daug arba kad užpila vien tik tomis temomis, bet tikrai vaikai daugiau pasakoja ir apie iššūkius grįžus, bendraujant su bendraamžiais, ir apie patiriamas patyčias ar kitokią agresiją iš bendraamžių, ir apie kažkokius iššūkius, kaip reikia grįžti į ritmą, kaip vėl reikia ruošti pamokas, arba kaip sunku vėl susikaupti ir būti pamokose. Tai tikrai tas perėjimas iš vasaros laikotarpio į mokslo metus kelia vaikams įvairių jausmų, ir dalis vaikų, kai jaučia, kad nori pasitarti, jie kreipiasi į Vaikų liniją.

– Kiek  galėjo sumaišyti kortas COVID-19, nes mažai socializavomės tuo metu, nėjome į ugdymo įstaigas, bendravome tik per elektroninius prietaisus. Ar tai galėjo dabar paskatinti atgimstančios agresijos atvejus?

– Tai aš sakyčiau, kad dabar gal jau mažiau jaučiam COVID-19 įtaką negu tai buvo tik išvis pasibaigus arba kai prasidėjo tas laisvesnis laikotarpis, kada vaikai grįžo į mokyklas. Tai manyčiau, kad viena vertus taip, dalis vaikų tikrai vis dar turi iššūkių, kurie yra prasidėję per COVID-19 pandemiją. Tie elgesio ar emociniai sunkumai tęsiasi iki šiol. Ir čia, matyt, mes galim kelti klausimą arba svarstyti, kad galbūt nėra ir prieinamos pagalbos tiems vaikams, kurie susiduria su emociniais ir elgesio sunkumais. Kita vertus, aš neabejoju, kad už kiekvieno tokio atvejo, kuomet yra kažkoks agresijos protrūkis, mes turim kažkokį nepamatytą vaiką. Labai retai kada vaikai, na, tiesiog ima ir pradeda kažkaip netinkamai elgtis. Tos situacijos užauga. Tikėtina, kad tai yra vaikai, kurie tikrai galbūt turėjo kažkokių sunkumų praeityje ir jiems nebuvo suteikta pagalba. Galbūt yra kažkokia įtampa šeimoje ir ji jau yra išreiškiama kažkur santykiuose su bendraamžiais. Tai man atrodo, čia yra svarbi dalis, kad nepriklausomai nuo to, kokia yra situacija, labai yra svarbu, kad vaikams būtų prieinama pagalba. Čia aš kalbu apie emocinę paramą. Čia mes, kaip Vaikų linija, tikrai galim atliepti ir vaikams yra prieinama bent 12 valandų per parą šita parama. Tai yra labai svarbi profesionalų, specialistų tęstinė pagalba tiems vaikams, kuriems neužtenka tik emocinės paramos.

– Ar aš gerai suprantu, kad karas smėlio dėžėje gali persikelti į karą ir mokykloje?

– Žinoma. Tai, kas vyksta smėlio dėžėje, kai vaikai yra maži, mokykloje įgauna visiškai kitą mastą, vaikai auga, jie įgauna naujų įgūdžių, o tam tikros problemos, kurios kaupėsi nuo mažumės, jos tikrai yra linkusios kauptis ir užaugti, jeigu niekas su tomis problemomis vaikui nepadeda dorotis.

– Kaip tėvams reikėtų reaguoti? Kada reikėtų suprasti, kad tai yra tik agresija ar net agresija, o kada tai yra tik pyktis?

– Na, aš pasakyčiau, kad apskritai, jeigu suaugusieji pastebi, kad agresyvus elgesys kartojasi mokyklinėje aplinkoje, su bendraamžiais ar net ir šeimoje, nežinau, tarp brolių ir seserų, ir jaučia, kad jų taikomi reagavimo, stabdymo būdai neveikia, tikrai nebijotų pasitarti su kuo nors. Nes agresyvus elgesys gali žymėti begalę dalykų. Gali būti, kad vaikas tiesiog jaučiasi bejėgis, gali būti, kad jis turi labai žemą savivertę ir nežino, kaip su tuo susidoroti, gali būti, kad jis jaučia įtampą. Tikrai tos situacijos yra labai, labai skirtingos. Ir tam, kad kažkaip suprastume, kas yra nutikę su vaiku, kad tai yra jo būdas bendrauti arba jo būdas išreikšti jausmus, tikrai reikalingas kažkokio bešališko žmogaus žvilgsnis. Tai aš tikrai sakyčiau, nelaukim, kol vaikai jau ten pasielgs kažkaip neprognozuojamai ir kažką labai rimtai sužeis, bet pastebėję, kad, nežinau, mes nesusikalbam, vaikas mūsų neįsileidžia, mes nežinom, kas su juo vyksta, tikrai kreipkimės pagalbos. Tai padės užkirsti kelią.

Ji antrus metus dirba mokytojo padėjėja, pradėjo studijuoti pedagogiką, taip pat savanoriauja ir dirba „Vaikų linijoje“ – ji veda mokymus naujiesiems savanoriams bei yra budėjimų koordinatorė.

„Kaip tik buvo mano gimtadienis, kai vyko „Vaikų linijos“ savanorių atranka. Kuomet praėjau, labai džiūgavau, tada įsivaizdavau, kaip ateisiu prisiskaičiusi įvairiausių knygų apie vaikus, jų raidą, psichologiją, buvau baigusi STEP tėvystės kursus – atrodė, kad apie vaikus žinau tiek daug. Ir tik bam – ne! Čia visiškai kitokie reikalai ir aš lygiai taip pat, kaip kiti dvidešimt keli parengiamųjų kursų dalyviai, nieko nežinau. Nuo pat pirmųjų užsiėmimų mane pagavo didžiulis smalsumas ir intriga, nes tai buvo kitaip, nauja“, – sako K. Gaižiūnienė.

Kristina Gaižiūnienė. / Asmeninio archyvo nuotr. 

Moteriai pasakojant, kaip prieš penkerius metus prasidėjo savanorės kelias emocinės paramos tarnyboje, vėl sukyla emocijos, grįžta jausmas: „Labai laukdavau to savaitės vakaro, kuomet vykdavo parengiamieji kursai. Mūsų grupė labai susidraugavo. Patirtis buvo nauja, neskaityta nei knygose, nei girdėta tėvystės mokymuose – gal tik teoriškai užkabinti kai kurie pagrindai. Mokėmės, kaip kalbėtis su vaiku, kaip jį girdėti ir pajausti, kas slypi giliau už jo emocijų, jausmų. Jeigu vaikas piktas, nereiškia, kad piktybinis“, – sako Kristina.

Anot moters, tai buvo maži atradimai, nuo ko prasidėjo bendresnis suvokimas, ir kadangi namuose augo keturi pačios vaikai, galėjo su jais tikrinti išmoktus metodus: „Aš pamačiau, kaip tai veikia – tinkami atviri klausimai jau yra pagrindas. Tarpusavyje su bendramoksliais kalbėjome, kad jeigu šitą kursą praeitų visi tėvai, visi mokytojai, t. y. tie, kurie yra arčiausiai vaikų, būtų nuostabus dalykas. Man tai buvo taip tikra, taip gilu, taip aišku“, – pasakoja šiuo metu vienoje Vilniaus vidurinėje mokykloje dirbanti K. Gaižiūnienė.

Eini per mokyklą ir už kiekvieno kampo, kiekviename suole yra vaikas, kuris kupinas jausmų. Ir jeigu vaikas yra slegiamas jausmų, įtampos, jis negali mokytis.

Kalbėdama apie mokyklą, Kristina sako, kad neretai mokytojams sunku priimti, jog emocinis raštingumas yra taip pat svarbu, kaip ir matematika, lietuvių kalba ar istorija – „Eini per mokyklą ir už kiekvieno kampo, kiekviename suole yra vaikas, kuris kupinas jausmų. Ir jeigu vaikas yra slegiamas jausmų, įtampos, jis negali mokytis“.

Anot pašnekovės, patiems mokytojams ir tėvams būtų lengviau, jeigu jie turėtų daugiau žinių – vietoje to, kad vaiką užčiauptų, nutildytų, pakanka tuo momentu nuoširdžiai paklausti – matau, kad šiandien tu susirūpinęs, piktas, bet dabar turiu vesti pamoką, gal galėtume pasikalbėti vėliau apie tai, kas tave neramina?“, – įsitikinusi Kristina ir priduria, kad tikrai galima sutaupyti laiko ir energijos, jeigu iškart atlieptume emocinius vaikų poreikius. Juk nuolatinis vaikų tramdymas labai vargina.

„Aš atėjusi į klasę kaip mokytojo padėjėja ir sėdėdama gale, matau emocinį foną: nebūtinai daugiausia dėmesio reikalauja vaikai su specialiaisiais poreikiais – jie ir taip gauna kompleksinę specialistų pagalbą, bet atrodo, kad didžioji vaikų dalis prasprogs, jeigu jų nepakalbinsi, neišklausysi, kas slepiasi už to pykčio, nerimo, keiksmažodžių. – Kristina sako, kad dažniausiai vaikai tik atrodo kieti, bet iš tiesų jiems neramu. – Šeštokas gali verkti kampe, kad jam liūdna, kad apnikusi nuojauta, jog kažkas atsitiks, tačiau kai pradedi kalbėtis, pasirodo, jis ryte susipyko su mama ir dabar jam labai negera.“

Vaikai gali provokuoti, bet negąsdina jokia tema

Jie provokuoja įvairiomis temomis – apie seksualumą, apie patyčias, tačiau jokia tema po „Vaikų linijos“ kursų ir darbo prie telefono, manęs negąsdina.

Kristina pasakoja, kad be „Vaikų linijos“ kaži ar būtų galėjusi taip drąsiai jaustis mokykloje, atsistoti prieš 30 vaikų klasę ir rasti su jais kalbą, dar ir pamokas vesti: „Ateini su geru nusiteikimu, nes įdomu, kaip vaikai gyvena. Žinoma, jie provokuoja įvairiomis temomis – apie seksualumą, apie patyčias, tačiau jokia tema po „Vaikų linijos“ kursų ir darbo prie telefono, manęs negąsdina. Nori pasišnekėti – gerai, kalbamės.“

Kristina įsitikinusi, kad jeigu daugiau žmonių žinotų, kaip vaikų paklausti ir nenuneigti jų atsakymo, turėti kantrybės nepertraukti, nesiūlyti sprendimų, būtų lengviau visiems.

„Tai pagalba ne tik vaikui, bet ir pačiam suaugusiajam – kai išgirsti vaiką, nebelieka priešiškumo, noro jį sutramdyti – tai nuima įtampą. Dažnai suaugusiems atrodo, kad vaikai nuolat kažko nori, kad jie lipa ant galvos, kažko reikalauja, nes yra išlepinti blogiečiai. Tokia nuostata trukdo suaugusiems pažiūrėti į vaikus be išankstinių nuostatų. O reikia suprasti, kad laikmetis keičiasi, vaikas gali būti suirzęs, nuliūdęs, nepaistant to, kad yra gerai aprengtas, prižiūrėtas“, – sako Kristina ir primena, kad atviri klausimai ir pagarbus klausymasis atrakina ir labai surūdijusias spynas.

Gaižiūnų šeima. / Asmeninio archyvo nuotr. 

„Suaugusiems neretai atrodo, kad pamoralizuos, vaikui papasakos, kaip reikia daryti ir situacija išsispręs. Pavyzdžiui, pyks, kodėl vaikas nedaro namų darbų, pasakos, koks jis pats vaikystėje buvo atsakingas, gal dar atims ekranų laiko – juk tai standartinės frazės. Tačiau tokioje situacijoje tik visi susierzins ir norimo rezultato nebus. Bet jeigu užduotume atvirą klausimą – kas yra, kad šiandien nesinori daryti namų darbų, – ir tada turėtume kantrybės išklausyti iki galo (kad ir kaip norėtųsi duoti patarimų), išbūtume su vaiko emocijomis, žiūrėk, ir jis pats rastų sprendimą, o šeimos santykiai bei vienas kito supratimas tik pagerėtų“, – pasakoja Kristina ir pastebi, kad  atviri klausimai puikiai veikia ne tik su vaikas, bet ir su tėvais, draugais, darbo kolektyve.

Pašnekovė sutinka, kad kartais sunku girdėti, ką vaikas ar kitas suaugęs sako ir tuomet nesąmoningai neigiame, skubame duoti patarimų, spręsti problemą. Pavyzdžiui, vaikas sako, kad jį nuolat muša brolis, o dažnas atsakymas iš suaugusiojo: „Na, jau! Juk čia tavo brolis, jis tave myli“. Toks konstatavimas niekur neveda, o vaikas lieka nesupratęs, kas tuomet yra draugystė, kaip turi atrodyti brolių ir seserų santykiai.

Atrodytų, šiandien yra daugybė tėvystės įrankių, informacijos šaltinių – knygos, paskaitos, seminarai, laidos, tinklalaidės, bet svarbu žinių ne tik turėti, o jas ir tinkamai taikyti. Su „Vaikų linijos“ savanoriais dirbanti K. Gaižiūnienė pasakoja, kad girdint įvairias vaikų istorijas, patekus toliau už savo socialinio burbulo, suvoki, jog nėra nieko prarasto, kad galima čia ir dabar vėl kažką padaryti, pakeisti, atitaisyti.

„Kai geriau save pažįsti, išmoksti ir sau atleisti, neužsidedi emocinės naštos, kad viską turi padaryti tėvai. Vaikas auga, jis irgi yra asmenybė, jis irgi prisiima atsakomybę dėl savo veiksmų. Negalima į vaiką sudėti visko, išbandyti visų metodikų, kurios papūtus naujiems mados vėjams, vis keičiasi – maitink vienaip, maitink kitaip, grūdink lauke, lavink vienokiu ar kitokiu metodu ir t. t. Tačiau su patirtimi, aplinkos stebėjimu, ateina suvokimas, kad svarbiausia pačiam su vaikais būti džiaugsmingai. Nereikia visko tobulai padaryti, bet jeigu būsim nuoširdūs, atviri ir išklausantys, vaikai pasitikės mumis ir galės išsipasakoti. Neretai to ir užtenka. Nors jau pradžiai“, – sako K. Gaižiūnienė.

Ši linija nemokamą anoniminę pagalbą teikia telefono numeriu 116 111, laiškais ir pokalbiais per interneto svetainę vaikulinija.lt kasdien nuo 11 iki 23 val.

„Vaikų linijos“ psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė sako, kad besikreipiančių vaikų ir paauglių pokalbiai su „Vaikų linijos“ savanoriais padeda jų rūpesčiams neužaugti iki nepakeliamų sunkumų: „Svarbu atliepti vaikų poreikį būti pamatytiems ir išgirstiems rūpestingo suaugusio žmogaus. Tai padeda vaikams įgauti drąsos ir pasitikėjimo savimi, kai jie susiduria su įvairiais kasdienio gyvenimo iššūkiais. Deja, ne visi vaikai savo aplinkoje turi suaugusių žmonių, kuriais gali pasitikėti, kurti saugų santykį. Todėl emocinės paramos tarnybos atlieka svarbų vaidmenį išklausant ir palaikant vaikus“, – įsitikinusi J.S.Jasiulionė.

Pavyko prisidėti prie to, kad mokyklose būtų rimčiau vertinamas šis vaikus žeidžiantis elgesys.

„Vaikų linija“ pagalbą teikia jau 25 metai. Pradėjusi nuo kelių valandų telefoninės pagalbos per dieną, šiandien emocinę paramą teikia 2 tūkst. valandų per mėnesį – kasdien keliomis linijomis bendrauja su vaikais ir paaugliais telefonu ir internetu. Kasdien įvyksta daugiau nei 300 pokalbių su vaikais, kurie nori pasikalbėti įvairiomis temomis: apie santykius su tėvais, bendraamžiais, patyčias, savižudybę, nerimą, vienišumą, valgymo sutrikimus, lytinę orientaciją, tapatybę ir t. t.

Vaikus išklauso ir palaiko savanoriai konsultantai, kurie pirmiausia baigia parengiamuosius mokymus ir įgyja teorinių ir praktinių žinių apie emocinę paramą. „Vaikų linijos“ savanoriu gali tapti bet kokios specialybės ar išsilavinimo žmogus, ne jaunesnis nei aštuoniolikos metų amžiaus. Svarbiausia turėti motyvacijos ir galimybių skirti dalį savo laiko – maždaug 15 valandų per mėnesį.

2004 m. „Vaikų linija“ pradėjo sąmoningumo didinimo kampaniją „Be patyčių“, kurios tikslas ne tik šviesti visuomenę patyčių tema, bet ir ieškoti būdų, kaip padėti mokykloms spręsti šią opią problemą. „Pavyko aktualizuoti patyčių temą ir prisidėti prie to, kad patyčių reiškinys atsirastų Švietimo įstatyme, kad mokyklose būtų rimčiau vertinamas šis vaikus žeidžiantis elgesys. Deja, kampanijos „Be patyčių“ veiklas teko pristabdyti“, – „Vaikų linijos“ vadovas Robertas Povilaitis apgailestauja, kad valstybės dėmesys patyčių problemai išblėso.

Gerokai daugiau paramos

1997 m. „Vaikų linija“ pradėjo savo veiklą nuo kelių valandų telefoninės pagalbos per dieną. Šiandien emocinę paramą teikia 2 000 valandų per mėnesį – kasdien keliomis linijomis bendrauja su vaikais ir paaugliais telefonu ir internetu. Kasdien įvyksta daugiau nei 300 pokalbių su vaikais, kurie nori pasikalbėti įvairiomis temomis: apie santykius su tėvais, bendraamžiais, patyčias, savižudybę, nerimą, vienišumą, valgymo sutrikimus, lytinę orientaciją, tapatybę ir t. t.

Vaikus išklauso ir palaiko savanoriai konsultantai, kurie pirmiausia baigia parengiamuosius mokymus ir jų metu įgyja teorinių ir praktinių žinių apie emocinę paramą. Todėl „Vaikų linijos“ savanoriu gali tapti bet kokios specialybės ar išsilavinimo žmogus, ne jaunesnis nei aštuoniolikos metų amžiaus. Svarbiausia turėti motyvacijos ir galimybių skirti dalį savo laiko – maždaug 15 valandų per mėnesį.

Per 25 metus „Vaikų linijoje“ emocinę paramą teikė ar kitais būdais savanoriavo daugiau nei 1 500 žmonių. Kaip sako „Vaikų linijos“ vadovas dr. Robertas Povilaitis, savanorių geografija šiandien labai išsiplėtusi.

„Veiklos pradžioje savanoriai dirbo tik didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune, kiek vėliau – Klaipėdoje, o šiandien turime savanorių iš įvairių Lietuvos vietų ir net iš užsienio, mat, pradėjus plėsti emocinės paramos tiesioginio pokalbio internetu paslaugą, atsirado galimybė kviesti žmones savanoriauti nuotoliu“, – sako „Vaikų linijos“ vadovas.

Anot dr. R.Povilaičio, savanoriai yra milžiniškas turtas ne tik „Vaikų linijai“, bet ir visai visuomenei: ji tampa sveikesnė, kai vieni žmonės skiria savo laiko ir energijos siekdami padėti kitiems jaustis geriau.

Ar Lietuvoje dar liko patyčių?

2004 m. „Vaikų linija“ pradėjo sąmoningumo didinimo kampaniją „Be patyčių“, kurios tikslas ne tik šviesti visuomenę patyčių tema, bet ir ieškoti būdų, kaip padėti mokykloms spręsti šią opią problemą.

„Radome draugų Švedijoje – užmezgėme partnerystę su organizacija „Friends“ ir adaptavome jų taikomą patyčių ir žeminamo elgesio prevencijos programą Lietuvoje. 20-yje Lietuvos mokyklų nuosekliai įgyvendindami šią programą pastebėjome, kad patyčių mastas jose mažėja – kai kuriose mokyklose net trečdaliu sumažėjo mokinių, patyrusių žeminamą elgesį, sumažėjo mokinių, kurie žemino kitus, o mokyklos darbuotojų motyvacija įsitraukti į prevencinį darbą išaugo“, – sako „Vaikų linijos“ vadovas.

Savanoriai yra milžiniškas turtas ne tik „Vaikų linijai“, bet ir visai visuomenei: ji tampa sveikesnė, kai vieni žmonės skiria savo laiko siekdami padėti kitiems.

Nepaisant programos efektyvumo, „Vaikų linija“ turėjo stabdyti platesnį „Friends“ diegimą Lietuvos ugdymo įstaigose, nes nėra finansavimo šaltinių tokioms prevencinėms programoms diegti.

Panaši situacija ir dėl kampanijos „Be patyčių“. „Per aštuoniolika metų pavyko aktualizuoti patyčių temą ir prisidėti prie to, kad patyčių reiškinys atsirastų Švietimo įstatyme, kad mokyklose būtų rimčiau vertinamas šis vaikus žeidžiantis elgesys. Deja, kampanijos „Be patyčių“ veiklas teko pristabdyti“, – sako dr. R.Povilaitis ir su liūdesiu priduria, kad valstybės dėmesys patyčių problemai išblėso.

Bendraamžių balsas

„Vaikų linijos“ psichologė dr. Jurgita Smiltė Jasiulionė sako, kad besikreipiančių vaikų ir paauglių pokalbiai su „Vaikų linijos“ savanoriais padeda jų rūpesčiams neužaugti iki nepakeliamų sunkumų.

dr. Jurgita Smiltė Jasiulionė    „Vaikų linijos“ nuotr. 

„Svarbu atliepti vaikų poreikį būti pamatytiems ir išgirstiems rūpestingo suaugusio žmogaus. Tai padeda vaikams įgauti drąsos ir pasitikėjimo savimi, kai jie susiduria su įvairiais kasdienio gyvenimo iššūkiais. Deja, ne visi vaikai savo aplinkoje turi suaugusių žmonių, kuriais gali pasitikėti, kurti saugų santykį. Todėl emocinės paramos tarnybos atlieka svarbų vaidmenį išklausant ir palaikant vaikus“, – įsitikinusi dr. J.S.Jasiulionė.

Šį rudenį „Vaikų linija“ pradėjo įgyvendinti ilgai brandintą idėją suburti vaikų patarėjų komandą. Tai bus pagalbininkai, kurie stebės, vertins „Vaikų linijos“ darbą, teiks idėjas ir taip prisidės prie „Vaikų linijos“ misijos.

„Per visus veiklos metus jaučiamės užsitarnavę vaikų pasitikėjimą – atrodo, kad vaikams yra priimtini tie būdai, kuriais „Vaikų linija“ teikia emocinę paramą. Tačiau jaučiame ir tai, kad, norint kuo geriau atliepti vaikų poreikius besikeičiančiame pasaulyje, mums reikalingi pačių vaikų ir paauglių patarimai, siūlymai. Tad šiais metais pakvietėme Lietuvos vaikus ir paauglius prisijungti prie „Vaikų linijos“ patarėjų komandos ir taip būti vaikų balsu mūsų organizacijoje ir padėti teikti dar geresnes paslaugas vaikams“, – sako „Vaikų linijos“ psichologė.

Į kvietimą atsiliepė daugiau nei 40 veiklių vaikų ir paauglių iš įvairių Lietuvos vietų, kuriems rūpi vaikų emocinė sveikata ir jie turi idėjų, kaip ją pagerinti. Šiuo metu vyksta kandidatų atranka ir metų pabaigoje naujoji „Vaikų linijos“ patarėjų komanda pradės darbą.

Ta proga šeštadienį Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje bus skaitomos paskaitos, vyks diskusijos, veiks įvairios edukacijų ir pramogų erdvės vaikams, bus galima susipažinti su organizacijomis, dirbančiomis vaiko teisių ir emocinės paramos srityse.

Emocinės paramos tarnyba vaikams ir paaugliams „Vaikų linija“ įkurta 1997 metais. Ji veikia kaip nevyriausybinė organizacija.

Daugiau nei 350 savanorių teikia nemokamą ir anonimišką pagalbą telefonu bei internetu.

„Vaikų linija“, teikdama pagalbą vaikams europiniu numeriu 116111, bendradarbiauja su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistais.

Anot organizacijos pranešimo, tai leidžia užtikrinti ne tik emocinės paramos vaikams prieinamumą, bet ir socialinių, teisinių konsultacijų bei paslaugų gavimą.

Šiandien – tarptautinė diena prieš homofobiją, transfobiją, bifobiją. Šiandien – tarptautinė vaikų pagalbos linijų diena. Ir šiandien labiau nei bet kada linkime, kad visi žmonės galėtų būti tokie, kokie yra, kad orumas ir pagarba būtų užtikrinti kiekvienam.

„Mokslo žiniomis žmogaus seksualinė orientacija nėra pasirinkimo dalykas – jos negalima nei pasirinkti, nei pakeisti. Į „Vaikų liniją“ kreipiasi paaugliai, kurie susiduria su aplinkinių priešiškumu ar nesupratimu. Manau, kad mes, suaugusieji, privalome daryti viską, kad jauni žmonės neturėtų augti smerkimo ir gėdinimo atmosferoje. Priešingai, mes turime sklaidyti mitus ir skleisti žinią, kad potraukis savo lyties asmenims yra normalus dalykas kaip ir kairiarankiškumas. Tokia yra realybė – dauguma žmonių yra heteroseksualios orientacijos, kai kurie yra homoseksualios ar biseksualios orientacijos, taip pat dauguma žmonių yra dešiniarankiai, o kai kurie – kairiarankiai“, – sakė „Vaikų linijos“ vadovas dr. Robertas Povilaitis.

Emocinę paramą vaikams ir paaugliams teikianti „Vaikų linija“ kasmet sulaukia kiek daugiau nei 300 paauglių kreipimųsi, susijusių su LGBTQ+ temomis. Paaugliai dalijasi įvairiais jausmais, kuriuos išgyvena pajutę, jog yra homoseksualios, biseksualios, aseksualios seksualinės orientacijos, ar susidūrę su kitais vidiniais savo seksualumo, lytiškumo patyrimais – baiminasi aplinkinių reakcijos, nerimauja, ar tai, ką jie jaučia, išties yra normalu, liūdi pastebėję, kad artimi žmonės yra priešiški ir nepalaikantys.

Anot „Vaikų linijos“ psichologės dr. Jurgitos Smiltės Jasiulionės, ne mažiau LGBTQ+ paaugliams klausimų ir jausmų kelia romantiniai santykiai – jie jaučiasi nedrąsiai bandydami užkalbinti patinkantį žmogų, svarsto, kur rasti saugią, nežeidžiančią aplinką susitikimams su mylimu žmogumi.

Mokslo žiniomis žmogaus seksualinė orientacija nėra pasirinkimo dalykas – jos negalima nei pasirinkti, nei pakeisti.

Bet matyt vieni skaudžiausių patyrimų, apie kuriuos pasakoja į „Vaikų liniją“ besikreipiantys LGBTQ+ paaugliai – tai žeminančios, žeidžiančios, o kartais net ir smurtinės aplinkinių žmonių reakcijos dėl jų seksualinės orientacijos ar tradicinio vyriškumo, moteriškumo neatitinkančio elgesio bei išvaizdos.

„Patyčios, agresija, fizinis smurtas, tėvų nepriėmimas, mokyklos darbuotojų patarimas „būti normaliu“ – tai yra aplinkinių reakcijos, kurios paaugliams ne tik kelia didelį vidinį skausmą, bet ir apsunkiną jų tapatumo raidą, kelia grėsmę jų psichikos sveikatai“, – teigė dr. J. S. Jasiulionė.

Tačiau, kaip sako aktorius, kūrėjas ir atlikėjas Dominykas Vaitiekūnas, lyginant su tuo, kas buvo Lietuvoje prieš 10 metų ir dabar, demonizavimo vis mažiau, o žmonės kalba vis drąsiau, aplinka tampa draugiškesnė. Tai leidžia pamatyti, kad vien buvimas LGBTQ+ neapibrėžia žmogaus – tai tik nedidelė jo dalis.

„Draugiška emocinė aplinka LGBT žmonėms yra labai svarbi, ypač paauglystės laikotarpiu, kai atsiranda nepatogūs jausmai. Dabar žiūrėdamas į savo gyvenimo patirtį, suprantu, kad mane emociškai ir fiziškai labiau traukia vyrai, bet tą suprasti, tą atskirti ir įvardyti sau pačiam yra beprotiškai sunku, todėl normalu, kad yra daug pasimetimo. Reikia kantrybės, laiko ir, aišku, geriausia kai aplinkoje yra žmonių, kurie gali be kritikos, be smerkimo išklausyti, papasakoti ir savo patirtį“, – sakė D. Vaitiekūnas ir linki kantrybės, drąsos, orumo stovėti už savo teises.

Minėdama jubiliejinius metus, „Vaikų linija“ prie milžiniškos misijos – išklausyti ir priimti vaikus bei paauglius tokius, kokie jie yra – kviečia prisijungti visus žmones. Tai padaryti galima tampant savanoriu, skiriant paramą ar tiesiog skleidžiant „Vaikų linijos“ misiją ir savo aplinkoje išklausant šalia esančius vaikus. Taip pat svarbu didinti suaugusiųjų sąmoningumą dėl ko kenčia vaikai bei supažindinti juos su būdais, kaip vaikams padėti – tai ypatingai svarbu šių dienų dramatiškų įvykių kontekste, nes Vladimiro Putino pradėtas karas Ukrainoje kelia daug nerimo ir baimės vaikams.

Technologijos keičiasi, emociniai poreikiai – lieka

Kaip rašoma pranešime, per ketvirtį amžiaus daug kas keitėsi – tobulėjo technologijos (iš pradžių skambinti buvo galima tik į Vilniaus miesto telefono numerį, vėliau pagalba vaikams imta teikti europiniu numeriu 116111); plėtėsi emocinės paramos būdai (nuo skambučių, popierinių ir elektroninių laiškų iki internetinių pokalbių, diskusijų forumo); ilgėjo „Vaikų linijos“ budėjimo valandos (iš pradžių savanoriai budėjo prie vienos telefono linijos 5 valandas per dieną, šiandien „Vaikų linijos“ savanoriai dirba Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje nuo 11 iki 23 val. kiekvieną dieną ir vienu metu budi 3–6 linijos), tačiau vienas dalykas išliko nepakitęs. Tai vaikų poreikis būti išklausytiems.

Ne visi vaikai savo aplinkoje turi suaugusį žmogų, kuriam gali pasipasakoti ir jaustis priimti, suprasti. Pandemijos metu apribojus socialinius kontaktus, ši problema dar labiau paaštrėjo.

„Emocinės paramos telefonu tarnyba veikti pradėjo 1997 m. ir iš pradžių bandymų prisiskambinti į „Vaikų liniją“ būdavo net 45 kartus daugiau nei savanoriai galėdavo atsiliepti. Šiandien atsiliepiame į didžiąją dalį skambučių, atsakome į 65 proc. internetinių pokalbių, atrašome į visus elektroninius laiškus. Prisidėti prie emocinės paramos vaikams gali kiekvienas žmogus. Šiuo metu kviečiame paremti „Vaikų liniją“ skiriant 1,2 proc. GPM, taip pat prisidedant kitais paramos būdais. Savanorių konsultantų mokymus ką tik pradėjo dvi naujos grupės, o artėjant rudeniui rinksime dar gausesnį vaikus išklausyti galinčių savanorių būrį“, – sako dr. R. Povilaitis.

Ilgina internetinių pokalbių laiką

Šių dienų aktualijos ypatingai daug nerimo ir baimės kelia vaikams – jie išgyvena stiprias emocijas, jaudinasi dėl karo, bijo dėl savo bei artimųjų saugumo ir gyvybių. Todėl „Vaikų linija“ siekia sudaryti kuo daugiau galimybių vaikams išsikalbėti, gauti taip reikalingos emocinės paramos.

Nuo kovo mėnesio vaikai ir paaugliai gali kreiptis emocinės paramos internetiniais pokalbiais („chat‘u“) kiekvieną dieną nuo 18 iki 23 val. „Vaikų linijos“ savanorių būrį papildžius naujais konsultantais, galime plėsti paslaugą ir būti pasiekiami ir savaitgaliais“, – sako tarnybos vadovas ir priduria, kad pastaraisiais metais stebima tendencija, jog emocinė parama internetiniais pokalbiais darosi vis paklausesnė. Pernai internetinių pokalbių padaugėjo trečdaliu, lyginant su dar ankstesniais metais.

Paprastai internetinėmis žinutėmis vaikai ir paaugliai kreipiasi dėl rimtų, sunkių temų. Pernai internetinių pokalbių temų sąrašo viršuje atsidūrė savižudybė, paskui sekė santykiai su tėvais, draugais, baimė ir nerimas, fizinis smurtas, patyčios, vienišumas.

Vaikams ir paaugliams teikiant emocinę paramą internetu, savanoriauti gali žmonės iš visos Lietuvos. Šiemet vien tik internetinių pokalbių savanoriams skirtus mokymus baigė ir „Vaikų linijos“ pajėgas pastiprino žmonės iš Šiaulių, Mažeikių, Jonavos, Plungės, Prienų, Panevėžio, Žiežmarių, Kėdainių r., Kauno r. ir Vilniaus r.