V. Radvilė – dainų autorė ir atlikėja, su daina keliaujanti per gyvenimą. Iš Rokiškio kilusi kūrėja puikiai pažįstama tarp dainuojamosios poezijos klausytojų. Šių metų pavasarį ji pristatė naujausią, jau trečiąjį savo albumą – „Ilgesys“. Savo dainose Vilija apdainuoja tai, kas tikra, kas atveria duris į laisvę, sielos gilumą. Apie laiką ir jo svorį, atvertas duris gyvenimui. Visas dainas jungia ilgesio temos. Gitara sau pritarianti atlikėja pasirodys su violončelininke Kornelija Petkute.

V. Bičkutė-Valiukienė – Lietuvos teatro, kino ir televizijos aktorė, sukūrusi virš pusšimčio vaidmenų spektakliuose, filmuose ir TV serialuose. Valda yra įkūrusi „Lumo studiją“, inicijuoja spektaklius, poezijos vakarus ir kitus kūrybinius projektus. Kaip pati prisipažįsta, yra „ištekėjusi už poezijos“. „Žodžio grožis yra savaiminis, nesunaikinamas. Poetas jau parašė tuos žodžius. Kad ir kaip juos tarsi, jų prasmė liks gryna“, – svarstė aktorė. „Poezijoje netgi yra pagalba – jos ritmas, muzika“. Renginyje Valda skaitys išskirtinai lietuvių moterų poeziją.

„Keistuolių“ teatro ir televizijos filmų aktorė I. Balsytė visuomet žavi savo artistiškumu, profesionalumu ir betarpiškumu. Kartu į sceną žengsianti su gitaros virtuozu Martynu Kuliavu, Ilona atsiskleis ne tik kaip persikūnijančių personažų autorė, bet ir puiki dainininkė. Pasirodymo metu skambės dainos iš koncertinės programos „Tavo lange – svajonių gatvės“. Tai istorija apie vienišą muzikantą, kurio gyvenimas pilnas visko – svajonių idėjų, nuotykių ir... moterų. Šio teatralizuoto pasirodymo metu žiūrovai tampa į svečius užsukusiais artimaisiais, su kuriais Ilona ir Martynas nebijo dalintis savo paprastumu, sukurtų namų jaukumu, ir, žinoma, kūryba. Žiūrovui atrodo, tarsi jis esąs svečiuose pas gerus ir artimus draugus, iš kurių nesinori išeiti...

Koncerte pasirodys 2-ojo šalies jaunimo dainuojamosios poezijos konkurso „Žemės ir pavasariai“ nugalėtoja, dainų autorė ir atlikėja E. Dubauskaitė, kurios balsas ir atlikimo maniera daug kam taps netikėtu atradimu.

Aktorė užsikrėtė per spektaklį nuo kolegės, kuri atėjo vaidinti sirgdama.

Pasakojimą, kaip užsikrėtė ir kaip jautėsi, V.Bičkutė pavadino „Įstabioji ir graudžioji mano „koronos“ istorija arba „Toks gyvenimas“…

„Taip, padidinau tą per „Panoramą“ skelbiamą statistiką. Užsikrėčiau … per spektaklį. Kolegė sirgdama atėjo vaidinti. Sakė, jog blogai jaučiasi. „Ai, gal koks virusiukas“ – cituoju, sėdėdama šalia nėščios kitos kolegės. Nesiplėsiu apie visas „kančias“, medikai teigia, jog tai lengva forma, nes plaučiai sveiki. Ir tai svarbiausia. Šiandien pirma diena, kai temperatūra jau nebešoka virš 39“, – rašo V. Bičkutė.

Aktorė teigia, kad minėta kolegė jai skambino, tačiau tai ją menkai guodžia.

„Vakar, gulint Santariškėse po lašeline, minėta kolegė skambino (apraminti savo sąžinės, matyt). „O ką man reikėjo daryti? Aš pasijutau blogai tik atėjusi į teatrą. Pajutau, kad suka sąnarius ir silpna. Ar man ką, bėgti lauk reikėjo? Spektaklį nuimti?“

Akimirksniu pasijutau taip, lyg kad mano sveikata (ar net gyvybė) kur jau ten, 0 vertės, kad dabar čia žmogus „bėgtum“… O ir aktorinis instinktas liepia išsaugoti spektaklį bet kokia kaina. Maždaug, esu ta „maža dalelė“, kurią lengva ranka buvo galima paaukoti vardan „didesnio gėrio“.

Aš pasijutau blogai tik atėjusi į teatrą. Pajutau, kad suka sąnarius ir silpna. Ar man ką, bėgti lauk reikėjo? Spektaklį nuimti?

Nesumojau atsakyti, kad reikėjo bent kaukę užsidėti, besėdint sausakimšoj mažutėj grimerinėje, kur net lango neatidarysi, nes jo nėra.

„Suprask, toks gyvenimas! Taip kažkodėl turėjo atsitikti!“  Po 7 dienų su aukšta temperatūra, tikrai smegenys nesuveikia kaip reikiant, bet tolumoje nutuokiu, kad panašu į atsakomybės permetinėjimą … tokioms abstrakcijoms, kaip „gyvenimas“.

Ir išties – reikėjo bėgti ar nereikėjo? (Bėgti ar nebėgti ?! štai kur klausimas)“, – išgyvenimais dalijasi V.Bičkutė.

Ji teigia, kad dėl ligos patyrė ir nemažų finansinių nuostolių.

„Dėl pilno vaizdo dar reikia pridėti iki dešimties „nuplaukiusių“ mano ir vyro darbų su finansiniais nuostoliais. Kad negaliu prisijungti prie vykstančių priešpremjerinių repeticijų. Neskiepytą anytą, pas kurią praleidau patį ligos piką. Mažą vaiką man ant rankų per tas dienas, jos ilgiausią saviizoliaciją (nes vaikų ilgesnė) . Tarkim, tas „gyvenimas“ panoro, kad tik aš viena užsikrėsčiau. Bet juk lygiai taip pavojuje buvo visi aktoriai, aptarnaujantis personalas, o gal net ir žiūrovai pirmose eilėse.

Žodžiu, būkim sveiki! Vasarą virusas duoda pailsėt, sakė vakar gydytoja Santariškėse. O aš viliuosi, kad jau ryt bus ta nuostabi diena, kai karšta bus tik iš išorės“, – įrašą baigė aktorė.

Aktorės vaidmenys jai tarsi sielos dalis: visi patys pačiausi, labai skirtingi, bet vienodai brangūs. "Labai džiaugiuosi, kad ir "Trio", ir "Trys seserys", ir "Mistras" manęs palauks, kol grįšiu. Tik Milę "Madagaskare" pavaduos aktorė Agnė Šataitė, nes šis spektaklis vaidinamas taip dažnai, kad pauzė neįmanoma", – sakė V.Bičkutė.

– Vilniaus mažojo teatro vizitinė kortelė – legendinis "Madagaskaras". Rugsėjo 29-ąją šiam spektakliui sukako 15 metų! Per tuos metus pasikeitė beveik visa aktorių sudėtis (likote tik judu su Mantu Vaitiekūnu). Pasidalinkite, prašau, ką įdomiausio patyrėte kurdama šį puikų Milės vaidmenį.

– Puikiai prisimenu pirmą susitikimą su šia nuostabia pjese – dramaturgas Marius Ivaškevičius pats visai trupei perskaitė pirmąją kūrinio dalį. Įspūdis buvo didžiulis! Mes buvome visai jaunučiai, prieš metus baigę studijas, teatras dar tik statomas, repeticijos ir spektakliai vyko kiek aptvarkytoje teatro fojė. Jei teisingai pamenu, vaidmenys buvo paskirstyti labai greitai. Besąlygiškai pasitikėjau režisieriumi – jis mus gerai pažinojo, galėjo numatyti, kieno atliekamas tas ar tas vaidmuo "skambės" puikiausiai. Kai pradėjome repetuoti, man liepė Milės tekstą kalbėti žemaitiškai. Visi leipo iš juoko, tai padėjo akimirksniu pagauti personažo esmę – visiškai kontrastingą romantiškai Salei – lėtapėdės žemaitukės ūkininkaitės portretą. Kadangi žemaičių man gimtoji kalba, jaučiausi kaip žuvis vandeny – viskas buvo labai lengva, smagu ir, aišku, klojosi tarsi savaime. Žaidžiau ir iki šiol žaidžiu šį personažą! Po keleto repeticijų žeimatišką rokundą pakeitėme atgal į originalą, o personažas jau buvo gerai įsigėręs. Vėliau režisierius minėjo, jog svarbiausia, kas nulėmė, kad būtent aš buvau paskirta vaidinti Milę, buvo "Mikelio Angelo drobių" veidas! Vienai ypatingai paveikslo scenai jis norėjo itin subtilaus, mikelandželiško veido. Režisieriui pasirodė, kad mano veidas itin panašus į garsiosios Pietos Marijos veidą. Milę vaidinau visus tuos metus, visus šimtus spektaklių... Pati stebiuosi, kaip nesisapnuoja naktimis. Domėjausi Vinco Mykolaičio-Putino žmonos Emilijos biografija (nes mano personažas grįstas biografiniais faktais), tačiau Milė išėjo gan savarankiškas personažas.

Įdomu tai, kad tikroji Emilija svajojo turėti ilgus plaukus (visus tuos 15 metų, kai vaidinu "Madagaskare", negaliu nusikirpti plaukų dėl naktinės bendrabučio scenos). Kai pati tapau "dainiaus taipgi poeto" žmona, net juokas ima – negi tiek metų kartodama tą tekstą prisikalbėjau?! Kaip ir Milė esu ištekėjusi už rašytojo. Daug įdomių nuotykių patirta per tiek laiko: per gastroles Vienoje vertėjas sakė, jog laukdavo, kol prabils Milė, jam itin patiko balsas; kartą mane susirado garbaus amžiaus buvęs Emilijos Putinienės mokinys iš Varšuvos, kuriam ji dėstė lietuvių kalbą. "Ji man šventoji. Kalbėdamas su jumis dėkoju Dievui, kad kažkuria prasme galiu pabendrauti su Ja", – ištarė jis.

Na, o profesorius Alfredas Bumblauskas mane patikino, kad ponia Emilija buvo "velnių priėdusi" ir valdinga...

Vienai ypatingai paveikslo scenai jis norėjo itin subtilaus, mikelandželiško veido. Režisieriui pasirodė, kad mano veidas itin panašus į garsiosios Pietos Marijos veidą.

– Spektaklis "Trio". Jame skamba nuostabi muzika. Skamba ir trijų garsių muzikų: Claros Schumann, Roberto Schumanno ir Johanneso Brahmso meilės istorija, pasakojamas moters – menininkės – aštuonių vaikų mamos likimas. Gal galite papasakoti, kaip kūrėte Klaros vaidmenį ir kuo imponuoja šis personažas? Tarp kitko, šį mėnesį švenčiama šios pasaulinio garso pianistės C.Schumann 200 metų gimimo sukaktis.

– Ją vadino Kiara (šviesiąja). Pati noriu bent kiek pažinti tą šviesą ir prieš kiekvieną spektaklį paprašau jos palaiminimo iš aukštybių. Spektaklio tema itin galinga – moters kūrėjos, genialios pianistės, žmonos ir aštuonių vaikų mamos gyvenimą suvokti savo patirties nepakanka. Be jokio patoso, be perdėtos egzaltacijos, buityje, kasdienybėje gimstantys šedevrai... Alkoholikas vyras... Ar būta pasirinkimo? Kokia viso to kaina? Kokia sielos vidinė kultūra? Ar tiesiog gamtos gaivalas? Vieni apie Klarą atsiliepia kaip apie nimfomanę, kiti – kaip apie genialią, itin išmintingą, taurią asmenybę. Aš keliavau paskui režisierių, kuris norėjo matyti Klarą švelnią, rūpestingą, santūrią, tačiau gyvybingą, bręstančią viso spektaklio metu iki savarankiškos moters, kuri jau nebėra priklausoma nuo vyrų (tėvo, R.Schumanno, J.Brahmso), o pati yra savo gyvenimo autorė. Kai aš režisieriaus Peterio Galamboso su siaubu paklausiau: "Kaip suvaidinti tokio masto moterį?! Kaip suvaidinti angelišką ir kartu žemišką būtybę? Kokia ji?", jis man atsakė trumpai: "Tau nereikia apie tai galvoti, atsipalaiduok. Apie tai pagalvojau aš, rinkdamasis aktorius." Taigi koncentruojuosi į konkrečius dalykus, stengiuosi būti "čia ir dabar", bendrauti su partneriais. Štai ir visa paslaptis... Pati asmeniškai savo gyvenime stengiuosi nedaryti pasirinkimo tarp šeimos ir kūrybos, tai visai nenaudinga. Renkuosi harmoniją, balansą, dermę. Didžiuojuosi vaidindama spektaklyje "Trio", kuris paremtas autentiška trijų legendinių asmenybių istorija ir tikrais faktais. Jis man labai svarbus, Klaros vaidmuo – didžiulė likimo dovana. Jau dabar nekantrauju grįžti vaidinti!

– Vienas užsienio prodiuseris apie spektaklį "Trys seserys" yra pasakęs, jog tai grynas, šiltas, pakylėjantis spektaklis, kurį žiūrint užplūsta toks pat jausmas, kaip žiūrint į Vilniaus katedrą... Kokių prisiminimų turite apie savo vaidmenį šiame spektaklyje?

– Tai buvo pačios sunkiausios repeticijos mano gyvenime! Susiklostė labai sudėtinga atmosfera kolektyve, o režisierius buvo itin griežtas. Bijodavau net pajudėti scenoje. Vieni gavę velnių mobilizuojasi, supyksta, ir iš to pasipriešinimo gimsta energija, nauja kokybė. Aš iš tų, kuriems priešingai – ištinka visiškas stuporas, tiesiog suakmenėji iš siaubo, visiškai nieko nebegali padaryti, net balsas užsispaudžia. Režisierius liepia: "Garsiau!", o tu nebegali nė garso išleisti. Tačiau visa tai buvo verta praeiti. Sustiprėjau, išaugau savo baimes, suvokiau savo jėgą. Spektaklis per tiek metų nepraranda emocinės įtaigos, gilumos, širdį sprogdinančio poveikio. Tiesą sakant, Maša sudaužė ne vieną širdį... Vyrai įsimyli šį personažą. Ne mane – Mašą. Esu gavusi ne vieną laišką, ne vieną prisipažinimą. Iki kaklo užsisagsčiusi, juodai apsirengusi, gan atšiauri ir nervinga Maša kažkaip paveikia vyrų širdis... Ji visai kitokia nei kukli, išsigandusi, jautri Valda. Vienu žodžiu geros mergaitės sindromas ne visada pasiteisina! Esu nepaprastai dėkinga režisieriui Rimui Tuminui už šitą vaidmenį, už galimybę prisiliesti prie Čechovo. Taip pat visiems kolegoms, ypač Arūnui Sakalauskui, mano liūdnajam Veršininui. Labai atsakingai žiūriu į šį vaidmenį, jį saugau ir laukiu balandžio mėnesio, kai vėl vaidinsiu šiame spektaklyje.

– Įspūdingi Juozo Statkevičiaus kostiumai, istorinės šukuosenos, garsios asmenybės, netradicinis žvilgsnis į lietuvių tautos identitetą. Spektaklis "Mistras" bus paskutinis jūsų susitikimas su publika prieš trumpą atokvėpį. Pasidalinkite kuo nors, kas jums labai brangu vaidinant Ksaverą, kadaise pavergusią Adomo Mickevičiaus širdį.

– Po "Madagaskaro" labai laukėme antros M.Ivaškevičiaus pjesės apie lietuvybę ir įdomias asmenybes. "Mistras" pribloškė savo atmosfera, visiškai netikėta ir mums tada nežinoma istorija, personažais. Didysis romantizmas, kaip įvardijo režisierius, mistika, Napoleono idėjų apsėsti genijai ir daugiatūkstantinės sektos "Dievo reikalas" įkūrėjas lietuvis, "mistras" Andžejus Tovianskis. Man patikėtas Ksaveros Dejbel (toks ir tikrasis istorinis vardas), dešiniosios Tovianskio rankos, vaidmuo. Turiu jos nuotrauką, kaskart pasižiūriu. Paskaičius apie šią moterį iškart apėmė įkvėpimas – nepaprastą įtaigą turėjęs žmogus, garsėjusi šokiais ir verkimais, magiškų akių, galinti valdyti žvilgsniu, įspūdinga moteris, iškart pavergusi A.Mickevičiaus širdį, mokėjusi juo manipuliuoti, kaip, beje, ir visais kitais vyrais. Izraelio kunigaikštytė – taip ji buvo vadinama anuomet salonuose. Ką gi, ir vėl akistata su nepaprasta asmenybe, kurios bent dalelę perteikti yra didelis džiaugsmas. O kiek dar duoda J.Statkevičiaus sukurtas kostiumas! Tikra šventė! Jis man ypač padeda virsti ta mistiška fatališka moterimi. Pamenu kartą repliką iš salės, spektaklio metu, kai pirmą kartą Tovianskis atveda Ksaverą į Mickevičių šeimą, kažkoks vyras iš žiūrovų salės garsiai pasakė: "Mickevičienei šakės..." Nepaprastai įdomu pasinerti į tą laikmetį, į itin teatrališką spektaklio stilių – jis turėtų būti toks rimtas, kad net juokingas.

– Kameriniai širdin smingantys poezijos spektakliai "24 valandos iš moters gyvenimo" ir "Pasikalbėk su manimi eilėmis". Ar galima būtų sakyti, jog esate iš tų aktorių, kurie išdrįso eiti režisūros keliu, imtis naujo amplua?

– Jokiu būdu nebuvo jokio režisierės amplua! Aš buvau šių spektaklių įkvėpėja ir organizatorė. Viską organizavau taip, kad išsisuktume be režisieriaus. Tiesiog sukviečiau kolegas, ir mes dirbome visi vienodai kaip aktoriai. Per daug mačiau gerų režisierių, kad pati kada nors pretenduočiau į šį titulą, tai visiškai kita ir kitokia profesija. Aš esu aktorė, man ši vieta pati geriausia ir patogiausia. Jokių iššūkių man nereikia, tiesiog kartais natūraliai pavyksta pritraukti ir įkvėpti žmones. Šie spektakliai pavyko dėl šauniai suburto ansamblio. Šie suorganizuoti darbai suteikė jėgos, išlaisvino iš didžiausio aktoriaus košmaro – laukimo. Nepakenčiu aukos pozicijos, neva tai kažkas kažką turi duoti, kažko vis trūksta, kažkas vis ne taip... Mūsų gyvenimai mūsų rankose, ir tai nėra tik skambi frazė. Mes kiekvienas esame kūrėjas, atsakomybė tik mūsų pačių. O pačia vertingiausia savo savybe, ko gero, įvardyčiau švelnumą. Ji dabar turės progų dar labiau atsiskleisti, tapus mama.

– Ką norėtumėte pasakyti savo žiūrovams, kurie ateis į spektaklį "Mistras" (spalio 3 d.)?

– Kad jūs žinotumėte, kaip aš džiaugiuosi, stovėdama čia, scenoje. Ir kokia esu dėkinga Dievui, kolegoms ir jums, kad šitas vyksmas vyksta.

– Ir jokių atsisveikinimo ašarų, jokio širdies virpulio?

– Mano vyras pasiryžęs mane palaikyti. Jei reikės – visi trys keliausim į teatrą, Mindaugas migdys lėliuką, o aš pamaitinsiu per pertrauką. Patikrinta praktika! Taip auga aktorių vaikai. Šiuo atveju būti menininkų šeima yra patogu – visi viską supranta, o ir darbų grafikai lankstesni.

Mano atsisveikinimas iš pradžių ir man pačiai atrodė gan dramatiškas, kol teatre nepradėjome planuoti kito pusmečio spektaklių. Dar spalį vaidinsiu, o jau balandį grįšime į repertuarą su "Trimis seserimis", "Trio" ir kt. Taigi mano tam tikra vidinė drama virsta šypsena – išsiskirsime vos keliems mėnesiams!

Vilniaus valstybinio mažojo teatro aktorė ir dramaturgas bei atlikėjas metus trunkančius artimus santykius vainikavo jautria ceremonija Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedros bazilikoje.

"Katedra pakankamai talpi, tad, kas jaučiate mums simpatiją ar šiaip norite sekmadienio vakarą sudalyvauti šventėje, mes džiaugsimės matydami visus! O kas norėtų ir į koncertą Vilniaus mažajame teatre – rašykite asmeniškai man arba Mindaugui. Po koncerto – simbolinis tortas. Šventė bus be alkoholio (taip, taip, net be šampano)", – prieš maždaug savaitę į savo šventę socialiniame tinkle "Facebook" kvietė aktorė.

"Facebook" nuotr.

Žinoma moteris prašė jiems nenešti gėlių, nes jau kitą dieną po vestuvių jie išskrenda. 

Pora susipažino prieš maždaug 20 metų. 

37-erių aktorė ir ketveriais metais vyresnis poetas, dramaturgas Mindaugas Valiukas susipažino prieš gerus du dešimtmečius. Tuomet į jaunų menininkų būrį dar septyniolikmetę V. Bičkutę atsivedė jos vaikinas. Tačiau po kurio laiko santykiai nutrūko, o štai pažintis su Mindaugu virto gražia ilgamete draugyste. Jis siųsdavo eilėraščių rankraščius, ji – kviesdavo jį į savo spektaklius. Tačiau nė vienas negalėjo pagalvoti, kad po tyra bičiulyste slepiasi kur kas gilesni jausmai. Juolab, Mindaugas buvo vedęs, augino dukrą.

„Kai supratau, kad mano santuokos projektas baigėsi, ėmiau dairytis aplink. Negalvojau, kad visam laikui liksiu vienas, vėl norėjau kurti šeimą ir dalytis gyvenimu su kažkuo. Supratau, kad per visus tuos metus arčiausiai manęs buvo vienintelis žmogus, su kuriuo man gera, su kuriuo iš tikrųjų norėčiau būti iki antvožo. Tai buvo tikroji mano meilė. Tada aš tai pajutau labai aiškiai. Ir vieną dieną apie tai teko prisipažinti ir Valdai“, – laidos „Gyvenimas“ kūrėjams prisipažino M. Valiukas.

Tačiau nerti stačia galva į naujus santykius garsi aktorė neskubėjo. Praeityje ji jau buvo išgyvenusi ne vienus subyrėjusius ar nenusisekusius santykius, todėl, kaip pati sako, praėjusi savo pragarą, ji išmoko vertinti dviejų žmonių ryšį. Vis dėlto, Mindaugo ryžtas ir geras humoro jausmas po kurio laiko pavergė Valdos širdį.

„Didžiausia laimė moteriai jaustis ramiai, atsipalaidavusiai, saugiai šalia vyro, kuris visaip tau kasdien rodo, kad esi svarbiausia ir vienintelė jo gyvenime, kad tave myli, nežinau, kas daugiau ir geriau begali būti. Mindaugas daro viską, kad jausčiausi ypatinga. Iki šiol galvoju: Dieve, toks vyras buvo visą laiką šalia manęs ir aš to nesugebėjau anksčiau pamatyti, kaip čia taip atsitiko“, – sako Valda Bičkutė.

Romantiška garsios aktorės ir žinomo dramaturgo meilės istorija – jau šį vakarą 19.30 val. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimas“ su Edvardu Žičkumi.

Tai viena laukiamiausių šių metų premjerų, dalis pasirodymų išparduota iš anksto, o kūrybinė komanda intensyviai repetuoja.

Vos pasirodžius kriminalinės komedijos reklamai, aktores, kuriančias ir daugiau vaidmenų „Domino“ teatre, imta žaismingai vadinti... melagėmis.

„Na, jei pasakyčiau, kad niekada neteko meluoti, tikrai meluočiau. Tačiau šiaip aš meluoti visai nemoku. Žinote, kas keisčiausia? Aktoriai juk turėtų būti genialūs melagiai, jie turi mokėti apgauti žiūrovą, tačiau iš tiesų geri aktoriai nemeluoja ir nevaidina net scenoje. Aš manau, kad nėra pateisinamo melo. Geriau tiesa, kokia ji bebūtų,“ – įsitikinusi Valda Bičkutė, kurianti Pjeretės vaidmenį.

Kolegei antrina ir Gabija Jaraminaitė – ji prisipažįsta taip pat nemokanti meluoti: „Vaikystėje man tėtis pasakė: „Gabute, niekada nemeluok“. Šie žodžiai man labai įstrigo. Stengiuosi nutylėti, jei kitaip negaliu, bet meluoti nemėgstu ir vengiu žmonių, kurie tą daro. Vienintelis melas, kurį galiu toleruoti, grįstas pagarba žmogui. Tarkim, jei vyras tau padaro staigmeną ir žiūri į tave laukdamas reakcijos – imi ir pameluoji, kokia esi laiminga“.

„Meluoti galima tada, kai turi gerą atmintį! – juokiasi Ponios Šanelės personažą įkūnijanti Aušra Štukytė. – Kiekviena moteris moka gudrauti. Juk tai irgi yra kūryba“.

Aktorė Edita Užaitė primena, kad kartą metuose – balandžio pirmąją – meluoti galima oficialiai. „O likusiomis dienomis tikra moteris tokiais niekais kaip melagystės tiesiog neužsiiminėja“, – įsitikinusi Edita.

Aktorė Ineta Stasiulytė įspėja: melas kenkia sveikatai, nes sukelia bereikalingą įtampą. „Manau, kad meluoti galima tik tada, kai tai nekenkia nei tau, nei kitam žmogui. Kartais nesinori atsakinėti į nereikšmingus klausimus, tad imi ir pameluoji. Šiaip aš nesu geras melo detektorius – mane gana lengva apgauti“, – sako Ineta.

Viena jauniausių komedijos aktorių Justė Zinkevičiūtė primena patarlę: melo kojos trumpos. „Aš esu už tiesą, kokia ji bebūtų, – šypsosi mergina. – Spektaklis „Melagės“ – intriguojanti, moteriškų paslapčių perpildyta pjesė, kurioje melas persipynęs su troškimu būti mylimai, laimingai, su kova už savo vietą po saule. Gyvenime melo aš nepateisinu ir, apskritai, meluoti moteriai – žemas tonas. Moteris turi būti moteriška, protinga, išmintinga, bet jokiu būdu ne melagė. Aš meluoti nemoku ir vertinu, kai žmogus man nemeluoja. Tegul melo pinklės raizgosi spektaklyje, o ne gyvenime“.

Kriminalinė komedija „Melagės“ sukurta pagal žymaus prancūzų rašytojo ir kino režisieriaus Roberto Tomo (Robert Thomas) pjesę „8 moterys“ („8 Femmes“), pelniusią stulbinantį populiarumą ir ne vieną prestižinį apdovanojimą, o pagal ją statyti teatriniai pasirodymai ir kino filmas – pasaulinę šlovę. Premjera visoje Lietuvoje – nuo gruodžio 7 dienos.

Aktorė Valda Bičkutė taip pat lauks visų, kurie norės pažinti Vilniaus mažąjį teatrą, sužinoti apie šio pastato  istoriją ir architektūros paslaptis.

– „Open House Vilnius“ – tai atviros architektūros savaitgalis, kurio  tikslas –  sukurti galimybę kiekvienam domėtis architektūra ir ją pažinti. Valda, dėl ko šį savaitgalį verta užsukti į Vilniaus mažąjį teatrą, esantį pačioje Vilniaus širdyje?

– Už šio Vilniaus mažojo teatro pastato sienų slypi ne tik įspūdingai marga istorija, bet ir XX amžiaus pradžios interjerui būdinga prabanga. Stiklinis kupolas, žiemos sodas – tai tik nedidelė dalis vertingiausių architektūros detalių, kviečiančių apsilankyti ir įvertinti praeities reliktus.

Šis pastatas, daugybę  kartų rekonstruotas ir keitęs funkciją, žymi daug svarbių įvykių, vykusių Vilniuje nuo pastato gimimo iki šių dienų.  1900 m. pirkliui Izaokui Smaženevičiui pastatytas keturių aukštų pastatas yra bene vienas didžiausių to meto pastatų Vilniaus mieste. Čia veikė „Le Grand“ teatras,  viešbutis „Bristol“. Apie tai daugiau papasakos „Open House Vilnius“ gidai. Aš jų pasakojimą papildysiu įdomesnėmis detalėmis apie tai, ką šis pastatas primena man, kai mintimis grįžtu į pirmuosius spektaklius, kurie buvo rodomi „tarp pastolių“, net ne scenoje, o teatro fojė.

– Ar planuoji  papasakoti šiek tiek istorijos? Kad ir apie tai, jog šiame pastate 1909-1914 veikė reikšminga lietuvių kultūros draugija „Rūta“, kurios tikslas buvo jungti ir „kultūriškai šviesti“ Vilniuje gyvenančius lietuvius?

– Taip, ši draugija dabartiniame mūsų teatro pastate iki pirmojo pasaulinio karo rengė vaidinimus, koncertus, šokių vakarus, čia veikė didelė biblioteka. Skaitykloje buvo visi to meto lietuviški laikraščiai. „Rūtos“ draugija tapo viso Vilniaus lietuvių kultūrinio gyvenimo centru. Įdomu ir tai, kad ši draugija buvo pasamdžiusi Mikalojų Konstantiną Čiurlionį nutapyti uždangą scenai. M. K. Čiurlionio laiškuose galima aptikti jo laišką broliui, kuriame jis dalinasi įspūdžiais, o ir nuoskaudomis  apie šį darbą bei uždarbį. M.K. Čiulionis vėliau išgyveno dėl netinkamai prižiūrimos scenos uždangos, apie tai galėsime plačiau pakalbėti ekskursijos metu. O „Open House Vilnius“ lankytojams  parodysime uždangos vaizdą  atkartotą  freskoje, kuri puošia vieną iš Vilniaus mažojo teatro erdvių. Smalsiausius  paskatinsime  nuvykti į Nacionalinį M.K. Čiurlionio dailės muziejų Kaune, kur specialioje vitrinoje eksponuojamas uždangos  originalas.

– Kokios kitos  garsios asmenybės Jums pirmiausia  asocijuojasi  su šiuo Gedimino g. 22 esančiu pastatu?

– Pirmiausia man asocijuojasi su Juozu Tumu Vaižgantu, kuris  šventino šį pastatą, taip pat   dr. Jonu Basanavičiumi, kuris su kitais to meto šviesuoliais dalyvavo „Rūtos“ draugijos veikloje. Žinoma, labiausiai norisi paminėti tuos, kuriuos matau ar mačiau  čia savo akimis – aktorius, kolegas:  Regimantą Adomaitį, Eglę Gabrėnaitę, a.a. Vytautą Šapranauską... Ir, žinoma, teatro įkūrėją – Rimą Tuminą. Jo svajonė sukurti savo teatrą tapo kūnu, šis pastatas – namais jo teatro vizijai. Teatro atidarymo proga buvo sukurtos:  „Trys seserys“, legendinis „Madagaskaras“, gimęs dar teatro fojė, jau šventė dešimties metų jubiliejų.

Stiklinis kupolas, žiemos sodas – tai tik nedidelė dalis vertingiausių architektūros detalių, kviečiančių apsilankyti ir įvertinti praeities reliktus.

– Po Antrojo Pasaulinio karo šiame pastatas veikė radiofonas. Sovietmečiu čia įsikūrė Vilniaus Centrinis gastronomas, visus žavėjęs savo neįprastai moderniu interjeru. Ar pati prisimenate legendinio gastronomo laikus? Kokie jie Jūsų atmintyje? 

– Taip, žinoma... Dar spėjau nusipirkti ten studentiškų bandelių, pertraukų tarp repeticijų metu. Būsimo Mažojo teatro „statybvietėje“ jau vykdavo mūsų kurso aktorinio meistriškumo paskaitos. Tuometinis, jau atnaujintas gastronomo interjeras (architektė A. Kaušpėdienė) atrodė labai prabangus, o pasėdėti antrame aukšte su lėkštele salotų – didžiulis įvykis...

– Ar teko dalyvauti „Open House Vilnius“  renginiuose ankščiau  ir kokius  pastatus  norėtum  aplankyti šiais metais?

– Gražius atsiliepimus apie šį renginį girdžiu jau ne pirmi metai. Pernai organizatoriai buvo paprašę mano asociacijų apie Santuokų rūmus. Kadangi gyvenu šalia, buvo įdomu pasinerti į tokį žaidimą – su kokiu spektakliu, literatūros kūriniu, pojūčiu ar jausmu asocijuojasi pastatas. Šiemet pačiai sau netikėtai, spontaniškai prisijungiau prie gidų komandos, atstovausiu vietą, kurią beveik galėčiau pavadinti savo antraisiais namais. Vilniuje yra daugybė pastatų, kuriuos norėčiau aplankyti. Erdvės pojūtis, istorinis kontekstas – smalsu pažinti miestą, kuriame gyveni.

– Gegužės 30 dieną jūs organizuojate analogų Lietuvoje neturintį renginį – „Pasikalbėk su manimi eilėmis“. Kaip manote, ar tokie renginiai kaip Atviros architektūros savaitgalis paskatins žmones pasidomėti ne tik jo praeitimi, bet ir dabartimi: spektakliais, kūrybiniais vakarais, kurie čia vyksta?

– Aš labai to tikiuosi. Ir lauksiu visų Vilniaus mažajame teatre ne tik šį savaitgalį, bet ir gegužės 30 d. bei birželio 21 d. poetinės improvizacijos vakare.

Man pačiai labai įdomu, kiek žmonių šiandien mėgsta ir skaito poeziją. Ar tai jaudina tik literatūros ir teatro gurmanus, ar po „šiuolaikinio žmogaus“ sąvoka slypi vis ta pati amžina ir nekintanti esmė, kuri kalba savo sudėtinga pojūčių, ilgesio, troškimų, asociacijų, jausmų, įžvalgų kalba? Man pačiai poezija reikalinga kaip oras. Tai – vienintelis būdas pasakyti tai, kas nepasakoma... Tai ta kalba, kuria kalba mano širdis. Tai – emocinis koncentratas, stiprus, bet nepagaunamas. Tai – akimirkos tiesa, trumpam užklydusi iš amžinybės. 

„Pasikalbėk su manim eilėmis“ galėtų patikti visiems, kas kartu su aktoriais norėtų pasimėgauti gyvu kūrybos procesu, nes spektaklį improvizuosime kaskart iš naujo, kaskart vis kitokį. Tai vakaras visiems, kurie norėtų praleisti neskubų vakarą teatre, su poezija ir muzika.

Besilaukiančią moterį įkūnijanti aktorė prasitarė, kad tokie vaidmenys priverčia susimąstyti apie savas atžalas.

Medicinos serialo tęsinyje vaidinančios teatro, kino ir televizijos aktorės V. Bičkutės herojė – rezidento Teisučio Kupsto (akt. Džiugas Siaurusaitis) žmona, kuri laukiasi pirmosios šeimos atžalos. Kol kas savų atžalų neturinti aktorė tikina, kad pačiai nekilo jokių sunkumų įsikūnijant į nėščiosios personažą.

„Labai natūraliai įsijaučiau. Kūnas pats žino, kaip jam elgtis. Manau, kad gamta moteryje yra jau viską įdiegusi. Nėščiosios vaidmenyje jaučiausi labai gerai, įtikinamai. Smagu buvo visai komandai. Laukia daug įdomių ir juokingų scenų, kai besilaukianti moteris bando susikoncentruoti, suskaičiuoti. Tie nuotaikų svyravimai nėščių moterų...“, – juokėsi aktorė.

Paklausta, ar besilaukiančios moters vaidmuo, nepriverčia susimąstyti ir apie savas atžalas, aktorė prisipažino apie tai pagalvojanti. „Aišku, kad taip. Tas noras visada yra. Turėjau proga parepetuoti, pagulėti ne tik ligoninėje, bet ir gimdykloje. Dabar jau žinau, kaip ten viskas vyksta“, – šypsodamasi kalbėjo Valda.

„Rezidentų“ tęsinyje vaidinanti aktorė sako, kad šventinis laikotarpis jai – pats darbymetis. Filmavimus serialo aikštelėje keičia spektaklių premjeros. Tačiau V. Bičkutė randa laiko ir poilsiui: „Rasti laiko poilsiui yra būtina, nes poilsis irgi yra tam tikra darbo dalis. Ilsiuosi aš visiškai paprastai – guliu. Nes jau visi kiti dalykai nebesivadintų poilsiu. Arba išeinu ramiai pasivaikščioti, sulėtinu tempą, pasineriu į ramybę“.

V. Bičkutė pripažįsta, kad aktoriaus profesija ne kiekvienam, tačiau joje žavesio yra daug, kaip niekur kitur. „Aišku, kad paprastam žmogui tai nėra suvokiamas gyvenimo būdas. Jis smarkiai kitoks. Jame ir daug šventės, ir daug valios reikia turėti. Dirbant reikia labai smarkiai susikoncentruoti. Aktorius – užribio žmogus, bet aš kitaip neįsivaizduoju. Šiame darbe labai daug šventės, nuolatos yra įdomu, nėra monotonijos. Bet nežinau, ar kuris nors žmogus iš kitos srities pamatęs kaip atrodo aktoriaus darbas tai ištvertų“, – atviravo aktorė.

Naujame sezone žiūrovai sužinos, kuris rezidentas su trenksmu išeis, kaip V. H. Paplavskiui seksis atsisakyti taurelės ir kaip iš Amerikos grįžusi Angelė sutars su Inetos Stasiulytės kuriama heroje Silvija. Rezidentas Alvydas Gaulė regs naujus romanus, Teisutis Kupstas mėgins atsikratyti pravardės, o venerologu tapęs Piteris Riauka toliau bandys prisitaikyti prie gyvenimo Lietuvoje ir ieškos teisybės.

„Rezidentai“ – pirmadieniais–ketvirtadieniais 19.30 val. per TV3.

Jaukioje aplinkoje ir teatro gerbėjams gerai pažįstamų veidų draugijoje jau trečiąją savo knygą „Aktoriai, režisieriai ir gerbėjai. Ko nematė žiūrovai“ skaitytojams pristatė aktorė Nijolė Narmontaitė.

Naujoje „Alma littera“ leidyklos išleistoje knygoje N. Narmontaitė pateikia dar vieną rinkinį įdomių, nuoširdžių ir su gera humoro doze papasakotų istorijų, kuriomis pasidalijo visas būrys garsių Lietuvos teatro aktorių ir režisierių. Šie pasakojimai, kaip teigia pati N. Narmontaitė, gimė ilgų, asmeniškų, juoko ir prisiminimų kupinų pokalbių su pagrindiniais knygos herojais metu.

„Mano pokalbiai su aktoriais ir režisieriais yra tiek šios, tiek ankstesnių dviejų knygų širdis. Neretai jie užsitęsdavo ir keliolika valandų, o laikas jų metu tarsi sustodavo. Man tai – ne tik neįkainojama medžiaga knygoms, bet ir be galo brangi patirtis bendraujant su teatro pasaulio bičiuliais ir kolegomis“, – sako N. Narmontaitė.

Aktorės teigimu, naujausioje knygoje daug dėmesio skiriama ir teatro žiūrovams bei gerbėjams. Visas atskiras knygos skyrius yra dedikuotas aktorių ir režisierių prisiminimams apie susidūrimus su gerbėjais, jų dovanotas dovanas, todėl ištikimi teatro žiūrovai, anot N. Narmontaitės, pasakojimuose galbūt netgi atpažins save.

Kalbėdama apie knygos herojus, autorė pažymi, kad jie – labai kontrastingos ir savitos asmenybės, todėl skaitytojai tikrai neturėtų nuobodžiauti. Tuo suabejoti neleidžia ir knygos anotacijoje vardijamos gerai žinomos pavardės – Vladas Bagdonas, Valda Bičkutė, Nerijus Gadliauskas, Dainius Gavenionis, Gabija Jaraminaitė, Kristina Kazlauskaitė, Viktorija Kuodytė, Vytenis Pauliukaitis, Vladimiras Prudnikovas, Kostas Smoriginas, Alvydas Šlepikas, netgi Holivudo šlove spinduliuojanti Ruta Lee ir daugelis kitų.

„Manau, kad knyga tikrai ras savo skaitytoją, juolab, kad ir dvi pirmosios žmonių buvo priimtos labai palankiai, sulaukiau tikrai gražių atsiliepimų apie jas. Naujoji knyga ypač turėtų tikti šiek tiek viskuo nusivylusiems, pavargusiems ir stokojantiems pozityvumo, tačiau ji, be abejo, yra skirta visiems. Humoro šioje knygoje yra apstu, todėl ji puikiai tinka nuotaikai pakelti ir dienai praskaidrinti“, – sako N. Narmontaitė.

Autorės teigimu, humoras išlieka labai svarbus knygos „Aktoriai, režisieriai ir gerbėjai. Ko nematė žiūrovai“ elementas, todėl surinktos istorijos nusijuokti ar bent jau nusišypsoti turėtų priversti kiekvieną skaitytoją. Net ir labai gyvenimiškos temos, kurios ne visuomet būna lengvos ir šviesios, N. Narmontaitės teigimu, knygoje vystomos su humoru, nevengiant pasijuokti ir iš savęs.

Anot N. Narmontaitės, tam, kad knyga gimtų, įdėta daug pastangų ir laiko, kurio per kasdienius darbus ir taip ne visuomet užtenka. „Tiesą sakant, man, kaip darboholikei, kuriai visuomet reikia daug veiklos, knygos rašymas teikia didelį malonumą, tačiau, reikia pripažinti, šis darbas išties reikalauja pasiryžimo, užsispyrimo ir susikaupimo. Be jų knygos tikrai neparašysi“, – įsitikinusi aktorė.

Rašydama knygą N. Narmontaitė pati organizavo susitikimus su kolegomis aktoriais ir režisieriais, fiksavo, o vėliau iššifravo daugybę valandų pokalbių. Kiekvienas susitikimas, aktorės teigimu, turėjo būti ypatingas, prie pietų ar vakarienės stalo, niekur neskubant ir pasineriant į atsiminimus.

„Būdavo pašnekovai prieš susitikimą klausia, ar užteks poros valandų. Atsakydavau, kad tikrai – ne. Istorijos tikrai nebūtų išėjusios tokios atviros ir nuoširdžios, kokios yra dabar, jei į tuos pokalbius būtume žiūrėję kaip į darbą, kurį reikia atlikti sugaištant kuo mažiau laiko. Kartais šešias, devynias ar net keturiolika valandų trukę pokalbiai leido sukaupti nemažai įdomios medžiagos, kuri dar ne visa panaudota išleistose knygose, taigi tikrai nesakau, kad tai jau paskutinis šios serijos leidinys“, – intriguoja autorė.

Anot N. Narmontaitės, pats rašymo procesas, pastangos kuo autentiškiau perteikti pašnekovų prisiminimus, parinkti tinkamus žodžius, sukurti tam tikrą atmosferą jai taip pat labai priimtinas, todėl knygos rašymas aktorei yra artimas ir toli gražu neprimenantis kūrybinių kančių.