Režisierių K. Lupą kalbino Jaunimo teatro vadovas teatrologas Audronis Liuga.

Spektaklį įkvėpė knyga

– Koks buvo įspūdis pirmą kartą perskaičius knygą „Austerlicas“?

– Tai buvo pirmasis perskaitytas Sebaldo romanas. Savo bibliotekoje turėjau kelias jo knygų. Susidomėjau šio rašytojo kūryba, net neprisimenu, iš kur kilo tas susidomėjimas. Vienas iš tuomečių mano studentų, kilęs iš Ukrainos ir studijuojantis Paryžiuje, kuris vėliau asistavo statant „Procesą“, pasiūlė perskaityti „Austerlicą“. Prisimenu, sakiau tam studentui, jog mane žavi, kad Sebaldas nėra tipiškas rašytojas, – jis visiškai kitaip mato tą AŠ, kuris kažką pasakoja arba bando tai daryti, kad kitaip žvelgia į žmones, kuriuos sutinka ir su kuriais mezga tarpusavio ryšius. Man tai atrodė savita, keista ir iki šiol nepažinta. Taip pat pastebėjau, kad be Thomaso Bernhardo nebūtų Sebaldo. Be to vidinio monologo, mąstymo srauto, nepasiduodančio naracijai. Taip manau ir dabar, kai po „Austerlico“ perskaičiau visus kitus Sebaldo kūrinius. Nežinau, kodėl stabtelėjau skaitydamas „Austerlicą“, nors mane įtraukė knyga. Tikriausiai todėl, kad pasakiau sau, esą to negalima perkelti į teatro sceną. Romane nėra nei įvykių, nei konfliktų, į kuriuos galima įsikibti. Tokia situacija tęsėsi kurį laiką, kol nepradėjau vėl skaityti. Atrodė, kad skaitau visiškai kitą knygą, ne tą, kurios turinys buvo likęs atmintyje. Viskas atrodė nauja. Visa tai maždaug sutapo laike su tavo, Audroni, pasiūlymu imtis „Austerlico“. Tarsi perskaitei mano mintis, tarsi mūsų mintys teleportavosi, nes kaip tik buvau įsitraukęs į skaitymą ir antrą kartą turėjau sau atsakyti į klausimą, ar šį romaną, nepaisant to, kad jau buvau juo labai susižavėjęs, įmanoma įgyvendinti teatre. Ar teatras pajėgus parodyti tokius vidinius procesus?

Scena iš spektaklio „Austerlicas“ (rež. K.Lupa). / L. Vansevičienės nuotr.

Pirmapradės klaidos pėdsakais

– „Austerlicas“ yra knyga apie istorijos siaubą, bet joje neaprašomi jokie mums žinomi istorinio siaubo vaizdai. Sebaldas eina aplinkiniais keliais, klajoja pakraščiais. Kuo ypatingas šis Sebaldo kelias?

– Tai vienas tų dalykų, kurie akimirksniu tapo labai artimi ir įtraukiantys. Sebaldas žvelgia į rašymo procesą ne kaip į rašymą apie tai, ką jau žino, išmano. Jam rašymas prasideda nuo kažkokios pirmapradės tikrovės aprašymo. Ir rašymo procesas iš tikrųjų virsta šios tikrovės kūrimo procesu. Sebaldas, pasitelkęs fotografijas, kurdavo vaizdinius, prie kurių norėdavo priartėti. Rašymas Sebaldui nebuvo kažkas lengva, dažnai rašymą lydėjo trauminės patirtys, to nuotykio metu jis patirdavo įvairių krizių, jį lydėjo išgąstis, apskritai Sebaldą gąsdino pasaulis. Bet jis nebėga nuo šios baimės, maža to, jis tarsi klajoja po savo baimių kraštą. Lyg magnetas jį traukia kraupios vietos, kraupūs miestai, jis klajoja po juos, kartais, sakyčiau, leisdamasis į kažkokius siaubą keliančius nuotykius, kuriems vykstant jis tampa panašiu į benamį ar visuomenės atstumtąjį. Tose kelionėse jis, mano manymu, praranda ryšį su sociumu, kad taptų jautresniu rašymo įrankiu. Jis nebijo panerti į savo beprotybę, lygiai kaip Karlas Gustavas Jungas nebijojo savo psichiatro karjeros metais susirgti šizofrenija ir išgyventi ją kaip tam tikrą patirtį, kuri suartina jį su sergančiaisiais ir leidžia būti tikru gydytoju, gydančiu ligą, tapusią jo asmenine patirtimi. Manau, panašiai savo rašytojo etosą jaučia Sebaldas. Jis neišdrįs parašyti kažko, kas netapo jo asmeninės kančios šaltiniu ir nekilo iš beribio nuotykio, tos beprotystės, kuri lydėjo jį bendraujant su pasauliu, jo nuodėmėmis ir klaidomis. Panašiai kaip Bernhardas, Sebaldas seka pirmapradės klaidos, esančios žmoguje ir kultūroje ir kuriamos paties žmogus, pėdsakais.

Prarasto rojaus beieškant

– Sebaldas nepatyrė karo. Buvo dar vaikas. Knygoje „Natūrali naikinimo istorija“ jis rašo: „Iš tų mano neišgyventų košmarų ant manęs krenta šešėlis, kurio niekada neatsikratysiu.“ Esate Sebaldo bendraamžis. Ar jaučiate panašų karo košmarų šešėlį?

– Taip, be abejo. Galima pasakyti, kad skaityti Sebaldą, ypač būnant jo bendraamžiu, ir nelyginti savosios patirties su jo patirtimi nėra lengva. Tikriausiai galiu pasidžiaugti, kad negimiau vokiečiu. Man sunkiai įsivaizduojami visi tie dalykai, kuriuos mini Sebaldas, rašydamas apie savo vaikystę. Bet, kita vertus, kaip tik įsivaizduojami, net labai, nes labai keista patirtis yra gimti šalyje, kurioje neseniai įvyko visos visuomenės kolapsas. Mano vaikystė taip pat praėjo didelių permainų fone. Po karo, apie kurį prisiminimai yra kraupūs... Knygoje „Svaigulys“, mano nuomone labiausiai autobiografiniame savo kūrinyje, Sebaldas aprašė savo vaikystę ir melą, kuris jį supo ir tarsi įkalino. Nebuvo kalbama apie tai, kas įvyko ir kodėl dabar taip gyvename. Kodėl gyvename tarsi kažkokioje negatyvioje tikrovėje, kurios turime išsižadėti. Gana neįprasta, tačiau labai paveiku vaizduotei yra tai, kad tikrovė, kurioje gyveno Sebaldas, buvo taip persunkta melo, kad iš esmės jis nežinojo, kas slypėjo už žodžio „karas“. Ir būdamas vaikas žvelgė į subombarduotų miestų griuvėsius kaip į normalų miesto vaizdą... Miestas jam asocijavosi su griuvėsiais. Sebaldas rašo Austerlico vardu, kad tos tikrovės išsižadėjimas buvo toks stiprus, jog jis apskritai nenorėjo ir negalėjo priimti informacijos apie visa tai, kas įvyko nuo tam tikro jo gyvenimo momento. Vengdamas tos tikrovės, jis išmoko gyventi ignoruodamas tam tikrus įvykius, kurie galėtų jį priartinti prie trauminio susidūrimo su pačiu savimi, su savo, sakytumei, tautybe ir tėvų nuodėme.

K. Lupa. / L. Vansevičienės nuotr.

Kiekvienas iš mūsų iš esmės nešioja savyje prarasto rojaus motyvą, apie kurį rašė Rilkė, esą visąlaik vaikystė asocijuojasi mums su kažkuo prarastu. Nes su ja, vaikyste, susiję daug galimybių mums tapti, pradėti egzistuoti ir tas potencialas, pradinė medžiaga, kurią mums suteikia gamta. Vaikystėje net nespėjus susipažinti su šiuo potencialu, labai daug jo netenkame. Šis prarasto rojaus, prarasto savęs ieškojimo motyvas yra universalus. „Austerlice“ tas praradimas, kai tam tikru momentu vaikystėje įvyksta minėtas kolapsas ir prarandama autentiškoji praeitis su tikrais tėvais ir tikra gyvenimo pradžia, negali būti atkurtas. Bet kokios pastangos tai padaryti griūna ir kelia elementarų klausimą – kas aš esu? Tai reiškia, kad praradimas tą akimirką yra kaip universali metafora. Ir galime sakyti, kad tai yra mano vaikystė, tai yra mano istorija, nepaisant to, kad nepraradau tėvo ir mano vaikystė nebuvo nutraukta, kad nebuvau įvaikintas ir t. t. Skaitau šią istoriją kaip savo. Čia slypi nepaprastai stipri šio motyvo ir viso to, ką galime atrasti, jėga. Prarasto rojaus ieškantis žmogus labai daug tikisi iš to, ką suras. Tačiau net jei kažką surandu, tai jau yra per vėlu. Ieškodamas tiesos apie motinos ir tėvo likimą, Austerlicas atranda absurdišką negailestingą mirtį. Nepaisant to, nenutraukia savo ieškojimų.

Liudija aukų likimus

– Sebaldo ir Austerlico simbiozė ypatinga tuo, kad vienas yra vokietis, o kitas – žydas...

– Sebaldo knygos genialumas slypi šiame ypatingame būvyje. Be jau minėto vaikystės ir savojo AŠ praradimo, jis aprėpia paties Sebaldo prarastą ryšį su savo tautiniu identitetu ir jo ryšį su žydų tauta, kuri karo metais iš esmės buvo sunaikinta. Visi minimi dalykai čia susijungia ir tampa daugiasluoksne istorija. Austerlicas tarsi talpina savyje visas tas pamėkles, kurias pagimdė XX a. Jis gana jautrus, kad šitai jaustų ir dėl to kentėtų kaip auka, bet kartu, būdamas auka, jis patiria ir liudija aukų likimus. Sunku įsivaizduoti, kaip galima juos pajusti giliau, pačiam nebūnant auka. Kita vertus, Austerlicas – tai žmogus, kuris nepajėgia išgyventi šios patirties ir tarsi antrą kartą tampa auka, bandydamas tai padaryti, suvokti, tapęs atpažinimo procesų dalyviu. Kartu su Austerlicu patiriame pralaimėjimą, tačiau tas mūsų pažinimo proceso pralaimėjimas yra be galo svarbus, nepaprastai vertingas.

– Sakėte, kad Sebaldo kūryba teikia teatrui naujos teatrinės naracijos galimybes...

– Teatre esame įpratę apie daugelį dalykų pasakoti pasinaudodami psichologiniu dialogu. Ir statydamas Bernhardo prozą, labai daug jo monologų keičiau į dialogus. Šįkart taip nenoriu daryti. Nenoriu kurti lengvai suvirškinamų pasakojimų, kuriais maitinasi publika. Teatre turi pasirodyti tas Sebaldo mąstantis žmogus. Aktoriaus sąjungininku šiame procese gali tapti jo sąveika su vaizdais ir erdve. Taip teatras gali kurti nesibaigiančias asociacijas. Sakytum, žvelgiame į savo mintį ir matome, kaip mūsų mintis deformuoja ir iškraipo erdvę, kurioje veikiame. Siekdami sukurti erdvę, kuri žiūrovams taptų dar labiau matoma, tai yra, kad vidinis mūsų herojaus ir naratoriaus gyvenimas taptų labiau matomas, turime žengti dar vieną žingsnį, kai atvaizdas ir mintis suartėja ir nepaliaujamai sąveikauja tarpusavyje.

Labai asmeniška refleksija

– Galima sakyti, kad visa „Austerlico“ knyga yra viena didelė pastanga perprasti tai, kas lemia gyvenimo kelią. Sebaldui tai buvo asmeniška pastanga. O jums?

– Taip, visa tai labai asmeniška. Man šis klausimas susijęs su refleksija, kuria dalijuosi. Tai labai asmeniška refleksija. Sebaldas tarsi padėjo man ją labai aiškiai suformuluoti arba padaryti tai šiek tiek kitaip. Šiandien galvodamas apie nerimą, susijusį su žmonijos naujausiomis patirtimis įvairiose gyvenimo sferose, esu įsitikinęs, kad kur kas svarbiau už kažkokius atradimus ir pasiekimus yra suvokti, kas su mumis vyksta. Svarbu įveikti šį kelią, nepriklausomai nuo to, ar mus lydi fenomenali mąstymo arba meninė sėkmė. Mūsų nauji meniniai bandymai nėra orientuoti į sėkmę, nes įžengiame į vis sudėtingesnių konfrontacijų laikotarpį. Jei ir toliau tik rūpinsimės naujų darbų sėkme, iš esmės būsime vis anachroniškesni. Turime pakeisti savo meninę filosofiją, tai yra be galo svarbu. Turime perteikti žiūrovams savo atsinaujinimo poreikį. Mums reikia atsinaujinti dėl akistatos su vis sudėtingesniais klausimais, net tada, jei apskritai nesame pajėgūs į juos atsakyti. Gyveni su klausimu, į kurį neįmanoma atsakyti, ir tavo gyvenimas tarsi apaugina tą klausimą. Tam tikru momentu klausimas suformuoja tave, nors į jį neatsakei.

Iškart po jų teatras išvyksta į gastroles tarptautiniuose festivaliuose Liubline ir Maskvoje dalyvauti režisieriaus Eimunto Nekrošiaus pagerbimui skirtuose renginiuose.

Spalio 15 dieną E. Nekrošiaus režisuotas spektaklis Cinkas (Zn) pagal Svetlanos Aleksijevič knygas uždarys svarbiausią teatro festivalį rytinėje Lenkijoje – Konfrontacje Teatralne, kuriame per daugiau nei 20-metį savo darbus parodė ne vienas žinomas Lietuvos teatro kūrėjas.

Po trijų dešimtmečių pertraukos – 2016-aisiais – Jaunimo teatre sukurto E. Nekrošiaus spektaklio Cinkas (Zn) centre – kūrėjo asmenybė ir kelionė per savo laiką. Išgalvota ir tikra tuo pat metu. Nuo vaikystės svajonės iki profesinių aukštumų. Tai – vienišo kūrėjo kelionė, turint vienintelį tikslą – išminuoti žmogų kaip minų lauką. Ir paliudyti ne istorinių faktų, bet jausmų tiesas.

Tuo pat metu festivalyje bus eksponuojama paroda Eimunto Nekrošiaus meno fortas, kurios autoriai – režisieriaus bendražygiai dailininkai Marius Nekrošius, Nadežda Gultiajeva ir teatro „Meno fortas“ vadovas Audrius Jankauskas. Liubline taip pat įvyks Audronio Liugos dokumentinio filmo „Eimuntas Nekrošius. Tėvo kėdė“ premjera.

Spalio 19-24 dienomis tarptautiniame festivalyje Territory Maskvoje bus parodytas spektaklis Cinkas (Zn) ir E. Nekrošiaus mokinio Adomo Juškos darbas Fikcijos. 

Pagal Jorge Louiso Borgeso kūrybą sukurtose Fikcijose jaunasis režisierius konstruoja savitą kūrėjo kelionę per gyvenimą, nuo pirmųjų kūrybinio įkvėpimo akimirkų iki senatvės refleksijų apie nueitą kelią. Šios gastrolės bus šįmet mokslus baigusio jaunojo režisieriaus debiutas tarptautinėje scenoje.

Simboliška, kad abu E. Nekrošiaus studijų mieste pristatomi spektakliai – tai vienas paskutiniųjų jo paties pastatymų ir vienas pirmųjų jo mokinio darbų. Abiejuose veikia kūrėjų personažai, apmąstoma jų gyvenimo kelionė ir kūrybos prasmė.

Pokalbių ciklą pradėsime spalio 2 d. susitikimu su spektaklio „Raudona“ režisieriumi Valentinu Masalskiu. Johno Logano pjesės „Raudona“ centre – viena ryškiausių XX amžiaus pokario Amerikos abstrakčiojo ekspresionizmo meno krypties asmenybių Markas Rothko.

„Čia svarbi menininko senėjimo tragedija, taip pat jo supratimas, kad ateina kita karta. Pjesė parašyta apie ateinantį, o ne apie nueinantį žmogų“, – sako ne tik spektaklį režisuojantis, bet ir Rothko vaidmenį kuriantis Valentinas Masalskis.

Spalio 10 d. pokalbių ciklą tęsime susitikimu su spektaklio „Vienos miško pasakos“ režisiere Yana Ross:

„Europai vėl pavojingai priartėjus prie nacionalizmo ir iškilus ultradešiniosioms partijoms, Horvátho dramaturgija tapo nepaprastai šiuolaikiška ir svarbi“, – sako režisierė.

1931 metais parašyta Ödöno von Horvátho pjesė „Vienos miško pasakos“ buvo savotiškas dramaturgo perspėjimas apie nacizmo grėsmę, kuri virto realybe 1933 metais, Adolfui Hitleriui tapus Vokietijos kancleriu.

Spalio 17 d. vyks susitikimas su Eimunto Nekrošiaus mokiniu, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos IV režisūros kurso studentu Adomu Juška. Praėjusį sezoną Jaunimo teatre A.Juška debiutavo spektakliu „Šveikas“ pagal Jaroslavo Hašeko knygą „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“. Šį sezoną toliau tęsiame bendradarbiavimą su jaunuoju režisieriumi, kurio rezultatu taps naujo spektaklio pastatymas.

Spalio 23 d. susitiksime su viena ryškiausių jaunosios kartos režisierių Kamile Gudmonaite, kuri Jaunimo teatre stato spektaklį „Sapnuoju laisvę“.

„Mūsų tikslas – tirti, ar yra įmanomas dialogas tarp visuomenės ir atstumtųjų. Ar mums įmanoma kalbėtis?“ – sako K.Gudmonaitė.

Ji kartu su dramaturge Tekle Kavtaradze naują spektaklį kuria tyrinėdamos kalinių gyvenimus. Abi menininkės šiemet reziduoja Jaunimo teatre tam, kad pasirengtų įgyvendinti savo projektą. Kūrėjos lankosi Lukiškių kalėjime ir susitikinėja su nuteistaisiais iki gyvos galvos.

Pokalbių ciklą užbaigsime lapkričio 2 d. susitikimu su poetinio spektaklio „Valhala. Poetiniai (Išsi)tardymai“ režisieriumi Andriumi Bialobžeskiu. Jaunimo teatro aktorius Andrius Bialobžeskis pristato savo autorinį darbą pagal poeto Rimvydo Stankevičiaus trijų dalių rinkinio „Valhala“ eiles. Per jį kūrėjas siekia perteikti ne tik dvasinį ryšį su jam artimu poetu, bet ir savo asmeninę patirtį.

„Penki skirtingai menininkai – penki būsimi spektakliai, tačiau pokalbių ašimi taps ne pastatymai, ne meninių vizijų aptarimas, o kūriniai ir esminės jų temos. Kalbėsimės apie būtąjį ir esamąjį laiką, apie kasdienybę, jos turinius ir formas. Kiekvienas iš šių menininkų į tikrovę, jos įtampas žvelgia skirtingai. Mėginsime suprasti, kodėl taip yra. Ir kiek tų tikrovių, supančių mus visus kasdien“, – sako M.Nastaravičius.

Daugiau informacijos apie renginį ir vyksiančius spektaklius galite rasti Valstybinio jaunimo teatro internetiniame portale: http://www.jaunimoteatras.lt/

Rašytoja Jaunimo teatre Vilniuje turėjo žiūrėti naujausią Eimunto Nekrošiaus spektaklį „Cinkas“, sukurtą pagal jos knygas „Cinko berniukai“ ir „Černobylio malda“.

S. Aleksijevič Lietuvoje lankėsi pernai pavasarį. Ji tuomet Juozo Miltinio dramos teatre Panevėžyje žiūrėjo pagal jos knygą sukurtą spektaklį „Černobylio malda“.

Gimusi 1948 m. Ukrainoje baltarusio tėvo ir ukrainietės motinos šeimoje S. Aleksijevič rašė jau mokykloje. Baigusi žurnalistikos studijas, rašė straipsnius, kritikuojančius Sovietų Sąjungos politiką.

S. Aleksijevič rašymui bei stiliaus formavimuisi didžiausią įtaką padarė baltarusių rašytojas Alesis Adamovičius. Autorės savitas dokumentinės literatūros žanras kritikų pavadintas polifoniniu romanu ir išpažintimi. Kiti linkę vadinti šį žanrą dokumentine grožine kronika arba tiesiog dokumentine proza.

Pati rašytoja teigia ilgai ieškojusi tokio literatūrinio metodo, kuris padėtų realias istorijas papasakoti kiek įmanoma tikriau. „Realybė mane visuomet traukė tarsi magnetas, kankino ir hipnotizavo. Tokią realybę norėjau užfiksuoti popieriuje. Matyt, todėl taip greitai priartėjau prie žanro, kuriame galėjau sujungti žmonių pasakojimus, liudijimus ir įvairius dokumentus. Būtent taip aš matau ir girdžiu pasaulį - kaip atskirų balsų chorą, kasdienybės koliažą. Tokiu būdu vienu metu aš galiu būti sociologė, rašytoja, reporterė, psichologė ir pamokslininkė“, - sako S. Aleksijevič.

Kelerius metus keliavusi po neaprėpiamą buvusios Sovietų Sąjungos teritoriją, autorė rinko paprastų žmonių pasakojimus ir liudijimus apie skaudžiausius įvykius, nutikusius Sovietų Sąjungos gyvavimo laikotarpiu. Iš žmonių pasakojimų gimė ir garsusis autorės ciklas „Utopijos balsai“, kurį sudaro penkios knygos: „Karo veidas nemoteriškas“ (1985), „Paskutinieji liudytojai“ (1985), „Cinko berniukai“ (1989), „Černobylio malda“ (1997) ir „Laikas iš antrų rankų“ (2013). 2015 m. už šį ciklą rašytoja buvo apdovanota Nobelio literatūros premija.

Pastaraisiais metais S. Aleksijevič daug keliauja pristatydama savo kūrybą pasaulyje. Be kita ko, ji atvirai išsako savo poziciją apie šiandienės Rusijos politinę ir visuomeninę padėtį, žmogaus teisių suvaržymus, kalba kitais aštriais istorijos ir dabarties klausimais. Dėl savo pozicijos rašytoja buvo ne kartą užsipulta oficialios Rusijos žiniasklaidos ir net vadinama tėvynės išdavike. Išties sunku nesutikti su rašytojos pastebėjimu, kad „raudonoji imperija“ pasibaigė, bet „raudonasis žmogus“, homo sovieticus, pasiliko. Jis išgyveno. Išliko ir tie patys kovos su oponentais metodai.

Savo knygose S. Aleksijevič, remdamasi „raudonosios imperijos“ suluošintų žmonių liudijimais, ieško atsakymų į amžinus žmogaus būties klausimus.

„Mūsų pagrindinis kapitalas - kančia. Tai - vienintelis dalykas, kurį mes nuolat išgauname: ne nafta, ne dujos, o kančia. Aš įtariu, kad būtent tai mano knygose ir vilioja, ir atstumia, ir stebina Vakarų skaitytoją. (...) Čia iškyla amžinas klausimas: kokia mūsų išgyventų kančių prasmė, ko jos moko, jeigu vis vien kartojasi? Nuolat savęs apie to klausiu. Daugeliui kančia - vertybė pati savaime, jų pagrindinis darbas, bet iš jo neišauga laisvė. Aš neturiu atsakymo...“, - samprotauja rašytoja.

2017 m. lapkričio 29 d. įvykusi premjera „Cinkas“ - pirmasis režisieriaus E. Nekrošiaus spektaklis Jaunimo teatre po 26-erių metų pertraukos. Spektaklio centre - pati S. Aleksijevič (aktorė Aldona Bendoriūtė). Jos asmenybė ir kelionė per savo laiką. Išgalvota ir tikra tuo pat metu. Nuo vaikystės svajonės iki profesinių aukštumų. Tai - vienišo kūrėjo kelionė, turint vienintelį tikslą - išminuoti žmogų kaip minų lauką. Ir paliudyti ne istorinių faktų, bet jausmų tiesas.

Spektaklį „Cinkas“ Jaunimo teatras pristato kartu su teatru „Meno fortas“. Vaidmenis kuria aktoriai A. Bendoriūtė, Simonas Dovidauskas, Sergejus Ivanovas, Adomas Juška, Ieva Kaniušaitė, Dalia Morozovaitė, Milda Noreikaitė, Aušra Pukelytė, Vygantas Vadeiša, Vaidas Vilius, Genadijus Verkovskis.

Kompozitorius - Algirdas Martinaitis, scenografijos dailininkas - Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė - Nadežda Gultiajeva.

1924 metų kovo 31 d. Šiaulėnuose, Šiaulių apskrityje, gimusi A.Ragauskaitė baigė Maskvos A.Lunačiarskio teatro meno institute aktorinio meistriškumo studijas, dar po dešimtmečio – režisūros studijas.

Grįžusi dėstytojavo, dirbo Kauno muzikiniame dramos, Lietuvos valstybiniame rusų dramos, Vilniaus lėlių, Operos ir baleto teatruose, Lietuvos radijuje ir televizijoje, įkūrė Valstybinį jaunimo teatrą Vilniuje.

Atvykusi į Šiaulius, 1974–1979 metais A.Ragauskaitė dirbo vyriausiąja režisiere Šiaulių dramos teatre. Šiuo laikotarpiu pastatė dvylika spektaklių ir išgarsėjo lietuviškos klasikos pastatymais, rašoma pranešime.

Prie geriausiai kritikų įvertintų spektaklių buvo priskiriami Vinco Mykolaičio Putino „Valdovas“ (1974), Nauberto Jasinsko „Kaip žydėjimas vyšnios“ (1974), Balio Sruogos „Pajūrio kurortas“ (1975), Petro Vaičiūno „Prisikėlimas“ (1977). Pati režisierė prie savo reikšmingų darbų dar priskyrė ir Maksimo Gorkio spektaklį „Vasarotojai“ (1978).

Kaip pažymima pranešime, įvairių kritikų nuomone, A.Ragauskaitės režisūrai būdingas monumentalumas, griežtas konceptualumas, subtilus konstruktyvumas, vaizdingumas, visų spektaklio komponentų darna.

Po atviru dangumi Valstybinio jaunimo teatro aktorių komanda čia besigydantiems mažiesiems parodė spektaklį „Kakė Makė ir pavogtas laikas“. Neįprastą staigmeną ligoniukams surengti nusprendė projekto „Gėrio menas“ organizatoriai, kurių idėją nedvejodama entuziastingai įgyvendino spektaklio komanda.

Vytauto Kernagio fondo vykdomo projekto „Gėrio menas“ vadovės Daivos Kavaliauskienės teigimu, jau ne vienerius metus fondo iniciatyva bendradarbiauja su 11 teatrų visoje Lietuvoje, o idėja parodyti Kakės Makės nuotykius neįprastoje ligoninės aplinkoje kirbėjo seniai.

„Teatras ir smagūs kūrybiniai užsiėmimai – vienas geriausių būdų sunkiai sergantiems vaikams praskaidrinti kasdienybę. Onkologinėmis ligomis sergantys vaikai visuomet laukiami projekto „Gėrio menas“ bičiulių spektakliuose, tačiau ne visi ligoniukai turi galimybę užsukti į teatrą. Todėl kartais spektakliai patys „atkeliauja“ pas vaikus ir yra rodomi ligoninėse. Šįkart mažuosius nusprendėme pradžiuginti vienu iš geidžiamiausių šio meto spektaklių vaikams“, – sako D. Kavaliauskienė.

Žinia apie tai, kad į ligoninę atkeliauja Kakė Makė ir kiti spektaklio herojai, ligoninėje pasklido žaibiškai. Pasak Vytauto Kernagio fondo projektų vadovės, neįprasti svečiai į ligoninės kiemą išviliojo bent pusšimtį vaikų, o visi prasčiau besijaučiantys ligoniukai nekantriai stebėjo šurmuliuojantį kiemelį pro ligoninės langus.

„Ligoninės kieme, kaitinant saulei, kelias valandas plušo visas pulkas scenos darbuotojų, įrengusių jaukias dekoracijas, taigi tikrasis „šou“ prasidėjo netgi anksčiau, nei scenoje pasirodė spektaklio herojai. Vėliau kieme ant pievelės ir pavėsyje susibūrę vaikai džiugiai stebėjo Valstybinio jaunimo teatro aktorių įkūnijamus herojus ir nekantravo su jais įsiamžinti“, – pasakoja D. Kavaliauskienė.

Vytauto Kernagio fondo ir „Gėrio meno“ projektų vadovė viliasi, kad itin daug dėmesio sulaukiantį spektaklį galės išvysti ir daugiau šiuo metu ligoninėse gulinčių vaikų, taigi tokias dovanas mažiesiems planuojama organizuoti ir ateityje.

Mažiesiems ligoniukams dovanotame režisierės Virginijos Kuklytės spektaklyje, sukurtame pagal rašytojos Linos Žutautės knygą „Kakė Makė ir pavogtas laikas“, vaidmenis atliko Valstybinio jaunimo teatro aktoriai Dalia Morozovaitė, Šarūnas Gedvilas, Giedrius Arbačiauskas, Aušra Pukelytė, Aleksas Kazanavičius ir kiti.

„Gėrio menas“ – nuo 2011 m. veikiančios nuolatinės kūrybinės dirbtuvės onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Šeštus metus skaičiuojančio projekto „Gėrio menas“ tikslas – edukaciniai užsiėmimai vaikams kartu su įvairių sričių menininkais, kultūros bei meno organizacijomis, kurių metu ugdomi onkologinėmis ligomis sergančių vaikų ir jaunimo kūrybiškumas, meniniai ir bendrieji įgūdžiai. Projektą organizuoja Vytauto Kernagio labdaros ir paramos fondas.

Nuo to laiko oficialiai skaičiuojama Jaunimo teatro veiklos pradžia. Šiai sukakčiai paminėti rengiama ilgamečio Jaunimo teatro aktoriaus Rimgaudo Karvelio dokumentinio filmo „Valstybinio jaunimo teatro metraštis 2005–2015“ penktosios dalies peržiūra.

Valstybinis jaunimo teatras oficialiai įkurtas 1965 m. sausio 29 d. Iš pradžių pavadintas Jaunojo žiūrovo teatru ir tik vėliau, paties kolektyvo iniciatyva, gavęs dabartinį teatro vardą, savo veiklą pradėjo pamažu. Pirmiausia reikėjo sutvarkyti teatro repeticijų patalpas, kuriomis turėjo virsti Vilniaus gatvėje stovintys Mažieji Radvilų rūmai (dabar ten įsikūręs Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus), surinkti kūrybinę grupę ir nuspręsti, kokiu spektakliu prisistatyti jaunajai sostinės publikai. Visi šie darbai buvo patikėti režisierei A. Ragauskaitei, kuri nieko nelaukusi paskelbė aktorių atranką. Režisierė sugebėjo iš visų Lietuvos kampelių surinkti ir suformuoti ypatingai stiprią, vėliau ne vieną dešimtmetį teatro vardą garsinusią trupę.

Pirmojo spektaklio repeticijose dalyvavo: Rolandas Butkevičius, Leonas Ciunis, Birutė Didžgalvytė, Nijolė Gelžinytė, Algirdas Grašys, Ferdinandas Jakšys, Rimgaudas Karvelis, Regina Kazlauskaitė, Valerija Marcinkevičiūtė, Saulius Sipaitis, Laimutė Štrimaitytė, Elvyra Žebertavičiūtė ir kiti, ilgainiui tapę ryškiausiais Jaunimo teatro aktoriais.

„Pirmąjį Jaunimo teatro spektaklį lydėjo šventiškas vilniečių šurmulys, teatrinės sensacijos aura, geranoriški linkėjimai visam kolektyvui, režisierei, o visų didžiausią susižavėjimą kėlė itališkojo renesanso paveikslai scenoje, kuriuos pagal Ambrogio Lorenzetti ir Piero della Francesca tapybą į sceną perkėlė Sankt Peterburgo menų akademijos auklėtinis scenografas Igoris Ivanovas, padėdamas režisierei ir aktoriams kurti gyvą, šurmulingą, teatrališkai šventišką saulėtos Italijos nuotaiką“, – vis dar gyvą įspūdį iš pirmosios teatro premjeros, įvykusios tuometiniuose Profsąjungų kultūros rūmuose, atmintyje saugo teatrologė Gražina Mareckaitė, teatre dirbusi Literatūros skyriaus vedėja.

Ilgametis teatro aktorius R. Karvelis pirmajame spektaklyje atliko Kapulečio vaidmenį. Prieš kelerius metus už gyvenimo nuopelnus „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanotas aktorius savo dalyvavimo pirmajame spektaklyje nesureikšmina. Žymus menininkas teatro scenoje sukūrė per šimtą įvairiausių vaidmenų, kurie jam atnešė ypatingą publikos pripažinimą. Ekstravertiški, charakteringi, lengvo šaržo nusmailinti vaidmenys lipte lipo prie linksmo aktoriaus būdo. Žiūrovai, net ir pasibaigus spektaklių gyvavimo laikui, dar ilgai prisimindavo nemarias R. Karvelio dažnai improvizacijos įkarštyje gimusias replikas ar intonacijas. „Koks velnias nešė mane į tą galerą...“ – tai frazė, kurią vis dar tenka išgirsti nebūtinai su teatru susijusiuose kontekstuose. Tačiau ne kiekvienas žino, kad dar 1969 m. pirmąkart šią repliką ištarė būtent R. Karvelis, o tiksliau – jo sukurtas Žerontas spektaklyje „Skapeno klastos“ (rež. Vytautas Čibiras).

Aktorius neslepia: teatras – tai jo didžioji meilė ir aistra. Akivaizdus to įrodymas – jau penktasis dokumentinis filmas, trumpai nušviečiantis Jaunimo teatro istorijos vingius 2005–2015 m. laikotarpiu. Filmo autorius paruošė pasakojimą apie teatro gyvenimą, kurio metu buvo sukurti itin reikšmingi, įvairias Jaunimo teatro kryptis reprezentuojantys režisierių Jono Vaitkaus, Algirdo Latėno, Vido Bareikio spektakliai. Į devintą dešimtį įkopęs menininkas pats įgarsino filmą ir sudėliojo visus jame minimus faktus.

Nors paskutinė filmo dalis uždaro metraščio ciklą, R. Karvelio, kaip kino kūrėjo, planai tuo nesibaigia. „Per tiek metų yra surinkta labai daug medžiagos. Ateityje norėčiau parodyti filmą, kurį bus galima žiūrėti tik patiems teatralams, nes esu užfiksavęs labai daug ir tikrai įdomaus teatro užkulisių gyvenimo. Susitikimai su žiūrovais, šventės, meilė, net laidotuvės – mano archyvuose yra visko!“ – pristatydamas ankstesnes filmo dalis, yra kalbėjęs R. Karvelis.

Dokumentinio filmo peržiūra numatoma gegužės 27 d., 17 val., Didžiojoje teatro scenoje.

Paskelbti konkursai eiti Valstybinio jaunimo teatro ir Šiaulių dramos teatro vadovų pareigas.

Pretenduoti į šiuos postus gali tik aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir ne mažesnę kaip metų vadovaujamojo darbo patirtį turintys asmenys.

Pretendentai turi parengti minėtų teatrų penkerių metų perspektyvines kūrybinės veiklos programas.

Dokumentus konkurso dalyviai gali teikti iki gegužės 11 dienos.

Su konkursą laimėjusiais asmenimis bus sudaromos darbo sutartys penkeriems metams.

Valstybiniam jaunimo teatrui Vilniuje nuo 1997 metų vadovauja aktorius ir režisierius Algirdas Latėnas.

Jau du dešimtmečius nesikeičia ir Šiaulių dramos teatro vadovas. Jam vadovauja aktorius ir režisierius Antanas Venckus. 1996–1998 jis ėjo teatro direktoriaus pareigas, nuo 1998 metų yra šio teatro vadovas.

Kovo 20-tą Valstybinis jaunimo teatras minės Pasaulinę teatrų vaikams ir jaunimui dieną.  Kiekvienais metais teatre vyksta specialiai šiai progai skirti renginiai. Praėjusiais metais įvyko Violetos Palčinskaitės festivalis, šiais metais  abi teatro scenos atiduodamos į jaunųjų aktorių rankas. Ypatingi šios dienos vakaro svečiai - aktorė Nijolė Narmontaitė ir kompozitorius Andrius Kulikauskas.

Vyresnių klasių moksleiviai kovo 20 d., 15 val., kviečiami pasižiūrėti Garliavos Jonučių vidurinės mokyklos vaikų ir jaunimo dramos studijos „Vaidyba“ spektaklio „Teatro mašina". Pagal žinomo prancūzų dramaturgo Maurice'o Yendto pjesę sukurtas vaidinimas - tai spektaklis-žaidimas apie teatrą, apie tai, kad jokia mašina, net ir pati naujausia, negali pakeisti gyvybės, kuri yra tik teatre - juk, nepaisant efektų ir technikos naujovių, svarbiausia čia - aktorių tarpusavio ryšiai, santykiai, bendravimas su žiūrovu. Spektaklis remiasi ne tiksliu pjesės vertimu, o sueiliuotu perdirbiniu. 33 pjesės epizodai sujungti į aštuonias kryptingas veiksmo scenas, kuriose skamba originali, paties spektaklio režisieriaus Jono Daraškevičiaus sukurta muzika. Didžiausia šio darbo sėkmė - jaunųjų aktorių vaidyba. Spektaklis vyks mažojoje teatro scenoje.

Tos pačios dienos vakare, 18 val., Didžiojoje teatro scenoje įvyks dar vienas spektaklis, žaismingu pavadinimu „Muotinuoms, ciuociems, babūniems ir mergelkuoms" . Telšiuose esanti vaikų ir jaunimo teatro studija SAVI sukūrė spektaklį, skirtą teatro bei tarmių metams paminėti. Čia atgyja tai, kas užmiršta, bet labai artima... Literatūros ir muzikos pagalba atveriami gimtosios, žemaitiškos, tarmės langai, kad pasigirstų ryškūs, kupini šilumos ir meilės balsai, mūsų brangiųjų motinų, tėvų, senelių, prosenelių, tetų ir dėdžių, iškeliavusių Anapilin, bet išlikusių žodyje, dainoje, šokyje. Primenami sunkiausi ir tragiškiausi tautos išgyvenimo epizodai tremtyje bei sovietmetyje. Juos pakeičia šviesūs išlikimo, gyvenimo džiaugsmo, grožio, meilės siekimo momentai. Spektaklyje skamba liaudies dainos, Andriaus Kulikausko muzika, tautosakos perliukai, Viktorijos Daujotytės, Irenos Daubarienės, Romualdo Granausko, Algimanto Mikutos, Rūtos Šepetys, Juditos Vaičiūnaitės tekstai, istorinių dokumentų fragmentai. Juos profesionalia aktorine kalba, muzika, atlikimo meistriškumu į spektaklio drobę suaudžia sumanytojai ir atlikėjai: kino ir teatro aktorė Nijolė Narmontaitė, muzikantas, kompozitorius ir dainininkas Andrius Kulikauskas, Telšių Žemaitės dramos teatro vaikų ir jaunimo studijos "Savi" aktoriai ir spektaklio režisierė Laimutė Pocevičienė, scenografė Giedrė Žeimytė koncertmeisterė Valdereza Laurinavičienė, choreografė Ina Levickienė.

Aktorė N. Narmontaitė dar prieš spektaklio premjerą kalbėjo, jog šis spektaklis - „tai moters likimas, moters gyvenimas, kaip kaleidoskopas, grąžinantis į pačią vaikystę, pereinantis per visus gyvenimo etapus. Man šis projektas - tai grįžimas visom prasmėm į Telšius, labai mylimą miestą, į savo kalbą, savo šaknis. Čia kalbu tik žemaitiškai. Čia jaučiu, kad miesto gyvieji ir mirusieji vienas kitą labai saugo. Taigi dar vienas mano grįžimas - tai šita spektaklio medžiaga. Ji apie mūsų praeitį, dabartį ir - esu įsitikinusi - apie mūsų ateitį."

Režisierė L. Pocevičienė pabrėžė, jog spektaklyje vaidinantiems jos studijos „Savi" jauniesiems aktoriams darbas su profesionalia aktore N. Narmontaite, su muzikantu A. Kulikausku, pasiekusiu, jog ir tarp studijos narių atsirastų muzikuojančių, - neįkainojama patirtis. „Tai labai graži dovana Žemaitijai," - akcentavo režisierė, užsiminusi, jog dėl šio projekto svečiams tenka ne tik vargti ilgose kelionėse iš Vilniaus į Telšius ir atgal, aukoti brangų laiką, tačiau atsisakyti ir kitų projektų.