Kaip pranešė Generalinė prokuratūra, 46-erių Františekui Kolomazničekui teismas skyrė šešerių metų laisvės atėmimą, jo 42 sutuoktinei Martai – ketverių metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimą, o 22-ejų sūnui Františekui – dvejų metų laisvės atėmimą.

Teismas iš dalies tenkino nukentėjusiųjų civilinį ieškinį ir iš nuteistųjų bendrai priteisė 18 tūkst. eurų.

Prokuroras Ruslanas Ušinskas Klaipėdos apygardos teisme F. Kolomazničekui prašė skirti 12 metų, jo žmonai – aštuonerių metų, o sūnui – septynerių metų laisvės atėmimo bausmes.

Bylos duomenimis, veikdami bendrininkų grupėje šeimos nariai siekė finansinės naudos, todėl apgaule užverbavo tris vyrus, žadėdami jiems gerai apmokamą darbą nuteistiesiems priklausančiuose atrakcionuose Šventojoje.

Nukentėjusiesiems buvo užtikrinta, kad bus pasirūpinta jų apgyvendinimu bei maitinimu, žadėtos kitos socialinės garantijos. Surinktų duomenų visuma atskleidė, kad aukomis tapę vyrai į Lietuvą buvo atvežti sunkvežimio priekaboje 2019 metų birželį ir tris mėnesius laikomi nelaisvėje bei išnaudojami vergijos sąlygomis.

Kaltinamieji pasinaudojo tuo, kad pažadais patikėję vyrai nemokėjo užsienio kalbos, neturėjo pinigų bei nežinojo vietos įstatymų. Nukentėjusieji neturėjo jokių socialinių garantijų, dirbo ilgas darbo valandas be poilsio dienų, jiems nemokėtas atlyginimas.

Darbininkai gyveno antisanitarinėmis sąlygomis, mažose patalpose, kuriose naktimis būdavo užrakinami. Nustatyta, kad Čekijos piliečių šeima nuolat smurtavo prieš vyrus, juos baugino, iš jų buvo atimti pasai.

„Jauno amžiaus merginos yra seksualiai išnaudojamos. Esu girdėjusi ir apie daugelio vaikų atvejus“, – sakė Nida.

Nida gyveno Londone ir sako, kad jaunos merginos turi būti ypatingai atsargios, ypač išvykusios be tėvų į kitą miestą.

„Žinojau apie visokius portalus, kur geriau neiti vienai“, – sakė mergina.

„Kaip suprantu, parduoti galima viską“, – teigė vyras.

„Skaičiai sako, kad apie 30 mlrd. lėšų sukasi šioje nusikalstamoje veikoje“, – kalbėjo vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Neteisėti įvaikinimai, priverstinės santuokos, prekyba organais, seksualinis išnaudojimas, vergiškas darbas vyksta šalia mūsų. Anot ministrės, tai vyksta dažniau nei mes manome.

„Dažniausiai tai yra moterys. Vyraujantis amžius nuo 21 iki 30 metų. Tenka apgailestauti, kad kas penkta auka yra nepilnamečiai asmenys“, – sakė ministrė.

„Buvo toks konkretus atvejis, kai mama išnaudojo savo nepilnametes mergaites seksualiai. Ji siuntė nuotraukas internetiniam draugui“, – kalbėjo Nacionalinės asociacijos prieš prekybą žmonėmis atstovė Dovilė Vainorė.

Asociacijos atstovė sako, kad įprastai per metus padeda apie 200 žmonių Lietuvoje. Šiemet per ne pilnus metus pagalba tiekiama trylikai nepilnamečių. Pernai jų buvo šeši.

„Vaikas gali būti išvežamas į kitą valstybę, gali būti specialiai suluošinamas elgetavimui“, – sakė D. Vainorė.

Jauniausias vaikas, kuriam dabar teikiama pagalba, yra jaunesnis nei penkerių metų. Kartais šeima, bet dažniausiai veikia organizuotos grupuotės. Darbuotojai būna puikūs manipuliatoriai, išsiaiškina silpniausias vietas, tiek suaugusiems, tiek vaikams prižada draugystę arba karjerą ir aukso kalnus.

Vaikas gali būti išvežamas į kitą valstybę, gali būti specialiai suluošinamas elgetavimui.

„Visai nesenas atvejis, kai moteris išvyko į užsienio šalį pasidaryti tam tikros plastinės operacijos, o grįžo su sveikatos sutrikimais. Nuėjusi pas šeimos gydytoją suprato, kad jai vienas iš vidaus organų yra pašalintas“, – kalbėjo D. Vainorė.

Anot policijos, Lietuvoje 2018-2022 m. pradėta 60 ikiteisminių tyrimų dėl įvairių formų prekybos žmonėmis. Už tokius nusikaltimus 131 prekeivis nuteistas. Anot A. Bilotaitės, žinomi atvejai yra tik ledkalnio viršūnė. Dalis pagalbos nesikreipia, yra įbauginti.

„Mes nebeturime sienų, viskas labai lengvai pereina iš vienos šalies į kitą. Labai lengva įtraukti aukas. Tai yra mūsų naujas iššūkis“, – sakė A. Bilotaitė.

Darbo srityje Lietuvoje tokie nusikaltimai fiksuojami vienetais.

„Transporto įmonės išnaudoja darbuotojus – nemoka tiek, kiek buvo sutarta arba iš viso nemoka“, – sakė policijos generalinio komisaro pavaduotojas Marius Draudvila.

Tarnybos sako dedančios daug pastangų, kad prekybos žmonėmis aukomis netaptų ir atvykę ukrainiečiai. Deja, tokių atvejų jau užfiksuota.

JT nepriklausomų ekspertų grupė buvo sudaryta po to, kai 2020 metais nuo baltaodžio Minesotos policijos pareigūno rankos žuvo juodaodis George'as Floydas (Džordžas Floidas).

Per 12 dienų Vašingtone, Atlantoje, Los Andžele, Čikagoje, Mineapolyje ir Niujorke jie susitiko su aukomis, pilietinės visuomenės atstovais, teismų atstovais, policijos profsąjungomis, federaliniais ir vietos pareigūnais.

„JAV rasinė nelygybė egzistuoja nuo pat šios šalies sukūrimo. Ir greitų sprendimų nebus“, – spaudos konferencijoje sakė viena iš komandos narių Tracie Keesee (Treisi Kizei).

JAV rasinė nelygybė egzistuoja nuo pat šios šalies sukūrimo.

T. Keesee teigė, kad sąlygos reikalauja „visapusiškos reformos ir stipraus vadovavimo visais lygmenimis“, kad būtų galima išspręsti „giliai įsišaknijusį palikimą“ afrikiečių kilmės žmonių kasdieniame gyvenime.

„Iki šiol rasinė diskriminacija pasireiškia susiduriant su teisėsaugos institucijomis, pradedant pirmuoju kontaktu, sulaikymu, įkalinimu, bausmės skyrimu ir baigiant teisių atėmimu“, – sakė ji.

JT komandos interviu metu išryškėjo, kad „kasdieniniame gyvenime jaučiamas išsekimas būnant juodaodžiu“.

Juodaodžiai pareigūnai taip pat kalbėjo apie „stresą būnant juodaodžiu Amerikoje“.

Grupė oficialiai vadinasi Tarptautiniu nepriklausomų ekspertų mechanizmu rasiniam teisingumui ir lygybei teisėsaugos srityje skatinti.

Nors JT komanda parengs išsamesnę ataskaitą, pirminiame pareiškime ekspertai pasveikino „įvairias daug žadančias iniciatyvas, įskaitant valstybinio lygmens, kurias valdžia parengė kovai su rasine diskriminacija“.

Pareiškime pažymima, kad „būtina skubiai ir moraliai atsakingai reaguoti į sukrečiantį aukų skausmą ir jų skambius raginimus dėl atsakomybės prisiėmimo bei paramos“.

Šį mechanizmą 2021 metais, praėjus metams po G. Floydo nužudymo, sukūrė JT Žmogaus teisių taryba, siekdama ištirti kaltinimus dėl rasiškai motyvuoto policijos smurto visame pasaulyje.

Kaip pranešė Policijos departamentas, trečiadienį, 14.55 val., į Šakių rajono policijos komisariatą kreipėsi 31 metų vyras.

Jis pareiškė, kad pernai, rugpjūčio mėnesį, Palangoje, 28 metų vyras jį įsodino į automobilį ir, nuvežęs į nežinomą sodybą, laikė prieš jo valią bei vertė dirbti įvairius darbus.

Gavusi šį pareiškimą, policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto laisvės atėmimo.

Tas, kas neteisėtai atėmė žmogui laisvę, jeigu nebuvo žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

Tas, kas padarė numatytą veiką panaudodamas smurtą arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei ar sveikatai, arba laikydamas nukentėjusį asmenį nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.

Ikiteisminį tyrimą atlikusi policija ir prokuratūra įtaria, kad, pasinaudoję dviejų Tadžikijos piliečių pažeidžiamumu, kaltinamieji išnaudojo juos priverstiniam darbui jų valdomame ūkyje, trečiadienį pranešė prokuratūra.

Ikiteisminį tyrimą organizavo ir jį kontroliavo Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Ruslanas Ušinskas. Tyrimą atliko Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos pareigūnai.

Tyrimo duomenimis, vienoje Kauno krovinių pervežimo įmonėje transporto skyriaus vadovu dirbantis kaltinamasis, būdamas tiesiogiai atsakingu už iš trečiųjų šalių atvykusių žmonių įdarbinimą tolimųjų reisų vairuotojais, paruošė įdarbinimo dokumentus, pagal kuriuos minėtoje įmonėje buvo įdarbinti du Tadžikijos piliečiai.

Įtariama, kad jis, žinodamas, jog užsienio šalies piliečiai neturi pakankamai patirties ir įgūdžių dirbti vairuotojais, atvykėlius priverstiniam darbui nuvežė į savo dukrai ir jam pačiam priklausantį avių ūkį, esantį Klaipėdos rajone.

Pasak prokuratūros, turima duomenų, kad kaltinamasis Tadžikijos piliečius informavo, jog šiems laikinai reikės prižiūrėti avis bei atlikti kitus ūkio darbus, kol jie galės įgyti reikiamų žinių neva netrukus prasidėsiančiuose vilkikų vairuotojų kvalifikacijos tobulinimo kursuose ir pradėti dirbti tolimųjų reisų vairuotojais.

„Surinktų duomenų visuma atskleidė, kad aukomis tapę vyrai buvo apgyvendinti metaliniame konteineryje su minimaliomis gyvenimui tinkamomis sąlygomis, dirbo be poilsio dienų, jų darbas buvo kontroliuojamas stebint juos vaizdo kameromis. Turimais duomenimis, vienas nukentėjusiųjų minėtame ūkyje dirbo 2020 m. sausio–birželio mėn., kitas – 2021 m. balandžio–rugpjūčio mėn.“, – teigia prokuratūra.

Per tyrimą nustatyta, kad užsienio valstybės piliečiams kiekvieną mėnesį buvo pervedamas atlyginimas iš transporto bendrovės sąskaitos pagal toje įmonėje užpildytus darbo laiko apskaitos žiniaraščius, nors realiai jie dirbo visiškai numatyto darbo pobūdžio neatitinkančius darbus kaltinamųjų ūkyje.

54 metų kaltinamajam pareikšti kaltinimai dėl išnaudojimo priverstiniam darbui ar paslaugoms. Už tai asmuo gali būti baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

Kaltinamoji moteris ir jos vadovaujamas ūkis teisme privalės atsakyti dėl naudojimosi asmens priverstiniu darbu ar paslaugomis. Už šią nusikalstamą veiką Baudžiamasis kodeksas numato baudą arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų.

Baudžiamoji byla perduota nagrinėti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmams.

1862 m. balandžio 6–7 d. Tenesio valstijos pietvakariuose vykusios kautynės atskleidė pramonės perversmo įtaką karybai. Nors kovos truko vos dvi dienas, abi kariaujančios pusės prarado po daugiau nei dešimt tūkstančių žmonių.

Už atsiskyrimą nuo JAV ir vergovės išsaugojimą kovojančių pietiečių resursai buvo riboti, tačiau jie turėjo itin gerus vadus, gebančius produktyviai panaudoti nedidelius išteklius. Antai Robertas Edwardas Lee (1807–1870) neretai yra pristatomas vienu gabiausių taktikos talentų, kada nors vaikščiojusių šioje žemėje.

Teigiama, kad jam neprilygo joks priešingų tikslų siekiantis kolega iš Šiaurės ir tik dėl R.E.Lee priimtų sprendimų konfederacijai pavyko išvengti ankstyvo sunaikinimo 1862 m. vasarą. Šiauriečių generolai, net ir baigę tą pačią Vest Pointo ugdymo įstaigą kartu su R. E. Lee, talentais nepasižymėjo. Jie leisdavo sau pridaryti žioplų klaidų ir pražudyti žmones, tačiau net ir po paikiausių katastrofų Šiaurė greitai atgaudavo jėgas.

Sparčiai besivystanti pramonė sudarė sąlygas kariaujančios armijos poreikių patenkinimui, o intensyvi imigracija iš Senojo žemyno užtikrino, kad į skerdyklą visada bus patiekiama šviežios mėsos. Esant tokiai situacijai, kautynės dažniausiai baigdavosi lygiosiomis, tad viskas, ką galėjo padaryti pietiečiai – suduoti skaudžius ir netikėtus smūgius, kurie demoralizuotų šiauriečių armiją ir visuomenę, paskatintų pacifistines nuotaikas ir užtikrintų užsienio valstybių diplomatinę paramą.

1862 m. rudenį R.E.Lee pajėgos perėjo Potomako upę ir įžengė į Merilandą, o rugsėjo 17 d. jo vadovaujami pietiečiai ir kontroversiškai vertinamo George‘o Brintono McClellano (1826–1885) vedami šiauriečiai gavo progą išmėginti savo jėgas. Dar tų pačių metų vasarą G. B. McClellanas bandė greitai užbaigti karą šiauriečių pergale. Jo žmonėms netgi pavyko pasiekti konfederatų sostinę Ričmondą, tačiau galiausiai visas šiauriečių planas patyrė fiasko.

1862 m. rugsėjo 17 d. G. B. McClellanas taip pat pridarė žioplų klaidų ir praleido idealią progą sunaikinti R. E. Lee armiją, tačiau pietiečių darbo rezultatai irgi nepriminė pergalės. Abi kovojusios pusės vėl prarado po dešimt tūkstančių gyvybių.

To paties mėnesio 22-ąją dieną JAV prezidentu tapusio savamokslio krautuvininko Abrahamo Lincolno (1809–1865) administracija paskelbė apie įstatymo, išlaisvinančio konfederatų teritorijoje gyvenančius juodaodžius vergus, išleidimą. Naujasis įstatymas ne tik suteikė simbolinį šansą vergovės prislėgtiems juodaodžiams, bet ir pademonstravo administracijos siekį sukurti visas Jungtines Valstijas kontroliuojančią federalinę valdžią.

1862 m. lapkričio 5 d. A. Lincolnas atleido G. B. MaClellaną ir vietoje jo Potomako armijos vadu paskyrė Ambrose‘ą Everettą Burnside‘ą (1824–1881), kurio galvos plaukai, ūsai ir žandenos buvo suaugę į vieną ekscentrišką darinį.

1862 m. gruodžio 11–15 d. A. E. Burnside‘o vadovaujami šiauriečiai patyrė nesėkmę prie Frederiksburgo (Virdžinija), tad 1863 m. sausio 26 d. A. Lincolnas jį taip pat atleido. Sakoma, kad A. E. Burnside‘ą pakeitęs Josephas Hookeris (1814–1879) smarkiai pakėlė kritusią karių moralinę dvasią, tačiau pasiekti reikšmingesnių rezultatų jam taip pat nepavyko. 1863 m. balandžio 30 – gegužės 6 d. jis padovanojo R. E. Lee vadovaujamiems pietiečiams dar vieną pergalę.

1863 m. birželio 28 d. J. Hookerį pakeitė George‘as Gordonas Meade‘as (1815–1872), o pergalės apsvaiginti konfederatai nusprendė dar kartą įsiskverbti į šiauriečių teritoriją. Manoma, kad Jungtinių Amerikos Valstijų (ir gal net viso pasaulio) ateitis buvo nulemta 1863 m. liepos 1–3 d. netoli svarbaus komunikacijos mazgo – Getisbergo miestelio (Pensilvanija).

Nors pirmąją kautynių dieną konfederatus lydėjo sėkmė, šiauriečiams pavyko sudaryti žvejybos kabliuką primenančią gynybinę liniją. "Kabliuko" logistiniai pranašumai atsiskleidė jau antrą dieną, kai R.E.Lee pajėgos pradėjo itin intensyvų šiauriečių pozicijų puolimą. Liepos 4-ąją grumtynės jau buvo pasibaigusios, o R. E. Lee su savo žmonėmis vėl grįžo į Virdžiniją nieko nepešę. Čia juos veikiausiai pasitiko dar viena skaudi žinia.

Misisipės valstijoje esanti konfederatų Viksbergo tvirtovė pasidavė Hiramo Ulysses‘o Granto (1822–1885) vadovaujamoms pajėgoms. Tai reiškė, kad šiauriečiai ne tik galutinai ir negrįžtamai izoliavo Pietus nuo likusio pasaulio, bet ir, perimdami Misisipės upės kontrolę, perplėšė Konfederacijos žemes į dvi dalis.

Manoma, kad pasibaigus Gertisbergo kautynėms vietiniai gyventojai pasiūlė valstijos valdžiai nupirkti dalį mūšio lauko, kad jame būtų įrengtos kapinės žuvusiems kariams. 1863 m. lapkričio 19 d. pagerbti šio projekto atvyko pats prezidentas.

"Pasaulis vargu pastebės ar prisimins, ką mes čia kalbame, bet niekada nepamirš, ką jie padarė. Ir todėl mums, gyviesiems, dera atsidėti tam nebaigtam darbui, kurį čia kovojusieji taip kilniai dirbo. Ir todėl mums, čia susirinkusiems, dera atsidėti ir iškilusiai didžiai užduočiai – dar uoliau tęsti tai, kam šie šlovingi žuvusieji liko ištikimi iki galo; ir būti tvirtai įsitikinusiems, kad šie kariai žuvo ne veltui, o ši nacija, Dievo padedama, sulauks užgimstančios naujos laisvės, ir liaudies vyriausybė, sukurta liaudžiai pačios liaudies, neišnyks šioje žemėje", – susirinkusiems į kapinių atidarymą pasakė valstybės vadovu tapęs savamokslis krautuvininkas.

Jeigu žmogaus nepamalonindavo JAV didmiestyje teikiamos galimybės, jis visada galėdavo traukti į laukinę žemyno gilumą ir bandyti susikurti savo gyvenimą iš nieko. Kuo labiau Jungtinės Valstijos augo, tuo sparčiau aktyviausi šalies protai laužė savo galvas politiniais-egzistenciniais klausimais dėl valstybės ateities.

Kokia ji turėtų būti? Kaip ją reikėtų valdyti? Kokias naujoves būtina diegti ir kokio nebenaudingo šlamšto atsisakyti? Kokia turėtų būti šalies vyriausybė ir kiek ji galėtų kištis į žmonių gyvenimą? Ar negrai – žmonės? O moterys? Ar jiems reikėtų suteikti tokias pačias galimybes, kaip ir europidams vyrams? Ar tai nebūtų šios socialinės grupės teisių pažeidimas? Ar tai neprieštarautų prigimtinėms JAV idėjoms?

Šiaurinėse JAV valstijose įsitvirtinant moderniai pramonei, vergovės praktikavimas tapo atgyvena, tačiau Pietuose ekonomikos pamatą vis dar sudarė žemės ūkis, kurio varomoji jėga buvo ne migruojantys samdiniai, o fermos savininkui priklausantys juodaodžiai. Nereikia nė minėti, kad dauguma medvilnės, cukraus ir tabako augintojų į abolicionizmo šalininkų teiginius, akcentuojančius vergovės religinį (filosofinį) amoralumą, žvelgė skeptiškai. Be to, JAV visuomenėje kontroversiškų rezultatų sulaukė diskusijos dėl vergovės praktikos įdiegimo naujose po karo su Meksika (1846–1848) gautose žemėse.

Šiaurėje taip pat ne visi pozityviai vertino oriai iškelta galvą per pasaulį žengiančio, už savo gyvenimą atsakingo negro idėją. Daliai šiauriečių veikiausiai nerimą kėlė prielaida, kad iš nekvalifikuotos veiklos pragyvenantiems baltiesiems katalikams darbo rinkoje atsiras naujas stiprus varžovas, padarantis tą patį produktą už kone perpus menkesnį atlygį.

Iš pradžių baltieji pietų fermeriai jautėsi gana saugūs. JAV Konstitucijoje vergovės praktikavimo klausimas nebuvo išspręstas iki galo (mat beveik visi JAV tėvai kūrėjai patys turėjo vergų), tačiau radikalūs raginimai panaikinti šį verslo metodą vis stiprėjo. Teigiama, kad prie visuomenės aistrų kurstymo nemenkai prisidėjo ir to meto grožinės literatūros kūriniai.

1789 m. Didžiojoje Britanijoje gyvenęs juodaodis Olaudahas Equianas (1745–1797) išleido savo memuarus, o 1852-aisiais europidų rasei priskiriama kūrėja Harrieta Elisabeth Beecher Stowe (1811–1896) visuomenės teismui pristatė "Dėdės Tomo trobelę" ("Uncle Tom‘s Cabin"). Juodaodžio kūrinys iki šių dienų yra vertinamas teigiamai, pabrėžiama, kad jo autorius pats patyrė vergovės dalią, o štai baltosios darbą kritikavo net ir abolicionistai.

1854 m. kovo 20 d. JAV politinėje arenoje atsirado nauja ekscentriška jėga, įkurta buvusių vigų (Whig party) ir Laisvojo dirvožemio (Free Soil Party) partijų narių. Nors mūsų laikais popkultūra ir politiškai korektiški jaunuoliai yra įpratę tapatinti JAV respublikonus su fašizmu, o demokratus – su empatija ir tolerancija, XIX a. viduryje respublikonai pasisakė už šalies modernizavimą, o ne vienas demokratų protėvis į vergovės panaikinimą žvelgė itin skeptiškai.

1860 m. lapkričio 6 d. įvyko tai, ko iki tol labiausiai bijojo vergovę praktikuojantys pietinių valstijų plantatoriai. Tą dieną Fauno barzdą auginantis Respublikonų partijos atstovas, buvęs savamokslis krautuvininkas ir už vergovės panaikinimą pasisakantis teisininkas Abrahamas Lincolnas (1809–1865) tapo šešioliktuoju JAV prezidentu. Pietuose prasidėjo bruzdėjimas, ir nuo Teksaso iki Floridos ėmė sklisti kalbos apie atsiskyrimą nuo Šiaurės bei naujos savarankiškos valstybės įkūrimą. Teigta, kad šioje valstybėje visi būsią lygūs, savarankiški ir galėsią oriai, laisvai bei netrukdomai praktikuoti vergovę.

1860 m. gruodžio 20 d., dar neįvykus A.Lincolno inauguracijai, nuo JAV atsiskyrė pirmoji vergovę praktikuojanti narė – Pietų Karolina. 1861 m. sausio mėnesį apie atsiskyrimą paskelbė Misisipė (9 d.), Florida (10 d.), Alabama (11 d.), Džordžija (19 d.) ir Luiziana (26 d.). Teksaso valstija pasitraukimą iš JAV deklaravo 1861 m. vasario 1 d., o tų pačių metų vasario 4-ąją separatistų atstovai Montgomerio mieste (Alabama) paskelbė apie Amerikos Valstijų Konfederacijos įkūrimą.

Konfederacijos idėja skelbė, kad visos jos narės bus absoliučiai autonomiškos ir centralizuota valdžia spręs tik pačius fundamentaliausius, bendrą grėsmę visoms narėms keliančius klausimus (pvz., intervenciją iš užsienio). Konfederacija nepripažino stiprios centrinės valdžios, tad formaliu naujosios valstybės vadovu tapo Demokratų partijos narys iš Misisipės, buvusio JAV prezidento Zachary‘aus Tayloro (1784–1850) žentas Jeffersonas Finisas Davisas (1808–1889), kurio statulų ir biustų palikimo viešose erdvėse (ar iškeldinimo) dilema mūsų laikais vis dar audrina ne vieno tolerancijos riterio kraują.

Nepriklausoma šalimi pasiskelbusios Pietų Karolinos valdžia reikalavo, kad JAV kariai paliktų valstijos teritoriją, tačiau majoras Robertas Andersonas (1805–1871) atsisakė tai padaryti ir su savo žmonėmis persikėlė į Sumterio fortą (Čarlstonas, Pietų Karolina).

Ankstų 1861 m. balandžio 12-osios rytą, praėjus vos mėnesiui po A.Lincolno inauguracijos, pietiečių pabūklai į R. Andersono žmones atidengė ugnį. A.Lincolnui viešai paraginus dėti pastangas Sumterio forto perėmimui, apie savo atsiskyrimą paskelbė dar keturios valstijos – Virdžinija (balandžio 17 d.), Arkanzasas (gegužės 6 d.), Tenesis (gegužės 7 d.) ir Šiaurės Karolina (gegužės 20).

Susišaudymas Sumterio forte neturėjo jokios taktinės ar strateginės reikšmės, tačiau simbolinė prasmė abiem pusėms buvo visiškai aiški – Šiaurės Amerikos žemyne prasidėjo naujas karas.

Tačiau tereikia pasidomėti atidžiau, ir panašumai žvelgiant abiem kryptimis atrodo sukrečiantys.

Pradėkim nuo vergovės. Europoje ji buvo panaikinta maždaug tuo pat metu, kaip ir Jungtinėse Valstijose. Valakijoje, kuri dabar yra dalis šiuolaikinės Rumunijos, prekyba vergais čigonais (dabar dažniau vadinamais romais) baigėsi tik 1856 metais. Rusijos imperijoje baudžiauninkai buvo išlaisvinti 1861-aisiais. Jungtinėse Valstijose konstitucijos 13-oji pataisa panaikino vergovę 1865 metais.

XVI amžiaus viduryje, maždaug tuo pačiu metu, kai europiečiai naujakuriai atnešė vergovę į Šiaurės Ameriką, publicistas, žinomas kaip Mykolas Lietuvis, rašė, kaip totoriai kastruodavo vergus, „nupjaudavo jiems ausis ir šnerves, žymėdavo skruostus ir kaktas įkaitinta geležimi, dieną versdavo dirbti sukaustytus grandinėmis ir pančiais, o naktį – uždarydavo į kalėjimus“. Jų maistas būdavo kirmėlėta pašvinkusi mėsa. Na, o jaunos vergės būdavo laikomos jų šeimininkų „gašliems malonumams“.

Vergovės palikimas tebėra gausus: pavyzdžiui, daugumos latvių ir estų pavardžių menka įvairovė kyla iš XIX amžiaus pradžios, kai baudžiauninkams pagaliau buvo leista rinktis vardus. Romų – teoriškai laisvų, bet praktiškai visuomet užimdavusių žemesnę ekonominę, socialinę ir politinę padėtį – patiriami sunkumai atkartoja juodaodžių amerikiečių patirtį.

Panašumų galima įžvelgti ir Amerikos autochtonų žudynės per „indėnų karus“, vykusius nuo XIX amžiaus vidurio iki to šimtmečio pabaigos. XIX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje Rusijos imperija vykdė genocidą Čerkesijoje, iš kurios šimtai tūkstančių žmonių pabėgo dėl teroro ir marinimo badu. Išlikusiųjų palikuoniai tebegyvena Sirijoje ir kitose buvusiose Osmanų imperijos dalyse. Šios tautos didžiausia nesėkmė – kad genocidą ji patyrė prieš atsirandant modernioms komunikacijos priemonėms, nuo likusio pasaulio daugiausiai atskirtame regione. Čerkesų likimas buvo beveik niekam nežinomas, kol Oliveris Bullough atgaivino jų istoriją 2011 metais išleistoje savo knygoje „Tebūnie mūsų šlovė didi“ (Let our Fame be Great).

Šį mėnesį estai, latviai ir lietuviai, taip pat lenkai, rumunai ir ukrainiečiai mini sovietinių trėmimų metines. Žmonės būdavo išplėšiami iš savo tėvynės ir pavergiami, tik jie gabenti gyvuliniais vagonais, o ne Atlanto vandenynu plaukiojusiais laivais. Tačiau badas, troškulys, siaubas ir pažeminimas – bei aukų skaičius – atrodo itin panašus.

Žinoma, didžiausią skirtumą lėmė Rusija – joje vergovę palaikė ne užjūrio viešpačiai, o pačios šalies valdytojai. Kaip 2011 metais savo revoliucingoje knygoje „Vidaus kolonizacija. Rusijos imperijos patirtis“ (Internal Colonization: Russia’s Imperial Experience) atkreipė dėmesį Aleksandras Etkindas, vietos valdytojai išsiskyrė iš kitų, nes savo valstybėje jie elgėsi panašiai, kaip kitų šalių galingieji tvarkėsi savo užjūrio valdose. Beatodairišką gamtinių išteklių naudojimą (kailių ir medienos – valdant Romanovams, mineralinių žaliavų – atėjus sovietams) papildė beširdiškas abejingumas daugumai kitų į šį procesą įtrauktų žmonių. Trumpai tariant, Rusija buvo ir imperializmo vykdytoja, ir jo auka.

Paskatintos įniršio, išprovokuoto Amerikos policijos brutalaus elgesio atvejų, daugelis Vakarų šalių pradeda kelti platesnius klausimus apie savo istoriją. Šie klausimai yra sunkūs – viena vertus, jie iškelia kompensacijų už įvykdytus nusikaltimus temą, o kita vertus, jie yra pavėluoti. Jie pabrėžia, kaip iškraipytai ir fragmentiškai prisimenama praeitis.

Kad ir būdamos tolimos šiems reikalams, Rusijos ir sovietų imperializmo aukos dėl tokių klausimų turėtų džiūgauti – jų diena irgi kada nors ateis.