Geras N. Narmontaitės bičiulis, dainininkas L. Mikalauskas buvo pakviestas vesti jubiliejinį aktorės vakarą, kurį surengė festivalio „Kino pavasaris“ įkūrėjos Vidos Ramaškienės paramos fondas. Fondo tikslas – prisiminti Lietuvos kino kūrėjus – aktorius, režisierius, operatorius. Jubiliejinį N. Narmontaitės vakarą filmavo LRT televizija – laida bus transliuojama tikrojo aktorės gimtadienio dieną – balandžio 12-ąją.

Jubiliejaus vakarą Nijolė priminė savo spektaklių herojes, scenos primadonas – Marią Callas ir Marlenę Dietrich. Stilinga šviesių plaukų šukuosena, raudonos lūpos ir elegantiška, tviskanti juoda suknia, kurią specialiai šiai progai pasiuvo drabužių dizaineris Egidijus Rainys.

„Esate talentinga, energinga ir nuoširdi Lietuvos kultūros padangės žvaigždė, kurios šviesa praturtina ir šalia esančius“, – tokius Lietuvos ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės sveikinimo žodžius N. Narmontaitei perdavė premjerės patarėja kultūros klausimais dr. Gabrielė Žaidytė.

M. Savičiūtės nuotr.

„Dar tokiame gausiame žmonių būryje nesu šventusi nė vieno savo gimtadienio, čia susirinko mano brangiausi, artimiausi draugai, dar daugiau žmonių prie mūsų prisijungs prie televizorių ekranų, – susirinkusiesiems dėkojo aktorė N. Narmontaitė, priminusi, kad jos laimės skaičius yra septyni. – Kiekviena savaitės diena, kurių yra septynios, man yra tarsi septyni pasaulio stebuklai – vis kitokia. Septynios muzikos natos man padeda išreikšti jausmus, žvelgdama į septynių spalvų vaivorykštę, negaliu atsigėrėti gamtos grožiu. Net jei kalbame apie amžių, vyrai gal to nežino, bet mes, moterys, turime septynis gyvenimo etapus – būname kūdikiais, mergaitėmis, merginomis, jaunomis moterimis, jaunomis moterimis, jaunomis moterimis, jaunomis moterimis. Ir mano laimingos vaikystės miestas – Telšiai – stovi ant septynių kalvų, štai, sėdi bičiuliai telšiečiai, kartu su jais ir mano vaikystės draugės.“

M. Savičiūtės nuotr.

„Nijolė yra mūsų miesto pasididžiavimas, užkietėjusi žemaičių kultūros puoselėtoja“, – gerų žodžių kraštietei negailėjo prie šventės organizavimo prisidėjęs „Žemaitijos pieno“ generalinis direktorius Robertas Pažemeckas, o Nijolė svečius prajuokino priminusi kolegos aktoriaus Adolfo Večerskio frazę, paaiškinančią, kodėl Nijolei taip lengva apsiverkti kino ar serialo filmavimo aikštelėje: „Taigi, tu pagalvoji apie savo metus!“

M. Savičiūtės nuotr.

Ant scenos nuskambėjo ir daugiau smagių prisiminimų, kuriuos pasakojo aktoriai, Nijolės pirmoji dėstytoja Judita Ušinskaitė ir kolegos iš Šiaulių dramos ir Kauno dramos teatrų.

M. Savičiūtės nuotr.

Svečiai kartu dainavo mėgstamo aktorės personažo – Pepės Ilgakojinės dainelę, lingavo pagal L. Mikalausko ir Egidijaus Bavikino atliekamą Vytauto Kernagio dainą „Mūsų dienos kaip šventė“ ir iki ašarų kvatojo išgirdę, kaip žemaitiškai su močiute Nijole kalba Tenerifėje gyvenanti aktorės anūkė Kamilė.

M. Savičiūtės nuotr.

„Užaugau teatro užkulisiuose, daug laiko praleidau teatre, mačiau tavo kuriamus personažus, skirtingas emocijas, kurios leido man užaugti savimi pasitikinčiu žmogumi. Dėkoju tau už meilę ir visišką palaikymą“,– scenoje susijaudinęs kalbėjo aktorės sūnus Simonas Sabonaitis, į šventę atvykęs su žmona Daiva.

Ne mažiau jaudulio scenoje išgyveno ir Nijolės vyras Paulius Kovas. Parklupęs ant kelių, jis pažadėjo visiems žmonos prašymams sakyti „taip“. „Prieš penkiolika metų pasakei man „taip“, niekada daugiau nesi pasakiusi „ne“. Dabar mano eilė tau pažadėti, ar sutinki?“ – paklausė Paulius ir vos nepamiršo įteikti jubiliatei savo dovanos – bilietų į Atėnus, į neseniai šiame mieste atidarytą Marios Callas muziejų.

M. Savičiūtės nuotr.

Vidos Ramaškienės paramos fondas tęs savo veiklą ir dar šiais metais surengs vakarų, skirtų vyresnės kartos kino kūrėjams. Tokių vakarų idėją palaiko ir iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, LRT, privatūs rėmėjai. Nijolės Narmontaitės jubiliejinis vakaras per „LRT Plius“ bus parodytas balandžio 12 dieną.

„Senjorų kino klubui“ festivalis „Kino pavasaris“ dovanojo vos prieš dvi savaites Berlyno kino festivalyje pristatytą ir tarptautinės kino kritikų federacijos FIPRESCI prizu apdovanotą Maryam Moghaddam ir Behtasho Sanaeeha filmą „Mylimiausias mano pyragas“.

„Šviesi, saldi, linksma, nostalgiška, feel good meilės tragikomedija, palaikanti Irano „Woman. Life. Freedom“ revoliucinį judėjimą ir gurmaniškai iškepta įvairaus amžiaus žiūrovams“, – taip šį filmą apibūdina kino kritikas Edvinas Pukšta.

Filmas pasakoja apie 70-metę Mahiną, kuri viena gyvena nuo tada, kai mirė jos vyras, o dukra išvyko į Europą. Vieną popietę, su draugėmis gerdama arbatą, ji nusprendžia nutraukti vienišės rutiną ir atgaivinti meilę. Neplanuotas susitikimas, kai Mahina atveria širdį naujam romanui, greitai virsta nenuspėjamu ir nepamirštamu vakaru.

„Esate pirmieji šio filmo žiūrovai Lietuvoje, tai – pirmasis seansas. Filmas labai jaukus, šviesus, juokingas, tikiuosi, patiks“, – susirinkusiems senjorams filmą pristatė festivalio „Kino pavasaris“ programos sudarytoja Dovilė Grigaliūnaitė, klubo narius pavadinusi pačia nekantriausia kino festivalio auditorija. Visus užsiregistravusius, bet netilpusius į kino seansą, ji pakvietė pažiūrėti ne mažiau smagią komediją – Alexanderio Payne filmą „Svajonių atostogos“.

Jau ketvirtus metus veikiantis projektas „Senjorų kino klubas“ skatina vyresnio amžiaus bendruomenę nesėdėti namuose, domėtis kultūriniu gyvenimu ir bendrauti. Klubo organizatoriai į įdomias, įtraukiančias veiklas kviečia ir vyresnės kartos profesionalus – aktorius, menininkus, žurnalistus.

Klubo įkūrėja V. Ramaškienė įsitikinusi, kad gyvas bendravimas po kino peržiūrų yra didžiausia vertybė: „Kartu žiūrėdami filmus, diskutuodami, aptardami aktualijas, mes kuriame bendrystę ir, neabejoju, gyvenimą darome prasmingesnį. Gyvenimas yra gražus ir tikrai vertas, kad džiaugtumėmės kiekviena akimirka iki pat paskutinio atodūsio. Už galimybę būti kartu ir su kinu, už galimybę dalintis, kalbėti apie aktualius dalykus esame dėkingi Lietuvos kino centrui“, – po filmo peržiūros kalbėjo V. Ramaškienė.

Nuo balandžio 10 „Senjorų kino klubas“ keliasi ir toliau filmus rodys kino teatre „Skalvija“. Kino klubas filmų gerbėjams parengė 16 kino peržiūrų. Po kiekvienos peržiūros klubo nariai kviečiami į filmo aptarimus.

„Dirbdama beveik trisdešimt metų, jūs formavote jaunųjų sinefilų kartą, jų kino skonį, juk „Kino pavasario“ programa visada yra be galo įdomi ir šiuolaikiška. Jūsų vedamas Vilniaus festivalis tapo tarptautiniu ir Prancūzija kasmet yra svarbi šio festivalio dalis. Labai tuo džiaugiamės ir didžiuojamės“, – įteikdama ordiną sakė Prancūzijos ambasadorė Lietuvoje C. Lignieres-Counathe.

Po apdovanojimo ceremonijos V. Ramaškienė prisiminė jausmą, su kuriuo Kanų kino festivalyje stebėdavo padėkos kalbas. „Dažnai šypseną keldavo per kraštus besiveržiančios emocijos ir susipainioję žodžiai ar išvis prarasta kalbos dovana. Šiandien aš jaučiuosi lygiai taip pat, galite iš manęs šaipytis“, – kalbėjo susijaudinusi. 

Prancūzijos ambasadorės rezidencijoje V. Ramaškienė sulaukė daugybės sveikinimų ir viešai dar kartą išpažino savo meilę Prancūzijai bei jos kultūrai: „Gimiau kaime, Prienų rajone. Nuo vaikystės mane žavėjo prancūzų kalba, kai tik išgirsdavau ją per radiją, įsivaizduodavau, kad ir pati kada nors taip galėsiu kalbėti. Taip susiklostė, kad metams bėgant, prancūzų kultūros mano gyvenime radosi vis daugiau – iš pradžių muzikos, vėliau literatūros, o paskui – ir daug kino. Labiau pažinusi prancūzų gyvenimo būdą, negalėjau atsižavėti ir neatsižaviu prancūzišku gyvenimo stiliumi, gebėjimu išlaikyti žaismę ir begalinį dėmesį kultūrai. Esu dėkinga Prancūzijai už dėmesį mūsų veiklai, už pamokas, už pagalbą, o dabar dar – ir už riterio ordiną. Stengsiuosi būti jo verta.“

Gyvenimas yra gražus! Tokia yra viena mėgstamiausių festivalio „Kino pavasaris“ įkūrėjos frazių. Joje telpa ir visa festivalio istorija, kurios, jei ne prancūzai, galėjo ir nebūti. „1995-aisiais buvau mačiusi tik vieną – Maskvos tarptautinį kino festivalį, apie Europos festivalius tada nė svajoti negalėjome. „Kino pavasario“ idėją pasiūlė tuometinis Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje Philippe`as de Suremainas ir kultūros atašė, nepaprastas Lietuvos draugas Fredericas Jugeau. Dabartinėje prezidentūroje, kur tada buvo įsikūrusi Prancūzijos ambasada, susirinko Vokietijos ambasados Lietuvoje kultūros atašė, britų tarybos atstovas, savaitraščio „7 meno dienos“ redaktorius Linas Vildžiūnas ir aš, tada „Lietuvos“ kino teatro direktorė. Fredericas Jugeau kalbėjo apie tai, kad būtų gražu surengti jaunų Europos kino kūrėjų festivalį, o aš galvojau, kas gi tuos filmus žiūrės, jei nežiūri pripažintų režisierių darbų“, – sakė moteris.

Vis dėlto, iš Prancūzijos į Lietuvą perkeltas kino festivalio modelis pasiteisino – „Kino pavasaris“ įvyko. Per visus tuos metus, jis nebuvo rengiamas tik vieną kartą – 2003-aisiais, kai neliko kino teatro „Lietuva“. „Net ir blogi dalykai virsta geru, – kaip visada optimizmu trykšta festivalio siela. – Jau 2004 metais festivaliui radome kitus namus, jis vyko kino teatre „Vingis“, o mūsų komandą papildė jauni žmonės, kurie festivalį pirmyn savo idėjomis veda iki šiandien. Komanda yra stipriausia, ką turime.“

Prancūzijos ambasados Lietuvoje globą festivalis „Kino pavasaris“ ir jo įkūrėja jaučia iki šiol. Ji su šypsena prisimena pirmąsias išvykas į Kanų kino festivalį, kurias organizavo ir apmokėjo ambasada. „Tai, kas rodėsi visiškai nepasiekiama, staiga tapo visai arti. Turėjau progos ne tik pamatyti naujausius Europos režisierių kino filmus, bet ir suprasti, kaip yra organizuojami panašūs festivaliai. Tai buvo ypatinga ir nepaprastai vertinga patirtis, leidusi mums atrasti kelius į svarbiausias pasaulio kino industrijos organizacijas, stebėti pasaulinio kino raidą“, – sako V. Ramaškienė.  

Jos akreditacija į garsiausią kino festivalį vis dar galioja, o nuo 1995 metų V. Ramaškienė nepraleido nė vieno festivalio. Nebuvo jame tik pernai, kai dėl pandemijos Kanų kino festivalis neįvyko.

„Prancūzijos meno ir literatūros riterio ordinas, laukiantis dar vienas Kanų kino festivalis, argi ne puikus pabaigos taškas? – užsimena „Kino pavasario“ įkūrėja. Jau keletą metų ji pamažu tolo nuo pareigų kino festivalyje, o nuo liepos 1 dienos, sako, pilnai pasitraukusi iš aktyvios veiklos ir perdavusi steigėjo teises Algirdui Ramaškai. – Atėjo laikas pailsėti, daugiau laiko skirti šeimai ir daryti tai, ką labiausiai norisi. Festivalis šiandien toks stiprus ir tvirtas, kad palieku jį be baimės ir abejonių“. 

„Nepaprastai didžiuojuosi Vida, savo mama. Prancūzijos ordinas yra pelnytas jos pastangų, nuoširdaus darbo įvertinimas. Ji sugebėjo sukurti „Kino pavasarį“ – neeilinį Lietuvos, o dabar jau ir Europos kultūros reiškinį. Tai ji jam paklojo tvirtą pagrindą, suteikė prasmės, suformavo vertybes, kurios įkvėpė komandą ir palietė tūkstančius kino mylėtojų širdis. Ji visada buvo ir liks mūsų įkvėpimas, mūsų pavyzdys. O mes, kartu su komanda, tęsime jos pradėtus ambicingus, kūrybiškus ir novatoriškus darbus“, – tokiais žodžiais festivalio įkūrėją ir savo mamą ambasadoje sveikino „Kino pavasario“ generalinis direktorius A. Ramaška.

Festivalio komanda, sveikindama V. Ramaškienę apdovanojimo proga, paruošė jai staigmeną: atsidėkodami už 26 metus, praleistus auginant ne tik festivalį, bet ir su atsidavimu remiant jaunuosius talentus, įsteigė V. Ramaškienės vardo apdovanojimą jaunajam talentui kino srityje.

Šiandien, kovo 18-ąją, prasidedantis kino festivalis šiais metais užduoda kiekvienam ypač svarbų klausimą ⎯ „Veikti ar / ir būti?“.

Festivalį „Kino pavasaris“ šį vakarą Vilnius pasitiko ryškiai oranžine spalva šviečiančiais miesto užrašais, tiltais ir fontanais. Iškilminga „Kino pavasario“ atidarymo ceremonija internetu transliuota iš viešbučio „Hotel PACAI“. Jai pasibaigus parodytas atidarymo filmas „Blogio nėra“ (There is no Evil, rež. Mohammad Rasoulof), itin paveikiai atspindintis festivalio temą „Veikti ar / ir būti?“.

Berlyno kino festivalio „Auksiniu lokiu“ apdovanotas filmas akcentuoja moralinės stiprybės ir mirties bausmės temas.

„Kino pavasario“ programa ir šiemet išlaiko plačią filmų geografiją, temų ir kino kalbos įvairovę. „Klausdami „Veikti ar / ir būti?“, kviečiame žiūrovus leistis į pokalbius apie asmeninio ir bendruomenės elgesio motyvus, apie laisvę ir atsakomybę, ieškoti ryšių tarp praeities ir dabarties“, ⎯ sako festivalio programos meno vadovė Mantė Valiūnaitė. Kartu su organizatorių komanda ji tikisi, kad į suvienodėjusias dienas šiais metais rodomi filmai atneš naujų minčių ir jausmų.

„Pasaulyje, kuriame darosi sunkiai įmanoma planuoti, kas nors turi būti stabilu. Jau 26 kartą kino kūrėjus ir žiūrovus kviečiame į tarptautinį festivalį „Kino pavasaris“. Ir jei pavasaris neatšaukiamai prasideda kovo 1 dieną, mūsų festivalis kino meniu žiūrovams visada pateikia maždaug trečiąją pavasario savaitę. Ir pavasaris be kino tampa neįsivaizduojamas“, ⎯ prisipažįsta festivalio sumanytoja, įkūrėja ir direktorė Vida Ramaškienė.

„Kino pavasaris“ atidarymo ceremonijoje viešbučio „Pacai“ kieme Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius ypač pabrėžė kūrybišką festivalio komandos požiūrį: „Praėjusiais metais, kai Europoje nevyko nė vienas kino festivalis, Vilnius jį surengė. Šiemet pandemija dar neatsitraukė, tačiau „Kino pavasaris“ vėl ieškojo ir rado naujų formų – pakvietė kiną į miesto viešbučių kambarius, šitaip dar kartą parodydamas, kas gali įvykti, kai susitelkia festivalis, miestas ir viešbučiai. Esu tikras, kad „Kino pavasaris“ įsitvirtina Europos kino festivalių olimpe kaip vienas kūrybiškiausių. Ir tai suteikia stiprų impulsą ateinantiems dešimtmečiams“.

Šių metų festivaliui organizatoriai buvo parengę net penkis scenarijus. „Nuspėti, kokiomis aplinkybėmis teks rengti festivalį, niekaip negalėjome, taigi komanda ieškojo būdų, kaip atrasti tinkamiausią formą, kuri sujungtų ir elektronines patirtis interneto tinkle, ir realias, jausmines patirtis. Rodos, esame užprogramuoti veikti“, ⎯ festivalio atidarymo dienos sulaukusi džiaugiasi „Kino pavasario“ vykdomoji direktorė Agnesta Filatovė.

Praėjusiais metais pradėję rengti įprastą kino festivalį su žiūrovais kino salėse ir ilgai lauktais susitikimais su kino kūrėjais, festivalio organizatoriai turėjo greitai persiorientuoti – užklupusi pandemija ir prasidėjęs karantinas kino filmus perkėlė vien į elektroninę erdvę. Ir šiemet tokio scenarijaus buvo galima tikėtis, tačiau festivalio organizatoriai nenorėjo praleisti galimybės patirti tikro, gyvo festivalio šventę.

„Festivalio formos keičiasi, bet pats festivalis – ne“, ⎯ teigia „Kino pavasario“ generalinis direktorius Algirdas Ramaška ir žada, kad įprastus kino šventės elementus bus galima pajusti „Atostogose su „Kino pavasariu“. Net šeši Vilniaus viešbučiai ir vienas Kaune kino gerbėjus kviečia į savo kambarius ir siūlo juose praleisti nekasdienių įspūdžių kupiną kelionę su geriausiais pasaulio filmais. Viešbučiai žiūrovams ruošia ypatingus pasiūlymus, o „Kino pavasaris“ pasirūpins, kad šventinė atmosfera juose žiūrovus lydėtų per visą festivalį.

„Tokios patirtys yra tarsi būdas įsitikinti, kad festivalio renginiai iš tiesų vyksta, kad gyvename ne interneto erdvėje, ne matricoje, o realiame pasaulyje. Į vieną sujungti mūsų tikri ir virtualūs sumanymai kuria kitokį, bet festivalį, ⎯ sako Agnesta Filatovė ir priduria, kad žiūrovų palaikymas „Kino pavasario“ komandai yra svarbus ir būtinas lyg oras. Tik jis gali atpirkti tai, kas į festivalį sudėta. ⎯ Mes irgi žmonės, kaip ir visi išgyvename karantino nepatogumus, savo asmenines patirtis ir psichologines būsenas.“

Pastarųjų mėnesių iššūkius įveikusi „Kino pavasario“ komanda žada įspūdingą ir įsimintiną 26-ąjį festivalį. „Jis bus geriausias, koks tik gali būti šiuo sudėtingu metu. Tikimės, kad žiūrovai tai įvertins, žiūrėdami mūsų filmus“, ⎯ tikisi „Kino pavasario“ sumanytoja Vida Ramaškienė. Jos mintį tęsia Algirdas Ramaška: „Svajojame apie atidarytas kino sales, joms saugome dalį programos filmų, kurių negalime parodyti virtualiai per festivalį. Esame labai pasiilgę kino jausmo.“

Kol galimybės žiūrėti filmus dideliuose ekranuose kino teatruose nėra, festivalį jo organizatoriai kviečia susikurti namuose. Argi ne viliojanti galimybė į nuosavas kino sales pasikviesti geriausius pasaulio režisierius ir aktorius, sėkmingiausius, didžiausių festivalių apdovanojimus pelniusius filmus ir įsileisti neįprastą, kitokį ir todėl labai įdomų pasaulį? Tokį, koks atsiveria stilizuotame, neono šviesose skendinčiame režisieriaus Burhano Qurbani filme apie Berlyno kriminalinio pasaulio dramas „Berlynas. Aleksandro aikštė“ arba rumunų kino kūrėjo Radu Jude tragikomedijoje apie sumišusius moralės principus „Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“, arba pagal tikrus įvykius Emmanuelio Courcolo sukurtoje prancūzų komedijoje „Triumfas“.

Kovo 18⎯ balandžio 5 dienomis vyksiantis festivalis kvies žiūrėti filmus KINO PAVASARIO virtualiajame kino teatre, naujos kartos televizijos TELIA TV filmų nuomoje ir internetinėje namų kino platformoje „ŽMONĖS Cinema“.

Projektą remia Lietuvos kino centras, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Europos Sąjungos programa „Kūrybiška Europa“ MEDIA ir Vilniaus miesto savivaldybė. Festivalis „Kino pavasaris“ yra nepriklausoma privati iniciatyva.

Į festivalį pasikviesti kino žvaigždžių sudėtinga ir dėl jų užimtumo, tačiau labai malonu, kad žinomi kino žmonės nori ir vėl pas mus sugrįžti, LRT.lt sako Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ siela Vida Ramaškienė. „Kai prieš keletą metų pradėjau vesti derybas su vienos pasaulinės kino žvaigždės agentais, buvo pasakyta, kad vien honoraras atsieis 80 tūkst. eurų. Tačiau man pavyko taip susiderėti, kad tas žmogus sutiko atvykti ir net atsisakė honoraro. O išvažiuodamas pasakė, kad norėtų dar kartą atvažiuoti“, – prisimena festivalio direktorė.

Šiemet „Kino pavasaris“ į kino teatrus visos Lietuvos kino mėgėjus sukvies jau dvidešimt pirmą kartą. Festivalio metu per dvi savaites bus parodyta 130 pilnametražių ir 80 trumpametražių filmų – maždaug 50 filmų mažiau nei pernai, nes, pasak V. Ramaškienės, buvo nuspręsta orientuotis į filmų kokybę ir suteikti žiūrovams daugiau laiko renkantis filmus iš festivalio programos.

– Kaip dirba festivalio pasiuntiniai? Kaip filmai atrenkami „Kino pavasariui“?

– Mūsų pasiuntiniai užsienyje važinėja po kino festivalius, kad atrastų pačius naujausius filmus, taip pat dalyvauja kino industrijos renginiuose, kur pristatomi dar nepabaigti filmai, iš kurių atsirenkame labiausiai mus sudominusius. Be to, didžiulis darbas – bendrauti su visomis pasaulinėmis kino kompanijomis, kurios turi teisę filmus platinti Lietuvoje. Iš jų perkame filmus, kuriuos platiname arba rodome festivaliuose.

– Ko gero, vos pasibaigus vienam „Kino pavasario“ festivaliui, kitą dieną pradedate ruoštis kitam?

– Iš tikrųjų – taip. Pernai mūsų festivalis baigėsi balandį ir kino apžvalgininkas Edvinas Pukšta po kelių dienų išvažiavo į festivalius užsienyje. Šiuo metu Edvinas gilinasi, kas bus įdomaus Kanų festivalyje ir kuris iš ten parodytų filmų galėtų mus sudominti.

– O kaip sekasi bendrauti su valdiškais namais Lietuvoje?

– Tai – liūdniausia tema. Kartais į valdiškus namus einu su festivalio vykdomuoju direktoriumi – sūnumi Algirdu, bet dažniausiai viena. Nors mūsų komandoje, kurią sudaro 18 departamentų, dirba jauni, energingi, išsilavinę, baigę Lietuvos ir užsienio aukštąsias mokyklas žmonės, tačiau jie visiškai nepasirengę bendrauti su biurokratais.

– Jie mano, kad visos durys turi atsidaryti lengvai, kad visi apie festivalį bei su juo susijusius dalykus turėtų suprasti iš pusės žodžio ir, žinoma, ne trukdyti, o tik padėti?

– Kasmet į mūsų festivalį iš užsienio atvyksta apie 200 kino kūrėjų, kelios dešimtys įtakingų pasaulio žurnalistų. Be to, galėčiau pasigirti, kad pridėtinės vertės mokesčio valstybei sumokame tiek, kokia pinigų suma ji mus paremia. Todėl jauniems žmonėms, dirbantiems kartu su mumis, atrodo, kad biurokratai turėtų įvertinti festivalio reikšmę Lietuvos kultūriniam bei visuomeniniam gyvenimui ir mums padėti. Tikiuosi, kad netolimoje ateityje taip ir bus.

– Kiek jums reikia susirasti rėmėjų?

– Su jais dirba jau patyrusi festivalio darbuotojų grupė. Vien rėmėjų pinigai sudarys 40 proc. šių metų festivalio biudžeto. Mūsų specialistai, dirbantys labai atsakingą ir sudėtingą darbą su rėmėjais, jau yra įgiję tiek patirties, kad kviečiami skaityti paskaitų užsienyje ir bendradarbiauja su Berlyno bei Toronto kino festivaliais.

Šiemet esame paskelbę, jog mūsų komandos nariai, dirbantys su rėmėjais, yra pasiryžę skaityti paskaitas ir Vilniuje bei visoje Lietuvoje, kad kultūros sričiai padėtų pritraukti kuo daugiau lėšų.

– Ar dažnai rėmėjai paklausia, o kas jiems iš to?

– Žinoma. Mus remia mecenatai, kurie skiria lėšų ir nieko neprašo mainais. Tiesiog krikščioniškai dalijasi uždirbtais pinigais ir remia kultūrą. Džiaugiamės, kad taip vieni rėmėjai su mumis bendrauja jau 11 metų.

Turime ir tokių rėmėjų (dažniausiai tai Lietuvoje dirbančios užsienio kompanijos), kurie remia kultūrą arba kiną, bet nori ir tam tikros naudos savo įmonėms. Su jais vyksta rimtos derybos ir pasirašomos labai solidžios sutartys. Keli rėmėjai net yra paprašę pasirašyti garbės ir etikos deklaracijas, juk neretai Lietuvoje pristinga supratimo garbingai laikytis susitarimų.

– O kaip festivalis buvo finansuojamas prieš 20 metų? Ar turėjote bent vieną rėmėją?

– Tada kelios užsienio ambasados padėdavo į Lietuvą atsivežti naujausių filmų, o Kultūros ministerija skirdavo lėšų reklamai. Ir viskas. Prieš 10 metų vieni pirmųjų pradėjome kviestis į pagalbą savanorius, nes darbų rengiant festivalį būna labai daug. Dalis savanorių, baigę mokslus, atėjo dirbti į mūsų komandą.

Savanorystę kasmet stengiamės plėtoti. Šiemet festivalio metu vieną dieną vietoj savanorių dirbs kiti žmonės. Taip pat turėsime grupę senjorų savanorių, kas Lietuvoj dar neįprasta. Jų gyvenimiška ir profesinė patirtis mums labai pravers. Kita vertus, išėjus į pensiją, žmonėms psichologiškai būna sunku priprasti prie naujų gyvenimo aplinkybių, todėl manau, kad festivalyje senjorams bus puiki proga prasmingai ir įdomiai praleisti laiką.

Šiemet festivalyje tarp savanorių dirbs trys buvę žurnalistai, viena moteris, dirbusi mokesčių inspekcijoje, viena – daug metų dirbusi mokyklos direktoriaus pavaduotoja, vienas profesorius ir operos solistė.

– Kaip į šią didžiąją kino avantiūrą Jums pavyko atvilioti visą savo šeimą?

– O ką daryti? Vyras su vyresniuoju sūnumi dirba gimnazijoje, todėl darbo dienomis po pietų ir savaitgaliais būna laisvi ir gali padėti. Sūnus Algirdas, baigęs verslo vadybos studijas, festivalyje su manimi dirba jau seniai. Jam puikiai sekasi dirbti su užsienio partneriais.

– Į kokius užsienio kino festivaliais Vilniaus „Kino pavasaris“ galėtų lygiuotis?

– Aktyviai bendradarbiaujame su Talino, Varšuvos, Vroclavo, Sarajevo, Transilvanijos kino festivaliais. Su Sofijos ir Odesos festivaliais rengiame bendrus projektus. San Sebastiano kino festivalis pastaruoju metu su mumis bendradarbiauja kaip lygus su lygiu, itin glaudžiai.

Nors aktyviai bendradarbiaujame su užsienio kolegomis, visų įmanomų spalvų raidėmis galėčiau užrašyti, kad mūsų festivalis absoliučiai nepriklausomas nuo bet kokių ideologijų ar partijų. Su mumis bendrauja visos užsienio šalys, išskyrus Rusiją, nors šiemet tarp žiuri narių bus žinomas Rusijos kino kritikas Andrejus Plachovas.

– Kaip Jūs vertinate Lietuvos kiną? Ar nueinančius senuosius kino mohikanus bus kam pakeisti?

– Kartos keičiasi ir tai natūralu, tik, mano galva, labai svarbu, kad įvairių kartų kino žmonės sugebėtų rasti bendrą kalbą. Nesusikalbėjimas ir ryšių su praeitimi nutraukimas nenaudinga nei vyresniems, nei jaunajai kino kartai.

Tarp jaunųjų matau labai daug talentingų kūrėjų ir esu tikra, kad Lietuva turi kino geną, kuris paveldimas iš kartos į kartą.

– Deja, tie kas kino meno mokosi užsienyje, nesiveržia grįžti į Lietuvą.

– Grįžta. Į „Kino pavasarį“ tikrai sugrįžta (juokiasi). Kita vertus, galima būtų diskutuoti, kas geriau – ar kad kino žmonės virtų savose sultyse Lietuvoje, ar kad kurtų gražius, įdomius darbus užsienyje ir garsintų tėvynę? O gal, pažinę pasaulį, sugrįš namo praturtėję visapusiškai.

– Ar sunku į festivalį pasikviesti kino žvaigždžių? Ko gero, visi norai atsiremia į pinigus?

– Viską lemia ne pinigai, o kino žvaigždžių užimtumas. Kai prieš keletą metų pradėjau vesti derybas su vienos pasaulinės kino žvaigždės agentais, man buvo pasakyta, kad vien honoraras atsieis 80 tūkst. eurų. Tačiau man pavyko taip susiderėti, kad tas žmogus sutiko atvykti ir net atsisakė honoraro. O išvažiuodamas pasakė, kad norėtų dar kartą atvažiuoti.

Daug ką lemia ir asmeniniai ryšiai. Bet maloniausia, kai žinomi kino žmonės nori dar kartą atvažiuoti į mūsų festivalį. Tai – didžiausias įvertinimas.

– Kokias žvaigždes išvysime šių metų festivalyje?

– Dar nenorėčiau visų įvardinti – žvaigždės dar danguje. Bet jų bus ir mūsų festivalyje. Su viena Ispanijos kino žvaigžde tebesusirašinėjame. Iš Lenkijos atvyks labai įdomių kino žmonių.

Džiaugiuosi, kad Lietuvos kino centras nutarė bendradarbiauti su Lenkija ir jau kuriami du bendri filmai. Man, kaip kino žmogui, atrodo, kad tai – labai protingi ir naudingi sprendimai, nes Lenkijos kinas labai įdomus.

– Kaip Jums atrodo, kada Lietuvos kinas bus įvertintas „Oskaru“?

– Greitai ir mes laimėsime „Oskarą“ (juokiasi). Kaip ir „Eurovizijos“ festivalį... Nepraraskime vilties. Juk niekas nesitikėjo, kad bendras Gruzijos ir Estijos filmas „Mandarinai“ bus nominuotas „Oskarui“.

– Ko šiuolaikiniame kine, Jūsų akimis, daugiau – meilės, gyvenimo džiaugsmo ar nusivylimo ir materialių siekių?

– Gal emocijos į pasaulį žiūrint per kiną nėra itin džiaugsmingos, vis dėlto esu mačiusi ir nemažai optimistinių, pozityviai gyvenimą vertinančių kino juostų. Kai kurių mūsų festivalio filmų siužetai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti liūdni (tėvas slaugo mirštantį sūnų ir pan.), tačiau jie siunčia žinią, kad, nors šiame pasaulyje mes visi laikini, turime džiaugtis vieni kitais, bendrauti, mylėti.

Lenkijos valstybiniai apdovanojimai skirti keturioms Lietuvos kino kritikėms ir kino festivalių organizatorėms.

Auksiniai kryžiai už nuopelnus antradienį bus įteikti festivalio „Kino pavasaris“ vadovei Vidai Ramaškienei, kino kritikėms Živilei Pipinytei ir Izoldai Keidošiūtei. Kinotyrininkei, festivalio „Scanorama“ direktorei Gražinai Arlickaitei apdovanojimas bus įteiktas per Europos šalių kino forumo „Scanorama“ atidarymą.

Valstybiniai Lenkijos apdovanojimai Lietuvos pilietėms skirti už ypatingus nuopelnus vystant lenkų ir lietuvių bendradarbiavimą kinematografijos meno sklaidos srityje, pranešė Lenkų institutas.

Auksinius kryžius savo sprendimu skyrė dabar jau kadenciją baigęs Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis (Bronislavas Komorovskis).

Ž.Pipinytė yra kino istorijos žinovė, knygos „Trumpa kino istorija. Nuo ištakų iki Antrojo pasaulinio karo“, daugelio publikacijų autorė. Ji dirbdama su Lenkijos institutu Vilniuje organizavo Krzysztofo Kieslowskio (Kšyštofo Kieslovskio) filmų peržiūrą 1997 metais. Tai buvo viena pirmųjų visų režisieriaus filmų peržiūrų pasaulyje. Ž.Pipinytė taip pat organizavo Jano Jakubo Kolskio, Agnieszkos Holland (Agniežkos Holand), Marcelo Lozinskio, lenkų filmų jidiš kalba retrospektyvas. Ji organizavo ir vedė susitikimus su lenkų kino meistrais.

Žinoma filmų kritikė, ilgametė LRT laidų vedėja I.Keidošiūtė yra parašiusi vertingų straipsnių apie lenkų kiną ir jų kūrėjus. Savo laidoms ji kalbino lenkų kino žvaigždes Krzysztofą Zanussi (Kšyštofą Zanusį), A.Holland, Jerzy Hoffmann (Ježį Hofmaną), Dorota Kedzierzawska (Dorotą Kedziežavską), Danielį Olbrychskį ir kitus.

„Kino pavasario“ steigėja ir direktorė V.Ramaškienė savo organizuojamuose renginiuose į programą įtraukia lenkų kino filmus. Pernai „Kino pavasaryje“ Lenkija buvo specialiuoju svečiu, parodyti 23 filmai.

G.Arlickaitė kasmet įtraukia lenkų kino kūrinius į „Scanoramos“ programą, K.Zanussi buvo kviečiamas būti festivalio vertinimo komisijos nariu. G.Arlickaitė pati buvo tarptautinių kino festivalių Liubeke, Miunchene, Karlovy Varuose ir kitur vertinimo komisijos narė. Ji taip pat prisideda prie kino industrijos profesionalų tarp Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimo, rengia konferencija, tarptautinius renginius.

Penktadienį Vilniaus meras Artūras Zuokas įteikė  festivalio „Kino pavasaris“ direktorei Vidai Ramaškienei Barboros Radvilaitės medalį. Tai apdovanojimas už visuomeninės ir profesinės veiklos įtaką Lietuvai ir jos sostinei VilniuiI. Pasak A. Zuoko, V. Ramaškienės dėka jau daugelį metų „pavasaris Vilniuje prasideda ne vyturių grįžimu, o  drauge su „Kino pavasariu“, kuris kasmet į sostinę sutraukia vis daugiau žiūrovų bei garbingų svečių iš viso pasaulio“.

„Esu labai laiminga, nes darau gyvenime tai, ką noriu daryti, o mano sumanymus priima ir padeda įgyvendinti šeima, draugai, festivalio komanda, Savivaldybės žmonės.  Šį apdovanojimą priimu kaip didžiulį įsipareigojimą ateičiai“, – dėkodama už šį reikšmingą Vilniaus miesto savivaldybės įvertinimą,  kalbėjo V. Ramaškienė.

V. Ramaškienė – daugiau nei 30 metų puoselėja ir populiarina europietišką kiną Lietuvoje ir rūpinasi lietuviško kino sklaida už šalies ribų. Ji ir buvo viena pirmųjų, kurios iniciatyva šalyje imtasi rodyti Europos režisierių sukurti filmai. V. Ramaškienės vadovaujamas kino teatras „Lietuva“ tapo „Europa Cinemas“ – Europos nepriklausomo kino teatrų tinklo – svarbia dalimi: jame įvyko daugybė reikšmingų tiek Lietuvos, tiek Europos režisierių premjerų.

Apdovanojimo Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto medaliais steigėja yra Vilniaus miesto savivaldybės taryba. Juo pagerbiami labiausiai Vilniui nusipelnę žmonės. Barboros Radvilaitės medaliu apdovanojamos moterys, Žygimanto Augusto medaliu – vyrai.

Lig šiol Barboros Radvilaitės medaliais apdovanoti asmenys

2002 m. už nuopelnus Lietuvai ir Vilniui – teatralė, režisierė, pedagogė, bibliotekininkė, visuomenininkė Beatričė Kleizaitė –Vasaris;

2005 m. už labdaringą veiklą – pianistė, pedagogė, visuomenės veikėja Gražina Ručytė–Landsbergienė;

2005 m. už nuopelnus Lietuvos kultūrai, baleto menui ir kultūrinių ryšių puoselėjimą, Lietuvos ir Vilniaus vardo garsinimą – baleto artistė, choreografė Maja Pliseckaja;

2007 m. už nuopelnus Vilniaus miestui – literatūrologė, germanistė, teatrologė Irena Veisaitė;

2010 m. už nuopelnus Vilniaus miesto kultūrai – literatūrologė, rašytoja Viktorija Daujotytė–Pakerienė.

Po iškilmingos „Kino pavasario“ atidarymo ceremonijos Vilniuje, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, didžiausias Lietuvoje kino festivalis atkeliavo į Kauną ir Klaipėdą. Dvi savaites, iki balandžio 2 d., čia truksianti kino šventė pradėta su kanadiečių režisieriaus Xavier Dolano drama „Mamytė“. Būtent šiandien šiam kino kūrėjui sukanka 26-eri metai ir tai jau penktasis jo filmas.

Į atidarymo šventę „Forum Cinemas Kaunas“ susirinkusius laikinosios sostinės žiūrovus pasveikino festivalio direktorė Vida Ramaškienė ir Kauno vicemeras Stanislovas Buškevičius, smagią nuotaiką kūrė akordeonų ansamblis „Subtilu-Z“, o po minėtos X. Dolano dramos seanso renginys pratęstas restorane „Režisierius“.

„Turint idėją, bereikia bendraminčių. Labai džiaugiuosi, kad tiek daug jų turime Kaune. Noriu padėkoti Kauno Savivaldybei, „Kauno kino studijai“ ir jos direktoriui Aurelijui Silkiniui bei festivalio atstovui Kaune – Žilvinui Širkai, kurie padarė šią idėją įgyvendinamą“, – susirinkusiesiems į atidarymą Kaune kalbėjo „Kino pavasario direktorė Vida Ramaškienė.

Festivalis pakvies visus Kauno gyventojus į maždaug 80 kino seansų. „Kino pavasario“ organizatoriai į Laikinąją sostinę taip pat žada atvežti užsienio kino kūrėjų, kurie dalyvaus peržiūrose, pristatys filmus ir ves diskusijas. Kovo 31-ąją Kaune svečiuosis didelis būrys kino industrijos profesionalų iš viso pasaulio. „Kauno kino studija“ jiems organizuos specialų galimybių turą, kurio metu Kaunas bus pristatytas kaip potencialus miestas investicijoms kino gamybos srityje bei išskirtinė erdvė filmavimo darbams. Savotiška festivalio ambasada taps Vilniaus gatvė, kur vyks susitikimai su kino kūrėjais, specialūs kino renginiai ir vakarėliai.

Po ilgos pertraukos į Klaipėdą sugrįžęs „Kino pavasaris“ kvies į 29 filmus iš viso pasaulio ir įdomius kino renginius. Atidarymo metu visus susirinkusius pasveikino taip pat iš Klaipėdos kilusi festivalio Lietuviškos programos sudarytoja Justė Zavišaitė. Dar festivalio išvakarėse kino mėgėjai buvo susirinkę bare „Check'In“, kur žiūrėjo režisierės Linos Plioplytės filmą „Amžinai stilingos“, diskutavo apie kiną ir klausėsi atrinktų „Kino pavasario“ filmų garso takelių kūrinių.

Tai pirmas kartas, kuomet „Kino pavasaris“ tuo pačiu metu vyksta Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. O kitą penktadienį, kovo 27 d., festivalis prasidės Šiauliuose ir Panevėžyje. Kiekviename iš šių miestų per tris dienas bus parodyta 10 rinktinių juostų.

270 rinktinių filmų, pripažintų užsienio kino meistrų vizitai ir kino šventė penkiuose Lietuvos miestuose prasidėjo. Ketvirtadienį Nacionalinėje filharmonijoje, o vėliau – ir sostinės Rotušės aikštėje paskelbtas startas jubiliejiniam, 20-ajam „Kino pavasariui“. Didžiausias Lietuvoje kino festivalis truks iki balandžio 2 d.

Iškilminga ceremonija Filharmonijoje buvo gyvai transliuojama TV kanalu „LRT Kultūra“.

„1895 m. įvyko pirmasis kino seansas. 1915 m. parodytas pirmasis Charlio Chaplino filmas. O 1995 m. suorganizuotas pirmasis tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“. Šias datas vienija begalinė žmonių meilė kinui. Tegul šių metų festivalis būna kaip sapnas. Sapnas, iš kurio negalėtų pabudinti net ryškiausia lietuviško pavasario saulė“, – ceremonijoje linkėjo festivalio direktorė Vida Ramaškienė.

Atidaryme – išskirtinės Lietuvos ir užsienio asmenybės

Festivalio atidaryme dalyvavo beveik 700 žmonių. Raudonu filharmonijos kilimu žengė tiek į Vilnių jau atvykę pirmieji festivalio užsienio svečiai, tiek iškilios Lietuvos kino industrijos ir kultūros asmenybės.

Tarp susirinkusiųjų užsienio svečių – ir buvęs Bogotos meras, profesorius Antanas Mockus bei filmą „Gyvenimas yra šventas“ apie jį sukūręs ir festivalyje savaitgalį filmą pristatysiantis danų režisierius Nicolas Servide.

Taip pat – komedijos „Meilės sala“ režisierė bosnė Jasmila Žbanič, palestiniečių aktorius iš filmo „Šokantys arabai“ Ali Sulimanas, islandų filmo „Gyvenimas akvariume“ aktorius Thorsteinnas Bachmannas, filmą apie Lietuvos liaudies dainininkes sukūrę Aldona ir Julianas Wattsai, dokumentinio filmo „Goli sala“ režisierė kroatė Tiha K. Gudac.

Per dvi „Kino pavasario“ savaites festivalyje apsilankys apie 200 kino kūrėjų ir industrijos profesionalų. Tarp jų – nebylųjį kiną juosta „Artistas“ prikėlęs, už ją geriausio filmo „Oskarą“ gavęs režisierius Michelis Hazanavicius, kraupius nusikaltimus Indonezijoje dokumentuojantis taip pat „Oskarui“ nominuotas Joshua Oppenheimeris, dramą apie eutanaziją atvešiantis danų režisierius Bille'as Augustas ir daug kitų žinomų kino kūrėjų.

Į Vilnių sugrįš ir prancūzų režisierius Leos Caraxas, vienas pirmųjų „Kino pavasario“ užsienio svečių, aplankęs festivalį dar prieš 20 metų šiam tik prasidėjus. Šiemet festivalis parodys režisieriaus filmų retrospektyvą.

Sveikino šalies vadovai

Ceremonija pradėta akordeonistų gyvai atlikta šių metų festivalio daina iš L. Caraxo filmo „Šventieji motorai“ („Holy Motors“).

Šventės filharmonijoje dalyviai ir „LRT Kultūra“ žiūrovai išgirdo festivalį globojančios Prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimo žodį, į susirinkusiuosius kreipėsi Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius, kultūros viceministrė Agneta Lovoševskytė.

„Per 20 metų festivalis tapo vienu svarbiausių lietuviškos kultūros akcentų. Tai įvyko festivalio komandos darbštumo ir kūrybingumo dėka. Taip pat dėkui rėmėjams – jūs užpildote kultūros mecenavimo spragas, kurias valstybė dar ne visada gali užpildyti“, - kalbėjo Ministras Pirmininkas.

„Kino pavasaris nepalieka abejingų. Dėkoju visai gausiai ir gražiai festivalio komandai“, –  sveikino kultūros viceministrė A. Lovoševskytė. Festivalio direktorei V. Ramaškienei ji įteikė specialų Kultūros ministerijos apdovanojimą.

Šventės svečiams dainavo Jurga Šeduikytė, kuri už vaidmenį filme „Rūsys“ pretenduoja tapti geriausia Lietuvos metų aktore. Taip pat tarp nominuotųjų šiam prizui – Aistė Diržiūtė („Sangailės vasara“) ir Severija Janušauskaitė („Žvaigždė“). Scenoje pasirodė ir kandidatai laimėti geriausio metų aktoriaus vyro titulą: Vytautas Kaniušonis („Lošėjas“), Marius Repšys („Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“) ir Andrius Žiurauskas („Redirected“).

Prisimintas legendinis Charlie Chaplinas

Šiemet „Kino pavasaris“ žymi ir šimtąsias legendinio Charlie Chaplino kūrybos metines. Atidarymo šventės dalyviai buvo pakviesti pažiūrėti vieną pirmųjų šio aktoriaus filmų „Vakaro šou“ („A Night in the Show“). Ši 23 minučių kino klasika sukurta dar 1915 m. Būtent ji žymiajam komikui atvėrė duris į Holivudą. Ch. Chaplino filmai visas dvi savaites bus rodomi Rotušės aikštėje, didžiuliame festivalio lauko ekrane.

Po iškilmingosios ceremonijos Rotušės aikštės ekrane buvo parodytas specialiai festivalio jubiliejui režisierės Astos Einikytės sukurtas dokumentinis filmas „20 „Kino pavasario“ akimirkų“. Po peržiūros į dangų šovė fejerverkai ir tapo aišku: kino šventė prasidėjo.

Vakaras tęsėsi sostinės klube „Tamsta“, į kurį festivalis dar sugrįš – čia vyks trys specialūs „Kino pavasario“ koncertai lydimi kino seansų. Vienas jų bus skirtas palaikyti Ukrainoje už laisvę kovojantiems žmonėms.

Seansai jau prasidėjo

Kol atidarymo ceremonijos dalyviai buvo Filharmonijoje ir Rotušėje, trijuose Vilniaus kino teatruose buvo parodytas festivalio atidarymo filmas – kanadiečių kino vunderkindo Xaviero Dolano drama „Mamytė“ („Mommy“). Jau penktadienį festivalio atidarymas įvyks Kaune ir Klaipėdoje, o dar kitą penktadienį – Šiauliuose ir Panevėžyje.

Kaune ir Klaipėdoje filmai bus rodomi iki pat balandžio 2-osios, o Šiaulių ir Panevėžio sinefilai pamatys svarbiausius festivalio filmus trijų dienų kino maratone. „Kino pavasario“ seansai šiuose miestuose vyks kovo 27–29 d.

Laukia „Oskarais“ apdovanotų filmų premjeros Lietuvoje

„Kino pavasaris“ žiūrovus kviečia pažinti kiną iš viso pasaulio nuo Baltijos šalių iki Šiaurės Korėjos ar Naujosios Zelandijos. Iš viso festivalio geografija šiemet apima per 60 skirtingų šalių. Absoliučiai daugumai filmų tai bus premjera Lietuvoje.

Tarp labiausiai aptariamų festivalio filmų – „Oskarą“ už geriausią metų filmą šiemet gavęs „Žmogus paukštis“ („Birdman“), rusų kinui pasaulinį pripažinimą grąžinusi šalies politinę sistemą kritikuojanti drama „Leviatanas“ („Leviathan“), „Oskaruose“ geriausia dokumentika pripažintas „Pilietis Edwardas Snowdenas“ („Citizenfour“), geriausiam užsienio filmui „Oskaruose“ nominuotas „Timbuktu“ ir daugelis kitų.

Festivalis rūpinsis ne tik jau sukurtais filmais, bet ir naujų filmų gamyba – vyks kino industrijos konferencija „Meeting Point – Vilnius“. Tarp jos svečių – ir kontroversiško filmo „Nimfomanė“ viešinimo kampanijos kūrėjai. Konferencija tęsis kovo 31–balandžio 2 d.

Vilniuje ir Kaune atidarytos „Kino pavasario“ gatvės

Šiemet „Kino pavasario“ komanda pasirūpino, kad kinas nesibaigtų išėjus iš kino salės. Vilniaus gatvės Vilniuje ir Kaune nuo šiandien virsta „Kino pavasario“ gatvėmis, čia žiūrovų visas dvi savaites lauks susitikimai su kino režisieriais, specialios kino vakarienės, barų pasiūlymai, koncertai ir kitos pramogos.