Liūdna žinia kovo 31-ąją feisbuke pasidalijo Bažnyčios Kronikos fondas.

„Šiandien, Prisikėlimo rytą, į Viešpaties namus iškeliavo s. Nijolė Sadūnaitė. Amžiną atilsį duok mirusiai, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jai tešviečia“, – rašoma socialiniame tinkle.

N. Sadūnaitė gimė Kaune 1938 metais, Anykščiuose baigė Jono Biliūno vidurinę mokyklą, 1970 metais Vilniuje – medicinos seserų kursus.

Aktyvi antisovietinė veikėja N. Sadūnaitė 1975 metais sovietų režimo buvo nuteista už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ dauginimą ir platinimą.

Vienuolės kelią po mokyklos pasirinkusi moteris buvo nuteista trejus metus kalėti griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje ir po to dar trejiems metams tremties.

Grįžusi į Lietuvą N. Sadūnaitė vėl įsitraukė į „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidybą, dėl to buvo toliau sovietų saugumo persekiojama.

1987 metų rugpjūčio 23 dieną ji su Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu ir Petru Cidziku surengė mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje paminėti Ribentropo ir Molotovo paktą. Mitinge po ilgų priespaudos dešimtmečių buvo viešai sugiedotas Lietuvos himnas.

2018 metais N. Sadūnaitei įteikta Seimo įsteigta Laisvės premija, skiriama žmonėms, nusipelniusiems laisvei, demokratijai ir žmogaus teisėms.

Interviu BNS po premijos paskyrimo moteris abejojo, ar iš tikrųjų buvo verta tokio pagerbimo.

„Aš tikrai šimtu procentų įsitikinusi, kad Gerasis Dievas Lietuvoje labiau neišprususio, silpno žmogaus nesurado, tai davė man jėgų ir pasiuntė tam darbui mane“, – sakė N. Sadūnaitė.

N. Sadūnaitė tarnavo Švenčiausios Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolyne.

Apie šv. Hildegardą J. Bernotienė išgirdo iš savo kaimynės, gamtos mokslų daktarės Onutės Grigaitės, kuri ir pasiūlė kartu rašyti knygą „Džiaugsmo virtuvė. Metai pagal šv. Hildegardą“.

„Ne iš karto išdrįsau. Ilgai atsikalbinėjau, kad tai – ne mano tema, kad krikščionybės tradicijos šventieji man nėra taip gerai pažįstami. Tačiau ilgainiui, vis daugiau gilindamasi į Hildegardos Bingenietės gyvenimą ir jos rašytinį palikimą, pagaliau ryžausi imtis šios temos ir nėriau į tyrinėjimus“, – pasakoja J. Bernotienė.

Leidyklos „Aukso žuvys“ išleista knyga skirta platesnei auditorijai, autorėms norėjosi žinias perteikti paprastai. Didžiausias iššūkis buvo surinkti ir susisteminti informaciją. „Esu dėkinga vertėjai Indrei Klimkaitei, kuri taip pat domėjosi šv. Hildegardos biografija ir visas originalias knygoje naudojamas vienuolės citatas patikrino ir įvertino iš kelių kalbų – vokiečių, prancūzų, anglų – perspektyvos“, – sako viena iš knygos autorių J. Bernotienė.

Apie šv. Hildegardą, jos mokymą ir iš XII a. į modernų pasaulį atkeliavusias žinias – pokalbis su J. Bernotiene.

– Kaip šventąją Hildegardą pristatytumėte šiandienos žmogui, labiau tikinčiam mokslo galia, o ne stebuklais?

– XII a. gyvenusi šv. Hildegarda – dviejų vienuolynų įkūrėja, mistikė, rašytoja, filosofė, kompozitorė, dailininkė, dramaturgė, parašiusi nemažai dvasinių giedamųjų pjesių. Ji – sielos ir kūno gydytoja, gamtos pažinimo ir medicinos veikalų autorė.

Savo aktyvią veiklą vienuolė pradėjo būdama vyresnė nei 40-ies. Išgarsėjo ji parašiusi savo pirmąjį kūrinį „Scivias Domini“ („Pažink Viešpaties kelius“). Jame Hildegarda aprašo 26 mistinius regėjimus, kuriuose matė svarbiausius istorijos įvykius nuo pasaulio sukūrimo iki jo pabaigos.

Ne mažiau reikšmingas jos kūrinys – „Liber vitae meritorum“, arba „Gyvenimo nuopelnų knyga“. Antrajame vizijų veikale vienuolė išdėstė savo etikos teoriją, ydų ir dorybių sampratą. Trečiajame veikale „Liber divinorum operum“ („Knyga apie Dievo veikimą“) aprašoma dešimt regėjimų, kuriuose Hildegarda detaliai atpasakoja pasaulio sukūrimą, jo elementų dermę, žmogaus kūno sandarą, organus, skysčius, medžiagų apykaitą ir sieja tai su kosminėmis galiomis.

Šv. Hildegardos medicinos ir gamtos mokslų raštai buvo sudėti į vieną veikalą, tačiau šiandien medicinos žinių galima rasti dviejuose: gamtos mokslų – „Physica“ ir gydymo meno – „Causae et curae“ knygose.

– Hildegardos vardas skamba gana raganiškai, lygiai kaip ir jos mistiniai regėjimai. Vienuolė, bažnyčios mokytoja, galiausiai – šventoji. Ar kada kas buvo suabejojęs vienuolės, bažnyčios mokytojos, galiausiai – šventosios mokymu?

– Savo šachmatų partiją Hildegarda sužaidė kaip didmeistrė. Regėjimų aprašymus ji pirmiausia nusiuntė to meto krikščionybės autoritetui, vadinamam paskutiniu Bažnyčios tėvu, – Bernardui Klerviečiui. Vėliau jos tekstą perskaitė Klerviečio mokinys, popiežius Eugenijus III. Abu jie leido vizijas užrašyti ir viešai apie jas kalbėti – jie patvirtino, kad regėjimai yra iš Dievo, taigi šv. Hildegarda galėjo skleisti savo mokymus.

Beje, šventąja ir bažnyčios gydytoja vienuolė paskelbta ne taip seniai – 2012 m. Kodėl tiek laiko Lietuvoje apie ją neturėjome beveik jokių žinių? Hildegarda gerai pažįstama dalyje Vakarų Europos, ypač Vokietijoje. Žmones turbūt žavėjo gamtos išmanymas – ji skaitė ne tik žmonių Bibliją, bet ir Didžiąją Bibliją – Gamtą. Jos vardas, nors tikrai retas Lietuvoje, neatrodo raganiškas, reiškia „sauganti nuo karo, mūšio“. Gamtos pajautimas, kuriam ir mes, baltai, esame jautrūs, galbūt yra viena iš priežasčių, kodėl ši šventoji galėtų būti mums artima.

– Knygoje rašote: vienuolė, kuri mokėjo džiaugtis gyvenimu. Gražus apibūdinimas, tačiau ką reiškia džiaugtis gyvenimu vienuolei?

– Hildegarda sakė, kad liūdesys, tikslesnis terminas gal būtų – melancholija, yra yda. Jos priešingybė – dieviškasis džiaugsmas. Turbūt tai toks džiaugsmas, kokiu švyti civilizacijos nepažįstantys, besišypsantys ir besijuokiantys vaikai. Mūsų gyvenimas Kūrėjo duotas džiaugtis, o liūdesys, anot šv. Hildegardos, keičia skysčių balansą, blogina kepenų darbą. Nežinau, kaip tai paaiškintų mokslas, gal paminėtų stresą ir jo neigiamą poveikį arba tai, kad mūsų mintys dažnai nulemia sveikatą. Jokios mistikos čia nėra.

Maistas – taip pat džiaugsmo šaltinis. Jau įrodyta, kad laimės hormonai – seratoninas ir dopaminas – daugiausia gaminasi žarnyne, o ne smegenyse, tad tai, ką valgome, daro mus laimingesnius arba atvirkščiai. Tai jokia mistika, jokia metafora, bet faktas.

Vienuolynuose sesuo Hildegarda skatino seses džiaugtis, pasakojama, kad per šventes vienuolės pasileisdavo plaukus, puošdavosi vainikais. Kritikuojama šv. Hildegarda atrėždavo, kad jos yra Jėzaus Kristaus sužadėtinės, todėl turi puoštis.

– Dar viena džiaugsmo apraiška, džiugus buvimas kartu, matyt, yra giedojimas. Šv. Hildegarda yra sukūrusi nemažai giesmių...

– Muzika – taip pat džiaugsmas. Šv. Hildegarda pabrėždavo, kad žmogaus siela, pripildyta harmonijos, yra lyg simfonija (symphonialis est), o dvasinės prigimties dalis – muzika padeda žmogui prisiminti dangaus harmoniją. Trumpai tariant, Hildegardai muzika buvo sielos ir kūno dermė.

Adaptuota: 56 patiekalų receptai sukurti laikantis Šv. Hildegardos patarimų, pritaikant prie šių dienų produktų ir skonių. / G. Juodžiukynaitės nuotr.

– Vokietijoje iki šiol egzistuoja Hildegardos centras, vadinasi, anuomet tyrinėtos jos teorijos tinka ir šių dienų žmogui?

– Vienuolės palikimas atrastas tik XX a., kai po Antrojo pasaulinio karo austrų gydytojas dr. Gottfriedas Hertzka netyčia susidūrė su Hildegardos raštų kopija. Stokodamas vaistų savo pacientams, jis pradėjo siūlyti gydymą pagal šv. Hildegardą. Rezultatai buvo puikūs, o tai jį įkvėpė veiklą tęsti.  Laikui bėgant, atsirado kolegų ir mokinių, žymiausias iš jų yra dr. Wighardas Strehlowas iš Vokietijos. Būtent jis yra parašęs apie vienuolę daugiausia knygų ir įsteigęs pirmąjį centrą Vokietijoje. Šiuo metu aš pati studijuoju viename iš Hildegardos institutų, kurio steigėja ir vadovė yra W. Strehlowo mokinė Mélody Molins.

– Hildegarda savo raštuose siūlo valgyti vištieną, ėrieną, veršieną ir jautieną. Šiandien tarsi ir jokia naujovė, tačiau kaip ji tai aiškino XII a.?

– Sveikiems ir ligoniams šv. Hildegarda rekomendavo valgyti skirtingą maistą. Kalbant apie mėsą, visas šis išvardytas sąrašas tinka sveikiems. Pavyzdžiui, jautiena tinka tik tiems, kurių virškinimas labai geras, stiprus. Ligoniams – ožkiena. Knygoje patiekalų iš ožkienos ar žvėrienos (tai taip pat gera rekomendacija) negaminome dėl praktinių sumetimų – skaitytojams tokios mėsos būtų sunku rasti, įsigyti.

Yra vienas mėsos tipas, kuris ne tik nerekomenduojamas, bet išvis draudžiamas valgyti bet kokia forma netgi sveikiems. Tai – kiauliena. Iš tiesų jos nerekomenduoja ir kai kurios pasaulio religijos. Vienas galimų paaiškinimų – kiaulė yra visavalgis gyvūnas. Mes juk paprastai valgome ne plėšrūnus, o tik žolėdžius, argi ne?

– Hildegarda savo raštuose kalba apie skysčių balansą. Tokią teoriją dėsto ir ajurvedos mokslas. Ar aptikote daugiau tokių pavyzdžių, sujungiančių Vakarų ir Rytų mokymus?

– Ajurveda mini ir teorijoje taiko tam tikrą žmogaus konstitucijos modelį (vata, pita ir kt.). Šv. Hildegardos palikimo tyrinėtoja dr. Victoria Sweet iš JAV teigia, kad Hildegarda skyrė daug daugiau tipų. Netgi tas faktas, kad šv. Hildegarda nerekomenduoja valgyti termiškai neapdorotų daržovių (išimtis – česnakai, petražolės, pankoliai ir daržovės arba salotos, užpiltos citrinų rūgštimi arba actu ir palaikytos bent 15–20 min.), atrodo panašus į ajurvedos mokymą valgyti termiškai apdorotą maistą.

Gamtos pajautimas, kuriam ir mes, baltai, esame jautrūs, galbūt yra viena iš priežasčių, kodėl ši šventoji galėtų būti mums artima.

Dar įdomiau tai, kad Hildegarda savo knygose mini kūne esančias septynias vietas, kurios, anot jos, simbolizuoja planetas, vienuolė netgi pateikia jų išsidėstymo vietas. Argi tai neprimena Rytų mokymuose minimų čakrų? Tik šio žodžio ji, žinoma, nevartojo.

Apskritai, rašydama apie Hildegardos gydymo metodiką, negalėjau atsikratyti jausmo, kad tai panašu ne tik į ajurvedą, bet ir į kinų medicinos principus. Šv. Hildegarda gydymo tikslais naudojo ne tik augalus, bet ir akmenis, ir net gyvūnų dalis, o tai gana populiaru kinų medicinoje. Ne tik aš, bet ir kai kurie šv. Hildegardos palikimo tyrinėtojai klausia, gal visos šios gydymo tradicijos ateina iš to paties šaltinio?

– Ar galėtumėte pasakyti penkis augalus, kuriuos Hildegarda laikė itin vertingais?

– Pirmiausia paminėsiu speltą – kviečius, kurie yra šv. Hildegardos virtuvės pagrindas ir šiais laikais galėtų būti geras visų kitų javų grūdų – kviečių, miežių, rugių – pakaitalas. Speltos yra sunkiai genetiškai modifikuojamos ir gerai auga nederlingose žemėse, tad paprastai netręšiamos cheminiais preparatais. Svarbu paminėti, kad kalbame apie genetiškai nemodifikuotas speltas, lotynišku vardu Triticum spelta. Iš kitų vertingų augalų paminėčiau pankolius, pelynus, petražoles, migdolus, kaštainius.

Augalai turi savo charakterį, savo „viriditas“, arba gyvybinę jėgą, kaip sakytų šv. Hildegarda. Knygos bendraautorė Onutė juos sudėliojo pagal sezonus ir atskleidė taip, kaip aš turbūt nė nebūčiau sugalvojusi – ji juos tiesiog prakalbino, apie kiekvieną parašydama po nedidelį kūrinėlį. Sakyčiau, kad tai vienas iš mūsų knygų išskirtinumų apie augalus kalbėti ne moksliniais terminais, ne sausai, o gyvai ir nuoširdžiai, tarsi apie kokį gerą pažįstamą.

Man kiekvienas augalas yra tarsi asmenybė, kaip žmogus. Jie skirtingi ir aš kiekvieną vis kitaip atrandu, pavyzdžiui, koks stiprus tramažolių kvapas, nuostabus pelynų sidabriškumas, patrauklus pankolių poskonis, gražiausia raudona keptų burokėlių spalva – tai tik keli augalai, kuriais dabar žaviuosi.

– Knygoje pabrėžiama, kokia svarbi žmogaus kūno ir sielos vienovė. Gal Hildegardos raštuose radote paaiškinimą, kas šiandien šitaip išbalansuoja mūsų sielą ir kūną, kodėl aplink tiek dvasios ligų?

– Pasak šv. Hildegardos, liga pasireiškia ir yra gydoma keturiose plotmėse.

Pirmiausia, dieviškoji, nes žmogus ir Dievas yra susiję ir nuo šio ryšio priklauso gijimas. Vaistai yra apreikšti Dievo, nuo Dievo priklauso, ar žmogus pasveiks, bet jis pats turi pašalinti ligos priežastis, o ne susitelkti į ligą.

Antra – kosminė. Žmogus sukurtas pagal kosmoso planą. Jis yra mikrokosmosas, kuris iš makrokosmoso gauna impulsų ir yra veikiamas per keturis elementus – ugnį, orą, vandenį ir žemę. Tad būtina išlaikyti dermę su gamta, pasauliu ir gyventi pagal jo ritmą.

Nauda: knygoje supažindinama su viduramžių vienuolės, mistikės, gydytojos, filosofės biografija, mokymu ir kone trimis dešimtimis Lietuvoje augančių augalų. / G. Juodžiukynaitės nuotr.

Trečia – dvasinė plotmė. Kai sergama dėl dvasinių priežasčių, konfliktų, rūpesčių, įtampos ir teigiamų dvasinių patirčių stygiaus.

Pagaliau, kūniškoji, kai sutrinka kūno skysčių cirkuliacija. Skysčių pusiausvyrą ir sveikatą galima atkurti per mitybą, miegą, maldą ir fizinį darbą.

Klausiate, ar radau atsakymą? Sau radau. Gyvendami vartotojiškoje visuomenėje, pamirštame, kas mums, žmonėms, svarbiausia. Ateina metas, kai ir siela, ir kūnas ligomis mums pasako, kad gyvename ne taip, kaip reikėtų.

– Kaip jums atrodo, kada pametėme tikėjimą iš aukščiau apdovanoto žmogaus galia?

– Į šį klausimą atsakysiu pateikdama paralelę arba užuominą tolesniems tyrinėjimams. Vizijų iliustracijose šv. Hildegardos vaizduojamas žmogus atrodytų labai panašus į Renesanso menininko Leonardo da Vinci žmogų. Šv. Hildegarda rašo, kad pasaulio sąrangos viduryje yra žmogus, nes jis galingesnis už kitus kūrinius. Didis menininkas greičiausiai turėjo omenyje, kad žmogus yra Pasaulio centras. Tačiau čia esama vieno esminio skirtumo – šv. Hildegardos žmogus vaizduojamas lyg ir Dievo, o gal Deivės įsčiose. Jis – ne vienas, jis apsaugotas. Šv. Hildegarda rašo: „Jis taip stipriai apglėbtas kitų kūrinių, kad jokiu būdu negali būti nuo jų atskirtas.“

Policijos duomenimis, išpuolis įvykdytas per rytines mišias Saint-Pierre-d'Arène bažnyčioje miesto centre netoli pakrantės promenados. Veikiausiai nestabilios psichikos užpuolikas sulaikytas. Be to, sužeista viena vienuolė.

Nicos meras Christianas Estrosis teigė intensyviosios terapijos skyriuje kalbėjęs su kunigu ir sužeista vienuole. Nepaisant dramatiško incidento, dvasininko būklė esą yra gera. Anksčiau neteistas užpuolikas kelis kartus dūrė kunigui 7 cm ilgio peiliu. Po atakos šoko ištiktiems tikintiesiems suteikta psichologinė pagalba.

Pasak Pajūrio Alpių departamento prefekto Bernard‘o Gonzalezo, užpuolikas buvo gydytas psichiatrijos klinikoje. Tačiau jis nebuvo žinomas kaip nusikaltėlis ar radikalizavęsis. Todėl pareigūnai kol kas nemano, kad tai galėjo būti ekstremistinis nusikaltimas.

Prieš pusantrų metų Nicoje iš Tuniso kilęs užpuolikas Dievo Motinos katedroje peiliu mirtinai subadė tris žmones. Ši ataka buvo įvardyta kaip teroro aktas.

Iš tų minčių išėjo V.Voidogaitės knyga "Ir tarp puodų vaikšto Dievas", kurią išleido leidykla "Alma littera". Nukryžiuotojo Kristaus seserų bendruomenės vienuolę, edukologę, katalikiško vaikų darželio "Mažutėliams" įkūrėją seserį V.Voidogaitę kalbina žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Viktorija, jūsų knygoje radau tokią frazę: "Raš̌ymas man yra tarzankė̇. Vogtas skrydis virš gyvenimo. Ne mano. Kai galiu, nerašau." Ar visada tokį jausmą savyje turėjote?

– Mes, žmonės, kiekvienas skirtingai mąstome. Aš mąstau žodžiais, bet kai reikia perteikti mintis, reflektuoti, juos užsirašau. Tai padeda susikaupti. Įprotis užsirašyti, rodos, visada egzistavo, nuo tada, kai išmokau rašyti. Vėliau, kai pradėjau vienuolės kelią, paaiškėjo, kaip vertinga užrašyti Šventojo Rašto eilutes, kurias įsidėjai į širdį. Tokiu, net fiziniu veiksmu, rodos, susieji Dievo žodį ir šiandieną. Užrašytas žodis tarsi tampa pirmuoju veiksmu, skatinančiu ne tik mąstyti, planuoti, bet ir veikti.

Knyga "Ir tarp puodų vaikšto Dievas" surinkta iš mano įrašų socialiniame tinkle feisbuke. Juos pradėjau draugų paraginta: "Nagi, Viktorija, pasidalink, ką mąstai per pusvalandį, kurį skiri Dievo žodžiui apmąstyti." Iš pradžių tik jiems siųsdavau improvizuotas apmąstymų santraukas, be lietuviškų raidžių, kartais be taškų ir kablelių. Net ir tokį suvalgydavo ir prašydavo: "Duok dar!" Paskui keletą minčių įkėliau į feisbuką, paaiškėjo, kad jos patinka ne tik mano draugams, atsirado sekėjų.

– Tikra jų griūtis! Kaip manote, ką žmonės juose randa, kas juos kabina tuose tekstuose?

– Reikėtų klausti žmonių. Aš juk tekstą parašau, paleidžiu ir jis gyvena savo gyvenimą, galbūt net kiekvienam kalba skirtingus dalykus. Ačiū Dievui, kad yra kas juos skaito! Pasakysiu tiesą: aš tos knygos nenorėjau, specialiai nerašiau. Jei būčiau rašiusi, rimčiau į darbą būčiau žiūrėjusi, labiau susikaupusi. Dabar knygoje nugulė išvogtos minutės, karštas tas tekstas dar, toks iš širdies ištrauktas angliukas ir padėtas. Kas nori, ateina, pasišildo. Bet literatūra jo niekaip negali vadinti... Esu ne autorė, esu sakytoja.

Kiekvieną kartą atsidarydama feisbuką ir palikdama įrašą savo sienoje aš negalvojau: štai, šitas geras, mano skaitytojams, mano draugams, sekėjams labai patiks. Tiesiog dalijuosi, kuo gyvenu. Ir jei kažkam tinka, tai tinka. Būna, kartais sako: "Ne, ne, mums čia, žinai, ne!" Puiku! Juk nerašai teksto, kuris tiktų visiems. Rašai, kas guli širdy, o ji – ne penki eurai, kurių ir turtingas, ir vargšas neišmes. Būna, pasipiktina žmonės, atsitraukia. Pastaruoju metu daug kam nepatiko mano kalbos apie pabėgėlius. Tačiau mano tikslas nėra patikti, mano tikslas – atiduoti, ką atsinešiau iš maldos. Į tiesą nepretenduoju, bėgant metams ir pati augu, keičiuosi. Draugai, kurie skaito, turi galimybę matyti mano augimą. Kartais pasiginčyti. Kartais tiesiog atsitraukti.

Patogu: minkšti viršeliai ir nedidelis knygos formatas tarsi pritaikyti kasdienei rankinei, o knygos viduje – dienos klausimai, į kuriuos mes taip dažnai nerandame atsakymų. / Leidėjų nuotr.

– Dievas vaikšto tarp puodų. Arba – kotletas Dievui. Jūsų knygos skyrių pavadinimai tokie kasdieniški, tarsi visiškai nederantys su tuo, kuris aukštai ir kuris sprendžia mūsų likimus. Kas jam tie mūsų kasdieniai reikalai?!

– Knygos pavadinimas – beveik tiksli Bažnyčios mokytojos Teresės Avilietės citata. Buvo laikas, kai Teresė savo maldoje išgyveno visišką sausrą. Ir, štai, vieną dieną, ruošdama pietus, staiga pajuto stiprų ryšį su Dievu, jos maldos buvo atgaivintos. Ji sakė: "Štai ir tarp puodų vaikšto Viešpats."

Ir tikrai, mes ne visada surandame Dievą, labai dažnai mus suranda jis pats. Net tada, kai kepame kotletus, kiekvieną dieną. Matyt, gyvenimas su Dievu ir yra Dievo svajonė būti su žmogumi, kai jis kepa kotletus. Ne įsitempus, štai, dabar Dievulis mane stebi, bet artimoje draugystėje, jaukioje meilės tyloje. Aš manau, kad vienas kitą mylintys žmonės juk ne visą laiką turi kalbėtis, vienas kitą nuodugniai tyrinėti. Kur kas svarbesnis bendras gyvenimas vienas kito artumoje. Toks turėtų būti ir mūsų gyvenimas su Dievu – paprastas ir artumoje. Mano knygos pavadinimas apie tai labiausiai ir kalba.

– Ar jūs kartais irgi meldžiatės tarp puodų?

– Melstis galima visur. Tai nereiškia, kad visada tai daryti reikia įtemptai. Svarbu būti mylinčio Dievo artume. Ir ne jam reikia, kad ten būčiau, o man. Aš tarp puodų, o taip, būtinai pasimeldžiu, nes labai prastai gaminu. Verda sriuba, pasimeldžiu, kepa pyragas – irgi. Bet daugiausia meldžiuosi savo kelionėse. Automobilio nevairuoju, važinėju autobusu ar vaikštau pėsčiomis. Ir tai puikus laikas melstis. Nebent kas nors mano vienuolės drabužį pamatęs užkalbina.

– Būna taip? Autobuse?

– Abitą mes nešiojame beveik visada. Šis drabužis – tarsi ženklas, kad galima prie mūsų prieiti ir pakalbėti. Arba apspjauti. Taip irgi būna...

– Yra taip buvę?

– Aha. Nes bažnyčioje, matyt, žmogus patyrė skausmą, pažeminimą. Aš juk suprantu, kad ne ant manęs, Viktorijos, spjovė... Dievas mus pasiekia visokiais būdais ir kartais supranti, kad turi žmogaus pagailėti ir jo atsiprašyti. Kai žmonės man pasakoja baisias patirtis mūsų bažnyčioje, sakau: "Aš labai labai atsiprašau." Turiu atsiprašyti, nes kiekvienas nešamės atgailos momentą už viską, kas įvyko. Ne tik tie, kurie nešioja abitus, visi krikščionys. Nesiginčysiu, nedangstysiu, neteisinsiu, nesakysiu, kad tai – ne mano kaltė, kad tai buvo prieš 50 metų. Tiesiog – labai labai atsiprašau.

– Kad visi Bažnyčios žmonės šitaip kalbėtų! Ar kartais nesijaučiate esanti Bažnyčiai nepatogi?

– Gali taip būti, bet ir Bažnyčia man ne visada patogi. Vieną dieną tiesiog supratau, kad visi mes esame silpni žmonės. Dievas į bažnyčią kartais irgi kviečia silpnus, norėdamas juos užauginti. Tokia yra jo pedagogika.

– Ar galite papasakoti, kaip susidraugavote su Dievu? Nuo kokio santykio viskas prasidėjo?

– Jokių stebuklų! Kiekvienas turi kokią nors stebuklingą istoriją, o aš neturiu. Ir man gaila! Norėčiau būti patyrusi kažką nepaprasto, turėčiau ką papasakoti, bet neturiu. Mano draugystė su Dievu įvyko per vaikus. Vienuoliai saleziečiai pakvietė savanoriauti vaikų stovykloje. Dirbdama su įvairaus amžiaus vaikais supratau, kad tai, kas vyksta jų ir mano pačios gyvenime, yra nuostabūs dalykai. Be jokios abejonės, visa tai – Dievo veikimas. Dievas daro savo darbą ir tada, kai mėtome kamuolį, ir kai visi kartu mokomės valytis dantis. Taip paprastai, aiškiai... Po tos stovyklos pagalvojau, gal man vertėtų su Dievu susitaikyti? Po daugybės metų nuėjusi išpažinties pajutau gydantį Dievo veikimą. Ne, ne tokį, kai žemė dreba po kojomis, o ramų, tylų, lopantį širdies skyles, po vieną ląstelę atgaivinantį ir širdį, ir kūną.

– Daugelis iš mūsų turbūt tikimės vieną dieną išgirsti Dievo balsą. Gražiai rašote: "Eiti į savo tylą ir leisti Dievui kalbėti..."

– Pirmiausia mums reikėtų suprasti, kad negalime kontroliuoti Dievo, negalime jo išsikviesti jokiais burtažodžiais, net ir ilgomis savo maldomis. Jis – laisvas ir jau tikrai nešoka pagal mūsų dūdelę. Bet kartu toje laisvėje jis palieka ir mus. Meldžiamės ne todėl, kad Dievas mums kalbėtų, meldžiamės, kad patys sustotume, užsičiauptume ir galiausiai išgirstume save. Kad įsidėmėtume akimirką, tikrovę, kurioje šiuo metu gyvename. Ir kai viskas pagaliau nurimsta, kai baigiame maldą, kai išeiname iš tylos, gauname atsakymus. Aiškius sprendimus, kas mums geriausia šioje situacijoje.

Dievas nėra raminanti mamytė, kuri tiesiog apkabina. Taip, jis nuramina, apkabina, paguodžia, bet kartu leidžia augti, eiti patiems į priekį. Dievas yra labai geras tėvas, nori, kad būtume savarankiški, tačiau visada eina greta. Myli, rūpinasi.

Šių dienų pasaulyje informacija dažnai mus pasiekia per pojūčius. Per labai aštrius pojūčius. Štai, neseniai Bondą žiūrėjau, siaubingas garsas, nuo kurio net ausis prisidengti norisi. Bet kuo aštresni pojūčiai, tuo labiau sužadinama mūsų rega, klausa, kartais netgi uoslė. Dievas taip neveikia, jis nėra tas, kuris daro įspūdį ar rengia šou pasirodymą. Jis gyvena su mumis kiekvieną dieną, mūsų namuose. Ir pagalvokime, kada geriausiai jaučiamės? Kai grįžtame namo ir viskas baigiasi – įspūdinga kelionė, triukšmingas vakaras ar koncertas. Dievas tam tikru būdu yra mūsų namai. Su juo susitinkame, kai grįžtame į savo širdį, į savo tylą.

Pagalvokime, kada geriausiai jaučiamės? Kai grįžtame namo ir viskas baigiasi – įspūdinga kelionė, triukšmingas vakaras ar koncertas. Dievas tam tikru būdu yra mūsų namai.

Kartais aš jį kalbinu, o jis kažkodėl nekalba. Ir tikrai nežinau, kodėl, juk nekontroliuoju – nekalbi, tai nekalbėk. Šiandien, pavyzdžiui, užuot gavusi atsakymą į savo klausimą, gavau labai aiškų klausimą – Viktorija, ar tau tikrai to reikia? Pagalvojau ir nusprendžiau – nereikia.

– Taip gražiai dėstydama mintis turbūt gaunate daugybę pasiūlymų skaityti paskaitas, susitikti su žmonėmis, gal net tapti dvasine vedle, mokytoja. Kaip jums pasiseka išlaikyti savo sielos ramybę?

– Aš turiu aiškų suvokimą, kas esu ir kas tikrai nesu. Šis suvokimas irgi, matyt, yra maldos vaisius. Žinau, kad nesu ir negaliu būti dvasios mokytoja, ir ramu. Pastaruoju metu man dažnai skambina žurnalistai, klausia ir apie knygą, ir apie pabėgėlius, kuriuos mes ėmėme globoti. Laimė, turime šio projekto koordinatorių Bartą, kuris visus interviu perima, visose laidose dalyvauja, į visus klausimus atsako, tad nereikalinga šlovė nuo manęs nukrito ir aš dar turiu šiek tiek laiko miegui. O jis būtinas, kaip ir malda. Vienu metu buvau pajutusi, kad nustojau melstis, tik lakstau visur ir mokau kitus, kaip tai reikia daryti. Šizofrenija kažkokia! Tada nusprendžiau: renkuosi ne mokyti kitus apie maldą, o melstis. Jei galiu dalyvauti kokioje nors programoje, dalyvauju, bet per maldos laiką meldžiuosi. Dar yra mūsų darželis, vaikai ir tėvai, kurie visada – prioritetas, taip pat ir pabėgėliai, apie kuriuos galvoju dieną ir naktį. Ir jei mane kviečia šeštadienį kalbėti apie pabėgėlius, aš renkuosi ne apie juos kalbėti, o pas juos važiuoti. Matyt, man jau ne tiek mažai metų, nebegundo taip stipriai blizgėti, užuot darius tai, ką privalau daryti.

– Labai norėjau paklausti apie pavojų sublizgėti. Rodos, tai visai nederėtų prie vienuolės įvaizdžio...

– Tie, kurie turi namus, bendruomenę ir šeimą, žino: savo aplinkoje žvaigždele nebūsi. Kuo ilgiau būni namie, tuo geriau pasimato tavo sielos tarakonai. Esu dėkinga savo seserims, kad jos laiko stipriai mane ant žemės, tai didžiausias darbas, kurį jos man gali atlikti. Aš negyvenu feisbuke, tai kanalas, kuriame galiu skleisti žinią apie tai, kad Baltarusijos miškuose miršta pabėgėlių vaikai.

Ant žemės mane laiko ir kasdieniai reikalai, paprasti darbai. Man patinka plauti grindis, nes netrunki pamatyti rezultatą. Esu laiminga, galėdama paguosti verkiantį vaiką, nes tai – mano pareiga. Gerai žinau: kol esu Dievo rankoje, esu įrankis, bet reikia nepriprasti, nes jis vieną įrankį gali padėti ir paimti kitą. Dar man labai padeda tai, kad esu bendruomenės dalis. Ir kartais, kai mane kur nors kviečia, vietoj savęs siūlau seseris. Gal jos ne taip plačiai žinomos, bet daug šaunesnės ir smarkesnės už mane. Tuos darbus pasidalyti ir yra pašvęstojo gyvenimo vaisiai.

– Mintys, kurias paleidžiate socialiniuose tinkluose, o ir savo knygoje žmonėms, yra labai artimos. Gal kad kalbate paprastai, aiškiai, kasdieniškai – tarsi pati tikriausia nuomonės formuotoja. Ar tai irgi būdas priartinti žmones prie Dievo ir savęs?

– Taigi visi toje pačioje Žemėje gyvename. Matome tuos pačius žmones, knygas tas pačias skaitome, filmus tuos pačius žiūrime. Kartais draugai man skiria savo laiką ir mes einame į kiną. Žiūrėjau filmą apie Džeimsą Bondą ir yra ten apie ką pagalvoti, nors, tenka pripažinti, tas filmas nėra geriausia Bondo versija (juokiasi). Man atrodo, pašvęstasis gyvenimas, vienuolinis gyvenimas ir yra būti kartu su žmonėmis, bet toje kasdienybėje pamatyti Dievą. Ne dirbtinai jį pritraukti prie Bondo arba prie daktaro Hauso. Beje, Hausas yra visiškas agnostikas, bet ir iš jo yra ko pasimokyti. Kartais prisimenu jį ir paminiu savo tekste, bet niekada – specialiai. Mano rašymai – spontaniški, neturiu talento imti ir panaudoti ten, kur reikia. Bet gal dar išmoksiu...

– Ar yra taip nutikę, kad žmogus, paskaitęs jūsų tekstą ar su jumis pakalbėjęs, staiga įtikėtų? Arba padėkotų, kad parodėte jam kelią?

– Jeigu iš tikrųjų žmogus sutiko Kristų per mano tekstą arba per susitikimą su manimi, jis nesustoja, eina artyn prie Kristaus. Na taip, gal prisimena, gal sako: "Ačiū, štai tada pasimeldei ir tikrai įvyko nuostabus dalykas." Dažnai vaikų negalinčios susilaukti moterys prašo, kad už jas pasimelstume. Paskui gauname laimės pilnas nuotraukas ir padėkas už gerą maldą. Bet juk aš nieko nepadariau, kad žmogus atsirastų! Mamos dalijasi džiaugsmu, ir aš džiaugiuosi iki graudumo su jomis kartu, kad Dievas paskolino žmogų mamai užauginti.

Man atrodo, kad yra pavojinga imtis atvertimo misijos. Vertingiau Dievą liudyti savo gyvenimu. Tikriausiai atsiras ir daugiau tokių, kurie pamėgins taip gyventi. Ir jei jie sutiks Kristų, tikrai nebežiūrės atgal, į įrankį. Tokia yra Dievo malonė ir dovana.

Povandeninio laivo užgrobimas

Po teismo dar Vilniuje, vežant iš Lukiškių kalėjimo į geležinkelio stotį, N.F.Sadūnaitę įgrūdo į atskirą narvą specialiame kaliniams vežti skirtame automobilyje, kur sėdėjo ginkluotas sargybinis.

Į tą pačią mašiną prigrūdo ir daugiau kalinių, visi jie buvo kriminaliniai.

Jie labai stebėjosi, ką tokia gležna ir jauna mergina galėjo padaryti, kad taip kruopščiai saugoma.

„Tie kaliniai man šaukė, kad patys yra teisti – vienas keturis, kitas septynis kartus, bet jiems neteko matyti, kad būtų kas nors taip saugomas kaip aš. Jie manęs klausė, ką aš tokio padariau. Kaip tik tuo metu lietuviai buvo užgrobę lėktuvą, tai aš jiems spontaniškai ir atšoviau: „Povandeninį laivą užgrobiau!“ Kaip pakilo mano autoritetas tarp jų. Paskui, kai mus atvežė į paskirstymo punktą, pro mane praeidamas toks kalinys tyliai paklausė, ko man reikėtų, pasakiau, kad voko su pašto ženklu, popieriaus ir pieštuko“, – teigė N.F.Sadūnaitė.

Kovotoja: N.F.Sadūnaitės fotografija, daryta Vilniuje apie 1970–1973 m., kai ji jau buvo aktyviai įsitraukusi į antisovietinę veiklą. (Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fondų nuotr.)

Kaip išsiųsti laišką?

Ir netikėtai ji visa tai gavo. Politinė kalinė labai džiaugėsi, kad buvo pasodinta į vienutę, kur galėjo rašyti.

N.F.Sadūnaitė atkūrė savo kalbą, kurią sakė teisme, ir išguldė ją tame popieriuje.

„Parašyti parašiau, tačiau, kam siųsti? Jokio adreso neturiu. Kaip visada panašiose situacijose, ėmiau melstis ir laukti Viešpaties malonės“, – prisiminė tuometė kalinė.

N.F.Sadūnaitė teisme buvo atsisakiusi advokato, kadangi gynėsi pati, jai leido susipažinti su byla.

Aš prieš juos į kovą stoju Viešpaties vardu ir aš laimėsiu.

Byloje moteris pastebėjo, kad buvo įrašyta nemažai asmenų, kurie turėjo tam tikrą ryšį su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidyba.

Prie tų žmonių pavardžių buvo įrašyti ir jų namų adresai, pažymėta, kad jų korespondencija iš pašto paimama.

N.F.Sadūnaitė suprato, kad bet koks tų žmonių susirašinėjimas yra sekamas ir skaitomas KGB darbuotojų. Tad jiems siųsti kategoriškai negalima.

„Rašyti tiems žmonėms buvo tas pats, kaip tiesiai siųsti adresu V.Lenino g. 40 (buvę KGB rūmai, dabar Gedimino pr. esantis Okupacijų ir laisvės kovų muziejus – A.D.). Taigi nebuvo kam siųsti tų mano raštų. Beliko tik melstis“, – pasakojo N.F.Sadūnaitė.

Kalinė: N.F.Sadūnaitė Valstybės saugumo komiteto (KGB) tardymo izoliatoriuje Vilniuje 1974 m. rugpjūčio 30 d. (Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.)

Maldos buvo išklausytos

„Po kurio laiko mane uždarė į kamerą su tokia čigoniuke. Neklausinėjau, už ką ir kaip ji čia pakliuvo. Ji buvo beveik mano ūgio, tad jai pasiūliau pasiimti mano drabužių, vis tiek juos būtų atėmę, nes kalėjime griežto režimo kaliniams duota dryžuotus rūbus“, – prisiminė N.F.Sadūnaitė.

Taigi mergaičiukė mielai priėmė N.F.Sadūnaitės pasiūlymą. Mergina paėmė rūbus ir paklausė, kuo galėtų už tai atsilyginti.

„Sakau, nieko nereikia. Bet staiga prisiminiau ir klausiu jos: „Ar tu Vilniuje pažįstamų čigonų turi?“ Ji man atsako: „Nepatikėsi, bet turiu.“ Paprašiau, kad ant voko užrašytų savo pažįstamo tautiečio pavardę ir jo adresą. Paprašiau, kad ji savo ranka ant mažo lapelio užrašytų, kad, kai gaus šitą laišką, po 23 val. (kad nepataikytų kratos metu), nuneštų ir atiduotų adresatui į rankas. Mergina užrašė adresą, į voką įdėjo raštelį. Užsikišau tą voką už savo palaidinės ir galvojau, ką daryti toliau“, – pasakojo N.F.Sadūnaitė.

Anot buvusios politinės kalinės, vežant iš vieno kalėjimo į kitą, nuogai nebeišrengdavo, tad tikimybė, kad pastebės voką, buvo nedidelė.

„Labai greitai tą čigoniukę iškėlė, apie ją daugiau nieko nežinau. Vėl likau viena. Atėjo sargybinis išvesti mane pasivaikščioti. Nustebau, kad vienas, nes net į tardymą ar pasivaikščiojimą mane visuomet lydėdavo trys kareiviai. Jie patys vienas kitą sekdavo, kad tik neperduočiau kokio laiško į laisvę, nekalbėčiau su jais. Todėl iškart klausiau, kodėl jis vienas, nes turėjo būti trys? Tai jis man pasakė, kad anie jo draugai pagiringi nuėjo paieškoti ko nors išgerti“, – kalbėjo N.F.Sadūnaitė.

Praeitis: toje kameroje, kurioje kalėjo N.F.Sadūnaitė, šiandien įrengta Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus ekspozicija. (S. Žiūros / Fotobanko nuotr.)

„Geresnio šanso nebus“

Kalinė suprato, kad kitos tokios progos perduoti laiško į laisvę su savo kalba teisme nepasitaikys.

Ir ji išdrįso sargybinio paprašyti, kad įmestų laišką į pašto dėžutę.

„Už tokį patarnavimą ypatingai pavojingam valstybiniam nusikaltėliui grėsė 15 metų kalėjimo, bet jis sutiko paimti laišką. Padaviau, jis įsikišo voką į vidinę kišenę. Po pusvalandžio sugrįžo kiti sargybiniai, parvedė mane į kamerą. Nežinojau, ar tas laiškas pasieks adresatą, nes Vilniuje toks bandymas nepavyko, kareivis jį atidavė „broliams kagėbistams“. Suprantu jį, tuomet buvo liudininkų, jis negalėjo kitaip pasielgti“, – teigė N.F.Sadūnaitė.

Sovietai labai bijojo, kad tai, ką tikėjimo kalinė kalbėjo teisme, nepakliūtų į viešumą.

Tad ją labai skubiai išvežė į griežto režimo kalėjimą Mordovijoje.

Bandė gundyti laisve

Kai N.F.Sadūnaitę nuvežė į Mordoviją, nepraėjo nė dvi savaitės, ją iškvietė pas lagerio viršininkę, nes pasakė, kad „jos aplankyti atvažiavo lietuviai jaunikiai“.

„Ateinu į viršininkės kabinetą vilkėdama šimtasiūle dryžuota suknia ir avėdama kerziniais batais. O ten tokie vyrukai buvo, jie eina manęs link ir sako lietuviškai – mes atvažiavome tavęs parvežti namo. Mes panaikiname tuos šešerius metus nelaisvės, ir važiuosi į Vilnių laisva. Tik yra viena maža sąlyga. Pasakyk, kaip sugebėjai perduoti savo teismo kalbą į laisvę. Jų smalsumas suprantamas, nes ten jokių stebėtojų nebuvo. Niekas, be teisėjų, penkių kagėbistų ir šešių sargybinių, kurie mane saugojo, tos kalbos negirdėjo“, – pasakojo N.F.Sadūnaitė.

Ir tada Nijolė suprato, kad ir kareivis, ir čigonas savo žodį ištesėjo.

„Man kaip akmuo nuo širdies nukrito. Iš tų atvykėlių sužinojau, kad tas laiškas pasiekė laisvą pasaulį. Aš jiems sakau, žinote, man čia labai patinka, visai neturiu jokio noro niekur važiuoti, pasilieku lageryje“, – sakė moteris.

Istoriją sužinojo grįžusi

N.F.Sadūnaitė, nepaisant viliojimų sugrąžinti laisvę, neišdavė tų žmonių, kurie jai padėjo. Tik grįžusi po visų kalėjimų ir tremčių, po šešerių metų, sužinojo, kaip jos kalba pasiekė adresatą ir galiausiai buvo išspausdinta „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“.

„Dabar ta gydytoja jau mirusi, ji buvo religinga, bažnyčioje lankėsi, bet su „Kronikos“ leidimu ir platinimu nieko bendra neturėjo. Tiesa, ji irgi neišvengė nei kratos, nei tardymų. Ji man ir pasakojo, kad vieną vakarą beveik prieš vidurnaktį apsireiškė vėlyvas svečias. Ji pravėrė duris, o ten – senas čigonas, barzda iki liemens, ir jis kiša jai į rankas laišką. Ji labai išsigando provokacijos ir nenorėjo to laiško imti. Tas pradėjo aiškinti, kad nieko blogo jai nelinki, tik paprašė, kad pažiūrėčiau į tą laišką“, – prisiminė N.F.Sadūnaitė.

Gydytoja atvertė jį ir iškart pažino Nijolės rašyseną, nes ji kurį laiką pas ją sekretoriavo.

Labai apsidžiaugė, dėkojo žmogui, perdavusiam šią svarbią žinią iš kalėjimo.

Gydytoja žinojo, kur tą laišką perduoti toliau, tai ji padarė dar tą pačią naktį.

Taip N.F.Sadūnaitės kalba teisme, po jo praslinkus vos keliems mėnesiams, buvo išspausdinta „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 17 numeryje.

„Dar per tardymus tiems KGB tardytojams vis kartojau, kad jie pralaimės. Jų buvo milijonai, aš prieš tą baisingą armiją kaip koks Dovydas – vienui viena, net akmenuko neturėjau, jie mano kryželį nuo kaklo nutraukė, rožančių sudraskė, bet aš jiems kartojau, kad aš prieš juos į kovą stoju Viešpaties vardu ir aš laimėsiu. Jie vis klausdavo, iš kur ta ragana atsirado? Paskui sužinojau, kad mano kalbą skaitė ir per Vatikano radiją. Ir tai neapsiėjo be pasekmių mano tardytojams, bet aš už juos ir šiandien meldžiuosi, nes jie nežinojo, ką darė, jiems nebuvo duota ta malonė“, – šypsojosi politinė kalinė, vienuolė, sesuo N.F.Sadūnaitė.

Ko bijojo KGB?

N.F.Sadūnaitė buvo suimta 1974 m. rugpjūčio 27 d.

Kratos metu pas ją buvo rastas rašomąja mašinėle perrašomas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 11-asis numeris.

Parengtinio tardymo metu N.F.Sadūnaitė atsisakė ką nors parodyti, todėl tardytojai grasino ją uždaryti į psichiatrijos ligoninę.

Du mėnesius jai nebuvo leista perduoti maisto.

1975 m. sausio pabaigoje N.F.Sadūnaitė parašė prokurorui skundą, protestuodama prieš tardytojų savivalę, grasinimus psichiatrijos ligonine.

1975 m. birželio 16 d. LSSR Aukščiausiasis Teismas pradėjo nagrinėti N.F.Sadūnaitės bylą, procesas buvo uždaras.

Po liudijimo liudininkai būdavo išvaromi iš teismo salės, kad negirdėtų teismo proceso.

N.F.Sadūnaitė į teismo klausimus neatsakinėjo.

„Kadangi ne aš, o jūs esate nusikaltėliai, kurie laužote elementariausias žmogaus teises, garantuotas įstatymais, Konstitucija ir Visuotine Žmogaus teisių deklaracija, ir ginate melą, prievartą bei smurtą, nes, apšmeižę ir nuteisę nekaltus žmones, kankinate juos kalėjimuose ir lageriuose, į bet kokius teismo klausimus, kaip ir per tardymą, neatsakinėsiu, tuo protestuodama prieš šią bylą“, – pareiškė teisiamoji.

N.F.Sadūnaitė atsisakė advokato ir gynėsi pati, ginamoji jos kalba, taip pat paskutinis žodis teisme turėjo šokiruoti KGB veikėjus savo drąsa ir kova už tikėjimo laisvę.

Todėl nenuostabu, kad jiems labai rūpėjo, kaip ši moteris pergudravo visą armiją agentų. ir tai, kas vyko jos teisme, sugebėjo prasmukti pro geležinę uždangą.

„Kovoti už žmogaus teises gyvenime – kiekvieno šventa pareiga. Džiaugiuosi, kad man teko garbė pakentėti už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, kurios teisingumu ir reikalingumu aš įsitikinusi, ir tam liksiu ištikima ligi paskutinio atodūsio. Tad leiskite įstatymus, kiek tik jums patinka, bet pasilaikykite juos sau. Reikia atskirti tai, kas parašyta žmogaus, nuo to, kas įsakyta Dievo. Mokestis Cezariui yra likutis nuo mokesčio, sumokėto Dievui. Svarbiausia gyvenime išlaisvinti širdį ir protą nuo baimės, nes nuolaidžiauti blogiui yra didelis nusikaltimas“, – taip teisme kalbėjo N.F.Sadūnaitė.

Biografijos faktai

N.F.Sadūnaitė gimė 1938 m. liepos 22 d. Kėdainių apskrityje, Dotnuvos miestelyje.

1955 m. baigė vidurinę mokyklą, 1956 m. įstojo į pogrindinį Švč. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolyną Panevėžyje.

Jau nuo 1970 m. pateko į KGB akiratį, perspėta dėl antisovietinės veiklos. Tais pačiais metais įstojo ir baigė medicinos seserų kursus, dirbo Vilniaus kūdikių namuose.

Pradėjus leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, tapo viena aktyviausių talkininkių: rinko ir tikrino informaciją apie tikinčiųjų persekiojimą Lietuvoje ir už jos ribų, spausdino ir platino „Kroniką“, vežė į Maskvą, kad būtų persiųsta į JAV.

1974 m. suimta bespausdinant 11-ąjį leidinio numerį.

1975 m. birželio 17 d. LSSR Aukščiausiojo Teismo nuteista trejiems metams griežto režimo lagerio ir trejiems metams tremties.

Teismo metu pasakyta kalba per pogrindinę Lietuvos ir Maskvos spaudą plačiai pasklido Vakarų žiniasklaidoje.

Buvo kalinama Pskovo, Gorkio ir kituose kalėjimuose kartu su kriminalinėmis kalinėmis. Bausmę atliko Mordovijos griežto režimo moterų lageryje.

Lageryje kovojo už kalinių teises, badavo protestuodama prieš žiaurų elgesį su politiniais kaliniais, dvasiškai ir materialiai paremdavo kartu kalinamas moteris iš įvairių SSRS vietovių.

Grįžo į Lietuvą 1980 m.

Nors buvo KGB akiratyje, tęsė nutrauktą darbą – daugino ir platino „Kroniką“, vežė pogrindžio spaudą ir kitą informaciją į Maskvą, iš kur padedant rusų disidentams ši spauda patekdavo į Vakarus.

Tačiau nuo 1982 m., stebuklingai išvengusi KGB pasalos, buvo priversta penkerius metus slapstytis.

Penkerius metus besislapstydama Lietuvoje, Maskvoje ir kitur, toliau bendradarbiavo leidžiant ir platinant „Kroniką“.

1983 spalio mėn. kartu su „Kronika“ N.F.Sadūnaitė perdavė į Vakarus savo prisiminimų užrašus, kurie buvo platinami, o 1985 m. JAV išleisti atskira knyga „KGB akiratyje“.

1987 m. perdavė į Vakarus atsiminimų knygelę, pavadintą „Gerojo Dievo globoje“. Abi knygelės buvo išverstos į septynias kalbas.

1987 m. kartu su Petru Cidziku, Vytautu Bogušiu ir Antanu Terlecku oficialiai informavo Vilniaus miesto valdžią, kad 1987 m. rugpjūčio 23 d. ruošia Ribentropo-Molotovo paktui atminti skirtą mitingą. Mitinge pasakė kalbą.

Praėjus kelioms dienoms, KGB dirbę asmenys, prievarta įsisodinę į automobilį, 30 valandų Nijolę vežiojo po Baltarusijos miškus, tyčiodamiesi ir grasindami „nušauti ir čia pat užkasti“.

1988 m. vasario 15 d. buvo apspinduliuota neaiškios kilmės spinduliais, kurie jai pažeidė gyvybines funkcijas, teko ilgai gydytis.

1992 m. apdovanota Sausio 13-osios atminimo medaliu, 1998 m. – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 2018 m. sausio 13 d. gavo Laisvės premija.

Šaltinis: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras

Ordino sesuo André, kurios tikrasis vardas yra Lucile Randon, gyvena senelių namuose Pietų Prancūzijos Tulono mieste. Čia sausį kilo viruso protrūkis, užsikrėtė daugiau kaip 80 garbaus amžiaus jo gyventojų, tarp jų – sesuo André.

Senolė pasakojo net nejutusi, kad serga. Jai jokie simptomai nepasireiškė. Tuo tarpu kiti senelių namų gyventojai, anot vietos žiniasklaidos, sirgo sunkiau, septyni jų mirė.

1904 metų vasario 11 dieną protestantų šeimoje gimusi Lucile Randon tik būdama pilnametė pasikrikštijo kaip katalikė. Prie Vincentiečių ordino ji prisijungė perkopusi 40.

Vienuolė daugiau kaip tris dešimtmečius dirbo ligoninėje netoli Viši miesto ir čia rūpinosi našlaičiais bei senais žmonėmis.

Sesuo André nuo 2009 metų gyvena senelių namuose. Ji nebemato ir sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Interviu 115-ojo gimtadienio proga ji pasakojo apie 2018 metais mirusią savo dvynę seserį: „Ji mane šaukia, ji mane traukia. Melskitės už mane, kad gerasis Dievas neužlaikytų manęs per ilgai. Jis perdeda!“

Vyskupas Franco Mulakkalas (Frankas Mulakalas) į teismą Keralos valstijos Kotajamo mieste atvyko lydimas grupės šalininkų, po rytinių pamaldų.

Nors Katalikų Bažnyčią daugelyje šalių sukrėtė kaltinimai dėl seksualinių nusikaltimų ir prievartos, Franco Mulakkalas yra pirmasis Indijos dvasininkas, kurio atžvilgiu pradėtas teismo procesas.

Jėzuitų misionieriams vadovavęs vyskupas kaltinamas nuo 2014 iki 2016 metų vienuolę išprievartavęs kelis kartus.

F. Mulakkalis teisme kol kas nepadarė pareiškimo dėl savo kaltės, tačiau ruošdamasis teismui kaltinimus neigė. Jei bus pripažintas kaltu, griežčiausia vyskupui gresianti bausmė yra įkalinimas iki gyvos galvos.

Dvasininkas buvo suimtas praėjusių metų spalį, o vėliau paleistas už užstatą. Šeštadienį teismas pratęsė paleidimo už užstato galiojimą iki kito teismo posėdžio, suplanuoto sausio 6 dieną.

Keralos policija pateikė daugiau nei 100 puslapių apimties bylos ataskaitą, kurioje užfiksuoti vienuolių, kunigų ir kitų vyskupų pareiškimai.

Vienuolė skundą pateikė praėjusių metų birželio mėnesį, tačiau policija tyrimą pradėjo tik po trijų mėnesių. Tuo metu penkios vienuolės beveik kasdien rengdavo protestus prie valstijos Aukštojo teismo pastato.

Vienuolės kreipėsi į katalikų lyderius Indijoje ir Vatikane, kaltindamos Bažnyčios hierarchiją nerimtu požiūriu į bylą.

Jos sulaukė daugelio Bažnyčios atstovų kritikos, taip pat pranešė, jų šeimos buvo persekiojamos.

Ši byla padėjo Bažnyčioje garsiai prabilti apie vienuolių lytinį išnaudojimą.

Rajono policijos viršininkas Hari Sankaras (Haris Sankaras) sakė, kad vyskupui Franco Mulakkalui (Frankui Mulakalui) buvo pareikšti kaltinimai išžaginimu, neteisėtu laisvės atėmimu ir bauginimu.

Kaltinimus pareiškusi vienuolė, kurios vardas viešai neskelbiamas, sakė, kad į policiją nuėjo pernai, prieš tai daug kartų pasiskundusi Bažnyčios hierarchams. Galiausiai kitų vienuolių grupė pradėjo beprecedenčius viešus protestus, kurių metu reikalavo areštuoti F. Mulakkalą.

Vyskupas piktai neigė kaltinimus ir tvirtino, kad jie „neturi pagrindo ir yra išgalvoti“.

Vasario mėnesį popiežius Pranciškus pirmą kartą viešai pripažino, jog kai kurie kunigai ir vyskupai lytiškai išnaudoja vienuoles.

Stebina ir žavi

Ne tik baltas chalatas, bet ir baltas veliumas. Taip apsirengusi moteris Respublikinės Kauno ligoninės Neurologijos skyriuje patraukia dėmesį ir kelia nuostabą. Vienuolė?

"Tikrai taip. Esu sesuo Rafaela", – smulkutės moters veidą nušviečia plati šypsena, suteikianti drąsos toliau tenkinti smalsumą.

Taip, ji čia dirba. Jau ne vienas mėnuo. Ir sekasi jai puikiai.

"Labai simpatiška sesutė. Vaistus suleidžia, kateterį be skausmo įvedė. Antrąkart ligoninėje guliu, bet niekada nebuvau mačiusi, kad vienuolės čia dirbtų. Ji mėgsta savo darbą", – sako vienos palatos tarpdury sutikta ligoninės pacientė.

Jai, Laimai Kovaliovai, pritaria ir pro šalį einantis jaunas vyras, negalėjęs nepagirti tokios slaugytojos. Tiesa, jas ligoniai tebevadina seselėmis.

"Akivaizdu, kad ši seselė dirba iš širdies. Vaistus leidžia taip švelniai, kad miegantis nepabustų. Dėmesingumas ligoniui, atjauta – tai įgimti bruožai, medicina jai – pašaukimas", – įsitikinęs šiai seselei priskirtoje palatoje besigydantis Rolandas Sutkevičius.

Joanna neabejoja, kad atjauta, nuoširdumas, netgi šypsena gydo kaip ir vaistai.

Visuomet kone bėgte

"Mano palatos kaimynė išsirengė ir sėdi nuoga", – atėjusi į slaugytojų postą pranešė ligonė.

Sesuo Rafaela tvarkė dokumentus. Jau buvo po trijų – jos darbo laikas pasibaigęs, bet metė rašiklį ir paskui koleges nubėgo į palatą. Matydamas tai R.Sutkevičius pabrėžė, kad ji visuomet taip: ne vaikšto, o bėgioja.

"Joanna – nepaprastai šiltas žmogus. Eina, skuba, priklauso ar ne. Nuolat paklaus, gal padėti? Tokių žmonių reta", – grįžusi iš palatos apie kolegę, kurią vadina tikruoju vardu – Joanna, kalba Nida Rudaitienė.

Ir piktinasi, kai Joanną kartais net gydytojai pavadina vienuole.

"Tuomet sakau: ji turi vardą. Ji slaugytoja, seselė. Tikras vardas – Joanna. Pagal tikėjimą – sesuo Rafaela", – N.Rudaitienė su meile pasakoja apie kolegę ir jos seseris, pas kurias svečiavosi Joannos pakviesta.

Svečiavosi ne viena, su kitomis slaugytojomis, ir puikiai praleido vakarą: po šv.Mišių vaišinosi, žaidė protmūšį.

"Namo grįžau pakylėta, galva buvo šviesi šviesi. Vienuolyne labai gera aura, visos vienuolės labai nuoširdžios", – žavisi bendrosios praktikos slaugytoja N.Rudaitienė.

Svajonė ir pašaukimas

Joanna, arba sesuo Rafaela, – ne lietuvė, o lenkė. Atsiprašo, kad ne visai taisyklingai kalba lietuviškai. Gimusi Lenkijos pietuose, netoli Čekijos sienos, lietuvių kalba susidomėjo dar gyvendama tėvų namuose.

"Kaimynas, dirbęs universitete, mokėjo lietuviškai, ir aš iš jo gaudžiau kiekvieną žodį", – nusišypso.

Vienuole sumanė būti, sulaukusi 20-ies. Buvo baigusi mokyklą, įgijusi maisto technologės specialybę. Sprendimas pasirinkti visai kitą gyvenimo kelią, kalba atvirai, tėvų nenudžiugino, netgi nustebino. Bet dabar jie dukters pasirinkimą sveikina. Svarbiausia, kad Joanna yra laiminga.

"Tai mano pašaukimas, iš Dievo. Tarsi išgirdau kažkieno balsą: palik viską ir ateik. Ir palikau", – šypsosi sesuo Rafaela.

Šio sprendimo ji niekada nesigailėjo. Juolab kad dirba darbą, apie kurį, o ne vienuolyną, svajojo nuo vaikystės.

"Svajojau būti misioniere, pavyzdžiui, Afrikoje. Slaugyti ligonius – nuo vaikystės turėjau tokį troškimą", – pasakoja.

Ten, kur sunkiausia

Joannos svajonės išsipildė, kai ji tapo Šv.Elžbietos seserų kongregacijos seserimi.

Šventoji Elžbieta vadinama gailestingumo motina. Ji paskelbta šventąja, nes išsižadėjo viso savo turto, Vokietijoje įsteigė ligoninę, iki mirties rūpinosi sergančiaisiais.

Joanna, tapusi seserimi Rafaela, baigė slaugos studijas Lenkijoje. Dirbo senelių namuose. Kai kongregacijos vyresnybė pasiūlė važiuoti į Lietuvą, mielai sutiko. Iš pradžių dirbo Raudonojo Kryžiaus draugijoje, vėliau – slaugytojos padėjėja Respublikinės Kauno ligoninės Neurologijos skyriuje.

"Joanna panoro likti mūsų skyriuje. Susitvarkė darbo dokumentus ir pradėjo dirbti bendrosios praktikos slaugytoja. Mus sužavėjo jos ramumas, paslaugumas, noras kalbėti lietuviškai. Pacientus ir jų artimuosius žavi ne tik išvardytos savybės ir atliekamas darbas, bet ir jos vienuoliška apranga. Atsiliepimai apie ją tik teigiami", – darbuotoją apibūdino Neurologijos skyriaus vadovė Aistė Čikotienė.

Šis skyrius – vienas sunkiausių: ne vienas ligonis yra patyręs insultą, o kai čia patenka vėliau nei per pirmąsias tris ligos valandas – padariniai gali būti labai sunkūs ir nebepašalinami.

Vienuolės gali važiuoti atostogauti kur nori, mokytis ar dirbti, eiti į paskaitas. Kai kurios Rafaelos seserys studijuoja pedagogiką, dirba tikybos mokytojomis.

"Jaučiuosi kaip žuvis vandenyje, nes mūsų pašaukimas – būti prie ligonių. Juk per karą vienuolės eidavo gelbėti sužeistųjų. Mūsų kongregacijos seserys dirbo Jurbarke, finansavo psichiatrijos ligoninės Švėkšnoje statybą", – pasakoja sesuo Rafaela.

Empatija ir tikėjimas

Ji Lietuvoje jau treji metai. Gyvena vienuolyne Aleksote. Į darbą atvažiuoja kartu su Rokų parapijos klebonu, kuris kas rytą aukoja šv.Mišias vienuolyne.

Po darbo sesuo į savo namus, kurie yra vienuolynas, grįžta autobusu. Kai reikia, vairuoja automobilį, naudojasi visomis informacinėmis technologijomis. Medicininius dokumentus pildo lietuvių kalba. Nori ją išmokti dar geriau, jei ko nežino, pataria kolegės.

"Esu empatiška ligoniams", – bendrosios praktikos slaugytoja Joanna neabejoja, kad atjauta, nuoširdumas, netgi šypsena gydo kaip ir vaistai.

Ji įsitikinusi, kad gydo ir tikėjimas Dievą. Greičiau sveiksta tie, kurie meldžiasi ir už kuriuos meldžiamasi.

"Kasdien meldžiuosi už visą mūsų komandą ir už kiekvieną pacientą. Už sunkius ligonius meldžiuosi daugiau. Užsakau Mišias", – pasakoja sesuo Rafaela ir tvirtina, kad malda ir tikėjimas padeda nusiraminti, pasikliauti gydytojais, suteikia vilties pasveikti.

Slaugytoja ir vienuolė Dievo dovana vadina sunkių ligonių išgijimą, kai net medicina to nesitiki.

"Kodėl vienas išgijo, kitas – ne?" – klausia ir atsako, kad tai žino tik Dievas.

Ji pati sveikata nesiskundžia, sako esanti sveika, nebent retkarčiais, sušąlus, paskauda gerklę. Tuomet gali nueiti pas šeimos gydytoją. Ji dirba, todėl moka sveikatos draudimo mokesčius. Jei būtų tik vienuolė – juos sumokėtų kongregacija.

Apie gyvenimą ir mirtį

Joannos tėtis dar dirba, nors, kaip ir mama, jau pensinio amžiaus. Jei jie, neduok Dieve, susirgtų, dukra važiuotų jų slaugyti.

Pas tėvus Joanna praleidžia atostogas, o būdama vienuolyne bendrauja su jais telefonu, skambina kiekvieną sekmadienį. Su broliais, kurių turi du, susisiekia per skaipą, mesendžerį. Norėtų, kad artimieji atvažiuotų į Lietuvą. Vienuolyne yra kur apsistoti svečiams. Neseniai buvo atvykusi Joannos draugė su šeima. Kita draugė sulaužė įžadus, bet Joanna jos nesmerkia.

"Būti vienuole – tai pašaukimas", – pakartoja, ką jau yra sakiusi, ir paaiškina, kad tai neįkalina tarp keturių sienų.

Vienuolės gali važiuoti atostogauti kur nori, mokytis ar dirbti, eiti į paskaitas. Kai kurios Rafaelos seserys studijuoja pedagogiką, dirba tikybos mokytojomis. Tik jų namai – vienuolynas, ir Rafaelai po darbo užtrukus "Kauno dienos" redakcijoje vyresnioji pasiteiravo, ar viskas gerai, kodėl ji negrįžta įprastu laiku.

Poryt – Visų šventųjų diena. Negalėjome nepakalbėti šia tema. Sesuo Rafaela pabrėžia, kad lapkričio 1-oji skirta būtent šventiesiems pagerbti, paprašyti jų globos, užtarimo, o lapkričio 2-oji – Vėlinės, mirusiųjų atminimo diena, kai meldžiamasi už jų amžiną buvimą danguje. Rafaela su seserimis taip pat eis į kapines uždegti po žvakę ant mirusių vienuolių, senelių namų globotinių kapų.

"Nereikia bijoti mirties, jei tikime, kad gyvenimas su ja nesibaigia, jei žinome, kad einame į kitą šalį, ten, danguje", – drąsina sesuo Rafaela, dirbdama ligoninėje ne kartą stebėjusi akistatą su mirtimi, kai ligoniai iš jos išplėšiami arba iškeliauja į amžiną gyvenimą.

Ar Joanna, sesuo Rafaela, tuo tiki?

"Įrodymų nėra. Tik tikėjimas. Aš tikiu", – tvirtai ištaria jauna gležna moteris.

Ji neabejotinai laiminga.