Kodėl vieversys laikomas pavasario šaukliu?

„Kaip kodėl? Todėl, kad lietuviai buvo žemdirbiai ir jie stebėjo gamtą. Šiais laikais lietuviai tik feisbuką stebi, o anuomet visi laiką gamtoje leisdavo. Anksčiau vieversį lengviau pastebėti būdavo, tokiu metu dar laikydavosi sniegas“, – paaiškino Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys.

Tačiau parskridusio vieversio giesmės kol kas dar negirdėti.

„Sugrįžę vieversiai nečiulba porą savaičių. Jų giesmes galima išgirsti tik atšilus ir nušvitus saulei. Be kovo mėnesio neverta tikėtis vieversio giesmės. Skrisdami jie tik sučirškia. Jei kas pažįsta balsą, gali atpažinti. O tupintį vieversį sunku pamatyti“, – patikino V. Jusys.

Šiais laikais lietuviai tik feisbuką stebi, o anuomet visi laiką gamtoje leisdavo.

Ornitologas kėlė versiją, kad vieversius sunku pastebėti todėl, kad apskritai sumažėjo paukščių skaičius.

Kai kurių rūšių sumažėjo du ar net keturis kartus.

V. Jusys skaičiuoja, kad tik gervių padaugėjo šimtą kartų.

„Prieš 30–40 metų buvo skaičiuojama, kad turime tik 150 porų, o dabar skaičiuojame, kad peri 15 tūkst. porų. Būriais gervės grįžta tik tos, kurios nepilnametės. O poros grįžta atskirai. Ne, netyliai jos parskrenda, juk tuoktuvių metas“, – kalbėjo V. Jusys.

Aldonos Aleksėjūnienės nuotr.

Pempės turi sugrįžti kovo 19-ąją, o šiemet pempės grįžo jau vasarį.

„Reikia keisti Pempės dienos datą. Jau dvidešimt metų pempės anksčiau grįžta. Kovo 19-ąją kai kurios pempės jau būna kiaušinius sudėjusios“, – patikino V. Jusys.

Vieversys arba vyturys – vienas pirmųjų paukščių, sugrįžtančių į mūsų kraštą iš šiltųjų kraštų. Vieversys, kaip pavasario pranašas, dažniausiai parskrenda vasario pabaigoje.

Pirmasis dirvinis vieversys (Alauda arvensis) Ventės rago ornitologijos stotyje šiemet buvo sužieduotas dar gerokai prieš Vieversio dieną – vasario 15-ąją.

Lietuvoje dažniau sutinkamos dvi vieversinių šeimai priklausančios rūšys: lygutė (Lullula arborea) ir dirvinis vieversys.

Dirvinis vieversys Lietuvoje yra labai dažnas. Jis šiek tiek didesnis už žvirblį. Patino ir patelės kūno viršutinė pusė pilkai rusva, galva ir nugara išmarginta tamsiomis išilginėmis dėmelėmis.

Kūno apačia balsva, pagurklyje ir šonuose yra juodų taškelių. Sveria 38–44 g.

Gyvena pievose, dirvonuose, dykvietėse, dirbamuosiuose plotuose.

Lizdą suka iš sausų žolių stiebelių, šaknelių ar smulkių lapelių gilioje duobutėje ir gerai paslepia po žolių kuokšteliu.

Deda 3–6 pilkai žalsvus su nedidelėmis tamsesnėmis dėmelėmis kiaušinius. Išveda dvi vadas.

Minta vabzdžiais, miglinių augalų sėklomis, o rudenį ir ankstyvą pavasarį lesa augalų sėklas, šviežius lapus, daigų viršūnėles.

Paukštis aktyvus šviesiu paros metu, maloniai nuteikia jo čirenimas, girdimas nuo ankstyvo pavasario iki rugpjūčio vidurio.

Tautosakoje dirvinis vieversys vaizduojamas kaip pavasario skelbėjas, kviečiantis artoją į laukus, savo balsu žadinantis gamtą.

Atėjus krikščionybei, ši diena buvo sutapatinta su Šv. Motiejaus diena.

Šv. Motiejus buvo apaštalas, išrinktas į Judo Iskarijoto vietą. Krikščioniškoje tradicijoje jis laikomas stalių, dailidžių ir kalvių globėju.

Pirmuosius dirvinius vieversius ornitologai pastebėjo tik šią savaitę. Šių sparnuočių balsai išgirsti antradienį.

Lietuvos ornitologų draugijos stebėjimų duomenimis, tai vienas vėlesnių vieversio sugrįžimų.

Panaši situacija fiksuota 2011 ir 2013 m. Iš pateiktų duomenų galima spręsti, kad tai vėliausias dirvinio vieversio sugrįžimas nuo 2010-ųjų.

Senoliai manė, kad jei vieversys parskrenda anksčiau nei vasario 24 d., dar ilgokai bus šalta. Jei atplasnoja po vasario 24 d., pavasaris bus ankstyvas.

Sunku pasakyti, ar tokie spėjimai pasitvirtins šiais metais, nes kol kas pavasarinė šiluma labai nedrąsiai skinasi kelią į Lietuvą.

Kovo 4-ąją, Šv. Kazimiero dieną, buvo minima ir kovarnių diena. Tai sena lietuvių šventė, skirta pavasariui pašlovinti. Šiuo metu į Lietuvą parskrenda kovarniai, kovai.

Artėjanti kovo 9-oji buvo vadinama pavasario šauktuvėmis.

O štai kovo 10-ąją bus minima 40-ies paukščių diena. Sakoma, jog iki kovo 10-osios turi sugrįžti bent 40-ies rūšių paukščiai.

Senoliai tikėjo, kad jei šią dieną pašąla, šalnos laikysis dar 40 parų. Šią dieną šeimininkėms būdavo patariama iškepti 40 bandelių, kad vasarą javai gerai derėtų.

Kai kur, ypač Žemaitijoje, manyta, kad šią dieną reikia praleisti „savame lizde“, t. y. su savo šeima. Tikėta, kad, šią dieną kur nors toliau iš namų išvažiavus, užsitrauksi nesutarimą su saviškiais ir su kaimynais.

Aš sakyčiau paprastai – esame dar gana šaltoje žiemoje, bet ir pavasario priešaušryje. Juk gali taip būti gamtoje, ne tik poezijoje? Nes gamta ir yra arčiausiai poezijos. Ypač kai taip ją nori suprasti.

Diena jau trunka daugiau kaip 10 valandų. Nuo Kalėdų laukimo meto, pačių trumpiausių dienų, ji tapo ilgesnė net trejetu valandų. Taigi, ko jau ko, bet šviesos turime pastebimai daug... Šviesa, o ne oro temperatūra yra visų pavasario ženklų ir procesų variklis, tai ji kuria kitokias sąlygas mums ir visai gamtai.

Šiandien yra pirmoji pavasario šventė – Vieversio diena.

Mes negalime teigti, kad šį rytą ir šiandien, keliaudami gamtoje, jūs būtinai girdėsite čirškaujančius vieversiukus. Dar per daug snieguota, tad jie gali dar neskubėti, nes laiko sugrįžti, pailsėti, atsigauti ir pradėti rūpintis lizdais dar turi. Tačiau iš tikro šiandien – dar žiemos metais, kai kada vasario 24-oji dar būna speigų ir pūgų laikas, todėl gali kilti klausimas, kodėl vieversiui sugrįžimo šventė skirta taip anksti?

Manau, kad net patys vieversiai į tokį klausimą neatsakytų. Tuo labiau kad dažniausiai jie grįžta vėliau – kai gamta leidžia. Tačiau gali būti, kad skaičiuodami laiką buvome susipainioję mes patys – juk Julijaus kalendorius, kurį turėjo „išpažinti“ Rusijos imperijos okupuoti kraštai, vėluoja pora savaičių. Jeigu iš tikrųjų kalendorius viską skaičiavo taip vėlindamas, tada klausimų lyg ir neturėtų būti...

Tačiau dabar viskas pasikeitė... Na, ne kalendoriai, bet gamtos ciklai. Ir patys paukščiai savo nuostatas pakeitė, jiems grįžti sąlygos randasi labai anksti. Kodėl jie turėtų tuo nesinaudoti?

Didžiausias traukos centras – atviri, banguojantys vandenys, kuriuose matome antis, gulbes, dančiasnapius. Daug kur gulbių poros jau pasirinko vietas lizdui – dažniausiai tas pačias, kaip ir pernai. Dabar jos iš čia nesitrauks. Net jeigu ir sugrįžtų žiema, gulbės bus tvirtos – stovės ant ledo, kentės pūgą. Galbūt nukeliaus į gretimą properšą... Mums kils klausimas: o kuo jos maitinasi, ką lesa? Atrodo, kai širdyje tokios nuotaikos, lesalas nelabai būtinas...

Panašiai elgiasi ir lapės. Jų pasaulyje ruja, taigi – vestuvės, o kai jautiesi esąs toks svarbus, niekas kitas nerūpi. Net žmonės... Dabar lapės prarado budrumą, sakyčiau – bet kokią nuovoką.

Per daug stebėjimo metų esu matęs tokių lapių, kurios per vestuves į nieką nekreipė dėmesio. Pavargusios ir laimingos jos snausdavo ant sniego ir prišliuožus slidėmis per trisdešimtį metrų kai kurios pakeldavo galvas apsižvalgyti, o kitos net ir to nedarydavo – atseit, koks čia mano reikalas tie žmonės...

Tačiau jos gal ir ne visai teisios – žmonėms rūpi. Ypač medžiotojams, kurie ne bene geriausiai supranta, kad šios lapės greitai vėl taps atsargios ir pražudys didžiąją dalį pirmųjų kiškiukų, ančių dėčių, o stojus vasarai – begalę stirniukų. Niekas nesiruošia keisti gamtos prigimties, lapės ir turi būti tokios.

Tačiau jų gausą reguliuoti būtina, tą leidžiama daryti visus metus. Matyt, mes ne visada gebame įvertinti tikrąją šios rūšies būklę ir jos veikimo mastus. O jie tikrai dideli. Tiesa, galime guosti save, kad lapės pagauna labai daug pelėnų, pelių ir kurmių. Tačiau nė viena lapė nepraeis pro žvėrių jauniklius ar ant žemės esančius paukščių lizdus.

Kiekvienas pavasaris atneša ne tik švelnius orus, žalumą, žiedus, pažadina vabzdžius, bet ir pasuka daugybę naujų darbų. Jie specifiniai, vieni būdingi pačiai pavasario pradžiai, kiti – vėlesniems jo tarpsniams. Tačiau kai kas tinka visada. Viena svarbiausių problemų – aplinkos tvarkymas, kuopimasis. Ne visiems tai tinka, bet kai kas savo aplinkoje tikrai turi ką rinkti, tvarkyti. Kad ir paprastas atliekas, net – šiukšles... O gal jų nereikia rinkti?

Paklausite – kaip tai nereikia?

Paprastai: jeigu jų nebus, nebus ko ir rinkti... Čia, žinoma, siekiamybė. Dabar, švęsdami savo šalies nepriklausomybės 100-metį vis pasvajojame – kaip būtų gerai, jei visada būtume tokie susitelkę, viską darytume išvien. Juk to viso galima išmokti...

Susitvarkyti aplinką reikia ir mokėti. Ypač svarbu, kad tai gali tapti nauda – vadinamosios žiedinės ekonomikos principai primena: iš kiekvienos atliekos galima gauti vertę. Kol statomos atliekas deginsiančios elektrinės, rūšiavimas yra pats tinkamiausias būdas mažinti apkrovas gamtai.

Kaip visada – viskas mūsų rankose. Pasirodo, kad tai nieko nekainuoja, kad tai galima atlikti kartu su savo darbais, nenaudojant papildomo laiko.

Geriems dalykams laiko negaila. Tačiau gal tikrai jį galime tausoti ir naudoti savo reikalams, užuot ėjus vieniems paskui kitus ir rinkus šiukšles. Pasaulis yra per daug įdomus, kad galėtume to nebranginti.

Ši žiema niekam nebaisi, jos nebijo nei žvėrys, nei paukščiai. Štai ir gervės peržiem laikėsi – ne pulkais, bet mažesniais pulkeliais

O pilkosios žąsys Žuvinte kaip sugrįžo sausio vidury, taip jo ir nepalieka. Sakytum – sunku joms, nes paežerės snieguotos, ežere tik kelios properšos upių ištakose ir žiotyse. Tačiau ant kalvelių, želmenų laukuose, sniego mažiau, o pro jį žaliuoja želmenys, žąsų lesalas.

Dar esame žiemoje. Bet atsisveikindami su vasariu jai nesuteikiame ypatingos reikšmės. Iš tikro – kad ir kokia dabar būtų žiema, iš jos keliausime tiesiai į pavasarį.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Jūrinių prognozių grupės budinti sinoptikė Elvyra Latvėnaitė teigė, kad šeštadienį vyraus gana gūsingas šiaurės vakarų vėjas, kurio greitis sieks apie 7–12 m/s. Jo gūsiai sustiprės iki 15 m/s.

Termometrai dieną rodys 1–3 laipsnius šilumos. Tikėtina, kad iš dangaus gali nusileisti viena kita snaigė.

Numatoma, kad panašūs orai vyraus ir sekmadienį, ir kitą savaitę – pūs vakarinių, pietvakarinių krypčių vėjai, naktimis termometrai rodys apie nulį, dienomis prognozuojama lengvai teigiama oro temperatūra, numatoma ir kritulių.

Sekmadienį dieną vėjas suksis į pietvakarius, vakarus. Jo greitis sieks apie 15–16 m/s. Naktį ir paryčiais prognozuojama šlapdriba ir sniegas, vėliau virsiantis į gana gausų lietų.

Sekmadienio naktį termometrų stulpeliai svyruos apie nulį, o dieną stos ties 2–4 laipsnių aukščiau nulio žyma.

Šį penktadienį buvo minima Vieversio diena. Senoliai manė, kad jei vieversys parskrenda anksčiau nei vasario 24 d., dar ilgokai bus šalta. Jei jis pasirodo vėliau nei vasario 24 d., pavasaris bus ankstyvas.

Teigiama, kad šiuose kraštuose vieversys jau pastebėtas ir pranašauja šaltą pavasarį.

Šiais metais pirmieji sugrįžę dirviniai vieversiai stebėti Juodkrantėje ir Biržuose. Vasario 21-ąją vienas dirvinis vieversys praskrido Likėnėlių kaimo laukais Biržų rajone. Kitą vieversį užfiksavo stebėtojas skrendantį virš Juodkrantės. Vieversio pasirodymas po ilgos žiemos tapatinamas su pavasario žadinimu.

Pernai pirmieji vieversiai stebėti vasario 7 d. Vieversys užfiksuotas ir pamaryje, užliejamų pievų fone. Ar tikėti prietaru, kad ankstyvas vieversio pasirodymas pranašauja ilgą ir niūrų pavasarį? Ornitologai tikina, kad paukščiai apie pavasarį nenusimano. Tačiau tai, kad iš šiltųjų kraštų jau sugrįžo žąsys, gervės ir net pempės, leidžia spėti, kad pavasaris – ne už kalnų.

Atėjus krikščionybei, vasario 24-oji tapo Šv. Motiejaus diena. Šv. Motiejus buvo apaštalas, krikštijo pagonis, turėjo sugebėjimų gydyti žmones. Su šia diena buvo susiję keletas prietarų. Merginoms šią dieną buvo draudžiama šukuotis plaukus, neva vištos vasarą iškapstys daržus. Buvo nepatariama šią dieną sijoti miltų – bijota, kad pasėlius užpuls amaras.

Iki šios dienos reikėdavo suverpti visas vilnas. Merginos buvo gėdijamos: „skubėkit verpt, nespėsit – atlėks vieversys, susisuks iš vilnų sau lizdelį“.

Tikėta, kad, jei nori būti labai greitas, reikia šią dieną du kartus apibėgti aplink trobą, nubėgti į kaimo galą ir atgal. Tuomet būsi greitas kaip vieversys.

Vasario 24 d. – Vieversio, diena. Tai – vienas iš pirmųjų sparnuočių, pavasarį sugrįžtančių į mūsų kraštą iš šiltųjų kraštų. Jis laikomas pavasario šaukliu. Vieversėlis yra lietuvių artojų draugas bei nuolatinis palydovas. Pavasario švenčių papročiai ir apeigos nuo žilos senovės buvo susieti su pasiruošimu besiartinantiems žemės ūkio darbams. Pavasaris pas žemdirbį ateidavo ne su kalendoriniu pavasario pavadinimu, bet su pirmuoju vieversio pasirodymu. Tai apytiksliai buvo vasario 24 d. ji nuo žilos senovės vadinama Vieversio diena. Buvo manoma – kuo vieversys pasirodys anksčiau ir užgiedos savo pavasarinę giesmę, tuo greičiau ateis pavasaris. Tikėta, kad, jei nori būti labai greitas, reikia šią dieną du kartus apibėgti aplink trobą, nubėgti į kaimo galą ir atgal. Tuomet būsi greitas kaip vieversys. Vieversio dieną nedera šukuotis – vištos vasarą daržus iškapstys.

Atėjus krikščionybei su šia švente sutapatinta Šv. Motiejaus diena. Rašoma, kad Šv. Motiejus buvo apaštalas, paskirtas į Judo Iskarijoto vietą. Į Dvylikos apaštalų misiją pašauktas įsitraukti gerokai vėliau, po Jėzaus nukryžiavimo. Rašoma, kad Šv. Motiejus krikštijo pagonis, turėjo sugebėjimų gydyti žmones. Įsiutę žmonės jį užmušę dėl pamokslų. Taip Motiejus paaukojo savo gyvybę.

Lietuvoje dažniau sutinkamos dvi vieversinių (Alaudidae) šeimai priklausančios rūšys: lygutė (Lullula arborea) ir dirvinis vieversys (Alauda arvensis). Kiti – didysis trumpapirštis vieversys (Calandrella brachydactyla), pilkasis trumpapirštis vieversys (Calandrella rufescens), kuoduotasis vieversys (Galerida cristata), raguotasis vieversys (Eremophila alpestris) Lietuvoje yra daug rečiau sutinkami.

2015 m. sausio 26 d. pirmąjį kartą Lietuvoje buvo užregistruotas paprastasis stepinis vieversys (Melanocorypha calandra).

Šiais metais pirmasis vieversys registruotas Žuvinto biosferos rezervate sausio 10 d.. vėliau pirmieji vieversiai stebėti ir girdėti vasario 7 d. Šliutės, Klaipėdos ir Šilalės rajonuose.

Vieversiniai paukščiai priklauso Žvirblinių būriui (Passeriformes) – labiausiai prisitaikiusiai ir evoliuciškai jauniausiai paukščių grupei, sudarančiai apie 60 proc. visų paukščių, t. y. daugiau nei 5000 rūšių.

Šį trečiadienį, vasario 24-ąją, bus minima Vieversio diena, kitaip dar pažymima kaip Šv. Motiejaus diena.

Senoliai tikėjo, kad jei vieversys parskrenda anksčiau nei vasario 24 d., dar ilgokai bus šalta. Jei vieversėlis sugrįžta vėliau, pavasaris bus ankstyvas.

Šiais metais Lietuvoje pirmieji vieversiai pastebėti dar vasario 7-ąją. Ar tai turėtų reikšti, kad taip anksti parplasnoję paukščiai pranašauja ilgą ir šaltą pavasarį, nėra aišku. Tuo teks įsitikinti vėliau.

Tačiau nuo seno per Šv. Motiejų merginoms buvo draudžiama šukuotis plaukus, neva vištos vasarą iškapstys daržus. Šią dieną buvo nepatariama sijoti miltų – bijota, kad pasėlius užpuls amarai. Iki šios dienos reikėdavo suverpti visas vilnas.

Tikėta, kad jei nori būti labai greitas, reikia šią dieną du kartus apibėgti aplink trobą, nubėgti į kaimo galą ir atgal.

Ventės rago ornitologijos stoties vedėjas Vytautas Jusys tikino, kad paukščiai į kalendorių nesižvalgo ir parskrenda tada, kada jiems reikia.

„Vis anksčiau ir anksčiau. Nors didžioji paukščių migracija dar neprasidėjusi ir sužieduojame tik po kelis paukščius, tačiau jau yra parskridę daugiau nei dešimties rūšių paukščių“, – aiškino V.Jusys.

Dirvinis vieversys vasario 7-ąją Klaipėdos rajone pastebėtas netoli Kantvainių kaimo.

Pajūryje jau užfiksuota ir paprastoji pempė. Vasario 4-ąją trys pempės praskrido virš Šilutės rajone esančio Stankiškių kaimo. O štai vasario 7-ąją net 21 pempę laukuose ties Klaipėda užfiksavo Lietuvos jūrų muziejaus Akvariumo skyriaus vedėjas Saulius Karalius.

Pempės diena minima kovo 19-ąją. Senoliai tikėdavo, kad jei šią dieną parskrenda pempės, prasidės atšilimas. O jei šią dieną – giedra, bus pieningi metai. Šią dieną merginos šluodavo kiemus, pradėdavo tvarkyti savo gėlių darželius, purenti žemę.

Iš Žuvinto rezervato atėjo pavasariška žinia – ten pasirodė pirmieji grįžtantys į gimtinę dirviniai vieversiai. Jų grupelės praskrido virš mėlynuojančio ežero ledo. Ir kiti ankstyvo pavasario požymiai jau ryškūs, mat per pusiaužiemį barsukas neapsivertė ant kito šono, tad ir neįmigo giliai.

Priešistorinių laikų žmonės manydavo, kad pavasario šilumą ant savo sparnų parneša paukščiai. Kartu ir išsigelbėjimą nuo bado, šalčio, nepriteklių. Taip byloja sakmės, pasakos. Galbūt paukščius kas pavasarį atsiunčia dievaitė Paukštė, kurios pėdsakus senosios Europos kultūroje atsekė garsioji mūsų mokslininkė, archeomitologijos pradininkė Marija Gimbutienė. Įdomu, kad senųjų laikų atmintis tebėra gyva lietuvių etninėje kultūroje: mat tradicinio kalendoriaus pavasario dienos turi ir paukščių vardus. Pirmoji jų buvo pirmadienį – šv. apaštalo Motiejaus diena tradiciškai yra vadinama Vieversio.

Pavasario pragiedruliai apie šį metą jau griauna žiemos viltis. Nors sniego malūnas šiaurėje dar gali sumosuoti  pūgų sparnais, gamtoje apstu pavasario ženklų. Išbrinko pumpurai, išryškino savo skirtingas spalvas karklų, gluosnių šakelės, savo melsvas akeles atokaitoje pramerkė pirmosios žibutės. Ir, pasak Kristijono Donelaičio, „jau vieversiai linksmai lakstydami čypsi“.

Iš mūsų migruojančių paukščių vieversiukas pirmasis pargrįžta į tėviškę. Žiemojo Pietų Europoje, o gal ir Šiaurės Afrikoje. Laukiamas ne tik todėl, kad pirmasis, bet ir kad yra artimas žmogui. Tai artojo linksmintojas, Dievas jį sukūręs iš žmogaus prakaitu palaistyto žemės grumstelio. Buvę taip: artojas, dienos karščio nuvargintas, sviedė jį į saulę. Ir nenukrito grumstelis žemėn, tapo žmogaus, sunkiu darbu duoną pelnančiu,  linksmintoju:

Vyturiuks ant oro aukštai lakioja,

Pamatęs artoją, linksmai giedojo…

Ornitologų jis vadinamas dirviniu vieversiu, lotyniškai Alauda arvensis, tarmiškai dar – cyruliu, vyturiu, voversiu. Paukštelį išties jau galima pamatyti vasario pabaigoje – patinėliai parskrenda visu mėnesiu anksčiau, kad užsiimtų savąją erdvę. Ir kitiems paskelbtų: „Aš čia šeimininkas!” O giesmelė sudėtinga, ilga, lietuviškai vadinama čirenimu. Tai įvairiausių frazių, kurias sunku aprašyti, rinkinys. Patinėlis lėtai kyla beveik vertikaliai aukštyn iki 200 m aukščio, ten ilgokai plazdena beveik vienoje vietoje. Maloniai nuteikia jo čirenimas, girdimas nuo ankstyvo pavasario iki rugpjūčio vidurio. Vaižgantas sako, kad „vieversio muzika panaši į žiogelio pievoje“, „nors ir tą pačią dieną, kitaip vieversys gieda“. O Antanui Strazdui, poetui Strazdeliui, atrodo, kad  „vieversėlis siausdamas šoka, vėją plakdamas“.

Vieversio diena – pavasario orams spėti. Senoliai taip sakydavo: jeigu vieversiukas pavėluoja parskristi į savo šventę, pavasaris bus ankstyvas. O jei kartais parskristų anksčiau, turės dar „atgulėti“ – pavasaris užsitęs, ilgokai bus žvarbu. Tada jo giesmelė nelabai linksma:

Čyru vyru, pavasaris, bet dar neišėjo pašalas...

Aruodėliai dyki, o vaikeliai pliki...

Kaip ten bebūtų su pavasariu, bet viena tikra: kokia bus vasara, vieversys gerai atspėja. Prieš šlapią vasarą lizdą suka ant kalnelio, prieš karštą – lomelėje. Pagal tai ūkininkai parinkdavo lauką bulvėms sodinti ir neapsirikdavo. O tas lizdelis – iš sausų žolių stiebelių, šaknelių ar smulkių lapelių gilioje duobutėje ir gerai paslėptas po žolių kuokšteliu. Ten 3–6 pilkai žalsvi su nedidelėmis tamsesnėmis dėmelėmis kiaušinėliai. Per vasarą vieversėlių pora išveda dvi vadas. Daug jų lizdelių pražūva nuo žemės ūkio darbų.

Ankstyvas mielojo paukštelio pasirodymas, dažnai dar virš sniego lopais boluojančių dirvonų, sukūrė tikėjimą, kad jis žiemojąs ne dausose, o čia pat, gimtinėje, tik pasislėpęs akmenų krūsnyse. Gal šis tikėjimas kilęs iš to, kad žiemą Lietuvoje retsykiais galima pamatyti kitas vieversio rūšis: kuoduotąjį, raguotąjį ir miškinį vieversį arba ligutę.

Merginos stengdavosi iki šios paukštelių sutikimo dienos, vasario 24-sios, užbaigti verpimą. Priežodis sako: „Skubėk verpti, nes atskridęs vieversys iš kuodelio lizdelį susisuks“. Mat dienai pailgėjus, laikas sėsti audimo staklėsna. Sakydavo, Vieversio dieną nevalia plaukų šukuoti, antraip vištos vasarą rūtų darželius iškapstysiančios. Šiukštu ir miltus rėčiu sijoti – pasėlius vasarą užpulsią amarai. O norint veido skaistumą per vasaros darbymetį išsaugoti, Vieversio dieną reikia sniegu triskart gerai išsiprausti.

Vaikus kas nors iš namiškių paragindavo: „Apibėkit dukart apie trobą, tada – į galulaukę ir vėl tekini namo, – visus metus būsit greiti kaip tas vyturys“. Todėl mokyklose Vieversio dieną pritiktų sporto varžybas rengti.

Vyturiais vadinami tie, kurie anksti keliasi. Tai štai: trečiadienį Vilniuje saulė tekėjo 7 val. ir 16 min. O Aušrinė kartu su Mėnulio delčios pjautuviuku – dešimtį minučių po 5 valandos. Įspūdingas dangaus reginys – abu šviesuliai greta, tik pusės laipsnio atstumu!

Komentaras skambėjo per LRT radiją.