-
„Arlekino“ salėje klaipėdiečių lauks net du kino filmų festivaliai!
„Lokys, liūtas ir šakelė“ – tai kino programa, kurioje bus rodomi filmai iš Venecijos kino festivalio, liepą įvykusio Kanų kino festivalio ir pavasarinės Berlinalės. Programos metu „Arlekino“ žiūrovams parodysime bene geriausias kino juostas, kurių negalite praleisti.
Iš sostinės į uostamiestį taip pat atkeliauja seniausias tarptautinis dokumentinio kino festivalis Baltijos šalyse – „Vilniaus dokumentinių filmų festivalis“. Jo programą sudaro kūrybinės dokumentikos darbai. „Arlekino“ žiūrovams pristatysime 5 šio festivalio filmus.
Išsirinkite, ką žiūrėti ir susitinkame prie ekrano!
Kino programos „Lokys, liūtas ir šakelė“ filmai:
„Paryžius. 13-asis rajonas“ – auksinė palmės šakelė, rež. Jacques Audiard
Juodai baltame ekrane stebima, kaip trys merginos ir vaikinas perrašo šiuolaikinės meilės apibrėžimą.
Žiūrėkite: spalio 5 d., 19 val. Bilietai: https://bit.ly/Paryzius13raj.
„Paskutiniai ir pirmi žmonės“. Rež. Jóhann Jóhannsson
Tildos Swinton skaitoma utopinė istorija, brutalios skulptūros iš buv. Jugoslavijos ir kino kompozitoriaus Jóhanno Jóhannssono muzika. Pristatytas 2020 m. Berlinalėje, pagaliau filmas sulaukė savo valandos didžiajame ekrane Lietuvoje.
Žiūrėkite: spalio 5 d. 21 val. Bilietai: https://bit.ly/paskutiniai_zmones.
„Titanė“ – auksinė palmės šakelė, rež. Julia Ducournau
Tik antrą kartą Kanų istorijoje pagrindinį prizą laimėjo moteris. „Titanė“ pasakoja jaunos merginos, kurios galvoje įmontuota titano plokštelė, istoriją. Įsivėlusi į nusikaltimus ji priversta slapstytis, o tai daro apsimetusi seniai dingusiu vaikinu.
Žiūrėkite: spalio 6 d. 20 val. Bilietai: https://bit.ly/Titane-Arlekinas.
„Lux Aeterna“. Rež. Gasparas Noé
Psichodelinė juosta, kurią užsakė mados namai „Saint Laurent“. Prancūzų aktorės Charlotte Gainsbourg ir Béatrice Dalle jame įkūnija pačios save.
Žiūrėkite: spalio 7 d. 19 val. Bilietai: https://bit.ly/lux-Aeterna.
„Drive my car“. Aukščiausias kritikų įvertinimas ir „Fipresci“ prizas bei „Auksinė šakelė“ už scenarijų Rež. Ryusuke Hamaguchi
Pagal lietuvių pamėgto autoriaus Haruki Murakami to paties pavadinimo apsakymą pastatytas filmas pasakoja apie teatro aktoriaus gyvenimą prieš ir po žmonos mirties.
Žiūrėkite: spalio 7 d. 20 val. Bilietai: https://bit.ly/Drive_My_car.
„Charlotte apie Jane“. Rež. Charlotte Gainsbourg
Šiltoje ir jautrioje dokumentikoje , Charlotte atgręžia kamerą į savo garsiąją mamą, prancūzų muzikos atlikėją Jane Birkin, pakviesdama ją, o kartu ir žiūrovus, leistis į intymią kelionę, kurioje dvi talentingos moterys atsiveria ne tik publikai, bet ir viena kitai.
Žiūrėkite: spalio 9 d. 16 val. Bilietai: https://bit.ly/Charlotte-apie-Jane.
„Viskas praėjo gerai“. Rež. François Ozonas
Įspūdingas aktorės Sophie Marceau vaidmuo – ji vaidina dukrą, kuriai tėvas po insulto paveda pasirūpinti eutanazijos procedūra Šveicarijoje.
Žiūrėkite: spalio 10 d. 16 val. Bilietai: https://bit.ly/viskas-praejo-gerai.
VILNIAUS DOKUMENTINIŲ FILMŲ FESTIVALIO filmai:
„Raganos iš rytų“. Rež. Julien Faraut
„Šis filmas galėtų būti šių metų festivalio vizitinė kortelė“ – taip sako viena iš VDFF festivalio programos sudarytojų V. Levickaitė. Tai įtraukiantis, estetinis, intelektualinis ir emocijas teikiantis filmas apie herojišką medvilnės fabriko darbuotojų gyvenimo kelionę – nuo sporto būrelio po darbo iki olimpinės šlovės.
Žiūrėkite: spalio 8 d. 19 val. Bilietai: https://bit.ly/raganos_is_rytu.
„Tranzistorių seserys“. Rež. Lisa Rovner
Tai pasakojimas apie elektroninės muzikos vėliavnešes: Delia Derbyshire, Daphne Oram, Bebe Barron, Pauline Oliveros ir lietuvių kilmės Clara Rockmore. Jos tikros maištininkės ir atradėjos, tačiau filmas atskleidžia sudėtingą moterų emancipacijos kovą Vakarų kultūroje.
Žiūrėkite: spalio 9 d. 18 val. Bilietai: https://bit.ly/tranzistoriu_seserys.
„Kruvina nosis, vėjas kišenėse“. Rež.Billas ir Turneris Rossai
Juostoje filmuojamas baras Las Vegaso užkampyje, kuris skaičiuoja paskutines dienas. Tai filmas apie besikeičiančią realybę ir nenorinčius su tuo susitaikyti. Apie žmonių ryšius ir draugystę. Net jeigu iš pirmo žvilgsnio ir atrodo, kad tuos žmones sieja tik alkoholis.
Žiūrėkite: spalio 9 d. 20 val. Bilietai: https://bit.ly/kruvina_nosis.
„Nostalgija šviesai“. Rež. Patricio Guzmánas
Čia iškalbingai susilieja dvi istorijos. Apie astronomus, kurie Atakamos dykumoje stebi dangų ir bando įminti žmonijos atsiradimo mįsles, bei apie moteris, kurios observatorijos papėdėje, bekraštėse dykumos platybėse, ieško mylimų žmonių, diktatoriaus Pinocheto valdymo laikais nužudytų netoliese veikusiame kalėjime, palaikų. Kas bendro tarp šių žmonių ir istorijų? Sužinokite patys.
Žiūrėkite: spalio 10 d. 18 val. Bilietai: https://bit.ly/Nostalgija_Sviesai.
„Lošimai, dievai ir LSD“. Rež. Peteris Mettleris.
Tai sapniška kelionė po Kanadą, Šveicariją ir Indiją. Jos metu režisierius fiksuoja laimės paieškas ir apraiškas (nuo lošimų ir sekso iki religijos ir narkotikų).
Žiūrėkite: spalio 10 d. 20 val. Bilietai: https://bit.ly/losimai_dievai_ir_LSD.
Nepraleiskite galimybės pažiūrėti kokybiškus, aukštais reitingais vertinamus filmus. Susitinkame „Arlekine“!
Daugiau informacijos: https://kinasarlekinas.lt/klaipeda/ arba telefonu: +370 600 9302.
-
J. Matulevičiaus ir P. Aničo „Auksinis flakonas“ atidarė Vilniaus dokumentinių filmų festivalį
Lietuvių autorių premjeros, naujausi dokumentiniai filmai iš viso pasaulio, unikalaus menininko retrospektyva ir virtualiosios realybės patirtys – rugsėjo 23–spalio 10 d. – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir internete.
Festivalio atidarymo vakaro dalyviai pirmieji Lietuvoje pamatė naujausią J. Matulevičiaus ir P. Aničo filmą „Auksinis flakonas“ (2021).
„Viskas prasidėjo nuo elektros poreikio dirbant kitame filme, – filmo priešistorę pasakoja vienas jo kūrėjų P. Aničas. – Jurgis nuėjo paprašyti elektros. Grįžęs pasakė, kad turiu pamatyti tą butą. Nuėjęs pamačiau žmogų su ūsais, panašų į Tarkovskį. Susitarėme, kad vieną gražią dieną grįšim filmuoti pas juos.“
D. Ališausko nuotr.
Stebimosios dokumentikos trumpametražis fiksuoja keturių mįslingų personų gyvenimą, balansuojantį ant socialumo ribos. Svaigioje egzistencinėje prieblandoje, kurioje skendi filmo herojų kasdienybė, išryškėja žmogiškumo kontūrai. Jie primena: žmogaus jausmai, troškimai ir tikėjimas nepriklauso nuo jo statuso visuomenėje ar socialinio sluoksnio, kuriam jis „priklauso“.
„Filmo herojai šiuolaikiniam žmogui nematomi ir netgi nepriimtini, – interviu LRT KLASIKOS laidos „Pilno metro“ metu yra sakęs J. Matulevičius. – Filmuojant kartais atrodė, kad kuriam filmą apie žmones, kurie neegzistuoja. Jie gyvena labai uždaroje bendruomenėje, neturėjo net pasų. Ir nors gyvenime patyrė daug nelaimių, jie vis tiek bando surasti tą šviesą. Kad ir kaip skurdžiai begyventų, jų siela – nėra skurdi.“
Rugsėjo 26 d., šį sekmadienį, po seanso „Auksinio flakono“ kūrėjai „Skalvijos“ kino centre susitiks su žiūrovais, atsakys į jų klausimus.
Filmo „Auksinis flakonas“ anonsas
Susitikimų su kūrėjais pilnas savaitgalis
Festivalio organizatoriai kviečia nepraleisti progos susitikti ir su kitais šių metų festivalio svečiais: filmo „Raganos iš Rytų“ (2021) režisieriumi Julienu Faraut ir „Kylanti uola“ (2021) autoriumi Fernu Silva – abu kino kūrėjus seansuose bus galima sutikti rugsėjo 25 bei 26 d. Rugsėjo 30 d. vyks pokalbis su dar vienos lietuviškos premjeros – filmo „Nevermore“ – autore Gerda Paliušyte.
Be lietuvių filmų premjerų, festivalis šiais metais taip pat pristato įdomiausius pasaulio dokumentininkų ieškojimus atspindinčią pagrindinę programą, teminę programą „Žemės stebėtojai“, kviesiančią pamąstyti apie paraleles tarp žemės ir kosmoso, virtualios realybės filmų programą ir šveicarų-kanadiečių režisieriaus Peterio Mettlerio kūrybos retrospektyvą.
Festivalis vyksta rugsėjo 23–spalio 3 d. – Vilniuje, spalio 1 d. Kaune, spalio 8–10 d. – Klaipėdoje. VDFF filmus kvies žiūrėti ir virtualiai: www.skalvija.lt ir www.vdff.lt.
-
Ko nepražiūrėti šiemet: rekomenduoja Vilniaus dokumentinių filmų festivalio programos sudarytojos
Vilma Levickaitė rekomenduoja: „Raganos iš Rytų“, P. Mettlerio retrospektyva, VR
„Šis filmas galėtų būti šių metų festivalio vizitinė kortelė“, – taip festivalį šiemet aplankysiančio Julieno Faraut‘o kūrinį „Raganos iš Rytų“ (2021) pristato viena VDFF programos sudarytojų V. Levickaitė.
Prancūzų režisieriaus darbas dedikuotas legendinės Japonijos moterų tinklinio rinktinės istorijai. Įtraukianti kino juosta pasakoja herojišką medvilnės fabriko darbuotojų gyvenimo kelionę – nuo sporto būrelio po darbo iki olimpinės šlovės.
Anot V. Levickaitės, tai – estetinį, intelektualinį, emocinį – visokeriopą malonumą teikiantis kūrinys. Filmas paliečia keletą temų, jo pasakojimas intriguoja, stilius ir garso takelis – pakeri. Be to, pasak programos sudarytojos, tai – „geras vaistas nuo tinginystės“. Nes darkart įrodo, kad žmogaus valia ir galimybės – beribės.
„Raganos iš Rytų“ anonsas:
V. Levickaitė kviečia nepraleisti ir unikalaus šveicarų-kanadiečių menininko P. Mettlerio filmų.
„Autorinės retrospektyvos yra skirtos atskleisti kino meno kalbos įvairovę. Kiekvienas autorius – tai tarsi atskiras pasaulis su savo temomis, forma, stiliumi. P. Mettleris – keliautojas, magas, mąstytojas, poetas, pasakotojas. Kuo daugiau laiko su juo praleisite, tuo turtingesnė bus jūsų kino patirtis“, – teigia programos sudarytoja.
Trečioji V. Levickaitės rekomendacija – VR filmų programa. Pasak programos sudarytojos, tai – 40 min. trukmės patirtis-žaidimas. Kartais primena sapną, kartais viziją, kartais hipnotinę būseną.
„Point-cloud‘as, Skybox‘as, 360°, Oculus Rifts – jeigu šie terminai dar negirdėti, vadinasi, jums būtina ateiti ir atnaujinti žinias šiuolaikinių technologijų srityje“, – ragina V. Levickaitė.
Eglė Maceinaitė rekomenduoja: „Svyrantis žmogus“, „Nostalgija šviesai“, „Dievai, lošimai ir LSD“
Pasinerti į melancholiškų egzistencinių nuojautų kupiną juostą „Svyrantis žmogus“ (Marie-Violaine Brincard, Olivier Dury, 2020) kviečia festivalio programos sudarytoja E. Maceinaitė.
Šis filmas – tai dramatiško prancūzų rašytojo Thierry Metzo gyvenimo vizualizacija. Čia atmosferinius kadrus lydi užkadrinis balsas, skaitantis rašytojo dienoraštį. Tekstas veja vaizdą, vaizdas – tekstą, kol po truputį atsiskleidžia menininko autobiografija: prabylama apie sūnaus mirtį, priklausomybę ir skausmą.
„Kalbėdamasi su režisieriais, užčiuopiau idėją filme ištrinti hierarchiją tarp vaizdų, atskirtį tarp miesto ir gamtos, buities ir filosofijos“, – įspūdžiais iš interviu su filmo autoriais dalijasi E. Maceinaitė. – Rekomenduoju poetams ir tiems, kas mėgsta negreitą kiną bei ieško naujų atradimų literatūroje.“ Antroji E. Maceinaitės rekomendacija – filmas „Nostalgija šviesai“ (Patricio Guzmán, 2010), atrinktas į teminę festivalio programą „Žemės stebėtojai“.
„Šiai programai ieškojome autorinės dokumentikos, kuri kreiptų žvilgsnį į kosmosą. Paradoksalu, bet galiausiai joje atsidūrę filmai pakvietė tarsi per astronomo teleskopą stebėti gyvenimą Žemėje“, – komentuoja programos sudarytoja.
Metafizinio kino pasakojimo „Nostalgija šviesai“ herojai – astronomai ir Pinocheto režimo politinių kalinių žmonos – toje pačioje Atakamos dykumoje savaip ieško to, kas jiems brangiausia: vieni – atsakymo, iš kur mes atsiradome, kitos – kur dingo jų mylimųjų palaikai.
Anot E. Maceinaitės, patyrusio čiliečių režisieriaus filmas jautriai atskleidžia įvairiapusį žmogaus santykį su mūsų planeta, kupina ir meilės, ir skausmingos istorijos. Joje nepaliaujamai ieškome atsakymų ir tuo pat metu negailestingai griauname.
„Filmą „Nostalgija šviesai“ kviečiu pamatyti visus. Nes tai – geros dokumentikos pavyzdys. Taip pat – besidominčius astronomijos mokslu, politika ir istoriniais įvykiais“, – rekomenduoja programos sudarytoja.
„Nostalgija šviesai“ anonsas:
„Tiems, kam patinka Wernerio Herzogo filmai, ir visiems laimės ieškotojams rekomenduoju P. Mettlerio filmą „Dievai, lošimai ir LSD“, – savo nuomone dalijasi E. Maceinaitė.
Ši unikalaus kanadiečių-šveicarų režisieriaus kino juosta – tai keturių dalių kelionė po pasaulį, kuriame telpa ir religiniai fanatai, ir prasilošeliai, sekso žaidimų mėgėjai ar reiveriai. Nuo Toronto oro uosto iki Mumbajaus humoro klubų – visuose žemės kampeliuose žmonės ieško to paties – laimės.
„Filmas tirštas grožio ir negrožio, traukiančių ir bauginančių pasakojimų. Bet viskas čia nepaaiškinamai susijungia į vieną visumą“, – teigia E. Maceinaitė.
Ona Kotryna Dikavičiūtė rekomenduoja: „Kylanti uola“, „Faya Dayi“, „Laiko pabaiga“
Festivalio programos sudarytoja O. Kotryna Dikavičiūtė savąjį trejetuką pradeda į festivalį atvyksiančio amerikiečių kino režisieriaus ir videomenininko Ferno Silvos darbu „Kylanti uola“ (2021).
„Laikas, praleistas su šiuo filmu, nebus pats lengviausias, tačiau tikrai turiningas, – teigia O. K. Dikavičiūtė. – „Kylanti uola“ pareikalaus pastangų ir susikaupimo. Svarstydamas temas, tokias kaip kultūrinė tapatybė, kolonializmas, rezistencija, F. Silva sugeba išvengti didaktiškumo. Tai susiję su jo pasirinkimu struktūruoti filmą asociatyviniu principu. Kartais kirba klausimas, kas sieja vieną po kito sekančius vaizdus, tačiau pažiūrėjus visą filmą susikuria nuoseklus prasmių tinklas.“
Šiai programai ieškojome autorinės dokumentikos, kuri kreiptų žvilgsnį į kosmosą. Paradoksalu, bet galiausiai joje atsidūrę filmai pakvietė tarsi per astronomo teleskopą stebėti gyvenimą Žemėje.
Filmas pasakoja apie Havajų istoriją ir dabartį, kultūrinę atmintį ir kolonializmo įtaką šios vietos raidai (o tuo pačiu – ir šiandieniniams iššūkiams).
Anot programos sudarytojos, vizualiai įspūdingas filmas bus įdomus iššūkis žiūrovams, mėgstantiems kartu su autoriais leistis į meninius tyrimus. Antroji O. K. Dikavičiūtės rekomendacija – „Faya Dayi“ (Jesicca Beshir, 2021). Anot jos, tai „be galo gražus filmas, režisierės Jessicos Beshir grįžimas į gimtąją Etiopiją“.
Turbūt gausiausiai „tituluoto“ šių metų festivalio filmo centre atsiduria arabinis dusūnas, augalas, tūkstančius metų naudotas religinėse sufijų imamų apeigose. Buvo manoma, kad arabinio dusūno lapų kramtymas padeda priartėti prie amžinybės, tad meditatyvi yra ir filmo nuotaika. Ramybės ir disociacijos efektas, kurį sukelia augalas, padiktavo ir filmo struktūrą bei tempą. Tokiame fone žiūrovas susiduria ir su sudėtingais Etiopijos žmonių likimais, ir svajonėmis palikti namus.
„Bus tikras malonumas pasiilgusiems grožio ir atotrūkio nuo kasdienybės“, – žada O. K. Dikavičiūtė.
„Faya Dayi“ anonsas:
Pasak programos sudarytojos, „Laiko pabaigoje“ (2012) eksperimentinio kino kūrėjas, menininkas P. Mettleris ryžtasi užfiksuoti laiką. Tam jis pasitelkia esė žanrą, kuriame iš pažiūros nesusijusias temas jungia abstrakti idėja ir tyrinėjantis žvilgsnis. Režisieriui puikiai pavyksta užčiuopti dažnam pažįstamą ir patirtą laiko elastingumą. Taikliai tai iliustruoja filme nuskambanti frazė: „Atrodo, kad dienos tempiasi, o metai – pralekia pro šalį“.
P. Mettleris apie laiko kilmę klausia CERN mokslininkų, techno muzikanto, Havajuose gyvenančio atsiskyrėlio, budistų vienuolių, astronomų ir net savo mamos.
„Tai – įdomus bandymas nufilmuoti žmogaus santykį su laiku ir skirtingas jo aiškinimo prieigas“, – savo rekomendacijas užbaigdama komentuoja O. K. Dikavičiūtė.
„Laiko pabaiga“ anonsas:
Duris į kino sales festivalis atvers rugsėjo 23–spalio 3 d. – Vilniuje, spalio 1 d. Kaune, spalio 8–10 d. – Klaipėdoje. VDFF filmus kvies žiūrėti ir virtualiai: www.skalvija.lt ir www.vdff.lt.
-
Tarp kosmoso ir virtualybės: Vilniaus dokumentinių filmų festivalis kviečia permąstyti erdvės ribas
VR ir kosminės patirtys, lietuvių filmų premjeros, naujausia meninė dokumentika iš viso pasaulio ir unikalaus kūrėjo retrospektyva – rugsėjo 23–spalio 10 d. – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir internete.
„Programa „Žemės stebėtojai“ kviečia tyrinėti kosmosą ir pačius save. Visuose trijuose programos filmuose vedamos paralelės tarp technologinės pažangos, mitologijos, politikos ir asmeninių žmonių gyvenimo istorijų“, – teigia viena festivalio programos sudarytojų Ona Kotryna Dikavičiūtė.
Amerikiečių-portugalų kino režisierius ir videomenininkas Fernas Silva naujausiame savo darbe „Kylanti uola“ (2021) tyrinėja natūralius žmogaus ir kosmoso ryšius. Hipnotizuojanti vaizdo esė, kurioje persipina popkultūra, šiuolaikinio meno praktikos, mokslinė fantastika ir Havajų salų istorija bei etnografija, kviečia diskusijai apie postkolonialistinį būvį, ekologiją ir pasaulio pažinimą apskritai.
Egzistencinių ieškojimų kupinas ir patyrusio čiliečių dokumentininko Patricio Guzmáno filmas „Nostalgija šviesai“ (2010). Jo herojai – astronomai ir Pinocheto režimo politinių kalinių žmonos – toje pačioje Atakamos dykumoje savaip ieško to, kas jiems brangiausia. Vieni – atsakymo, iš kur mes atsiradome, kitos – kur dingo jų mylimųjų palaikai. Šis metafizinis kino pasakojimas Europos kino apdovanojimų žiuri pripažintas geriausiu 2010 m. dokumentiniu filmu.
Filmo „Nostalgija šviesai“ anonsas:
„Tamsioji Mėnulio pusė“ (William Karel, 2002) – tai pasakojimas apie pirmąjį amerikiečių išsilaipinimą Mėnulyje. Įtaigiu klasikinės BBC dokumentikos stiliumi sukurtas filmas „įtikina“, kad sėkmingos NASA misijos į Mėnulį istorija tėra gerai surežisuotas ir kino studijoje nufilmuotas legendinio režisieriaus Stanley Kubricko filmas. Faktus, archyvinius kadrus ir visiškus pramanus meistriškai suplakantis mokumentikos pavyzdys ironiškai demonstruoja, kaip lengva kurti vieną didžiausių šios epochos pavojų – dezinformaciją.
Filmo „Tamsioji Mėnulio pusė“ anonsas:
Pasak O. K. Dikavičiūtės, sudarinėjant VR filmų programą, buvo siekiama atskleisti virtualios realybės kino kūrybos galimybes. Todėl atrinkti filmai skiriasi tiek savo turiniu, tiek forma.
„Jūra, kurią žmonės vadina tamsiaisiais vandenimis“ (Vibeke Bryld, 2020) ir „Orbital Vanitas“ (Shaun Gladwell, 2016) siūlo meditatyvų patyrimą. Tuo tarpu „Po sprogimo“ (Sam Wolson, Dominic Nahr, 2019) bei „Svetimšalis: grafiniai prisiminimai virtualioje realybėje“ (Ainslee Robson, 2020) dokumentine forma pasakoja ir asmeniškas, ir globalias istorijas.
Visuose trijuose programos filmuose vedamos paralelės tarp technologinės pažangos, mitologijos, politikos ir asmeninių žmonių gyvenimo istorijų.
Visi keturi VR trumpametražiai bus rodomi vieno seanso metu. Valandos trukmės VR patirčių seansai festivalio žiūrovų lauks kino ir medijų erdvėje „Planeta“ (A. Goštauto g. 2, Vilnius).
Be septynių pagrindinės programos filmų, šiemet festivalis pristatys dvi lietuvių filmų premjeras: Jurgio Matulevičiaus ir Pauliaus Aničo „Auksinį flakoną“ (2021) bei Gerdos Paliušytės „Nevermore“ (2020). Taip pat – teminę programą „Žemės stebėtojai“, kviesiančią pamąstyti apie paraleles tarp Žemės ir kosmoso, virtualios realybės filmų programą ir šveicarų-kanadiečių režisieriaus Peterio Mettlerio kūrybos retrospektyvą.
Duris į kino sales festivalis atvers rugsėjo 23–spalio 3 d. – Vilniuje, spalio 1 d. Kaune, spalio 8–10 d. – Klaipėdoje. VDFF filmus kvies žiūrėti ir virtualiai: www.skalvija.lt ir www.vdff.lt.
-
Vilniaus dokumentinių filmų festivalio retrospektyvoje – P. Watkinso provokacijos
Žmonių santykis su žiniasklaida, taip pat medijų kaip galios ir manipuliacijų instrumento kritika visuomet buvo P. Watkinso kūrybos centre. Tai atspindėti jis rinkosi mokumentiką – dokumentinio kino žanrą, kuriame imituojama tikrovė – išgalvoti įvykiai pateikiami dokumentine maniera. Režisierius jungia realybę ir suvaidintas scenas, pasitelkdamas šiuolaikinius ir istorinius kontekstus tiria politines aktualijas.
Pagrindiniai P. Watkinso filmai sukurti 6–10 dešimtmečiuose. Per savo karjerą jis gyveno bei kūrė Švedijoje, Norvegijoje, Australijoje, Danijoje, JAV, Kanadoje. Net 13 metų režisierius su žmona Vida Urbonavičius praleido Lietuvoje, o dabar gyvena Prancūzijoje.
Pasak retrospektyvos programą sudariusios režisierės Linos Lužytės, P. Watkinsas vaizduoja istorinius arba galimus artimos ateities įvykius, kuriuos perteikia neva žurnalistiniais interviu ar reportažo forma.
Režisieriaus laiškas įkvėpė J. Lenoną ir Y. Ono
P. Watkinsas išgarsėjo po 1965 metais sukurto ir didžiulio rezonanso sulaukusio filmo „Karo žaidimai“. BBC televizijai kurtas filmas išsamiai vaizduoja, kokios būtų atominio karo pasekmės vieno Anglijos miestelio gyventojams.
Pamatę filmą BBC atstovai išsigando atvirumo ir uždraudė jo rodymą, todėl pirmą kartą kino ekranus „Karo žaidimai“ pasiekė tik 1985 metais. Kai kurie kino kritikai filmą vadino „galbūt geriausiu kada nors sukurtu filmu“ ir „perspėjančiu šedevru“. Protestuodamas prieš filmo draudimą, P. Watkinsas paliko D. Britaniją ir išvyko dirbti į užsienį.
Nepaisant draudimų 1966 metais juosta „Karo žaidimai“ buvo įvertinta specialiu apdovanojimu Tarptautiniame Venecijos kino festivalyje, o po metų laimėjo „Oskarą“ kaip geriausias dokumentinis filmas.
Pasak L. Lužytės, kai 1969 metais žurnalistas paklausė Johno Lennono ir Yoko Ono, koks konkretus įvykis juos paskatino pradėti savo taikos kampaniją, muzikantas atsakė, kad juos labai paveikė ir įkvėpė P. Watkinso laiškas, kviečiantis pasinaudoti medijomis vardan taikos pasaulyje.
Valdžios manipuliacijos Anglijoje ir bausmių parkas JAV
VDFF žiūrovai išvys ir 1967 metais sukurtą P. Watkinso filmą „Privilegija“ („Privilege“). Juostos veiksmas nukelia į 1970-ųjų Angliją, kai dvi politinės partijos tariamai sudarė daugelio kritikuojamą koalicinę valdžią. Siekdama suvaldyti nepatenkintas mases, valdžia pasitelkia ryškiausią muzikos žvaigždę Steveną Shorterį. Dėl jo iš proto kraustosi visa šalis, o dainininkas tėra marionetė valdžios rankose.
Anglijoje šią satyrinę dramą atsisakyta rodyti dėl amoralumo. „Universal Pictures“ filmą platino labai trumpai. Anot režisieriaus, kino studija iki šiol nesutinka jam išnuomoti vienintelės egzistuojančios „Privilegijos“ kopijos.
Kitame P. Watkinso mokumentikos filme – „Bausmių parkas“ („Punishment Park“) pasakojama apie išgalvotą bausmių sistemą JAV. Nepaklusnus, pavyzdžiui, protestuojantis prieš karą Vietname, ir taip tribunole atsidūręs 7-ojo dešimtmečio JAV jaunimas gali rinktis iš dviejų variantų: arba iš karto sėsti į kalėjimą penkeriems, septyneriems ar dvylikai metų, arba dalyvauti alinančiame išbandyme ir 60 mylių eiti policininkų saugoma dykuma ir, pasiekus JAV vėliavą, gauti laisvę.
Tai vienintelis JAV sukurtas P. Watkinso filmas. Jo premjera įvyko nuošaliame kino teatre Manhetene. Ten jis buvo rodomas vos keturias dienas, o JAV televizijoje niekada ir nepasirodė.
Jautri E. Muncho biografija ir ES paslaptys 1970-aisiais
VDFF žiūrovai turės galimybę pamatyti ir 1974 metais pasirodžiusį filmą „Edvardas Munchas“ („Edvard Munch“), kurį režisierius Ingmaras Bergmanas pavadino idealiu. Tai biografinis filmas apie norvegų tapytoją ekspresionistą Edvardą Munchą, labiausiai žinomą dėl paveikslo „Šauksmas“. Apie 30 E. Muncho gyvenimo metų aprėpiančiame filme gilinamasi į tapytojo kūrybos savitumą nulėmusius veiksnius – šeimos istoriją, pažymėtą ligų ir mirčių. Tai jautriausias ir plačiausiai rodytas P. Watkinso filmas.
Po trejų metų pristatytame filme „Vakaro žemė“ („Evening Land“) P. Watkinsas vaizduoja gilios krizės apimtą Daniją. Kopenhagos laivų statykloje prasideda streikas dėl keturių povandeninių laivų Prancūzijos kariniam laivynui. Statyklos valdyba įšaldė darbuotojų algas. Paaiškėjo, kad laivuose galbūt bus integruojami branduoliniai ginklai. Tuo metu Kopenhagoje vyksta ES viršūnių susitikimas.
Pasak L. Lužytės, „Vakaro žemė“, kuriame vaidina 192 neprofesionalūs aktoriai, yra vienintelis rimtas politinis filmas apie Vakarų visuomenės gyvenimą 1970-ųjų pabaigoje. Žinių reportažo stiliumi nufilmuotame kūrinyje konfrontaciją siekiama išreikšti dialogais. Režisierius vėl siekia priversti žiūrovą permąstyti kino ir televizijos struktūras, plėsdamas ir demonstruodamas jų galimybes.
Lyg teatras apie 1870 metų Paryžiaus komuną
„Komuna (Paryžius, 1871)“ („La Commune (Paris, 1871)“) – 2000 metais išleistas eksperimentinis P. Watkinso filmas, kuriame žiūrovas nukeliamas į 1870 metus.
Versalio televizijos žurnalistai transliuoja ramią, oficialią šalies įvykių apžvalgą. O Paryžiaus komunos televizija siekia pristatyti sukilėlių nuomonę. Teatrą primenančioje aplinkoje daugiau nei 200 aktorių interpretuoja Paryžiaus komunos veikėjus. Aktoriai išsako, ką jaučia ir ką mano apie socialines ir politines reformas. Režisierius toliau plėtoja jam būdingą stilistiką – žinių reportažo maniera jis pristato įvykius, nutikusius dar iki radijo ir televizijos atsiradimo.
2005 metais Los Andželo kino kritikų asociacijos apdovanojimuose šis filmas pelnė prizą už geriausią nepriklausomą, eksperimentinį filmą.
Šeši svarbiausi P. Watkinso darbai bus rodomi Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje rugsėjo 24–spalio 11 dienomis sostinės „Skalvijos“ kino centre. Kaune veikiančiame kino centre „Romuva“ bus rodomas vienas autoriaus darbas – „Komuna (Paryžius, 1871)“.
