LAT išplėstinė septynių teisėjų kolegija kovo 28 dieną pakeitė ankstesnius teismų sprendimus, kuriais vilnietė buvo nuteista realia ketverių metų laisvės atėmimo bausme.

Naujai paskelbtu nuosprendžiu moteriai skirta pustrečių metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant vieneriems metams, paskiriant įpareigojimą – neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Baudžiamasis kodeksas už nužudymą numato laisvės atėmimą nuo 7 iki 15 metų, o tam tikrais atvejais iki 20 metų ar net gyvos galvos. Toks nusikaltimas laikomas itin sunkiu. Tuo metu nužudymas labai susijaudinus priskiriamas prie apysunkių nusikaltimų. Tas, kas nužudė žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio, baudžiamas laisvės atėmimu iki šešerių metų.

Kol moteris laukė galutinio LAT verdikto, ji atliko dalį ankstesniais teismų sprendimais jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės Panevėžio kalėjime, nes, įsiteisėjus tuometiniam nuosprendžiui, pernai vasarą buvo pristatyta į bausmės atlikimo vietą ir čia kalėjo iki šių metų vasario. Už grotų pavyzdingai besielgusiai moteriai buvo pritaikytas lygtinis paleidimas ir ji į laisvę buvo paleista, įpareigojus dėvėti apykoję.

„Svarbiausia buvo per šias dienas, kad jai nuimtų apykoję, kadangi paleista su apykoje, ji jai buvo uždėta, moteris praktiškai visą laiką turėjo būti namuose, išskyrus kelias valandas per dieną. Tai buvo dirbama, kad šis Aukščiausiojo Teismo sprendimas kuo greičiau pasiektų Probacijos tarnybą ir greičiau nuimtų apykoję. Penktadienį, prieš šventes, pavyko tą padaryti“, – Eltai sakė nuteistosios advokatas Karolis Barysas.

Pasak jo, Lietuvoje gal buvo keli atvejai, kai teismas nuteistųjų veiksmus kvalifikavo kaip nužudymą labai susijaudinus.

„Tai turbūt labiau teorinė Baudžiamojo kodekso norma, negu praktiškai pritaikoma. Yra buvę atvejų, kada pirmos instancijos teismas nuteisdavo už nužudymą labai susijaudinus, tačiau aukštesnės instancijos teismai tokį nuosprendį panaikindavo“, – pasakojo advokatas.

Pasak jo, Liudmilos L. byloje iškart buvo matyti, kad tai nekasdienė situacija. Moteris anksčiau niekada nebuvo teista ar bausta administracine tvarka, iki išėjimo į pensiją dirbo.

„Moteris ilgus metus gyveno su smurtautoju, vieną dieną ji neatlaiko ir įvyksta tas nužudymas. Ir pasaulyje ta problema keliama. Ką dabar suformavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasitarnaus ir ateityje. Žmonės gyvena smurtavimo aplinkoje ir paskui įvykdo tokius nužudymus, tikrai nemažai tokių atvejų Lietuvoje. Valstybei, policijai buvo žinoma, kad yra toks smurtautojas, bet niekas nesiėmė jokių priemonių, sugyventinis buvo nuteistas, ikiteisminiai tyrimai, bet jam nebuvo uždrausta artintis, nieko to nebuvo. Valstybė nesiima veiksmų, kuriuos ji turėtų atlikti, o paskui kaltina baudžiamąja tvarka nusikaltimą padariusį žmogų“, – Eltai sakė advokatas.

Advokatas kasaciniame skunde LAT rašė, kad institucijos nevykdė savo pareigos apriboti Dmitrijaus B. buvimą su Liudmila M., įpareigojant jį gyventi skyrium ar nesiartinti prie moters, jai nebuvo teikiama socialinė ar psichologinė pagalba, kaip nustatyta dėl smurto artimoje aplinkoje reglamentuojančiuose teisės aktuose.

Yra buvę atvejų, kada pirmos instancijos teismas nuteisdavo už nužudymą labai susijaudinus, tačiau aukštesnės instancijos teismai tokį nuosprendį panaikindavo.

„Jei tokia pagalba būtų buvusi suteikta, sunkių padarinių būtų buvę galima išvengti. Valstybės institucijoms neatlikus joms pagal įstatymą tenkančios pareigos, negalima bausti sunkioje padėtyje buvusios, nors ir labai sunkią nusikalstamą veiką padariusios nuteistosios griežta laisvės atėmimo bausme, kuria būtų pasiektas tik vienas – nubaudimo – tikslas“, – rašė advokatas.

Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas Lietuvoje įsigaliojo 2011 metais.

Vyras mirė nuo vienintelio dūrio į krūtinę

Baudžiamosios bylos duomenimis, Liudmila M. 2020 metų vasario 11 dieną savo bute Vilniuje per konfliktą su savo sugyventiniu Dmitrijumi B. sudavė šiam vieną smūgį peiliu į krūtinę. Vyras nuo šio vienintelio sužalojimo vyras mirė.

LAT išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje akivaizdžiai nustatytas naudoto artimoje aplinkoje sisteminio smurto prieš Liudmilą M. faktas – tarp bendro gyvenimo saitais susijusių asmenų Dmitrijaus B. ir Liudmilos M. buvo susiklostę įtempti tarpusavio santykiai ir nuolatos vykdavo konfliktų, dėl jų buvo kviesti policijos pareigūnai.

Konfliktai, prasidėję net prieš penkerius metus, tęsėsi iki pat įvykio, nuo 2015 metų, sugyventiniams pradėjus gyventi kartu.

2015 metais policija buvo kviesta vieną kartą dėl smurto artimoje aplinkoje. Pranešime nurodyta, kad Dmitrijus B. naudojo fizinį smurtą prieš Liudmilą M., pagal šį įvykį buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl fizinio skausmo sukėlimo artimam giminaičiui ar šeimos nariui. Paaiškėjo, kad moteriai buvo sulaužytas šonkaulis.

2017 metais buvo net trys pranešimai. Vienu atveju policiją kvietė Dmitrijus B. dėl to, kad Liudmila M. jo neįleido į namus. Kitu atveju pranešime nurodyta, kad Dmitrijus B. naudojo fizinį smurtą prieš Liudmilą M., pagal šį įvykį buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, jis buvo užbaigtas baudžiamuoju įsakymu.

Trečiuoju atveju pranešime nurodyta, kad Dmitrijus B. naudojo fizinį smurtą prieš Liudmilą M., pagal šį įvykį buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas vėliau buvo nutrauktas.

Nustatyta, kad 2018 metais buvo keturi pranešimai. Du kartus pranešėjas buvo Dmitrijus B., jis pranešė apie tai, kad Liudmila M. jo neįleidžia į namus. Du kartus pranešėja buvo Liudmila M.

Nustatyta, kad 2019 metais buvo vienas pranešimas. Pasak LAT, sisteminį smurtą prieš moterį patvirtina ir byloje esantys medicininiai dokumentai apie jos patirtus kūno sužalojimus, liudytojų parodymai.

Pasak LAT, anksčiau Liudmilos M. bylą nagrinėję teismai, tinkamai neįvertinę pirmiau minėtų aplinkybių, klaidingai interpretavo Dmitrijaus B. neteisėtą smurtinį veiksmą – sudavimą Liudmilai M. delnu – tik kaip įprastą ir negalėjusį moteriai sukelti smurtinių ir emocinių reakcijų.

Teisėjų kolegija, remdamasi jau suformuota teismų praktika, nurodė, kad kaltininko didelio susijaudinimo būsena apibrėžiama kaip situacija, kai dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų kaltininkui iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Tokią būseną gali sukelti dvejopo pobūdžio situacijos – kaltininkas staiga labai susijaudino (buvo fiziologinio afekto būsenos) dėl netikėto, nelaukto nukentėjusiojo vienkartinio poelgio arba tas poelgis buvo paskutinis iš ankstesnių nevienkartinių panašaus pobūdžio nukentėjusiojo poelgių (sisteminio smurto elementas).

Ekspertizės išvada ir ekspertų parodymais buvo nustatyta, kad Liudmilos M. būsena neatitiko fiziologinio afekto kriterijų, tačiau ji buvo išreikšto emocinio susijaudinimo būsenos.

LAT išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatavo, kad įvykio metu vilnietė buvo staiga labai susijaudinusi dėl prieš ją pavartoto smurto ir, atsakydama į dar vieną iš nuolatinių ankstesnių smurtinių poelgių, tuoj pat po gauto smūgio ranka į veidą staiga sudavė jam vieną smūgį turimu rankoje peiliu į krūtinę ir taip jį nužudė.

LAT yra vienintelis kasacinis teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams peržiūrėti. Kasacinio teismo pagrindinė paskirtis – užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje. Remdamasis procesą reglamentuojančiais įstatymais, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu.

Į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą penktadienį kreipėsi moteris, kuri pranešė, jog nuo spalio 12 iki lapkričio 7 dienos nepažįstami asmenys per investavimo platformą apgaule iš jos išviliojo 26,4 tūkst. eurų.

Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo. 

Kaip pranešė policija, 59 metų moteris nukentėjo penktadienį.

Apie 15 val. ji paspaudė SMS žinute gautą aktyvią nuorodą. Suvedus elektroninės bankininkystės duomenis, iš moters banko sąskaitos apgaule buvo išviliotas 1 tūkst. 801 euras.

Policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl sukčiavimo.

Kaip šeštadienį skelbė Vilniaus apskrities policija, penktadienį apie 16 val. paspaudus gautą aktyvią nuorodą ir suvedus elektroninės bankininkystės duomenis, iš 1977 metais gimusios moters banko sąskaitos apgaule išviliota virš 3,2 tūkst. eurų.

Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo.

Kaip informavo Policijos departamentas, trečiadienį, apie 9 val. 30 min. Vilniuje 1969 metais gimusiai moteriai į mobilųjį telefoną paskambino banko darbuotoju prisistatęs vyriškis, kuris apgaulės būdu išviliojo prisijungimo duomenis bei iš jos banko sąskaitos pasisavino 9841,10 eurų.

Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo, neteisėto elektroninės bankininkystės duomenų panaudojimo, už minėtus nusikaltimus gali būti skiriama griežčiausia aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Nukentėjusioji į pareigūnus kreipėsi antradienį, apie 13 val.

50-metė nurodė, kad nuo vasario iki gegužės 28 dienos apgaulės būdu buvo išvilioti pinigai ir pervesti į užsienio banko sąskaitą, pranešė policija.

Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo.

Bylos duomenimis, eismo nelaimė įvyko praėjusių metų liepos 26-ąją. Molėtų rajone. Kelių Vilnius-Utena ir Molėtai-Pabradė sankryžoje L. P. vairuojamas automobilis, sukdamas į kairę nepraleido atvažiuojančio kito automobilio ir su juo susidūrė.

Per avariją žuvo studentės nepraleisto automobilio 7-metė keleivė, buvo sužeista kartu važiavusi jos mažametė sesuo ir tėvas.

Nesunkiai buvo sutrikdyta sveikata ir avarijos kaltininkės automobilio keleivei.

Abiejų automobilių vairuotojai buvo blaivūs.

Anot prokuratūros, avariją sukėlusi vilnietė teigė atlikdama posūkio manevrą nepastebėjusi jai iš kairės atvažiuojančio automobilio.

Pasak ikiteisminį tyrimą vykdžiusio prokuroro Gintaro Čekuolio, įtariamoji savo kaltę pripažino visiškai, tačiau žuvusios mergaitės tėvų neatsiprašė, su jais susitikusi nebuvo.

Byla perduota nagrinėti Utenos apylinkės teismui.

Jeigu jos kaltė bus įrodyta teisme, avariją sukėlusiai studentei gresia laisvės atėmimas iki aštuonerių metų.

Nors girdinčiųjų pasaulis Gedvilei neatrodo priešiškas, ji visgi pripažįsta, kad taisytinų dalykų netrūksta. Visų pirma, pasak jos, girdintieji turi per mažai informacijos apie kurčiuosius, dėl to atsiranda nepasitikėjimo ar net priešiškumo. Taip pat esą būtina operatyviau teikti kompleksišką pagalbą šeimoms, kuriose gimsta negirdintis vaikas.

Susikalbėti su Gedvile Eltos žurnalistei padėjo gestų vertėja, dirbanti Lietuvos šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, bendrijoje „Pagava“. Apie savo negalią Gedvilė sutiko kalbėti atvirai, kad galėtų prisidėti prie geresnės kurčiųjų ir girdinčiųjų pažinties.

– Vertėja pasakė, kad esate visiškai kurčia nuo gimimo. Ar jums negalėjo padėti klausos aparatas ar kochlearinis implantas?

– Taip, aš gimiau visiškai kurčia ir man negali padėti jokios priemonės. Aš tiesiog naudojuosi vertimo paslaugomis, kai man reikia.

– Ar jūsų šeimos nariai yra girdintys?

– Taip visi girdintys, ir tėvai, ir abu broliai. Aš esu pirmagimė, gimiau negirdinti ir dar yra du jaunesni broliai, jie girdintys. Mūsų giminėje nėra nė vieno kurčio asmens.

– Gal žinote, kaip reagavo jūsų tėvai, kai sužinojo, kad jų pirmagimė yra kurčia?

– Mano tėvams buvo šokas, jie labai išsigando ir visiškai nieko nežinojo apie kurčiuosius.  Mano tėvai iki man sukako šeši mėnesiai apskritai nežinojo, kad esu kurčia. Labai gerai, kad dabar yra įvesta privaloma tik gimusių kūdikių klausos patikra, anksčiau jos nebuvo. Jei mano tėvai būtų iš karto žinoję, kad aš gimiau kurčia, būtų anksčiau pradėtas tikslingas mano ugdymas, gal anksčiau būtų pradėta mokyti gestų, gestikuliuoti, būtų mažesnis raidos sutrikimas. Bet daug priklauso ir nuo paties vaiko, jo gebėjimų.

– Kada jūs pati supratote, kad esate kitokia nei kiti vaikai?

– Kai su bendrijos „Pagava“ vaikais pradėjau lankyti įvairius užsiėmimus (lankiau dailės būrelį), kai pradėjau lankyti kurtiesiems skirtą mokyklą, mes pradėjome bendrauti gestų kalba. Ir tada aš savo viduje supratau, kad esu kurčia, tada pradėjau atrasti save kaip kurčiąją, savo identitetą.

– Norėčiau paklausti apie jūsų lavinimą, mokymą. Ar jo užteko, kad galėtumėte įstoti į aukštąją mokyklą?

– Kai buvau maža, lankiau girdinčiųjų darželį. Tada pradėjau mokytis kurčiųjų mokykloje (Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčių švietimo centre – ELTA) ir kai baigiau mokyklą, dvylika klasių, tada įstojau į LEU (tuometinį Lietuvos edukologijos universitetą – ELTA) lietuvių filologijos ir pedagogikos programą. Ir dar buvo tekstų redagavimo grupė, aš papildomai mokiausi dar ir tekstų redagavimo, buvo galima pasirinkti. Labai norėjau išbandyti save keliose srityse.

Mokyklos žinių man visiškai pakako, kad įstočiau į universitetą. (Iš valstybinio istorijos egzamino Gedvilė gavo 100 balų, o kitų trijų dalykų įvertinimai buvo tik šiek tiek žemesni – ELTA).

– Sakėte, kad lankėte girdinčiųjų darželį. Kaip jums sekėsi, ar neskriaudė, nediskriminavo?

– Ne, nieko tokio nebuvo. Darželyje jaučiausi tikrai labai gerai. Visi buvo draugiški.

– Ar bendraujate su girdinčiais žmonėmis, ar turite draugų?

– Tikrai turiu daug pažįstamų girdinčiųjų. Tarkime, mano tėvų draugai, jie girdintys, aš su jais bendrauju. Draugų tarp girdinčiųjų neturiu, bet turiu nemažai pažįstamų. Studijuodama susipažinau su daug žmonių, bendraujame. Tai pažįstami, ne draugai. Bet turiu daug kurčių draugų.

Noriu pasakyti, kad mes puikiai galime gyventi viename pasaulyje, kartu dirbti ir vieni kitiems būti naudingi.

Galiu bendrauti tiek su girdinčiaisiais, tiek su kurčiaisiais. Su girdinčiaisiais aš bendrauju raštu arba kalbėdama, aš galiu kalbėti ir iš lūpų suprasti, ką man sako, jei kalba aiškiai. Žinoma, aš kalbu ne taip, kaip girdintis žmogus, ne tokiu balsu, nes negirdžiu savo balso tardama žodžius, sudėtinga taisyklingai kirčiuoti žodžius, bet galiu susikalbėti. (Kai kurie kurtieji žodine kalba išmoksta kalbėti kurčiųjų mokykloje. Užsispyrusi to išmoko ir Gedvilė – ELTA). Kai labai reikia, dar naudojuosi ir vertėjų paslaugomis.

– Iš kur kurtieji gauna vertėjų, ar jų užtenka?

– Yra Vilniuje Lietuvių gestų kalbos vertimo centras, didžiuosiuose miestuose jis turi padalinius. Į šį centrą kurtieji gali kreiptis, jei reikia paslaugos, pavyzdžiui, Skype programa ar SMS trumposiomis žinutėmis, e. paštu ar kitais būdais. Tai yra nemokama paslauga, valstybė finansuoja. Kai reikia, tada galime užsisakyti.

Bet šiaip gestų kalbos vertėjų Lietuvoje trūksta, norėtųsi, kad jų būtų daugiau. Kurčiųjų studentų vis daugėja, todėl vertėjų reikia daugiau. Aš pati, kai mokiausi universitete, dažnai naudojausi vertimo paslaugomis, bet vertėjų trūkdavo. Jais galėdavau naudotis tik du kartus per savaitę po tris valandas. Paskui sąlygos šiek tiek pagerėjo. Kai negaudavau vertėjų, tardavausi su dėstytoju, kad duotų medžiagą arba bendrakursiai duodavo nusikopijuoti, buvo draugiški.

Bet yra dar viena problema studijuojant – labai trūksta konspektų, nes turint vertėją, žiūri į vertėją ir tuo pačiu dar ir konspektuoti yra labai sudėtinga. Dėl to labai reikėtų konspektuotojo paslaugų.

O šiaip gyvenime kai kokius nors reikalus reikėdavo tvarkyti, vertėjus užsisakydavau iš centro, bet  aš esu gana savarankiška, reikalus susitvarkau ir pati.

– Kaip jūs jaučiatės mūsų visuomenėje? Ar jums gera, ar nėra problemų?

– Šiaip iš tikrųjų jaučiuosi labai gerai. Vienintelė bėda yra informacijos neprieinamumas. Trūksta gestų kalbos vertimų, trūksta titrų televizijoje. Situacija šioje srityje gerėja ir tikiu, kad ateityje bus dar geriau.

– Kodėl pasirinkote studijuoti lituanistiką?

– Man lietuvių kalba labai patiko, labai ją mėgau. Svajojau, kad ateityje galbūt būsiu lietuvių kalbos mokytoja ir mokysiu kurčiuosius. Lietuvoje mes, kurtieji, kalbame lietuvių gestų kalba.

– O kaip jūs bendraujate su savo šeima?

– Mano tėvai ir broliai nemoka gestų kalbos, mama šiek tiek moka gestų pagrindus. Tai mes bendraujame šnekamąja kalba. Aš suprantu, ką jie man sako ir galiu atsakyti.

– Ar jūs turite darbą?

– Taip turiu, žurnale „Ateitis“ aš nuotoliniu būdu redaguoju tekstus. Gavau pasiūlymą ten dirbti ir sutikau.

– Ar jums pavyksta savarankiškai pragyventi?

– Aš gyvenu viena, savarankiškai. Man užtenka pajamų pragyventi. Dirbu, gaunu atlyginimą ir dar sportuoju, sporte gaunu stipendiją. Aš užsiimu orientavimosi sportu ir gaunu stipendiją, nes olimpinėse žaidynėse (Kurčiųjų olimpinėse žaidynėse – ELTA) esu iškovojusi medalį ir dėl to valstybė man moka stipendiją, kad toliau treniruočiausi, kad galėčiau įsigyti sporto inventoriaus. Buityje kokių nors sunkumų dėl to, kad esu kurčia, neturiu, viską susitvarkau pati.

– Kaip atrodo jūsų laisvalaikis?

– Dažniausiai labai daug treniruojuosi. Taip pat labai mėgstu skaityti knygas, skaitau visokias, iš įvairių sričių, kas sudomina, tą ir skaitau, grožinę literatūrą irgi labai mėgstu. Taip pat mėgstu daug būti gamtoje, keliauti.

– Norėjau paklausti apie jūsų tėvus, kokių jie profesijų? Ar jiems nereikėjo keisti gyvenimo būdo, planų kai paaiškėjo, kad jų dukra yra kurčia?

– Jie abu yra baigę inžineriją. Tėtis dirba statybų sektoriuje, o mama – batų parduotuvėje. Ne, jiems tikrai nieko nereikėjo keisti dėl manęs. Jie užaugino tris vaikus. Mano šeimoje viskas buvo gerai. Tėvai stengėsi kuo daugiau man duoti.

Deja, aš žinau ir blogesnių pavyzdžių. Įvairių būna reakcijų, kai sužinoma, kad vaikas kurčias. Labai priklauso nuo to, kiek tėvai turi informacijos apie kurčiuosius apskritai. Iš pradžių jie dažniausiai gauna tik tokią informaciją: jūsų vaikui reikia klausos aparato ar kochlearinio implanto ir viskas. O plačiąja prasme apie kurčiuosius, apie bendruomenę ir kitus dalykus informacijos jie operatyviai negauna, ir tai yra labai blogai.

– Ką jūs norėtumėte pasakyti girdintiems žmonėms?

– Noriu pasakyti, kad mes puikiai galime gyventi viename pasaulyje, kartu dirbti ir vieni kitiems būti naudingi.

– Ar galėčiau paklausti apie širdies reikalus?

– Žinoma. (šypsosi)

– Ar jūs turite draugą? Ar kurtieji kuria šeimas tik savo rate?

– Ne, draugo aš neturiu. (šypsosi). Kurčiųjų bendruomenėje viskas vyksta lygiai taip pat kaip girdinčiųjų. Šeimų būna visokių. Tuokiasi ir abu kurtieji, ir su girdinčiaisiais. Tikrai būna, kad girdinčios išteka už kurčiųjų ar atvirkščiai. Arba būna, kad šeimas sukuria neprigirdintys. Bet susipažįstama dažniausiai besisukant toje pačioje kurčiųjų bendruomenėje, tik toks skirtumas.

Net ir "ieškodama savęs" Ispanijoje, ji galvojo apie tai, kuo galėtų būti naudinga Lietuvai. Ir atrado – tik dėl savo iniciatyvumo tapo prancūzų kompanijos, veikiančios dvidešimtyje Europos šalių, atstove Lietuvoje.

Netikėtas žingsnis

Vilniaus universitete psichologijos bakalauro studijas ir organizacinės psichologijos magistro studijas baigusi vilnietė K.Dalšėdaitė turėjo gerą darbą – beveik dvejus metus dirbo mokymų konsultacinėje kompanijoje. Buvo vertinama vadovų, turėjo neblogas karjeros perspektyvas. Tačiau 2018 m. vasarį, netikėtai tiek artimiesiems, tiek kolegoms ir darbdaviams, nusprendė viską mesti ir išvykti iš Lietuvos.

"Tiesą sakant, išvažiuoti iš Lietuvos aš niekad neplanavau – visada buvau Lietuvos patriotė. Net ir magistro studijoms buvau įstojusi į vieną Olandijos universitetą, tačiau, daugelio nuostabai, pasirinkau studijas Vilniaus universitete. Niekad nenorėjau išvykti iš Lietuvos, bet gal kokį penktą kartą, kai jau buvau baigusi studijas, apsilankiusi Londone staiga supratau, kad pasaulis didelis ir įvairus, todėl noriu išvažiuoti ir pagyventi kažkur kitur. Kai pasisakiau darbe, darbdaviai ragino neišeiti, siūlė geresnes darbo sąlygas. Tačiau kažkodėl norėjosi važiuoti, ir viskas: pamatyti, pasižiūrėti, patirti iššūkių."

Tuo metu Kamilės draugė kaip tik planavo išvažiuoti dirbti kur nors į šiltus kraštus. Merginos nusprendė kartu vykti į Ispaniją, nes ten šilta, kita kultūra, kita kalba. Kamilė svarstė, jog net ir jei nepasisektų ten įsitvirtinti ar padaryti karjeros, bent jau išmoktų ispanų kalbą.

"Nebuvo taip, kad važiuoju į Ispaniją siekti karjeros – važiavau dėl savęs: norėjau pažinti kitą šalį, pažinti save kitokioje aplinkoje. Todėl prieš išvykstant kažkokio perspektyvaus darbo pagal specialybę neieškojau. Tiesiog susiradome savanorystės programą, pagal kurią už apgyvendinimą puse etato turėjome dirbti viename Barselonos hostelyje – kaip buvo žadama, vedžioti hostelio svečius po įvairias populiarias Barselonos vietas. Deja, realybė buvo kitokia nei pažadai: apgyvendinimas prastas, be langų ir su gausybe tarakonų."

Savaitę iškentusios tokioje darbo vietoje merginos iš ten išėjo. Išsinuomojo kambarį, ėmė ieškoti naujų darbų. Kamilė pasakojo, kad greitai supratusi, jog nemokant ispaniškai įsidarbinti nebus lengva, tad intensyviai mokėsi kalbos.

Ilgas kelias

Prieš išvykdama iš Lietuvos K.Dalšėdaitė profesionaliai užsiiminėjo vandenlenčių sportu (waikbordu), buvo net tapusi šios sporto šakos  antrosios vietos laimėtoja Lietuvoje. Šį pomėgį mergina sugalvojo išnaudoti ir Ispanijoje – didžiausiame Barselonos vandenlenčių sporto parke įsidarbino instruktore. Dirbo savaitgaliais, tačiau šis darbas buvo nemenkas, kaip ji sako, "asmenybinis iššūkis": reikėjo stengtis kalbėti ir ispaniškai, ir angliškai, nesugebėjus kažko išaiškinti – mėginti parodyti. Po poros mėnesių prasidėjo sezonas, parko lankytojų buvo daug, o mokant tik ispanų kalbos pagrindus, dirbti tikrai nebuvo lengva. Teko ieškotis kito darbo.

Esu savo šalies patriotė ir man ta sąsaja su Lietuva – būtina.

Tada mergina prisiminė, jog dar studijų laikais Lietuvoje dirbo aukle. Pasinaudojusi Barselonoje veikiančia auklių paieškos interneto platforma "Yoopies", per kelias dienas susirado auklės darbą – prižiūrėjo dvejų metukų vaiką, o tuo pačiu metu ieškojosi darbo kokiame nors biure. Po poros mėnesių įsidarbino kompanijoje, pardavinėjančioje tam tikrą priemonę, kuri analizuoja jų klientų video patirtį. Kamilei net ir šiandien sudėtinga paaiškinti, kas per veikla tai buvo.

"Man visiškai nauji techniniai dalykai, ir nors dirbti sekėsi neblogai, jaučiau, kad tai visiškai ne man, todėl išėjau", – pasakojo moteris.

Galvodama, ką daryti toliau, K.Dalšėdaitė prisiminė, kiek jai naudinga buvo "Yoopies" platforma ieškant auklės darbo Barselonoje, taip pat ir savo patirtį ieškant auklės darbo Lietuvoje, kai visiškai neturėjo į ką kreiptis, aukle įsidarbino tik pas pažįstamus, o jai nustojus dirbti šeimos skundėsi, kad susirasti naują auklę buvo labai sunku. Tada ir kilo mintis steigti Lietuvoje auklių agentūrą, tačiau ne tokią, kokios jau egzistuoja, o pasinaudojant "Yoopies" platformos pavyzdžiu ir perkeliant viską į internetinę erdvę. Galiausiai ji nuėjo dar kitu keliu – susirado "Yoopies" platformos įkūrėjo kontaktus, parašė jam laišką ir pasiūlė įgyvendinti jų projektą Lietuvoje.

"Susisiekėme, pasikalbėjome, "Yoopies" atstovai mano idėjai pritarė ir tapau jų atstovė Lietuvai. Kitaip sakant, pradėjau dirbti Lietuvai gyvendama Barselonoje, – sakė moteris. – Jaučiu moralinį pasitenkinimą dėl to, kad galiu parnešti į Lietuvą kažką gero, pamatyto kažkur pasaulyje. Juo labiau kad Lietuvoje dirbame vos kelis mėnesius, o susilaukiame labai gerų atsiliepimų. Dirbdama šiame projekte matau, kad buvo toks poreikis Lietuvoje, o aš didžiuojuosi, galėjusi tai "atvesti" į savo gimtąją šalį."

Naujoji platforma gerokai palengvina šeimoms auklės paieškas, nes ieškodamas čia gali įvesti pačius įvairiausius duomenis – kokiu atstumu nuo namų ieškai auklės, kokią kainą nori mokėti, kuriuo metu tau reikia auklės. Kiekviena čia užsiregistravusi auklė taip pat nurodo savo paslaugų kainas, savo tvarkaraštį, savo išsilavinimo sertifikatus ir pan. Platformos administratoriai kiekvieną profilį patikrina, kad auklės būtų patikimos.

Bandyti verta

K.Dalšėdaitė teigia kol kas likusi gyventi Barselonoje, nes jaučia, kad vis dar turi ko iš ten pasisemti. "Tiesą sakant – tą sakiau net ir savo tėvams – niekada nesijaučiau taip smarkiai "ūgtelėjusi", kaip per pastaruosius porą metų. Ta patirtis, kurią aš gavau, kai nekalbėdamas tos šalies kalba turi sugebėti įsitvirtinti, susirasti darbą, išgyventi – neįkainojama. Sunku, kovoji su savimi, tačiau nenori visko mesti ir bandai sau įrodyti, kad gali pats susikurti gyvenimą", – sakė moteris.

Ar to ji negalėtų daryti gyvendama Vilniuje? Kamilė atsako, kad ne. "Nežinau, gal tai nuo žmogaus priklauso, tačiau man visada reikėjo iššūkių – buvimas "komforto zonoje" man nesuteikia laimės, – sakė mergina. – Nežinau, ar susikursiu tą "komforto zoną" Barselonoje, ir tada man vėl reikės kažkur išvažiuoti. Nežinau, aš vis dar save tyrinėju ir bandau suprasti. Faktas – man patinka, kai nėra lengva, kai norėdamas kažko pasiekti turi labiau pasistengti, kažką daryti geriau, nei daro kiti."

K.Dalšėdaitės nuomone, kiekvienam verta save "patyrinėti" – pamėginti suprasti, kas esi, ko šiame gyvenime nori ir ko sieki. Todėl ji visiems jauniems žmonėms pataria visų pirma savęs paklausti: ar čia ir dabar esu laimingas? Jei atsakymas "taip", galbūt nieko ir nereikia keisti, nereikia savęs prievartauti, važiuoti kažkur į svetimą šalį vien dėl to, kad kiti važiuoja. Jei vis dėlto kyla abejonių arba atsakymas "ne", ji patartų mėginti kažką pakeisti, nes galbūt ten atrasite save tokį, kokio net neįsivaizdavote esant, ir pasijusite laimingas. O jeigu nepasiseks, juk visada galite grįžti namo.

Jaučiasi patriotė

"Aš taip pat nesakau, kad negrįšiu gyventi į Vilnių. Bet faktas, kad grįšiu daugiau pamačiusi, daugiau patyrusi, geriau save pažinusi ir tikrai laimingesnė nei buvau, – sakė ji. – O dabar džiaugiuosi galimybe dirbti dėl lietuvių, su lietuviais partneriais, bendrauti lietuviškai ir taip išlikti artimai susijus su Lietuva, nes esu savo šalies patriotė ir man ta sąsaja su Lietuva – būtina."