Reikšmingiausiam miesto apdovanojimui šįmet buvo nominuota per 50 kandidatų.

„Kiekvienas Vilniaus gimtadienis miestui dovanoja naujus Šv. Kristoforo herojus. Tai žmonės, kurie savo talentu ir atkaklumu labiausiai keičia, augina mūsų miestą ir įkvepia mus būti geresniais. 10 naujų herojų iš skirtingų sričių – nuo muzikos iki medicinos, nuo džiazo iki verslo. Didžiulė sėkmė ir garbė Vilniui, kad turime tokių miestiečių. Šventajam Kristoforui buvo sunku, bet jis vis tiek nešė savo kilnią naštą. Toks yra mūsų miesto globėjas, tokie yra ir mūsų iškiliausi vilniečiai“, – sakė Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Antrus metus tęsiantis sudėtingai pandeminei situacijai, Vilnius nenustojo augti, kurti, tyrinėti, tobulėti.

Už viso gyvenimo nuopelnus mokslui Šv. Kristoforo apdovanojimas skirtas prof. Arvydui Janulaičiui. Savo moksline veikla profesorius prisidėjo prie genų inžinerijos išsivystymo pasaulyje, padėjo pagrindus pirmosioms moderniosios biotechnologijos įmonėms „Fermentas“ ir „Biofa“ (dabar – „Sicor Biotech“). Prof. A. Janulaičio vadovaujami Lietuvos mokslininkai atrado trečdalį visų pasaulyje žinomų restrikcijos fermentų, be kurių genų inžinerijos atsiradimas būtų neįmanomas. Dėstydamas Vilniaus universitete, profesorius išugdė pasaulinį pripažinimą pelniusių Lietuvos biotechnologų kartą.

Mindaugas Grabauskas apdovanotas už nuopelnus urbanizmui ir architektūrai. Laureatas ryškiai prisidėjo prie architektūros mokslo bei kūrybinės veiklos plėtros. Paminėtinas ir išskirtinis architekto indėlis į architektūrinės-urbanistinės veiklos kokybės kėlimą. M. Grabauskas – vienas pagrindinių naujojo Vilniaus bendrojo plano rengėjų ir vadovų.

Aušrai Kurienei Šv. Kristoforas įteiktas už nuopelnus švietimui. A. Kurienė kartu su kolegomis įgyvendino programą „Big Brothers Big Sisters“ Lietuvoje, smurto prieš vaikus prevencijos ir intervencijos programas, socialines akcijas, tėvystės įgūdžių mokymo programas, vaikų ir paauglių psichologinių krizių prevencijos programas,  yra nemokamos linijos tėvams bendraautorė. Laureatė dėsto Vilniaus universiteto podiplominių studijų programose, rengiančiose suaugusių ir vaikų psichoterapeutus, nuolat veda supervizijas specialistams.

Už Vilniaus kultūros architektūrinius tyrinėjimus Šv. Kristoforo statulėlė įteikta dr. Marijai Drėmaitei. Architektūros istorikė, Vilniaus universiteto profesorė tyrinėja XX-ojo a. architektūrą, miestų modernizaciją, industrializaciją ir kultūrą, dalyvauja mokslinėse konferencijose visame pasaulyje, rašo knygas savo tyrimų temomis, skaito viešas paskaitas.

„Man priskiria frazę – kalbantys pastatai. Ir iš tiesų – pastatai man kalba. Bet pastatai tėra paviršius. Už jų slypi žmonės, troškimai, idėjos – tai, kas priverčia judėti, dėl ko šis miestas toks gyvas, koncentruojantis idėjas, kuo mes šiek tiek didžiuojamės, būdami vilniečiai. – Ką švęsime šiandien, ką švęsime po metų? Manau, šio jubiliejaus prasmė užkoduota dar Gedimino laiške: orių ir laisvų miestiečių vertybėse – pagarba ir tolerancija įvairovei. Būtent šios vertybės padėjo miestui atsitiesti po įvairių negandų ir kurti jo magiją“, – Rotušėje kalbėjo M. Drėmaitė.

Antanas Gustys apdovanotas už indėlį į Vilniaus džiazo kultūrą. Pirmojo šalyje „Vilnius Jazz“ festivalio įkūrėjas ir nenuilstantis organizatorius išugdė kelias Lietuvos džiazo gerbėjų ir atlikėjų kartas. Festivalio inicijuojamuose projektuose šalia pripažintų pasaulio ir Lietuvos džiazo meistrų groja ir jauni atlikėjai, kuriems festivalio scena dažnai tampa tramplinu į sėkmingiems pasirodymams tarptautiniuose projektuose ir kituose Europos džiazo festivaliuose.

„Šv. Kristoforų apdovanojimuose dalyvauju jau antrą kartą. Pirmasis buvo 2005-aisiais, kai festivalio „Vilnius Jazz“ teikimu apdovanojimą gavo Lietuvos džiazo patriarchas Vladimiras Čekasinas. Niekas negalėjo pagalvoti, kad po 17 metų būsiu apdovanotas tokiu pat apdovanojimu. Didžiulė garbė, labai svarbu tiek man, tiek šiemet savo 35-metį švenčiančiam festivaliui „Vilnius Jazz“. Tikiuosi, kad padedant Vilniui, festivaliui dar pavyks grįžti ten, kur viskas prasidėjo – į buvusių Profsąjungų rūmų vietoje iškilsiančią Nacionalinę koncertų salę“, – sakė A. Gustys.

Už vilniečių sveikos gyvensenos puoselėjimą Šv. Kristoforu apdovanotas Vilius Aleliūnas. Lietuvos orientavimosi sporto federacijos vykdančiojo direktoriaus dėka Vilniuje Vingio parke ir Botanikos sode įrengtos stacionarios orientavimosi sporto trasos. Vaikai ir suaugusieji turi mokomųjų orientavimosi sporto priemonių. Jo pastangomis suorganizuotos virtualios orientavimosi sporto varžybos, sukurta orientavimosi sporto programėlė. Pandemijos sąlygomis ypač reikšmingas darbas – įgyvendintas 100 km tako aplink Vilnių projektas. Sutvarkytu maršrutu jau keletą metų naudojasi daugybė vilniečių, kurių keliones buvo stipriai apribojęs karantinas.

„Vilnius – unikalus, žalias ir sportuojantis. Smagu būti čia, bet dar smagiau matyti augančias  gretas aktyviai laiką gamtoje leidžiančių vilniečių ir miesto svečių – sportuojančių, slidinėjančių, bėgiojančių, važinėjančių dviračiais ar žaidžiančių su vaikais. Džiugu, kad ganėtinai sunkiu laikotarpiu žmonės atrado tai, kas jau seniai atrasta – buvimą gamtoje, sportą“, – atsiimdamas apdovanojimą sakė V. Aleliūnas.

Mariano Andrade Gonzalez apdovanojimams nominuotas už verslo plėtrą Vilniuje. „Moodys's Lithuania“, UAB, tarptautinės kapitalo rinkų bendrovės „Moody's Corporation“ Vilniaus biuro, vadovas beveik šešerius metus dirbo įvairiose už verslo pokyčių įgyvendinimą atsakingose pareigose. Laureato vadovaujama bendrovė bendradarbiauja su Vilniaus mokslo institucijomis, pavyzdžiui, gruodį „Moody's Corporation“ suteikė finansinę paramą Vilniaus Universiteto Verslo mokyklai atlikti Global Entrepreneurship Monitor – analizę apie šalies verslo sektoriaus iššūkius, kurie destabilizuoja verslumo skatinimą ir reguliavimą bei verslo steigimo plėtrą.

Prof. Ligitai Jančorienei apdovanojimas įteiktas už nuopelnus sveikatos apsaugos srityje. Santaros klinikų Infekcinių ligų centro vadovė visas savo profesines žinias yra sutelkusi į suaugusiųjų ūminius ir lėtinius virusinius hepatitus, ŽIV infekciją, kitas virusines infekcijas, užkrečiamas ligas ir jų profilaktiką, skiepijimą ir kelionių mediciną.

Už Vilniaus vardo garsinimą pasaulio medikų bendruomenėje Šv. Kristoforu apdovanota gydytoja, profesorė, mokslininkė Augustina Jankauskienė. Jos darbas lėmė, kad į sostinę atkeliavo ne viena tarptautinė konferencija. Vilnius laimėjo teisę 2023-iaisiais organizuoti Europos vaikų nefrologų asociacijos metinę konferenciją, į kurią susirinks per 600 srities ekspertų ir mokslininkų.

„Prisipažinsiu, kad šis apdovanojimas man labai brangus. Vilniuj gimiau, mokiausi, dirbu, Vilniuj gyvena mano vaikai ir auga anūkai. Aš tikrai gerbiu ir myliu šį miestą. Man atrodo, kad mano, kaip mokslininkės, galimybė garsinti Vilniaus vardą leidžia pratęsti ir įprasminti Gedimino sapną“, – mintimis dalijosi A. Jankauskienė.

Robertas Povilaitis apdovanotas už emocinę paramą vaikams. 2020-aisiais „Vaikų linija“ atsiliepė į beveik 115 tūkst. vaikų ir jaunuolių skambučių – tai daugiau nei 2700 pokalbių internetu, per 500 laiškų.

Kasmet „Vaikų linija“ šalies darželiuose ir mokyklose inicijuoja sąmoningumo didinimo mėnesį BE PATYČIŲ.

Šv. Kristoforo apdovanojimai teikiami nuo 1998-ųjų. Nominacijas apdovanojimui už nuopelnus mokslui, teisėsaugai, švietimui, kultūrai ir menui, Vilniaus istorinei atminčiai, sportui, verslui, turizmo plėtrai, labdarai, architektūros siūlo vilniečiai. Taip pat galimos ir kitos vilniečių pasiūlytos nominacijos.

Šv. Kristoforo apdovanojimą jau pelnę prof. habil. dr. Vytautas Jonas Sirvydis, prof. habil. dr. Vladas Algirdas Bumelis, mados dizaineris Juozas Statkevičius, operos solistė Asmik Grigorian ir daugybė kitų Vilniui nusipelniusių miestiečių.

„Vilnius Mama Jazz“ – istorinę atmintį puoselėjantis festivalis, todėl šįmet scenoje lankytojai išvys ne vieną žanro grandą, spėjusį tapti festivalio veidu ar netgi talismanu. Vienas jų – nepailstantis pačių netikėčiausių garsinių idėjų sumanytojas bei tikrų tikriausias mūsų šalies džiazo flagmanas Vladimiras Čekasinas, rugsėjo 24 d. į sceną žengsiantis su ilgamečiais bičiuliais Vytautu Labučiu ir Arvydu Joffe. Kartu šie muzikantai pristatys specialią programą – „Sonata B“.

„Tai bus laisva fantazija JAV kompozitoriaus Samuelio Barberio sonatos fortepijonui motyvais. Jos metu skambės ne tik mūsų trio atliekama muzika, bet ir specialiai tam paruoštos kamerinio orkestro atliekamos muzikos įrašų ištraukos, – pasakoja idėjos sumanytojas V. Čekasinas bei priduria: – A. Joffė gros tiek elektroniniais, tiek akustiniais būgnais, tačiau tradicinės ritmo funkcijos šie instrumentai neatliks. Pagrindinis dėmesys bus sutelktas į melodinę kūrinio pusę. To paties galima tikėtis ir iš V. Labučio, kuris gros ne tik saksofonu, bet ir elektroniniais instrumentais.“

Apie V. Čekasiną galima kalbėti daug. Atsigręžti į Ganelinio trio laikotarpį, narstyti solinę kūrybą po kaulelį, žavėtis grojimo technika ir aikčioti iš nuostabos girdint visas šio kūrėjo galvoje užgimusias idėjas, paverstas garsais. Bet tai primintų bandymus pergrumuliuoti seniai pasakytus dalykus. Geriausiai yra patiems pajusti, kokią magiją scenoje skleidžia Vladimiras.

Vladimiras Čekasinas. / Organizatorių nuotr.

Vadinti jį tik saksofonininku ar pučiamųjų virtuozu būtų nedovanotinas supaprastinimas. Tai vizionieriškas kūrėjas, kuris, užlipęs į sceną, ima dėlioti įstabius garsų koliažus. Juose girdime itin dinamiškas ir paveikias saksofono partijas, šelmiškus fortepijono pasažus, šamaniškus vokalinius žaidimus ir daugybę kitų Vladimiro sugalvotų gudrybių. V. Čekasinas taip pat aktyviai dirba su kino bei teatro žmonėmis. Tai – žmogus, po kurio kojomis susilieja skirtingos meno kryptys.

Dėl savo plataus akiračio ir nekanoniško mąstymo, V. Čekasinas tapo svarbiu vardu ne tik mūsų šalies bet ir pasaulinėje scenoje. Per savo ilgametę karjerą V. Čekasinas sukaupė ne tik solidžią, šimtus albumų skaičiuojančią diskografiją, bet ir yra koncertavęs Europoje, JAV, Kanadoje, Kinijoje, Japonijoje, Indijoje ir t.t., taip pat dirbo su tokio kalibro kūrėjais kaip Borisas Grebenščikovas, Piotras Mamonovas ar Rudolfas Dašekas.

Apie rugsėjo 24 d. su V. Čekasinu pasirodysiančius kolegas galima taip pat kalbėti daug ir ilgai. V. Labutis – vienas V. Čekasino mokinių. Kadaise pradėjęs muzikinį kelią nuo akordeono, galų gale pasuko į pučiamųjų instrumentų pusę. V. Labutis – įvairių kolektyvų lyderis bei dalyvis, pedagogas, į Lietuvos džiazo sceną įsiveržęs 1982 m., kartu su Petro Vyšniausko kvartetu, ir iki pat šiol išliekantis vienu pagrindiniu jos veikėju.

Vytautas Labutis. / Organizatorių nuotr.

Nors daugelis V. Labutį sieja su saksofonu, tačiau vis dažniau prie šio muzikanto vardo regime multiinstrumentininko etiketę. Tai muzikantas ne tik puikiai valdantis įvairius pučiamuosius, bet ir nevengiantis sugroti bravūriškų ir spalvingų fortepijono partijų, įterpti perkusinių garsų ar eksperimentuoti su sintezatoriais.

V. Labučio muzikinis kelias nėra tik tradicinis džiazas. Jis nebijo nardyti po įvairiausias šio žanro kerteles, įnešdamas savitumo į kiekvieną kolektyvą, su kuriuo groja. Vytauto kūryboje ypač ryškus polinkis į fusion krypties džiazą, kurį jis puikiai atlieka tiek su savuoju kvartetu, tiek Dainiaus Pulausko grupės sudėtyje. Jis taip pat geba puikiai improvizuoti ar meistriškai perinterpretuoti krašto folkloro palikimą. Greta džiazo šis plačių kūrybinių interesų kūrėjas bendradarbiauja ir su akademinės muzikos kūrėjais, nevengia prisijungti prie įvairių performansų.

Antrasis V. Čekasino kompanionas – išraiškingu ir savitu būgnų bei perkusijos skambesiu garsėjantis A. Joffė, muzikologų bei melomanų vertinamas už itin subtilų, harmoningą bei išskirtine energija pasižymintį akustinių ir elektroninių būgnų derinimą.

Arvydas Joffė. / Organizatorių nuotr.

Iš Kauno kilęs A. Joffė ne vienerius metus būgnų paslapčių mokėsi savarankiškai. Ilgainiui pradėjo groti su pirmosiomis Lietuvos roko grupėmis „Bildukai“, „Nuogi ant slenksčio“, „Kadencija“, tačiau praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje susidomėjo džiazu ir pasuko formalaus mokslo link. 1979 m. baigė Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetą. Iki pat šiol A. Joffės gyvenime greta grojimo jį nuolat lydi pedagoginė veikla.

Per savo karjerą šis muzikantas yra grojęs daugelyje įvairias džiazo ir kitus stilius reprezentuojančiuose kolektyvuose. Jo gyvenimo aprašyme galima rasti ne tik Pranciškaus Naručio džiazo orkestrą, bet ir novatorišką Giedriaus Kuprevičiaus kolektyvą „Argo“ ar „Kauno bigbendą, bet ir kolaboracijas su Gintautu Abariumi, Kęstučiu Lušu ir daugeliu kitų. Taip pat A. Joffė nevengia imtis iniciatyvos pats. Buvo subūręs bigbendą „Versmė“, kolektyvą „Kvartetas 2+2”, o bene ryšiausią pėdsaką paliko su fusion krypties kvartetu „Jazz Brothers“. Be to, būgnų ir perkusijos asas garsėja konceptualiomis solo programomis, kurias rengia nuo 1992 m.

Tiek V. Labutis, tiek A. Joffė praeityje ne kartą grojo su V. Čekasinu. Jų diskografijas puošia bendri įrašai, o biografijas – šilti prisiminimai. Tačiau scenoje jie visuomet pasirodydavo lydimi kitų velniškai talentingų kolegų, o ne kaip savarankiškas trio, todėl „Vilnius Mama Jazz“ suteiks unikalią progą savo akimis išvysti šiuos scenos didžiūnus kartu.

Mančesterio pingvinų garsinė estetika, susidedanti iš daugybės detalių: organiškos minimalizmo genijaus Philipo Glasso braižą primenančios klavišinių partijos, sinkopuota stipri bosinė linija, elektroninės muzikos kanonams artima mušamųjų sekcija – visa tai nepaliko abejingų festivalio klausytojų.

Kitame koncerte didžiulę Šiuolaikinio meno centro salę užliejo ambientinio džiazo šaukliai iš Londono „Portico Quartet“.

ŠMC Kino salėje vyko Showcase Stage koncertai. Į festivalį atvykę ekspertai iš trylikos šalių ir Lietuvos klausytojai mėgavosi mūsų gerai žinomų muzikantų kūryba – penktadienio „vitriną“ pradėjo veteranų trio Juozas Milašius, Skirmantas Sasnauskas ir Arkadijus Gotesmanas, po jų sekė: Leonardo Pilkausko septetas „Birthday“, „Castor Stetson“ ir „Brave Noises“. Sausakimša salė – tai puikus įrodymas, kokio aukšto meistriškumo yra pasiekę Lietuvos džiazo muzikantai ir kokia smalsi ir vis auganti džiazo klausytojų auditorija.

O jau visai prieš vidurnaktį Šiuolaikinio meno centre užvirė festivalio „Vilnius Mama Jazz“ naktinis gyvenimas, kuris tęsėsi iki šios, ketvirtosios, festivalio dienos pradžios.

Šiandien, lapkričio 16 dieną, Šiuolaikinio meno centro didžiojoje salėje koncertuos du legendiniai Lietuvos džiazo muzikantai, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai: saksofonininkas Vladimiras Čekasinas ir būgnininkas Vladimiras Tarasovas. Jų ruošiamos programos koncepciją sugalvojo V. Čekasinas: pasirodymas iš ciklo „Invazija į klasiką“, anot paties meistro, bus „laisva fantazija pagal I. Stravinskio muziką baletui „Ugnies paukštė“.

Jų kūrybinis unikalumas ir originalūs metodai buvo tai, kas įkvėpė ištisas kartas. Ir šiandien tai, ką jie daro, gal nebėra stogą raunanti naujovė, bet visuomet išlieka tikro meistriškumo etalonas. Mes galime labai gerai pažinoti jų braižą, bet niekada negalime žinoti, ką jie atsineš į sceną šįkart.

Šie muzikantai visiems laikams savo vardus jau įrašė į Lietuvos džiazo metraščius. Progų išgirsti tokių dviejų meistrų atliekamą muziką pasitaiko ne taip jau dažnai, todėl esame įsitikinę: tai yra didžiulė festivalio intriga ir, tikėtina, viena būsimų kulminacijų – šios dienos koncertas ŠMC bus toks, apie kokius kalbama ir po keleto metų.

O 22 val. didžiojoje scenoje siautės nepakartojamas bigbendas iš Belgijos „Flat Earth Society“. Nenuoramų šutvė, džiazo anarchistai, džiazuojantys pankai – būtent tokiais skambiais epitetais vadinamas „Flat Earth Society“ kolektyvas. Tai – nutrūktgalviškas, visomis paletės spalvomis žėrintis muzikinis reiškinys, traukiantis ne tik užkietėjusių džiazo išpažinėjų, bet ir roko muziką garbinančių jaunuolių dėmesį.

Būtent todėl, kad lietuviškojo džiazo savastį veikė ir publikos skonį ugdė tokios asmenybės, kaip Vladimiras Tarasovas ir Vladimiras Čekasinas, „Flat Earth Society“ orkestro siautulys yra toks artimas ir patrauklus vietinio melomano ausiai.

Į 18-ąjį „Vilnius Mama Jazz“ festivalį atvykęs savo gyvavimo dvidešimtmetį švenčiantis kolektyvas pasiruošęs nustebinti net visko mačiusius bei girdėjusius melomanus. Sklinda kalbos, kad tarytum iš ugnikalnio besiveržianti bigbendo energija išties priverčia patikėti, jog Žemė yra plokščia. Būkite atsargūs!

Šiandien – intensyviausia „džiazo vitrinos“ diena, kuri prasidės anksti (14 val.) ir bus paženklinta itin aukštu spontaniškos improvizacijos procentu bei lygmeniu – Kino salėje koncertuos: „Veronikos ChiChi kvartetas“, „Tiesulas“, „Aureolė / Nimbus“, Jano Maksimovičiaus ir Dmitrijaus Golovanovo duetas, Nedos Malūnavičiūtės, Vytauto Labučio ir Richardo Banio trio.

Po koncertų Kino salėje vyks „Vilnius Mama Jazz Paraštės“: Kas papasakojo Louis Armstrongui apie Vilkiją? Litvakai džiazo kultūroje. Moderatorius Viktoras Bachmetjevas.

Diskusijų ciklas „Paraštės“ – tai dar viena svarbi tekstinė „Vilnius Mama Jazz“ dalis, kuri šiais metais skirta itin įdomiai ir intriguojančiai temai – litvakų vaidmeniui pasaulio džiazo kultūroje. Apie jo mastelį dažnai nesusimąstome, tačiau ne tik Louis Armstrongas buvo auklėtas litvakų šeimoje. Bennio Goodmano motina buvo kilusi iš Kauno, George’o Gershwino tėvai (Geršovičiai) – iš Vilniaus. Vien šie plačiai žinomi pavyzdžiai yra labai svarūs, ryškūs ir lemtingi visai džiazo istorijai. Šis susitikimas ŠMC Kino salėje suteikia progą sužinoti daugiau apie šį retai akcentuojamą džiazo istorijos aspektą.

Šiuolaikinio meno centro Kino salėje vyksiantys koncertai ir diskusija „Vilnius Mama Jazz paraštės“ bei parodos – tai nemokami festivalio renginiai.

Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Šio pojūčio kupina bus ir dviejų „džiazmenų“, Nacionalinė kultūros ir meno premijos laureatų, ruošiama programa, kurios koncepciją sugalvojo V. Čekasinas.

Pasirodymas iš ciklo „Invazija į klasiką“, anot paties V. Čekasino, bus „laisva fantazija pagal I. Stravinskio muziką baletui „Ugnies paukštė“.

„Man šis projektas įdomus tuo, kad daugelis „džiazmenų“ sako, jog sinkopė gimė tik džiaze, apie 1930-uosius, bet Stravinskis parašė „Pavasarį“ daug anksčiau, dar XX amžiaus pradžioje. Mano manymu, Stravinskio muzika labai stipriai įkvėpė džiazą“, – teigė V. Tarasovas

Kaip sako, menininkai, tai bus „muzikinis koliažas su akustiniais ir elektroniniais instrumentais, bei V. Čekasino balsu“.

„Nieko naujo. Viskas jau buvo sukurta prieš 200 metų“, – juokaudamas sakė V. Čekasinas.

Jau bene 50 metų kartu muzikuojantys kūrėjai pirmą kartą sugrojo dar 1971 metais, tačiau net ir prabėgus pusei amžiaus kartu groti yra didelis malonumas.

„Mes jau seni krokodilai“, – su šypsena veide tvirtino V. Tarasovas.

Retai Lietuvoje dėl didžiulio užimtumo besilankantis būgnininkas su kolega tik grįžo iš gastrolių Kinijoje, Šendženio miesto, kuriame atsidūrė „Vilnius Mama Jazz“ dėka, kuomet jų pasirodymą 2017 metų festivalyje Vilniuje išvydo kinų melomanai.

Kalbėdami apie dabartinę džiazo situaciją Lietuvoje, kūrėjai teigė, kad per 50 metų daug kas pasikeitė ir, nors asmenybių trūkumą galima pajusti, visgi perspektyvių menininkų tikrai yra. V. Tarasovas pabrėžė, kad džiazo jaunimo vystymuisi Lietuvoje bene daugiausia ir davė V. Čekasinas.

„V. Čekasinas yra lyg pieninga karvė. Jo mokinių yra krūvos, beveik visi yra jo tiesioginiai ar netiesioginiai mokiniai. Visa Lietuvos džiazo mokykla – Vladimiras Čekasinas“, – teigė V. Tarasovas.

Anot kūrėjų, dėl susiklosčiusių aplinkybių ir valdžios dėmesio trūkumo daugelis jaunų džiazo muzikantų Lietuvoje nepasilieka gyventi, pasklinda po visą Europą, todėl džiaugu, kad „Vilnius Mama Jazz“ festivalyje atsirado vieta jaunų talentų „showcase'ui“.

Menininkai pabrėžė, kad džiazo muzikos atlikimo vietų ir mokytojų trūkumas yra pagrindiniai Lietuvos džiazo edukacijos minusai.

„Reikia meistrų, kurie veda, kurie duoda pagrindus, parodo. Ir tuomet mokinys išmoksta. O tuomet jis jau gali negalvoti apie tai, nes meno pagrindų užmiršti neįmanoma (…) Tu gali save parodyti tik tada, kai pažįsti visą mokyklą, gali parodyti savo techninius sugebėjimus“, – sakė legendinis būgnininkas.

„Ir aš, ir Čekasinas pradėjome groti, kai mums buvo 12-14 metų. Mes jau viską žinome apie tradiciją, mes galime per naktį sugroti visą Charlie Parkerį (…) Mes negalvojam kaip sugroti, mes tai žinom, ir ieškom savo muzikinės kalbos“, –sakė muzikantas.

Anot V. Tarasovo, tik išmanydamas elementarius dalykus, „džiazmenas“ gali būti laisvas ir pradėti ieškoti savų išraiškos priemonių, o kol kas Lietuvoje to trūksta.

„Laisvė yra ne daryti, ką nori, išties tai yra absoliučiai apribota forma ir tu turi joje save surasti. Mes juk taip ir gyvename: nuo A turi nueiti iki B, nuo B – į C. Tarp jų – improvizacija, bet formą tu turi išlaikyti“, – kalbėjo „džiazmenas“.

„Prisiminėm praeitį, gyvenam šiandien ir vos žvilgtelim priekį“, - pokalbį baigė džiazo legenda.

V. Tarasovas ir V. Čekasinas kartu su Viačeslavu Ganelinu visame pasaulyje išpopuliarėjo kaip džiazo trio (GTČ). 1971-aisiais susibūrusi grupė penkiolika metų koncertavo kone visose Europos valstybėse, už tuometės Sovietų Sąjungos ribų pagarsėjo kaip kolektyvas, sugebėjęs iš free džiazo, folkloro, kamerinės muzikos pasisemti įkvėpimo ir sukurti kažką visiškai naujo ir originalaus.

1976-aisiais pasirodžiusi plokštelė „Con Anima“ laikoma pirmuoju džiazo albumu, išleistu Lietuvoje. Iki 1986-ųjų gyvavęs trio laikomas iki šiol nepralenktu Lietuvos džiazo reiškiniu – tiek kūrybingumo, tiek melomanų pripažinimo požiūriu.

Šie muzikantai visiems laikams savo vardus įrašė į Lietuvos džiazo metraščius.

Progų išgirsti tokių dviejų meistrų atliekamą muziką pasitaiko ne taip jau dažnai. Todėl lapkričio 16 dienos koncertas Šiuolaikinio meno centre bus toks, apie kokius kalbama ir po keleto metų.

Į naujus vandenis

Klaipėdos kamerinis orkestras 2018-uosius pradėjo brisdamas į naujus vandenis, kuriuose – improvizacijos ir džiazo meno pažinimas. Savaitę su orkestru dirbo ir improvizuotą programą rengė legendinė asmenybė – saksofonininkas, kompozitorius, pedagogas, neišsenkantis kūrybinių idėjų generatorius V.Čekasinas.

„Tai pasaulio muzikos legenda, sukūrusi visą muzikos atlikimo ir komunikavimo filosofiją. Mes norime, kad jis pasidalytų su mumis savo patirtimi ir verbalizuotų tą unikalią muzikavimo sampratą“, – sakė orkestro meno vadovas M.Bačkus meistriškumo savaitės išvakarėse.

Lietuvos džiazo legenda V.Čekasinas yra koncertavęs beveik visuose žemynuose, išleido daugiau nei pusšimtį muzikos albumų, buvo garsaus džiazo trio „GTČ“ narys, dirba kino ir teatro srityje. Menininkas rengia teatralizuotas polistilistines džiazo programas, kuriose dažnai dalyvauja dramos aktoriai, šokėjai, pantomimos artistai.

Išugdė žvaigždes

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas V.Čekasinas yra puikus pedagogas, kurio tiesioginę ar netiesioginę įtaką patyrė dauguma Lietuvos džiazo atlikėjų. Petras Vyšniauskas, Vytautas Labutis, Gediminas Laurinavičius, Leonidas Šinkarenka, Neda Malūnavičiūtė, Liudas Mockūnas – tik kelios V.Čekasino išugdytos džiazo žvaigždės. Tarp jų yra ir paties menininko dukra, Maskvoje gyvenanti ir kurianti džiazo smuikininkė Anna Čekasina, taip pat dalyvausianti koncerte „Improvizacijos aistra“.

„Aš mokau muzikuoti, išreikšti save. Jeigu yra ką išreikšti, gimsta džiazo atlikėjas. O kiti tik „prie džiazo“, – sakė V.Čekasinas. Visi jo mokiniai teigė jaučiantys glaudžią bendrystę, kurios niekur kitur išmokti neįmanoma, tačiau pedagogas yra žinomas ir kaip savo srities diktatorius, o pats sakė: „Netiesa, kad visi privalo šokti pagal mano dūdelę. Jie yra mano idėjos bendraminčiai.“ Pažįstančiųjų šią nežabotos fantazijos asmenybę, nestebina istorijos apie netradicinius sprendimus ir alinančias repeticijas, kuriose – ir be jėgų ant grindų parkritę atlikėjai, ir priverstinis menininkų šuolis į baseiną.

Programa – intriga

Įdomu, kokia bus koncerto programa? Tikslaus kūrinių sąrašo nebuvimas – dar vienas ženklas, kad šiuo koncertu orkestras peržengia savo įprasto repertuaro ribas. Meistriškumo savaitę vainikuos orkestro improvizacijos su solistais. V.Čekasino įrankiais šį vakarą taps saksofonas, klavišiniai ir elektronika, o džiazinio smuiko solo styginių orkestrą išjudins jo dukra Anna.

Orkestro koncertuose žmonės daugiausia įpratę girdėti meistriškai atliekamą akademinį repertuarą. O kokių galime tikėtis rezultatų po orkestro meistriškumo savaitės su V.Čekasinu? Smalsumas nugalės, ir sausio 12-ąją klausytojai pažins jau visai kitokį, akiratį ryškiai praplėtusį Klaipėdos kamerinį orkestrą. Koncerto pradžia – 18.30 val.

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija antradienį paskelbė 12 kandidatų gauti šį prestižinį apdovanojimą.

Į premiją pretenduoja aktoriai Donatas Banionis, Juozas Budraitis, rašytojas Vladas Braziūnas, džiazo muzikas ir kompozitorius Vladimiras Čekasinas, muzikologas Viktoras Gerulaitis, kino operatorius Jonas Gricius, kompozitoriai Giedrius Antanas Kuprevičius ir Faustas Latėnas, rašytojas Vytautas Martinkus, chorvedys ir kompozitorius Vytautas Miškinis, vizualaus meno kūrėjas Artūras Raila, fotomenininkas Algirdas Šeškus.

Iš šių kandidatų komisija kitą pirmadienį išrinks šešis laureatus.

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų komisijai vadovauja istorikas Alfredas Bumblauskas. Joje taip pat dirba sudaro literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas, fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas, rašytojas Donaldas Kajokas, dirigentas Juozas Domarkas, skulptorius Robertas Antinis, menotyrininkė Lolita Jablonskienė, architektas Saulius Juškys, kompozitorius Algirdas Martinaitis, teatrologė Irena Veisaitė ir kino režisierius Audrius Stonys.

Nuo 1989 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos kasmet teikiamos už reikšmingiausius pastarųjų septynerių metų Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės menininkų sukurtus kūrinius, viena premija taip pat gali būti skiriama už viso gyvenimo indėlį į kultūrą ir meną. Nacionalinės premijos laureatai išrenkami ir paskelbiami gruodžio mėnesį, o premijas įteiks prezidentė Dalia Grybauskaitė Vasario 16-osios proga.

Kasmet teikiama ne daugiau kaip šešios Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos, kurių kiekvienos dydis – 104 tūkst. litų.

Tarptautinis džiazo festivalis „Vilnius Jazz 2013” spalio 11 dieną paskelbė tradicinio apdovanojimo „Už indėlį į Lietuvos džiazo kultūrą“ laureatą. Juo tapo Lietuvos džiazo legenda, unikalus muzikantas, kompozitorius, režisierius, pedagogas Vladimiras Čekasinas, festivalio scenoje pasirodęs po dešimtmečių pertraukos sugrįžusiu duetu su ilgamečiu kūrybiniu partneriu Vladimiru Tarasovu.

Vladimiras Čekasinas – vienas įtakingiausių Lietuvos džiazo kūrėjų, kertinė Vilniaus džiazo mokyklos figūra. Lietuvai ir pasauliui jis tapo žinomas per trio GTČ (Ganelinas-Tarasovas-Čekasinas) kūrybą ir veiklą. 1947-aisiais Sverdlovske gimęs ir ten profesionalaus muzikanto kelią pradėjęs saksofonininkas 1971 prisijungė prie gimtajame mieste koncertavusio Viačeslavo Ganelino ir Vladimiro Tarasovo dueto. Nepaprasta kūrybinė potencija suvienijo šią trijulę 17-ai vaisingų kūrybos metų. Per juos legendinis GTČ Trio sukūrė gausybę programų, su milžinišku pasisekimu koncertavo daugelyje pasaulio šalių, tapo šiuolaikinio džiazo etalonu, pelnydamas vienos geriausių visų laikų neamerikietiško džiazo grupių reputaciją; dėjo pagrindus Lietuvos džiazo mokyklai, ugdydamas ir muzikantus, ir klausytojus.

Vladimiras Čekasinas intensyviai muzikavo ir su 1981-aisiais įkurtu savo kvartetu, kuris pasirodė beveik visuose žymiausiuose Europos džiazo festivaliuose, vadovavo legendiniam konservatorijos bigbendui. Saksofonininkas buvo nuolat renkamas geriausiu Sovietų Sąjungos džiazo muzikantu, o jo vadovaujamas bigbendas buvo vadinamas geriausiu bigbendu. Maestro diskografijoje daugiau kaip 60 albumų, įgrotų su savo vadovaujamais kolektyvais bei kitais atlikėjais. Muzikas koncertavo daugelyje Europos šalių, JAV, Japonijoje, Indijoje, Kuboje. Jau 3 dešimtmečius viena iš V. Čekasino kūrybinės veiklos sričių yra kinas ir teatras, kur jis pasirodo muzikanto, kompozitoriaus, režisieriaus ir aktoriaus amplua.

V. Čekasiną pelnytai galima vadinti lietuviškojo džiazo guru – tai išskirtinis pedagogas, kurio tiesioginę ar netiesioginę mokyklą patyrė dauguma Lietuvos džiazo muzikų. Be darbo su legendiniu Vilniaus konservatorijos bigbendu Maestro ilgą laiką dirbo ir Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje, vadovavo šios mokyklos džiazo ansambliams, nuo 2003 metų dėsto Vilniaus kolegijoje, sukūrė originalią džiazo dėstymo metodiką.

Šį rugsėjį menininkui buvo įteiktas medalis „Už nuopelnus Vilniui ir tautai“. Jis taip pat yra Vilniaus miesto apdovanojimo „Šv.Kristoforas“ bei Lietuvos muzikų sąjungos „Auksinio disko“, Birštono džiazo festivalio laureatas.

UAB A Cappella ir festivalio „Vilnius Jazz” prizu įvertintas Vladimiras Čekasinas tapo dešimtuoju tradicinio Vilniaus džiazo festivalio apdovanojimo laureatu. Už nuopelnus Lietuvos džiazo kultūrai jau yra pagerbti perkusininkas, kompozitorius ir vizualiojo meno kūrėjas Vladimiras Tarasovas, saksofonininkai Petras Vyšniauskas ir Liudas Mockūnas, trombonininkas Skirmantas Sasnauskas, gitaristas Juozas Milašius, klavišininkas ir kompozitorius Dainius Pulauskas, muzikologė Jūratė Kučinskaitė, bei šviesaus atminimo džiazo asmenybės: Kauno bigbendo vadovas, pianistas Romualdas Grabštas ir muzikologas Liudas Šaltenis.

Penktadienį 19 val. „Vilnius Jazz“ festivalio scenoje sostinės Rusų dramos teatre po kelių dešimtmečių pertraukos susitiks saksofonininko Vladimiro Čekasino ir perkusininko Vladimiro Tarasovo duetas.

Šiuos menininkus sieja šlovingi kūrybos su Viačeslavu Ganelinu metai, trio puoselėta Vilniaus džiazo mokylos estetika. Jai būdingą džiazo ir akademinės muzikos dialogą scenos grandai plėtos naujame savo projekte, šįkart - įkvėpti Sergejaus Prokofjevo kūrybos. Projektas pratęs V. Čekasino šios krypties darbų ciklą, iki šiol produktyviausiai kurtą su pianistu Petru Geniušu.

„Tai daugybę galimybių teikianti sintezė“, - tvirtino V. Čekasinas, kuriam pavyksta suderinti tarpusavyje, atrodytų, labai skirtingos kilmės muzikinius motyvus.

„Nieko spontaniško čia nėra, - aiškino maestro. - Tai sudėtingas technologiškai darbas. Mano muzika niekada nebuvo spontaniška: viskas yra išmokta ir surepetuota“.

Tarp džiazo ir akademinės muzikos vingiuoja ir šiemet 20-metį mininčio Briuselio džiazo orkestro kūryba. Vienas žymiausių šio žanro kolektyvų dažnai rengia bendrus projektus su klasikinės muzikos atlikėjais.

„Vilnius Jazz“ festivalyje penktadienį belgų orkestras pristatys kitokios krypties netradicinį projektą „Graphicology“. Tai - vaizduojamojo meno ir muzikos, komiksų ir gyvo džiazo sintezė.

Briuselio džiazo orkestras užsakė šešiems kompozitoriams sukurti garso takelius žinomo komiksų autoriaus belgo Philipo Paquet darbams. Dvi savo istorijas dailininkas sukūrė specialiai šia proga, pavaizduodamas tarp herojų ir orkestrą bei save. Ph. Paquet piešiniai tapo savotiškomis džiazo partitūromis, kurios bus rodomos ekrane gyvai grojant orkestrui.

„Graphicology“ premjera įvyko 2012 metais Amsterdame. Vėliau projektas buvo kartojamas daugelyje Belgijos scenų, pristatomas Prancūzijoje bei kitose šalyse. Jį lydi puikūs kritikų atsiliepimai.

Pirmą kartą jungti vaizdą ir džiazą kolektyvas pabandė 2003 metais kinoprojekte „Big Cities in the Twenties“. Tada orkestras gyvai įgarsino penkis trumpus nebylius filmus, pasitelkęs Franko Vaganée, Berto Joriso ir Gyuri Spieso muziką. 2006-aisiais Frankas Vaganée sukūrė muziką bigbendo videoprojektui „Piccadilly“. Pernai orkestro įgarsintas nebylus Michelio Hazanaviciaus filmas „Artistas“ laimėjo „Oskarą“ už muziką.

Šio bigbendo kūrybos paletėje sugyvena patys įvairiausi muzikos žanrai ir etninės spalvos. Kartu su afrikiete vokaliste Tutu Puoane jo įrašytas Pietų Afrikos dainų aranžuočių albumas „Mama Africa“ solistės tėvynėje buvo pripažintas Geriausiu tradicinio džiazo albumu.

Briuselio džiazo orkestras bendradarbiauja su žymiausiais bigbendo muzikos bei džiazo autoritetais. Nuo pirmųjų gyvavimo metų jis kviečiasi projektams JAV kompozitorę ir dirigentę Marią Schneider, su ja gastroliuoja. Dirbta su amerikiečiais Bobu Mintzeriu, Dave‘u Liebmanu, Dave‘u Douglasu, McCoy Tyneriu, Kenny Wheeleriu, Lee Konitzu, Chrisu Potteriu, prancūzų akordeono virtuozu Richardu Galliano ir daugeliu kitų korifėjų. Su amerikiečių pianistu Kenny Werneriu surengtos kelios koncertų serijos Niujorko Lincolno centre ir „Blue Note“ džiazo klube.

Jubiliejinių metų ryškiu akcentu tapo projektai su vienu geriausių pasaulio saksofonininkų Joe Lovano. Orkestras įgrojo su maestro ir išleido vasarą jo muzikos albumą „Wild Beauty“, apkeliavo daug džiazo fetstivalių.

Jubiliejui orkestras išleido savo narių geriausių kompozicijų bei aranžuočių albumą. Sava kūryba visada sudarė reikšmingą šio kolektyvo repertuaro dalį.

Ne vieną nacionalinį prizą pelniusį Briuselio džiazo orkestrą finansuoja Flandrijos vyriausybė. Jis grojo visose svarbiausiose Belgijos džiazo scenose, sulaukė pripažinimo Europos šalyse, JAV, Pietų Afrikoje.

Ruduo Vilniuje jau neįsivaizduojamas ir be džiazo muzikos. Spalio 9–13 d. miestas vėl paskęs spalvinguose festivalio "Vilnius Jazz" ritmuose.

Į festivalį suvažiuos nemažai garsių užsienio muzikantų, taip pat jame gros Lietuvos džiazo žvaigždės. Tarp jų – Vladimiras Čekasinas, vienas Lietuvos džiazo mokyklos kūrėjų, džiazo saksofonininkas, klarnetininkas, kompozitorius, pedagogas, režisierius. Prieš festivalį su V.Čekasinu kalbėjosi "Vilniaus diena".

– Maestro, kokį kūrinį atliksite festivalyje "Vilnius Jazz"?

– Tokias variacijas, kurias pavadinau "Įsiveržimais". Tai – totalinė koncepcija, daug programų joje. Vieną atliksime drauge su Vladimiru Tarasovu. Bus toks mano kūrybos ir klasikos motyvų miksas. Visa kūrinio koncepcija, struktūra – mano. Tokios programos Vilniuje dar nebuvo.

– Kurio klasiko motyvų pasigirs tame kūrinyje?

– Bus elementų iš Sergejaus Prokofjevo kūrinių. Bet S.Prokofjevas nebus originalus.

– Ar jums įdomus festivalis "Vilnius Jazz"? Turbūt klausėtės jo koncertų pernai, užpernai?

– Labai įdomus. Atvyksta gerų muzikantų. Praėjusio festivalio koncertų klausiausi, buvo tiek daug gerų muzikantų, kad visų net negaliu prisiminti. Iš Prancūzijos visada atvažiuoja labai įdomių muzikantų.

– Ekonominis sunkmetis, ko gero, greitai nesibaigs. Muzikantai sulaukia vis mažiau kvietimų koncertuoti. O kaip sekasi jums?

– Aš niekada nedirbau tik koncertuose. Aš darau projektus, būna užsakymų kurti muziką, režisuoti. Tie projektai susideda iš daugelio įvairių elementų. Įprastų turų, kuriuos rengia muzikantai, aš nerengiu – taip nedirbu.

– 1971–1987 m. buvote Lietuvos džiazą plačiai garsinusio Viačeslavo Ganelino trio GTČ narys. Išvykus V.Ganelinui gyventi į Izraelį, trio išsiskirstė. O gal pastaruoju metu kur nors vėl grojote drauge?

– Ne. Kai buvo užsakymų, grojome Anglijoje, Vokietijoje. Jei yra užsakymas, finansavimas, galime susitikti ir dirbti įvairiose pasaulio vietose.

– Koncertai su V.Ganelino trio jums, kaip muzikantui, turbūt labai daug davė?

– Be abejo. V.Ganelinas – genialus muzikantas. Galima sakyti, man pasisekė.

– Kuris jūsų koncertas – su V.Ganelino trio, savo kvartetais ar Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bigbendu – buvo ypatingas? Neužmirštamas?

– Turėjau šimtus programų, projektų. Neatsimenu. Negaliu pasakyti. Kiekvienąkart sprendi konkretų uždavinį.

– Ar jaunystėje turėjote, o gal ir dabar turite savo džiazo dievaitį – idealą?

– Į tą klausimą niekada neatsakau. Prie to atsakymo einu iš kitokio požiūrio taško. Apie tai būtų ilgas teorinis pokalbis.

– Ar dar kuriate muziką kinui? Kažkada puikių rezultatų pasiekėte su režisieriumi Pavelu Lunginu. Jo filmai "Taksi bliuzas", "Vestuvės", kuriuose skambėjo jūsų muzika, buvo įvertinti Kanų kino festivalyje: vienas laimėjo didįjį, kitas – specialųjį prizus.

– O, darbas su Paša buvo seniai. Paskui buvo daug kitų režisierių, filmų, įvairių projektų. Net pamiršau, koks buvo naujausias filmas. Bet pastaruoju metu užsakymų kurti muziką kinui neturėjau. Kūriau muzikinius-režisūrinius darbus scenai. Pavyzdžiui, dariau miuziklą pagal Leonido Andrejevo veikalą "Žmogaus gyvenimas". Kūriau jam muziką, režisavau. Tai buvo Rusijoje, Permėje, ten didelis teatras.

– Ar niekada nepasigailėjote, kad prieš keturis dešimtmečius iš Rusijos, gimtojo Jekaterinburgo, atvažiavote gyventi į "pribaltiką" – Lietuvą, Vilnių?

– Ne. Tai buvo kūrybinė būtinybė.

– Jeigu būtumėte likęs Jekaterinburge, ar būtumėte pasiekęs tiek daug, kiek pasiekėte apsigyvenęs Lietuvoje?

– Tai priklauso nuo žmonių. Į Vilnių atvažiavau tam, kad dirbčiau su V.Ganelinu ir V.Tarasovu, – tada buvo mūsų trio. Buvo konkretus tikslas – kūrybinis. Specialiai dėl jo 1971 m. ir atvažiavau.

– Kokį įspūdį tada jums padarė Vilnius?

– Buvo labai mažas miestas. Žavus. Jekaterinburgas už jį buvo daugiau kaip triskart didesnis. Mėgstu Vilnių ir Lietuvą. Neseniai važiavau Panemunės keliu ir turėjau tokį didelį malonumą. Gyvenau sodyboje. Viskas padaryta pasakiškai. Kauno senamiestį aplankiau – nebuvau ten gal 35-erius metus. Kai atvažiuoji į Kauną, dirbi – arba Filharmonijoje, arba Muzikiniame teatre, kitur nueiti nėra laiko. O senamiestis ten – puikus. Jame buvo tokia puiki atmosfera.

Vilnius – tai apskritai atskira daina. Kai kur nors išvažiuoju, – pavyzdžiui, Vokietijoje reikėjo gyventi septynis mėnesius, – jau po dviejų savaičių pradedu kraustytis iš proto. Šiaip taip pratraukiau tuos septynis mėnesius, – reikėjo ten dirbti, buvo visokių reikalų, – kol atėjo laikas grįžti į Vilnių.

Šiandien, rugsėjo 20 d., Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje (Pilies g. 40, Vilniuje) įvyko iškilminga apdovanojimų ceremonija. Medaliai „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai" įteikti iškilioms kultūros asmenybėms - aktoriui ir diplomatui Juozui Budraičiui, džiazo muzikantui, pedagogui Vladimirui Čekasinui ir dainininkui Stasiui Povilaičiui.

Per ketverius metus (apdovanojimas įsteigtas 2009 m.) šiuo Pirmojo ir Antrojo laipsnio medaliu jau apdovanota nemažai visuomenės veikėjų, nusipelniusių Vilniui ir Tautai. Tarp jų tokios žinomos mūsų visuomenėje asmenybės, kaip poetas Justinas Marcinkevičius, Atkuriamojo Seimo pirmininkas, europarlamentaras Vytautas Landsbergis, ilgametis Vilniaus universiteto rektorius, Vilniaus Garbės pilietis akademikas Jonas Kubilius ir daugelis kitų.

Šiais metais Apdovanojimų „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai" komisija  nusprendė tokiais pirmojo arba antrojo laipsnio medaliais kasmet pagerbti ir kultūros bendruomenės pasiūlytas iškilias asmenybes.

Vladimiras Čekasinas - saksofonistas, kompozitorius, pedagogas, režisierius, klarnetininkas ir multiinstrumentalistas. Tai viena ryškiausių Lietuvos džiazo asmenybių, formavusi ir dariusi įtaką šalies džiazui ir visai muzikai. Viena svarbiausių V. Čekasino veiklos sričių - pedagoginė veikla, kuriai jis atsidavęs jau kelis dešimtmečius.

„Jis yra originalios džiazo dėstymo metodikos autorius, išugdęs kelias Lietuvos džiazo muzikų kartas. Čekasinas yra lietuviškojo džiazo guru, išskirtinis pedagogas, kurio tiesioginę ar netiesioginę įtaką patyrė dauguma Lietuvos džiazo muzikų," - teigiama Lietuvos džiazo federacijos rekomendacijoje.

Lietuvos kinematografininkų sąjungos rekomenduojama asmenybė - kino ir teatro aktorius Juozas Budraitis. Apie šimtas vaidmenų, sukurtų Lietuvos bei užsienio šalių filmuose, pažymėtų premijomis tarptautiniuose festivaliuose, vaidmenys spektakliuose Vilniaus nacionaliniame ir Kauno dramos tetaruose. Dar viena svarbi jo veiklos sritis - 14 metų veikla dirbant Lietuvos Respublikos ambasados kultūros atašė Rusijos Federacijoje.

Lietuvos gretutinių teisių agentūra „Agata" apdovanojimui pateikė dainininko Stasio Povilaičio kandidatūrą. Lietuviškų šlagerių karaliumi tituluojamas ir gyva Lietuvos popmuzikos legenda vadinamas S. Povilaitis yra tapęs Lietuvos populiariosios muzikos skiriamuoju ženklu bei padaręs reikšmingą įtaką šio muzikos žanro vystymuisi Lietuvoje. Nuo 1988 m. iki dabar rengiantis autorines programas ir keliaujantis po visą Lietuvą S. Povilaitis taip pat populiarina lietuvišką muziką ir užsienyje. Per 50 metų jis yra surengęs keliolika tūkstančių koncertų ir išleidęs 22 solinius albumus.

Renginio organizatoriai kviečia pabendrauti su kultūros asmenybėmis ir pasidžiaugti jų sėkme. Lauksime Jūsų jau šį penktadienį, 15 val., Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus galerijoje (Pilies g. 40, Vilniuje).