Žmogus, pažymėtas skaičiumi „2“

Kunigą Robertą Grigą dažnai galima pamatyti sukantį ratus dviračiu Kauno senamiestyje. Nors prabėgo beveik trisdešimt metų, jis toks pats entuziastingas ir tikintis savo vertybėmis kaip anuomet. R. Grigas – tas pats vaikinas iš nuotraukos, pažymėtas skaičiumi „2“.

„Tai, ką tu girdi ne iš kokių nors propagandinių kalbų, tribūnų, cenzūruojamų vadovėlių, bet tai, ką tau kalba artimiausi žmonės, kuriais tu pasitiki, žinai, kad gali pasitikėti, kad jie nemeluoja, tai pamažu tampa tavo savastimi, – teigia R. Grigas. – Nuo ankstyviausios vaikystės girdėjau pasakojimus apie tai, kad Lietuva buvo nepriklausoma valstybė, kad ta, mums primesta raudona vėliava ir herbas „blynas“ yra ne mūsų. Mes turime savo Vytį, turėjome savo kariuomenę”.

LRT stop kadras

Dvasininkas atsimena, kad jam buvo svarbūs net tokie dalykai kaip Nepriklausomos Lietuvos pašto ženklai – savi, su pažįstamais ir suprantamais simboliais. „Visi tie dalykai įsisunkia į tave ir kai ateina asmenybės brandos pasirinkimo laikas, tu pradedi daryti sprendimus”, – teigia jis.

Prisitaikyti ir plaukti pasroviui ar priešintis? Ši dilema tuo metu dar paauglio Roberto ilgai nekankino. Nors Lietuvoje dar tvyrojo gilus sovietmetis, netrukus jis užmezgė ryšį su pogrindyje jau veikusiais disidentais. „Manau, kad jeigu gaunami tokie geri pagrindai ir teisinga kryptis, tai paauglystė, jaunystė yra pats nesavanaudiškiausias žmogaus gyvenimo laikotarpis – kai tu dar neskaičiuoji ar čia bus tau naudinga, ar galbūt nukentėsi”, – pasakoja Robertas. Pašnekovas atsimena, kaip juos gasdindavo, jog susidėjus su ekstremistais, galima stipriai nukentėti, susigadinti savo ateitį.

LRT stop kadras

Dzūkijoje augęs Robertas ryšį su disidentais užmezgė per tikinčiųjų bendruomenę. Apie kunigystę tuo metu penkiolikmetis vaikinas dar negalvojo, tačiau susitelkus  jaunų bendraminčių būreliui, jie reguliariai susitikdavo dalintis pasaulietinėmis tikėjimo žiniomis, diskutuoti apie tikrąją Lietuvos istoriją, skaityti pogrindyje platinamą spaudą. Kartais jaunuoliai pasikviesdavo į svečius žinomus disidentus.

„Vyresnieji mūsų vadovai, buvę tremtiniai, politiniai kaliniai, kuriuos pakviesdavo kalbėti toms jaunimo grupėms, išmintingai neragino mūsų eiti į gatves, į komunistų partijos centro komiteto langus mėtyti Molotovo kokteilių. Kaip tik sakydavo, kad reikia šviestis, lavintis, pirmiausia, ugdyti savo dorovę, kad mes moraliai viduje būtume stipresni už okupantus, galėtume savo dvasiniu tvirtumu, dvasinėmis savybėmis priešpastatyti okupacijai“, – atsimena R. Grigas. Nors raginimo imtis politinio pasipriešinimo veiksmų nebuvo, bet pati nuotaika, neišvengiamai brandino sveiką patriotizmą, siekimą, norą, to meto sąlygų ribose, kažką padaryti kažką daugiau.

Kaip studentas įveikė sostinės KGB

Dar gyvendamas nedideliame Dzūkijos miestelyje, Robertas su bendraminčiais pradėjo slapta atstatinėti pakelėse, kryžkelėse, sodybose buvusius kryžius. Jie atstatinėjo, o valdžia vos pastebėjusi griovė. Tačiau į saugumo akiratį R. Grigas tuo metu dar nebuvo patekęs.

Viskas pasikeitė, kai vaikinas 1978 m. atvyko studijuoti į Vilnių.

Studijos Vilniuje Roberto gyvenime atvėrė tarsi naują etapą, kai iš pogrindžio spaudos, iš užsienio radijo laidų lietuvių kalba, jau neakivaizdžiai buvo žinomi aktyvesni Lietuvos disidentai, buvę politiniai kaliniai. „Kai patekau į Vilnių, pats ieškojau progų, galimybių susipažinti. Jie man objektyviai, realiai buvo didvyriai, kurie nepaprastai sunkiomis sąlygomis, rizikuodami savo laisve, savo gerove, mėgina kažką daryti dėl Lietuvos nepriklausomybės“, – savo studentiškus idealus iliustruoja pašnekovas.

Netrukus Robertas susipažino su žymiais disidentais Juliumi Sasnausku, Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu ir kitais. Jie buvo ką tik įkūrę pogrindinę Lietuvos laisvės lygos organizaciją, kurios pagrindiniu tikslu nuo pat veiklos pradžios buvo atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Robertas pasakoja supratęs, kad įsitraukdamas į šios organizacijos veiklą pasirašė sau nuosprendį būti persekiojamam KGB. Netrukus Robertas  pradėjo leisti ir platinti pogrindinius leidinius „Vytis“, „Aušra“ ir , „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“.

„Tą darbą mes pradėjome su Vytautu Bogušiu. Buvo palanki mūsų nelegaliai veiklai aplinkybė, kad tą daugumą vilniečių disidentų, saugumo struktūros gerai žinojo, o aš buvau studentas, atvykęs iš kaimo, iš provincijos”, – konspiracinio darbo sėkmės priežastis nusako buvęs disidentas. Januoliui buvo palankios galimybės parsivežti pogrindžio medžiagą į tėviškę, į mažą miestelį Leipalingį, pietų Lietuvoje ir palėpėje rašomąja mašinėle juos spausdinti.

LRT stop kadras

Parengė būti kunigu kalėjime

1987 m. Lietuvos laisvės lyga dar labiau įsidrąsino ir surengė pirmąjį mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Daugelis liudininkų pasakoja bijoję net prisiartinti prie mitinguojančiųjų, nes suvokė, kokios represijos gresia. Kai kas pasakoja netgi stebėję mitingą su žiūronais nuo Trijų kryžių kalno. Daugelis Lygos narių po šio mitingo buvo tardomi, netgi išvežti į miškus ir paleisti pėsti namo pareiti. Siekta įbauginti ir sustabdyti pritvinkusį išsilaisvinimo troškimą.

R. Grigas atsimena, kad po šio mitingo sekė brutalios represijos prieš jo dalyvius, bet jam padėjo tuometinis Kaišiadorių vyskupas, vėliau, kardinolas, V. Sladkevičius: manydamas, kad galbūt Robertą suims, areštuos, vyskupas paskubėjo suteikti kunigo šventimus. „Tada aš mokiausi slapta, studijavau teologiją pogrindžio kunigų seminarijoje. Vyskupas kiek pasvarstė, kad „jei „būsi kalėjime kaip kunigas, gal labiau galėsi patarnauti žmonėms“, ir paskubino šventimus. 1987 metų gruodžio 7 dieną, gavau kunigystės šventimus, bet vyskupas V. Sladkevičius paprašė dar viešai nesirodyti kaip kunigui. Sako – „slapta aukok mišias, kiek gali, bet per daug nesiskelbk“. 1988 metais, aš buvau pusiau nelegaliu statusu“, – tas dienas atsimena dvasininkas.

Būdamas tokiu, kaip pats sako, pusiau nelegaliu kunigu, Robertas atėjo ir į šioje nuotraukoje užfiksuotą mitingą. 1988 m. birželio 14 d. Lietuvos laisvės lyga nusprendė paminėti pirmųjų masinių tremčių į Sibirą dieną.

Paminėti trėmimus buvo pareiga

„Trėmimai yra patys gėdingiausi ir skausmingiausi mūsų tautai. Tai buvo mūsų, kaip Lietuvos laisvės lygos, pareiga paminėti šitą datą“, – teigia disidentas V. Bogušis. Laisvės lygos nariai išplatino pareiškimus, kurie  pasiekė užsienio radijo stotis. Tuo metu į Lietuvą leisdavo įvažiuoti ir užsienio žurnalistams, tad Lygos nariai gan sėkmingai išplatino žinią apie mitingą.

V. Bogušis, LRT stop kadras

R. Grigas atsimena, jog komunistinė valdžia, bandydama neutralizuoti poveikį žmonių sąmonėjimui, bandė organizuoti, savo mitingą, skirtą trėmimams atminti. Šio mitingo metu, iš dalies buvo pasmerkiami trėmimai, kaip tuo metu buvo įvardijama „Stalino asmens kulto klaidos“. Tiesa, toks įvardijimas nepaneigė socialistinės santvarkos pranašumų ir Lietuvos buvimo SSRS sudėtyje. Mitingo metu kalbėjo oficialūs veikėjai, bet atrodo, šis bandymas nebuvo sėkmingas, nes visuomenė tai suprato kaip tam tikrą bandymą ir pripažinti represijas, ir nepripažinti.

Valdžia leidimo rengti birželio 14-ąjai skirtą mitingą nepasirašė. Tuo metu Vilniuje ir taip buvo neramios dienos. Kiek daugiau nei prieš savaitę buvo įkurtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, iš kurio tuometinė oficiali valdžia taip pat dar nežinojo, ko tikėtis. Pasimetęs buvo ir pats Sąjūdis. Jo lyderiai sužinoję, kad Lietuvos laisvės lyga organizuoja šį mitingą, iš pradžių nežinojo, kaip į jį reaguoti. Pritarti ir prisidėti ar atsiriboti ir laikytis nuosaikingesnės pozicijos?

V. Bogušis pasakoja, kad Sąjūdis nusprendė deleguoti Algimantą Čekuolį, kad šis susisiektų su LKP Centro komitetu ir sužinotų, kaip valdžia žiūri į Lietuvos laisvės Lygos rengiamą mitingą. A. Čekuolis susisiekė su vienu iš LKP CK sekretorių, Lionginu Šepečiu, o pastarasis pasakė, kad mitingas nebus toleruojamas. Tada sąjūdiečiai sugalvojo, kad reikia kažkaip trėmimų pradžią paminėti – užsisakė salę viename institute ir surengė minėjimą. Tiesa, jaunesnieji sąjūdiečiai atėjo į Lietuvos laisvės lygos organizuojamą mitingą.

V. Bogušis atsimena, jog Lietuvos laisvės lygos nariai susitiko aikštėje ir iškart priėję prie stoviniavusių KGB darbuotojų, kurių paklausė ar bus vaikomi ir mušami. Saugumiečiai pasakė, kad nevaikys ir nemuš. Disidentas iki šiol stebisi tokia metamorfoze – galbūt nurodymas nesiimti smurto buvo duotas iš Maskvos? Mitingą savo kalba pradėjo V. Bogušis, o išvis jame pasisakė apie penkiolika oratorių. Andrius Tučkus, kitas Laisvės lygos narys, atsimena, jog mitingai būdavo demokratiški – nors dažniausiai kalbėdavo LLL nariai, bet leista pasisakyti visiems norintiems. Tiesa, pasitaikydavo provokatorių – iš tokių megfonai būdavo tuoj pat atimami.

Mitinge dalyvavęs R. Grigas atsimena, jog susirinko daug žmonių, buvo kalbama praktiškai tas pats, ką dabar, laisvės sąlygomis mes kalbame minėdami masines lietuvių deportacijas: minimi tikrieji trėmimų skaičiai, okupacijos faktas, kaip tų trėmimų priežastis. Pabrėžiama, kad tai buvo nusikaltimas žmoniškumui, visiškai be pagrindo, neteisėta akcija. „Buvo bandoma paneigti sovietinį mitą, kur komunistiniai veikėjai savo pseudoistoriniuose tyrinėjimuose ir viešai vis bandydavo sakyti, kad buvo tremiami turtingieji, ūkininkai, vadinamieji, „buožės“, ar „smetoniniai valdininkai“, tie, kurie buvo nusikaltę liaudžiai“, – pasakoja pašnekovas.

Trispalvę gynė gyva grandine

V. Bogušis atsimena, jog mitingo metu buvo keliami valdžiai nepatinkantys klausimai – apie Lietuvos laisvę ir sovietinės kariuomenės išvedimą. Perdavus megafoną Antanui Terleckui, staiga suplėvesavo trispalvė, iškelta buvusio partizano, buvusio politinio kalinio, Leono Laurinsko. Iškart prisistatė milicininkai, kurie pradėjo reikalauti vėliavos nuleidimo. Laisvės lygos nariai pasakė, kad vėliavos nenuleis ir gyvas žiedas susibūrė aplink Leoną Laurinską – milicininkai turėjo pasitraukti. Jokių sankcijų valdžia Lietuvos laisvės lygai dėl birželio 14-osios mitingo netaikė.

LRT stop kadras

Birželio 14-osios mitingo organizatoriai prisimena, kad tądien susirinko daugiausia vyresnio amžiaus žmonės, patys patyrę trėmimus. Viešai prabilti apie tautai padarytą nepamatuojamą skriaudą 1988 m. vasaros pradžioje dar buvo drąsu. Tuo metu daugelis jaunesnės kartos gyventojų net nežinojo, ką yra patyrę jų tėvai ir seneliai.

V. Bogušis teigia, jog dalis tremtinių, norėdami apsaugoti savo vaikus, nepasakodavo to, ką patyrė. Bijojo ir nenorėjo savo vaikams pakenkti – norėjo, kad vaikai baigtų mokslus. A. Tučkus atsimena, kad jaunystėje galėjai nors stačia galva nuo sienos šokti – svarbu buvo veikti, kažką daryti. Tačiau vyresnieji jau turėjo savo šeimas. „Aš dabar netoli šešiasdešimties metų, taip pat pradedu galvoti apie Antano Terlecko pasiaukojimą. Jis savo vaikų, šeimos gerovės sąskaita darė tuos visus išpuolius”, – drąsos kainą vertina buvęs Lietuvos laisvės lygos narys.

Viena šio mitingo akimirka užfiksuota ir aptariamoje nuotraukoje. Ant pakylos užlipusiai ir pasisakyti norėjusiai moteriai megafoną laiko vienas Lietuvos laisvės lygos narių A. Tučkus. Ši nuotrauka rasta Lietuvos ypatingajame archyve. Išlikusios autentiškos saugumo darbuotojų prirašytos pastabos atskleidžia jų darbo metodus: išskirti potencialiai pavojingus, identifikuoti ir bandyti nukenksminti.

R. Grigas atsimena, jog tuo laiku vis dar buvo totalinis sekimas. „Kai studijavau Vilniuje, per daug mes ir nesislapstėme. Jautėmės, kad nesame nusikaltėliai, tiesa mūsų pusėje, tai tokius darbus, kuriuos norėjosi ilgiau dirbti ir neįkliūti. Tai pogrindžio spaudos leidimas, parašų rinkimas po peticijomis tarptautinėms organizacijoms dėl Lietuvos. Tai buvo galbūt slapčiau daroma, kad tas darbas būtų padarytas ir nesužlugdytas, bendravimas, susitikimai su disidentų šeimomis, mes to per daug neslėpėme“, – pasakoja buvęs disidentas. Kitoje KGB darbuotojų užfiksuotos nuotraukos pusėje rasti saugumiečių užrašai leidžia suprasti, kad R. Grigas tuo metu jiems buvo jau žinomas.

„Į Vilniaus pedagoginį institutą, kur tuo metu mokiausi, atėjo KGB karininkas. Jam buvo pavesta „rūpintis“ studentais: „globoti“, prižiūrėti, įspėti studentus dėl netinkamų nuotaikų. Jis liepė Užsienio kalbų fakulteto dekanui išeiti iš kabineto, pasikvietė mane ir pradėjo kalbėti, kad bendrauju su netinkamais žmonėmis, kad gali būti blogų pasekmių dėl to, bandė užsiminti, kad galėčiau pranešinėti, kas ten kalbama, kas ten vyksta“, – verbavimą atsimena R. Grigas. „Aš su savo jaunatvišku užsidegimu priminiau visas Stalino represijas, trėmimus, lietuvių aukas, tam saugumo karininkui, pasakiau, kad niekada jiems nedirbsiu ir kai jis išeidinėjo iš dekano kabineto į platų instituto koridorių, kur nuolat buriuodavosi studentai, aš garsiai pasakiau – „va, žiūrėkite, kolegos, čia yra saugumo pareigūnas. Jis nori, kad aš saugumui pranešinėčiau, apie ką mes kalbame, ką galvojame“, – drąsų savo poelgį atsimena kunigas.

Sąjūdis ir Laisvės lyga – tandemas?

Jokių represijų po birželio 14-osios mitingo tuometinė valdžia nesiėmė. Visgi laikai jau buvo kiti. Kas dieną brendo ir tvirtėjo Persitvarkymo Sąjūdis. Sąjūdiečiai nepriklausomybės link judėjo mažais žingsneliais, pirmus veiklos metus net garsiai neminėdami žodžio „Nepriklausomybė“. Savo ruožtu, Lietuvos laisvės lyga vertėsi kūliais, demonstravo visišką radikalumą ir atvirai reikalavo išvesti okupacinę kariuomenę iš Lietuvos. Nors siekė to paties tikslo, Sąjūdis ir Lyga neišvengė trinties. Tačiau kunigas R. Grigas nenutraukdamas ryšių su Lyga netrukus įsitraukė ir į Sąjūdžio veiklą.

Pašnekovas atsimena, jog kažkurio mitingų metu ant Katedros sienos būta įdomaus plakato – pagal cheminę formulę buvo taip sudėliota, kad Sąjūdis yra tarsi cheminė medžiaga, o Laisvės Lyga yra jos katalizatorius, kuris skatina joje procesus. Tarsi buvo mėginta išreikšti, kad abu tie frontai yra reikalingi.

Kunigas R. Grigas aktyvus Nepriklausomybės gynėjas išliko iki pat 1991 m. Maskvos pučo, po kurio iš Lietuvos pasitraukė sovietų kariuomenė ir tauta galėjo atsipūsti. Būtent jis dramatiškomis 1991 m. sausio dienomis barikadomis apstatytuose Aukščiausiosios Tarybos rūmuose laikė mišias Laisvės gynėjams. Kaip tomis įtemptomis dienomis šis jaunuolis įsivaizdavo nepriklausomybę?

Žmogus, pažymėtas skaičiumi „2“

Kunigą Robertą Grigą dažnai galima pamatyti sukantį ratus dviračiu Kauno senamiestyje. Nors prabėgo beveik trisdešimt metų, jis toks pats entuziastingas ir tikintis savo vertybėmis kaip anuomet. R. Grigas – tas pats vaikinas iš nuotraukos, pažymėtas skaičiumi „2“.

„Tai, ką tu girdi ne iš kokių nors propagandinių kalbų, tribūnų, cenzūruojamų vadovėlių, bet tai, ką tau kalba artimiausi žmonės, kuriais tu pasitiki, žinai, kad gali pasitikėti, kad jie nemeluoja, tai pamažu tampa tavo savastimi, – teigia R. Grigas. – Nuo ankstyviausios vaikystės girdėjau pasakojimus apie tai, kad Lietuva buvo nepriklausoma valstybė, kad ta, mums primesta raudona vėliava ir herbas „blynas“ yra ne mūsų. Mes turime savo Vytį, turėjome savo kariuomenę”.

Dvasininkas atsimena, kad jam buvo svarbūs net tokie dalykai kaip Nepriklausomos Lietuvos pašto ženklai – savi, su pažįstamais ir suprantamais simboliais. „Visi tie dalykai įsisunkia į tave ir kai ateina asmenybės brandos pasirinkimo laikas, tu pradedi daryti sprendimus”, – teigia jis.

Prisitaikyti ir plaukti pasroviui ar priešintis? Ši dilema tuo metu dar paauglio Roberto ilgai nekankino. Nors Lietuvoje dar tvyrojo gilus sovietmetis, netrukus jis užmezgė ryšį su pogrindyje jau veikusiais disidentais. „Manau, kad jeigu gaunami tokie geri pagrindai ir teisinga kryptis, tai paauglystė, jaunystė yra pats nesavanaudiškiausias žmogaus gyvenimo laikotarpis – kai tu dar neskaičiuoji ar čia bus tau naudinga, ar galbūt nukentėsi”, – pasakoja Robertas. Pašnekovas atsimena, kaip juos gasdindavo, jog susidėjus su ekstremistais, galima stipriai nukentėti, susigadinti savo ateitį.

Dzūkijoje augęs Robertas ryšį su disidentais užmezgė per tikinčiųjų bendruomenę. Apie kunigystę tuo metu penkiolikmetis vaikinas dar negalvojo, tačiau susitelkus  jaunų bendraminčių būreliui, jie reguliariai susitikdavo dalintis pasaulietinėmis tikėjimo žiniomis, diskutuoti apie tikrąją Lietuvos istoriją, skaityti pogrindyje platinamą spaudą. Kartais jaunuoliai pasikviesdavo į svečius žinomus disidentus.

„Vyresnieji mūsų vadovai, buvę tremtiniai, politiniai kaliniai, kuriuos pakviesdavo kalbėti toms jaunimo grupėms, išmintingai neragino mūsų eiti į gatves, į komunistų partijos centro komiteto langus mėtyti Molotovo kokteilių. Kaip tik sakydavo, kad reikia šviestis, lavintis, pirmiausia, ugdyti savo dorovę, kad mes moraliai viduje būtume stipresni už okupantus, galėtume savo dvasiniu tvirtumu, dvasinėmis savybėmis priešpastatyti okupacijai“, – atsimena R. Grigas. Nors raginimo imtis politinio pasipriešinimo veiksmų nebuvo, bet pati nuotaika, neišvengiamai brandino sveiką patriotizmą, siekimą, norą, to meto sąlygų ribose, kažką padaryti kažką daugiau.

Kaip studentas įveikė sostinės KGB

Dar gyvendamas nedideliame Dzūkijos miestelyje, Robertas su bendraminčiais pradėjo slapta atstatinėti pakelėse, kryžkelėse, sodybose buvusius kryžius. Jie atstatinėjo, o valdžia vos pastebėjusi griovė. Tačiau į saugumo akiratį R. Grigas tuo metu dar nebuvo patekęs.

Viskas pasikeitė, kai vaikinas 1978 m. atvyko studijuoti į Vilnių.

(R.Grigas, LRT stop kadras)

Studijos Vilniuje Roberto gyvenime atvėrė tarsi naują etapą, kai iš pogrindžio spaudos, iš užsienio radijo laidų lietuvių kalba, jau neakivaizdžiai buvo žinomi aktyvesni Lietuvos disidentai, buvę politiniai kaliniai. „Kai patekau į Vilnių, pats ieškojau progų, galimybių susipažinti. Jie man objektyviai, realiai buvo didvyriai, kurie nepaprastai sunkiomis sąlygomis, rizikuodami savo laisve, savo gerove, mėgina kažką daryti dėl Lietuvos nepriklausomybės“, – savo studentiškus idealus iliustruoja pašnekovas.

Netrukus Robertas susipažino su žymiais disidentais Juliumi Sasnausku, Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu ir kitais. Jie buvo ką tik įkūrę pogrindinę Lietuvos laisvės lygos organizaciją, kurios pagrindiniu tikslu nuo pat veiklos pradžios buvo atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Robertas pasakoja supratęs, kad įsitraukdamas į šios organizacijos veiklą pasirašė sau nuosprendį būti persekiojamam KGB. Netrukus Robertas  pradėjo leisti ir platinti pogrindinius leidinius „Vytis“, „Aušra“ ir , „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“.

„Tą darbą mes pradėjome su Vytautu Bogušiu. Buvo palanki mūsų nelegaliai veiklai aplinkybė, kad tą daugumą vilniečių disidentų, saugumo struktūros gerai žinojo, o aš buvau studentas, atvykęs iš kaimo, iš provincijos”, – konspiracinio darbo sėkmės priežastis nusako buvęs disidentas. Januoliui buvo palankios galimybės parsivežti pogrindžio medžiagą į tėviškę, į mažą miestelį Leipalingį, pietų Lietuvoje ir palėpėje rašomąja mašinėle juos spausdinti.

Parengė būti kunigu kalėjime

1987 m. Lietuvos laisvės lyga dar labiau įsidrąsino ir surengė pirmąjį mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Daugelis liudininkų pasakoja bijoję net prisiartinti prie mitinguojančiųjų, nes suvokė, kokios represijos gresia. Kai kas pasakoja netgi stebėję mitingą su žiūronais nuo Trijų kryžių kalno. Daugelis Lygos narių po šio mitingo buvo tardomi, netgi išvežti į miškus ir paleisti pėsti namo pareiti. Siekta įbauginti ir sustabdyti pritvinkusį išsilaisvinimo troškimą.

R. Grigas atsimena, kad po šio mitingo sekė brutalios represijos prieš jo dalyvius, bet jam padėjo tuometinis Kaišiadorių vyskupas, vėliau, kardinolas, V. Sladkevičius: manydamas, kad galbūt Robertą suims, areštuos, vyskupas paskubėjo suteikti kunigo šventimus. „Tada aš mokiausi slapta, studijavau teologiją pogrindžio kunigų seminarijoje. Vyskupas kiek pasvarstė, kad „jei „būsi kalėjime kaip kunigas, gal labiau galėsi patarnauti žmonėms“, ir paskubino šventimus. 1987 metų gruodžio 7 dieną, gavau kunigystės šventimus, bet vyskupas V. Sladkevičius paprašė dar viešai nesirodyti kaip kunigui. Sako – „slapta aukok mišias, kiek gali, bet per daug nesiskelbk“. 1988 metais, aš buvau pusiau nelegaliu statusu“, – tas dienas atsimena dvasininkas.

Būdamas tokiu, kaip pats sako, pusiau nelegaliu kunigu, Robertas atėjo ir į šioje nuotraukoje užfiksuotą mitingą. 1988 m. birželio 14 d. Lietuvos laisvės lyga nusprendė paminėti pirmųjų masinių tremčių į Sibirą dieną.

Paminėti trėmimus buvo pareiga

„Trėmimai yra patys gėdingiausi ir skausmingiausi mūsų tautai. Tai buvo mūsų, kaip Lietuvos laisvės lygos, pareiga paminėti šitą datą“, – teigia disidentas V. Bogušis. Laisvės lygos nariai išplatino pareiškimus, kurie  pasiekė užsienio radijo stotis. Tuo metu į Lietuvą leisdavo įvažiuoti ir užsienio žurnalistams, tad Lygos nariai gan sėkmingai išplatino žinią apie mitingą.

(V. Bogušis, LRT stop kadras)

R. Grigas atsimena, jog komunistinė valdžia, bandydama neutralizuoti poveikį žmonių sąmonėjimui, bandė organizuoti, savo mitingą, skirtą trėmimams atminti. Šio mitingo metu, iš dalies buvo pasmerkiami trėmimai, kaip tuo metu buvo įvardijama „Stalino asmens kulto klaidos“. Tiesa, toks įvardijimas nepaneigė socialistinės santvarkos pranašumų ir Lietuvos buvimo SSRS sudėtyje. Mitingo metu kalbėjo oficialūs veikėjai, bet atrodo, šis bandymas nebuvo sėkmingas, nes visuomenė tai suprato kaip tam tikrą bandymą ir pripažinti represijas, ir nepripažinti.

Valdžia leidimo rengti birželio 14-ąjai skirtą mitingą nepasirašė. Tuo metu Vilniuje ir taip buvo neramios dienos. Kiek daugiau nei prieš savaitę buvo įkurtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, iš kurio tuometinė oficiali valdžia taip pat dar nežinojo, ko tikėtis. Pasimetęs buvo ir pats Sąjūdis. Jo lyderiai sužinoję, kad Lietuvos laisvės lyga organizuoja šį mitingą, iš pradžių nežinojo, kaip į jį reaguoti. Pritarti ir prisidėti ar atsiriboti ir laikytis nuosaikingesnės pozicijos?

V. Bogušis pasakoja, kad Sąjūdis nusprendė deleguoti Algimantą Čekuolį, kad šis susisiektų su LKP Centro komitetu ir sužinotų, kaip valdžia žiūri į Lietuvos laisvės Lygos rengiamą mitingą. A. Čekuolis susisiekė su vienu iš LKP CK sekretorių, Lionginu Šepečiu, o pastarasis pasakė, kad mitingas nebus toleruojamas. Tada sąjūdiečiai sugalvojo, kad reikia kažkaip trėmimų pradžią paminėti – užsisakė salę viename institute ir surengė minėjimą. Tiesa, jaunesnieji sąjūdiečiai atėjo į Lietuvos laisvės lygos organizuojamą mitingą.

V. Bogušis atsimena, jog Lietuvos laisvės lygos nariai susitiko aikštėje ir iškart priėję prie stoviniavusių KGB darbuotojų, kurių paklausė ar bus vaikomi ir mušami. Saugumiečiai pasakė, kad nevaikys ir nemuš. Disidentas iki šiol stebisi tokia metamorfoze – galbūt nurodymas nesiimti smurto buvo duotas iš Maskvos? Mitingą savo kalba pradėjo V. Bogušis, o išvis jame pasisakė apie penkiolika oratorių. Andrius Tučkus, kitas Laisvės lygos narys, atsimena, jog mitingai būdavo demokratiški – nors dažniausiai kalbėdavo LLL nariai, bet leista pasisakyti visiems norintiems. Tiesa, pasitaikydavo provokatorių – iš tokių megfonai būdavo tuoj pat atimami.

Mitinge dalyvavęs R. Grigas atsimena, jog susirinko daug žmonių, buvo kalbama praktiškai tas pats, ką dabar, laisvės sąlygomis mes kalbame minėdami masines lietuvių deportacijas: minimi tikrieji trėmimų skaičiai, okupacijos faktas, kaip tų trėmimų priežastis. Pabrėžiama, kad tai buvo nusikaltimas žmoniškumui, visiškai be pagrindo, neteisėta akcija. „Buvo bandoma paneigti sovietinį mitą, kur komunistiniai veikėjai savo pseudoistoriniuose tyrinėjimuose ir viešai vis bandydavo sakyti, kad buvo tremiami turtingieji, ūkininkai, vadinamieji, „buožės“, ar „smetoniniai valdininkai“, tie, kurie buvo nusikaltę liaudžiai“, – pasakoja pašnekovas.

Trispalvę gynė gyva grandine

V. Bogušis atsimena, jog mitingo metu buvo keliami valdžiai nepatinkantys klausimai – apie Lietuvos laisvę ir sovietinės kariuomenės išvedimą. Perdavus megafoną Antanui Terleckui, staiga suplėvesavo trispalvė, iškelta buvusio partizano, buvusio politinio kalinio, Leono Laurinsko. Iškart prisistatė milicininkai, kurie pradėjo reikalauti vėliavos nuleidimo. Laisvės lygos nariai pasakė, kad vėliavos nenuleis ir gyvas žiedas susibūrė aplink Leoną Laurinską – milicininkai turėjo pasitraukti. Jokių sankcijų valdžia Lietuvos laisvės lygai dėl birželio 14-osios mitingo netaikė.

Birželio 14-osios mitingo organizatoriai prisimena, kad tądien susirinko daugiausia vyresnio amžiaus žmonės, patys patyrę trėmimus. Viešai prabilti apie tautai padarytą nepamatuojamą skriaudą 1988 m. vasaros pradžioje dar buvo drąsu. Tuo metu daugelis jaunesnės kartos gyventojų net nežinojo, ką yra patyrę jų tėvai ir seneliai.

V. Bogušis teigia, jog dalis tremtinių, norėdami apsaugoti savo vaikus, nepasakodavo to, ką patyrė. Bijojo ir nenorėjo savo vaikams pakenkti – norėjo, kad vaikai baigtų mokslus. A. Tučkus atsimena, kad jaunystėje galėjai nors stačia galva nuo sienos šokti – svarbu buvo veikti, kažką daryti. Tačiau vyresnieji jau turėjo savo šeimas. „Aš dabar netoli šešiasdešimties metų, taip pat pradedu galvoti apie Antano Terlecko pasiaukojimą. Jis savo vaikų, šeimos gerovės sąskaita darė tuos visus išpuolius”, – drąsos kainą vertina buvęs Lietuvos laisvės lygos narys.

Viena šio mitingo akimirka užfiksuota ir aptariamoje nuotraukoje. Ant pakylos užlipusiai ir pasisakyti norėjusiai moteriai megafoną laiko vienas Lietuvos laisvės lygos narių A. Tučkus. Ši nuotrauka rasta Lietuvos ypatingajame archyve. Išlikusios autentiškos saugumo darbuotojų prirašytos pastabos atskleidžia jų darbo metodus: išskirti potencialiai pavojingus, identifikuoti ir bandyti nukenksminti.

(A. Tučkus, LRT stop kadras)

R. Grigas atsimena, jog tuo laiku vis dar buvo totalinis sekimas. „Kai studijavau Vilniuje, per daug mes ir nesislapstėme. Jautėmės, kad nesame nusikaltėliai, tiesa mūsų pusėje, tai tokius darbus, kuriuos norėjosi ilgiau dirbti ir neįkliūti. Tai pogrindžio spaudos leidimas, parašų rinkimas po peticijomis tarptautinėms organizacijoms dėl Lietuvos. Tai buvo galbūt slapčiau daroma, kad tas darbas būtų padarytas ir nesužlugdytas, bendravimas, susitikimai su disidentų šeimomis, mes to per daug neslėpėme“, – pasakoja buvęs disidentas. Kitoje KGB darbuotojų užfiksuotos nuotraukos pusėje rasti saugumiečių užrašai leidžia suprasti, kad R. Grigas tuo metu jiems buvo jau žinomas.

„Į Vilniaus pedagoginį institutą, kur tuo metu mokiausi, atėjo KGB karininkas. Jam buvo pavesta „rūpintis“ studentais: „globoti“, prižiūrėti, įspėti studentus dėl netinkamų nuotaikų. Jis liepė Užsienio kalbų fakulteto dekanui išeiti iš kabineto, pasikvietė mane ir pradėjo kalbėti, kad bendrauju su netinkamais žmonėmis, kad gali būti blogų pasekmių dėl to, bandė užsiminti, kad galėčiau pranešinėti, kas ten kalbama, kas ten vyksta“, – verbavimą atsimena R. Grigas. „Aš su savo jaunatvišku užsidegimu priminiau visas Stalino represijas, trėmimus, lietuvių aukas, tam saugumo karininkui, pasakiau, kad niekada jiems nedirbsiu ir kai jis išeidinėjo iš dekano kabineto į platų instituto koridorių, kur nuolat buriuodavosi studentai, aš garsiai pasakiau – „va, žiūrėkite, kolegos, čia yra saugumo pareigūnas. Jis nori, kad aš saugumui pranešinėčiau, apie ką mes kalbame, ką galvojame“, – drąsų savo poelgį atsimena kunigas.

Sąjūdis ir Laisvės lyga – tandemas?

Jokių represijų po birželio 14-osios mitingo tuometinė valdžia nesiėmė. Visgi laikai jau buvo kiti. Kas dieną brendo ir tvirtėjo Persitvarkymo Sąjūdis. Sąjūdiečiai nepriklausomybės link judėjo mažais žingsneliais, pirmus veiklos metus net garsiai neminėdami žodžio „Nepriklausomybė“. Savo ruožtu, Lietuvos laisvės lyga vertėsi kūliais, demonstravo visišką radikalumą ir atvirai reikalavo išvesti okupacinę kariuomenę iš Lietuvos. Nors siekė to paties tikslo, Sąjūdis ir Lyga neišvengė trinties. Tačiau kunigas R. Grigas nenutraukdamas ryšių su Lyga netrukus įsitraukė ir į Sąjūdžio veiklą.

Pašnekovas atsimena, jog kažkurio mitingų metu ant Katedros sienos būta įdomaus plakato – pagal cheminę formulę buvo taip sudėliota, kad Sąjūdis yra tarsi cheminė medžiaga, o Laisvės Lyga yra jos katalizatorius, kuris skatina joje procesus. Tarsi buvo mėginta išreikšti, kad abu tie frontai yra reikalingi.

Kunigas R. Grigas aktyvus Nepriklausomybės gynėjas išliko iki pat 1991 m. Maskvos pučo, po kurio iš Lietuvos pasitraukė sovietų kariuomenė ir tauta galėjo atsipūsti. Būtent jis dramatiškomis 1991 m. sausio dienomis barikadomis apstatytuose Aukščiausiosios Tarybos rūmuose laikė mišias Laisvės gynėjams. Kaip tomis įtemptomis dienomis šis jaunuolis įsivaizdavo nepriklausomybę?

Kodėl sovietinė valdžia ėmėsi smurto? Kokios buvo šio įvykio pasekmės? Ir kas tos jaunos merginos, įamžintos KGB archyvuose atsidūrusioje nuotraukoje? Atsakymus į šiuos klausimus atskleis LRT TELEVIZIJOS dokumentinė apybraiža „Mes nugalėjom“, kurią išvysti bus galima jau šį šeštadienį 15.15 val.

1988 m. atmosfera Lietuvoje laisvėjo kone dienomis. Vasarą pirmuose Sąjūdžio mitinguose šmėkšteli viena kita trispalvė, vis drąsesni tampa vieši pasisakymai, pusę Lietuvos pasiekia nelegali Sąjūdžio spauda... Oficiali valdžia pajunta, kaip vadelės po truputį sprūsta iš rankų. Lietuva žingsnis po žingsnio eina Nepriklausomybės atkūrimo link ir to negali nepastebėti visus įvykius ir vyraujančias nuotaikas akylai stebinti KGB.

Rugsėjo 28-oji išaušo giedra ir šilta. Niekas nė neįtarė, kad dar daugelį metų ji bus prisimenama kaip „bananų balius“. Nuotraukos herojės ir tūkstančiai kitų žmonių tądien pirmą kartą „paragavo bananų“ – deja, ne sovietmečiu deficitine preke buvusių vaisių, o guminių lazdų kirčių...

Vytautas Bogušis, disidentas, LLL narys, atsimena neilgai trukusį mitingą – pasakius įžanginę kalbą ir padeklamavus B. Brazdžionio eilėraštuką, megafonas buvo perduotas Antanui Terleckui. Šis pradėjo savo kalbą nuo didingos Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės praeities ir... užstrigo megafonas. Kaip tik tuo metu į aikštę įsiveržė OMON („otriad miliciji osobogo naznačenija“ – ypatingos paskirties milicijos būriai).

„Pradėjo susirinkusiuosius plakti ir visi pasitraukė Sereikiškių parko link“, – pasakoja buvęs disidentas.

Andrius Tučkus, kitas LLL narys, atsimena, jog mitingą organizavę bendražygiai negalvojo apie gresiantį smurtą.

„Terleckas džiaugėsi, kad labai greitai bėgo ir tuo metu dar vikrus buvo. Jis išlaviravo, bet per nugarą gavo kelis kartus su lazdomis. Sakė nesmarkiai, bet gavo“, – teigia A. Tučkus.

Patį Andrių, po mitingo grįžtantį namo, pradėjo sekti įtartini vyrai, sėdėję automobilyje. Prasidėjo įtemptos gaudynės Vilniaus gatvėmis – Laisvės lygos narys bėgo nuo kelių įtartinų tipų, neabejotinai susijusių su sovietine valdžia…

Mitingas – pabaltijiečių chartijos tęsinys

V. Bogušis akcentuoja, kad mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo 1987 m. buvo tęsinys 1979 m. pasirašytos vadinamosios pabaltijiečių chartijos. „Ją pasirašė 45 pabaltijiečiai, net rusų disidentai. 1979 m. mes jau reikalavome laisvės ir nepriklausomybės ir kad būtų paviešinti Ribentropo-Molotovo paktas ir jo slaptieji protokolai. Mitingas – seka to, ko siekėme 1979 m.“, – sako V. Bogušis.

Jis prisimena, kad tada visi dalyviai buvo suimti, o 1987 m. nuotaikos jau buvo truputį lengvesnės. Nepaisant šio pasikeitimo, tvirtina V. Bogušis, mitingo siekis išliko toks pats – anuliuoti Ribentropo-Molotovo paktą, jo slaptuosius protokolus ir iškelti į viešumą okupacijos klausimą.

„Tai buvo seka mūsų pirmo pareiškimo 1979 m. Mitingo idėja kilo labai keistai. Liepos 4 d. buvo mano žmonos gimtadienis, kurį šventėme sode. Su Antanu Terlecku tada sugalvojome, kažkaip paminėti [Ribentropo-Molotovo pakto pasirašymo dieną]. Galvojome – suims ar nesuims, areštuos ar neareštuos. Nutarėme, kad vis dėlto reikia mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo. Taip ir įvyko“, – teigia V. Bogušis.

Mitingo vietą pasirinko dėl dviejų priežasčių

Mitinge su ženkliuku „Lithuanian power“ [liet. „Lietuviams valdžia“] buvęs pranciškonų vienuolis J. Sasnauskas prisimena ženkliuką gavęs iš į Lietuvoje vykusius lituanistikos kursus atvykusių išeivių.

„Man atrodo, kad kažkas iš jų tą ženkliuką ir paliko. Atrodė, kad jis čia bus tinkamas. Mes juos nešiodavome drąsiai. Tas ženkliukas nieko nereiškia, palyginus su tuo, kas ten dėjosi. Dabar gera klausytis mitingo įrašų. Jie buvo daromi, žinoma, KGB užsakymu, norint diskredituoti ar sumenkinti tą įvykį, bet iš tikrųjų išėjo priešingai – dabar tai parodo, kad žmonės buvo drąsus, informuoti ir sąmoningai tai darė. Tai labai gera šiandien prisiminti“, – tvirtina J. Sasnauskas.

Anot jo, tada į mitingą nemažai žmonių atėjo iš Onos bažnyčios, kur šiek tiek anksčiau vyko mišios. Anot vienuolio, aikštė atrodė tuščia, tačiau jos pakraščiuose jau lūkuriavo žmonės. A. Mickevičiaus paminklas tada buvo pasirinktas kaip vienintelis, turintis patriotinę idėją dėl paties A. Mickevičiaus biografijos, likimo.

„Iš kitos pusės, iš ten buvo labai lengva pabėgti – jei jau pultų vaikyti, šaudyti ar mušti, galėtum į visas keturias puses bėgti ir tave sugauti būtų ne taip lengva, kaip uždaroje erdvėje. Taip ir prasidėjo. Paskui spontaniškai kilo kalbos, šūkiai. Taip viskas išsivystė. Viskas buvo daug efektyviau nei mums atrodė“, – sako J. Sasnauskas.

Jo teigimu, iš pradžių buvo ketinama per mitingą tylėti, tačiau savaime atsirado kalbėtojų. Nepaisant susirinkusių žmonių ryžto, buvo jaučiama įtampa ir baimė. Prieš tai mitingo organizatoriams buvo grasinta juos areštuoti, išsiųsti į lagerius ar sodinti į kalėjimus.

Pasitiki dabartine karta

V. Bogušis prisimena, kad po taikiai praėjusio mitingo kai kurie jo dalyviai neigiamų pasekmių vis dėlto neišvengė – kai kuriuos smerkė aplinkiniai ir kolegos, kai kurie buvo atleisti iš savo darboviečių. „Vis dėlto jiems [sovietinei veldžiai] nebepavyko taip susidoroti. Kitur, kur vyravo brežnevinė, stalinistinė dvasia, žinoma, reikia pripažinti, žmonės buvo išmesti, netgi sumušti. Bet jau buvo kita nuotaika, mes pasėjome drąsos, atsispyrimo grūdą. Visi suprato, kad Lietuva vis dėlto neprijungta, ne saulutė per laimę atvesta. Lietuva okupuota“, – tvirtina V. Bogušis.

Jis akcentuoja, kad ir dabar Lietuva susiduria su sudėtinga geopolitine situacija. „Dabar mes truputį neramiai gyvename, sėdime ant tokios parako statinės. Perkūnas žino, kaip tas Maskvos meškinas atsibus. Gana nedrąsiai jaučiamės, nežiūrint to, kad esame NATO ir Europos Sąjungos nariai, bet pulsacija dabar nėra pati geriausia, lengviausia. Žiūrint į Ukrainą, Gruziją, Moldovą... Labai atsargiai žiūriu į šiuos faktorius“, – pabrėžia V. Bogušis.

Panašios nuomonės laikosi ir J. Sasnauskas, tačiau jis įsitikinęs, kad Lietuva prireikus gali vėl būti vieninga. „Žinoma, jei politikai sugebėtų tą vienijančią idėją surasti, manau, tai įvyktų, bet politikai, menininkai, bažnyčia nesugeba akumuliuoti tų idėjų ir iškelti vienijančios vizijos. Tai pirmoji priežastis. Be to, viskas nuėjo į savo asmeninio gyvenimo, gerovės kūrimą, viskas pakrypo. [...] Bet aš vis tiek pasitikiu šia karta. Manau, kad ji nėra taip lengvai paimama, užmigdoma, ilgainiui kas nors atsiranda“, – įsitikinęs J. Sasnauskas.