Emociškai ir vizualiai žiūrovą paliečiantys meno kūriniai – paveikūs ir galintys kalbėti globaliomis temomis. Todėl Laimės dienos proga, tikslų Žemės vaizdinį atkartojančia instaliacija „Gaia“, bus siekiama ne tik paskatinti džiaugtis aplinka, kurioje gyvename, bet ir priminti apie mūsų planetos trapumą, sveikatą bei gyvybės išsaugojimo svarbą.

„Žmonija į Mėnulį žvelgia jau daugiau kaip 200 tūkstančių metų. Šis vaizdinys danguje žmones visame pasaulyje įkvėpė mitologijai, muzikai, literatūrai. Ar kada susimąstėte, kad į planetą Žemę pirmą kartą pažvelgti galėjome tik prieš 50 metų?  

Daugumai žmonių „Gaia“ bus intymiausias, asmeniškiausias ir artimiausias susitikimas su mūsų planeta. Tikiuosi, kad žmonės, aplankę instaliaciją, Žemę išvys kaip nepaprastai gražią ir brangią vietą, vienintelius mūsų namus, o taip pat – ekosistemą, kuria turime skubiai rūpintis. Tikiu, kad „Gaia“ perduos svarbią žinutę apie mūsų planetos tvarumą ir taip įgalins ateities kartas apmąstyti savo veiksmus“, – taip apie kūrinį atsiliepė pats menininkas Luke’as Jerram’as.

Luke’as Jerram’as. National Environment Research Council (NERC) nuotr.

Keturiuose žemynuose pristatytą instaliaciją išvysime Kaune

115 parodų 27 šalyse ir daugiau nei 3 milijonai jas išvydusių lankytojų – tokiais skaičiais kūrėjas išlydėjo 2023–sius. Nors kūrėjas gyvena Jungtinėje Karalystėje, jau 30 metų jo darbai įkvepia ir stebina žmones visame pasaulyje. L. Jerram’o darbus šiandien galima išvysti muziejuose ir galerijose Niujorke, Šanchajuje ir Londone.

Daugiadiscipline kūryba – skulptūromis, instaliacijomis ir gyvo meno projektais – autorius vis dažniau kviečia atkreipti dėmesį į mūsų planetos būseną ir sveikatą. Būtent apie tai kalba ir tiksliais NASA apskaičiavimais paremta instaliacija „Gaia“, kuri lankytojams leis pamatyti mūsų planetą tokią, kokią ją išvystume iš Mėnulio. Meno kūrinys yra 2,1 milijono kartų mažesnis nei tikroji Žemė, o kiekvienas objekto centimetras atitinka 21 km Žemės paviršiaus. Instaliacijoje skamba BAFTA apdovanojimų pelniusio kompozitoriaus Dan’o Jones’o specialiai sukurta erdvinio garso kompozicija.

„1968–siais užfiksuotos Žemės nuotraukos padėjo suvokti, kad turime kuo skubiau rūpintis gyvybe – net tada, kai planetos paviršiuje susiduriame su chaosu ir nesibaigiančiais iššūkiais“, – teigė garsinio takelio kompozitorius. 

„Gaia“. Natural Environment Research Council (NERC) nuotr.

Jungtines Amerikos Valstijas, Italiją, Airiją, Jungtinę Karalystę, Kiniją, Australiją, Taivaną ir kitas pasaulio šalis apkeliavusi instaliacija neatsitiktinai bus pristatoma prekybos centre. Menininkas savo kūrinius lankytojams lengvai prieinamose erdvėse eksponuoja jau ne pirmą kartą.

„Man patinka savo kūrinius rodyti viešose erdvėse – taip žinau, kad juos išvys plati ir labai skirtinga publika, o instaliacija bus atvira visiems,“ – pasakojo autorius. 

„Įvairūs renginiai, parodos ir instaliacijos Kauno „Akropolyje“ vyksta nuolat, tačiau toks įspūdingas meno kūrinys čia atkeliauja pirmą kartą. Nepaprastai džiaugiamės galėdami suteikti kauniečiams ir miesto svečiams galimybę išvysti „Gaia“ instaliaciją: tikimės, kad ši galimybė unikaliu būdu pažinti mūsų planetą lankytojus įkvėps ją dar labiau tausoti“, – sakė Kauno „Akropolio“ valdytoja Brigita Kuodytė.

„Gaia“. Natural Environment Research Council (NERC) nuotr.

„Jungtinių Tautų inicijuota Laimės diena pasaulyje minima jau daugiau nei dešimtmetį, o Kaune – jau šeštus metus. Džiaugiuosi, kad šventės tradiciją sėkmingai tęsiame ir toliau bei tikiu, kad ši unikali, nustebti priverčianti bei globaliomis temomis kalbanti instaliacija taps nepamirštama kultūrine patirtimi prekybos centro lankytojams. Smagu, kad turime galimybę pristatyti užsienio menininkų darbus, kurie žinomi visame pasaulyje“, – teigė ilgametė Tarptautinės laimės dienos iniciatorė ir kultūrinių patirčių agentūros „Salto“ bendraįkūrėja Irutė Tumaitė. 

Instaliacija sukurta bendradarbiaujant su Gamtos aplinkos tyrimų taryba (NERC), „Bluedot“ ir JK mokslo ir atradimų centrų asociacija. Projektą remia „Culture Liverpool“ ir Liverpulio katedra.

Kas: Luke’o Jerram’o instaliacija „Gaia“. 

Kada: kovo 20–balandžio 17 d. 

Kur: Kauno „Akropolis“, III a., Renginių Aikštė.

Bitė gyvena mažiau nei 40 dienų, aplanko mažiausiai tūkstantį žiedų ir pagamina mažiau nei šaukštelį medaus, tačiau jai tai – viso gyvenimo darbas.

Bitė darbininkė vienu kartu gali panešti 80 proc. kūno svorio nektaro ar žiedadulkių kiekį.

Bitė darbininkė turi apie 170 kvapams jautrių receptorių.

Bitės bendravimui naudoja neįprastą šokį. Vizgindama savo pilvelį ir vaikščiodama aštuoniuke ji sesėms nusako, kokiu atstumu nuo avilio ir kuria kryptimi reikia ieškoti geriausio nektaro.

Trajektoriją ir atstumus ji apskaičiuoja savo sezamo sėklos dydžio smegenimis.

Bitės gali skristi iki 25 km/val. greičiu ir suplasnoti 200 kartų per sekundę.

Vieninteliai patinėliai avilyje – tranai. Jie nedirba, neturi geluonies ir vienintelė jų užduotis – poruotis su motinėle.

Deja, atėjus rudeniui, tranai be jokių skrupulų išmetami iš avilio.

Bičių šeimoje gyvena 20–80 tūkst. bičių darbininkių ir tik viena motinėlė. Bičių motinėlė gyvena net 4–5 metus.

„Stebuklingų galių“ motinėlė gavo dar lervutės stadijoje, kai bitės darbininkės jos lervutę maitino bičių pieneliu gerokai ilgiau nei kitas lervutes.

Bičių motinėlė per dieną gali padėti iki 2,5 tūkst. kiaušinėlių, tai yra daugiau nei pati sveria. Iš jų išsirita bitės darbininkės, nešančios medų.

Medus yra vienintelis valgomas produktas, turintis savyje visko, ko reikia žmogaus gyvybės palaikymui.

Kuo medus tamsesnis – tuo jis turtingesnis, jame yra daugiausia antioksidantų.

Meduje yra gyvų fermentų, tačiau kontaktuodami su metaliniu šaukštu šie fermentai žūva, todėl medų geriausia valgyti mediniu šaukštu.

Meduje yra medžiagos, kuri padeda geriau dirbti smegenims. Be to, medus neturi galiojimo datos.

Bičių gaminamas propolis yra vienas galingiausių natūralių antibiotikų, o bitės nuodai – stipresni už kobros.

Terminas „medaus mėnuo“ kilęs iš to, kad nuotaka ir jaunikis po vedybų vartojo medų vaisingumui palaikyti.

Kitaip tariant, medus ir kiti bičių produktai patys naudingiausi pasaulyje, vis dėlto dėl aplinkos taršos kasmet bitės drastiškai nyksta.

Akivaizdu, kad tai turės tiesioginės įtakos žmonių išlikimui, nes būtent bitės atsakingos už maždaug 75 proc. apdulkinamų augalų Žemėje.

„Dėl mūsų begalinio apetito nekontroliuojamam ir nevienodam ekonomikos augimui žmonija tapo masinio išnykimo ginklu“, – sakė jis prieš Monrealyje vykstančias derybas dėl biologinės įvairovės.

Nuo 2017 metų, kai pradėjo eiti pareigas, buvęs Portugalijos ministras pirmininkas A. Guterresas klimato kaitą paskelbė savo svarbiausiu klausimu.

Jo audringi pasisakymai per iškilmingą COP15 susitikimo atidarymą atskleidė, kad jam taip pat artima nykstančių planetos augalų ir gyvūnų padėtis – tarpusavyje susijusi krizė.

Prieš jam pakylant į tribūną, maždaug pustuzinio čiabuvių protestuotojų grupė nutraukė Kanados premjero Justino Trudeau (Džastino Triudo), kuris renginį organizuoja kartu su Kinija, kalbą.

Jie mojavo plakatu su užrašais „Vietinių gyventojų genocidas = Ekocidas“ ir „Kad išsaugotumėte biologinę įvairovę, nustokite puldinėti mūsų žemę“ ir kelias minutes skandavo, kol buvo išlydėti, sulaukdami plojimų.

„Kaip matote, Kanada yra laisvos saviraiškos vieta, kur asmenys ir bendruomenės gali atvirai ir tvirtai reikšti savo nuomonę, todėl dėkojame jiems už tai, kad pasidalijo savo požiūriais“, – komentavo J. Trudeau.

Galbūt po daugelio metų įvairūs žmonės priešais kameras pasakos apie savo tikrus ar įsivaizduojamus jausmus, patirtus tą akimirką, kai aktorius scenoje smogė savo kolegai?

"Tuo metu jau dirbau miestelio klojimų teatrą globojančioje valstybės institucijoje. Kaip tik buvo pietų pertrauka, ir mes su kitais kolegomis nuėjome į vietinį barą alaus. Išgėrėme beveik po šešias pintas ir jau ruošėmės grįžti, tačiau staiga supratome, kad visas baras paskendęs tyloje stebi televizorių. Galvoje šmėstelėjo mintis, kad įvyko kažkas labai rimto", – po daugelio metų "Netflix" dokumentinio filmo kūrėjams pasakos pirmosios JAV prezidentės Ivanos Marie Trump (1981) patarėjas.

"Tą dieną pagimdžiau mūsų pirmąjį vaiką. Kaip tik buvau atsigavusi po narkozės, kai įėjusi seselė atnešė Bubu ir paklausė, ar jau girdėjau, kad W.Smithas smogė kitam aktoriui? Nusprendžiau iškart paskambinti savo antros eilės pusseserės pusbroliui, kuris turėjo šunų sterilizavimo kliniką Holivude. Jis pasakė, kad tai, ką pranešė seselė, yra tiesa", – tame pačiame dokumentiniame porins prašmatniame priemiesčio kvartale gyvenanti poniutė.

Žmonijos atmintis yra labiausiai linkusi išsaugoti ne svarbiausius, o įžymiausius praeities įvykius.

Patys svarbiausi visai žmonijai (arba bent jau daugeliui tautų) įvykiai neretai pro masių akis tyliai praslenka visiškai nepastebėti, be jokios epinio patoso miglos.

Nekenčiamo režimo simboliu tapusios Bastilijos tvirtovės šturmas (1789), Liudviko XVI galvos amputacija (1793), į kvadratą susispietę, raudonais mundurais vilkintys britų šauliai, atidengę ugnį į prancūzų kavaleriją Vaterlo mūšyje (1815), serbų nacionalisto šūviai į Austrijos-Vengrijos imperijos sosto įpėdinį 1914 m. vasarą, į Žiemos rūmus beveik be jokio pasipriešinimo besiskverbiantys bolševikai, svaiginančios XX a. trečiojo dešimtmečio linksmybės ir skausmingos to paties amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pagirios, tribūnoje miniai įnirtingai rėkiantis Adolfas (1889–1945), ant panašios pakylos grėsmingai tylintis Josifas (1878–1953), 1939 m. vasarą sudarytu susitarimu patenkinti sovietų ir nacionalsocialistų atstovai, Jungtinių Valstijų bazę Havajuose puolantys japonų lėktuvai (1941), buldozeriu į masinę kapavietę stumiami Bergen-Belzeno kalinių lavonai, branduolinių bombų sprogimai Tekančios Saulės salose, į Jungtinių Valstijų laivą "USS Missouri(BB-63) patvirtinti kapituliacijos su palyda atvykęs senamadišku cilindru pasipuošęs raišuojantis Japonijos užsienio reikalų ministras Mamoru Shigemitsu (1887–1957), sovietų tankai Budapešto gatvėse (1956), Berlyne kylanti raudonųjų statoma siena (vėliau tapusi ne tiek marksizmo agresijos, kiek abstraktaus susipriešinimo simboliu), Dalase (Teksasas) ištaškytos JAV prezidento smegenys (1963), marihuaną rūkantys ilgaplaukiai kažin kur tarp Niujorko ir San Fransisko, jų bendraamžis su M-16 bėgiojantis Pietryčių Azijos džiunglėse ir netoli jo krentantys napalmo užtaisai, degantys automobiliai Paryžiuje, sovietų tankų viešnagė Prahoje, entuziastinga minia, griaunanti tą pačią Berlyno sieną, princesės Dianos žūtis automobilio avarijoje (1997), į pasaulio prekybos centrą atsitrenkiantys keleiviniai laineriai (2001) – visi šie įvykiai yra daugiau ar mažiau įsirėžę į sąmonę žmonių, bent šiek tiek skiriančių savo laiko praeičiai, politikai arba popkultūrai apmąstyti.

Vis dėlto reikėtų konstatuoti faktą, kad patys svarbiausi visai žmonijai (arba bent jau daugeliui tautų) įvykiai neretai pro masių akis tyliai praslenka visiškai nepastebėti, be jokios epinio patoso miglos.

Taip pat derėtų atsiminti, kad ne vienam žmonijos atstovui yra būdingas tam tikras narciziškumas, kurio veikiami žmonės geba itin sureikšminti arba pervertinti visiškai nereikšmingus ir nesvarbius nutikimus bei procesus.

XX a. septintajame dešimtmetyje visos Vakarų pasaulio akys buvo nukreiptos į Jungtinių Valstijų bandymus išvaryti komunistus iš Pietryčių Azijos.

Amerikiečių veiksmų Vietname metas sutapo su jų namuose vykstančiu juodaodžių pilietinių teisių judėjimu, augančia popkultūros ir jaunystės kulto įtaka bei seksualine revoliucija, ir, tarsi to dar būtų negana, pats Vietnamo karas buvo kone tiesiogiai transliuojamas per televiziją.

Tuo metu apie JAV veiksmus Pietryčių Azijoje kalbėjo visi, kas tik netingėjo. Vyko už abstrakčią taiką agituojančios protesto akcijos (kurios neretai peraugdavo į riaušes), popmuzikos atlikėjai kūrė dvasingas dainas.

Tais laikais gyvenusiems žmonėms (ypač jauniems, kuriems dabar daugiau nei septyniasdešimt) atrodė, kad Vakaruose vyksta išties kažkas itin svarbaus, tačiau galiausiai visuomenės susidomėjimas Vietnamu nuslopo, JAV užmezgė kontaktus su Kinijos Liaudies Respublika, buvo sudaryta taikos sutartis su Vietnamo komunistais, amerikiečių pajėgos iš ten pasitraukė, ir gyvenimas tekėjo toliau savo vaga.

Nuo 1950 iki 1953 m. Korėjos pusiasalyje vykęs panašus konfliktas tokio visuomenės susidomėjimo nesulaukė.

Filmų ir dainų apie Korėjos karą sukurta nepalyginti mažiau, tačiau jis yra žymiai svarbesnis už Vietnamo karą politiniu požiūriu vien tuo, kad dėl jo pusiasalyje susikūrė dvi skirtingos valstybės.

Jose gyvena tos pačios tautos ir kultūros atstovai (neretai ir tų pačių šeimų ar giminių nariai), tačiau Korėjos Respublika (laisvosios rinkos pietūs) ir Demokratinė Korėjos Liaudies Respublika (komunistinė šiaurė) yra du visiškai skirtingi pasauliai.

Tai nereiškia, kad Vietnamo karas nesvarbus, tačiau Korėjos karas yra nepalyginti svarbesnis, o SSRS invazija į Afganistaną savo reikšmingumu užgožia juos abu.

Po Vietnamo karo JAV gyvavo toliau, o po sovietų benefiso Afganistane iš SSRS teliko tik paveldas – krūva pelėsių tvaiką skleidžiančių stabų.

Rūšių nykimas, didesnis ligų paplitimas, didžiulio karščio bangos, ekosistemų griūtis, jūros lygio kilimo grėsmė miestams – šie ir kiti niokojami klimato kaitos padariniai intensyvėja ir gali tapti skausmingai akivaizdūs mūsų dienomis gimusiems vaikams dar nesulaukus 30 metų, projekte rašo JT patarinėjantys klimatologai.

Visuomenių šiandien priimti sprendimai nulems, ar žmonija klestės, ar paprasčiausiai bandys išgyventi tęsiantis XXI amžiui, nurodo Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (IPCC).

Tačiau pavojingos ribos yra arčiau nei manyta, o sunkios dešimtmečius trukusios nevaržomos taršos anglies junginiais pasekmės neišvengiamai pasireikš jau netrukus.

„Blogiausia dar laukia; mūsų vaikų ir vaikaičių gyvenimas bus paveiktas daug labiau nei mūsų“, – sakoma ataskaitos projekte.

Šis 4 tūkst. puslapių dokumentas yra kol kas išsamiausias klimato kaitos padarinių katalogas ir primena kaltinamąjį aktą dėl to, kaip žmonija tvarkosi planetoje.

Tačiau dokumentas, turintis paveikti svarbius politinius sprendimus, turėtų būti paskelbtas tik 2022 metų vasarį – kai jau bus praėję svarbūs šiemetiniai JT viršūnių susitikimai dėl klimato, biologinės įvairovės ir maisto sistemų.

Priešais paversti sąjungininkai

Ataskaitos projektas parengtas pasaulyje vykstant „ekologiniam pabudimui“ ir verčia iš naujo įvertinti neapibrėžtus pasaulio vyriausybių ir korporacijų pažadus pasiekti neutralumą klimato atžvilgiu.

Projekto akcentuojami iššūkiai yra sisteminiai, įaugę į kasdienį gyvenimą.

Jie taip pat yra labai neteisingi: tie, kas mažiausiai prisideda prie pasaulio šiltėjimo, kentės neproporcingai smarkiai, nurodo ekspertai.

Dokumentas taip pat rodo, kad į atmosferą išmetame rekordiškai daug šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir tuo pačiu silpniname miškų ir vandenynų pajėgumus jas sugerti, paralyžiuodami savo didžiausius gamtinius sąjungininkus kovoje su pasauliniu atšilimu.

Ataskaitos projekte įspėjama, kad ankstesni dideli klimatiniai sukrėtimai labai smarkiai paveikė aplinką ir nulėmė daugumos rūšių išnykimą. Keliamas klausimas, ar žmonija sėja savo pražūties sėklas.

„Gyvybė Žemėje gali atsigauti po kokio nors drastiško klimato pasikeitimo evoliucionuodama į naujas rūšis ir kurdama naujas ekosistemas“, – sakoma dokumente.

Tačiau to negali padaryti žmonės, pabrėžiama jame.

„Negrįžtamos pasekmės“

Ataskaitos projekte, kuris buvo atsakingai patikrintas ir prieš paskelbimą tikriausiai jau nebus keičiamas, yra mažiausiai keturi svarbūs dalykai.

Visų pirma aišku, kad net ir dabar, kai pasaulio temperatūra yra 1,1 Celsijaus laipsnio šiltesnis nei XIX amžiaus viduryje, klimatas jau keičiasi.

Prieš dešimtmetį mokslininkai manė, kad mūsų ateičiai išgelbėti pakaktų, jeigu šiltėjimas neviršytų 2 laipsnių.

Šis tikslas yra įrašytas į 2015 metų Paryžiaus susitarimą, kurį priėmė beveik 200 valstybių, pasižadėjusių bendromis jėgomis apriboti šiltėjimą dydžiu, „gerokai mažesniu“ už 2 laipsnius, jei įmanoma – 1,5 laipsnio.

Jei dabartinės tendencijos tęsis, pasaulio temperatūra pakils trimis laipsniais – geriausiu atveju.

Ankstesni modeliai rodė, kad Žemę keičiančios klimato kaitos iki 2100 metų nepamatysime, tačiau aptariamame JT ataskaitos projekte sakoma, kad užsitęsęs temperatūros padidėjimas net virš 1,5 laipsnio galėtų nulemti „vis rimtesnes, šimtmečius trunkančias ir, kai kuriais atvejais, negrįžtamas pasekmes“.

Praėjusį mėnesį Pasaulio meteorologijos organizacija (WMO) paskelbė prognozę, jog yra 40 proc. tikimybė, kad Žemė iki 2026-ųjų 1,5 laipsnio ribą peržengs bet vienais metais.

Kai kuriems augalams ir gyvūnams tai gali reikšti išnykimą.

Pasaulio temperatūrai padidėjus 1,5 laipsnio, „sąlygų pasikeitimai viršys daugelio organizmų galimybes prisitaikyti“, pažymima projekte.

Vienas tokių pavyzdžių būtų koraliniai rifai – ekosistemos, nuo kurių priklauso pusė milijardo žmonių.

Autochtonams Arktyje gresia kultūrinis išnykimas, nes tiesiogine prasme ištirps aplinka, nulėmusi jų pragyvenimo šaltinį ir istoriją.

Šylančiame pasaulyje taip pat ilgėja gaisrų sezonai, dvigubai padidėjo išdegti galinčių teritorijų plotai, šiltėjimas prisidėjo prie maisto sistemų praradimo.

„Pasirengti puolimui“

Pasaulis privalo pažvelgti šiai tikrovei į akis ir pasirengti puolimui: tokia yra antra svarbi ataskaitos išvada.

„Dabartinio adaptacijos lygio nepakaks atsakyti į būsimas klimato grėsmes“, – įspėjama ataskaitos projekte.

Prognozės amžiaus viduriui rodo, kad net pagal optimistinį atšilimo 2 laipsniais scenarijų tai yra švelni formuluotė.

Iki 2050 metų tikriausiai dešimtimis milijonų padaugės chroniškai badaujančių žmonių. Dideliame skurde gyvenančių žmonių per dešimtmetį gali padaugėti 130 mln., jei nelygybei ir toliau bus leista didėti.

2050 metais klimato krizės „fronto linijoje“ atsidūrusiuose pakrančių miestuose šimtams milijonų žmonių pavojų kels potvyniai, dėl kylančio vandenynų lygio vis pavojingesnės bus dažnėjančios štorminės patvankos.

Jei pasaulio temperatūra padidės 1,5 laipsnio, miestuose gyvenančių žmonių, kuriems dėl sausrų trūksta vandens, bus maždaug 350 mln. daugiau. Jei temperatūra padidės 2 laipsniais, tokių žmonių skaičius išaugs 410 milijonų.

Papildoma pusė laipsnio taip pat reikš, kad žmonių, patiriančių ekstremalias ir potencialiai mirtinas karščio bangas, bus 420 mln. daugiau.

„Prognozuojama, kad adaptacijos kaštai Afrikai išaugs dešimtimis milijardų dolerių (eurų) per metus, jei šiltėjimas bus didesnis kaip du laipsniai“, – įspėja ataskaitos rengėjai.

Lūžio taškai

Trečia, ataskaitos projekte nusakomi sudėtinių pasekmių ir pasekmių grandinių pavojus, taip pat klimato sistemos lūžio taškai, kuriuos mokslininkai visai neseniai pradėjo matuoti ir suprasti.

Jau identifikuota tuzinas klimato sistemos temperatūros slenksčių, už kurių prasidėtų negrįžtami ir potencialiai katastrofiški pasikeitimai.

Neseniai atlikti tyrimai parodė, kad temperatūros padidėjimas dviem Celsijaus laipsniais galėtų nulemti nebegrįžtamą Grenlandijos ir Vakarų Antarkties ledo dangos – kur yra tiek užšalusio vandens, kad ištirpęs jis 13 metrų padidintų vandenynų lygį – tirpsmą.

Peržengus vieną iš kitų slenksčių, Amazonės baseinas galėtų iš atogrąžų miško virsti savana, o tirpstant amžinajam įšalui Sibire į atmosferą galėtų patekti milijardai tonų anglies junginių. Šie savo ruožtu dar labiau pakurstytų pasaulinį atšilimą.

Artimesnėje ateityje kai kuriuos regionus – Rytų Braziliją, Pietryčių Aziją, Viduržemio jūros regioną, Centrinę Kiniją – ir kone visas pakrantes tuo pačiu metu gali kamuoti ne viena klimatinė katastrofa: sausros, karščio bangos, ciklonai, miškų gaisrai, potvyniai.

Tačiau pasaulinį šiltėjimą taip pat skatina ir visi kiti dalykai, kuriais žmonija sutrikdė Žemės pusiausvyrą.

Tarp jų yra „buveinių ir atsparumo praradimai, per daug intensyvus naudojimas, vandens išgavimas, tarša, invazinės rūšys, kenkėjų ir ligų plitimas“, sakoma ataskaitos projekte.

Lengvo sprendimo tokiam problemų raizginiui nėra, sakė buvęs Pasaulio banko vyriausiasis ekonomistas ir 2006 metų klimato kaitos ekonomikos apžvalgos („Stern Review“) autorius Nicholas Sternas (Nikolas Sternas).

„Pasaulis susiduria su sudėtingu persipynusių iššūkių deriniu. Jei jie nebus sprendžiami drauge, nebus galima sėkmingai spręsti nė vieno iš jų“, – sakė N. Sternas. Prie minimos IPCC ataskaitos šis ekspertas neprisidėjo.

„Transformuojančios permainos“

Ataskaitos projekte gerų naujienų nedaug, bet IPCC pabrėžia, jog galima daug nuveikti siekiant išvengti blogiausio scenarijaus ir pasirengti tiems padariniams, kurių jau negalima išvengti. Tai būtų ketvirtas svarbus dalykas ataskaitoje.

Vadinamųjų mėlynosios anglies ekosistemų, pavyzdžiui, rudadumblių ir mangrovių miškų, apsauga ir atkūrimas didina „užrakintos“ anglies kiekį ir saugo nuo štorminių patvankų, taip pat plečia buveines laukinei gyvybei, pragyvenimo šaltinį pakrančių bendruomenėms, prisideda prie maisto saugos.

Perėjimas prie labiau augalinės mitybos taip pat galėtų iki 2050 metų net 70 proc. sumažinti su maistu susijusią taršą anglies junginiais.

Tačiau paprasčiausio benziną ryjančios mašinos pakeitimo „Tesla“ automobiliu ar milijardų medžių pasodinimo nepakaks, kad būtų galima gyventi įprastai, įspėja ataskaitos rengėjai.

„Mums reikia transformuojančių permainų... visais procesų ir elgsenos lygiais: individų, bendruomenių, verslo, institucijų ir vyriausybių“, – sakoma projekte.

„Privalome iš naujo apibrėžti savo gyvenimo būdą ir vartojimą“, – pabrėžiama jame.

Tokias išvadas leido padaryti mažiausiai prieš 160 tūkst. metų gyvenusio Denisovo žmogaus – išnykusios žmonių rūšies ar porūšio – žandikaulis, kuris yra pirmoji tokia fosilija, rasta ne Pietų Sibire. Specialistai mano, kad ji yra raktas siekiant suprasti, kaip kai kurie dabartiniai žmonės prisitaikė išgyventi mažos deguonies koncentracijos sąlygomis.

Apie Denisovo žmonių – neandertaliečių amžininkų, kuriuos, kaip ir neandertaliečius, galbūt išnaikino anatomiškai modernūs žmonės Homo sapiens – atradimą buvo paskelbta prieš dešimtmetį. Jų egzistavimas buvo nustatytas iš pirštikaulio fragmento ir dviejų krūminių dantų, atkastų Denisovo urve Pietų Sibiro Altajaus kalnuose ir datuojamų laikotarpiu maždaug prieš 80 tūkst. metų.

Tačiau ištyrę Tibeto fosiliją, kurią prieš beveik tris dešimtmečius rado vienas vietos vienuolis, mokslininkai padarė išvadą, kad Denisovo žmonių buvo kur kas daugiau ir kad ši grupė yra daug senesnė, nei manyta anksčiau.

„Būtybės, net jei ir kiek archaiškos, gyvenančios 3,3 tūkst. m (aukštyje) Tibeto kalnyne prieš 160 tūkst. metų... To iki šiol niekas negalėjo įsivaizduoti“, – sakė Jeanas-Jacques'as Hublinas (Žanas Žakas Hiublenas), Maxo Plancko (Makso Planko) instituto Žmogaus evoliucijos departamento direktorius.

Baišijos karstiniame urve Siahėje Kinijoje rastą žandikaulį jį radęs vienuolis padovanojo vietos muziejui, o vėliau mokslininkai ėmėsi analizuoti jo sudėtį. Fosilija yra tokia sena, kad iš jos nebeįmanoma išgauti DNR.

Tačiau J.-J. Hublinas ir jo komanda pasinaudojo naujausia baltymų analize vienam dančiui datuoti ir genetiškai susieti jį su Sibire rastomis Denisovo žmogaus fosilijomis.

„Mano nuomone, tai patvirtina jau kurį laiką mano turėtą darbinę hipotezę, kad beveik visos Kinijos ir Rytų Azijos (hominidų) fosilijos, (datuojamos laikotarpiu) prieš 350–50 tūkst. metų, tikriausiai yra Denisovo žmogaus“, – sakė J.-J. Hublinas, pagrindinis žurnale „Nature“ išspausdinto straipsnio autorius.

„Nepaprasta“

Viename neseniai paskelbtame moksliniame straipsnyje daroma prielaida, kad žmonės Tibeto kalnyną pasiekė tik prieš 40 tūkst. metų.

„Čia turime keturiskart senesnį dalyką, – sakė J.-J. Hublinas. – Tai absoliučiai nepaprasta.“

Rastas žandikaulis taip pat įmena vieną seniai antropologams ramybės nedavusią mįslę. 2015 metais mokslininkai nustatė, kad aukštai kalnuose gyvenantys etniniai tibetiečiai ir kinai hanai turi neįprastą geno EPAS1, reguliuojančio deguonį pernešančią molekulę hemoglobiną, variantą.

Dideliame aukštyje įprasti šio geno variantai nulemia per didelę hemoglobino ir raudonųjų kraujo kūnelių gamybą, todėl kraujas sutirštėja, o tai nulemia padidėjusį kraujospūdį, mažą svorį gimstant ir didesnį vaikų mirtingumą.

Tačiau tibetiečių geno variantas gamybą padidina daug mažiau, bet užkirsdamas kelią deguonies trūkumui audiniuose, kurį patiria daug žmonių, persikėlusių į didesnį nei 4 tūkst. m aukštį.

Ši mutacija yra kone identiška Sibire – mažiau nei 700 m aukštyje – rastų Denisovo žmonių genui.

„To niekas iš tikrųjų nesuprato, nes nebuvo žinoma, kad Denisovo žmonės būtų gyvenę aukštikalnėse, tad jiems iš tikrųjų (tarsi) nereikėjo to geno išgyventi, – sakė J.-J. Hublinas. – Dabar mes žinome, kodėl. Tai ne Denisovo žmonių iš (Sibiro) DNR, tai – Tibeto Denisovo žmonių DNR.“

Per savo kasmetinę spaudos konferenciją Vašingtone ketvirtadienį organizacijos „Bulletin of Atomic Scientists“ atstovai vadinamąjį „pasaulio pabaigos laikrodį“ paliko pernai metų pozicijoje - jis teberodo be dviejų minučių dvyliktą valandą.

Šiuo laikrodžiu mokslininkai simboliškai išreiškia žmonijos sunaikinimo pavojų. Taip arti savęs sunaikinimo žmonija prieš tai buvo 1953 metais po pirmojo vandenilinės bombos bandymo.

Tai, kad laikrodis nebuvo pasuktas dar arčiau vidurnakčio, „turėtų būti suprasta ne kaip stabilumo ženklas, o kaip primygtinis perspėjimas“, - sakė organizacijos prezidentė Rachel Bronson. „Tai būsena, kuri kelia tokį didelį nerimą, kaip pavojingiausias Šaltojo karo laikais“, - pridūrė ji. Kaip pavyzdį R. Bronson įvardijo „nepriimtinai įtemptus“ santykius tarp Rusijos ir JAV.

Nuo 1947 metų veikiantis laikrodis simbolizuoja, kiek žmonija yra arti branduolinio sunaikinimo ir aplinkos pavojų. Pirmaisiais metais jis rodė be septynių minučių dvyliktą. Po Berlyno sienos griuvimo mokslininkai savo laikrodį atsuko gerokai atgal - iki be 17 min. vidurnakčio.

Šios naujos, mokslininkų antradienį paskelbtos išvados galėtų pakeisti žmonių evoliucijos supratimą.

Pietų Afrikos Respublikoje, giliai Tekančios Žvaigždės (Vestminsterio) urvų komplekse, 2013 metais rastų iškasenų amžių nustatė kelios ekspertų komandos. Jų išvados rodo, kad minimi hominidai (Homo naledi) galėjo gyventi greta mūsiškės šiuolaikinių rūšies (Homo sapiens) žmonių.

Anksčiau manyta, kad šių hominidų fosilijų amžius yra milijonai metų.

Tačiau 20 mokslininkų iš laboratorijų ir mokslo institucijų visame pasaulyje, įskaitant PAR ir Australiją, atlikę papildomų tyrimų padarė išvadą, kad Homo naledi galėjo gyventi tuo pačiu metu kaip ir šiuolaikiniai žmonės.

Šios išvados antradienį buvo paskelbtos trijuose straipsniuose žurnale „eLife“.

Komandos dėmesio centre buvo sunkiai pasiekiama PAR Tekančios Žvaigdės urvų sistema, priklausanti Žmonijos lopšiui – UNESCO pasaulio paveldo vietovei, esančiai už maždaug 50 km į šiaurės vakarus nuo Johanesburgo. Tame rajone nuo pat jo atradimo surandama itin daug paleontologams įdomių fosilijų.

„Buvo daug spėlionių dėl to, kokio senumo buvo Homo naledi ... Visi, kas studijavo Homo naledi anatomiją, manė, kad jiems turi būti milijonai metų“, – sakė projekto vadovas, Vitvatersrando universiteto mokslininkas Lee Bergeris.

Tačiau dabar šešiais skirtingais metodais buvo nustatyta, kad minimų fosilijų amžius yra 236-335 tūkst. metų. Maždaug tuo pačiu metu pradėjo rastis šiuolaikinių žmonių elgesio užuomazgų, sakė L. Bergeris.

Mokslininkas Johnas Hawksas sakė, kad atskiras naujų Homo naledi fosilijų, tarp jų – gerai išsilaikiusios kaukolės, atradimas kitose dviejose olose „patvirtino, kad matome anatominį modelį, kuris labai skiriasi nuo visų kitų įprastų rūšių“.

Kai kurie ekspertai ginčijo komandos, kuri rado pradines fosilijas ir naująją rūšį pavadino Homo naledi, išvadas. Jie teigė, kad šios liekanos priklauso ankstyviesiems stačiųjų žmonių (Homo erectus) atstovams.

„Visokiausios galimybės“

„Matome rūšių įvairovę Afrikoje vėlyviausiais mūsų evoliucijos istorijos etapais, kurios niekas čia nesitikėjo“, – sakė J. Hawksas iš Viskonsino universiteto Jungtinėse Valstijose.

„Tai reikštų, kad mūsų rūšis formavosi drauge su kitomis, kad Afrikoje egzistavo hominidų rūšių įvairovė šioje aplinkoje (tuo pačiu laikotarpiu), kurį laikėme kritiniu periodu šiuolaikinių žmonių kilmei“, – sakė jis.

Jau prasidėjo naujausių fosilijų datavimo darbai.

Projekte dalyvaujantis Australijos Jameso Cooko universiteto profesorius Paulas Dirksas sakė, jog Homo naledi rankos anatomijos ypatumai ir faktas, kad jie gyveno vėliau nei manyta, leidžia kelti prielaidą, kad šie hominidai galbūt mokėjo pasigaminti įrankių.

Pasak jo, naujos išvados parodė, kad mūsų evoliucijos istorija yra daug sudėtingesnė nei tiesi evoliucijos linija.

„Mūsų šeimos medis turi daug skirtingų šakų ir tik gana neseniai jų liko tik viena. Nauja šių fosilijų data atveria visokiausių galimybių. Homo naledi ir Homo sapiens elgsenos modelių mainams“, – pridūrė P. Dirksas.

„Tai padarys didelį poveikį archeologijai. (Tai) labai svarbi trūkstama žmogaus evoliucijos dalis“, – sakė L. Bergeris, kuris gautas išvadas pavadino žmonių evoliucijos „Rozetos akmeniu“.

Vadinamasis Rozetos akmuo, kuriame tas pats tekstas yra užrašytas skirtingais rašmenimis, padėjo iššifruoti senovės egiptiečių hieroglifus.

Homo naledi smegenys buvo labai mažos, maždaug apelsino dydžio. Jų ūgis buvo maždaug 1,5 m, svoris – maždaug 45 kilogramai.

Homo naledi dantys ir kaukolė yra panašūs į ankstyvųjų žmonių, o pečiai – panašesni į žmogbeždžionių.

Jų smegenys sudarė maždaug trečdalį šiuolaikinių žmonių smegenų, o lenkti pirštai, atrodo, buvo gerai pritaikyti laipioti.

Mažyčio gyvūno, praminto Saccorhytus coronarius, netikėtai gerai išsilaikiusių fosilijų buvo rasta vidurio Kinijoje, Šaansi provincijoje, sakoma žurnale „Nature“ paskelbtoje studijoje.

Mokslininkai kelia prielaidą, kad šie neišvaizdūs jūriniai organizmai buvo kelių svarbių evoliucijos šakų, įskaitant vedančią žmonių išsivystymo link, pradininkai.

„Gali būti, kad jie yra labai įvairių rūšių, įskaitant mūsiškę, primityvi pradžia“, – sakė vienas iš studijos autorių Simonas Conway Morrisas (Saimonas Konvėjus Morisas), Kembridžo universiteto Didžiojoje Britanijoje profesorius.

Saccorhytus priskiriamas prie itin didelės organizmų grupės – antriniaburnių ( Deuterostomia) anttipio. Šie gyvūnai yra seniausi antriniaburniai, kurių fosilijų iki šiol yra rasta.

Manoma, kad visi antriniaburniai – stuburiniai, dygiaodžiai ir kai kurios kitos grupės – išsivystė iš šio bendro protėvio, sako studijos autoriai.

Žiūrint plika akimi, šios fosilijos atrodo tarsi juodi grūdeliai smėlyje.

„Tačiau tiriant mikroskopu detalių lygis tiesiog atima žadą“, – teigė S.C.Morrisas.

Šių apie 1,3 mm skersmens padarėlių labiausiai į akis krintantis požymis – palyginus su kūno dydžiu itin didelė burna, apsupta koncentriškų gūbrelių žiedų.

Tikėtina, kad Saccorhytus gaudydavo vandens nešamas maisto daleles arba mikroskopinius organizmus.

Įdomu, kad tyrėjai nerado jokių išeinamosios angos požymių, todėl daro išvadą, kad metabolizmo atliekos buvo šalinamos per tą pačią angą.

Ant šio gyvio kūno taip pat buvo aštuoni piltuvėlio pavidalo dariniai, per kuriuos galbūt ištekėdavo per burną įsiurbtas vanduo. S.C.Morrisas sakė naujienų agentūrai AFP, kad šie dariniai galbūt buvo „žiauninių plyšių pirmtakai“.

„Tačiau neradome jokių akių požymių“, – pridūrė jis.

Tyrėjai taip pat įtaria, kad Saccorhytus dengė plona lanksti oda, o susitraukinėjant primityviems raumenims gyvūnus judėti rangydamasis.

Rasti šių padarėlių nebuvo lengva.

„Turėjome apdoroti didžiulį kiekį kalkakmenio – apie tris tonas, kad išgautume šių fosilijų“, – sakė šį atradimą padaręs pagrindinis studijos autorius Jian Hanas (Dzian Hanas), Siano mieste įsikūrusio Šiaurės Vakarų universiteto profesorius.

Iš uolienų išgautos fosilijos buvo tiriamos elektroniniu mikroskopo ir kompiuteriniu tomografu. Gautos nuotraukos padėjo tyrėjams nustatyti, kaip šie gyvūnai atrodė ir gyveno.

Šios fosilijos susidarė 53 mln. metų trukusio kambro periodo pradžioje. Šiuo laikotarpiu vyko itin sparti organizmų evoliucija ir išsivystė daugybė sistematinių grupių, tad mokslininkai jį praminė „kambro sprogimu“.

Šį periodą, kai gyvybė egzistavo tik vandenynuose, užbaigė pirmasis iš penkių masinių rūšių išmirimų, įvykusių per pastaruosius pusę milijardo metų.

Mokslininkų nuomone, šiuo metu vyksta šeštasis masinis išmirimas, lemiamas žmogaus poveikio padarinių, pavyzdžiui, klimato pokyčių.

Kokia bus JAV politika?

Amerikiečių transliuotojas CNN tvirtai įsitikinęs, kad 2017-ieji taps metais, kurių įvykiai nuguls istorijos vadovėliuose. Savaime suprantama, kad neišpranašausime, kas per artimiausius 12 mėnesių nutiks pasaulyje, tačiau, žvelgiant į praėjusių metų įvykius, galima bent šiek tiek pasvarstyti, kuria kryptimi pasaulis žengs šiemet.

Donaldas Trumpas oficialiai prezidento pareigas pradės eiti sausio 20 d., kai bus inauguruotas 45-uoju JAV prezidentu. Politologai kol kas sutaria, kad per anksti ir per sudėtinga spręsti, ko galime tikėtis iš D. Trumpo, panašu, kad jis pats dar nežino, koks prezidentas ketina būti.

Vytauto Didžiojo universiteto politologė Gerda Jakštaitė sako, kad, žvelgiant į tai, kas vyksta šiuo pereinamuoju laikotarpiu, darosi aišku, kad D. Trumpas sieks daryti įtaką visai JAV politikai. Anot jos, anksčiau buvo keli galimi scenarijai ir daug kas tikėjosi, kad politinė aplinka D. Trumpą suvaldys ir darys jam didelę įtaką. Bet dabar atrodo, jog naujasis prezidentas dės visas pastangas, kad įgyvendintų pažiūras, kurias reiškė per rinkimų kampaniją.

„D. Trumpas yra kalbėjęs ir apie tai, kad JAV turi trauktis iš svarbių tarptautinės prekybos susitarimų, dėl kurių derybos yra pradėtos. Buvo išreikštos nuostatos, kad JAV vėl turėtų gerokai didinti savo karines pajėgas [...]. Matau šiek tiek pavojų dėl to, kad pastaruoju metu svarbi ne tik karinė galia, bet ir „švelnioji galia“: informacijos naudojimas, strateginė komunikacija. Taigi JAV nesusitelks tik į karinę galią“, – mano politologė. 

G. Jakštaitė taip pat pastebi, kad nerimą kelia ir neslepiama D. Trumpo simpatija Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui bei į valstybės sekretoriaus postą siūlomas buvęs naftos magnatas, V. Putino draugas: „Jei toks žmogus bus valstybės sekretoriaus poste, Baltijos šalims, ko gero, bus dėl ko nerimauti. Bet kaip atrodys santykiai su Rusija, prognozuoti gana sunku, nes D. Trumpas reiškia vienokias nuotaikas, o Kongrese daugumą turi respublikonai, kurie paprastai laikosi daug griežtesnės pozicijos Rusijos atžvilgiu. Tad šiuo atveju prognozuoti sunku.“

Nuotaikos Britanijoje ypač pesimistiškos

Jungtinės Karalystės šiemet laukia daug iššūkių. Šalies premjerė Theresa May kovo pabaigoje pagaliau turėtų paskelbti apie šalies išstojimą iš Europos Sąjungos ir pradėti derybas dėl tolimesnių santykių su Bendrija.

Nors naujausias tyrimas skelbia, kad nuotaikos Jungtinėje Karalystėje dėl ateinančių metų yra vienos pesimistiškiausių visoje Europoje, LRT RADIJO bendradarbis Londone Paulius Kaliačius sako, kad verčiau reikėtų teigti, jog britai kol kas apimti nežinios, nes dar vis labai neaišku, kokios bus išstojimo pasekmės, o šalies ekonomikai gresia nuosmukis.

„Ekonomika po „Brexito“ atsilaikė gana gerai dėl smukusio svaro kurso, kuris padidino turizmą, vartojimą bei užsienio investicijas, bet ekspertai teigia, kad oficiali derybų dėl išstojimo iš bendros rinkos pradžia suduos dar vieną skaudų smūgį svaro kursui. Nors ekonomikos krizę kol kas pranašauja tik itin pesimistiškai nusiteikę pavieniai ekspertai, ekonomikos augumas tikrai mažės“, – kalba P. Kaliačius.

Pasak jo, vyriausybė, bandydama susigrąžinti gyventojų pasitikėjimą, kels atlyginimą iki 7,5 svaro už valandą. Be to, visuomenėje vyrauja teigiamos nuotaikos – nors pabrango užsienio kelionės, žmonėms atrodo, kad Didžiosios Britanijos ekonomika stipri kaip niekad. „Bet nereikia pamiršti, kad šalis vis dar skilusi pusiau. Neseniai atliktų tyrimų duomenys rodo, kad žmonės vėl balsuotų panašiai kaip prieš pusę metų vykusiame referendume“, – teigia P. Kaliačius.

Ko tikėtis iš Vokietijos, Olandijos ir Prancūzijos?

Jungtinei Karalystei nusprendus skirtis su Europos Sąjunga, panašių iniciatyvų banga gali kilti ir šiemet. Ekspertai išskiria rinkimus Vokietijoje, Olandijoje ir Prancūzijoje. Šiose šalyse valdžios siekia kraštutinės dešiniosios partijos, kurios rinkėjus vilioja referendumų pažadais. Politologė Rima Urbonaitė sako, kad nuotaikų pokyčiai Europoje buvo pastebimi jau senokai, o vieningos Europos idėjos palaikymas pradėjo smukti jau nuo XX a. paskutinio dešimtmečio.

„Kas lėmė tokį slydimą nuo kalno žemyn? Besijungiant vis daugiau valstybių narių, vis didėjo takoskyros, atsirado vis daugiau pozicijų. Senosios valstybės narės, kurios tikrai turėjo naudos iš integracijos, staiga tapo donorėmis ir nauda jau nebebuvo tokia apčiuopiama. Kai kurie politikai tai išnaudodavo ir formuodavo viešąją nuomonę“, – primena R. Urbonaitė.

Jos teigimu, šios tendencijos tik aštrėjo: XX–XXI a. sandūroje tokių ryškių tendencijų dar nematėme, bet po 2000 m. euroskepticizmas ėmė vis didėti. Be to, ir euroskepticizmą, ir balsavimą už kraštutinius dešiniuosius veikia ir situacija dėl migracijos.

Pažvelkime į padėtį Vokietijoje. R. Urbonaitė sako, kad, nors kanclerė Angela Merkel turėtų būti perrinkta, partijos „Alternatyva Vokietijai“ palaikymas šalyje auga: „Alternatyva Vokietijai“ programą pradeda teiginiu, kad reikia puoselėti ypatingą Vokietijos kultūrą. Vadinasi, koncentruojamasi į pačią Vokietiją, kuri, jų teigimu, turi būti suvereni. O tai reiškia išstojimą iš euro zonos. Be to, jų nuomone, [...] šaltasis karas pasibaigęs ir sankcijos Rusijai yra bereikšmės, kaip tik reikia su ja draugauti.“

Dar vieni artėjantys rinkimai – Olandijoje, kur pokyčius siekia įnešti kraštutinės dešinės Laisvės partijos lyderis Geertas Wildersas.

„Alternatyva Vokietijai“ labiau krypsta ta nacionalizmą, o G. Wildersas Olandijoje pasirinkęs paprastesnį kelią. Jo prioritetas – eiti prieš islamą, tai reiškia ,,susigrąžinkime Olandiją Olandijai‘‘. G. Wilderso galimybės laimėti 35–40 vietų iš 150 yra nemažos. Tik ekspertai atkreipia dėmesį, kad G. Wildersui gali būti sudėtinga sudaryti koaliciją“, – pastebi politologė.

Pasak jos, nors ir neužtikrinta, bet tikimybė yra, kad prezidento rinkimus šiemet balandį Prancūzijoje gali laimėti prieš imigraciją pasisakanti „Nacionalinio fronto“ lyderė Marine Le Pen. Be to, primena R. Urbonaitė, bendra Prancūzijos ir Rusijos istorija paliko savo pėdsaką, tad prancūzai mato galimybę rasti dialogą, bet vargu ar įvertina realias grėsmes.

„Bet Marine Le Pen žada referendumus, o prancūzų euroskepticizmas jaučiamas. Žinoma, Marine Le Pen pergalė neprognozuojama. Į antrą turą ji išeis, bet antrame ture pergalė prognozuojama Francois Fillonui. Bet kokiu atveju, ir vienas, ir kitas Europai, kaip tam tikram dariniui, gali kelti problemų“, – mano R. Urbonaitė.

Pasak R. Urbonaitės, politinis elitas, jei nenori likti nuošalyje, turi pradėti galvoti, kaip atliepti visos visuomenės lūkesčius.

Praėjusiais metais Europą sukrėtė teroro išpuolių banga. Kad šiemet gyvensime ramiau, pasak ekspertų, neverta tikėtis. Juolab kad 2017 m. pasitikome kruvinu išpuoliu Stambule, kur žuvo 39 žmonės, o atsakomybę už išpuolį prisiėmė „Islamo valstybė“. Pastaroji per praėjusius metus prarado daugiau nei ketvirtadalį savo kontroliuotos teritorijos ir strategiškai svarbių miestų, bet, nors tai svarbios pergalės, net šios teroristinės grupuotės sunaikinimas nepradangins įsisenėjusių problemų Artimuosiuose Rytuose.

Galime šiek tiek atsikvėpti dėl pabėgėlių krizės, kuri, analitikų manymu, bent iš dalies suvaldyta ir nuo neramumų bėgančių žmonių srautas šiemet neturėtų augti.

Laukia nenuspėjami metai

Nors šie metai nežada leisti atsikvėpti, vertėtų pažvelgti ir į šviesiąją ateities pusę. Per visą žmonijos istoriją nebuvo geresnio meto gyventi nei dabar – su šiuo teiginiu sutinka daugelis pasaulį stebinčių įvairių sričių ekspertų. JAV prezidentas Barackas Obama tvirtina, kad gyvename pačiu taikiausiu per visą žmonijos istoriją laikotarpiu. Dar niekada taip gerai nebuvo užtikrintas išsilavinimas, dėl medicinos pažangos – žmonių sveikata. JAV prezidentas Lyndonas Johnsonas prieš pusę amžiaus sakė, kad paveldime pasaulį, kuriam gresia didžiausias pavojus, kuriame daugiausia sunkumų, bet kurio ateitis yra daugiausia žadanti per visą istoriją.

Per visą žmonijos istoriją nebuvo geresnio meto gyventi nei dabar – su šiuo teiginiu sutinka daugelis pasaulį stebinčių įvairių sričių ekspertų.

O žvelgiant į ateitį konkrečiau, 2017 m. žada naujovių, apie kurias tikrai norite išgirsti. Per kasmetę technologijų parodą JAV pristatomos naujausios inovacijos, kurios, jei išpopuliarės, pakeis ir mūsų kasdienybę.

Susipažinsime su pirmuoju išmaniuoju plaukų šepečiu, kuris, įvertinęs jūsų plaukų būklę, pasiūlys, kaip ją pagerinti. Kasdienybę senyviems žmonėms palengvinti žada išmanioji lazda, kuri perspės artimuosius apie traumą. NASA žada pargabenti naujos informacijos iš Saturno, kur 12 metų planetą tyrinėjęs zondas šiemet užbaigs savo misiją. Taip pat laukiama svarbių pasiekimų tiriant žmogaus kūne esančias bakterijas ir virusus. Fizikai tikisi, kad būtent 2017-ieji taps metais, kai kvantiniai kompiuteriai galės atlikti skaičiavimus, neįmanomus net patiems geriausiems klasikiniams kompiuteriams.

Pirmajame šių metų amerikiečių žurnalo „Time“ numeryje žurnalistas Joelis Steinas tekstą „Spėjimai apie spėjimus“ baigė žodžiais, kad jau nebetiki prognozėmis, kurios pagrįstos praeities įvykiais, tad vienintelis dalykas, kurį tvirtai prognozuoja 2017 m., yra tai, kad šiemet žodžių junginį „neturintis precedento“ girdėsime precedento neturintį skaičių kartų. Kitaip tariant, laukia nenuspėjami metai.