– Kada supratote, kad po „Angelų takais“ norite sugrįžti prie Čiurlionio – jau su visiškai kita VR patirtimi?
Vitalijus: Tai neįvyko iš karto. Galvojome ir apie kitus menininkus, bet Čiurlionio trauka ilgainiui tapo neįveikiamai stipri. Supratome, kad jo pasakojama istorija dar neužbaigta ir norisi vėl grįžti į jo sukurtą pasaulį – atnešti iš ten naujų istorijų. Ir šiandien, po dviejų kūrinių, vis dar jaučiame tą patį.
Kristina: Vis sulaukdavome žiūrovų klausimo: kada bus kita dalis? Iš pradžių buvau skeptiškai nusiteikusi, tačiau nuolat girdėdamas tą patį klausimą ir matydamas, kokia plati yra Čiurlionio kūryba, o su „Angelų takais“ mums pavyko jos užgriebti tik dalelytę, nuomonė apie naujo kūrinio sukūrimą pasikeitė. Čiurlionio pasaulis yra labai didelis, jis ypač įdomus ir gilus menininkas, jo idėjos ir žinutės nepraranda aktualumo ir mūsų laikais, tad norisi tai perteikti ir žiūrovui.
– Kokia buvo pradinė kūrybinė hipotezė: ką VR gali pasakyti apie Čiurlionio pasaulius taip, kaip negali pasakyti kino salė ar galerija?
Vitalijus: Jeigu sugebi žiūrėti ir jausti, tai ir galerijoje gali pamatyti viską. Tačiau atsiranda noras pasidalyti tuo, ką pamatei, ir čia virtualioji realybė suteikia beribių galimybių. Tai medija, galinti tave perkelti į realų, bet kartu stebuklų kupiną pasaulį, kuriame pamiršti kasdienybę ir patenki į paralelinę visatą.
Kristina: Čiurlionio darbai yra idealūs virtualiosios realybės platformai, čia jie geriausiai atsiskleidžia. Atrodo, kad jis gyveno savo kūrybos pasaulyje, kur vaizdai, muzika ir idėjos siejosi į vientisą darną. VR platforma leidžia žvilgtelėti į jo pasaulį ir pajusti jo spinduliuojamas emocijas.
– „Pasaulių sutvėrimas“ apima kūrimo, klestėjimo, sunaikinimo, atgimimo ciklą. Kaip dramaturgiškai sustygavote šį kvėpavimą VR erdvėje?
Vitalijus: Didelio stygavimo nereikėjo – Čiurlionis jau viską buvo padaręs. Mums tereikėjo pamatyti ir perteikti. Visi naratyvai slypi jo kūryboje, užteko sujungti kelis taškus. Darbą palengvino tai, kad jis pats rėmėsi bibliniu pasakojimu. Tik tai ne mums įprasta Biblija, o paralelinės visatos knyga, turinti ir panašumų, ir skirtumų. Pažvelkite į „Pasaulio sutvėrimo“ ciklą – flora ir fauna primena mūsų pasaulį, bet nėra jo kopija – danguje du mėnuliai… Mes taip pat leidome sau pafantazuoti. Tarkim, mūsų istorijoje tvaną sukelia ne Dievas, o demonas – mums tai atrodo suprantamiau.
Kristina: Tai istorija ir apie žmogaus brandą – ateiname į sukurtą pasaulį, kad jį patirtume, o gyvendami galiausiai suvokiame, kad patys esame savo pasaulių kūrėjai ir sergėtojai. Visi pasakojimai slypi Čiurlionio paveiksluose, mes stengiamės juos pamatyti ir perteikti žiūrovui.
– Kuo antrasis jūsų VR darbas skiriasi nuo pirmojo – tikslais, naratyvu, interaktyvumu, techniniu masteliu?
Vitalijus: Jis labai skiriasi daugeliu aspektų, ir tai buvo sąmoningas pasirinkimas. Padaryti sėkmingo kūrinio tęsinį sudėtinga – kyla pagunda pakartoti sėkmės formulę, tik perkeliant ją į aukštesnį techninį lygį. Mes nusprendėme ieškoti naujų pasakojimo formų, naujų emocijų, naujų pojūčių. Čiurlionio dvasia išliko, bet skirtumų tarp kūrinių gerokai daugiau nei panašumų. „Angelų takais“ buvo sakralinė patirtis – daugelis žmonių verkė pabaigoje, išgyvendami emocinę ekstazę. „Pasaulių sutvėrimas“ – labiau transcendentinė pasaka, panardinanti į meditacinę būseną, kurioje žiūrovas ir pasaulis susilieja į vienį. Tai laisvo skrydžio patirtis, primenanti sapnus. Beje, PC versijoje tai žiūrovo kontroliuojamas skrydis – nereikia išmokti jokios mechanikos, užtenka patikėti, kad gali skristi.
Techniškai viskas tapo kur kas didesnio mastelio. Pavyzdžiui, miestui sukurti „Muona“ komanda skyrė kelis mėnesius – buvo ištirti visi Čiurlionio „Miestų“ ciklo objektai, sukurti jų modeliai ir sudėliotas vientisas, logiškas miestas. PC versijoje žiūrovas pats renkasi skrydžio trajektoriją, gali atrasti ir slaptų kelių. Galima būtų parašyti atskirą straipsnį apie skirtumus, bet mums svarbiausia, jog dauguma žiūrovų sako, kad labai patinka abu kūriniai.
Kristina: Dar norisi paminėti ir muziką – šį kartą ėmėme ne egzistuojančius kūrinius, o dirbome su Roku Zubovu ir Philu Vonu, kurie specialiai sukūrė muzikinį takelį šiai patirčiai. Jie naudojo egzistuojančius Čiurlionio kūrinių motyvus, kuriuos Rokas išplėtodavo savo improvizacijose, o Philas viską sujungdavo elektroninės muzikos skambesiu. Buvo labai įdomus ir įkvepiantis procesas.
– Kokio sprendimo „Angelų takais“ sau neleisdavote, o „Pasaulių sutvėrime“ leido VR branda ir technologijos?
Vitalijus: Daugiau galimybių suteikė ne nauja technologija, o tai, kad turėjome daugiau laiko ir daugiau specialistų. Tai leido išplėsti mastelį ir atrasti naujų techninių sprendimų.
– Muzika ir garsas – su kuo pradėjote: vizualu ar garso dramaturgija? Kaip vyko bendradarbiavimas su kompozitoriais ir kaip skamba Čiurlionis VR terpėje?
Vitalijus: Pirmiausia atsirado vizualinė dramaturgija, bet netrukus ir muzika pradėjo daryti įtaką vaizdui. Viskas virto savotišku garso ir vaizdo pingpongu. „Angelų takuose“ naudojome Čiurlionio muziką ir minimalistinę Mindaugo Urbaičio kompoziciją, suteikusią modernumo. „Pasaulių sutvėrimui“ reikėjo naujo kelio. Jį atradome išgirdę R. Zubovo ir prancūzų elektroninės muzikos kūrėjo P. Vono koncertą, interpretuojantį Čiurlionio muziką. Tai mus sužavėjo ir atvėrė kryptį. Esu visiškai patenkintas šiuo sprendimu – pavyzdžiui, scena su trimis saulėmis nebūtų tokia įtaigi be hipnotizuojančio, ekstazę sukeliančio muzikos poveikio.
– Programos „Venice Immersive“ kuratoriai jūsų darbą apibūdino kaip vizualiai stiprų ir meditatyvų. Ką jums reiškia meditacija VR mene?
Vitalijus: Tai kertinis mūsų kūrybos akmuo. VR yra galinga medija, galinti perteikti įvairias emocijas – nuo empatijos iki egzistencinio siaubo. Mus labiausiai domina jos galimybė sustabdyti akimirką, priversti žiūrovą pabūti joje, pajusti pasaulį kaip kažką naujo ir pilno stebuklų, kaip vaikystėje. Tai svarbu mums patiems, bet, tikime, ne mažiau svarbu ir pasauliui.
– Koks atsiliepimas Venecijoje jus labiausiai nustebino ar sujaudino?
Vitalijus: Labiausiai sujaudina, kai sužinai, kad žiūrovas buvo „Angelų takais“ gerbėjas ir ilgai laukė mūsų naujo kūrinio. Daugelis norėjo jį pamatyti dar kartą, bet festivalio sistema to beveik neleidžia. Įdomiausia buvo, kad patys kuratoriai prisipažino žiūrėję „Pasaulius“ daug kartų – po sunkių pasiruošimo festivaliui dienų tai jiems padėdavo atsikratyti psichologinio krūvio.
Kristina: Taip, būtent, kai Lisa Resenthal, VR „Immersive“ programos kuratorė, pasakojo, kad eidavo pasižiūrėti mūsų kūrinio po ilgos dienos darbų, kad pailsėtų ir atsigautų, tai buvo išties malonu girdėti. Mes praleidome labai daug laiko su Čiurlionio kūriniais ir dažnai mūsų klausia, ar nepavargstame, tačiau Čiurlionio darbuose tiek daug šviesos, ji ir įkrauna, ir įkvepia.
– Koks jūsų, kaip tandemo, sprendimų priėmimo ritualas?
Vitalijus: Paprasta taisyklė – laimi tas, kuriam sprendimas atrodo svarbesnis. Jei vienam tai nėra taip svarbu, jis nusileidžia. Jei abejojame, sakome: pabandykime, nepavyks – pakeisime. Tiesa, tokie nesutarimai reti. Ko gero, mūsų duetas susiformavo todėl, kad mūsų panašus meninis skonis ir vertybių skalė. Dažnai, žiūrėdamas naują versiją, iš Kristinos išgirsdavau tuos pačius komentarus, kuriuos pats ką tik ruošiausi pasakyti.
– Jei turėtumėte dar šešis mėnesius kūrybai – ką papildytumėte?
Vitalijus: Kūrinys jau gimęs, norisi jį paleisti į kelionę. Gal tik pataisyčiau keletą vizualiai nepatinkančių detalių. Prie haptikos, vėjo, kvapų jau dirbame.
Kristina: Taip, kūrinys jau baigtas ir jį užbaigėme tokioje stadijoje, kokioje norėjome. Bus labai įdomu išgirsti žiūrovų atsiliepimų, kai patirtį papildysime multisensorika: vėju, kvapais, haptika. Tai leis dar labiau sulieti ribą tarp realybės ir sukurto pasaulio.
– Kokią VR / XR kryptį laikote dar neišnaudota Lietuvoje ir ką norėtumėte išbandyti patys?
Vitalijus: Lietuvoje dar nemačiau naratyvinio room-scale VR, kur žiūrovas galėtų laisvai vaikščioti didelėje erdvėje. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo nedidelis pokytis, bet jis atveria begalę naujų pojūčių ir pasakojimo galimybių. Šiemet Venecijoje pagrindinį apdovanojimą laimėjo būtent tokio žanro darbas „The Clouds Are Two Thousand Meters Up“, daug dėmesio sulaukė ir „Blur“. Būtų labai įdomu padirbėti šioje srityje, nors techniškai tai įgyvendinti sudėtinga.
– Patarimas kūrėjui, svajojančiam apie „Venice Immersive“ atranką...
Vitalijus: Svarbiausia – žinoti, kokią mintį nori perduoti žiūrovui ir kodėl tam pasirenki būtent imersinę mediją. Jei turi atsakymus į šiuos klausimus, turi ir šansą. Kūrėjai iš Lietuvos šiuo metu sulaukia papildomo dėmesio – festivalio komisija jau įsidėmėjo mūsų šalies vardą.
Naujausi komentarai