Nerimas – natūralus vaikystės palydovas

Kas lemia nerimastingumą?

Nerimas gali pasireikšti staiga – reaguojant į netikėtą gyvenimo pokytį ar įvykį.

Artimojo netektis, tėvų skyrybos, persikraustymas, mokyklos keitimas ar kita stresinė situacija gali sukelti ūmų nerimą.

„Ūmus nerimas po kažkokio sukrėtimo, pavyzdžiui, miršta gyvūnas arba reikia pradėti eiti į darželį, mokyklą. Adaptacinis laikotarpis – visiškai normalus. Sakoma, kad kažkur iki dviejų mėnesių taip jaustis ir adaptuotis yra normalu, ypač, jeigu nerimo simptomai silpnėja. Gali būti, kad vaikas, kai vyksta pokyčiai, grįžta į ankstesnę raidos stadiją, prasideda košmarai, sunkumai užmiegant, pilvo skausmai. Kai įvyksta ūmus dalykas, gyvenimo pokytis, tai tėvams labai svarbu išlikti ramiems, palaikyti vaiką ir jį padrąsinti“, – pasakojo vaikų ir paauglių psichologė Danutė Padelskaitė.

Vaiko patiriamas nerimas gali formuotis ne tik dėl vieno stipraus sukrėtimo, kartais jis intensyvėja palaipsniui – pasikartojančios nesėkmingos patirtys, dažni nusivylimai, kritika ar situacijos, kuriose vaikas jaučiasi nesaugus.

Kuo daugiau tokių patirčių susikaupia, tuo didesnė tikimybė, kad vaikas į naujus iššūkius ims reaguoti su baime ir nerimu.

„Pavyzdžiui, vaikas mokykloje sako eilėraštį ir kažkas klasėje pasijuokia, ir gali būti, kad net ne iš vaiko juokėsi, bet jis vis tiek tą pasijuokimą prisimena. Kyla labai didžiulis nerimas, nes vaikas galvoja, kad jis kažką blogai pasakė, padarė. Tada tų situacijų, kai reikia viešai kalbėti, prieš klasę atsakinėti – jis vengia. Nėra, kad vienas kartas – ir viskas, visa vaiko apsauga sugriūna ir jis tampa kažkokiu nerimastingu vaiku. Bet jeigu daug tokių nesėkmių, nemalonių patirčių atsitinka, tada tas nerimas gali užaugti toks didelis, gali atsirasti visokių skirtingų simptomų, dėl kurių – sunku tiek pačiam vaikui, tiek šeimai“, – teigė D. Padelskaitė.

Kasdienių patirčių svarba

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, vienas iš septynių 10–19 m. amžiaus jaunuolių patiria psichikos sveikatos sutrikimų, o nerimas yra labiausiai paplitęs šioje amžiaus grupėje.

Nors apie nerimą dažniausiai kalbama vyresnių vaikų ar paauglių kontekste, pirmieji jo požymiai gali pasireikšti jau kūdikystėje.

„Kai mes kalbame apie kūdikius ir mažus vaikus, nuo pat gimimo iki maždaug pusantrų metų, vaikai išgyvena labai daug nerimo, jiems būdingas – atsiskyrimo nerimas. Vaikui tėvo, mamos, globėjo atsitraukimas ir nebūvimas šalia gali tikrai sukelti tokį egzistencinį nerimą ir siaubą, dėl kurio jis gali visaip reaguoti – vieni verkia, kiti atsitraukia, tyli. Bet jei vaikas ilgai gyvena su tuo nerimu, tai vėliau pasireiškia tuo, kad vaikas nesijaučia saugus pasaulyje, jam bus sunku atsiskirti ir jis visada bus įsitvėręs į mamos koją“, – kalbėjo pašnekovė.

Kūdikio emocinę savijautą formuoja ir kasdienės patirtys, kai pagrindiniai jo poreikiai tenkinami nenuosekliai, arba kai tėvai patys išgyvena stiprų nerimą – kūdikis šią emocinę būseną gali nesąmoningai perimti.

Tėvų elgesio įtaka

Norėdami apsaugoti savo vaiką nuo nemalonių situacijų, tėvai kartais, patys to nesuvokdami, skatina problemą.

Viena dažniausių klaidų – perdėta globa.

„Kai vaikas nerimauja, tai tėvai kartais labai išsigąsta, keistai sureaguoja, bando perdėtai globoti, nuo visko apsaugoti, padėti vaikui išvengti nerimą keliančių situacijų. Pavyzdžiui, nuveda vaiką į darželį, o jis sako „aš nenoriu, noriu būti namie“. Tada tėvai sugalvoja, kad nevesime į darželį, vesime tik į mokyklą. Tėvai lyg ir padeda išvengti tos nerimą keliančios situacijos, bet kai vaikas ateina į mokyklą – reakcija lygiai tokia pati. Jis nelabai turi patirties, kaip reaguoti, tikrai gali bijoti ir atsitraukti“, – kalbėjo D. Padelskaitė.

Norėdami padėti vaikui greičiau įveikti neigiamą jausmą, tėvai kartais bando sumenkinti ir ignoruoti jų emocijas, o jų išklausymas ir emocijų pripažinimas yra svarbi dalis padedant išmokti, kaip susidoroti su nerimu.

„Kitas dalykas tai tas emocinis nuvertinimas, kai sako vaikui „nėra čia ko bijoti, pats prisigalvoji“. Gėdina vaiką, moko, kad jo jausmai – blogi, netinkami rodyti. Tada vaikai tampa labai uždari, o tėvai taip skatina dar didesnį nerimą“, – teigė D. Padelskaitė.

Jei vaikai susiduria su sunkumais gyvenime, stabilumas – jų švyturys vandenyne.

Kaip reikėtų reaguoti?

Pasak D. Padelskaitės, svarbu padėti vaikams ir paaugliams atpažinti bei įvardyti savo emocijas, padėti jiems suprasti, kas yra nerimas.

„Aišku, dažnai ir patys suaugusieji nelabai supranta savo emocijų. Svarbu ir patiems suaugusiesiems pažinti save, savo emocijas, nes kai pažįsti save, tada ir vaikui gali sukurti saugesnę aplinką“, – teigė psichologė.

Ji pabrėžė, kad suaugusieji neturėtų nuvertinti vaiko išgyvenimų – kūno siunčiami signalai gali būti reikšmingi nerimo ženklai.

„Dažnai kai ateina paaugliai su užspaustomis emocijomis, tada tikrai matoma ir daug save žalojančių paauglių, kai sutrikimai vystosi šalia nerimo. Gali atsirasti ir valgymo sutrikimų, kai, pavyzdžiui, nevalgo arba save ramina per daug valgydami, arba kitaip save žaloja arba perdėtai sportuoja“, – dalinosi D. Padelskaitė.

Vienas svarbiausių dalykų, padedančių vaikui susidoroti su nerimu, yra saugumo jausmas kasdienėje namų aplinkoje.

Vaikams svarbu ne tik jaustis mylimiems, bet ir pajusti, kad pasaulis aplink juos yra nuspėjamas ir patikimas. Tam didelę įtaką turi pastovumas ir šeimos tradicijos.

„Nerimas yra nesaugumo būsena – kai man yra nesaugu, tada man neramu. Reikia sukurti tą saugumą namuose, o vienas iš dalykų, kuris padeda, yra tradicijos, ritualai, malonios veiklos kartu. Jos padeda kurti ryšį ir bendrumą, Pavyzdžiui, kiekvieną sekmadienį daryti bendrus šeimos pietus, ir labai svarbu laikytis tos tradicijos nesvarbu, kas atsitinka. Dingsta elektra? Užsidekite žvakę. Jei vaikai susiduria su sunkumais gyvenime, stabilumas – jų švyturys vandenyne. Tas šeimos ritualas, šiluma gali būti tas dalykas, kuris padeda sugrįžti į saugų uostą ir nurimti“, – kalbėjo D. Padelskaitė.

Jei dėl nerimo sustoja vaiko raida, sutrinka jo bazinės funkcijos, nerimas smarkiai trikdo vaiko, šeimos kasdienybę, o ūmus nerimas po sukrėtimo trunka ilgiau nei du mėnesius – vertėtų kreiptis pagalbos.