Auginti vaikus – prasmingiausias darbas

Veiklų kryptis – šeima

– Prašytume pasidalyti patirtimi ir įžvalgomis, susijusiomis su šeimų situacija šalyje. Nuo kada ir kaip kaupėsi ši patirtis?

– Apie 30 metų konsultuoju tėvus, poras. Savanoriavau Kauno šeimos centre, dvylika metų buvau Lietuvos tėvų forumo tarybos narė, aštuoniolika metų vadovavau nevyriausybinei asociacijai „Šviesos kampelis“: rūpinomės vaikų, šeimos ir visuomenės gerove. Darželiuose, mokyklose padėjau mokytojoms spręsti vaikų kolektyvo problemas. Tarpininkavau tarp vaiko, šeimos ir institucijos. Su kolegomis 20 metų rengiu stovyklas šeimoms. Prieš aštuonerius metus su bendraminčiais įkūriau Žaliąją gamtos mokyklą, jai vadovauju. Esu Nacionalinės šeimos tarybos deleguota atstovė, asociacijos „Ugdymas šeimoje“ tarybos narė, Šeimų universiteto savanorė. Kaip asmenybės ugdymo trenerė, apie 25 metus vedu seminarus tėvams, pedagogams – akcentuoju holistinio, patirtinio vaikų ugdymo svarbą.

Su vyru Sauliumi užauginome tris vaikus: sūnus Luką ir Nojų, dukrą Auksę. Mergaitė atėjo į mūsų šeimą 4,5 metų. Augindama ją, gyvenimo sužeistą vaiką, sėkmingai pritaikiau savo žinias ir patirtį. Tačiau lengva nebuvo – kainavo daug fizinių ir psichikos jėgų. Auginant vieną priglobtą vaiką jų reikia tiek, kiek auginant dešimt biologinių vaikų.

Vizija: Jolanta su kolegėmis jau 20 metų rengia šeimų ir jaunuomenės vasaros stovyklas. / J. Lipkevičienės asmeninio arch. nuotr.

– Koks pagrindinis Jūsų veiklų tikslas?

– Tarnystė. Kitiems padedu ne kabinete, o gyvenime. Viena ir su bendraminčiais specialistais teikiu emocinę, psichologinę pagalbą krizę išgyvenančioms šeimoms, įkvepiu įvairaus amžiaus žmones (vaikus nuo devynerių metų, paauglius ir suaugusiuosius) sekti humanistine pedagogika – bendrauti be smurto, konkurencijos, girdėti šalia esantį, sutarti su juo, savimi ir visa aplinka.

– Ar nemanote, kad konkurencija tapo vyraujančiu mūsų visuomenės bruožu?

– Deja, taip. Tie, kurie nespėja bėgti su dauguma, t. y. neatlaiko gyvenimo tempo, konkurencijos, dažnai laikomi nevykėliais. Konkurencija nėra blogas dalykas, jei netampa pagrindine gyvenimo varomąja jėga. Žmogus konkuruoti turėtų tik su savimi – siekdamas asmenybės pokyčių į geresnę pusę. Prieš teikdama pagalbą kitiems, aš irgi jų siekiau.

– Kas paskatino siekti šių pokyčių?

– Prieš kelias dešimtis metų mane ištiko asmenybės krizė dėl nesklandumų šeimoje, darbe. Nesuprasdama, kas su manimi vyksta, ieškojau išeities – kad kas nors parodytų kryptį, kaip gyventi išmintingiau. Rasti nėra brangu – vyksta daug nemokamų seminarų, paskaitų ir pan. Kai pasikeičiau į gera viduje ir išmokau valdyti savo gyvenimą, manyje apsigyveno džiaugsmas. Tuomet pagerėjo ir situacija šeimoje, išsisprendė darbo problemos.

Nemyli savęs – nemyli kitų

– Kas yra Jūsų teikiamos emocinės ir psichologinės pagalbos pamatas – be ko krizė nesitraukia iš šeimos?

– Ji nesitraukia, kol asmuo nepamilsta savęs ir neišmoksta klausyti ir girdėti, ką kalba kiti.

– Pamilti save – kas tai?

– Tai išmintingai reikli meilė sau. Tokia meilė – pirmiausia darbas su savimi, taip pat – su savo artimu ir aplinka. Jei nepamilsi savęs, bus blogiau ir pačiam, ir kitiems. Nesi empatiškas sau – nebūsi toks ir kitiems.

– Ką reiškia jausti, girdėti save?

– Pajusti savo poreikius – ko reikia tau. Suprasti, ką galvoju, jaučiu, matau ir ką programuoju – laimę ar nelaimę. Pvz., žmonos gali „uždaryti“ savo vyrus jiems priekaištaudamos, pykdamos ne tik žodžiais. Juk bendraujame ir vidinėmis vibracijomis – esantis šalia jas nuskaito kaip ir veido išraišką, viso kūno kalbą. Antai, norėdama geresnių santykių su vyru, mintyse reiškiau pretenzijas, nepasitenkinimą. Jis, tai jausdamas, elgėsi atitinkamai.

Moteris daug gali, tik reikia pažadinti jos galias. Ji prie suskilusios geldos neliks, jei, siekdama gerų santykių su vyru, galvos ir kalbės pozityviai – be pretenzijų, pykčio.

Nurimdavo tik glėbyje

– Kaip Auksė atsirado Jūsų šeimoje?

– Mokydamasi socialinės veiklos, panorau praktiką atlikti „Pastogėje“ – susitikti su į šią įstaigą patekusiais vaikais. Ją atliekant, atvežė Auksę – trejų metų streso apimtą mergaitę: liūdną, piktą. Ji nuolat lakstė ratu, nekalbėjo, piešdama rinkosi tik juodą spalvą. Norėjau jai, sunkiai valdomam vaikui, suteikti saugumą.

Pasibaigus mėnesį trukusiai praktikai, ir toliau lankiau Auksę. Šeimai vis pasakojau, kad „Pastogėje“ yra tokia mergaitė, klausiau: gal galėtume su ja pasidalyti savo gerove? Vyras sakė: „Tebus, kaip nuspręsi. Aš nežinau, kaip elgtis su tokiais vaikais“. Vienas sūnus sutiko, kad pasiimtume Auksę, kitas pareiškė: „Čia jos nebus!“ Neįkalbinėjau jo apsispręsti kitaip. Grįžusi iš susitikimo su mergaite, dalijausi su šeima patyrimais. Maždaug po dešimties dienų sūnus pakeitė nuomonę: „Gerai – gali pas mus gyventi ta mergaitė.“

Kitą dieną nuėjusi į „Pastogę“ išgirdau: „Nebaigę globėjams skirtų kursų, negalite paimti Auksės. Ji rytoj vyksta pas kitus globėjus.“ Po metų man pranešė, kad Auksė – vaikų globos namuose, nes globėjai atsisakė jos kaip nevaldomo vaiko. Kol aš ir vyras tvarkėmės formalumus dėl galimybės globoti mergaitę, man, kaip savanorei, leido ją parsivežti namo laisvų nuo mano darbo dienų metu. Nuo tada, kai formalumus sutvarkėme, nesiskiriame su Aukse. Dabar jai – 22-eji. Džiugu, kad geba gyventi atsakingai, dorai. Įgijo virėjos profesiją, mokosi rankdarbių. Myli vaikus, patinka juos prižiūrėti.

Atgaiva: Jolanta ir Saulius su vaikais Aukse, Luku, Nojumi ir jo drauge Erika Zakopanėje. / J. Lipkevičienės asmeninio arch. nuotr.

– Užsiminėte apie sunkumus auginant mergaitę.

– Sunkiausia buvo globos pradžioje. Reikėjo išgydyti sužeistą vaiką – sugrąžinti, ką gyvenimas iš jo atėmė: saugumo pojūtį, pasitikėjimą žmonėmis, su kuriais gyvena. Tai pavyko apkabinus glėbyje ir pritaikant tinkamą ugdymą. Auksę tarsi išnešiojau savo glėbyje.

– Papasakokite apie šį glėbį.

– Auksė daugiau nei metus vis pratrūkdavo pykčiu: plūdosi, mėtė daiktus, trankė duris. Tokie priepuoliai ją ištikdavo kelis kartus per dieną. Tuomet, apglėbusi mergaitę ir priglaudusi prie savęs, laukdavau, kol nurims – atsipalaiduos švininis kūnelis.

Apkabinusi tardavau: „Myliu tave. Padėsiu tau nurimti“ ir pusbalsiu dainuodavau ramias dainas. Ją išlaikyti 10–15 minučių, kai stengiasi ištrūkti iš glėbio, buvo sunku, skaudėjo sąnarius. Vyras klausė: „Ką darysi, kai negalėsi išlaikyti?“ Nuostabu: jis tyliai, nežemindamas mergaitės ir neskatindamas manęs jos atsisakyti, visa tai stebėjo.

Kodėl baugina tėvystė

– Kodėl Lietuvoje daugėja moterų, nesiryžtančių gimdyti vaikus? Arba geresniu atveju jos gimdo brandesniame amžiuje – sulaukusios 30 ir daugiau metų – ir apsiriboja vienu vaiku?

– Pirmiausia todėl, kad nei šeimos, nei švietimas neužaugina merginų, pasiruošusių tapti moterimis, motinomis. Nemaža jų dalis – užvaldytos kūno kulto: stengiasi kuo ilgiau būti panelėmis, panašiomis į lėles Barbes. Mažos mergaitės turi daug tokių lėlių – būsima mergina nuo mažens užsiprogramuoja bevaikiam grožiui.

Lengva nebuvo – kainavo daug fizinių ir psichikos jėgų. Auginant vieną priglobtą vaiką jų reikia tiek, kiek auginant dešimt biologinių vaikų.

Gausu motinystei nepribrendusių merginų, demonstruojančių socialiniuose tinkluose save, keliones, pramogas. Nemačiusios geros, laimingos šeimos pavyzdžių, jos dažnai pasirenka vėjavaikišką gyvenimą keisdamos partnerius. Arba augina gyvūnus, ne vaikus – mažiau atsakomybės.

Mokyklose neliko šeimai ruošiamų programų, nemokoma spręsti tarpusavio konfliktų. Tai viena priežasčių, kodėl su problema susidūrusios poros keičia partnerius.

Nuo natūralumo atitrūkusiame technologiniame amžiuje sulėtėjo jaunuolių branda. Pasak psichologų, dabar pilnamečiais vadintini maždaug 25 metų merginos ir maždaug 28 metų vaikinai.

Moterys pirmiausia nori padaryti karjerą, o ne vaikus gimdyti. Dažnu atveju, ilgai delsiant užmegzti gyvybę, jas apninka nevaisingumo problemos, stinga energijos išnešioti ir auginti vaikelį.

Pasak senolių, vaikui užauginti reikia viso kaimo. Anksčiau jauni tėvai turėjo stiprų palaikymą – šalia gyvenančius jų vaikų senelius, tetas, dėdes, kaimynus. Dabar dažna jauna šeima gyvena izoliuotai didmiesčiuose. Mama lieka viena tarp keturių sienų su kūdikiu, kol vyras – darbe. Jos draugės, matydamos tokią atskirtį, nenori vaikų.

– Kas pačiame žmoguje įvyko, vyksta, kad vis labiau bijoma, vengiama motinystės, tėvystės?

– Per pastaruosius dešimtmečius radikaliai pasikeitė žmogaus samprata apie gyvenimo prasmę, laimę, atsakomybę. Šiuolaikinė kultūra skatina žmogų kuo nors išsiskirti, būti laisvam. Deja, neprimena, kad laisvė be atsakomybės negalima. Sėkmės lydimu laikomas asmuo, kuris yra išskirtinio grožio (dažnai nenatūralaus), daug keliauja, daro ar padarė karjerą, neva save atrado, žengia madingu dvasinio tobulėjimo keliu. Jis, tokios vertybių sistemos valdomas, vaiką suvokia ne kaip gyvenimo pilnatvę, o kaip grėsmę asmeninei laisvei.

Modernus pasaulis pripratino mus prie patogumų. Pvz., paspaudę mygtuką, galime užsisakyti maisto, taksi, filmą ar rasti naują partnerį (pažinčių programėlėje). Dėl panašių dalykų silpsta žmogaus psichikos ir fizinės galios, jis nepajėgia auginti palikuonių. Gyvenantys komforte laiko kvailiais tuos, kurie kuklesnėmis sąlygomis augina kelis vaikus.

Taigi nutiko evoliucinis paradoksas: tapome išsilavinę, empatiški, jautrūs, daug analizuojame, tačiau susilaukti vaikų ir juos atsakingai auginti – baisu. Tėvystė nebėra natūrali gyvenimo upės tėkmė. Ji tapo sunkiu projektu, kuriam dar ne laikas.

Buhalterinis požiūris pragaištingas

– Kas, Jūsų manymu, darytina norint išspręsti demografinę problemą? Ar jos sprendimas – daugiausia galimų tėvų valioje ir galioje?

– Jiems perkėlus atsakomybę, krizė nedingtų. Tik didėtų psichologinis spaudimas jiems ir visuomenės susipriešinimas.

Norint kilstelėti Lietuvos demografinę kreivę, būtinas kompleksinis valstybės atsakas sprendžiant šias problemas: jauna šeima negali įpirkti pirmojo būsto dėl neadekvačių kainų ir palūkanų; vaikų darželiuose, mokyklose – pasenę ugdymo metodai; mokytojų nuovargis dėl per didelių krūvių žaloja vaikų psichikos, emocinę ir fizinę sveikatą; tėvai nenori leisti vaikų į tokios aplinkos ugdymo įstaigas; darbo rinka baudžia vaikų susilaukusias moteris už pertrauką karjeroje ir jų auginimą (mažesnės darbos pajamos, nėra lankstaus darbo grafiko). Kai vyrai aktyviai dalijasi vaiko priežiūros našta, gimstamumo kreivė gali būti aukštesnė.

Nutiko evoliucinis paradoksas: tapome išsilavinę, empatiški, jautrūs, daug analizuojame, tačiau susilaukti vaikų ir juos atsakingai auginti – baisu.

– Lietuvos valdžia neseniai padidino išmokas už naujagimį ir vaiko pinigus, žadama kitaip finansiškai stiprinti šeimą. Ar toks mostas, nepripažinus kitų demografinės krizės priežasčių, nebyloja apie problemos sprendimo imitavimą?

– Valdžia per ilgai nesprendė mažėjančio gimstamumo problemos. Užsimerkė, kai daugybė jaunų žmonių vyko gyventi svetur, nes jie dėl ekonominių priežasčių savoje šalyje nepragyveno, negalėjo kurti šeimos, auginti vaikų.

Moksliniai tyrimai rodo, kad tiesioginių išmokų poveikis – trumpalaikis: jos gali paskatinti šeimas susilaukti vaiko anksčiau, nei planuota, tačiau nedidina bendro per moters gyvenimą pagimdomų vaikų skaičiaus. Šeima nusprendžia susilaukti vaiko, įvertinusi, kokie gali būti artimiausi aštuoniolika metų. Tad vienkartinė išmoka, nors ir labai dosni, neišsklaido ilgalaikio nesaugumo jausmo.

Dalyti pinigus – lengviausia politikų priemonė. Tačiau sukurti palankią šeimai socialinę aplinką, lanksčią darbo rinką, reformuoti švietimo ir darželių sistemą, jaunoms šeimos užtikrinti prieinamą būstą reikia ilgalaikio tarpinstitucinio darbo ir nuoseklios, vienos kadencijos ribas peržengiančios politinės valios.

– Regionuose gausu tuščių būstų. Atrodytų, kurkis čia ir augink vaikus malonioje gamtos apsuptyje. Tačiau ir toliau iš ten dingsta mokyklos, darželiai, gydymo įstaigos. Ne visi vietos tėvai gali nuvežti vaikus į nutolusias ugdymo įstaigas ir parvežti. Į jas išleidę vienus vaikus, nerimauja...

– Auginant mažus vaikus, jų saugumas – svarbiausia tėvams. Žinodami, kad, vaikui staiga susirgus ar patyrus traumą, greitoji medicinos pagalba važiuos valandą arba patiems teks naktį už dešimčių kilometrų ieškoti budinčios ligoninės, jie nesikels į regioną gyventi. Gamtos grožis, grynas oras nekompensuos saugumo ir civilizuoto gyvenimo sąlygų trūkumo.

Kaimuose ir miesteliuose uždarius mokyklas, darželius, medicinos punktus, tos vietovės ir toliau tuštės. Vaikams reikalinga ne tik gamta – dar ir sociumas: bendruomenė, bendraamžiai, būreliai, kultūrinė veikla. Kai kaime nelieka mokyklos ar bendruomenės centro, vaikas atsiduria socialinėje izoliacijoje. Paaugliai jaučiasi atskirti nuo pasaulio, todėl nori kuo greičiau palikti gimtąsias vietas, persikelti į didmiesčius.

Valstybės buhalterinis požiūris – vertinti mokyklą ar ligoninę tik per pelno ir nuostolio prizmę – užkerta galimybę didinti gimstamumą. Jei valstybė regionuose mato tik išlaidas, o ne investiciją į demografinį išlikimą, kaimai taps turtingų miesto gyventojų savaitgalio sodybų kvartalais arba merdinčiais kraštais, kur nauja gyvybė negali užsimegzti.

Pamoka: J. Lipkevičienė ir jos vadovaujamos Žaliosios gamtos mokyklos ugdytiniai. / J. Lipkevičienės asmeninio arch. nuotr.

Svarbiausia – žmoniškumas

– Kai kurie jauni žmonės vengia megzti gyvybę, nes jai nelinki to, ką patyrė mokykloje: netramdomas patyčias, didžiulį mokymosi krūvį, atitinkamą fizinę, emocinę, psichikos savijautą.

– Patyčių mastas Lietuvoje – vienas didžiausių Europoje. Beveik kas trečias vaikas šalyje susiduria su patyčiomis mokykloje. Televizijos ekranuose tyčiojasi vieni iš kitų politikai, žinomi žmonės. Sarkazmo, patyčių, paniekos gausu socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje. Tad kaip to nebus mokyklose? Patyčios žaloja ne tik aukos – dar ir smurtautojo ir stebėtojų psichiką.

Tyrimai patvirtina, kad Lietuvoje kai kurie vyresnių klasių moksleiviai per savaitę mokosi daugiau nei 48 valandas – ilgiau, nei etatu dirba suaugęs žmogus.

Vaikus, praleidžiančius prie knygų ir ekranų valandų valandas, mažai judančius, apninka sveikatos problemos: nutukimas, prastėja regėjimas, laikysena, lydi nerimas, lėtiniai galvos ir pilvo skausmai, svaigulys, sutrinka virškinimo traktas, nusilpsta imunitetas, dėl to kimba virusai. Vaikai, siekdami atlikti gausius namų darbus ir pasiruošti kontroliniams, aukoja laisvalaikį, miegą. Miego trūkumas sukelia chronišką nuovargį, atminties prastėjimą ir dėmesio koncentracijos sutrikimus per pamokas.

Kai švietimo sistema transliuoja žinutę, kad vaiko auginimas yra ne džiaugsmas, o nuolatinis, alinantis maratonas ir kova dėl išlikimo reitingų lentelėse, potencialūs tėvai abejoja, ar turės tam pakankamai emocinių, laiko ir finansinių išteklių (finansų – dar ir korepetitoriams, būreliams, psichologams). Švietimo sistemos spaudimas vaikams ir jų tėvams – dar vienas stabdis gimstamumui skatinti.

– Kaip Jūs su savo mokyklinio amžiaus vaikais atlaikėte šį spaudimą?

– Ne mokymosi programos ir reitingai rūpėjo, o vaikų savijauta, ji – visa ko pagrindas. Kai vaikų akys išduodavo, kad jiems reikia poilsio, kelias dienas, kai reikia į mokyklą, paversdavome laisvadieniais. Nelaukiau, kol sutriks jų psichosomatika.

Vaikams sakydavau: „Jūsų vertė nepriklauso nuo mokymosi, kitų rezultatų. Į laimę veda daug kelių – ne vienas, kuriuo eina dauguma. Mokydamiesi imkite esmę. Jei imsite viską, persitempsite. Būkite drąsūs – nebijokite egzaminų, nes nebūtina jų išsilaikyti tik 10 ar 12 klasėse. Juos galima išlaikyti vakarinėje mokykloje, kada panorėsite. Svarbiausia – nepamesti žmoniškumo.“

Vaikai, mokydamiesi sau – ne egzaminams, per daug nesijaudino juos laikydami ir – puikiai išlaikė. Abu sūnūs baigė teisės studijas.

Mums, tėvams, svarbu išsaugoti vaikų psichikos, emocinę ir dvasinę sveikatą. Tada vaikai bus tvirti, pasitikintys savimi ir galės realizuoti save. Augindami vaikus dirbame prasmingiausią darbą. Augindami augame.