Nauja gyvybė kvepia dangumi

Išlindo silpnybės

A. Rimienė pastebi, kad dabar madinga skatinti žmones pažinti save medituojant arba keliaujant, skaitant tikslines knygas, kreipiantis į psichologą. Žiniasklaida, socialiniai tinklai dažnai pasakoja apie tokį savęs pažinimą. Pašnekovė neneigia – ši mada nebloga: sekdamas ja, įgyji auginančių patirčių.

„Man pažinti ir auginti save labiausiai padeda tikras gyvenimas, ypač – vaikai. Jie manyje atvėrė įvairių susikirtimų, problemų. Tai, ko gero, liktų manyje, jei ne vaikai. Juk jie visada sukelia didelį susierzinimą, nekantrumą, kitų trikdančių emocijų. Gana gerai apie save galvojau, kol nesusidūriau su šiais iššūkiais. Įveikti juos – geras dalykas, – svarsto Agnė ir vaizdžiai apibendrina: – Vaikai suteikė galimybę įveikti savo silpnybes.“

Tuomet, pasak pačios, telkiasi įrankius, padedančius išmokti ko nors naujo ir tapti kitu žmogumi: „Laimei, yra daug tėvams skirtų knygų, nemokamų paskaitų, seminarų, padedančių susidūrus su tokiais sunkumais.“

Agnė vadina motinystę jai skirtu geriausiu būdu pažinti save. Nė neįsivaizduoja, kad galėtų būti ne mama.

Kelionės: jos visuomet džiugina. Ne taip svarbu – po Lietuvą ar svetur, svarbiausia – drauge! / A. ir A. Rimų šeimos archyvo nuotr.

Motinystė – pašaukimas

„Neįsivaizduoju, kad būtų kitaip – kad nebūčiau mama. Esu labai dėkinga už galimybę ja tapti. Motinystė man yra giluminis prigimties išpildymas – savęs, kaip moters, žmogaus, sutuoktinės. Aš ir vyras, susilaukę vaikų ir juos augindami, visiškai išpildome santuoką“, – teigia Agnė, vienuolikmečio Adomo, septynmetės Adelės, penkiamečio Alekso ir pustrečių metų Agotos mama.

Pašnekovė priduria, kad motinystė – jos pašaukimas. Patikslina, kad pašaukimą pajuto ne iškart. Paaiškina, kuo jos instinktyvus troškimas būti mama skiriasi nuo pašaukimo būti motina.

„Mama esu vienuolika metų. Ne iškart motinystę suvokiau, atradau kaip pašaukimą. Sulaukusi pirmo, antro vaiko, labai džiaugiausi tokia didele dovana, jaučiau išpildžiusi savo prigimtį – kvietimą motinystei. Jis glūdėjo manyje nuo ankstyvos jaunystės: laukiau, kol ištekėsiu, turėsiu vaikučių. Kiekvienas vaikas – žmogaus gimties ir auginimo patirtis – keičia supratimą. Link suvokimo, jausenos, kad motinystė yra mano pašaukimas, ne tik kvietimas, ėjau palaipsniui – sulig kiekvieno vaiko atsiradimu“, – aiškina Agnė.

Paprastai: kelionė miegant ne viešbutyje, o palapinėje sutaupo pinigų, tačiau nemažina bendrystės džiaugsmo. / A. ir A. Rimų šeimos archyvo nuotr.

Aplankė ramybė

„Kai susilaukiau ketvirto vaikelio, Agotos, manyje nusėdo ramybė. Mat suvokiau, kad man nebereikia karjeros, verslo ir panašių pasiekimų, medalių už juos. Gana plėšytis dėl to. Tai, ką sukūriau su vyru, yra labai daug. Noriu daugiau laiko leisti su vaikais. Pajutau pilnatvę – kad pakanka to, ką turiu, ir pati esu pakankama. Lig tol blaškiausi tarp noro būti su vaikais ir profesinių lūkesčių“, – apie kvietimo motinystei virsmą pašaukimu pasakoja A. Rimienė.

Į suvokimą, jauseną, kad motinystė yra mano pašaukimas, ėjau palaipsniui – sulig kiekvieno vaiko atsiradimu.

Ji prisipažįsta nestokojanti kūrybinių idėjų, verslo ir kitokių planų. Pabrėžia kalbanti ne apie atsisakymą realizuoti visa tai, o apie atrastą ramybę. „Jei pavyks save išpildyti kūrybiškai – gerai, jei nepavyks – nieko tokio. Kita vertus, vaikai yra dalis kūrybos.“

Kokios kūrybos dalis yra vaikai? „Tikiu, kad jie – Dievo kūriniai, kuriuos mes, tėvai – biologiniai ir nebiologiniai, padedame užauginti pasauliui. Vaikai per mus ateina ir suvokia pasaulį, save. Graži misija. Gražiausia tai, kad, ją vykdydami, augame drauge su jais. Tėvystė augina, grūdina“, – svarsto Agnė.

Smagiai: prie Baltijos jūros visada yra ką veikti. / A. ir A. Rimų šeimos archyvo nuotr.

Gimtis – stebuklas

Pašnekovė, paklausta, ar išgali skirti pakankamai dėmesio, meilės vaikams, kai jų nemažai, mintija: „Laukdamasi antro vaiko, klausiau savęs, ar jį labai mylėsiu, kaip pirmą, ar jis bus toks pat nuostabus. Laukdamasi trečio, klausiau, ar jį taip stipriai mylėsiu, kaip pirmą ir antrą, ar ir jis bus nuostabus. Klausimą kartojau laukdamasi ketvirto. Pasirodo, visus vaikus labai myliu, nes jie nuostabūs. Jie – didžiausia Dievo dovana.“

Agnė pripažįsta – visi jie skirtingi, saviti. „Kiek žmonių – tiek nuostabumo! Mudu su vyru, sulaukę naujo žmogaus, neįsivaizdavome, kaip galėjome jo neturėti. Kaip galėjo jo nebūti pasaulyje?! Kaskart, gimus vaikučiui, abu atsidurdavome meilės, stebuklo burbule, ypač pirmus mėnesius“, – dalijasi laiminga mama.

Abu sutuoktiniai vaiko gimimą suvokia kaip stebuklą. „Atkeliavus Agotai, džiaugėmės, kad ir kiti mūsų vaikai ją, naują žmogų, mato kaip stebuklą, – dalijasi Agnė. – Kūdikį uostė, lietė, glostė. Aleksas, laikydamas naujagimę glėbyje, sakė: „Agota, tu kvepi dangumi. Su tavimi viskas bus geriau, daug labiau.“

Agnė galvoja, kad meilė vaikams – ne jos nuopelnas: „Ji mano prigimtyje arba tai yra Dievo malonė. Labai myliu kiekvieną savo vaiką.“

Mudu su vyru, sulaukę naujo žmogaus, neįsivaizdavome, kaip galėjome jo neturėti. Kaip galėjo jo nebūti pasaulyje?!

Pamaitina dėmesiu

A. Rimienei džiugu: nepasitaikė, kad vaikai labai ar ilgai pavyduliautų vienas kitam.

„Žinoma, kartais kumščiuojasi, pykstasi, ginčijasi. Su tuo mes, tėvai, kol kas neblogai tvarkomės. Kai vaikai nesutaria tarpusavyje, blogai elgiasi su mumis ar mokykloje, netinkamai reikšdami emocijas, iškart suprantame: stokoja dėmesio. Jausdami jo stoką, bando pasiimti negatyviais būdais. Labai svarbu vaikus pamaitinti dėmesiu, skiriant jiems individualaus laiko. Tai padaryti – didelis iššūkis šeimoje. Abu su vyru skiriame daug dėmesio santykiui su vaikais.“

Sutuoktiniai A. ir A. Rimai stengiasi skirti dėmesio kiekvienam vaikui. Pavyzdžiui, tėvas arba mama pakviečia vaikus į pasimatymą: tik su vienu iš jų nueina į parodą, kino teatrą, mišką, kepyklėlėje suvalgo po bandelę, tuo laiku pabendrauja.

„Man lengviau vaikus pamaitinti dėmesiu, nes nedirbu, daugiausia būnu namuose. Kitos mamos galbūt geba sėkmingai ir verslą vystyti, ir šeimos poreikius tenkinti. Aš negebu. Supratusi, kad visko neturėsiu, pasirinkau šeimą. Tai padeda man dažniau pasimėgauti motinyste, nepervargti, šeimoje sukurti daugiau ramybės, o mūsų porai – išlaikyti gerus santykius.“

Priežastis, kodėl prieš trylika metų susituokusiems A. ir A. Rimams pavyksta sutarti, – ne viena.

A. ir A. Rimų šeimos archyvo nuotr.

Svarbus poros santykis

Agnė sako, kad ant jos su vyru tarpusavio santykio pastatyta visa šeima. Jis – svarbiausias.

„Vargu ar būčiau laiminga mama, jei nesijausčiau mylima moterimi, – atskleidžia moteris. – Po penkerių santuokos metų aš ir vyras supratome, kad nepavyks savo jėgomis sukurti stiprios šeimos, nes esame riboti, net nenorėdami į ją atsinešėme tėvų namuose išmoktų dalykų, o įpročiai dažnai daug stipresni už mūsų norus. Visada praktikavome tikėjimą. Bažnyčioje atrastas Sutuoktinių susitikimų šeimų judėjimas padėjo mums iš naujo pažinti vienas kitą, suprasti savo ir sutuoktinio jausmus. Skirtybės iškyla neišvengiamai ir nervina. Į jas susitelkę vyras ir moteris gali nuspręsti, kad nėra skirti vienas kitam. Įsigilinę į santuokos esmę, to nepadarėme“, – atskleidžia Agnė.

Jai su vyru santuoka be Dievo atrodė ribota, trumpalaikė. Pašnekovės nuomone, kartais porai sunku be Jo pamatyti, pažinti vienas kitą, nes kiekvienas telkiasi į save – savo norus, poreikius, siekia, kad sutuoktinis atitiktų susikurtą idealą.

„Kai į savo santykį pakvietėme Dievą, mūsų poros tarpusavio ryšys tapo viltingas, gilesnis, norime geriau pažinti vienas kitą. Suvokę, kad esame ne baigtinė, o meilėje kintanti savęs versija, stengiamės dėl santuokos, – patirtimi dalijasi A. Rimienė. – Anksčiau maniau, kad meilė yra tai, kas plaukia iš manęs arba ne. Su Dievu atradau, kad meilė gali augti, plisti, nepaisant, kas sutuoktinyje nepatinka, pripažįstant jo galimybę klysti.“

Atsisakė, ko nebūtina

Agnė pripažįsta: jai su vyru, daugiavaikiams tėvams, tenka dorotis su aibe kitų iššūkių. Jie susiję su buitimi, logistika, nuovargiu, vaikų lavinimu, mityba, lėšomis ir pan. Kai kuriuos iššūkius pora įveikė supaprastinusi požiūrį.

Pavyzdžiui, su vaikais keliaudami po Lietuvą, kitas šalis, kartais miega savo palapinėje, patys gamina maistą, užuot rinkęsi viešbučius. „Dėl to nemažėja bendrystės džiaugsmo. Jis pasiekiamas paprastesniu būdu“, – sako Agnė.

Kokia šeimos kasdienybė, ar daugiavaikės mamos nenualina nuovargis?

„Nesvarbu, kiek vaikų – vienas ar penki, mama išnaudoja energijos daugiau, nei rūpindamasi savimi, sutuoktiniu. Mane rūpestis vaikais sekina labiau emociškai nei fiziškai. Jie turi daug poreikių: prašo atsakyti į klausimus, reikia spręsti jų ginčus, kartu žaisti ir skaityti knygas, prieš miegą paglostyti nugarėles. Kiekvienas nori mamos arba tėčio dėmesio tiek pat, kiek jo turėtų, augdamas vienas. Lengviau, kad mūsų vaikai nemažai užsiima vienas su kitu. Tačiau jų prioritetas šiuo atveju – mes, tėvai. Vaikai augdami pasirūpina kai kuriais savo poreikiais, džiaugiasi, kad nereikia pagalbos. Tačiau tėvams kyla kitas iššūkis – rasti laiko juos išmokyti dalykų, kuriuos padarome lengviau ir greičiau“, – pasakoja Agnė.

Kasdienė rutina jų nuvargina: „Vakare laukiu, kol krisiu į lovą ir skaitysiu knygą arba su vyru žiūrėsiu filmą. Labiausiai atgaivina laikas su vyru, draugėmis arba su vaikais nesusijusios veiklos, miegas. Kaskart, kai panaktinėju, kenčiu dėl savo irzlumo, vangumo, nuovargio.“

Laukia kito stebuklo

Agnei džiugu, kad kasdienę rutiną lengvina vaikų seneliai – mama, vyro tėvai. Pavyzdžiui, senelis nuveža vyriausią sūnų į mokyklą.

„Todėl turime laiko ramiai papusryčiauti su kitais vaikais, be streso suruošti juos į mokyklą. Kadangi savo verslo intensyvumą galiu reguliuoti, o vyras programuotojas taip pat dirba iš namų, vaikus pasiimame iš mokyklos 15 valandą. Man svetima griežta, struktūruota vaikų gyvenimo rutina, kai jie, kaip ir tėvai, grįžta namo vakare pavargę, nieko nebenori“, – tvirtina Agnė, keturių vaikų mama, lietuvių kalbos ir reklamos bakalaurė bei medijų filosofijos magistrė.

Jos įmonė Hugabook.eu gamina šeimos, kūdikio, krikšto, svečių knygas, daiktadėžes, krikštynų atributiką.

Agnei smagu daug kartų per dieną pasimatyti su vyru, kartu pusryčiauti, pietauti. Ji pabrėžia branginanti galimybę kol kas nedirbti ir skirti daugiau laiko šeimai.

„Mano verslas įsuktas, tačiau jam neskiriu daug jėgų, kaip anksčiau. Namie gausu buities darbų, netrūksta kitų su vaikais susijusių reikalų. Tad abu su vyru gerai pasielgėme, nusprendę, kad turėčiau stabtelėti profesinėje veikloje. Mažiau dėmesio skirstydama įvairiomis kryptimis, mažiau pavargstu, dėl to laimingesnė šeima“, – neabejoja A. Rimienė.