Po performanso dalyvių laukia subtili šventinė programa, kurioje bus pristatomos KMN informacijos centro naujienos, reziumuojami praėję metai ir aptariamos ateities vizijos. D.Neubacheris ir L.Zerbstas mokėsi Brėmeno menų universitete. D.Neubacheris įvairiose skulptūrose nagrinėja skaitmenizacijos, tapatybės, socialinio menininko vaidmens klausimus, o L.Zerbsto praktikoje figūruoja darbas su erdve ir šiuolaikinio produktyvumo klausimais. Performansą "Behind Closed Doors" menininkai vysto su kompozitoriumi Arūnu Perioku, ir šokio teatro "Aura" šokėjais Julija Mintaute, Matthew Woodcock-Livingstonu ir Mei Chen.
L.Zerbstas (L.Z.) Kaune lankosi jau ne pirmą kartą, D.Neubacheriui (D.N.) tai – pirmoji ilgesnė viešnagė mieste. Šis interviu – apie menininkų kuriamą performansą, įžvalgas apie Kauną, socialines medijas ir virtualias tapatybes.
– Kaip sugalvojote kandidatuoti į KMN rezidencijų programą, iš kur apie ją sužinojote?
D.N.: Lukas man papasakojo apie šį projektą ir išsyk susižavėjau jo idėja. Iki tol buvau apsilankęs mieste labai trumpam – vienąkart pasivaikščiojau po Kauno senamiestį. Lukas čia pažįsta daug žmonių.
L.Z.: Praėjusiais metais, bendradarbiaudamas su savo gerais draugais iš "bodytalk", politinio šokio teatro kompanijos iš Vokietijos, bei "Aura" turėjau progą susipažinti su Kauno kultūriniu lauku – čia buvau du mėnesius. Laiką praleidau puikiai, nes vyko ir Kauno bienalė. Labai džiaugiausi renginiais KMN – juose man artimas širdžiai požiūris į šiuolaikinį meną. Taip pat sužavėjo ir pastatas: modernizmo lukštas, savyje talpinantis daugybę laiko ir architektūros sluoksnių. Nudžiugau, pamatęs KMN atvirą kvietimą ir pateikiau paraišką būti rezidencijų programos dalimi.
– Kokia šio performanso, prie kurio dirbate, idėja? Ko gali tikėtis žiūrovai?
D.N.: Performansas žvelgia į natūralų prasmės ir reikšmės atradimą naudojantis kitų žmonių dėmesiu. Jis kelia mūsų motyvacijos klausimus: kas mus motyvuoja dalytis, reklamuoti ir formuoti savo skaitmenines, viešas tapatybes. Kūrinyje į tai žiūrima iš įvairių perspektyvų, kartu parodomi maniakiniai malonumai ir tamsios prarajos, atsiveriančios su, regis, nereikšmingu ir paviršutinišku veiksmu anoniminei, virtualiai publikai.
L.Z.: "Behind Closed Doors" – tai internetinių scenų mišinys, paverstas šokiu, muzika ir vaizdo menu. Performansas pasakoja savęs modeliavimo, dėmesio ir vertinimo naratyvus – esminius žmogiškojo kapitalo internete veiksnius. Socialinė medija tampa natūraliu reiškiniu. Mes neišvengiamai esame viešojoje erdvėje. Šiuo performansu mes atskleidžiame trintį ir jėgą tarp privačiojo "aš" ir globaliojo "mes", naudodami KMN kaip savęs reprezentavimo erdvę. Tarsi baltojo internetinio kubo sceną, kuria norime dalytis su publika.
– Nors kartu studijavote, jūsų meninės praktikos gana skirtingos. Tai – pirmasis projektas, prie kurio dirbate kartu. Kaip kilo tokia mintis?
D.N: Mudu pažįstame vienas kitą jau daug metų. Mūsų praktikos jungia tai, kas materialu ir nematerialu, nagrinėja erdvę, tai pat erdvinę ir asmeninę reprezentaciją.
L.Z.: Taip, šis projektas atskleidė, kokios skirtingos mūsų praktikos! Visgi galvojame, kad galime vertinti vienas kito darbo ir mąstymo procesus. Asmeniškai mane labai domina korporacijos, kuriose visos pusės sunkiai susišneka. Suvesti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo nesuderinama – iššūkis. Bet, mano nuomone, tai – pats geriausias pagrindas sukurti kažką naujo.
– Papasakokite daugiau apie kūrybinį procesą.
D.N.: Iš pradžių buvo keista paleisti savo įpročius, negalėti remtis savo asmeninėmis strategijomis. Tačiau išėjus iš savo saugios erdvės ir prisitaikius prie labiau tyrimu ir pačiu procesu paremtos praktikos, tai tapo išties vertinga patirtimi.
L.Z.: Ši nuostabi proga dirbti su puikiais kauniečiais menininkais privertė mus galvoti, kad performanso formatas – geriausias mūsų visų darbo laukas. Nors dažnai susiduriu su naratyviniais performansais ir man yra tekę dirbti su teatru, savarankiškas naujo kūrinio vystymas yra puiki patirtis tiek man, tiek Danieliui. Didžiausias iššūkis buvo suvienyti skirtingus visų požiūrius į meną viename kūrinyje eksperimentuojant su jo formatu.
– Pasikvietėte kartu dirbti garso menininką A.Perioką, dar žinomą sceniniu slapyvardžiu KojosSopa, taip pat judesio menininkus J.Mintautę, M.Woodcock-Livingston ir Mei Chen iš šokio teatro "Aura" trupės. Koks kiekvieno indėlis šiame kūrybiniame procese?
L.Z.: Mūsų kompozitorių Arūną pažįstu nuo praėjusių metų. Jis man paskolino savo būgnus ir tapome gerais draugais – taip pat nutarėme, kad bendradarbiausime, jeigu turėsime šansą. Arūnas mėgsta muziką ir yra puikus muzikantas, be to, turbūt vienintelis suvaldo technologinį šio performanso chaosą... Birutė Letukaitė, šokio teatro "Aura" vadovė, parėmė mūsų projektą "paskolindama" tris šokėjus. Mes nenorėjome būti režisieriais, labiau domino su jais kurti, jų klausytis ir diskutuoti. Julija, Mei ir Matthew sugalvojo daugybę nuostabių idėjų performanso veiksmui ir siužetui.
D.N.: Atlikėjai gavo užduotį atkartoti tai, kaip jie save reprezentuoja įvairiuose kontekstuose – patikrinus savo socialinių medijų paskyras, pavyzdžiui – ir mes pastebėjome, kad jie itin skirtingai formuoja savo skaitmeninius profilius. Tai buvo mūsų kūrinio pradinis taškas – viena vertus, jis nagrinėja labai asmeniškas, intymias atlikėjų gyvenimo detales, kita vertus, jis yra visiškai surežisuotas; šis dvilypumas sukuria nuostabią atmosferą, kuri yra tiek pažįstama ir jauki, tiek šalta ir suplanuota. Visi menininkai dirbo fantastiškai ir visiškai įsitraukė į šį procesą.
– Ar jūsų kuriamas performansas – dovana KMN 47-ojo gimtadienio proga? Kaip jaučiatės dirbdami šioje daug skirtingų etapų ir istorijos sluoksnių apsuptoje vietoje?
L.Z.: Architektūrinis KMN koliažas – itin įspūdinga darbo medžiaga. Viduje nėra to, ką žada išorė. Tačiau manau, kad pakeisti erdvę yra natūraliau negu ją tiesiog išsaugoti. Ypač name, kuris regėjo didžiąją praėjusio amžiaus dalį. Įdomu tai, kad namas vien savo būtimi veikia kaip savosios istorijos archyvas. Kaip žmogaus smegenys. Mums dirbant KMN, sutikome architektę, tyrinėjančią skirtingus sienų sluoksnius. Kalbėdamas su ja, paklausiau, kiek metų jos ką tik atkrapštytam sluoksniui. Ji atsakė: "Ne daugiau 30, bet štai čia radau kai ką tamsesnio." Turbūt mumyse giliau visada yra kažkas tamsesnio.
Savęs demonstravimas, ypač menininkams, tampa itin svarbus – ir štai kodėl socialinės medijos yra itin populiarios. Dabar tai, kalbant apie karjerą, kartais yra netgi svarbiau už tikrą karjeros darbų aplanką.
– Lukai, savo meninėje praktikoje daug analizuojate erdvės klausimus, kuriate įvietintas instaliacijas. Jūs, Danieli, įprastai renkatės skaitmenines medijas. Šiame kūrinyje susitinkate dar kitame, performanso, formate. Kaip nusprendėte pasirinkti būtent tokią formą šiam kūriniui įgyvendinti?
D.N.: Nesakyčiau, kad mano meninė praktika yra itin komfortabili. Didžiąją dalį laiko ji kaupia energiją iš trinties su reprezentacijos klausimais bei konkurencingos savęs, kaip menininko, reprezentacijos būtinybės. Savo kūryba noriu kelti kritinius klausimus apie post-skaitmeninius fenomenus, jų politines ir socialines pasekmes. Tačiau performatyvus menas man kol kas yra naujas formatas, reikalaujantis apčiuopiamų socialinių įgūdžių bei visiškai priklausantis nuo kūniškumo. Būtent tai, žvelgiant iš skaitmeninės perspektyvos, man atrodė ribojantis veiksnys. Tačiau kūniškumas ir įkūnijimas yra autentiškiausi ir intensyviausi procesai. Ekrano barjero perkopimas ir dėmesys tiesioginiams judesiams atrodė kaip daug žadantis pokytis ir įdomus eksperimentas.
– Kūrinyje kalbate apie socialinį menininko vaidmenį ir spaudimą būti produktyviam, neišvengiamybę kurti savo įvaizdį socialiniuose tinkluose. Ar patys susiduriate su šia problematika?
D.N.: Privatizuotos ir kuruotos platformos bei jų ekonominė ir politinė reikšmė išties išauga. Kalifornijos ideologija save maskuoja su demokratinėmis ir libertarinėmis vertybėmis, žadėdama individualius apdovanojimus. Tačiau neskaidrūs, nuolatiniai, daug darbo reikalaujantys šviežio skaitmeninio turinio produkcijos procesai, taip pat – algoritmo viršenybė, visgi nutaria, kas laimės. Kuruoti savąjį "aš" ir brandinti savo asmenybę lengvai suprantamu, tiesioginiu būdu tampa labai vertingu įgūdžiu. Staigiai išpopuliarėti virtualioje erdvėje atrodo kaip pati paveikiausia strategija, taip pat ir laikiniausia. Išmanieji telefonai tapo pagrindiniais šios dėmesio ir tarpasmeninio susidomėjimo politikos veiksniais. Todėl savęs demonstravimas, ypač menininkams, tampa itin svarbus – ir štai kodėl socialinės medijos yra itin populiarios. Dabar tai, kalbant apie karjerą, kartais yra netgi svarbiau už tikrą karjeros darbų aplanką. Deja, ši platforma yra itin ribota ir negali aprėpti sudėtingesnių ar konceptualesnių meninių darbų, kurie netelpa į vienodus rėmus. Šių platformų poveikio pasekmės tampa realesnės už pačią realybę. Jaučiu, kad kolegos menininkai, institucijos ir privačios galerijos tampa priklausomos nuo virtualaus susidomėjimo bei stengiasi spręsti šiuos iššūkius.
– Kita svarbi šio performanso ašis – santykis tarp atlikėjo ir publikos. Kokį santykį jūs kaip menininkai tarp šių veiksnių pastebite ir kokį norėtumėte rinktis?
D.N.: Performansas tiesiogiai žvelgs į šį klausimą ir stengsis jį suvienyti su kitais klausimais. Riba tarp žiūrovo ir atlikėjo sutirps, kaip ir riba tarp vartotojo ir kūrėjo – post-skaitmeninėje visuomenėje čia nebelieka dualizmo. Publika, atlikėjai tampa turinio kūrėjais ir vartotojais.
– Beveik visą lapkritį rezidavote Kaune. Kokie įspūdžiai apie miestą?
D.N.: Kol kas esame paskendę darbuose ir dar neištyrinėjau miesto taip, kaip norėčiau. Esu įstrigęs Senamiesčio, kuriame esu apsistojęs, Kauno menininkų namų ir kavinės "Kultūra" trikampyje. Tačiau lankiausi socialiniame centre "Emma", kur turėjau progą susipažinti su Kauno subkultūromis, taip pat – Mykolo Žilinsko dailės galerijoje, kurioje stebėjau šokio kūrinį. O dar pokalbiai su "Taxify" vairuotojais...
– Ko palinkėtumėte KMN gimtadienio proga?
D.N.: Toliau puikiai dirbti ir išlaikyti drąsą remti meno projektus už saugių, normatyvių ir komercinių meno praktikų. Ir ypač išlaikyti empatišką paramą, kurią jautėme būdami čia. Ačiū jums.
