Kad rožės augtų sveikos ir stiprios, džiugintų ilgu ir gausiu žydėjimu, visą vegetacijos laikotarpį nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens jas reikia rūpestingai prižiūrėti. Šis dekoratyvus augalas reikalauja nemažai priežiūros ir, anot gėlininkų, yra gana kaprizingas.
Džiugina ilgus metus
Rožes reikia mokėti laistyti, genėti, žinoti, kada tręšti ir kaip kovoti su jas puolančiais kenkėjais. Renkantis rožes derėtų atkreipti dėmesį į žiedų spalvų derinius, atsparumą kenkėjams ir šalčiui. Pasak specialistų, tinkamai prižiūrimos rožės gali augti ir 20 metų.
Kaip teisingai laistyti rožes? Tam reikia laikytis tam tikrų taisyklių. Aplink kiekvieną rožių krūmą būtina padaryti žemės pylimėlį. Tada palaisčius krūmą vanduo nutekės tiesiai prie šaknų. Vanduo rožėms laistyti turi būti nusistovėjęs ir pašilęs. Gėles rekomenduojama palieti kartą per savaitę. Jeigu laikosi karšti orai, rožes galima laistyti ir dukart.
Vienam rožių krūmui reikia ne mažiau kaip kibiro vandens, o kitais atvejais gali prireikti ir pusantro kibiro. Po rožių laistymo visada vertėtų papurenti žemę, kad nesusidarytų pluta. Ji neleidžia kvėpuoti augalo šaknims.
Rožių nereikėtų laistyti dieną, nes ant gėlių lapų likę vandens lašai gali augalą nudeginti. Taip pat nepatartina laistyti rožių vėlai vakare, nes per naktį nespės išdžiūti. Tai gali sukelti grybelines ligas. Rožių negalima laistyti iš sodo žarnos, nes stipri šalto vandens srovė gali pažeisti augalą. Rožes patogu laistyti laistytuvu, liejant kiekvieną plotelį atskirai.
Ne visos karpomos vienodai
Gėlės genimos specialiomis žirklėmis, kirpti ūglius reikėtų virš antro ar trečio lapo su gerai išsivysčiusia akute, nukreipta į krūmo išorinę pusę. Jokiu būdu negalima kirpti koto iki pat krūmelio apačios, nepaliekant akutės, iš kurios galėtų išaugti naujas ūglis.
Pavasarį genima dažniausiai balandį ar gegužę, kada mažesnė šalnų tikimybė ir rožės greitai išleidžia naujus ūglius. Jei norima stipriai praretinti rožių krūmą ar pašalinti senas šakeles, tai kuo puikiausiai galima padaryti rudenį. Šakelė kerpama 5 mm virš pumpuro. Kad po karpymo nesutankėtų rožių krūmas, būtina parinkti ant šakelės reikiamą pumpurą.
Ne visi rožių krūmai karpomi vienodai. Vadinamosios parkų rožės ir angeliškosios žydi visą vasarą. Jas reikėtų praretinti anksti pavasarį, pirmiausia – pašalinti sausas, pažeistas šakeles. Vieną kartą žydinčias rožes reikia apkarpyti iš karto nužydėjus. Miniatiūrinių rožių pavasarį apskritai nereikia apkarpyti – vasarą nukarpomi nužydėję žiedai ir pora lapelių.
Kai kurios sodo rožių rūšys užauga iki 2 m aukščio. Jas galima patrumpinti iš karto, kai tik pražydi. Dideli rožių krūmai patys išlaiko formą, jie apkarpomi nestipriai. Viso sezono metu reikia neužmiršti iškarpyti laukinių ūglių, atimančių iš kultūrinių ūglių daug maisto medžiagų.
Kai trūksta maisto medžiagų
Daugumos rožių ūgliai per vegetacinį laikotarpį atauga 3–4 kartus, todėl jų normaliam augimui dirvoje turi būti pakankamai atitinkamų maisto medžiagų – per sezoną rožes reikia 5–7 kartus tręšti organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, kurios papildo viena kitą.
Požymiai, kai rožėms trūksta maisto medžiagų: susmulkėję žiedai, blyškūs lapai, ploni, silpni stiebai, sulėtėjęs augimas, susiraitę lapų kraštai.
Iš organinės kilmės trąšų tinka mėšlas, pelenai. Perpuvęs mėšlas pakasamas po krūmu, užpilamas žemėmis. Toks tręšimas yra ilgalaikis.
Pelenus galima išbarstyti arba, sumaišius su mėšlu ar kompostu, įterpti į žemę. Iš mineralinių trąšų geriausia naudoti kompleksines, kuriose yra subalansuotas pagrindinių maisto medžiagų santykis. Makroelementų – azoto, kalio, fosforo, kalcio – yra kompleksinėse trąšose, tik reikia neužmiršti, kad tręšiant pavasarį jose daugiausia būtų azoto, vasarą – kalio, rudenį – kalio ir fosforo. Mikroelementai reikalingi rožėms labai mažais kiekiais, jie būtini lapų augimui skatinti ir padidina krūmų atsparumą ligoms.
Tyko ligos ir kenkėjai
Viršutinis dirvos sluoksnis aplink šaknis visą laiką turi būti purus ir neapaugęs piktžolėmis. Dirva purenama anksti pavasarį, atšilus žemei, paliejus ar po stipraus lietaus, patręšus, rudenį nukirpus nužydėjusius žiedynus, prieš uždengiant rožes žiemai.
Mulčiavimui geriausiai tinka nurūgštintos durpės, sodo kompostas, susmulkinta medžių žievė, perpuvęs raguočių mėšlas, perpuvę lapai, medžio drožlės. Mulčiavimo nauda akivaizdi: kai sausa, mulčias neleidžia greitai išgaruoti drėgmei, lyjant neužsistovi vanduo, mažiau auga piktžolės, dirvoje padidinamas humuso kiekis, tad krūmeliai papildomai maitinasi, mažiau serga grybelinėmis ligomis.
Rožių kenkėjai – tai amarai, voratinklinės erkutės, ūgliniai pjūkleliai, lapsukiai ir kiti. Profilaktiškai galima purkšti lengvais, biologiškai žmogui nekenksmingais augalų nuovirais.
Pasirodžius didesnėms kenkėjų kolonijoms reikėtų purkšti insekticidais ir akaricidais. Insekticidai veikia daugumą kenkėjų, tačiau silpnai – voratinklinę erkutę, čia jau reikalingi akaricidai. Rožių ligos – tikroji miltligė, rūdligė, raudonjuodis dėmėtumas. Nuo grybinių ligų naudojami fungicidai.
