Tik po ketverius metus trukusių teisinių procesų mergina pripažinta prekybos žmonėmis auka. Kaip pasakojo visą tą laiką ją lydėjusi Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ programos „Pagalba patyrusiems smurtą ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Angelė Lazauskienė, paauglė buvo užverbuota Jungtinėje Karalystėje, kur gyveno su mama, ir parviliota į Lietuvą, tačiau daryti nusikaltimų vežta į įvairias šalis.
„Lietuvoje ji jau išteisinta, tačiau į Jungtinę Karalystę negali vykti, nes ten vis dar yra kaltinama“, – sakė A. Lazauskienė.
– Jau žinome, kad jūsų globotai merginai grėsė aštuoneri metai nelaisvės. O jos išnaudotojui?
– Nusikaltėlis būtų sutikęs su dviejų mėnesių viešaisiais darbais, neva turi tėvus, kuriuos reikia prižiūrėti, žmoną, vaikų, kuriuos reikia išlaikyti. Vis dėlto situacija apsivertė taip, kad ta mergina pripažinta nukentėjusiąja, o vagystėms ir narkotikų prekybai ją išnaudojęs žmogus gavo dešimt metų laisvės atėmimo bausmę.
– Kiek laiko ir pastangų tai kainavo?
– Ketverius metus. Vyko ikiteisminis tyrimas, kur ji buvo kaltinama, tuomet apie dvejus metus vyko teisminis procesas, kuriame ji vis dar buvo kaltinamoji, ir tik teisminio proceso metu buvo įvertintos aplinkybės, pripažintas jos išnaudojimas, pateikti kaltinimai išnaudotojui.
Vėliau vykusiame teisminiame procese ji jau buvo nukentėjusioji, o jis – kaltinamasis. Viskas galutinai baigėsi Apeliaciniame teisme.
– Kaip klostėsi „Carito“ lydimos merginos gyvenimas tuos metus?
– Per tuos ketverius metus ji gydėsi, sutiko savo žmogų, susilaukė kūdikio, pati juo rūpinasi. Tai yra nuostabu, turint omenyje, kad penkiolikos metų tapusi prekybos žmonėmis auka ji negalėjo gyventi normalaus gyvenimo: eiti į mokyklą, būrelius ir pan.
Šiandien ji kuria savo gyvenimą, santykius, gali prižiūrėti savo vaiką, kuriuo nuo pat pradžių pati rūpinosi stebint socialinėms tarnyboms, o dabar – savarankiškai. Mes labai džiaugiamės. Tai – stebuklas, kurį galime matyti.
– Kas šioje ir kitose panašiose situacijose svarbiausia?
– Kad atpirkimo ožiais netaptų patys pažeidžiamiausi, todėl aktyviai bendradarbiaujame su policijos pareigūnais. Jie su mumis susisiekė ir dėl šios merginos, matydami, kad jai reikia pagalbos.
Pareigūnai atpažino, kad ji galėjo būti išnaudojama daryti nusikaltimus, nors teisminiame procese tuomet ji buvo kaltinamoji.
Būti su žmogumi, kai jam sunku, nėra paprasta, o kai susiduriame su prekybos žmonėmis aukomis – ypač sunku. Be ilgalaikės ir kompleksinės pagalbos jiems labai sunku padėti.
– Kas tuomet gelbsti?
– Bažnyčios, visuomenės, policijos veikimas kartu, nes pavieniui išties labai sunku padėti, kai jėgos tokios nelygios. Besipelnančių iš prekybos žmonėmis pusėje – galia, pinigai, ryšiai, o aukų – dažnai tik pažeidžiamumas.
Prekyba žmonėmis – ne vien policijos, nevyriausybinių organizacijų ar valstybės, bet, kaip sako popiežius Pranciškus, – visos žmonijos rūpestis. Jo iniciatyva nuo 2014 m. iniciatyvas prieš prekybą žmonėmis telkia Romoje įsteigta tarptautinė Šv. Mortos grupė. Teisininkai, policijos pareigūnai, socialiniai ir humanitariniai darbuotojai, Bažnyčios atstovai tarpusavyje dalijasi patirtimi ir ieško veiksmingų sprendimų žmogaus orumui apginti. Šv. Mortos grupė man – atrama. Būdama jos dalimi jaučiuosi gyva – veikianti išvien su kitais padedant prekybos žmonėmis aukoms.
Kiekvienoje visuomenėje yra žmonių, kurie darys nusikaltimus ar ieškos lengvų pinigų išnaudodami kitus. Tačiau žmonių, kurie padės, visada bus daugiau.
– Turint omenyje, kad prekyba žmonėmis – vienas pelningiausių verslų, ar tai nėra kova su vėjo malūnais?
– Kiekvienoje visuomenėje yra žmonių, kurie darys nusikaltimus ar ieškos lengvų pinigų išnaudodami kitus. Tačiau žmonių, kurie padės, visada bus daugiau. Vadinasi, mes esame pajėgūs keisti nežmogiškas situacijas, tik reikia tuo patikėti.
Nuo manęs priklauso daug dalykų ir tai aš galiu pakartoti kiekvienam. Nuo žmogaus, kuris sutiko kitą ir jam padėjo, priklauso labai daug. Mes galime keisti vienas kito situacijas į gera, pradedant nuo savo aplinkos žmonių, iki bėgančių nuo karo, kurie yra ypač pažeidžiami.
– Ir tampa prekybos žmonėmis aukomis Lietuvoje?
– Deja, taip. Yra ukrainiečių, kurie išnaudojami darbe, gyvena vergiškomis sąlygomis. Vien to, kad žmogus yra ne savo šalyje ir ne savo namuose, užtenka, kad būtų pažeidžiamesnis.
– Kaip patenkama į išnaudojimo spąstus?
– Metodai, kaip priversti žmogų daryti tai, ko nori išnaudotojai, – universalūs. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, prekiautojai žmonėmis tam pasitelkia baisiausių būdų. Moterims tai grupinis prievartavimas. O vyrams? Kodėl jie apie tai nekalba? Todėl, kad juos mušė, jie net savęs negalėjo apginti. Kaip mes žiūrime į vyrus, kurie buvo mušami? Tarsi turėtų nepasiduoti, ne tik save, bet ir kitus apginti.
Nusikaltėliai bando apgauti, paima dokumentus, o kai žmogus pamato realią situaciją, prasideda baisūs grasinimai, smurtas, nekalbant apie paprastą bandymą papirkti. Pažeidžiamumas didinamas bandymu įtraukti į priklausomybes.
– Kokia pagrindinė jūsų žinutė mums?
– Smagu būti su linksmais, laimingais žmonėmis, tačiau labai didelė vertybė būti su žmogumi jam sunkiu metu.
Šiandien mes turime kalbėti apie santykį su artimais žmonėmis ir matyti, kaip jie gyvena, kad turėtų į ką remtis. Taip pat matyti kaimynus, savo bendruomenę, į mūsų šalį atvykstančius žmones, padėti jiems, kai sunku.
„Caritas“ nėra centriukas, į kurį ateina patiriantys sunkumų. Mes patys keliaujame į didžiausios prekybos žmonėmis rizikos vietas: ten, kur dalijamas maistas, šalia labdaros valgyklų, socialinių centrų, nakvynės namų, kad būtume prieinami galimai išnaudojamiems žmonėms.
