Pastaruoju metu paauglystė prasideda anksčiau ir trunka ilgiau – net iki 27-erių, LRT OPUS laidai „Dienos pulsas“ sako gydytojas psichiatras psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Anot jo, nepaisant šios tendencijos, iš jaunų žmonių vis tiek reikalaujama, kad jie gyventų suaugusiųjų gyvenimus, nerodant daug emocijų, nes jos – silpnumo ženklas.

– Esate minėjęs, kad klausimai, kaip, ką ir kodėl daryti šiame pasaulyje, amžini. Ar būtų galima sakyti, kad tai fundamentalūs klausimai?

– Manau, taip. Kai žmogus į šiuo klausimus nesugeba atsakyti, atsiranda bėdų. Tos bėdos kyla net tada, kai žmogus būna su pačiu savimi. Be to, atsiranda bėdų santykiuose su kitais, sveikatos sutrikimų, pradedant nuo paprasčiausio galvos skausmo ir miego sutrikimų, kurie ir rodo, kad kažkas negerai, baigiant sunkiais susirgimais, kaip infarktas ar insultas.

Šie susirgimai vadinami psichosomatiniais. Jų atsiradimui ir vystymuisi labai didelę įtaką daro būtent psichologiniai ir socialiniai gyvenimo aspektai. Žmogus yra biopsichosocialinė vienovė. Atskirti šių trijų žmogaus egzistencijos lygių praktiškai neįmanoma. Mes egzistuojame kiekvieną sekundę visuose šiuose lygiuose ir jie vienas kitą veikia.

Paaiškėjo, kad, pavyzdžiui, darbo praradimas turi didelę įtaką žmogaus sveikatai, nors tai nuo jo visiškai nepriklauso. Galbūt kažkas atsitiko darbovietėje, galbūt ji bankrutavo krizės metu, galbūt ji restruktūrizuojama ar reformuojama, kaip gana dažnai vyksta dabar bet kurioje įstaigoje. Gyvename pokyčių laikmečiu, bet visi, kaip ir bet kokia kita sistema, labiausiai norime stabilumo, pastovumo.

– Kodėl taip yra?

– Tai – vadinamasis homeostazės dėsnis. Kiekviena sistema siekia išlaikyti savo struktūrą. Kai reikia keistis, iš tikrųjų kyla krizė. Be to, krizės hieroglifas kinų kalboje reiškia du dalykus – bėdą, nelaimę ir galimybę. Jeigu krizę suvoktume kaip galimybę, gal būtų truputį lengviau, bet yra ne visai taip. Mūsų tauta gana netoli nuo žemės. Ariant žemę jokių netikėtumų nutikti neturėtų. Atvirkščiai, turėtum būti labai gerai prisitaikęs prie metų ritmo, žemės reikalavimų. Negali išsigalvoti, negali sodinti Lietuvoje palmių (bent jau kol kas). Turi akėti, arti, sėti tada, taip ir tą, ką galima išauginti.

Ši filosofija ir, sakyčiau, kaimietiška mūsų kasdienybės psichologija veda prie to, kad pastovumas mums yra vertybė, o dabartinis gyvenimas atvirkščiai – susijęs su nepastovumu, kaita, dinamika. Tai prieštaravimas paties žmogaus viduje – kaip man išgyventi šiame taip besikeičiančiame pasaulyje?

Skirtingos kartos labai skirtingai su tuo tvarkosi. Mano karta, kuriai dabar 60 ir daugiau metų, šiame pasaulyje jaučiasi vienaip, o ta karta, kuriai tik apie 20 metų, jaučiai gana gerai. Jie jau gimė šiame pasaulyje ir su jo tempu, struktūra ir pokyčiais gana greitai susigyvena, susitvarko. Problemos gali iškilti visai kitokios, nes mūsų karta labai daug ir intensyviai investavo į santykius, šeimą, artumą, stabilumą.

Jaunoji karta atvirkščiai yra labiau linkusi bandyti, ji išsiskyrimo ar praradimo nelaiko nesėkme. Jie galvoja, kad tai tiesiog normalus gyvenimo etapas, kuris atėjo ir gal praeis. Kaip bežiūrėtume, tai kainuoja psichologinius pinigus. Tai, kiek turime tų pinigų, priklauso nuo to, kokioje šeimoje išaugome, kokie mūsų santykiai buvo nuo pat gimimo, o gal ir prieš. Tai – informacijos, kurios mes, deja, nežinome, vandenynas.

Minėjote, kad lietuviai yra kaimiečių tauta, labiau linkusi prie žemės. Ar kaimiečiai iš tikrųjų yra tokie siauražiūriai? Gal kaip tik kaimiečiai yra tie, kurie palaiko geresnį santykį su aplinka?

– Manau, kad nereikia iš viso taikyti kriterijų „geras“ ar „blogas“, „geresnis“ ar „blogesnis“. Ir kaime, ir mieste būna visokių žmonių, bet turime suvokti, kad dabartinė vakarietiškoji civilizacija, kurioje dalyvaujame, vis tiek didžiąja dalimi yra miesto civilizacija.

Ištisos kelių šimtmečių istorijos poveikis mūsų tautai buvo toks, kad labai didelė miesto gyventojų dalis būdavo tiesiog išnaikinama įvairių įvykių: sukilimų, karų, pasipriešinimo. Tai nulemdavo, kad miestas ištuštėdavo ir prisipildydavo žmonėmis iš aplink. Tai vykdavo ir po kataklizmų, ir po ekonominių procesų kaip dabar, kai kaimas su savo žemės ūkiu Lietuvoje nelabai gali ne tik išgyventi, ką nors išmaitinti, bet ir kažką efektyvaus duoti žmogui kaip pasitenkinimą sau pačiam.

Todėl žmonės traukia į miestus Lietuvoje ar užsienyje. Jie traukia kažkur iš to kaimo, bet iš jo atsineša savo psichologiją, filosofiją. Tai neišvengiama ir turbūt reikia suvokti kartu ateinančią problemą, kad reikia gyventi mieste su kitaip išmoktais gyvenimo įgūdžiais. Tai labai nelengva.

– Minėjote, kad žmogus yra sistema, kurioje sąveikauja biologiniai, psichologiniai ir socialiniai lygiai. Ar įmanoma tokiame išprotėjusiame gyvenime pasiekti vidinę harmoniją?

– Manau, kad yra gana senų, paprastų išmintingų žmonių per tūkstančius metų patikrintų pasakymų, kurie veikia ir šiandien. Pavyzdžiui, vienas iš labai paprastų dėsnių, kuris iš tiesų daugeliui žmonių labai skausmingai galų gale ateina į jų praktinio gyvenimo įgūdžių bagažą, tai suvokimas, kad mes visi turime tik vieną žmogų, kurį galime pakeisti – patį save. Daugybė pastangų dedama kitam pakeisti. Tai yra nesąmonė. Tai neįmanoma. Kitas keisis tik tada, jeigu jis norės, o ne tada, kai aš norėsiu.

Sena rytiečių išmintis – Viešpatie, duok man jėgų pakeisti, ką galiu, duok man proto, nekeisti ko negaliu, ir duok man išminties atskirti vieną nuo kito. Tai toks paprastas dalykas. Reikia tiesiog išmokti suvokti, ką tu gali, ten save investuoti, ir suprasti, ko tu negali, ten nesistumdyti, nedaužyti galvos į sieną, neprisidaryti daugybės guzų dėl to, kad nori kažką padaryti, nors tai tiesiog neįmanoma. Manau, kad šių paprastų dalykų suvokimas tiesiog išliko. Prieš tūkstantmečius ir dabar galioja tas pats.

Problema yra ta, kad mes visi perėjome per savo paauglystę, kuri buvo revoliucijos periodas – būsiu kitoks, nei jūs visi, gyvensiu kitaip, nei jūs visi! Bet dabar yra taip: jei prieš dvi kartas paauglystė tęsėsi vidutiniškai nuo 12 ar 13 metų iki 18 ar 19 metų, [...] tai dabar paauglystė paankstėjo ir tęsiasi ilgiau. Ji prasideda 2–3 metais anksčiau – 10–11 metų – ir iš 18 ar 19 metų persikelia kone dešimčia metų vėliau. Mergaitėms ji vidutiniškai baigiasi 25-erių, o vaikinams vidutiniškai 27-erių.

Paauglystė nepaprastai pailgėjo, o žmonės pagal socialinius dėsnius, jų pripažinimą visuomenėje įgyja suaugusiojo teises dar būdami paaugliais. Iš tikrųjų jie pradeda bandyti gyventi suaugusiojo gyvenimą, neturėdami įgūdžių.

Suaugusiojo gyvenimo įgūdžiai labai paprasti. Tai mokėjimas suvokti, kad laisvė kainuoja, kad laisvė turi kitą tos pačios monetos pusę, kuri vadinasi „atsakomybė“. Šie du dalykai yra visiškai vienodi: kiek pasiimu laisvės, lygiai tiek pat pasiimu atsakomybės už tos laisvės pasekmes. Jeigu to nemoku padaryti, dar nesu suaugęs. Jeigu nemoku paskaičiuoti, kiek psichologinių pinigų man kainuos mano sprendimai, aš dar nesuaugęs, aš dar paauglys.

– Kai kurie turbūt visą gyvenimą ir nesuauga?

– Tikrai taip. Yra žmonių, kurie visą gyvenimą ir bando būti paaugliais, bando priversti kitus aplink save mokėti jų veiksmų psichologinę kainą. Yra tokių, kurie net būna pasiruošę taip daryti, bet tai jau yra santykių, brandos proceso bėda. Kartais šie žmonės taip ir nugyvena. Kartais vis dėlto ateina ieškoti pagalbos supratę, kad kažkas ne taip, kad jiems taip gyventi nesinori. Tada prasideda labai ilga kelionė per save patį, nes psichoterapija, mano profesija, yra būtent keliavimas į save ir suradimas savyje to, ko anksčiau apie save nežinojai.

– Ar galėtumėte detaliau apibūdinti savo profesiją?

– Psichoterapija yra profesija, kuri daugeliui žmonių painiojasi su psichologija arba psichiatrija. [...] Psichoterapija yra paciento keitimosi procesas betarpiško kontakto su profesionalu metu. Psichoterapija nevyksta skaitant knygas, važiuojant troleibusu ar slidinėjant. Žmogus gali keistis tuo metu, bet tai nėra psichoterapija.

Psichoterapija vyksta esant santykiui ir čia prasideda labai svarbūs dalykai. Psichoterapeutas yra žmogus, kuris specialiai mokomas šių santykių supratimo, mokėjimo įvertinti procesus, kurie vyksta santykiuose. Jis mokomas suvokti, ką žmogaus santykiai sako apie jo bėdas, ir bandyti kartu tas bėdas spręsti.

[...]

Emocijos yra pirminė mūsų požievio reakcija į bet kokį aplinkos pokytį. Jos turi adaptacinį tikslą pritaikyti mus prie gyvenimo. [...] Emocijos gana primityvios, tačiau tam, kad taptų jausmais, kad gautų vardą, jos turi nuo požievio nukeliauti iki žievės, iki mūsų smegenų aukščiausio lygio. Emocija tampa jausmu tik tuomet, kai yra pavadinama. Šios kelionės metu nuo požievio iki žievės emocija pereina daugybę įvairiausių mūsų smegenų sluoksnių: atmintį, patirtį, vertybių sistemą. Jausmai tampa labai subtilūs, labai skirtingi, diferencijuoti.

Bėda su mūsų kultūra ta, kad jausmai lietuvių kultūroje nevertinami. Jausmai yra silpnybės požymis. Jausmai suvokiami kaip nevyriški – vyrai, mūrai, ąžuolai. Iš tiesų ąžuolas yra bukas daiktas. Jis stovi tol, kol jo nenulaužia. Nulaužė ir po visam. Nesame mediniai ir neturėtume tokiais būti. Visi esame iš tų pačių jausmų, emocijų ir proto. Pas mane atėję žmonės labai dažnai sako – padarykite, prašom, mano jausmus protingus. Žmogus yra ne jausmų valdovas, o jausmų tarnas.

Mintis į galvą ateina vidutiniškai septynis kartus lėčiau negu jausmas. Tai reiškia, kad bet kokia mintis, jeigu bandytume ja valdyti jausmą, yra kaip pėstysis, bėgantis geležinkelio bėgiais, paskui nuvažiavusį traukinį. Tai beviltiška, todėl pirmiausia sau patiems turime pasakyti – jausmai yra mano turtas, nes jie duoda man suvokimą apie mane supantį pasaulį ne per protą, o per emocinį suvokimą.

Garsintojo tikslas yra įgarsinti filmą taip, kad nesigirdėtų kalbančiojo balso, mano filmų įgarsintojas ir LRT TELEVIZIJOS žinių vedėjas Marijus Žiedas. Pasak diktoriaus, jei žiūrovas, žiūrėdamas filmą, neatpažįsta jo balso, vadinasi, savo darbą jis atliko gerai.

„Jei žiūrovas pasižiūri filmą ir, tik pabaigoje išgirdęs, kad filmą garsino M. Žiedas, sako – o, čia jis garsino, tai yra didžiausias įvertinimas man. Vadinasi, aš netrukdžiau žiūrovui žiūrėti filmo“, – LRT OPUS laidoje „Dienos pulsas“ teigia M. Žiedas.

Jis atskleidžia savo sėkmingo darbo paslaptį – tiek įgarsinant filmus, tiek dirbant tiesioginiame eteryje. Tai – ramybė ir atsipalaidavimas. Suvaldyti stresą, pašnekovo teigimu, be kita ko, padėjo ir baigtos filosofijos bakalauro studijos.

– Ar pats suprantate, koks Jūsų balsas yra šaunus?

– Kad jau taip sakote… Na, iš tikrųjų niekada nemaniau, kad tai yra mano nuopelnas. Geriausiu atveju būtų galima dėkoti mano tėvams, kad štai toks gimiau, kad toks – mano balsas. […]

Žinoma, buvo laikas, kai pradėjau suprasti, kad kai kam tas balsas visai patinka, kad jis galėtų žmonėms atnešti džiaugsmo. Tada ateina momentas, kai pagalvoji – gal su tuo balsu galima kažką padaryti. Gal net gyvenime galima jį kažkaip eksploatuoti, kad tai būtų naudinga visuomenei.

– Jei turėtumėte galimybę patobulinti savo balsą, ką jame patobulintumėte?

– Dėl balso – nežinau. Tai yra skonio reikalas. Vieniems jis patinka, bet galima surasti lygiai tiek pat žmonių ar net daugiau, kuriems šis balsas nepatinka. Yra tokių, kurie atidaro šaldytuvą ir sako: „Jo balsas – net šaldytuve.“ Na, tai – pusiau juokas.

Bet iš tikrųjų niekada neturėjau tokio tikslo, kad žmonės labai pamėgtų mano balsą. Tiesiog visada manydavau, kad, jei tas balsas patinka žmonėms, jei jis jiems suteikia malonumą, klausant įgarsintų filmų ar kitko, tai man yra didžiausias įvertinimas.

Visada maniau, kad tai ir turėtų būti atlygis už darbą. Jei kalbame apie filmų įgarsinimus, tai, jei žmonėms tai patinka, man tai yra didžiausia laimė. Jei padedu jiems maloniau žiūrėti filmą, tai nieko daugiau ir nereikia.

Taigi niekada neakcentavau to balso ypatingumo, bet buvo momentas, kai supratau, kad kažkam jis patinka.

– Koks apskritai Jūsų požiūris į žmogaus balsą?

– [...] Man tai kažkuria prasme yra įrankis. Tai yra darbo priemonė. Tai yra dalykas, kuriuo save išreiškiu visuomenei. Gal tai skamba labai pakylėtai. Na, mes kiekvienas išreiškiame save balsu (žinoma, tie, kas jį turi).

Labiau akcentuočiau tai, kas prisideda prie bendros gerovės. Na, ir aš kažkuo prisidedu prie visuomenės, plačiąja prasme – prie žmonijos.[…] Jei norime, kad ji būtų geresnė, kiekvienas darome kažką gero, prisidedame, ir to gėrio vis daugėja. Vienas iš tų prisidėjimo būdų ir yra balsas.

– Na, bet tą balsą reikia prižiūrėti, saugoti ir pan.?

– Taip, galėčiau sutikti, bet tada jau reikėtų kalbėti apie tai, ką, pavyzdžiui, aš darau. Niekada jo netobulinau. Nors ne, gal ir galima pasakyti, kad tobulinau, bet tai tiesiog buvo darbo patirtis.

Garsinti filmus pradėjau 1997 m. Suprantu, kad pirmi mano darbai buvo baisūs, nes visiškai nemokėjau to daryti. Tai, kad turėjau pradmenis (na tas balsas yra gal šiek tiek žemesnis, gal jo tembras yra malonus), nereiškia, kad moku tą darbą atlikti. Pirmi bandymai buvo tikrai sunkūs, baisūs. Tikiuosi, kad jie neišliko ir niekas jų neįdėjo į internetą.

Bet paskui pradedi galvoti, ką galėtum padaryti, kaip galėtum tą balsą pagerinti, kaip jis galėtų skambėti geriau. Galbūt darai kažkokias klaidas, galbūt kažką reikėtų pakeisti? Po truputėlį, bandant, klaidų metodu pradėjau stengtis balsą žeminti, tiesiog jį atpalaiduoti, jo nekelti.

Tai – turbūt fiziologiniai dalykai: jei žmogus jaudinasi, skuba, jo balsas kyla, jis darosi aukštesnis. Jei bijai, esi susijaudinęs ir nori kažką labai reikšmingo pasakyti, tai balsas tampa vis aukštesnis. Tai – ne išeitis, ar ne?

Taigi tie pirmi įgarsinimai ir buvo tokie. Viena vertus, tai buvo serialas, kuris buvo gana greitas, daug teksto, jį reikėjo suspėti pasakyti per trumpą laikotarpį. […] Tada tiesiog labai skubi, viskas kyla, o sykiu – ir stresas. Tada supratau, kad reikia atsipalaiduoti.

– Žodžiu, Jūsų paslaptis yra ramybė ir atsipalaidavimas?

– Manau, kad taip. Greičiausiai ši paslaptis yra apskritai visų žmonių, kurie dirba su balsu. Po to jau tu pradedi justi tą balsą, gali su juo žaisti, gali jį padaryti vienokį, kitokį, gali atrasti niuansų, gali perteikti spalvas, bet tai jau atsiranda su ta patirtimi.

Iš pradžių, suprantama, esi kaip kosmose, nesupranti, kas aplinkui vyksta, tau tiesiog pumpuoja adrenaliną ir tu kalbi. O paskui su laiku jau pradedi atrasti tą balsą, jį prisijaukini.

– Jūsų darbas kupinas streso: būnate tiesioginiame eteryje, pristatote svarbiausias dienos naujienas. Jei sakote, kad reikia būti atsipalaidavus, pajausti ramybę, tai kaip kovojate su stresu?

– Turbūt man labai man pagelbėjo tai, kad esu baigęs filosofijos studijas. Bet vėl į tai reikėtų žiūrėti labai giliai. Reikėtų apskritai žiūrėti į žmogaus pasaulėžiūrą, į tai, kaip jis supranta pasaulį, kaip jis jį mato, ką jaučia. Ar pasaulis visą laiką puola mane ir aš turiu gintis, ar pasaulis yra graži vieta, kurią norėčiau padaryti dar gražesnę? Tai priklauso nuo žmogaus. Tai – labai subjektyvūs dalykai. Kiekvienam turbūt yra skirtingai.

Jei jaudiniesi, mano nuomone, tai neprisideda prie bendro produkto. Žiūrovui tai visiškai neturėtų rūpėti. Jam neįdomu, kad tu jaudiniesi. Jam svarbu sužinoti naujienas, išgirsti filmo tekstą ar dar kažką. Tu nesi tas, kuris yra labai svarbus, kad dėl tavęs kažkas rūpintųsi. Jei nori, kad tavo darbas būtų gerai atliktas, tiesiog turi susiimti.

Kalbant apie televizijos tiesioginį eterį, pirmos tiesioginio eterio pamokos iš tikrųjų buvo dar 1999 m. Po pirmų bandymų supratau, kad tiesioginis eteris tuo ir yra žavingas, kad, jei kažką pasakei, jau nebesigražinsi. Negali pasakyti – stop, mes čia dabar iškirpsime, gal atsuksime atgal, pasakysime iš naujo. To nėra. Tai yra tiesioginis eteris. Jau ką pasakei, tas išskrido. Tu tiesiog turi su tuo gyventi.

Žinoma, gal po truputi pradedi daugiau save kontroliuoti, galvoti, ką sakai. Bet iš esmės tai yra toks akimirksnio dalykas. Kam tada jaudintis? Tu jau nieko nepakeisi. Jei tą jau pasakei, tai tada ir sukis, tęsk temą, pasakyk – gal čia ir be reikalo pasakiau ar pan. Supranti, kad yra ta akimirka ir tu joje gyveni. Kai tą supranti, nusiramini.

Žinoma, nereikia pliurpti nesąmonių. Bet faktas, kad, jei kažkas ne taip išėjo, tai tikrai nėra tragedija. Nereikia dėl to labai jaudintis ir kentėti, nes žiūrovui ar klausytojui neįdomu, kas verda tavo širdyje. Jam svarbu išgirsti, jam svarbu, kad suteiktum gerą nuotaiką, grotum gerą muziką, galbūt – suteiktum informaciją. […]

– Viename interviu sakėte, kad jaudinatės tik iki tiesioginio eterio.

– Taip, apie tai ir kalbėjau. Didžiausia baimė, didžiausias jaudulys yra to, kas dar neįvyko, ko dar nežinai, kas dar neatėjo. Kai tai ateina, kaip ir viskas.

Jei esi pasiruošęs tiesioginiam eteriui, tikrai nėra dėl ko jaudintis. Žinoma, būna streso. Būna tiesioginiai pokalbiai, kai kalbiesi su žmogumi ir nežinai, ką jis atsakys. Mums dabar kalbėtis nėra taip labai sudėtinga, nes kalbamės draugiškai, apie dalykus, kurie tiesiog mums ateina į galvą, bet žinių laidose taip nėra.

Žinių laidose turi užduoti klausimus, kurie yra svarbūs. Ir svarbūs ne tau, o svarbūs visuomenei – žiūrovas nori sužinoti. Na, tai – šiek tiek universalesni dalykai, todėl žinių formato pokalbis – sudėtingesnis. Tai visada jaudina, nes nežinai, ką žmogus atsakys, kaip jis sureaguos, kaip pasisuks pokalbis. Tai sukelia truputėlį nerimo. Bet visa kita – tiesiog dirbi.

– Jūsų šnekamoji kalba – be galo švari, taisyklinga. Kaip tai veikia?

– Kaip žmonės nešasi darbą į namus, taip ir aš nešuosi darbą į namus. Galima taip pasakyti. Tai – kažkuria prasme yra įprotis, kažkuria prasme – pareiga, nes vis tiek esu kažkiek žinomas žmogus, taigi žiūrovai ir klausytojai įsivaizduoja, kad visada turėčiau kalbėti labai taisyklingai.

Taip, žinoma, nėra. Manau, namie visi sau leidžiame kalbėti taip, kaip mums patogu, kaip išmokome vaikystės. Darome daugybę įvairiausių klaidų. Netgi man kažkas yra sakęs, kad garsusis Aldonas Pupkis savo mamai sakydavo ne „troleibùsas“, o „troleĩbusas“ tiesiog tam, kad ji ramiau gyventų, kad jai nebūtų tokio didelio streso, jei visą gyvenimą taip sakyti pripratusi. Žmonės – įpročio vergai. […]

Žinoma, nekalbu visiškai taisyklingai, nes tuomet jau reikėtų nuolat save kontroliuoti. O nuolat kontroliuoti – negali, tiesiog negali.

– Spėju, kad Jūsų kalba visą laiką nebuvo tokia taisyklinga.

– Taip. Iš tikrųjų turiu padėkoti savo darbui, kuris mane kažkuria prasme privertė taip kalbėti. Negaliu sakyti, kad tai buvo smurtas. Aš ir pats buvau motyvuotas tobulėti.

Prisimenu savo pirmuosius darbus, kai režisierius sustabdo ir sako – ne, tai reikia taip kirčiuoti. Aš suprantu – jei net garso režisierius žino, kaip reikia kirčiuoti, tai kodėl aš nežinau? Tada atsiverti žodyną ir matai, kad taip – iš tikrųjų. Atsverti dar ir antrą, ir trečią, ir ketvirtą kartą… Tai mane kažkaip motyvavo. Jei jau dirbi savo darbą, turi jį dirbti gerai, turi domėtis, gilintis, o mano darbas ir buvo kalba.

Gaila, žinoma, kad tai labai dažnai keičiasi, nes aš manau, kad kalbininkai neturėtų, ką veikti, jei jie nuolat kažko nekeistų. Bet būna sudėtinga, kai mokaisi visą gyvenimą sakyti taisyklingai ir po to paaiškėja, kad jie nusprendė – kadangi dauguma žmonių sako „vaišìnti“, tai mes sakysime ne „váišinti“, o „vaišìnti“. Ir tenka vėl viską keisti. […]

– Ar dažnai prie Jūsų prisikabina Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK)?

– Anksčiau dažniau prisikabindavo. Pastaruoju metu kažkaip nieko negirdėjau. Nežinau, gal tai nereiškia, kad jie neprisikabina, gal ta informacija iki manęs nepriėjo. Bet aš niekada to nevadinau „prisikabinimu“, nes kiekviena kritika, kiekvienas patarimas, pataisymas vieną žmogų gali užgauti ir įžeisti, o kitą žmogų gali paskatinti pasidomėti ir tobulėti. Tai priskiriu save prie antrųjų. […]

– Kada Jūs aiškiai supratote, kad Jūsų gyvenimas, profesija bus Jūsų balsas?

– Labai sunku pasakyti. Jau dirbau ir garsintoju, ir „M-1 Plius“, tai kažkada tuomet atsirado tas supratimas, kad šioje srityje galiu kažką nuveikti. O, kai gali kažką nuveikti, tai ir tampa tavo gyvenimo keliu. […] Juk aš nieko daugiau nemoku – tik kalbėti. Tai ir kalbu.

– O ką sau maloniausio esate įgarsinęs?

– Šiaip esu jautrus žmogus. Man patinka geri filmai. […] Esu garsinęs Paulo Haggiso režisuotą filmą „Avarija“ (angl. „Crash“). Kai garsinau, buvo vieta, kur verkiau. Garsinu, bet verkiu. Aš negalėjau garsinti, nes balsas dreba ir t. t. Kokias 10–15 minučių negalėjau dirbti. […]

– Kokie yra svarbiausi įgarsinimo niuansai?

– Galbūt kiti garsintojai galvoja kitaip, bet, mano nuomone, svarbiausias mano, kaip garsintojo, tikslas, – kad žiūrovas negirdėtų mano balso. Gali skambėti keistai, bet esmė gi kokia – kad aš netrukdyčiau žiūrovui žiūrėti filmo.

Tai nėra radijo teatras, tai nėra mano, kaip skaitovo, konkursas, kur turėčiau parodyti visus savo sugebėjimus. Jei žiūrovas pasižiūri filmą ir, tik pabaigoje išgirdęs, kad filmą garsino M. Žiedas, sako – o, čia jis garsino, tai yra didžiausias įvertinimas man. Vadinasi, aš netrukdžiau žiūrovui žiūrėti filmo.

Būna kartais tokių variantų, kad truputėlį pervaidinama ir bandoma padaryti daugiau, nei pats filmas parodo. Žiūrovui nereikia papildomo kalbos vinguriavimo ar sustiprintų emocijų. Žiūrovas, žiūrėdamas filmą, emocijos „įsideda“ tiek, kiek jam reikia. […]

– Įdomu, o ko nesutiktumėte įgarsinti?

– Prieš daug metų nusistačiau, kad negarsinu politinės reklamos. Dabar apskritai negarsinu reklamos, nes, kaip „Panoramos“ vedėjas, žinių vedėjas, turiu būti objektyvus, nešališkas, neįsipareigojęs kažkokioms komercinėms struktūroms. Tai yra suprantama.

Tiesiog nenoriu savęs sieti su kažkokia politine jėga ar parama jai, nes žmonės žiūri labai paprastai – jie tave asocijuoja su tuo, kas įgarsinama, nesvarbu, kad tai įgarsinai tik todėl, kad toks tavo darbas.

Nėra pagrįstų įrodymų, kad įjungtas telefonas skrydžio metu gali paveikti lėktuvą, sako pilotas Donatas Latvėnas. Jo teigimu, taip pat nereikėtų tikėti viskuo, ką rodo filmai, – jei keleivis elgsis nedrausmingai, jo tramdyti tikrai nebus iškviestas pilotas.

– Kokių pagrindinių savybių reikia pilotui?

– Kažkokių specifinių savybių neišskirčiau. Turbūt reikia šaltų nervų, kad galėtum pilotuoti, nes reikia priimti gerus sprendimus kritinėse situacijose.

– Kokia yra mokymosi eiga?

– Yra du įmanomi keliai...

– Nusipirkti lėktuvą?

– (Juokiasi.) Galima nusipirkti lėktuvą ir pradėti mokytis skraidyti. Reikia išeiti kursus, išmokti teoriją, gauti piloto mėgėjo licenciją. Paskui, jei pilotas nori tapti profesionalu, jis turi papildomai mokytis, skraidyti dar daugiau valandų. Tada jis gali gauti komercinės aviacijos piloto licenciją, kuri atveria kelią į didelio lėktuvo kabiną.

– Kiek laiko užtrunka šis procesas, kol atsiduriama ten, kur Jūs esate dabar?

– Man labai pasisekė. Aš turėjau galimybę studijuoti Lietuvoje ir užtrukau maždaug penkerius metus. Investuojant savo pinigus, visa tai būtų galima pasiekti per dvejus metus. Tačiau investicijos yra labai didelės.

– Ar jos apsimoka?

– Neslėpkime – pilotų atlyginimas neblogas. Tai turbūt visi žino.

– Jūsų profesinių sąjungų streikų dažniausiai nematyti.

– Taip, pilotai nestreikuoja. Ta investicija, jei piloto karjera sėkminga, atsiperka.

– Esate ir skraidymo instruktorius. Ar mokymasis skraidyti primena mokymąsi vairuoti? Pavyzdžiui, ar vairuojama su dviem vairais, iš kurių vienas skirtas instruktoriui, kitas – mokiniui?

– Iš tikrųjų praktiškai visi lėktuvai turi dvigubą valdymą, išskyrus pilotažinius, karinius lėktuvus, pavyzdžiui, naikintuvus. Visi kiti lėktuvai turi sudvejintą valdymą, taigi vienas vairas skirtas instruktoriui.

– Tad, jei matote, kad kolega daro kažką ne taip, galite pataisyti?

– Žinoma. Kai žmogus pradeda skraidyti, pasitaiko klaidų, kurias mes parodome, pataisome.

– Ar Jūsų skrydžiai ilgi? Ar pasitaiko, pavyzdžiui, dešimties valandų trukmės skrydžių?

– Pats lėktuvas skrenda iki septynių valandų, todėl ir skrydžiai trunka ne ilgiau kaip septynias valandas.

– Ar yra taisyklių, kaip turi būti paskirstytas dviejų pilotų krūvis?

– Taip, aviacija turbūt yra vienintelė sritis, kurioje viskas parašyta: kaip pilotas turi elgtis, ką daryti, kokį mygtuką paspausti. Skrendant reisiniais lėktuvais, dažniausiai visada skrendama ir pirmyn, ir atgal. Todėl visada būna taip, kad vienas pilotas skrenda į vieną pusę, kitas – atgal.

– Septynios valandos – ne tiek ir mažai.

– Tai – tik į vieną pusę. Dar atgal reikia skristi septynias valandas.

– Ar tarp tų dviejų skrydžių vis tiek turi būti kokia nors pertrauka?

– Turime taisykles, kurių laikomės. Už taisyklių nepaisymą aviacijoje netenkama licencijos ir pilotai baigia karjerą. Visi žmonės yra gana protingi ir laikosi taisyklių. Kam rizikuoti savo karjera dėl kažkokio menkniekio? Turbūt girdėjote apie girtus pilotus [rugpjūčio mėnesį „Air Baltic“ pilotas ir kiti trys įgulos nariai buvo nušalinti nuo skrydžio dėl girtumo – LRT.lt]. Kam rizikuoti savo karjera dėl alaus bokalo ar viskio taurės? Tai labai kvaila.

– Ar pilotas yra reta profesija?

– Tai priklauso nuo šalies. JAV turbūt kas trečias žmogus turi piloto licenciją ir savo lėktuvą. Lietuvoje pilotų nėra labai daug. Nepasakysiu tikslaus profesionalų skaičiaus, bet jų yra apie 200. Mėgėjų yra gana nemažai – apie tūkstantį.

– Kaip apskritai vertinate Lietuvos aviaciją?

– Kaip žinote iš istorijos, turime gilias aviacijos tradicijas. Tai rodo ir Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis. Taip pat – Antanas Gustaitis, Kazimieras Simonavičius, kuris knygą apie raketas parašė prieš šimtus metų.

– Tai lietuviai turi būti ore?

– Taip, lietuviai turi būti ore. Tai – tradicijos. Pasižiūrėkite, kiek Lietuvoje yra aviacijos klubų. Tai labai gražu.

– Kaip pilotams sudaromi skrydžių maršrutai?

– Yra atskiras skyrius. Jo darbuotojai atsižvelgia į oro sąlygas, oro trasas. Žinoma, visada stengiamasi skristi trumpiausiu maršrutu, kad būtų sutaupyta kuro, bet visada atsižvelgiama ir į vėją, nes, net ir skrendant ilgesniu maršrutu, vėjas gali pagerinti skrydį.

– Ar kreipiamas dėmesys į geopolitinę situaciją?

– Žinome situaciją Ukrainoje ir jos rytinę dalį, virš kurios skrydžiai dabar visai nevyksta dėl šių negražių įvykių.

– Kaip pilotų bendruomenę paveikia tokie įvykiai, kaip numuštas Malaizijos lėktuvas arba kitos aviakatastrofos, kurių, deja, įvyksta?

– Visada tokie įvykiai, kurie vyksta kažkur šalia, pavyzdžiui, Europoje, netoli Lietuvos, yra plačiai nušviečiami. Visiems būna baisu ir visi nori žinoti, kodėl tai įvyko. Žinote istoriją su „Germanwings“ lėktuvu, kuris atsitrenkė į kalną dėl piloto kaltės. [Pavasarį „Germanwings“ lėktuvas atsitrenkė į uolą Prancūzijoje. Buvo nustatyta, kad tai įvyko dėl antrojo piloto Andreaso Lubitzo kaltės, kuris avariją sukėlė sąmoningai – LRT.lt.] Mes maždaug po valandos jau pradėjome svarstyti, kas galėjo atsitikti. Beveik iš karto atspėjome priežastį.

– Kiek žinau, po šio įvykio buvo pakeistos taisyklės, kaip pilotai turi elgtis kabinoje. Kaip tai pasikeitė?

– Tiesiog buvo išleista taisyklė, kad kabinoje viso skrydžio metu privalo būti du žmonės. Jei vienas žmogus išeina į tualetą, jį turi kažkas pakeisti, pavyzdžiui, trečias pilotas, jei toks tuo metu yra lėktuve, arba skrydžio palydovas ar palydovė. Kitos kompanijos šios taisyklės laikėsi seniai. Jos tai daro 20 ar 30 metų.

– Kaip manote, dėl kokių priežasčių dažniausiai įvyksta lėktuvų avarijos? Ar tai – pilotų klaidos, ar techniniai gedimai?

– Turiu pasakyti labai negražų faktą – statistiškai 75 proc. visų įvykių nutinka dėl pilotų klaidos [...] – blogai priimtų sprendimų. Pavyzdžiui, yra blogas oras, o pilotas vis tiek nusprendžia tūpti. Jei virš oro uosto siaučia audra (gūsingas vėjas, lyja) ir bandoma tūpti, tai labai dažnai baigiasi už arba šalia tako.

– Labai keista, bet kartais būna taip, kad lėktuvas su kuo nors susiduria jau nusileidęs ir vis tiek žūsta žmonės.

– Matote, lėktuvas apskritai yra trapus daiktas. Jis negali būti kietas, nes bus labai sunkus. Visi smūgiai baigiasi lėktuvo sugadinimu.

– Filmuose vaizduojama, kad, jei su nedrausmingu keleiviu nepajėgia susitvarkyti stiuardesės, kviečiamas pilotas. Ar realybėje tai įmanoma?

– Iš tikrųjų pilotai neišeina iš kabinos. Jei keleivis yra nedrausmingas, pilotas jokiu būdu neišeis, nes galbūt tai suplanuota specialiai – norima išvesti pilotą iš kabinos ir paskui užgrobti lėktuvą.

– Kaip manote, ar didžiąja dalimi oro linijų įmanoma pasikliauti? Ar vis dėlto yra tokių, dėl kurių Jūs, kaip pilotas profesionalas, sakytumėte – jei yra galimybė rinktis kitas oro linijas, rinkitės kitas.

– Nerekomenduočiau skristi su Afrikos avialinijomis, nes neaišku, kuo tai gali baigtis. Europoje turime labai griežtas taisykles, visos aviakompanijos kontroliuojamos. Drąsiai galima skristi su bet kuriomis oro linijomis.

– Kaip yra dėl elektroninių prietaisų? Ar juos iš tiesų reikia išsijungti, ar tai tėra mitas?

– Lėktuvas yra sudėtingas įrenginys. Jame yra daug kompiuterių ir įvairios elektronikos. Galbūt matėte laidą „Mitų griovėjai“, kurioje jie darė eksperimentą su telefonais ir nustatė, kad telefonai neturi jokios įtakos. Konkrečių faktų, kad įjungti telefonai darytų įtaką lėktuvui, šiuo metu nėra nustatyta, tačiau, jei skrisite tris valandas ir laikysite telefoną įjungtą, nusileidę šiltuose kraštuose nebegalėsite tuo telefonu paskambinti mamai ar merginai, nes jis bus išsikrovęs (juokiasi).

– Ką pasakytumėte žmogui, kuris bijo skraidyti?

– Nebijokite, nes lėktuvas yra saugiausia susisiekimo priemonė.

– Ar nusileidus žmonės Jums vis dar ploja?

– Kartais ploja, bet mes dažniausiai to negirdime.

– Ką apskritai manote apie plojimą?

– Žmonės turbūt džiaugiasi. Tegul ploja.

Tik apie 30 proc. visų skambučių yra tokie, dėl kurių iš tiesų siunčiame pagalbą, LRT OPUS sako Bendrojo pagalbos centro (BPC) Vilniaus skyriaus pamainos vadovas Dainius Vedrickas. Jo tvirtinimu, neretai žmonėms užtenka patarimo, kaip elgtis ar kur kreiptis, o kartais tereikia juos išklausyti, nes žmonės paskambina, kad išsakytų savo nuomonę.

– BPC jungia visas įstaigas: policiją, gaisrinę, greitąją pagalbą. Ar teisingai apibūdinau?

– Iš tiesų labai teisingai apibūdinote – BPC jungia visas šias pagalbos tarnybas (priešgaisrinę tarnybą, policiją ir medikus), bet taip pat mes dirbame su kitomis žinybomis. Turiu omenyje, kad, gavę informacijos, jei matome poreikį ar būtinybę, perduodame informaciją tai tarnybai, kuri galėtų reaguoti į pagalbos prašymą. Tai gali būti aplinkosauga, gyvūnų globėjų asociacijos, LESTO, avarinės tarnybos ir visos kitos žinybos. Tai priklauso nuo situacijos.

– Kodėl geriau skambinti BPC negu, pavyzdžiui, policijai?

– Numeris 112 yra nesudėtingas. Kai žmogus skambina į mūsų pagalbos centrą, jis iš tiesų patekęs į tam tikrą nestandartinę situaciją ir nemato sprendimo arba negali fiziškai išspręsti problemos. Dėl to jis kreipiasi į tarnybą, kuri gali jam padėti. Šiuo atveju tai esame mes.

Jei paskambinęs žmogus yra sutrikęs, pagal turimus klausimynus bandome išgauti mums reikalingą informaciją, kad galėtume tinkamai sureaguoti. Jei tam žmogui užtenka nurodymo, paaiškinimo arba patarimo, tai darome mes. Bet, jei kažkokia pagalbos tarnyba reikalinga įvykio vietoje, nes kitaip problema nebus išspręsta, surinktą informaciją atiduodame būtent tai tarnybai, kuri turi reaguoti.

Norėčiau pridurti, kad daug įvykių, kurie nutinka, yra kompleksiniai. Vienam žmogui, jeigu jis yra įvykio dalyvis ir yra sutrikęs, prisiminti kelių žinybų trumpuosius telefono numerius tikrai sudėtinga. Dėl to  mes surenkame visą reikalingą informaciją ir žmogui belieka sulaukti pagalbos. Tą informaciją išskaidome, kiek reikia, ir kiekvienai tarnybai parengiame po pranešimą.

– Kalbate apie Jums reikalingą informaciją. Kokią informaciją turi pateikti Jums skambinantis žmogus?

– Į šį klausimą atsakysiu trumpai, kad žmonės galėtų įsiminti. Klausimai yra trys: kas, kur ir kada. Atsakymas į klausimą „kas?“ turėtų būti paaiškinimas, kas nutiko, kad mes žinotume, kurią pagalbos tarnybą informuoti. Antras dalykas – įvykio vietos adresas. Tai būtina žinoti, kad galėtume nusiųsti pagalbos tarnybą būtent į tą vietą, kur ji reikalinga.

Kada – ne mažiau svarbus klausimas, kad galėtume nedelsiant ir kuo skubiau sureaguoti. Pavyzdžiui, jei kalbame apie policijos kompetencijai priskirtus įvykius (vyksta koks nors nusikaltimas ar administracinės teisės pažeidimas), tada galime nedelsiant sujungti skambinantį žmogų su operatyvaus valdymo skyriumi, kad jie galėtų nedelsiant išsiųsti patrulius.

– Minėjote, kad sulaukiate ne tik pagalbos skambučių, bet ir melagingų, netikslingų skambučių. Dėl kokių priežasčių skambina žmonės?

– Iš tiesų sulaukiame labai daug skambučių. Iš jų tokių, į kuriuos realiai reaguojama, siunčiamos pagalbos tarnybos, yra tik iki 30 proc. Visus kitus skambučius pavadinčiau netiksliniais. Tai skambučiai norint gauti informacijos, pakalbinti BPC darbuotoją, išsakyti savo nuomonę (žmonės yra linkę dėl rezonansinių įvykių išsakyti savo nuomonę ir paskambina tai padaryti).

Žmonės, skambinantys dėl savo poreikių, kurių negalime pavadinti pagalbos prašymu, užima liniją. Tokių skambučių tikrai daug. Kai tokie žmonės užpildo visą srautą, kiti žmonės, kurie yra patekę į nelaimę, negali prisiskambinti.

Po rezonansinių įvykių skambučių padaugėja. Turbūt tai natūrali visuomenės reakcija, nes ji neturi visos informacijos, visų detalių apie įvykį, jo eigą, kaip buvo reaguojama, kas buvo padaryta. Daug žmonių skambina, kad išsakytų nuomonę, savaip įvertintų, užduotų klausimų.

– Ką darote, kai suprantate, kad žmogus skambina ne dėl nelaimės?

– Jei paskambinęs žmogus bando išsakyti savo nuomonę, kartais to ir pakanka. Žmogus turi kažkokią emociją, ją išlieja ir padeda ragelį. Jei žmogus tikisi atsakymo ir jo kreipimesi akivaizdus galimas tęstinumas (jeigu atsakysi į vieną klausimą, jis užduos kitą), tai gali tapti savotiška klausimų viktorina, kuri niekada nesibaigs.

Stengiamės, jei tai nėra tiesiogiai susiję su mūsų darbu, o jis, kaip minėjau, – teikti skubią, neatidėliotiną pagalbą, mes klausiame paprasto klausimo – kokia skubi pagalba jums šiuo metu reikalinga. Jei žmogus kartojasi, sako tą patį, tiesiog primename – šis numeris skirtas skubiai išsikviesti pagalbą, o, kadangi jums pagalba šiuo metu nereikalinga, aš esu priverstas padėti ragelį, baigti pokalbį.

– Ar už tyčinius skambučius, kai bandoma pajuokauti, sąmoningai trukdyti, nuolat skambinėjama į BPC, yra numatyta kokia nors atsakomybė?

– Taip, be abejo, yra atsakomybė. Ji dvejopa – administracinė ir baudžiamoji. Tai priklauso nuo skambinančiojo tikslo. Vienas atvejis – žmogus skambina pagalbos telefono numeriu, kai pagalbos jam nereikia. Už tai numatyta administracinė atsakomybė. Ji taip pat taikoma už BPC pareigūno įžeidinėjimą.

Kitas atvejis – iškviečiamos pagalbos tarnybos, nors pagalbos poreikio nebuvo. Tai yra melagingi skambučiai. Už tai numatyta baudžiamoji atsakomybė. Ji taip pat numatyta, kai pranešama apie melagingą pavojų visuomenei, pavyzdžiui, didelio masto nelaimę, kai tenka evakuoti žmones ar pan.

Kai žmogus skambina numeriu 112 ir yra minimas bent vienas iš tų atvejų, mes žmogui primename apie taikomą atsakomybę. Žmogus nėra iš karto baudžiamas. Tikrai ne. Gal jis nežinojo, gal jam nepasisekė diena ir jis kupinas negatyvių emocijų: jis paskambino, išsiliejo, mes įspėjome, ir viskas tuo pasibaigia. Bet yra žmonių, kurie tendencingai, periodiškai skambinėja, kuria istorijas ir sąmoningai trikdo mūsų darbą.

Kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį: žmogus neprisiskambina vienu metu, tai padaro vėliau, bet praeina laiko tarpas, kuris yra labai svarbus. Jis gali nulemti didesnes ir skaudesnes pasekmes. Tada atsiranda reakcija – BPC ilgai nekelia ragelio, neatsako. Visuomenėje vieni žmonės savo neatsakingumu trukdo kitiems žmonėms išsikviesti pagalbą.

– O kaip Jūs perduodate informaciją? Pavyzdžiui, skambina žmogus ir sako – mane užpuolė. Kaip Jūs apie tai pranešite policijai?

– Jei žmogus gali kalbėti ir asmuo ar asmenys, užpuolę pranešėją, šalinasi, bet jis juos dar mato, mūsų reagavimas – sužinoti adresą, kur tai nutiko, ir greitai sujungti su operatyvaus valdymo skyriumi policijoje. Tai daroma tam, kad policijos pareigūnai, nors ir neturėdami visos informacijos, jau galėtų išsiųsti patrulį. Paskui bendraujama su žmogumi, priimama informacija, kuri perduodama policijai. Tada ir vyksta tas operatyvusis darbas. Jei nusikaltimas įvyko ką tik arba dar vyksta pokalbio metu, galime kuo greičiau sureaguoti jungdami su kita žinyba, kuri valdo pajėgas.

– Kartais galite būti ne tarpininkais, o sujungti tiesiogiai, kad žmogus kalbėtųsi, pavyzdžiui, su policija?

– Taip, bet mūsų esminis darbas – atsijoti, ar tai yra, ar nėra pagalbos prašymas, ar tai yra tikslinis, ar netikslinis skambutis. Daugeliu atveju žmonėms užtenka BPC operatoriaus patarimo, kaip toje situacijoje pasielgti, kur kreiptis, kartais pakanka paaiškinimo ar nurodymo. Kitų žinybų neįtraukiame. Išeina taip, kad didžiąją dalį darbo priimame ir apdorojame mes patys. Žinybos sužino tik apie tuos įvykius, į kuriuos privalu reaguoti.

Tirdami bylas, privatūs detektyvai pasitelkia ne tik įvairius šiuolaikinius „stebuklus“, tokius, kaip narkotines medžiagas ant daiktų aptinkantys testai, bet ir kūrybiškumą, kuris šiame darbe – būtinas. Tuo įsitikinęs privatus detektyvas Olegas Rimanas. Pasak jo, ieškant informacijos, jam yra tekę apsimesti mergina, o jo kolegei – net raustis po šiukšlyną.

„Viena mano kolegė Australijos detektyvė (tarp kitko, lietuvė) mane nustebino. Ji sako – man reikia šiandien atlikti tyrimą, bet prie privataus namo, tai apsirengsiu darbiniais drabužiais ir konteineryje ieškosiu knygos ar kažko kito, suplėšyto į gabaliukus. […] Tokio tyrimo, kad reikėtų raustis po šiukšles, man dar neteko atlikti. Bet iš esmės, jei būtų būtinybė, jei reikėtų, kodėl gi ne?“ – svarsto O. Rimanas.

Apie detektyvo darbo ypatumus jį kalbina LRT OPUS laidų vedėjas Richardas Jonaitis ir LRT.lt portalo žurnalistė Goda Raibytė.

R. Jonaitis: Buvimas detektyvu ir darbas kriminalinėje policijoje – ar šie du dalykai susiję?

O. Rimanas: Be abejo, jie susiję tiesiogiai, nes, mano manymu, žmogus be panašaus darbo patirties negalėtų teikti privataus detektyvo paslaugų. […]

R. Jonaitis: Kaip persipina šios dvi profesijos?

O. Rimanas: Jei teisėsauga atlieka tyrimus valstybės vardu, tai privatūs detektyvai dažniausiai atlieka privačius tyrimus kliento užsakymu. Bet tie tyrimai yra labai panašūs, kartais – tokie pat, o kartais – net platesni, nes teisėsauga ne visose srityse klientui gali padėti. [...]

Tai yra toks darbas, kur tikrai reikia turėti patirties teisėsaugos srityje, reikia turėti teisinį išsilavinimą ir, žinoma, gyvenimo patirties. Reikia turėti to kūrybiškumo, kurio turėtų turėti kriminalinės policijos pareigūnai. Ne visa policija, bet kriminalinė policija turėtų turėti panašių tarnybų, kur tiriami sunkūs nusikaltimai, kur vykdoma dingusių be žinios žmonių paieška ir t. t. Taigi tie darbai yra panašūs, bet, žinoma, ir skirtumų yra labai daug.

R. Jonaitis: Tai Jūs, detektyvai, esate kaip džiazo muzikantai, lyginant su kriminalinės policijos atstovais, kurie yra kaip akademinio roko atstovai. Jūs daugiau džiazuojantys, daugiau improvizuojantys, turite daugiau laisvių ir greitų sprendimų?

O. Rimanas: Galime diskutuoti iki ryto, nes mūsų sprendimai, iki sausio mėnesio nesant įstatymui, reglamentuojančiam šią veiklą, galėjo būti pasverti tik vadovaujantis kitais įstatymais, kitomis teisės normomis, nes reikėjo pačiam spręsti, [kaip elgtis] kad nepažeistum įstatymo. O teisėsaugos pareigūnai, be abejo, visada turėjo ir turės įstatymus, nuostatus ir t. t. Tad jų veikla yra aiškesnė.

G. Raibytė: Paminėjote detektyvų veiklą reglamentuojantį įstatymą, kuris buvo priimtas tik šių metų balandį. Tai kaip detektyvai dirbo iki tol?

O. Rimanas: Šis įstatymas gal ir nepalengvins [mūsų darbo], kai kur – jį pasunkins, o kai kur įneš ir teisinio absurdo, kurį, deja, reikės tvarkyti po sausio mėnesio. [...]

Lietuvoje yra pakankamai įstatymų, kurių normų žinojimas detektyvams leido dirbti. Tai yra Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, Visuomenės informavimo įstatymas. Ten yra normos, skirtos ir kiekvienam asmeniui, [nurodoma] ką jis gali daryti, rinkdamas informaciją. Tai yra pagrindinis mūsų šalies dokumentas – Konstitucija. Pavartykite – labai trumpa knyga, bet ten labai daug aprašyta, ką [žmogus] gali ir ko negali.

G. Raibytė: Iš tiesų tai – labai įdomu. Bet ar tai nereiškia, kad beveik bet kuris žmogus galėjo tapti detektyvu?

O. Rimanas: Pasivadinti gali bet kas – ir profesoriumi, ir detektyvu, bet ar […] žmonės pas jį eis, ar jis turės galimybę jiems padėti, tai jau yra kitas klausimas.

Nors realiai – taip, kiekvienas galėjo [tapti detektyvu], bet iš tikrųjų jų buvo ne tiek ir daug – tų tikrųjų, kurie teikė paslaugas, kurie yra žinomi, kuriuos surasi, tarkime, pasinaudojęs paieškos sistema „Google“. Kai kurie detektyvai buvo be adreso, kur juos surasti, [nurodytas] tik telefonas ir vienkartinė išankstinio mokėjimo kortelė. Tai tokie ir detektyvai... Aš pats su jais nebendrauju ir [kitiems] nepatarčiau bendrauti.

R. Jonaitis: Kokius filmus Jūs žiūrite? Ar žiūrite kriminalinius filmus ir visą laiką kankinatės, bandote išspręsti tam tikras užduotis?

O. Rimanas: Uždavėte įdomų klausimą. Kadangi detektyvas turi būti kūrybiškas žmogus, kaip ir kriminalinės policijos pareigūnas, be to neįsivaizduoju nei buvusio savo darbo, nei dabartinio.

Ta kūryba […] yra susijusi su iliuzija, su magija. Esu vienas iš Lietuvos iliuzionistų klubo narių. Kai ten žiūrovai užduoda klausimą, kokios triukų paslaptys, aš atsakau – atsipalaiduokite, pailsėkite, nereikia galvoti apie triuko paslaptį.

Taigi, ir žiūrint filmus, yra reta galimybė atsipalaiduoti ir tiesiog žiūrėti, įsitraukti į tai. Ne tu ten viską organizuoji, o kažkas kitas už tave, tu tik žiūri. O gal kartais ir iš filmų patirties gali pasisemti.

G. Raibytė: Norėčiau paklausti apie žmogaus teisę į privatų gyvenimą. Kaip detektyvai laviruoja šiuo klausimu? Kaip nepažeidžiate privataus žmogaus gyvenimo?

O. Rimanas: Jie laviruoja taip, kaip laviruos ir po įstatymo priėmimo. Deja, įstatymas neišsprendžia šios problemos. Profesiją mes lyg ir įteisiname. Iki tol, kaip kai kurie oponentai sako, tokios profesijos nebuvo, nors Statistikos departamente pagal veiklų klasifikatorių ji iš esmės buvo. Ir visame pasaulyje ji buvo. O, jei prisiminsime Allaną J. Pinkertoną arba kitus pasaulinio masto privačius detektyvus, tai šiai veiklai jau – du šimtai metų.

Šiuo atveju blogybė yra, kad turi laviruoti. Jei įstatymas atsirado, turi jau ne laviruoti, o tiksliai žinoti, kaip veikti, teisėtai suteikti klientui paslaugas, nepažeisti įstatymų. […] Proporcingumas tarp privataus detektyvo galimybių, jo teisių, pareigų ir draudimų yra neišspręstas.

O anksčiau taip ir buvo – pats detektyvas turėjo nuspręsti, kad tų ribų neperžengtų. Klasikinis pavyzdys – kai šneka apie privačius detektyvus, visi įsivaizduoja, kad jie tik neištikimybę ir tiria, kitų tyrimų neatlieka. Tai – klaidinga nuomonė.

R. Jonaitis: O koks tokių tyrimų procentas?

O. Rimanas: Pas mus svetainėje yra nurodyta apie 15 paslaugų, tai ši – tik viena iš jų. O tokių užsakymų – gal trečdalis. Tai palyginus yra nemažai.

R. Jonaitis: O kas daugiau užsakinėja tokias paslaugas – vyrai ar moterys?

O. Rimanas: Nėra skirtumo. Tai priklauso nuo žmogaus, o jis moteris ar vyras – nėra skirtumo. Būna ir taip, ir taip. Taigi Civilinis kodeksas tai leidžia. Net ne leidžia, o žmogus privalo surinkti įrodymus civilinei bylai […]. Tarp jų – ir įrodymus dėl neištikimybės, nes skyrybos galimos ne tik dėl smurto, o, tarkime, ir dėl neištikimybės.

G. Raibytė: Ir to nėra tik tuo atveju, kai yra pasirašoma priešvedybinė sutartis?

O. Rimanas: Jokiu būdu ne. Taigi sutuoktiniai vienas kitą privalo gerbti, tai – buvusio Šeimos kodekso principai. Dabar gi viskas – Civiliniame kodekse: gerbti, tausoti bendrą turtą, prižiūrėti vaikus ir t. t. Ir, kai viena iš šalių to nedaro, atsiranda bendrų teisių pažeidimas. Tada žmonės gali priimti sprendimą nutraukti santuoką. Santuokos nutraukimo pagrindai išdėstyti šiame kodekse. Vienas iš tų pagrindų yra santuokos nutraukimas dėl neištikimybės. Bet kaip tai įrodyti? Teismui reikia pateikti įrodymus, kad tavo antra pusė – neištikima.

Tu pats turi tai padaryti. Policija tau nepadės, advokatai nepadės, antstoliai taip pat tiesiogiai nepadės […]. Na, žmonės kartais kreipiasi į advokatus, jie gali surašyti dokumentus, ieškinius. Bet pačių įrodymų surinkti jie negali. Tada jie suranda privačius detektyvus ir prašo pagalbos. Taip yra šiandien.

Kai nėra įsigaliojusio įstatymo, visada klientui sakome – žiūrėkite, gal pirmiausia pasamdykite advokatą, kuris eis į teismą, nes mes ten neisime, neteiksime įrodymų. [Reikia advokato] kuris supras, kokių įrodymų jam reikia, ir mes, dirbdami vienoje komandoje su advokatu ir klientu, tuos įrodymus bandysime surinkti. Kitaip mes būsime apkaltinti teisme.

R. Jonaitis: Ar galite pasakyti, kokia yra Jūsų surinktų duomenų teisinė nauda ir vertė? Ar ji yra reali? Ar Jūsų įrodymai turi svorio?

O. Rimanas: Dažniausiai jie padeda, kai yra vaikų išlaikymo klausimas. Tai – įrodymai, kuriuos pateiks advokatas. Pavyzdžiui, nuotraukos, antstolių faktinio aplinkybių konstatavimo protokolai […].

Dėl privatumo pažeidimo klausimo – žurnalistai gali gatvėje filmuoti, žmogų netyčia [nufotografuoti] gatvėje. Ta nuotrauka gali kažkur atsirasti. Na, taip pat šiandien daro ir detektyvai.

Mes galvojome, kad įstatymas tą klausimą išspręs ir bus proporcija tarp žmogaus teisių į privatų gyvenimą apsaugos ir teisių suteikti paslaugą tam klientui, kurio teisės pažeistos. Mūsų manymu, tos proporcijos šis įstatymas nenustato.

R. Jonaitis: O kokia yra galimų tyrimų amplitudė – nuo ko iki ko? Dingę žmonės, dingusios brangenybės…?

O. Rimanas: Kaip ir minėjau, galime suteikti 15 paslaugų. Žinoma, [teikiamų paslaugų] įvairovė gali būti ir daug platesnė. […]

Gana dažnai yra dingęs žmogus, koks nors mūsų šalies gyventojas tose šalyse, kur jis suranda darbą: Anglijoje, Airijoje, Norvegijoje. Jis dingo ten, o giminės – čia. Nėra ryšio, neatsako el. paštu, telefonas išjungtas. Dažnai [žmonės] kreipiasi dėl tokių atvejų. Tada pasitelkiame savo partnerius, kurių turime visame pasaulyje (na, ne kiekvienoje pasaulio šalyje, bet esame vienos kitos tarptautinės federacijos nariais). Per kolegas bandome tą klausimą spręsti. Žinoma, tai yra verslas, todėl tos paslaugos, deja, kainuoja.

R. Jonaitis: O ar nebūna entuziastų, kurie sako: „Aš, aš, aš noriu ištirti!“?

O. Rimanas: Iš tikrųjų kartais atliekame darbus dėl ko kito – be pinigų, be atlygio. Tai būna tokie tyrimai, kurie mums patiems įdomūs. Dažniausiai tai susiję su istorija, su Vilniaus, Lietuvos istorija. Būna ir tokių tyrimų.

Taip pat būna, […] [kad] ateina tėvai, dažnai – vienišos mamos. Jie verkia, ir mes turime būti ir psichologais. Jie nežino, kaip susitvarkyti su savo vaiku, kuris nekalba, neklauso. Jie įtaria, kad jis pradėjo vartoti narkotikus, bet negali jo pagauti už rankos. Tokiais atvejais siūlome konkrečias priemones dėl to vaiko aplinkos nustatymo, sykiu – ir dėl narkotinių medžiagų aptikimo. Net nematydami to vaiko, turėdami tik daiktus, kuriuos jis čiupinėjo, naudojame šiuolaikines technologijas. Yra Izraelio gamybos testų, kurie skirti nustatyti, ar ant tų daiktų yra narkotinių medžiagų mikrodalelių, o, jei yra, tai kokios jos. Yra tokių „stebuklų“.

R. Jonaitis: Vien žmogui palietus kažkokį daiktą?

O. Rimanas: Tai nėra ekspertizė. Tai nėra įrodymas, kad jis vartoja, bet tai įrodymas, kad jo aplinkoje yra narkotinės medžiagėlės. Ir tada jau galima [tirti toliau].

Bet tai nėra vien vaikų problemos. Kartais būna ir bohemos atstovų. Žmonės sako – mano žmona po koncerto kažkur užsilaiko, akys blizga, bet negaliu jos pričiupti, pagauti. Tai štai tokie atliekami tyrimai. Yra ir daugybė kitų, dabar jų visų spektrą sunku net išvardinti.

R. Jonaitis: Gal yra rezonansinių, žymių bylų, prie kurių Jūs esate prisidėjęs, kurias išaiškinote kaip detektyvas arba praeityje – kaip kriminalinės policijos atstovas?

O. Rimanas: […] Mūsų svetainėje yra surašyti mūsų credo. Jų yra penki. Vienas jų – mes išsaugome kliento konfidencialumą ir apskritai konfidencialumą. Taigi šiuo atveju konkrečių pavardžių, vardų, datų minėti neturiu teisės. Bet dėl garsių bylų – galiu pasakyti apie mūsų Seimo narės ponios Neringos Venckienės bylą. Teko dalyvauti, tiriant privačiai.

R. Jonaitis: Jūs išsiaiškinote, kad ji yra Čikagoje?

O. Rimanas: (Juokiasi.) Ne, tai gal kolegos policijoje [išsiaiškino] ar žurnalistai. […] Iš senesnių bylų – kunigo Ričardo Mikutavičiaus byla, paveikslų istorija. […]

Kad nebūtų klausimų, kuriai pusei atstovavome (tiems, kurie vykdė nusikaltimus, ar tiems, kurie norėjo juos pričiupti), musų kitas credo punktas – esame toje barikadų pusėje, kur yra visa teisėsauga, kur yra padorūs žmonės, bet ne toje, kur yra nusikalstamo pasaulio atstovai.

G. Raibytė: Kol nebuvo Jūsų veiklą reglamentuojančio įstatymo, tokios profesijos teoriškai nebuvo. Tai kaip Jus vertino teisėsaugos atstovai? Ar nežiūrėjo į Jus pašaipiai?

O. Rimanas: Na, tai yra kita problema. Tikėjome, kad ją išspręs įstatymas, kad būsime jų kolegos ar bendradarbiai. Nors ir patys esame iš ten (mano komandoje yra keli žmonės [iš tos srities], aš dirbau viename kriminalinės policijos padalinyje, kitas kolega – kitame), buvę kolegos, bet į mus žiūrėjo kreivai, ypač – vadovai. Jie žiūrėjo į mus tik kaip į informacijos surinkėjus, kaip į kažkokius nelegalus. Deja, taip buvo […].

G. Raibytė: O ar dabar teisėsaugos atstovai kreipiasi į Jus?

O. Rimanas: Teisėsaugos atstovai – ne, mes kreipiamės į teisėsaugos atstovus, kai klientas ateina pas mus ir prašo atlikti privatų tyrimą dėl nusikalstamos veiklos, kurios tyrimas dar vyksta teisėsaugoje. Tai yra mūsų pareiga –  perspėti teisėsaugos atstovą, kad yra toks klientas. Šiuo atveju konfidencialumas šiek toks ribotas.

Mes bendromis jėgomis galime padėti, nes teisėsaugos pareigūnas gal neturi laiko, noro, patirties, transporto, dar ko nors, o mes tai turime. Be to, už tai mums klientas dar moka pinigus. Ir į tai dažniausiai dar vis žiūrima taip: jūs – sau, mes – sau.

Mūsų praktikoje yra nemaža atvejų, kai patys surinkdavome medžiagą ir oficialiai perduodavome teisėsaugai, kad jie jau patys spręstų, ar jie mato kažką naudingo, ar nemato. Bet gyvas bendravimas – labai retas ir priklauso, deja, nuo asmenybių tų pareigūnų, vadovų kriminalinėje policijoje, kurie galbūt dar ir asmeniškai tave pažįsta, žino, kad nepakiši jiems kiaulės ir t. t. Taip bendradarbiavimas ir vyksta.

R. Jonaitis: Pavogtas prabangus automobilis ar apvogtas butas – ar Jūs sprendžiate tokius dalykus?

O. Rimanas: Automobiliai – tai ta sritis, į kurią nesikišame. Yra dar vienas mūsų credo punktas, kad kliento neklaidiname dėl vykdymo užsakymo perspektyvos ir rezultatų. Jei matome, kad mūsų dalyvavimas neatneš teigiamo rezultato, nesiimame tokio užsakymo.

Paprastas pavyzdys: tarkime, yra sodyba, kur išvežti dideli daiktai, kažkur yra kaimynų, policija priėmė iškvietimą, užfiksavo tai, o po to nutraukė tyrimą, sustabdė […]. Jei matome, kad yra galimybė [tai ištirti], be abejo, sudarome sutartėlę, gauname iš kliento įgaliojimą ir pakartojame visą tą darbą, kurį padarė, sakykime, policija. Be to, bandome padaryti daugiau, nors turime mažiau galimybių – tiek techninių, tiek teisinių. Ir einame, klausiame, žiūrime supirkimo punktuose, lombarduose ir t. t. Tai priklauso nuo turimo laiko, tos paslaugos biudžeto, vietovės ir t. t.

R. Jonaitis: Yra daugybė lombardų tiek Vilniuje, tiek kituose miestuose. Ar nėra taip, kad kiekviename lombarde yra po įtartiną istorijėlę, kad tai yra terpė įtartinoms istorijėlėms užsimegzti?

O. Rimanas: Gal geriau pareigūnai atsakytų į šį klausimą. Tikrai yra. Tik tas, kurį paminėjau, yra ne Vilniaus miesto pavyzdys, nes Vilniuje patikrinti visus lombardus, supirktuves būtų fantastinis dalykas. Dabar jų yra ant kiekvieno kampo. Ir kas tau, kažkokiam detektyvui, atsakys į klausimą, ar jie turėjo tą daiktą. Tą daiktą senai pardavė, padarė versliuką, ir tikrai tikimybė maža, kad atsakys į tą klausimą. O jei daiktai supjaustyti – metalo krūvos, ir pats gali ten surasti.

Viena mano kolegė Australijos detektyvė (tarp kitko, lietuvė) mane nustebino. Ji sako – man reikia šiandien atlikti tyrimą, bet prie privataus namo, tai apsirengsiu darbiniais drabužiais ir konteineryje ieškosiu knygos ar kažko kito, suplėšyto į gabaliukus. Na galvoju – super jūs, maniau, tokiais metodais neieškote įrodymų.

R. Jonaitis: O Jūs asmeniškai esate rausęsis po šiukšles?

O. Rimanas: Tokio tyrimo, kad reikėtų raustis po šiukšles, man dar neteko atlikti. Bet iš esmės, jei būtų būtinybė, jei reikėtų, kodėl gi ne? Kad pasiektum rezultatą, reikėtų kažką padaryti.

G. Raibytė: Kai tiriate bylą ir nueinate pas žmogų, kaip Jūs jam prisistatote? Ar visai nepristatote?

O. Rimanas: Kai pas žmones einame, dažniausiai prisistatome. Kartais to prisistatymo nereikia, kai prie laiptinės sėdi močiutės ir žiūri į debesis. Jos ir taip atsakys, papasakos viską apie save, apie savo kaimynus, apie vaikus ir anūkus.

G. Raibytė: Ir kaip žmonės reaguoja, kai pasakote, kad esate detektyvas?

O. Rimanas: Mes vertiname pagal situaciją. Jei kažkam negalima sakyti, tai ir nesakome. Jei matome, kad galima, tai ir pasakome. Vertiname, kada tai daryti.

R. Jonaitis: Kuo yra tekę apsimesti? Pavyzdžiui, kai reikia kažką stebėti ir neišsiduoti, ar esate apsimetęs elektros stulpų taisytoju?

O. Rimanas: Galiu pasakyti tokį pavyzdį: kai trūko merginos, buvau persirengęs mergina.

R. Jonaitis: O ar buvo kažkokių pavojų, ar teko pakliūti į pavojingas situacijas?

O. Rimanas: Teko, bet, kaip minėjau, dirbame su visa komanda, nes vienam – sudėtinga. O dėl didesnio pavojaus – jei policijos pareigūnai turi ginklą, tai mes turime ginklą savigynai, kurį, jei grės pavojus sveikatai, gyvybei, galėsime panaudoti.

Pavojų privačių detektyvų darbe yra nedaug. Tai daugiau – analitinis darbas, gyvas darbas, proto darbas. Dėl dabartinių technologijų dabar galima atlikti paslaugą ir neišeinant iš kabineto, nes yra toks informacijos šaltinis, kaip internetas. Ten gali viską surasti.