Metai nuo Rusijos revoliucijos pradžios

1918 metų kovo 12 dieną sukako lygiai metai nuo Rusijos revoliucijos pradžios. Visi laikraščiai pažymėjo datą, kuri sujaukė ir taip jau Pirmojo pasaulinio karo iš vėžių išmuštą pasaulį. „Dziennik Wilenski“:

„Antradienį, mažai kam pastebėjus, sukako Rusijos revoliucijos pradžios metinės. 1917 metų kovo 12 dieną Peterburgo telegrafo agentūra išsiuntinėjo žinią, kad caras „neribotam laikui“ paleidžia Dūmą ir Valstybės tarybą. Tai buvo paskutinė caro vardu paskelbta agentūros telegrama... Dvi dienos po Dūmos paleidimo carizmas buvo nuverstas, o vadovaujama Rodziankos Dūmos valdyba perėmė valdžią.

Tai įvyko vos prieš metus, o atrodo taip seniai. Perversmų laikais gyvenimo tempas yra toks intensyvus, kad net per mėnesį įvyksta rimtų pokyčių, o metai tampa beveik epocha. Nes tiek pokyčių įvyko per tuos metus.“

„Lietuvos aidas“ Rusijos revoliucijos metinių proga Petro Klimo straipsnyje „Rusijos valstybės skolos“ nagrinėja kur kas Lietuvai svarbesnes problemas:

„Kuriant Lietuvos valstybę, be visos eilės politinių klausimų, iškyla dar ypačiai svarbių ir taipo pat didžiai painių finansinių (piniginių) klausimų. Jų, būtent, atsiranda visų pirma dėl tos priežasties, kad, kaip ir kiekviena naujai kuriamoji valstybė, Lietuva turi būti atskirta nuo kitos valstybės (Rusijos). Bet ilgą laiką išgyvenusi toje valstybėje, Lietuva susipynė su ja įvairiausiais ryšiais ir daugeliu žvilgsnių sutapo... Lietuva neturėjo savo atskirų skolų – Rusijos skolos todėl buvo drauge ir jos skolos. Užtat dabar, Lietuvai nuo Rusijos skiriantis, teks išrišti klausimas, kaip bus su tomis senosios plačiosios Rusijos valstybės skolomis.

Tiesa, čia atsitiko dar vienas nepaprastas istorijoje dalykas, kurs tarytum tą klausimą vienu kirčiu atkerta. Būtent, dabartinės Rusijos revoliucijos vadai senąsias skolas, kaip rašo laikraščiai, visiškai paneigę, tarytum jų visai nebūtų.“

Šis straipsnis tik dar kartą įrodo, kad Lietuvos Taryba, nors ir neturėjo didelės politinės patirties, buvo labai įžvalgi ir mokėjo rasti įdomius kelius Lietuvos ateičiai:

„Tuo būdu atskirtieji kraštai arba „paveldėtojai“ visuomet gauna tesėti senojo kaltininko prisižadėjimus. Bet kiek tų prisižadėjimų toki „paveldėtojai“ privalo ant savęs pasiimti – tai toli gražu nėra lengva apskaityti...

Vokietijos finansininkai dabar tą dalyką imasi gvildenti ir tarią patį užimtųjų kraštų klausimą rišti su tų kraštų apsiėmimu mokėti Vokietijai atatinkamąją Rusijos užsitrauktų skolų dalį. Bet iš kitos pusės, imant skolų mokėjimą visoms kitoms valstybėms, čia supina tą bylą dar mūsų nuostoliai, kurių mes patyrėme būdami karo ugnyje ir okupacijoje. Kaip tas dalykas turėtų čia išsilyginti, turint omeny sugriautojo krašto atstatymo reikalą – tai yra iš tikrųjų pamatinis ir mūsų kuriamosios valstybės klausimas. Ir tai reikėtų jau iš anksto atkreipti savo didžiausią domę.“

Įdomu, kad net konservatyvia vokiškojo militarizmo dvasia persunkta „Dabartis“ blaiviai ir įžvalgiai vertino socializmo ateitį. Žinoma, tai tiesai, kuri buvo aiški jau 1918 metais, kai kurių šalių diktatūroms suvokti prireikė daugiau nei 70 metų, o kai kurių kaimyninių šalių valdovai dar ir šiandien nesugebėjo iki galo suvokti istorijos pamokų:

„Pasaulio istorijos skleidimosi ratas neprivalo risties atgal: o ligi šiol revoliucija nieko daugiau nereiškė. Priekin teeina tiktai tokia pažanga, kuri teikia stiprybės ir gerovės. Konservatizmas su liberalumu pakaitomis, rodosi, yra paskirti išrišti tam uždaviniui, o niekuomet socializmas, kurs per didžiu savo karštumu ir besaikiu radikalizmu pralenkia pažangą, ir tokiu būdu iš pažangos atsiranda ėjimas atgal. Tai yra pasaulėžvalgos klausimai, į kuriuos kiekvienas privalo gerai įsigilinti. Verta įsidėmėti tos pamokos, kurių mums teikia rusų revoliucija.“

Pasauliui tapo žinoma ir kita tiesa

Tuo pat metu pasauliui tapo žinoma ir kita tiesa, kurią šiandien mes puikiai žinome. Bostone leistas katalikiškas Šv. Juozapo darbininkų sąjungos laikraštis „Darbininkas“ išspausdino straipsnelį „Lenin ir Trocki parsidavėliai“:

„Garsus Rusijos patriotas, kurio vardas neskelbiamas dėl jo paties saugumo, suteikė laikraščiui „Petit Parisien“ dokumentus, kurie parodo, kad Lenin, Trocki ir kiti bolševikai pagriebė valdžios vadžias į savo rankas su vokiškais pinigais.

Tai yra įstabiausias susekimas. Viena žymiausių ypatybių yra ta, kad Lenin, tasai atkakliausias kovotojas prieš kapitalistus, besąs riebiai apmokamas Vokietijos amunicijos pramoninkų.

Dokumentai parodo, jog net kovo 2 dieną 1917 už savaitės prieš Rusijos revoliuciją, Vokietijos imperatoriškasis bankas pranešė savo agentams Šveicarijoj, kad Leninui ir Trockiui be jokio atsikalbinėjimo reikia teikti pinigų kiek tiek jie norės vedimui propagandos Rusijoj.“

Taip jau sutapo, kad visos Rusijos IV sovietų suvažiavimas vyko revoliucijos metinių metu. „Dziennik Wilenski“:

„Keistas sutapimas, kad kovo 12, per pirmąsias revoliucijos metines, Maskvoje susirinko sovietų kongresas, kuris privalo nuspręsti, ratifikuos Rusija taiką, ar ne. Sunkios patirties metai jau už Rusijos liaudies nugaros. Iš tiesų kiekvienos šalies liaudis brangiai privalo sumokėti už savo laisvę, bet Rusija sumokėjo už ją ypač brangiai.“

Rusijos sovietų suvažiavimas patvirtino Lietuvos Brastos taikos sutartį. „Dziennik Wilenski“:

„Maskvos sovietas, kaip praneša Maskvos radijo agentūra, balsų dauguma nusprendė pritarti Lietuvos Brastos traktatą.

Leninui ir jo, draugams... pavyko palenkti Maskvos ir provincijų sovietus pritarti jų požiūrio taškui.

Iš 195 oficialių dalyvių, 110 pasisakė už taiką.“

„Lietuvos aidas“ straipsnyje „Ko Rusija neteko per taikos sutartį Brastoje?“ suvedė imperijos netekčių balansą:

„Trečiuoju taikos sutarties straipsniu atskiriama nuo Rusijos Lenkija, Lietuva ir Kuršas...

Sekant tos pačios sutarties šeštuoju straipsniu Rusija privalo pasitraukti iš Ukrainos, Livžemio, Igaunijos ir Suomijos (Finliandijos)...

Sutarties ketvirtuoju punktu Rusija netenka Užkaukazės sričių: Ardabano, Karso ir Batumo...

Iš viso tad Rusija taikos sutartimi Brastoje netenka maždaug 1 323 000 kvadr. kilm. ploto ir 60 milijonų gyventojų.

Jokia tad valstybė pasaulio istorijoje nėra dar per karą nustojusi, kaip dabar Rusija.“

Vienintelis kelias Lietuvai – visiška priklausomybė nuo Vokietijos?

Tuo metu mūsų krašto ateitis vis dar buvo labai neaiški ir jos perspektyvos dažnai svarstomos už uždarų valdžios kabinetų durų, partijų suvažiavimuose ir laikraščių puslapiuose. „Dabartis“:

„Ar yra paaiškėjęs stovis?

Dar Rusijoje ir kitose valdijose dar nėra paaiškėjęs padėjimas... Visos paribio valdijos – ne tiktai Ukraina ir Suomija – turi žengti žingsnį priekin ir galutinai nusistatyti ateities programą.

Kuršas tatai yra padaręs... Savo žingsnį pamatuodama, Kuršo taryba sako:

... Tiktai valdovo valdomi ir galingos vyriausybės sandariai priglausti prie Vokietijos, mes kuršiečiai tegalime susilaukti sugyjant žaizdų, padarytų mūsų tėvynei pasaulio karo, ir naujo patarpimo mūsų gyvenimo... Mūsų akyse stovinčios, ištvirkusios rusų demokratijos pavyzdys ir sustiprina ir sudrūtina monarchinius mūsų įsitikinimus...

Ir Lenkijos sutvarkymas dabar pradeda vykti geriau. Rodosi, kad atsakingieji lenkų sluoksniai yra supratę, jog su tokia politika, kuri teatsižvelgia tiktai į lenkų geidimus, negalima sudaryti sutarimo su vidurio valdijomis...

Taigi telieka tiktai Lietuvos klausimas, kuris dar reikia išrišti. Mes daug kartų esame pabrėžę, jog, turbūt, Lietuvos klausimas jau seniai būtų buvęs išrištas, jeigu lietuviai būtų prisilaikę išminties žodžių: „Žvirblis rankoje yra vertesnis, negu karvelis ant stogo“. Bet ir dabar dar ne per vėlu susiprotėti, nors kaip išrodo, jog susiprotėjus anksčiau, lietuvių reikalams būtų išėję daugiau naudos.“

Vokiečių spauda intensyviai lenkė lazdą, kad lietuviams naudingiausia būtų elgtis taip, kaip elgiasi Kuršas – nuolankiai vokiečių baronų vedamas link monarchinės priklausomybės Vokietijai. Vokiečių laikraščių straipsniai viena ar kita forma tvirtino, kad vienintelis kelias į laisvę Lietuvai veda tik per gruodžio 11 dienos aktą, tai yra per visišką priklausomybę nuo Vokietijos.

Tokios nuomonės laikėsi ne tik karinė ir civilinė Vokietijos valdžia, bet ir dauguma reichstago partijų. „Lietuvos aidas“ išspausdino Vokietijos Tautinių liberalų partijos pirmininko Gustavo Štrėzemano pasisakymą partijos valdybos posėdyje, svarstant užsienio politikos klausimus:

„Dėl Lietuvos kalbėtojas pasakė: „Su Lietuva mes turime sudaryti kariuomenės konvenciją, kuri mums suteiktų strateginių garantijų. Be to, reikalinga monetarinė (pinigų) ir pašto vienybė, ir geležinkelių bendrumas, kad mes turėtume ūkio apdraudimų.“

Taigi, baudžiavinėmis konvencijomis Lietuva būtų susieta su okupantais. Įdomu tai, kad Lietuva jau tuo metu buvo didžiųjų pasaulio valstybių taikiklyje ir, galima sakyti, tapo tarptautinės politikos subjektu. „Lietuvos aidas“ išspausdino trumpą, bet iškalbingą straipsnelį „Anglija dėl kaizerio norų“. Tiesa, net nelabai aišku, kaip cenzūra leido jį išspausdinti:

„Loid George savo kalboje, kurioje jis gvildeno karo tikslus, tarp kita ko taip pasakė: Niekas taip iškalbiai nekalbėjo apie tautų sąjungą, kai vokiečių kaizeris. Jis nepasakė nė žodžio apie Belgijos sugrąžinimą, nė pusės žodelio apie Lietuvą ir Kuršą. Bet dėl tautų sąjungos jis sakosi turįs geriausių norų. Jis ne tik pasisakė priimąs tautų sąjungą, bet dargi pareiškė, kad Vokietija yra pasiryžusi vadovauti jai. Vis tebematyti noras vyrauti; yra tai yla kyšanti iš jo kalbos.“

„Gana ir mums nešti svetimą jungą“

Žinoma, visai kitoks požiūris ir vertinimai buvo anapus Atlanto. Ten imperinės diplomatijos „pa“ buvo suprantami ir įvardijami be užuolankų. „Darbininkas“:

„Prieš Lietuvos laisvę

Nors Vokietija pažadėjo padaryti Lietuvą atskira valstybe, bet dabar ji atšaukė savo prižadus ir atsisakanti suteikti lietuviams laisvę...

Lietuvių delegacija buvo pas Vokietijos kanclerį von Hertlingą, pasiteirauti, ką Vokietija mano apie Lietuvos ateitį. Kancleris pasakė, jog po svarstymo, imperatoriškoji valdžia nutarus, kad lietuviai nėra dar gatavi savivaldybei...

Vokietija kasdien vis labiau ir baisiau spaudžia savo silpnesniuosius kaimynus šiaurėj ir rytuose.“

Tuo pat metų JAV buvo rengiamasi dideliam lietuvių išeivijos įvykiui. Štai ką rašė Bostone leistas Lietuvių blaivininkų draugijos laikraštis „Tautos rytas“:

„Griūva viešpatijos – nyksta tautos. Ant jų griuvėsių kyla naujos kartos. Gana ir mums nešti svetimą jungą – laikas pakilti ir stoti Lietuvos gelbėtojų eilėsna. Tenusilenkia partijų idealai, težūsta betiksliai vaidai; testoja kiekvienas lietuvis vardan vieno Idealo – vardan Lietuvos laisvės!

Lietuviai, iškrikę po visus Europos kraštus, jau pradėjo šį darbą. Atėjo ir mūsų lietuvių amerikiečių eilė. Štai tuo tikslu Lietuvių Tarybos šaukia Visuotiną A. L. Seimą, kuris privalo atsibūti 13 ir 14 dienas kovo, 1918...

Lietuvos klausimas virto vienu iš svarbiausių pasaulio klausimų, kuris yra svarstomas kariaujančių tautų. Nors žmonių kraujas dar liejasi, nors Visuotinos Taikos Tarybos dar nepaskelbtos, bet jei jau patys žymieji kariaujančių šalių atstovai ir vadai skelbia savo karės tikslus ir taikos sąlygas, tai ašku, kad Taikos Taryboms jau tiesiami pamatai.“

Amerikos lietuvių taryba griežtai reglamentavo delegatų į Seimą rinkimų tvarką ir skaičių:

„Šaukiame visas lietuvių organizacijas, be skirtumo jų pažvalgų...

Susivienijimų, Sąjungų, Unijų Centrai galės siųsti po tris atstovus. Parapijos irgi po tris. Visos draugijos, kuopos, skyriai, kliubai, chorai–po vieną... Mūsų laikraščių redakcijos gali siųsti po vieną atstovą...

Visos mūsų kolionijos lai padaro politiškus mass mitingus Tautiškoje Šventėje, Kovo 4 d... Lai tuose mitinguose išneša dėl Lietuvos Neprigulmybės rezoliucijas, kurias teatsiveža su savim Seiman.“

Nepriklausomybės Lietuvai reikalavimas nuskambėjo kitoje Žemės rutulio pusėje

Visuotinis Amerikos lietuvių Seimas dirbo Niujorke 1918 metų kovo 13–14 dienomis. Jame, įvairiais duomenimis, dalyvavo nuo 1200 iki 2000 tūkstančių delegatų. Seimas ne tik aiškiai ir tvirtai pasisakė už laisvos, nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimą, bet bandė atkurti išeivijos vienybę.

Įdomu tai, kad nors Seimas dirbo beveik mėnuo po Lietuvos Tarybos Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto paskelbimo, bet apie jį Amerikos lietuviai dar nieko nežinojo. Laikraščiuose pateikti Seimo posėdžių aprašymai pilni patoso ir entuziazmo. „Darbininkas“:

„Po plataus visapusiško apsvarstymo vienbalsiai išnešta rezoliucija:

Kad, Lietuvių Seimas Lietuvai reikalauja pilnos laisvės ir neprigulmybės.

Baisiausias entuziazmas ir delnų plojimas.

Toliaus giedama tautos himnas kompozitoriui S. Šimkui pijanu pritariant. Buvo senelių žilų kaip obelis ir jaunuolių ką tik į vyrus ir merginas priaugusių, ir daugumai tą tautos himną giedant per veidus riedėjo tyros skaisčios ašaros ar jos buvo džiaugsmo ar laimės, aš pasakyti neapsiimčiau.“

Beveik tuo pat metu kitas nepriklausomybės Lietuvai reikalavimas nuskambėjo kitoje Žemės rutulio pusėje. Vyriausioji lietuvių Taryba Peterburge 1918 metų kovo 15 dieną paskelbė deklaraciją, susijusią su Lietuvos Brastos taikos sutartimi. Tarybos Peterburgo skyrius sugebėjo išsilaikyti Rusijoje ilgiau nei centrinė Taryba Voroneže, kurios didesnę narių dalį bolševikai susodino už grotų.

Įdomu tai, kad nors pats lietuviškųjų bolševikų „tėvelis“ Kapsukas prisidėjo prie jų arešto, vėliau apsimesdamas „rūpintojėliu“, aiškinosi jų paleidimo iš kalėjimo galimybę. „Tiesa“ spausdino jo pokalbį telegrafu su vienu iš Lietuvių komisariato Voroneže darbuotojų:

„Kalba Kapsukas... Praneškit, kas iš Lietuvių vyriausiosios tarybos areštuotas; kas pas juos rasta? Kame jie kaltinami?... ar susekta visiškai aiškių davinių apie jų ryšius su Vokietijos valdžia, kontrrevoliucine Rada arba Kaledinu.

Plepys, Voronežo Tarybos karinio-administracinio skyriaus sekretorius: Gavus jūsų raštą apie Vyriausiąją Lietuvių Tarybą, buvo padaryta pas jos narius krata. Paimti materiolai ir posėdžių protokolai, prirengtieji pasportai ir paliudijimai. „Lietuvių balsas“ uždarytas... Jiems duota administraciniu keliu po 3 mėnesius arešto...

Kapsukas: Kas link Lietuvių Tarybos, manau, galima būtų mažesniu terminu pasitenkinti. Tikiuosi jūs tai geriau matot ir veiksite mūsų bendriems reikalams – revoliucijos reikalams.

Neužmirškit pasirūpinti, kiek galima greičiau mokinius paleist, o gal ir kun. Jasienskį.“

Separatinė taikos sutartis – priešiškas lietuvių tautai veiksmas

Bet grįžkim prie Vyriausiosios lietuvių Tarybos Peterburge deklaracijos. Joje išsakyta nuomonė apie separatinę taikos sutartį, kaip priešišką lietuvių tautai veiksmą, ir reiškiamas pasitikėjimas būsimuoju taikos kongresu:

„Visuotinė, tikrai demokratiška, ilgalaikė taika, kuri visoms tautoms (tiek mažoms, tiek didelėms) galėtų garantuoti laisvo ekonominio, politinio ir socialinio vystymosi bei taikaus sugyvenimo galimybę, gali būti pasiekta tik įgyvendinant atvirai pareikštą tautų laisvės ir apsisprendimo principą. Šis principas turi būti įgyvendintas visiškai. Be jokių išlygų ar specialių tikslų.

Todėl Lietuvių taryba skelbia, kad (liek tai liečia senąsias Rusijos teritorija) specialiu – Lietuvos – atveju neįmanoma teisingai išspręsti problemos neatkūrus nepriklausomos Lietuvos valstybės. Ši valstybė turi apimti visas etnografines Lietuvos dalis su laisvu priėjimu prie Baltijos jūros. Tik paskelbus Lietuvą savarankiška valstybe gali būti užtikrintas taikus tiek Lietuvos, tiek besiribojančių šalių vystymasis.

Lietuvių taryba yra tvirtai įsitikinusi, kad taikos kongrese, kuriame ves derybas visų suinteresuotų tautų, taigi ir Lietuvos, atstovai, įvyks tarptautinis suverenių teisių pripažinimas.

Savaime suprantama, kad visos separatinės sutartys, liečiančios Lietuvą, sutartys sudarytos tarp kariaujančių valstybių nedalyvaujant Lietuvos atstovams, kurios nukreiptos prieš aiškų visos lietuvių tautos norą atkurti Lietuvos nepriklausomybę, neturės Lietuvai privalomosios galios; lietuvių tautą niekuomet jų nepripažins.“

Tuo metu Lietuvos Taryba Vilniuje buvo užimta ūkiniais ir plėtros reikalais. „Lietuvos aidas“:

„Lietuvos Taryba praneša, jog jos biuras yra įtaisytas tuo tarpu laikinajame bute, Šv. Jurgio g-vė Nr. 11, ir priima Tarybos reikalais kasdien, be šventadienių, nuo 10 iki 11 val. išryto.“

Galima spręsti, kad tų reikalų buvo nemažai, nes tas pats laikraštis spausdino ir tokį skelbimą:

„Lietuvos Tarybos biuran yra reikalingi valdininkai:

Raštininkai, bugalteriai, žmonės moką mašina rašyti ir t.t.

Gerai moką lietuvių kalbą.

Kreiptis į Lietuvos Tarybos Prezidiumą Vilnius, šv. Jurgio g-vė Nr. 11, paduodant mokslo laipsnį ir trumpą savo gyvenimo aprašymą. Pageidaujamos rekomendacijos.“

Dėmesys nukreiptas ne tik į kasdienius rūpesčius

Nors aplink virė politinės ir karinės aistros, paprastų žmonių dėmesys buvo nukreiptas ne tik į kasdienius rūpesčius, bet buvo domimasi ir kultūra bei savišvieta. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios salėje beveik kiekvieną savaitę vykdavo paskaitos. Štai kelios kunigo Juozapo Kuktos paskaitos apie sveikinimosi būdus minčių:

„Prelegentas mėgino istoriniai įrodyti, kur ir kokiose aplinkybėse tie sveikinimosi būdai susidarė. Pasak prelegento išvedžiojimų, sveikinimosi būdu galima spręsti apie tautos vergiškumą bei laisvę.

Tuo tarpu lietuviai, kurie, kaip žinoma, daugiau laisvę mėgo, sveikinimosi būdą išsidirbo aiškų, rimtą ir ne vergišką „sveikas“ bei „sveikas gyvas“ ir tik galvą palenkia. Prelegento nuomone mums visai nevertėtų vartoti: „laba diena“ bei panašiai, nes „sveikas“ yra visų gražiausias.

Toks sveikinimosi būdas, kaip ir patys lietuviai, pareina iš Indijos ir toje šalyje jau yra minimas ir senovės pranašų raštuose.“

Nepriklausomybės pranašai

Apie tai, kad Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas po Lietuvos Brastos taikos derybų nutraukimo, buvo tik laiko klausimas, rodo daug įvykių.

Iš Lietuvos Tarybos pasitraukus radikalių sprendimų šalininkams Steponui Kairiui, Mykolui Biržiškai, Stanislovui Narutavičiui ir Jonui Vileišiui, likę Tarybos nariai išrinko delegaciją į Berlyną. Ši delegacija turėjo tartis su Vokietijos vyriausybe dėl Lietuvos nepriklausomybės greitesnio pripažinimo. Okupacinė vokiečių valdžia neišleido delegacijos į Berlyną. Tarybos nariams teko prašyti Žemaičių vyskupo Pranciškaus Karevičiaus ir kanauninko Konstantino Olšausko, kad Berlyne atstovautų Lietuvos reikalams. „Dabartis“:

„Vyskupas Karevičius Berlyne.

Kauno vyskupas Karevičius dabar vieši Berlyne. Šeštadienį jis lankėsi pas Ekselenciją Ludendorffą vyriausioje būstinėje. Sekmadienį jis buvo pas kardinolą Hartmaną Kiolno mieste, gi pirmadienyje vyskupas apsilankė pas Vokietijos kanclerį grafą Hertlingą, tartiesi dėl Lietuvos reikalų. Kiek sužinojo laikraštis „Germania“, vyskupą vyriausioje buveinėje ir pas valdijos kanclerį pasitikę labai prielankiai, ir jis likęs labai patenkintas.“

Reichskancleriui Georgui Hertlingui vyskupas įteikė 1918 metų sausio 26 dienos Tarybos notifikaciją ir prašė pripažinti Lietuvą nepriklausoma valstybe. Vyskupas P. Karevičius aiškino reichskancleriui, kad jau pats laikas steigti Lietuvos valstybę ir kad lietuviai numatą Lietuvos valstybę būsiant monarchija, kuri bus kuriama krikščioniškais konservatyviais pamatais.

Kita labai įdomi žinia atspausdinta Glazge leistame Britanijos Lietuvių katalikų šv. Juozapo draugijos laikraštyje „Išeivių draugas“:

„Lietuva Paskelbta Neprigulminga. BET PALAUKSIM KAS BUS TOLIAU.

Britų laikraščiai praneša telegramą Reuterio Agentūros iš Berno, Šveicarijoj, 11 vasario:

Vyriausioji Lietuvių Tautos Taryba Šveicarijoj, prižiūrinti Lietuvos Valstijos užrubežinius interesus, sutarus su Vilniaus Valstybiniu Seimu dėl visų diplomatiškų pasiuntinysčių, turinčių atstovus prie Šveicarijos valdžios lygiai kariaujančių valstijų, lygiai neutrališkų, praneša turinį nutarimo Vilniaus Seimo, kuris paskelbia atstatymą neprigulmingos Lietuvos Valstijos su sostapiliu Vilniuje, podraug paskelbia panaikintomis priedermes rišančia (Lietuvą) su kaimyniškomis Valstijomis.

Suprantamesnioj kalboj tą išdėsčius išeina: Vilniaus Seimas pavedė Šveicarijos Tarybai paskelbti Lietuvos neprigulmybę; jog atstatoma Lietuvos savistovė valstija su sostamiesčiu Vilniuje; jog Lietuva jau neturi priedermės rišti nė su rusais, nė su lenkais, nė su vokiečiais. Tą Lietuvių Tautos Taryba Šveicarijoj ir paskelbia.“

Iš laikraščio paskelbtos agentūros „Reuters“ telegramos vertimo sunku suprasti, kuria Lietuvos Tarybos deklaracija rėmėsi Vyriausioji Lietuvių Tautos Taryba paskelbdama pasauliui apie Lietuvos valstybės atkūrimą. Bet galima spėti, kad tai Vinco Bartuškos ir Vlado Daumanto Didžiosios Britanijos pasiuntiniui Horacijui Rumboldui Berne įteikta Lietuvos Tarybos gruodžio 11 dienos akto pirmoji dalis su Vyriausiosios Lietuvių Tautos tarybos komentarais ir prašymu pripažinti Lietuvos nepriklausomybę.

Šį prašymą svarstę „Foreign Office“ ekspertai padarė išvadą, kad Lietuvos klausimo sprendimą komplikuoja keletas veiksnių – lietuvių ir lenkų nesutarimai, žinių apie Lietuvos Tarybą stoka ir Vokietijos okupacija.

Toliau tame pat straipsnyje „Išeivių draugas“ atšaldo euforines nuotaikas:

„Berods, vieno dalyko tam paskelbimui trūksta: spėkos priversti kitus pripažinti Lietuvos reikalavimus. O tas dabar visgi svarbiausias argumentas...

Britai, prancūzai, amerikonai ir italai, na austrijokai, bulgarai ir turkai, tie, suprantama, neturi priežasties bijotis neprigulmingos Lietuvos. Tie noriai pritartų. Rusai, na, kas besirūpina, ką ten rusai mano? Jų viešpatavimas Lietuvoj jau pasibaigė, bent dabartiniu laiku.

Bet kas klausės dabartinių faktiškų Lietuvos šeimininkų vokiečių? Ar jie norės neprigulmingos Lietuvos, ar bevelys Lietuvą patys praryti, be baimės paspringimo? Čia visas klausimas.“

Toliau straipsnyje labai objektyviai ir blaiviai svarstomos Lietuvos nepriklausomybės galimybės, kol šalį yra okupavusi Vokietija:

„Patikėti, kad vokiečiai niekieno nevejami, iš gerumo širdies Lietuvą apleistų ir nepamėgintų praryti, na, ar nebūtų mums tai save apgaudinėti svajonėmis? Ką mano vokiečiai? Nuo to mums labai daug kas prigulės.

Kaip tik išrodo, dalykai pakrypo į blogą pusę. Pasidavus rusams, užviešpatavus vokiečiams, jau kai kas iš pačių vokiečių aptilo kalbos apie Lietuvos neprigulmybę. Išrodo, kad ten „neprigulmybė“ bus greta vokiško bizūno.

Todėl neapsidžiaukite per anksti, bet palaukim kol viskas galutinai paaiškės. Tuo tarpu pasitikėkim, kad vokiečiai persitikrins, jog praryjant Lietuvą reiks paspringti. Tada, tik tada jie neprigulmybei mūsų pritars.“

Deklaracija „Visoms tautoms ir valstybėms“

Rusijoje veikusi Lietuvių Vyriausioji Taryba jau pirmajame savo biuletenyje dar 1917 metų pabaigoje pasisakė už laisvą, demokratišką nepriklausomą Lietuvą. Šios Tarybos veikla, ypač jos pradėti dalinti lietuvių pasai norintiems grįžti į tėvynę ir ryšiai su Ukrainos Rada kėlė didžiulį lietuvių bolševikų, ypač vadinamojo Lietuvos reikalų Komisariato pyktį. Komisariatas visų pirma stengėsi perimti Tarybos surinktas lėšas tremtinių grąžinimui į Lietuvą. Pirmiausia jie ėmėsi Petrogrado skyriaus, o vėliau, vadovaujami paties komisaro Vinco Mickevičiaus-Kapsuko, atvyko ir į Voronežą. Čia jie taip jėga išvaikė pagalbos tremtiniams organizacijas ir ėmėsi likviduoti visą Lietuvių Vyriausiąją Taryba.

Tarybos nariai, įvertinę politinę padėtį po Lietuvos Brastos derybų nutraukimo ir vis stiprėjančio bolševikų teroro, 1918 metų vasario 14 dieną paskelbė deklaraciją „Visoms tautoms ir valstybėms“. Pirmoje dokumento dalyje, galima sakyti, yra istorinio lietuvių tautos nepriklausomybės reikalavimo pagrindimas. Čia išvardijami Lietuvos, Rusijos, Vakarų Europos ir JAV lietuvių organizacijų siekiai, paremti tautų apisprendimo teise į šalies nepriklausomybę. Antroji dokumento dalis konkrečiau išreiškia lietuvių tautos lūkesčius:

„Lietuvių tautos taryba Rusijoje, vykdydama delegatų suvažiavimo nutarimus bei nuostatas ir atsižvelgdama į: a) Lietuvos Valstybės Tarybos Vilniuje 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimą; b) Vokietijos, Austrijos-Vengrijos, Turkijos ir Bulgarijos, iš vienos pusės, ir Rusijos, – iš kitos, svarbiausius pareiškimus dėl Lietuvos, išsakytus Lietuvos Brastos taikos derybų metu... skelbia, kad lietuvių tauta sukūrė aukščiausią Lietuvos teritorinį organą – Lietuvos Tarybą Vilniuje, ją pasitiki ir ją remia visi Lietuvos teritorijoje gyvenantys Lietuviai, lietuvių kolonijos bei Rusijoje esantys pabėgėliai, lietuvių emigrantų kolonijos Amerikoje ir Vakarų Europos lietuvių organizacijos, ir reikalauja:

1) kad Lietuva būtų pripažinta nepriklausoma valstybe su Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijų teritorijomis, Gardino ir Kuršo gubernijų dalimis ir Mažąją (Prūsų) Lietuva su laisvu priėjimu prie jūros.

2) kad nepriklausomos Lietuvos valstybės atstovai dalyvautų taikos derybose lygiomis teisėmis su kitų valstybių atstovais.

3) kad laikinai valdyti Lietuvą ir palaikyti joje valstybinę tvarką būtų pavesta Lietuvos Tarybai Vilniuje ir kad ji būtų įpareigota nustatytu laiku sušaukti Vilniuje Lietuvos steigiamąjį susirinkimą, išrinktą demokratiniais pagrindais.“

Toliau deklaracijoje reikalaujama nedelsiant išvesti visą užsienio okupacinę kariuomenę, „o jos vietoje valstybinei tvarkai palaikyti ir visuomenės saugumui garantuoti“ Lietuvos Taryba sukuria Lietuvos kariuomenę.

Taip pat kalbama apie viso iš Lietuvos išvežto geležinkelių, pašto, telegrafo ir kitų vyriausybinių bei visuomeninių įstaigų turto grąžinimą, pabėgėlių iš Rusijos, karo belaisvių ir civilių žmonių sugrąžinimą namo.

Dar galima išskirti tris deklaracijos reikalavimų punktus:

„5) kad Rusijos valdžios nurodymu, po 1772 metų uždarius Lietuvos valstybines, visuomenines ir kultūrines ir visuomenines įstaigas, iš Lietuvos sričių kaip karinis grobis išvežti istoriniai paminklai, meno vertybės, archyviniai dokumentai, muziejų turtai ir bibliotekos – ir visi, ir jų dalys, – taip pat asmeniniai archyvai, bibliotekos ir kolekcijos būtų grąžintos Lietuvai nepriklausomai nuo to, kur dabar visa tai yra.

9) kad Lietuvai būtų atlyginti visi nuostoliai, kariniais veiksmais padaryti jos gyventojams, ir

10) kad nuostolių pobūdį ir apimtį nustatytų tarptautinė komisija, kurioje būtinai dalyvautų Lietuvos atstovai.“

Lietuvos Taryba reagavo žaibiškai

Kaip jau minėta, vasario 10 dieną Lietuvos Brastos taikos derybos nutrūko. 1918 m. vasario 12 d. „Dabartis“:

„Rusija paskelbė karą užbaigtu

... Rusų atstovybės pirmininkas pranešė, jog Rusija – nepasirašydama tam tikrų formalių taikos sutarčių – skaitanti karą su Vokietija, Austrija-Vengrija, Turkija ir Bulgarija užbaigtu ir sykiu išleidusi įsakymą rusų kariuomenei visiškai nusiginkluoti visuose frontuose.“

Galima tik pridurti, kad Vokietijos generalitetas buvo pasirengęs tokiems derybų eigos posūkiams. Dar vasario pradžioje, vadinamajai karo partijai reikalaujant, buvo nutarta derybas su bolševikais vesti iš jėgos pozicijų. Vokiečiai net parengė naujo karinio puolimo planą. Po vasario 10 dieną nutrauktų derybų naujų karo veiksmų prieš Rusiją planas buvo patvirtintas vasario 13 dieną Hamburge.

Berlyne tuo metu buvęs Jurgis Šaulys puikiai suprato, kas vadovauja ir kur suka Vokietijos politika. Todėl vasario 10 dieną atsiuntė telegramą, kurioje prašė sukviesti visus Tarybos narius. Tos pačios dienos vakare Jurgis Šaulys grįžo į Vilnių ir paragino Tarybą susivienyti ir nedelsti skelbiant šalies nepriklausomybę.

Į naują politinę padėtį Lietuvos Taryba reagavo žaibiškai. Jau vasario 11 dienos vidurdienį pas Joną Basanavičių bute įvyko pirmasis naujosios sesijos posėdis, kurio metu svarstytas tik vienas, bet esminis ir svarbiausias einamojo momento klausimas:

„Svarstomas klausimas dėl susidariusiojo Taryboje padėjimo, išstojus iš jos keturiems nariams.

J. Šaulys mano, kad dabar negalima Tarybą skaldyti ir pataria peržiūrėti priimtąjį 26 sausio nutarimą ir pasistengti surasti su išstojusiais bendrą formulą, visiems priimtiną.

Nutarta: pasišnekėjimui su išstojusiais išrinkti komisiją iš J. Šaulio, Klimo ir Vailokaičio.

Toliau nutarta: jeigu tai komisijai pasiseks surasti su išstojusiais tokią bendrą formulą, kuri bus priimta visų, tai tada nutarimas 26 sausio atpuola savaime.“

Deja, „susitaikymo“ komisijai greitai nepavyko suderinti su pasitraukusiais nariais bendros nuomonės. Tik vasario 15 dieną komisija pranešė Tarybai gavusi išstojusių narių raštišką pranešimą, kuriame, be kita ko, rašoma:

„Atsakydami į Jūsų pasiūlymą, šiuo pranešame, jog dėlei Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo mes sutinkame balsuoti en bloc už sekančią formulę ir grįžti Tarybon.“

Tame pat posėdyje buvo balsuojama už išstojusiųjų pasiūlytą nepriklausomybės skelbimo formuluotę: „Už tos formulos priėmimą balsuoja 11, susilaiko 3 (Mironas, Petrulis, Smetona).“

Toliau buvo balsuojama, ar kviesti išstojusius į Tarybą. Už tai buvo nubalsuota vieningai. Toliau svarstomi procedūriniai klausimai, nes Antanas Smetona atsisako Tarybos pirmininko, Jurgis Šaulys – sekretoriaus, o Vladas Mironas – vicepirmininko pareigų.

„Susirinkimas prašo Basanavičiaus, kaipo vyriausio amžiumi, pirmininkauti toliau posėdyje.

Basanavičius užima pirmininko vietą.

Susirinkimas nutaria: sekantį posėdį paskirti 16 vasario 11 val. rytą ir į tą posėdį pakviesti išstojusius narius.“

Nepriklausomybės Akto paskelbimas

Tai, kas įvyko 1918 metų vasario 16 dieną 11 valandą 30 minučių Lietuvių komiteto bute, visiems gerai žinoma. Bet, nors Nepriklausomybės Aktas buvo priimtas vienbalsiai ir pasirašytas visų Tarybos narių, ne viskas vyko taip sklandžiai, kaip atrodo. Nėra reikalo kartoti Akto teksto – štai ištrauka iš vasario 16 dienos Tarybos posėdžio protokolo:

„Statomas balsavimui tas nutarimas lig žodžio „drauge“. Priimamas vienbalsiai. Toliau balsuojama antra dalis to nutarimo, būtent nuo žodžio „drauge“. Už tą nutarimo dalį balsuoja – 16, prieš ją – 4 (Biržiška, Kairys, Narutavičius ir Vileišis). Toliau balsuojamas visas nutarimas en bloc. Priimamas vienbalsiai.“

Po Nepriklausomybės Akto pasirašymo Jonas Vileišis perskaito keturių Tarybos narių pareiškimą su priežasties paaiškinimu:

„... dėl kurios buvome betgi priversti balsuoti prieš pareiškimo dalį: ta priežastis – tai Tamstų įdėtas ton rezoliucijos dalin žodis „galutinai“. Tamstoms turbūt žinomi ir motyvai, kurie mus vertė griežtai nusistatyti prieš to žodžio įdėjimą, – tai baimė:

1) kad vokiečių valdžia, savotiškai išnaudodama susidariusį po 11 gruodžio 1917 m. padėjimą, vėl nemėgintų, tuo žodžiu remdamos, versti Lietuvos Tarybą savintis viršiausias Steigiamojo Lietuvos Seimo teises.

2) kad vokiečių valdžia neturėtų progos versti Lietuvos Tarybos, svarstant klausimą tarp Lietuvos ir Vokietijos, jau dabar fiksuoti tuos santykius, kad tokiu būdu pastačius Lietuvos Seimą prieš įvykusį faktą.

3) kad vokiečių valdžiai nebūtų duota progos trukdyti mums kiek galima greitesnis Steigiamojo Seimo sušaukimas.“

Kitoje sugrįžusių Tarybos narių dokumento dalyje išvardijami svarbiausi artimiausi Tarybos veiksmų uždaviniai. Dokumentas baigiamas žodžiais:

„Savaime suprantama, kad Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas ir jos pripažinimo išgavimas yra šiam momentui visų kitų svarbiausiasis Lietuvos Tarybos uždavinys.

M. Biržiška, S. Kairys, Narutavičius ir Jonas Vileišis.“

Tame pat Tarybos posėdyje buvo svarstoma ir kiti svarbūs klausimai: buvo renkami delegacijos į Berlyną ir neutralias šalis nariai, iš naujo renkamas Tarybos pirmininkas ir prezidiumas. Tarybos pirmininku vėl išrenkamas Antanas Smetona. Dėl to „keturių grupė“ vėl padaro pareiškimą, kad nė vienas iš jų nesutinka būti renkami į prezidiumą. Šis posėdis baigėsi 3 valandą po pietų.

6 valandą vakaro Jurgis Šaulys pranešė apie Lietuvos Tarybos priimtą Nepriklausomybės Aktą Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovui Vilniuje Georgui Boninui ir paprašė leidimo paskelbti žinią laikraščiuose. Nelaukiant atsakymo į šį prašymą, tą pačią dieną Nepriklausomybės Akto tekstas buvo perduotas Martyno Kuktos spaustuvei. G. Boninas Nepriklausomybės Aktą pasiuntė Vokietijos vyriausybei. Taip pat per patikimus kariškius Nepriklausomybės Aktas buvo perduotas visų reichstago partijų frakcijų pirmininkams.

Vasario 16-osios vakarinis Tarybos posėdis

Tą pačią dieną įvyko dar vienas – vakarinis – Tarybos posėdis. Jis prasidėjo pusę septynių vakare. Jam pirmininkavo Jurgis Šaulys. Posėdžio metu svarstyta instrukcija delegacijai, kuri turėjo vykti į Berlyną. Šis dokumentas dar kartą patvirtina, kad Taryba nusprendžia pati imtis veiksmų ir kovoti už šalies ateitį. Nors jo turinys kur kas mažiau žinomas nei Nepriklausomybės Aktas, jo svarba taip pat nemenka. Jame labai tiksliai apibūdintos problemos, be kurių sprendimo neįmanoma tikėtis gyvenimo pagerėjimo. Štai ištrauka iš šio Tarybos posėdžio protokolo:

„1) kad už rekvizuotus daiktus būtų mokamos mūsų rinkos kainos ir, kad Vokietijos prekės būtų parduodamos Lietuvoje Vokietijos rinkų kainomis;

2) kad kainos už rekvizuojamus gyvulius ir produktus būtų mokamos sulig vietos šių laikų rinkos kainų, kurias nustato iš vietinių gyventojų parinktos komisijos;

3) kad būtų sustabdyta javų, valgomųjų daiktų ir pašarų rekvizicijos...

40 kad būtų prašalinti visokie suvaržymai visuomenės, politikos ir ūkio gyvenime;

5) kad būtų leista sugrįžti iš Rusijos pabėgėliams;

6) kad Palanga būtų būtinai prie Lietuvos prijungta.“

Antrasis vasario 16 dienos Tarybos posėdis baigėsi 10 valandą vakaro.

G. Boninas Nepriklausomybės Aktą pasiuntė Vokietijos vyriausybei. Taip pat jis pateko į reichstagą, o vasario 18 dieną jo tekstas buvo išspausdintas keliuose Vokietijos laikraščiuose – „Das Neue Litauen“, „Die Vossische Zeitung“ ir „Die Taegliche Rundschau“. Tiesa, Vokietijos cenzūra susigriebė ir uždraudė dar kur nors spausdinti šį dokumentą.

Lietuvos Nepriklausomybės Aktas 1918 metų vasario 18 dieną atspausdintas „Die Vossische Zeitung“ pirmame puslapyje:

„Lietuvos valstybės nepriklausomybė

Pripažinimo prašymas

Žinia su mumis pasidalino „Das Neue Litauen“ redakcija: Lietuvos Taryba (Bundesratas) 1918 metų vasario 16 posėdžio metu vienbalsiai nutarė, pranešti Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybėms šią žinią...“

Vilniuje – saulėta šaltoka diena

1918 m. vasario 16 d. buvo šeštadienis. „Dziennik Wilenski“ rašė:

„Saulė teka – 7 val. 30 min.

Saulė leidžiasi – 4 val. 59 min.

Vardadienį švenčia Julijona.“

Štai ką apie tos dienos orus Vilniuje rašė „Wilnaer Zeitung“:

„6 valanda ryto temperatūra –16,7 ℃

1 valanda popiet  -„-   - 10,3 ℃

8 valanda vakaro  -„-   - 12,5 ℃

Numatomi orai:

pastovūs, sausi, šviesūs. Šaltis po truputį kris.“

Kokios pramogos ir linksmybės vilniečių laukė saulėtą šaltoką dieną? Visi Vilniuje leisti laikraščiai pranešė apie Botanikos sode veikiančią čiuožyklą. „Wilnaer Zeitung“:

„Čiuožykla Botanikos sode

Prieš kelias dienas Botanikos sode prie buvusio Vasaros teatro atidaryta čiuožykla, kuri su džiaugsmu laukia atvykstant kariškių ir krašto gyventojų. Čiuožykla su laiku bus išplėsta. Ypač reikia pažymėti džiugų skirtumą nuo pernai metų – ji veikia iki 9 val. 45 min. vakaro. Taip pat įrengtas elektros apšvietimas.

Nuomininko reikalaujamo įėjimo bilieto kaina tokia, kad kiekvienas gali mėgautis šiuo sveiku sportu. Iš kariškių imama 20 Pfg., iš civilių 50 Pfg. Bilietas visai žiemai kariškiams kainuoja 3 Mk., civiliams 5 Mk. Šitos kainos galioja ir žiūrovams.

Pačiūžas galima išsinuomoti už 50 Pfg., o už 10 Pfg. jos bus pritvirtintos ir nuimtos nuo batų. Drabužiai ir kiti daiktai saugomi už 15 Pfg. mokestį. Girdėjome, kad sekmadieniais už tą patį mokestį čiuožykloje skambės muzika.“

Nors spaudė šaltukas, kaip visad Pilies sodelyje prie Katedros 12 val. karinis orkestras grojo maršus ir populiarias melodijas. Orkestrui vadovavo vicefeldfėbelis E. Šmidtas. Štai kokia programa buvo atlikta 1918 metų vasario 16 dieną. „Wilnaer Zeitung“:

„1. „Hoch Heydecksburg“, Rudolfo Hercerio maršas. – 2. Uvertiūra iš operos „Jei būčiau karalius“, kompozitorius Adolfas Adamo. – 3. „Iš Vienos Praterio gyvenimo“, Zygfrido Translaterio valsas. – 4. „Dvi kojelės šokiui“ valsas iš Leo Falio operetės „Imperatorienė“. 5. Popuri iš Jozefo Bajerio baleto „Lėlių fėja“. – 6. „Tebūnie pagarbinta Vokietija“ Franco Šmucerio maršas.“

Vakaro kultūrinių renginių programa taip pat buvo gausi. Jau kurį laiką Vilniuje gastroliavo vokiečių komikų grupė „Heitere Berliner Künsterspiele“ – „Linksmi Berlyno menininkų žaidimai“. Jai vadovavo garsus to meto vokiečių masinių patriotinių renginių režisierius Vilis Karcinas. Šios grupės pasirodymai vyko Vilniaus amatų rūmų parodų salėje Didžiojoje gatvėje. Pasirodymai Vilniuje buvo tiek populiarūs, kad nors gastrolės turėjo užsibaigti vasario 17 dieną, jos buvo pratęstos ir rengiama po du vaidinimus per dieną. „Wilnaer Zeitung“:

„Linksmi Berlyno menininkų žaidimai“. Kadangi Berlyno menininkų vakariniams pasirodymams Vilniaus Amatų rūmų parodų salėje visi bilietai išpirkti, ryt vasario 17 dieną rengiamas dieninis pasirodymas, jo pradžia pusę ketvirtos. Bilietų į šį pasirodymą dar galima įsigyti.“

Vokiečių teatre (dabar tai Rusų dramos teatras) 8 val. vakaro buvo rodoma Richardo Fricke operetė „Kaukazo kurortas“.

Vilniuje tuo metu veikė 6 kino teatrai. „R. Štremerio“ kinematografe, Didžioji g. 74:

„Tik 4 dienas. Pasaulinė sensacija!

„Taikos derybos Lietuvos Brastoje“

Visų delegacijų ir derybų filmuota medžiaga. Filmavo vokiečių kino įmonė.“

Tame pat kino teatre buvo rodomas garsus danų filmas „Pajacas“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko brangiausiai tuo metu Danijoje apmokamas kino aktorius Valdemaras Psilanderis: „Dziennik Wilenski“:

„Vilniaus publikos numylėtinis Valdemaras Psilanderis sukrečiančioje cirko gyvenimo tragedijoje. Nuo karo pradžios Vilniuje nerodyta filmų su Psilanderiu, todėl Vilniaus publika tikrai skubės vėl pamatyti savo numylėtinį.“

Jurgio prospekte Nr. 11 įsikūrusiame kinematografe „Lux“, buvo rodoma italų drama „Teresa“ pagal Emilio Zola romaną. Pagrindinį vaidmenį filme suvaidino garsi Europos draminių vaidmenų atlikėja Marija Karmi.

Daugumos vilniečių padėtis buvo prasta

Įdomi istorija, šiek tiek primenanti anekdotą, atspausdinta laikraščio „Dziennik Wilenski“ įvairenybių skyrelyje:

„Smagi klaida. Peterburgo telegrafo agentūra padarė klaidą, kurią atsimins tie, kas kolekcionuoja panašias „žioplas“ klaidas.

Anglijos parlamento deputatas pavarde King, kažkokio banko vardu klausė dėl 60 milijonų svarų sterlingų, kuriuos vyriausybė pasiskolino ginkluotei įsigyti. Ministras Balfūras aštriai vyriausybės vardu atsisakė ją grąžinti.

Telegrafistas išvertė Kingo pavardę į rusų kalbą. Ji skamba kaip „karalius“. Ir parašė, kad karalius Jurgis VI pasirodė parlamente ir reikalavo 60 milijonų.

Socialistinė „Pravda“ nesavalaikį ir nekonstitucinį Anglijos karaliaus žygį į parlamentą aprašė vedamajame straipsnyje ir pamokė jį parlamentarizmo, nevengdama stiprių žodelių. Bei padarė visiškai logišką išvadą, kad monarchija yra atgyvena, net Anglijoje.“

Taip atrodė paradinė – gražioji Vilniaus gyvenimo pusė. Kur kas sudėtingesnė, skurdesnė ir negražesnė jį buvo daugumai eilinių vilniečių. Net vokiečių oficiozas „Dabartis“ buvo priverstas pripažinti sunkią vilniečių gyvenimo kasdienybę:

„Tiesa, vokiečių valdžia nė nuo Vilniaus negalėjo atitolinti karo vargų, kurie, kaip kitur, taip ir čionai, buvo labai sunkūs; bet vokiškoji miesto valdyba, padedama miesto patarėjų, kurie susideda iš visų mieste gyvenančių tautų, kiek galėdama stengėsi sumažinti žmonių vargus.“

Šaltą žiemą buvo sunku gauti kuro krosnims, nors šiek tiek malkų buvo skiriama pagal duonos korteles, jų nepakako. Žinoma, kad net Lietuvos Tarybos nario Jono Basanavičiaus butas, buvęs Lietuvos mokslo draugijos patalpose Aušros Vartų g. 19, kur dažnai vykdavo Tarybos posėdžiai, retai kada būdavo kūrenamas.

Peterburgo valdžia savo elgesiu faktiškai atsisakė paliaubų

Politinė padėtis Lietuvoje ir aplink ją taip pat buvo sudėtinga. Lietuvos Taryba dėl nesutarimų su gruodžio 11 dienos akto notifikacija skilo. Lietuvos Brastos derybas nutraukė bolševikai. „Lietuvos aidas“ vasario 16 dienos numeryje pateikia paskutinio derybų posėdžio ataskaitą ir Levo Trockio atsakymus į kitos derybų pusės pasiūlymus:

„Trockis atsakė, kad rusų žvilgsniu tokis tautų apsisprendimo teisės pritaikymas, kaip jį supranta priešingoji pusė, lygsta visiškam tos teisės atmetimui... Naujas keblumas kilo dėl sąjungininkų santykių su Ukraina.“

Bolševikinė Rusija suprasdama, kad taikos derybos Lietuvos Brastoje po Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos taikos sutarties su Ukrainos Rada atsidūrė aklavietėje, nusprendė jas nutraukti:

„Trockis taip pasakė: Po ilgo tarimosi atėjo galop sprendžiamoji valanda. Tautos nekantriai laukia kaip pasibaigs tarybos Lietuvos Brastoje. Rusija nemano lieti savo kareivių kraujo už vienos partijos reikalus prieš kitą. Todėl jisai pašalinąs savo kariuomenę ir savo tautą nuo karo. Rusija paliaujanti kariauti... Bet jo valdžia atsisako pripažinti vokiečių ir austrų-vengrų sąlygas, ir todėl Rusija nepasirašo taikos sutarties...

Trockis atsakė, kad jo delegacija sunaudojo savo įgaliojimus ir laiko reikalinga grįžti Petrapilin.“

Toks pareiškimas iš esmės reiškė karo veiksmų atsinaujinimą. Tuo nedelsiant pasinaudojo vokiečiai. „Dziennik Wilenski“: „Kaizerio valdžia šiuo pareiškia, kad Peterburgo valdžia savo elgesiu faktiškai atsisakė paliaubų.“

Karo veiksmai atsinaujino Ukrainoje, Austrijos-Vengrijos kariuomenė užėmė Benderus ir Kišiniovą. Lenkų kariuomenė Rusijoje, vadovaujama Juzefo Dovbor-Musnickio, Minsko, Mogiliovo ir Vitebsko apylinkėse taip pat pradėjo kovas su bolševikų Raudonąją armija ir užėmė Bobruiską. Kovos su bolševikais vyko Estijoje ir Suomijoje.

Vasario 16-oji Lietuvos Tarybai buvo ilga

Esant tokiai padėčiai, vokiečiams Lietuva tapo visai neįdomi. Iš Berlyno grįžęs Jurgis Šaulys patvirtino, kad Vokietijoje visiškai įsigalėjo karo partija ir niekas nesileis į derybas su Lietuva. Tarybai tapo aišku, kad ilgiau delsti ir laukti kokios nors pagalbos nėra prasmės.

Lietuvos Tarybos požiūris vis radikalėjo ir susidarė prielaidos vėl susivienyti su iš Tarybos pasitraukusiais Mykolu Biržiška, Steponu Kairiu, Stasiu Narutavičiumi ir Jonu Vileišiu. Toks susitaikymas įvyko vasario 15 d. Pagaliau buvo nuspręsta atsisakyti „visų amžinų“ ryšių ir paskelbti nepriklausomybę visai savarankiškai.

Vasario 16 diena Lietuvos Tarybai buvo ilga. Pirmasis posėdis prasidėjo 11 valandą ryto būstinėje Didžiojoje gatvėje 30, dabar Pilies g. 26. Jam pirmininkavo Jonas Basanavičius. Visi Lietuvos Taryba nariai pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Šis posėdis baigėsi 3 valandą po pietų.

Tą pačią dieną įvyko ir dar vienas vakarinis Tarybos posėdis. Jis prasidėjo pusę septynių vakare. Jam pirmininkavo Jurgis Šaulys. Posėdžio metu svarstoma instrukcija delegacijai, kuri turėjo vykti į Berlyną. Šis dokumentas dar kartą patvirtina, kad Taryba nusprendžia pati imtis veiksmų ir kovoti už šalies ateitį.

Nors jo turinys kur kas mažiau žinomas nei Nepriklausomybės Akto, bet jo svarba taip pat nemenka. Jame labai tiksliai apibūdintos problemos, be kurių sprendimo neįmanoma tikėtis gyvenimo pagerėjimo. Štai ištrauka iš šio Tarybos posėdžio protokolo:

„1) kad už rekvizuotus daiktus būtų mokamos mūsų rinkos kainos ir, kad Vokietijos prekės būtų parduodamos Lietuvoje Vokietijos rinkų kainomis;

2) kad kainos už rekvizuojamus gyvulius ir produktus būtų mokamos sulig vietos šių laikų rinkos kainų, kurias nustato iš vietinių gyventojų parinktos komisijos;

3) kad būtų sustabdyta javų, valgomųjų daiktų ir pašarų rekvizicijos...

40 kad būtų prašalinti visokie suvaržymai visuomenės, politikos ir ūkio gyvenime;

5) kad būtų leista sugrįžti iš Rusijos pabėgėliams;

6) kad Palanga būtų būtinai prie Lietuvos prijungta.“

Antrasis vasario 16 dienos Tarybos posėdis baigėsi 10 valandą vakaro. Tokia buvo Vilniaus diena – diena, kai buvo priimta Lietuvos nepriklausomybės deklaracija ir prasidėjo ilgas kupinas sunkumų, džiaugsmo ir nusivylimo akimirkų kelias nuo jos paskelbimo iki tikrosios nepriklausomybės bei Lietuvos valstybės pripažinimo.

„Laikraštis „Severo Kavkazkij Kraj“ esąs paskelbęs, kad daugiau jis nedėsiąs valdiškų Petrapilio telegrafo agentūros pranešimų, nes valdžia iškraipanti atstovų kalbas. Rusijos valdžia visados drausdavo skelbti nemalonias jai atstovų kalbas. Bet dabar susekė, jog valdžios pranešimų raštinė paskelbia ir pramanytų kalbų, kad suklaidinus visuomenę. Iš to matyti, kad Petrapilis nevengia jokių priemonių“, – 1917 m. rašė „Dabartis“.

Rusijos taikos pasiūlymai sukėlė ir Europos diskusijas

Baigiantis eiliniams Pirmojo pasaulinio karo metams ir toliau vykstant beprasmiam kraujo liejimui, svarbiausias buvo karo nutraukimo, taikos klausimas. Savo Kalėdų kalboje popiežius Benediktas XV apgailestavo dėl to, kad jo taikos iniciatyvos buvo atmestos. „Lietuvos aidas“:

„Mes jaučiame didį skausmą, kad mūsų pastangos tautoms sutaikinti nuėjo veltui ir kad mūsų pakvietimas, siųstas kariaujančioms valstybėms, paliko be vaisių... Mes raminamės mintimi, jog mūsų kvietimas į taiką, gali būti, galima prilyginti tam grūdui, kurs auga, jeigu tik esti žemės šilumos susprogdintas... Todėl mes šaukiame mūsų dienų sūnus: Grįžkite prie Viešpaties, kurs nori Kristaus taikos, ne keršto ir neapykantos, ne gobšumo ir ne kraujo liejimo. Tai yra užmokesnis, kurs yra geros valios žmonėms praneštas.“

Jei popiežiaus viltys į visišką karo veiksmų nutraukimą neišsipildė, rytinėje karo teatro dalyje jau beveik mėnuo nevyko karo veiksmai, o Lietuvos Brastoje įsibėgėjo taikos derybos tarp bolševikinės Rusijos vyriausybės ir Vokietijos, Austrijos-Vengrijos, Turkijos ir Bulgarijos. Kalėdų dienomis Rusijos pusė pateikė savo pamatinius pasiūlymus taikos deryboms. Rusų pasiuntiniai pasiūlė 6 punktus, kurių svarstymas būtų pagrindas tariantis dėl taikos. „Lietuvos aidas“:

„1) Neturi būti užgrobiamas karo laiku užimtųjų žemių. Kariuomenė iš užimtųjų kraštų turi tuojau pasitraukti.

2) Tautų politinė nepriklausomybė turi būti atstatyta taip kaip prieš karą buvusi.

3) Įvairioms tautoms, kurios prieš karą politiškai nebuvo nepriklausomos, turi būti leista pačioms nuspręsti priklausomybės klausimas, t. y. pačioms liuosai pasisakyti, prie kurios valstybės priklausyti nori ar balsavimu nuspręsti savo tautos nepriklausomybę. Balsavimas turi būti visiškai laisvai atliktas visų tam tikro krašto gyventojų, tam skaičiuje ir jų pabėgėlių.

Tautybės išlaikymas yra tai gyviausias kiekvienos tautos dalykas. Jo reikalauja ne tik pačios tautos vystymasis, bet ir visos žmonijos pažanga.

4) Apgyventuose įvairių tautų kraštuose turi būti apsaugotos mažumų teisės tam tikrais įstatymais, kurie užtikrintų tautinės kultūros nepriklausomybę ir autonominį valdymą.

5) Nė viena kariaujančių valstybių nemoka karo nuostolių. Sumokėtosios gi tuo tarpu išlaidos privalo būti grąžintos. Šiaip žmonių nuostoliams atlyginti turi būti sudarytas tam tikras kapitalas proporcionaliniais (palyginamaisiais) kariaujančių valstybių nuostoliais.

6) Kolonijų klausimas turi būti išrištas tinkamai 1–4 punktais.“

Savo pozicijas rusų delegacija dar padarė kai kuriuos paaiškinimus:

„Rusų delegacija skaito nepaliečiamu daiktu, kad mažųjų tautų laisvė stipresniųjų tautų būtų slopinama ar tai ūkio boikotu, ar tai užgrobimu vieno krašto kitu, ar suvaržymu prekybos ir muito sutartimis, kurios trukdytų prekybos laisvę trečiojo krašto, ar pagaliau, jūros blokada.“

Šis paaiškinimas tiesiogiai liečia Lietuvą. Prisiminkime Lietuvos Tarybos ir Vokietijos gruodžio 11 dienos aktą, jame kalbama apie muitų sąjungą su Vokietija. Žinoma, tai tikrai nepaskatintų Lietuvos ekonomikos suklestėjimo, nes verstų po okupacijos neatsigavusį kraštą labiau orientuotis į ją neseniai okupavusios šalies ekonominius poreikius. Štai dėl ko Vokietija net nesirengė rodyti Rusijos pusei šio akto antrosios dalies. Kaip matysime, vėliau šis klausimas taps vos ne pagrindiniu nutraukiant Lietuvos Brastos derybas ir Lietuvos Tarybai apsisprendžiant vienašališkai skelbti Lietuvos nepriklausomybę.

Šie Rusijos taikos pasiūlymai, galima sakyti, įstūmė kitą derybų pusę į tam tikras abejones. Jos sukėlė ir Europos tautų bei politikų diskusijas. Išklausęs Rusijos pasiūlymus, Vokietijos užsienio reikalų ministras Richardas fon Kiulmanas visų keturių valstybių vardu paprašė pertraukos atsakymui apsvarstyti.

Lenkija irgi turėjo aneksinių planų

Kitos dienos derybos suderino daugybę ekonominių klausimų ir perėjo prie politinių sprendimų. „Dziennik Wilenski“:

„Karo laiko įstatymai turi būti panaikinti, jų aukos privalo atgauti savo teises arba gauti kompensacijas... Iš principo susitarta dėl karo belaisvių ir internuotųjų asmenų paleidimo ir sugrąžinimo namo...

Pagaliau buvo susitarta dėl kuo skubesnio diplomatinių ir konsulinių santykių atkūrimo.

Svarbus abiem pusėms okupuotų teritorijų klausimas sulaukė tokio Rusijos pasiūlymo:

Abiem pusėms sutinkant... Rusija atitraukia savo kariuomenę iš jos okupuotų Austrijos-Vengrijos, Turkijos ir Persijos, o keturių sąjungos šalys – iš Lenkijos, Lietuvos, Kur6o ir kitų Rusijos vietų.

Pagal Rusijos vyriausybės sprendimą, paskelbusį visų be išimties Rusijoje gyvenančių tautų apsisprendimo teisę, net atsiskyrimą, tų teritorijų gyventojams bus sukurta galimybė kuo skubiau, nustatytu terminu, visiškai laisvai nuspręsti klausimą dėl jų prisijungimo prie vienos ar kitos valstybės, arba savarankiškos valstybės sukūrimą.

Be to teritorijose, kur vyks balsavimas, negali būti jokios svetimos kariuomenės, išskyrus tautinę ir vietos miliciją.“

Derybininkai sutarė, kad šie susitarimai gali būti svarstomi toliau. Dėl kai kurių sutarties punktų iškilo nesutarimų. Pavyzdžiui, Rusijos derybininkai buvo nepatenkinti keturių valstybių požiūriu į kolonijas. Taip pat buvo nutarta, kad kai kurie techniniai dalykai (susisiekimo, ekonominiai klausimai) gali būti svarstomi toliau, o politiniams klausimams būtinos konsultacijos su savo šalių vyriausybėmis, buvo nuspręsta padaryti pertrauką. „Lietuvos aidas“:

„Pagaliau rusų delegacijos vadas paaiškino, jog ji, nepaisant minėtų nesutikimų, esanti tos nuomonės, kad sąjungininkų atsakyme esąs viešas pasireiškimas atsižadėti agresyvinių siekimų, kurs teikiąs progos tuojau imtis tartis dėl visuotinės taikos tarp visų kariaujančių valstybių.

Dėl tos priežasties rusų delegacija siūlo pertraukti tarybas dešimčiai dienų... ir per tą tarpą paaiškinti ir supažindinti su išdėtais taikos dėsniais tas tautas, kurių valdžios dar nėra prisidėjusios prie čia vedamų taikos derybų. Po to laiko šiaip ar taip tarybos bus toliau vedamos.“

Reikia paminėti, kad Lenkija tuo metu bent jau formaliai turėjo vyriausybę, tiesa, galima sakyti marionetinę, nes ji visiškai buvo kontroliuojama Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos. Tačiau ji buvo kur kas įtakingesnė nei Lietuvos Taryba. Todėl dar prieš Kalėdas Lenkijos ministras pirmininkas Janas Kuchaževskis lankėsi Berlyne ir kalbėjo apie galimybę Lenkijai dalyvauti taikos derybose. „Lietuvos aidas“:

„Lenkų ministerių pirmininkas kalbėjosi su Vokietijos ir Austrijos ministeriais dėlei dalyvavimo lenkų atstovų taikos derybose. Kaip atsiliepė tuo klausimu ministeriai – nepasakyta. „Vossische Zeitung“ tą proga taip rašo: Lenkijos nepriklausomybės klausimas išrišamas iš vieno su Rusija. Kolei su ja dėlei to nesusitarta, Lenkija, kaipo nepriklausoma valstybė, negyvuoja, taigi ir pasiuntinių taikos tarybose turėti negali, nes tatai tik nepriklausomų tautų teisė.“

Reikia pažymėti, kad Lenkija siekė ne tik dalyvauti Lietuvos Brastos derybose, bet turėjo aneksinių planų. Kartu su Lenkijos ministru pirmininku į Berlyną vyko žymios Vilniaus spaustuvininkų Zavadskių giminės atstovas Vladislavas Zavadskis. Jo tikslas buvo derėtis su vokiečių atstovais dėl Vilniaus priskyrimo Lenkijai. Lietuvos lenkų memorandumo reikalavimai buvo tokie – Lietuvos-Lenkijos unija, vokiečių okupuota Lietuva laikoma nedalijamu vienetu ir pripažįstamas abiejų susijungusių valstybių savarankiškumas. Šie reikalavimai buvo grindžiami lietuvių tautišku nesusipratimu, inteligentijos nebuvimu, o lietuvių tautinis sąjūdis vadinamas „litvomanija“.

Lenkijos ministras pirmininkas, būdamas labiau prityrusiu politiku, laikėsi kiek atsargesnės pozicijos. „Lietuvos aidas“:

„Būdamas Berlyne, lenkų ministerių pirmininkas politikos pasikalbėjime užsiminė apie Lenkijos sienas... Lietuviams jis pripažįstąs apsisprendimo teisę... Tačiau ne visa, kas politikos ir geografijos žvilgsniu prie Lietuvos skaitoma, priklausą jai etnografijos žvilgsniu, kaip antai Vilniaus apygarda, čia lietuviai, pasak jo, darą nepaprastai mažą nuošimtį...

Kalbėdamas Berlyne su „Vossische Zeitung“ korespondentu dėl Lenkijos mažumų teisių, Kuchaževskis tokia mažuma paskaitė ir lietuvius. Girdi, pat Lenkijos viduryje jie norį duoti lygių teisių visiems piliečiams; gi daugiausia atkreipsią domės į kraštines sritis, ypačiai į Lietuvą.“

Rusijos melo politika nėra kažkokia naujovė

Reikia pažymėti, kad Lietuvos Brastos derybų pradžioje Vokietijos užsienio reikalų ministras Richardas fon Kiulmanas 1917 metų gruodžio 22 dieną mėgino susitarti su bolševikais dėl Lietuvos atskyrimo nuo Rusijos. Sovietų pusei buvo pateiktas gruodžio 11 dienos dokumento pirmasis punktas:

„Lietuvos Krašto Taryba, krašto ir užsienio lietuvių pripažinta vienintele įgaliota lietuvių tautos atstovybe, remdamasi pripažinta tautų apsisprendimo teise ir 1917 m. rugsėjo 18–23 d. vykusios lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilniuje ir jos atskyrimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis tautomis.“

Bolševikai protestavo, nes, jų nuomone, Lietuvos Taryba nėra demokratiškai išrinktas tautos organas ir reikalavo pateikti nepriklausomybės paskelbimo aktą su visų Tarybos narių parašais. Parašai buvo sudėti po visu dokumentu, kurio antrojo straipsnio...

„Šiai valstybei tvarkyti ir jos interesams ginti taikos derybose Krašto Taryba prašo Vokietijos imperijos apsaugos ir pagalbos. Atsižvelgdama į Lietuvos gyvybinius interesus, reikalaujančius skubiai užmegzti nuolatinius ir artimus ryšius su Vokietijos imperija, Krašto Taryba pasisako už amžiną, tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietijos imperija, kuri visų pirma bus įgyvendinama per karinę, susisiekimo ir pinigų sistemos sąjungą.“

...vokiečiai negalėjo parodyti.

Tiesą sakant, kita derybų pusė – Rusija – taip pat nesirengė atsisakyti aneksinių planų, nors viešai deklaravo tautų apsisprendimo teisę. Mes dažnai manome, kad dabartinė Rusijos Federacijos melo politika yra kažkokia naujovė, šiuolaikinės ideologinės kovos apraiška. Bet štai jums prieš 100 metų „Dabartyje“ atspausdintas pranešimas:

„Pasak laikraščio „Rieč“... laikraštis „Severo Kavkazkij Kraj“ esąs paskelbęs, kad daugiau jis nedėsiąs valdiškų Petrapilio telegrafo agentūros pranešimų, nes valdžia iškraipanti atstovų kalbas. Rusijos valdžia visados drausdavo skelbti nemalonias jai atstovų kalbas. Bet dabar susekė, jog valdžios pranešimų raštinė paskelbia ir pramanytų kalbų, kad suklaidinus visuomenę. Iš to matyti, kad Petrapilis nevengia jokių priemonių.“

Dar viena žinia, paskelbta Rusijos socialdemokratų partijos laikraštyje „Tiesa“ gruodžio 26 dieną, turės mūsų šaliai lemtingos įtakos:

„Paskyrimai

Lietuvos (ir lietuvių) reikalų komisaru paskirtas Vincas Mickevičius-Kapsukas.

Lietuvos (ir lietuvių) reikalų komisaro pagelbininku paskirtas Zigmantas Aleksa-Angarietis.

Liaudies Komisarų Tarybos pirmininkas: V. Uljanovas-Lenin

Tautų reikalų Liaudies Komisaras: I. Džugašvili-Stalin“.

Lietuvos bolševikų vadas – lyg koks sugedęs patefonas

Interviu su naujai paskirtu Lietuvai bolševikinės valdžios viršininku išspausdino Voroneže leistas Tautos pažangos partijos laikraštis „Lietuvių balsas“. Su Kapsuku kalbėjosi Martynas Yčas:

„Šiomis dienomis bolševikų valdžia paskelbė dekretą apie sudarymą Lietuvos reikalams komisariato. To komisariato viršininku komisaru paskirtas gerai lietuviams žinomas dar 1905 metų revoliucijos laikų pil. V. Kapsukas-Mickevičius... Nors jis teorijoje yra internacionalistas (betautis)... vis dėl to interesuojasi Lietuvos reikalais.

Kodėl gi Lietuvos reikalų komisaru skiriamas vis dėl to lietuvis Kapsukas, o ne koks Ali-Med-Mahamedas, kad ir bolševikas internacionalistas?“

Interviu yra ilgas, todėl pateiksime tik kai kuriuos bolševikų valdininko atsakymus į klausimus apie Lietuvos nepriklausomybės reikalus.

– Aš norėčiau žinoti kokios Lietuvos reikalais jūs rūpinatės ir ar kovosite už nepriklausomą Lietuvą?

– Mes pripažįstame apsisprendimo teisę kiekvienai tautai, bet tas nereiškia dar nepriklausomybės ir todėl mes tuo vaduodamies nekovojame už Lietuvos nepriklausomybę. Mes vaduojamės tautų ir Lietuvos proletariato reikalais. Kadangi nepriklausomoje Lietuvoje tie reikalai gali nukentėti, tad mes atmetame nepriklausomybę ir prieš tą idėją kovosime. Lietuva laimėtų tik tada, jei įvyktų visam pasauly tokia pat kaip Rusuose proletarų revoliucija. Ir šis mūsų vyriausis tikslas.

– O jeigu vokiečių imperialistai išnyktų, kaip kad jūs skelbiate, tad juk laimėtume nepriklausomą Lietuvą?

– Mes rūpinamės, kad visi imperialistai išnyktų – tai šis mūsų vyriausias siekimas, bet ne Lietuvos nepriklausomybė.

– Kaip tamsta įsivaizdini Lietuvą?

– Mes stovime už plačią Lietuvos autonomiją.

– Ką jūs manote apie susidariusią iš 5-kių partijų Vyriausiąją Lietuvių Tarybą Rusijoj?

– Su ja, kaip su buržuazine įstaiga, skelbiančią Tautos vienybę ir luomų santaiką ir einančia ne revoliucijos, tik taikstymosi ir diplomatų keliais, mes negalim turėti jokių reikalų...

Į kiekvieną klausimą naujai paskirtas Lietuvos bolševikų vadas atsako vienodai, lyg būtų koks sugedęs patefonas: mes už tautų apsisprendimo teisę, tik jei ją užtikrina proletariato diktatūra.

Trečias nuo okupacinės valdžios nepriklausantis laikraštis lietuvių kalba

Lietuvos Taryba paskutinę 1917 metų savaitę rengė prašymą popiežiui Benediktui XV. Popiežiaus buvo prašoma skirti naują Vilniaus vyskupą vietoje dabartinio Vilniaus vyskupijos administratoriaus Kazimiero Michalkevičiaus.

Dar viena besibaigiančių metų naujiena tapo jau trečias nuo okupacinės valdžios nepriklausantis laikraštis lietuvių kalba. 1917 metų gruodžio 29 dieną išleistas pirmas savaitraščio „Tėvynės sargas“ numeris. Galima drąsiai teigti, kai tai Lietuvių krikščionių demokratų laikraštis. Jis pristatomas kaip „Savaitinis visuomenės, politikos, mokslo, literatūros ir ūkio laikraštis. Eina iš Vilniaus ketvirtadieniais“.

Laikraščio atsakomasis redaktorius buvo Lietuvos Tarybos narys agronomas Aleksandras Stulginskis, bendradarbiai – Kazys Bizauskas, Kristupas Čibiras, Povilas Dogelis, Liudas Gira, Pranas Jucaitis, Alfonsas Petrulis, Mečislovas Reinys, Justinas Staugaitis, Antanas Vileišis.

Programiniame straipsnyje „Mūsų pirmasis žodis“ yra pabrėžiamos trys pagrindinės vertybės, už kurias stoja laikraščio leidėjai ir ant kurių turėtų būti kuriama naujoji Lietuvos valstybė:

„Tasai pamatas tai visų pirma lietuvių tautybė. Tautybės išlaikymas yra tai gyviausias kiekvienos tautos dalykas. Jo reikalauja ne tik pačios tautos vystymasis, bet ir visos žmonijos pažanga.

Šiandien, ant to pamato atsistojus, matyti kur kas platesni darbo-kovos laukai, kaip anuomet, kai dar dėl spaudos kovota. Iš raudonosios kraujo jūros, iš karo užkurtųjų gaisrų pašvaistės – teka keliasi nūn auksinė laisvės ir nepriklausomybės saulė. Bet laisvė ir nepriklausomybė lengva tik prarasti: ne taip veiku ji atgal atgauti.

Antra, pamatas, ant kurio atsistoję mes žadame varyti mūsų darbą, yra katalikybė, yra tai Kristaus bažnyčios mokslas... Katalikybė yra stipriausias pamatas, ant kurio atsistoję tegalėsime tinkamai plėtoti savo pajėgas ir statytis sau laimingos ateities rūmus.

Nusimanydami didžiausios vienybės reikalą lietuvių tautai šiuo taip svarbiuoju metu, mes ieškosime ir aikštėn kelsime tai, kas lietuvių tautą jungia vienija, o ne kas ją skiria dalo.

Pagaliaus, stojame ant demokratijos pamato. Lietuvių tautos branduolys ir vyriausioji jėga yra jos liaudis, valstiečiai darbininkai. Juk tai valstietis apgynė aną syk savo gimtąjį raštą, juk tai jis vyriausiai padarė, kad rusinimo sėkla, nežiūrint į visas caro valdžios pastangas, neprigijo mūsų krašte, mūsų tautoje... Jis davė ir duoda tautai nesugadintos doriniai mūsų šviesuomenės inteligentijos didžiumą. Vyriausioji dėka jam, kad šiandien vėl šauniai iškilo Vyčio vėliava. Jis tai, vienoje rankoje laikydamas žagrę, antroje laikė ir tebelaiko, aukštyn iškėlęs tą vėliavą.“

Nebuvo linksmiausios Kalėdos Lietuvoje

Nors aplink mūsų kraštą tuo metu virė politinės aistros, žmonės negalėjo nesidžiaugti gražiausia metų švente, nors, be jokių abejonių, tai nebuvo linksmiausios Kalėdos Lietuvoje. „Lietuvos aidas“:

„Kalėdų pasilinksminimas. Antrą dieną Kalėdų Didžiosios Komiteto Prieglaudos vaikai turėjo nepaprastas pramogėles: važiavo po miestą pasivažinėti. Ketverios komiteto rogės tam tikslui buvo prirengtos ir lietuviškomis juostomis papuoštos. Važiuojant per miestą šitoks vaizdas darė malonaus įspūdžio. Vaikai nuvažiavo į Antakalnio prieglaudą... padainavo, pažaidė ir sugrįžo linksmi namo.“

Be įvairiausių tradicinių pasilinksminimų (koncertų, spektaklių, šventinių vakarų), norėtųsi paminėti Šv. Zitos draugijos renginį Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios salėje. „Lietuvos aidas“:

„... Skaitė liet. gimnazijos direktorius Mykolas Biržiška apie dainas, jų pradžią ir tolimesnį plėtojimą. Baigdamas paskaitą paragino auditoriją rinkti mūsų dainas – tą brangiausią mūsų tautos turtą. Po paskaitos prašė paaiškinimų kun. K. Čibiras ir kun. Bieliauskis. L. Gira pranešė, kad Vincas Krėvė esąs surinkęs labai daug dainų. Žmonių buvo pilna salė.“

Dar vienas išsiskiriantis iš tradicinių kalėdinių renginių įvykis – futbolo rungtynės. „Wilnaer Zeitung“:

„Pirmąją Kalėdų šventės dieną, pusę ketvirtos popiet sporto aikštyne prie Kalvarijų turgaus įvyks futbolo rungtynės tarp VII bataliono aprūpinimo tarnybos ir pėstininkų „Sporto draugų“ komandų.

Kadangi „Sporto draugai“ patyrė savo pirmąjį pralaimėjimą nuo sukūrimo laikų būtent VII bataliono aprūpinimo tarnybos komandai, laukiama atkaklios kovos.“

„Mes norime, kad mūsų sugrįžimas Tėvynėn būtų umas, įspūdingas ir iškilmingas. To dėlei jau darome sutartį su viena laivų kompanija – ir kai tik atsidarys kelias į Lietuvą, parsisamdysime visą laivą ir ant to laivo keliaus Amerikos Lietuviai į Lietuvą!“ – skelbė Niujorke leistas mėnraštis „Lietuvos atstatymas“.

Visos derybų šalys siekė savo tikslų

Lietuvos Brastoje gruodžio 15 d. pasirašytos paliaubos tarp bolševikinės Rusijos ir Vokietijos, Austrijos-Vengrijos bei Turkijos. Susitarime taip pat buvo numatyta pradėti taikos derybas. Jos prasidėjo gruodžio 22 d. vokiečių Rytų fronto būstinėje. „Lietuvos aidas“ rašė:

„Tarybos Lietuvos Brastoje

... Gruodžio 22 d. 4 val. po pietų buvo iškilmingai atidarytas taikos tarybų posėdis. Čia dalyvavo šie atstovai: iš vokiečių pusės Kiulmanas, pasiuntinys Rozenbergas, pasiuntinybės sekretorius Hiošas, generolas Hofmanas, majoras Brinkmanas, iš Austrijos-Vengrijos pusės tarpe kitų užsienių ministeris grafas Černinas. Iš Bulgarijos pusės... teisės ministras Popovas, nuo Turkijos Jo Didenybė Ibrahimas Haki Paša, iš rusų pusės... Jofe, Kamenevas, M. A. Bicenko. Jo karališkoji didenybė Bavarijos princas Leopoldas, kaip Rytų karo vadas, jo būstinėje susirinkusius delegatus sveikino prakalba.“

Iš esmės pirmojo posėdžio metu buvo pasikeista sveikinimais ir bendromis kalbomis apie taikos lūkesčius. Taip pat buvo sutarta dėl tolimesnių derybų reglamento. Pirmojo posėdžio pirmininku buvo išrinktas Vokietijos užsienio reikalų ministras Richardas fon Kiulmanas:

„Savo prakalboj Kiulmanas tarp kita ko pažymėjo jog, atsižvelgiant į santykių stovį, dabar negali būti kalbos apie visas taikos smulkmenas. Dabartinių tarybų uždavinys yra nustatyti svarbiausieji pamatai ir sąlygos, kad kuo greičiau galėtų būti atnaujintas taikus ir kaimyniškas susisiekimas, ypačiai kultūros ir ūkio srityje, ir apsvarstytos geriausios priemonės, kuriomis būtų galima apgydyti karo suteiktos žaizdos...

... Tarybų kalba yra leista vartoti: vokiečių, bulgarų, rusų, turkų ir prancūzų... Pirmininko kviečiamas, po to pirmasis Rusijos delegatas išdėstė ilgoje kalboje rusų taikos programą, kuri sueina maždaug su žinomais darbininkų ir kareivių tarybos ir valstiečių suvažiavimo nutarimais. Deputatai sutiko tą programą apsvarstyti. Tatai bus kito posėdžio darbas.“

Visos derybų šalys siekė savo tikslų. Jaunai bolševikų valdžiai taika buvo reikalinga, kad galėtų įtvirtinti savo valdžią, susidoroti su vidaus priešais ir imperijos pakraščių tautų nepriklausomybės siekiais. Vokietija, pavargusi nuo karo dviem frontais, ne tik naudojosi atokvėpiu, bet ir turėjo aneksinių planų. Įdomu, kad abi pusės savo tikslams – tiek aneksiniams, tiek ir prarastų teritorijų išsaugojimui – rėmėsi laisvu tautų apsisprendimo principu.

Vokietijos požiūris į tautų apisprendimą yra išdėstytas „Dabarties“ straipsnyje:

„Ką reiškia tautų apisprendimo teisė

Atveriant Amerikos kongresą, prezidentas Wilsonas vėl įsikišo į vidurio valstybių vidaus reikalus. Austrijos užsienio reikalų ministras Černinas dėl to įsikišimo atsiliepė įdomia kalba, kurioje jisai išsireiškė ir apie Wilsono stipriai pabrėžtą tautų apsisprendimo teisės obalsį. Austrijos ministras tvirtina, jog ligišiol to žodžio sąvoka esanti dar ne pilnai nusistojusi, šitas žodis tesąs atsiradęs karo metu, pradedant svarstyti karo tikslus... Ministras pridūrė, jog sulyg Austrijos-Vengrijos jis atmetęs tą sumanymą – apsisprendimo teisę pavesti tarptautinei konferencijai išrišti arba gyventojams nubalsuoti.

Iš tikro, šio žodžio sąvoka yra sunku nustatyti, jos ribos yra platesnės arba siauresnės, sulyg to kaip pavienis žmogus supranta politiką. Istorijoje nėra buvę tokių, kame savo likimą butų nubalsavę patys gyventojai: todėl nėra išbandyta, ar toksai nubalsavimas yra galimas. Dėl daugybės painių... teisės ir ūkio žvilgsnių, nebūtų galima įvykinti tokio nubalsavimo plačiausioje to žodžio reikšmėje, nes liaudis nesugebėtų permanyti jo vertybės. Šito klausimo išrišimą pavesti tarptautinei konferencijai taipogi būtų ginklas dvejais ašmenimis.“

O štai kaip tautų apsisprendimo teisę įsivaizduoja ir ją interpretuoja vienas Rusijos bolševikinio perversmo vadų Leonas Trockis. Ištrauką iš jo interviu „Associated Press“ korespondentui pateikia Bostono laikraštis „Keleivis“:

„Ką Rusijos valdžia darys, jeigu jos sąjungininkai atsisakys tartis apie taiką?“ – paklausė korespondentas.

„Jeigu sąjungininkų valdžios atsisakys paremti demokratinės taikos klausimą, tai talkininkų liaudis parems mus priešais savo valdžias“, atsakė Trockis. „Tarptautinė mūsų politika remiasi ne ant kapitalistų diplomatijos, bet ant darbininkų minių pritarimo“, – atsakė L. Trockis.

Dar aiškiau požiūris jau konkrečiai į Lietuvos nepriklausomybę yra išdėstytas lietuviškame bolševikų laikraštyje „Tiesa“, kur Zigmo Angariečio straipsnyje „Dėl Lietuvos nepriklausomybės“ rašoma:

„Lietuviai darbininkai į Lietuvos nepriklausomybės klausimą turi žiūrėti ne iš tautinio atžvilgio, kuris paprastai būna buržuazinis – bet iš klasinio. Jei darbininkų klasei Lietuvos nepriklausomybė būtų naudinga, ji remtų ją. Bet lig šiol mes nematėm jokių įrodymų, kad lietuviams darbininkams... Lietuvos nepriklausomybė būtų naudinga. Maža to – net tie lietuvių sluoksniai, kuriems rūpi Lietuvos nepriklausomybė, niekados atvirai nieko nepasakė, kodėl jiems reikalinga toji nepriklausomybė, ką ji gali duoti Lietuvos gyventojams...

Nors mes tautų apsisprendimo teisės šalininkai, bet mes tą teisę suprantam ne taip, kaip mūsų priešai. Mes žiūrim į šią teisę, kaipo į laisvą Lietuvos darbininkų ir mažažemių susirišimą su kitų tautų darbininkais ir mažažemiais, kad paėmus valdžią į darbininkų ir mažažemių rankas eiti ne prie naujų valstybių tvėrimo, bet prie pasaulinės proletariato valstybės, prie socializmo.“

Gražios Rusijos deklaracijos

Kaip matome, tautų apsisprendimo teisė ne toks jau paprastas dalykas. O ypač tada, kai ta teisė tampa trišaliu dalyku – dviejų agresorių, įsikibusių į savo pasirinkimą padariusią tautą. Iš Rusijos imperijos sudėties jau formaliai buvo pasitraukusi Suomija, brendo vis gilesnis konfliktas su Ukrainos Rada. 1917 m. gruodžio antroje pusėje Rusija įteikia Ukrainai ultimatumą. Jį spausdina „Dabartis“:

„Paskutinis Rusijos vyriausybės žodis Ukrainai

Rusijos vyriausybė atsišaukė į Ukrainą. Savo atsišaukime ji pripažįsta visoms caro viešpatavimu suspaustosioms Rusijos tautoms laisvą plėtojimąsi ir teisę atsiskirti nuo Rusijos. Taipo ji pripažįsta Ukrainos respubliką ir jos teisę galutinai atsiskirti nuo Rusijos.“

Rusijos deklaracijos tikrai gražios, bet dėl ko tada skelbiamas ultimatumas?

„Ukrainos rada (taryba) esanti išdrįsusi nuginkluoti vyriausybės kariuomenę, kuri stovėjo Ukrainoje. Taryba paremianti sąmokslą prieš Rusijos vyriausybę... Tos aplinkybės priverčiančios rusų vyriausybę Ukrainos tarybai įteikti šituos štai reikalavimus...“

Taigi, nepriklausomos ir ką tik pastraipa anksčiau viešai pripažintos nepriklausomos Ukrainos Respublikai keliami reikalavimai leisti jos teritorijoje laisvai veikti užsienio valstybės kariuomenei. Štai ką reiškia tautų apsisprendimo teisė bolševikiškai. Ultimatumas baigiamas tokiais žodžiais:

„Jei į 48 valandas nebusią duota patenkinančio atsakymo, tautos įgaliotinių taryba tame matysianti atvirą karą prieš Rusiją ir prieš esančią Ukrainoje kariuomenę, bei darbininkų tarybos galybę.“

Susipažinome su bolševikine tautų apisprendimo teise, o ką gi vokiečiai? „Dabartis“ spausdina straipsnį:

„Ginklų sustabdymas ir taikos derybos

Dabar prasidedančiose taikos derybose svarstys ir Lietuvos klausimą. Lietuviai su pasitikėjimu gali laukti išrišant šito klausimo. Dabar jau nebe tas laikas, kada tautos likimą nusprendė kiti, visai nepasiklausę, ko tauta nori. Vokietijos kancleris viso pasaulio akivaizdoje yra pasakęs, jog vokiečiai lietuviams pripažįsta apsisprendimo teisę. Šitų žodžių niekas neprivalo iškraipyti... Tiesa, dabar prasidėjusios taikos derybos turės pašalinti dar daug kliūčių ir suderinti daug abiejų šalių reikalavimų... Pagalios tokiai dvasiai vyraujant ir lietuvių geidimai tikriausiai bus galima įvykdyti.

Ar šitos dvasios apsireiškimas vokiečių pusėje bus gana stiprus, ar jis galės įtikinti visus lietuvius ir tuos, kurie lyg šiol vis dar laikėsi šalyje? Reikia čia ir patiems mėginti griežčiau perveikti ir nepasitikėjimas kiekvieno lietuvio, kuris nėra nieku paremtas.“

Ir vėl skamba gražūs žodžiai, tautos apsisprendimo teisės įgyvendinimo deklaracijos. Tačiau prieš taikos derybų pradžią Lietuvos Taryba per prievartą buvo priversta pasirašyti Gruodžio 11 dienos aktą, reikalingą Vokietijai tik tam, kad galima būtų parodyti Rusijai pirmąjį dokumento punktą.

Gruodžio 16 d. Vokietijos karinė valdžia pranešė Užsienio reikalų ministerijai, kad ruošdamiesi taikos deryboms su bolševikais, parengė direktyvas. Vienas direktyvos straipsnis mini Lietuvą: „Vokietija aneksuoja Lietuvą ir Kuršą – įskaitant Rygą ir salas – nes mums reikia daugiau žemės, norint išmaitinti savo tautą.“

Štai tokia „apsisprendimo teisė“ laukė Lietuvos ir jos kaimynių 1917 metų pabaigoje Lietuvos Brastoje prasidėjusiose taikos derybose.

Viltis, kad laikai gali pasikeisti

Visgi prasidėjusios taikos derybos suteikė viltį Lietuvos gyventojams, kad laikai gali pasikeisti į gerąją pusę. Šalies nepriklausomybės idėja viliojo žmones, ką įrodo socialdemokratų laikraščio „Darbo balsas“ pateikta statistika:

„Lietuvos žmonių politikos susipratimas paskutinį laiką žymiai pašokėjo aukštyn. Lietuvių Konferencijos paskelbtieji obalsiai greitai išsiplatino po visus Lietuvos užkampius. Ypačiai išnešiojo juos plačiau buvusieji konferencijos nariai, kurie įvairiose vietose darė didesnių susirinkimų, aiškindami savarankiškos Lietuvos mintį, jos ateities nusistatymą, Lietuvos Tarybos uždavinius ir t.t. Tokių susirinkimų konferencijos nariai padarę šiose vietose: Švenčionėliuose – Česnaitis ir kun. Čaglis (dalyvavę 600 žm.); Ramygaloje – kun. Stakauskis, Pivašiūnuose – kun. Petrulis (200 žm.), Sudeikiuose – Pr. Gineitis ir kun. Turauskis, Utenoje – ad. Gasperavičius, Pr. Gineitis ir kun. Turauskis (1500 žmonių), Rietave – kun. Kasperavičius (2000 žm.), Vabalninkuose – A. Aukštikalnis, Švenčionyse – Valiulis, Česnaitis (200 žm.), Dotnuvoje ir Kėdainiuose – Kontautas, Žagarėje – A. Kvedaras ir kun. Jarulaitis, Joniškyje – Preikštas ir Jaloveckis, Gružiuose – J. Grinius, Kalvarijoje – d-ras Jokantas ir Lapėnas, Kaune ir t.t... Susirinkimų vieta būdavo tai mokyklos butas, tai šiaip salė, neretai gi ir namų kiemas, šventorius arba ir šiaip rinka... Žmonėms tat patiko, nes suprato būsiant laiką, kada patys taps savo šalies piliečiai, o ne svetimtaučių bernai, kada savo šalies reikalus patys galės tvarkyti.“ 

Svetur karo nublokštiems lietuviams taikos derybos skatino viltį grįžti namo. Be to, būtina paminėti, kad Rusijos kariuomenėje tarnavę lietuviai laikotarpį po bolševikinio perversmo aktyviai išnaudojo Lietuvos kariuomenės dalinių formavimui. Štai ką rašo Petrograde leistas Lietuvių karininkų sąjungos savaitraštis „Laisvas žodis“:

„Lietuviams karininkams-kareiviams ir oficieriams

Visiems, kurie nori tarnauti lietuvių kariuomenėje, patariame važiuoti tiesiai atskiran lietuvių bataljonan – būsiman lietuvių pulkan.

Taip pat patariame lietuviams karininkams visur, kur tik atskirose dalyse yra nemažas būrelis lietuvių išsiskirti į atskirus lietuvių vzvodus, rotas, batarėjas ir eskadronus.“

Tame pat laikraštyje pranešama ir apie šaukiamą Rusijos lietuvių karininkų delegatų suvažiavimą:

„1. Suvažiavimo vieta – Petrogradas.

2. Suvažiavimo posėdžių pradžia 15 sausio 1918 metų 18 valandą.“

Suvažiavimo dienotvarkėje numatyta svarstyti 8 klausimai iš kurių svarbu išskirti du:

„Lietuvos atgaivinimas, jos valdymo būdas, santykiai su kaimynais, atstatymo ir ekonominio gyvenimo sutvarkymo reikalai.

Lietuvos kariuomenė.“

Lietuvos kariuomenės formavimo klausimu bolševikai turi savo požiūrį. Štai ką rašo ta pati „Tiesa“ straipsnyje „Kas reikia lietuviams karininkams žinoti“:

„Dabar jūs spiečiatės į lietuvių karininkų dalis – batalionus, eskadronus ir mažesnius būrelius. Jūs gausit savą lietuvių oficierių, savo drabužių formą, dargi komandą lietuvių kalba!

Tie, kurie jus formuoja į lietuvių dalis, sako, kad lietuviams yra sava kariuomenė reikalinga. Pargrįžę Lietuvon jūs apsaugosit šalį nuo betvarkės, nuo tokios anarchijos, kokia čia Rusijoj esanti.

Taip, Lietuvai iš tikro, yra reikalinga tvarka. Jūs, be abejonės, pasistengsite padaryt mūsų krašte tvarką. Ligi karo Lietuvoj buvo daug netvarkos...

Tokios netvarkos Lietuvoj nebeturi būt.

Priespauda turi būti panaikinta. Dvarų žemės reikės atimti iš dvarininkų. Bežemių, mažažemių ir bernų valdžia nustatys, kaip geriausiai bus žemės ūkis sutvarkius.

Grįždami Lietuvon jūs padarysit tai, ką jau čia Rusijoj darbininkai vykina. Visa paimsit į savo rankas. Jums yra reikalinga nauja tvarka. Tegul niekas nemano, kad po karo Lietuvoj sutiktumėt po senovei sprandą lenkti.“

Svajonės grįžti į tėvynę

Dvi didžiausios lietuvių diasporos – JAV ir pasitraukę į Rusiją ar per prievartą Rusijos armijos į evakuoti šalies gilumon – taip pat svajojo grįžti į tėvynę. Tačiau kaip skirtingai jie rengėsi savo kelionėms. Petrogrado „Laisvės sąjungos“ laikraštis „Vadas“ spausdina J. Valstiečio straipsnį „Ir paukščiai grįžta į šiltus kraštus būriais ir vado vedami“:

„Jeigu kada, tai jau dabar ir labai metas pasvarstyti ir rengtis grįžti namo. Jeigu netvarkios minios grįš namon, jeigu grįš namon, kada toks fronte badas, tokia anarchija Rusijoje, tai mūsų tremtinių žus daugiau, kaip bėgant į Rusiją... Laukti iš dabartinės valdžios kokios ypatingos pagalbos negalima ir lieka mums patiems grįžimu namon pasirūpinti...

Mūsų yra pareiga išdirbti smulkų grįžimo projektą... paskelbti jį spaudoje, pasiųsti visoms tremtinių šelpimo draugijoms ir grįžti sutartinai. Jau dabar metas surasti žmonių, kurie apsiimtų vadauti tremtiniams grįžtant...

Reikia tuojau kiekviename mieste įkurti grąžinimo komisiją, pradėti registruoti narius. Bažnyčiose, susirinkimuose rinkti aukų ir kiekvienoje vietoje įkurti Lietuvon grįžimo fondą.“

Net atskirų Rusijoje gyvenusių profesinių grupių atstovai organizuojasi grįžimui namo – „Laisvas žodis“:

„Gydytojams

... Štai karas baigiasi. Neužilgo grįšime Lietuvon. Metas pasirūpinti, kad sugrįžę turėtume ką atsakyti, kuomet mus namie likusieji užklaus, ką gero parvežate? Ką gero padarėte mūsų tremtiniams, jiems svetimoje šalyje bevargstant?

Kas tinkamai prisirengus grįžti ir kad sugrįžus nereiktų kaisti prieš Lietuvos visuomenę, privalome dėtis į būrį ir viribus unitis pradėti tą darbą, kurio visuomenė iš mūsų laukia.

Būrelis maskviečių gydytojų pasiėmė iniciatyvą sudarymo to branduolio aplink kurį galėtų spiestis visi kiti gydytojai, išsiblaškusieji po plačiąją Rusiją. Jų sumanyta įkurti gydytojų draugija, kuri jau dabar, tuojau pradėtų rūpintis, be šios dienos reikalų, ir tuo darbu, kuris mūsų Lietuvoje laukia.“ 

Šį kreipimąsi pasirašė garsus gydytojas Petras Avižonis.

Visai kitaip grįžimą į tėviškę įsivaizdavo ir organizavo JAV gyvenę lietuviai. Rusijoje gyvenantiems lietuviams ši ne tokia jau tolima kelionė yra labai sunki ir kelianti daug rūpesčių, o „amerikonai“ įsivaizduoja ją kaip smagią iškylą ir būdą užsidirbti. Štai Niujorke leisto mėnraščio „Lietuvos atstatymas“ skelbimas:

„Renkimės keliauti į Lietuvą ant lietuviško laivo

Ar manote, karei pasibaigus, grįžti Lietuvon? Tenai Jūs būsite reikalingi, labiau reikalingi negu Amerikoje. Renkitės kelionėn iš anksto!

Mes norime, kad mūsų sugrįžimas Tėvynėn būtų umas, įspūdingas ir iškilmingas. To dėlei jau darome sutartį su viena laivų kompanija – ir kai tik atsidarys kelias į Lietuvą, parsisamdysime visą laivą ir ant to laivo keliaus Amerikos Lietuviai į Lietuvą!

Tai bus didelė ir iškilminga kelionė: mes gabensime nuvarginton mūsų tėvynėn naujas spėkas, naują galybę, kuri žymiai prisidės prie Lietuvos atstatymo darbų!“

Į Lietuvą atėjo jau ketvirtos karo Kalėdos. Štai kokiais linkėjimais jas pasitinka „Lietuvos aidas“:

„Ketvirtąsias karo Kalėdas gauname švęsti. Kiek vargo, kiek sopulių, kas beapskaitys, kas beatsvers. Betgi jau rasi, paskutines tokias Kalėdas švenčiame, rasi, paskutinį kartą skaudžiai liūdime džiaugsmui skiriamu metų laiku. Dar nėra Lietuvos dangus skaidrus, dar saulė už debesų slepiasi – bet tikime, jog prašvis ir mums dangus, pasirodys ir mums pagalios saulė....Varguos užaugę, vargų išauklėti, mes dar turime būti pasiruošę erškėčių takais eiti, bet tokiais, kurie iš vergijos mus veda į liuosą, nepriklausomą mūsų valstybę, į savitą Lietuvos kultūrą.“

Visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas

Nors pasaulis buvo paskendęs žiauriausio karo liepsnose, žmonėms, be karo sukeltų išgyvenimo problemų, rūpėjo daug kitų dalykų.

Daktaro Jono Basanavičiaus iniciatyva 1907 m. įkurta ir puoselėjama Lietuvių mokslo draugija 1917 m. paminėjo savo dešimtmetį. Jos ataskaitą pateikė draugijos pirmininkas J. Basanavičius. Ataskaita buvo atspausdinta „Lietuvos aide“.

„Lietuvių Mokslo Draugijos dešimties metų apyskaita

Liūdnu karo laiku teko mums atidaryti šiemetinis dešimties metų Mokslo Draugijos visuotinis susirinkimas. Daugeliui M. Draugijos narių ir šiaip inteligentų apleidus savo tėvynę ir išsisklaidžius už karo apimtųjų Lietuvos sienų, taip pat Lietuvoje likusiems Draugijos nariams dėlei karo aplinkybių negalint plačiai dalyvauti, tas jubiliejinis susirinkimas buvo nedidelis.

...Pirmąjį Draugijos steigiamąjį susirinkimą užbaigiant... pabrėžiau ir tą darbą, kurį Draugija yra pašaukta atlikti... Mokslo dirvonai pas mus Lietuvoje... yra dar labai platūs, nedirbti ir suteiks ilgainiui dar daug visiškai naujos medžiagos Lietuvos mokslo vyrams. Lietuvių kalbos išaiškinimui aš pažymėjau reikalą rinkti pasakas, dainas, patarles, burtus ir kt. tautos paminklus... Lietuvos praeičiai aprašyti sakiau tuomet reikiant tyrinėti Lietuvos archyvai.

Nuo draugijos steigiamojo susirinkimo... praėjus 10 metų, pažiūrėkime dabar, ką yra M. Draugija padariusi ir kaip ji yra savo pareigas pildžiusi.“

Draugija leido žurnalą „Lietuvių tauta“. Per 10 metų išėjo septyni leidinio sąsiuviniai, kuriuose paskelbta beveik 70 įvairių straipsnių.

„Mokslo Draugijos bibliotekoje, kuriai pamatą padėjo J. Basanavičiaus, kun. J. Tumo, Simano Daukanto, prof. Ed. Volterio ir kun. Jul. Narkevičiaus dovanotosios knygos, per dešimtį metų buvo surinkta 16 547 įvairaus turinio veikalų maždaug 20 000 tomais.

Kudirkos himnas, nors pavadintas tautiniu, bet neatitinka nei savi melodija, nei žodžiais lietuvių dvasios ir nežadina tautinių jausmų.

M. Draugijos archyvas per d-rą Kaunackį daug laimėjo svarbių rankraščių ir dokumentų iš S. Daukanto palikimo, prie to dar reikia paminėti vyskupų M. Valančiaus ir Baranausko, taip pat L. Ivinskio, kun. A. Juškos, d-ro G. Sauerveino ir kt. rankraščius. Tuo pat laiku archyve prisirinko iš įvairių Lietuvos kraštų apie 9000 dainų, apie 1000 pasakų, daug šimtų patarlių, mįslių, burtų ir kt.“

Toliau ataskaitoje pateikiami mūsų kultūros lobiai, sukaupti draugijos muziejuje. Čia saugomi paleontologiniai kun. P. Jurskio rinkiniai, daktaro V. Nagevičiaus archeologinių radinių kolekcija iš Telšių apskrities ir Palangos, J. Basanavičiaus, Petro Graužinio archeologinių ir numizmatinių rinkinių kolekcijos.

„Muziejaus etnografijos skyriuje yra apie 170 juostų, 57 prijuostės, daug visokių kitokių padarų ir dirbinių, taip pat muzikos instrumentų (kanklių, trūbų, ragų) ir kt. daiktų.“

Dalis ataskaitos skirta Mokslo ir Dailės draugijų namų lėšoms: „Tuoj Draugijai įsikūrus ir pradėjus per laikraščius aukas rinkti iki 1912 m. buvo surinkta apie 17 000 rublių, už kuriuos... buvo pirkti ant kalno prie liuterių kapų gražioje vietoje 1596 kv. sieksniai žemės Mokslo ir Dailės Draugijų namams statyti.“

Po lėšų rinkimo akcijos JAV ir privačių aukų iki 1915 m: „Mokslo ir Dailės draugijų namų fondas... pasiekė 50 859 rublius 14 kapeikų.“

Taigi, daugiau kaip prieš 100 metų gimusi ir mūsų tautos patriarcho puoselėta idėja turėti Tautos namus ant Tauro kalno nėra įgyvendinta. Idėja vis dar kartais lyg suplevena naujais sumanymais, bet viskas baigiasi suinteresuotų organizacijų pokalbiais, kuriems pavirsti konkrečiais darbais taip ir nepavyksta. O juk idėjos pastatyti Tautos namus sumanytojai yra dabartinio mūsų valstybingumo ir lietuvių kultūros kūrėjai.               

Diskusijos dėl Lietuvos himno

Audringą diskusiją „Lietuvos aide“ sukėlė skaitytojo nuomonė apie Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“. Savo nuomonę pateikė ir straipsnelį pasirašė „Buvusis pulko muzikantas“:

„Kiekviena tauta turi savo himną, kurs savo melodija ir žodžiais dera į tautos dvasią; mes ligi šiol tokio himno neturime. Kudirkos himnas, nors pavadintas tautiniu, bet neatitinka nei savi melodija, nei žodžiais lietuvių dvasios ir nežadina tautinių jausmų.

Kudirkos melodija, kaip yra žinoma, gyvai paimta iš leibgvardijos Preobražensko pulko maršo... Mūsų vakaruose girdint iš estrados tą tautinį lietuvių himną, pasidaro koktu ir nejauku... Aš, būdamas kuklus muzikantas, tikėjau, tariaus pakelsią balsą už mane mūsų kompozitoriai. Nes nors tas maršas būtų pats ir dailus, bet mūsų himne jis visgi daro mums gėdos.

Šiuo straipsneliu aš kreipiuos į gerbiamuosius mūsų dainius ir kompozitorius, be nebus malonūs išreikšti savo nuomonę dėlto dalyko.“

„Lietuvos aidas“ surengė savo puslapiuose plačią diskusiją himno tema:

„Buvusiam pulko muzikantui“... pakėlus klausimą dėl tautinio mūsų himno, redakcija gavo jau nemaža atsiliepimų. Tas klausimas daugeliui yra, matyti, didžiai parūpęs... tuo dalyku šiandien yra susirūpinusi taip pat vokiečių tauta... todėl paskelbė Vokietijoje konkursą ir gavo net 3200 naujų dainų.“

Savo nuomonę apie himno žodžius pareiškė prelatas Adomas Jakštas: „Kudirkos himne ne visai yra taisyklinga ir kalba (dirba ant naudos“). Taipo pat nebeišrodo A. Jakštui tinkamas stiprybės sėmimas vien iš praeities.“

Ypač plačią tinkamo himno paieškos koncepciją pateikė kompozitorius, dirigentas Kazimieras Banaitis:

„Lietuvos savarankiškumo klausimui įgijus stipresnio pagrindo, atsiranda visa eilė mažesnių klausimų... Tų kausimų eilėje nepaskutinė vieta pridera ir mūsų tautinio himno klausimui... Himnas yra tai tautos ir srovės obalsis; jame minimi dažniausiai visai tautai ar srovei bendri idealai, troškimai.

Tautos himnas turi atatikti tautos dvasią, nes kitaip jis nedarys tinkamo ir norimo įspūdžio. O ydant himnas būtų tikrai tautinis, reikia, visų pirma, kad jo žodžiai derėtų į aukščiausius tautos idealus ir į jos politinį stovį. Antra gi melodija turėtų turėti pagrinde savosios liaudies muziką.“

K. Banaitis smulkiai sumini idealiam himnui būdingus dalykus ir reziumuoja:

„Taigi sutraukus krūvon visa, kas pasakyta apie himną, išeina, jog jis privalo būti: tautinis, pritaikytas laikų dvasiai, rimtas, iškilmingas ir gražus, pagaliau, kiek galint suglaustas ir patogus išpildyti.“

Kompozitorius apžvelgia ir kitus muzikinius kūrinius „pretendentus“ į Lietuvos himno vardą. Į Lietuvos himnus pretendavo raiškios, patriotinę nuotaiką keliančios Maironio eilės „Kur bėga Šešupė“, Česlovo Sasnausko ir Aleksandro Kačanausko muzika, „Pirmyn į kovą už tėvynę, už brangią žemę Lietuvos!“, pastaroji giesmė pradžioje net turėjo „Lietuvos himno“ paantraštę. Taip pat labai populiari tapo „Jaunimo giesmė“ – „Užtrauksme naują giesmę, broliai, kurią jaunimas tesupras!“ pagal Juozo Naujalio muziką. Tautine giesme virto „Lietuva brangi“ – Juozo Naujalio muzika. Tarp jų buvo minimas Česlovo Sasnausko, Maironio žodžiais „Jau slavai sukilo“. K. Banaitis baigia savo apžvalgą teiginiu:

„Gal ne vienam išrodytų tautinio himno klausimas ne taip jau šiandien svarbus. Bet taip manyti būtų klaidinga. Žmonijos istorijoje atrandame nemažai faktų, kurie rodo, kokios nepaprastos reikšmės yra turėjęs visus vienijąs ir gaivinąs himnas–obalsis.“

JAV pradėtas 1917 m. lapkričio mėnesį leisti „Atgimimas“ – „Dvisavaitis apšvietos, mokslo ir literatūros žurnalas su paveikslais; leidžia Lietuvių Tautos Katalikų Bažnyčia Amerikoje.“

„Atgimimo“ antrame numeryje yra didelis straipsnis apie V. Kudirką, jo kūrybą. Čia pateikiamas ir paties Kudirkos atsiminimų pluoštelis apie jo nelengvą kelią į lietuvybę.

„Kiekvieno lietuvio širdis susijudina išgirdus dainuojant mūsų nacionalinį himną – „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Jo motyvu gėrisi ir suprantantieji muzikos dailę svetimtaučiai. O tą himną mums pagamino daktaras Vincas Kudirka. Jis tuomi užsitarnavo amžiną garbę ir nemirtingą paminklą.

Apie Kudirkos himną kompozitorius Mikas Petrauskas taip rašo:

„Pirma himno dalis yra visai identiška Metfesselio daina – „Studentų daina“... Antra dalis po įtekme muzikos Moniuszkos – operos Halka – „Po Mieszporach“. Himno muzika labai gerai apšviečia ir pabrėžia žodžių mintį, taigi nei priešintis tam nėra reikalo, kad tas ne visai savistovis muzikinis tvarinys.“

Čia reikėtų patikslinimo – M. Petrauskas turėjo omeny vokiečių kompozitoriaus ir dirigento Alberto Metfeselio 1811 m. sukurtos dainos „Deutsches Weihelied“ melodiją. O kita muzikinė himno tema, Miko Petrausko nuomone, yra iš Stanislavo Moniuškos operos „Halka“ III veiksmo choro „Po sekmadienio mišparų“.

Apie V. Kudirkos „Tautišką giesmę“ tikrai daug diskutuota jau nuo pat jos sukūrimo laiko, bet šiandien tiksliai galime tvirtinti, kad nors amžininkams ji kėlė prieštaringų minčių, „Tautiška giesmė“ išlaikė svarbiausią išbandymą – išbandymą laiku ir tapo nepakeičiamu vieninteliu ir nepakartojamu Lietuvos himnu.

Tautinio teatro reikalai

Lietuvių tautai Vilniaus konferencija buvo postūmis rūpintis ne tik valstybės atkūrimu, bet ir kultūra. Čia vertėtų paminėti teigiamą „Lietuvos aido“ požiūrį į dalykus, kurie skatino žmonių aktyvumą, sąmoningumą, kultūrinių poreikių ugdymą. Laikraštyje spausdinama daug pranešimų apie lietuvių susibūrimus įvairiose Lietuvos vietose. Jie paprastai nepasieidavo be vaidinimo ir lietuviškų dainų. Tačiau buvo žmonių, kurie tuo sunkiu metu galvojo ir apie profesionalų teatrą. „Lietuvos aidas“ išspausdino Liudo Giros straipsnį. Jame ne tik kalbama apie profesionalaus teatro kūrimo reikalą, bet apžvelgiama visa XX a. pradžios lietuviško teatro istorija:

„Tautinio mūsų teatro reikalai

Pirmaisiais mūsų tautinio atgimimo laikais teatro klausimas buvo vienas labiausiai rūpimųjų mūsų visuomenei dalykų... Kokia kur būdavo neįsikuria lietuvių draugija, žiūrėk tuojau ir pradeda savo darbą „teatru“... Ir tai buvo smagu ir naudinga: smagu, nes žmonės turėjo progos kur susieiti pasimatyti, mintimis įspūdžiais pasidalinti; naudinga, nes vakarai beveik visuomet duodavo materialinio pelno juos taisančiai draugijai. Tik per pirmuosius šešerius mūsų viešojo darbo metus (1905–1910) buvo Lietuvoje vaidinta daugiau kaip 120-tyje vietų.

Miestuose atsirado reikalo ne tik dažniau vaidinti, bet ir gerai vaidinti... Pradėta galvoti apie tikrojo nuolatinio lietuvių teatro steigimą. Pirmieji apie tai pamanė ir rimčiausiai tuo reikalu susirūpino Vilniaus lietuvių artistai... Todėl vilniečiai vaidintojai jau 1912 m. susibūrė į tam tikrą artistų bendrovę, taisančią vakarus visai savarankiškai... Toji bendrovė daugiau kaip metus gana vaisingai ne tik dailės, bet ir materialiniu žvilgsniu – buvo beaprūpinanti Vilniaus lietuvių teatro reikalus...

Bet veikiai kilusi karo audra visa išvertė iš pat šaknų. Ypačiai iširo lietuvių teatras.“

Toliau L. Gira teigia, kad karo šėlsmas ir nelaimės „nustūmė jį pašalėn, nusmelkė ir nuslopino karo nelaimių ištiktų varguolių šelpimas, visokių prieglaudų, mokyklų, valgyklų ir t.t. steigimas, iš antros gi–politikos darbo rūpesniai. Tasai kitkart taip lepinamas mūsų visuomenės kūdikis–teatras–pasidarė dabar, tarytum, paskutinių paskutinis.

Prieš tokią pažvalgą, prieš tokį mūsų veikėjų ir visuomenės atšalimą prie tautinio teatro norėčiau čia pakelti savo balsą. Tai yra nuoskauda ne tik mūsų teatrui, bet ir visam tautos darbui, kuris privalo remtis ne tik bendrojo politikos, ne tik materialinės tautos gerovės, bet ir kultūros rūpesniais. O teatras juk yra būtinas kiekvienos kultūrinės tautos veiksnys...

Tautinio teatro steigimas privalo būti toks pat visų mūsų rūpesnis, kaip kad tautinės mokyklos ir kitokių tautinių organizacijų steigimas...“

Liudas Gira taip baigia savo laišką: „Teatras yra taip pat rimtas ir svarbus tautos reikalas ir juo taip pat rimtai turime pradėti rūpintis.“

Ypač rūpėjo lietuvybės išsaugojimas emigracijoje

Nepaisant tikrai sunkios žmonių ekonominės padėties, nepriteklių ir net bado, Vilniuje nenutrūko kultūrinis visuomeninis gyvenimas, veikė įvairiausios draugijos. „Dabartis“ pateikia tokią statistiką:

„Dabar Vilniuje yra ne mažiau kaip 172 draugijos. 48 iš turi labdaringą tikslą, 12 tarnauja visuomenės labui, 55 rūpinsi ūkio reikalais, 10 užsiima mokslu ir daile, 6 turi draugaujamą tikslą, 10 draugijų rūpinasi mokyklomis, 25 draugijos turi įvairių tikslų. Plačiausiai yra išsiskleidusios žydų draugijos.“

Kita įdomi žinia apie vokiečių veiklą Lietuvoje pateikiama „Kownaer Zeitung“:

„Vyriausiojo Rytų štabo statistikos skyrius turi surinkęs daug fotografijų ir paveikslų iš užimtojo rytų krašto. Iš jų galima spręsti apie to krašto žemę, žmones, meną ir ūkį. Ypač turtingas yra rinkinys bažnyčių architektūros ir liaudies tipų. Visą rinkinį sudaro iki 3000 atskirų paveikslėlių ir jis vis dar didinamas. Vėliau jis bus perduotas „Rytų Vokietijos Ūkio institutui“ Karaliaučiuje.“

Reikia pažymėti, kad kultūrinis darbas vyko ne tik okupuotoje Lietuvoje. Visur, kur buvo karo audros išblaškytų lietuvių, buvo pastangų nepamiršti kultūros, lietuviškumo. Voroneže nuo 1917 metų lapkričio mėnesio pradėtas spausdinti laikraštis „Lietuvių balsas“ rašo:

„Lietuvių Tautos Meno fondas

Petrapily būrelio žmonių... įsteigtas fondas, kurio tiesioginis tikslas pirkti dailininkų veikalus ir tuo būdu padėti jiems savo talentus plėsti. Karo metu mūsų dailininkai yra atsidūrę labai sunkiose sąlygose... įsikinkę į kitus, ne dailės darbus, raštinėse arba kitose įstaigose, dirba vien dėl duonos kąsnio, priversti visai apleisti dailės dalykus gaminti. Jiems patiems iš to dvasios skurdas, o Lietuvai didelis nuostolis. Juk kiek jau per tą laiką būtų paveikslų arba skulptūrų pagaminta, kuriais gerėtųsi visa Lietuva. Kad to toliau nebūtų, ir sumanyta šio būrelio kviesti visus tautiečius, kas brangina dailę, kas brangina mūsų dailininkų talentus, remti šį sumanymą vienlaikėmis aukomis, bet ypač branginama nuolatinės įnašos kas mėnuo...“

Fondo kūrimo sumanytojais buvo Jonas Šliūpas, Juozas Tumas, Stasys Šilingas, Liudas Noreika ir kiti.

Lietuvybės išsaugojimas emigracijoje buvo svarbus ir rūpėjo daug kam ne tik šiandien, bet ir prieš 100 metų. Štai Škotijos lietuvių laikraštyje „Išeivių draugas“ atspausdinta tokia Lietuvos Sūnaus žinutė:

„Lietuvių vaikai Škotijoje visur auga pavojuje ištautėti. Priima anglišką kalbą ir neretai lietuviškai nesupranta. Kai kurie tėvai išmintingai pradėjo rūpintis apsaugoti savo vaikus nuo visiško ištautėjimo. Ėmė juos mokinti bent lietuviškai skaityti ir rašyti... Yra visokių tėvų: kitas girdėjau, sako: kam mokinti lietuviškai, verčiau vokiškai, nes vokiečiai Lietuvą valdys. Kas Lietuvą valdys nežinau, bet žinau, kad gėda tam lietuviui, kurs savo vaiką vokiečiams parduoti nori. Lietuvis privalėtų iš vaikų išauginti gerus lietuvius.“

Ketvirtasis Pirmojo pasaulinio karo ruduo

1917 m. antroje spalio pusėje vėl sustiprėjo mūšiai Vakarų Europoje. Dar viena karo naujiena – į Europos karo teatrą pagaliau atvyko pirmieji JAV kariai. Apie į Prancūziją atvykusius karius rašo „Dabartis“:

„Pirmasis valdiškas amerikonų korpuso pranešimas. Korpusas tebesilavina, idant paskui galėtų mokinti sekančius korpusus. Dabar jie kartu su išmėgintais karo prancūzų batalionais viename ramiame fronto rajone atvyko į apkasus... Amerikonų kareiviai iš lengvo pratinasi gyventi šaulių apkasuose.“

Didžiojo karo mastai stebina savo dydžiu. Bostono „Keleivis“ skelbia JAV karo ministerijos skaičiavimus apie kare dalyvaujančių karių skaičius:

„Dabar Europos karėje yra ne mažiau kaip 38 milijonai vyrų. Po ginklu 27 milijonai kareivių yra sąjungininkų pusėje, o 10 milijonų teutonų pusėj. Prie šito da nepriguli jūrių spėkos, kurios taipgi sudaro keletą milijonų žmonių.“

Kai Flandrijoje vis dar tęsėsi sunkūs poziciniai apkasų mūšiai, Italijoje karo eiga stipriai pakito. Ypač aršūs mūšiai įsiplieskė Italijos šiaurės rytuose – Goricijos provincijoje. Čia pakrikusią Italijos kariuomenę puolė jungtiniai vokiečių-austrų daliniai. Bostone leistas „Keleivis“ praneša:

Vokiečiai su austrais muša italus

Teutonai paėmė Goriciją... Italų armija baimės apimta bėga... Sulyg vėliausių oficialių Berlyno žinių 100 tūkstančių italų likos paimta nelaisvėn ir be to da į austrų-vokiečių rankas papuolė 700 pabūklų...

Italų ambasada Vašingtone pranešė... kad jeigu italai nesulaikys teutonų puolimo prie Taljamento upės, tai karas bus sąjungininkų pralaimėtas... Jei Italija tuojau negauna nuo sąjungininkų pabūklų, kurie jai būtinai reikalingi, tai karas tuojau pasibaigs.“

Vilniuje leista „Dabartis“ skelbia:

„Apgalėjimas Italijoje – didžiausias šiame kare.

Berlynas, lapkričio 1 diena.

Jo Didenybė Kaizeris paliepė, kad lapkričio 1 dieną Prūsuose ir Elzase bei Lotaringijoje pasipuoštų vėliavomis ir šaudytų pergalę.“

Apie tai, kad padėtis Italijoje buvo tikrai labai rimta, liudija ir pranešimas iš Romos, kuri perspausdino lapkričio 3 d. „Dziennik Wilenski“:

„Venecija, patekusi į karo zonos ruožą, paskelbta laisvu miestu, kad susiklosčius nenumatytoms aplinkybėms, būtų apsaugotos nuo sunaikinimo neįkainojamos miesto meno vertybės. Sekmadienio vakarą vyriausybė išsiuntė šį pranešimą į visų šalių konsulatus.“

Kanclerio atsistatydinimas ir Lenkijos Regentų tarybos inauguracija

Vokietijos, o kartu  ir visos Europos spauda jau visa savaitė svarstė, kas pakeis atsistatydinusį kanclerį Georgą Michaelį. Pagaliau lapkričio 1 d. kaizeris paskyrė naujuoju Vokietijos kancleriu Bavarijos ministrą pirmininką grafą Georgą fon Hertlingą. „Dabartis“ rašo:

„Jis turi 74 metus amžiaus ir yra Bavarijos, ne Prūsų žemės valdinys... Grafas Hertlingas jau daug metų stovi pirmojoje politinio Vokietijos gyvenimo vietoje. Hertlingas yra geras katalikas ir pamaldus žmogus. Bet šalia to jam rūpėjo ir politiniai Vokietijos katalikų reikalai...

Tas dalykas, kad jisai yra tos pačios tikybos žmogus kaip ir lietuviai, galima tikėtis lietuvių  ištikimybės prieš naująjį Vokietijos kanclerį, kuris juk turės progos tarti svarbų žodį Lietuvos reikalų klausime.“

Kitas svarbus šios savaitės įvykis – Lenkijos Regentų tarybos inauguracija Varšuvoje. „Dziennik Wilenski“ inauguracijos aprašymui skiria beveik visą spalio 30 d. numerį. Inauguracija vyko spalio 27 d. Varšuvos širdyje prie Karaliaus rūmų.

„Dziennik Wilenski“ aprašo įvykį su dideliu patosu: „Sostinė gyventojai šeštadienį išgyveno istorinės reikšmės įvykį. Prie Karaliaus rūmų pranešta apie naują Lenkijos valstybės kūrimo etapą.

Varšuva, nors nebuvo jokio skelbimo apie elgesio reikalavimus, patriotiniu instinktu suvokė momento svarbą ir šeštadienį pavertė šventine diena.“

Inauguracinės iškilmės tęsėsi beveik visą dieną, minios rikiavosi nuo Karaliaus aikštės iki Šv. Jono katedros, kur buvo laikytos šventos mišios. Grįžtant po mišių į Karalių rūmus:

„Karaliaus rūmų aikštėje tūkstančiai lenkų ir lenkių šaukia: „Tegyvuoja Lenkija. Vivat“... Rūmų kieme pasirodžius Regentų Tarybai orkestras užgroja „Jeszcze Polska nie zginiela...“... Apie pusę trijų popiet po ceremonijos rūmuose, Krokuvos priemiesčio ir Novy Sviat gatvėmis žygiavo lenkų kariuomenės daliniai ir ulonai. Kareiviai žygiavo lydimi karinių ir milicijos orkestrų. Pakeliui juos sveikino jaunimas ir vyresni žmonės.“

Okupacinės valdžios potvarkių ir draudimų logiką sunku suprasti

O Vilniuje giedoti Lenkijos himną draudė Vilniaus miesto viršininko įsakas. „Dziennik Wilenski“ kviesdamas žiūrovus į „Liutnios“ salėje rodomą patriotinį Vladislavo Liudviko Ančyco  vaidinimą „Kosciuška prie Raclovicų“, perspėja: „Liutnios“ valdyba praneša žiūrovams, kad miesto viršininko spalio 16 dienos įsaku... publikai giedoti Lenkijos himną vaidinimo „Kosciuška prie Raclovicų“ metu yra griežtai draudžiama.“

Okupacinės valdžios potvarkių ir draudimų logiką sunku suprasti. Štai ką apie lietuvių vakarą Kaune spalio 28 d. rašo okupacinės valdžios „Dabartis“:

„Po ilgo laiko Kaune... sulaukėme lietuvių koncerto. Vakarą surengė Lietuvių Katalikių Moterų Draugija. Pasakysime tuojau pradžioj, vakaras pavyko visais žvilgsniais labai gerai; geriau gal negu kas iš rengėjų buvo pamanęs.

Iš viso ko matyti, kaip žmones išsiilgę savos muzikos, kaip kiekvienas trokšta tautiškos dailės šaltinyje pasisemti pakilusio ūpo ir naujų jėgų kasdieniniam gyvenimui. Užtai ir salė žmonių grūsta buvo prigrūsta...

Koncertas prasidėjo tautiškuoju himnu, kurį visi svečiai ir namiškiai išklausė stovėdami. Iniciatyvą atsistoti, sakoma, reikia uždėkoti gerbiamai poniai dr. Šliūpienei, ne visai tas buvo visiems savimi suprantama, kad ir karo metu šitas savo tautybės pagerbimas galėtų būti nekliudomas. Pilnai ir galingai suskambo Lietuvių himnas, klausytojams širdysna smego gaida ir žodžiai.“ 

Nesusipratimai su privalomaisiais žemės ūkio produktų pristatymais

Lietuva, svajodama apie nepriklausomybės atkūrimą, traukė sunkų okupacijos jungą. Kaip visad rudenį kildavo nesusipratimų su privalomaisiais žemės ūkio produktų pristatymais. Vokiečių propagandos mašina veikė nekliūdama, ir štai kaip „Dabartyje“ aiškinama apie privalomuosius pristatymus:

Esti atsitikimų, kad ūkininkai, pristatę kai kuriuos gaminius, neateina atsiimti už juos pinigų.

„Esti atsitikimų, kad ūkininkai, pristatę kai kuriuos gaminius, neateina atsiimti už juos pinigų. Pasirodo, kad jie mano, jog už tuos daiktus, kuriuos priverčia pristatyti, nemoka. Tai paklaida. Už atiduotus gaminius moka atatinkamomis kainomis. Niekas ūkininko negali priversti bent ką padovanoti. Prievarta atiduoti verčia todėl, kad įgytas tokiu būdu maistas galima būtų padalinti žemesnėmis kainomis. Kita vertus, vis dauginasi ūkininkų prašymai, kad sumažintų atiduotinąją jų dalį. Arčiau įsižiūrėjus matyti, ypač iš prašymų...“

Toliau eina puikus demagogijos pasažas, paaiškinantis, kodėl reikia atimti ūkininko išaugintą produktą:

„Ūkininkai pelno dėlei nesako teisybės. Taip neseniai pasielgė vienas ūkininkas, kuris rašė, kad jo javus sunaikinę šalčiai, kruša ir kitos nelaimės; bet ieškant pas jį rado pakavota daug javų, šiaudų ir pelų...

Mes turime paakinti, kad atidavimai esti nustatomi ne per dideli ir, kad klastingais pridavimais vokiečių vyriausybės nieks neapgaus.“

Valstiečiai įvairiais būdais stengdavosi gudrauti su privalomaisiais maisto produktų pristatymais. Vieną tokį atvejį aprašo ta pati „Dabartis“:

„Misingė svieste. Kalvarija (Marijampolės apskr.). Aplamai dabar ūkininkai jau yra apsipratę, jog reikia pristatyti ūkio gaminių vyresnybei ir tatai daro be prievartos. Tiktai šen bei ten vienas-kitas dar bando išsivangstyti. Mykolas Skaistelė, neapsimastęs, ką gali pelnyti nepristatydamas, sugalvojo štai ką: į sviestą, kuris reikėjo pristatyti vyresnybei, jisai įkišo gabalą misingės ir manė tokiu būdu apgausiąs vyriausybę. Marijampolės taikos teismas dabar jam davė progos tris savaites kalėjime apgalvoti savo klaidą, jog jojo apsivertimas buvo netikęs. Be to, jisai turės dar užsimokėti aukštokas teismo ir kalėjimo išlaidas.“ 

Maisto problemos okupuotose miestuose valdžiai kėlė galvos skausmą

O štai dar vienas okupantų demagogijos pavyzdys bandant paaiškinti aukštas maisto produktų kainas miestuose:

„Parduokite tiktai mugėje. Mugės dienomis matyti daug miestiečių išvažiuojant iš miesto pasitikti ūkininkų, kad kelyje nupirkus jų gaminius... Retas ūkininkas teatsispiria prieš tokius pirkikus ir parduoda savo gaminius kelyje arba atgabena miestan stačiai į namus ir tos prekės jau nė matyti nemato mugės. Pirkliauti už miesto arba kelyje, važiuojant į miestą yra uždrausta. O bausmę užtat dažniausia turi sumokėti ūkininkas, kurį užklumpa parduodant... Tokis pardavinėjimas labai kenkia visiems gyventojams. Mugė yra tam, kad tenai kiekvienas pardavinėtų savo gaminius, ypač valgomus... Jeigu tų prekių neatgabena į mugę ir parduoda kelyje keliems akiplėšoms, tai visuomenė jų negauna. Tie begėdžiai, supirkę prekes, paskui jas pardavinėja aukštomis kainomis. Neatgabenant prekių mugėn, brangsta visoki daiktai.“

Maisto problemos okupuotose miestuose kėlė daug galvos skausmo valdžiai, todėl apie įvairias galimybes įsigyti maisto buvo rašoma vos ne pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. „Dabartis“:

„Maisto padalijimas Kaune. Per maisto sandėlius dabar išduos gyventojams bulvių iki metų pabaigos. Duos po 300 gramų dienai galvai ir kad kiekviena žmogysta gaus dar pusantro rusiško svaro...

Šiomis dienomis Vilniun atvyksta daugybė vagonų su bulvėmis... Šįmet bulvių yra užderėję gausiai ir jos yra geros... tai ir po lapkričio 1 dienos išduos 300 gramų bulvių dienai kiekvienam asmeniui.“

Vienas svarbiausių uždavinių – įveikti ekonominę suirutę

Ekonominė Lietuvos suirutė ir jos įveikimas laukiančių darbų akivaizdoje buvo vienas svarbiausių Lietuvos Tarybos uždavinių. Taryba oficialiu raštu kreipėsi į karinės okupacinės valdžios viršininką su prašymu rudenį nevykdyti arklių rekvizicijos:

„Lietuvos Tarybos pirmininkai... yra per Vilniaus vyriausybę padavę vyriausiajam rytų vadui Bavarijos princui Leopoldui raštą, kame prašo, kad šį rudenį Lietuvoje neimtų arklių.“

Lietuvos Taryba vis dar susidurdavo su bandymais savaip interpretuoti jos rezoliucijas. Dezinformacija būdavo skleidžiama per vietos laikraščius. Spalio 30 d. „Lietuvos aide“ išspausdinta štai tokia žinutė:

„Dėl tariamosios Lietuvos Tarybos rezoliucijos. Vietiniuose laikraščiuose neseniai buvo paskelbta žinia iš Kauno lietuvių susirinkimo spalio 21 d., kur tarp kita ko buvo pranešta, jog Lietuvos Taryba esanti padariusi tokią rezoliuciją:

Jeigu vokiečiai dar prieš taiką paskelbtų Lietuvą nepriklausoma, tai Lietuvos Taryba randa per reikalinga Lietuvos steigiamajam susirinkimui pasiūlyti būtinai dėtis su Vokietija.

Mums yra tikrą tikriausiai žinoma, jog Lietuvos ateities klausime Lietuvos Taryba šalia tos, kuri buvo Konferencijos nutarta, nėra dariusi jokios kitos rezoliucijos.“

Lietuvos Taryba tęsė informacinę veiklą apie Vilniaus konferencijos nutarimus. „Lietuvos aidas“ praneš apie lietuvių susirinkimą Švenčionyse:

„Švenčionių miesto mokykloje buvo lietuvių susirinkimas. Žmonių buvo susirinkę apie 200... Susirikimas prasidėjo Lietuvos himnu.

Gražu ir malonu buvo klausyti, kada iš šimto krūtinių jausmingai veržėsi užžavėti balsai „Lietuva, Tėvyne mūsų...“.... Apie Lietuvos atgijimo ženklą papasakojo Valiulis. Kalbėjo jis apie Lietuvių konferenciją, jos darbus, minėdamas, jog lietuvių klausimas dabar jau yra iškilęs beveik visose valstybėse.

Susirinkimas pasibaigė tautinėmis dainomis. Visi buvo didžiai patenkinti susirinkimu... Lai Švenčionių pavyzdžiu paseka ir kitos parapijos, ypačiai sulenkėjusios.“

Informacinį, politinį ir ryšių su užsienio lietuvių organizacijomis stiprinimo darbą Lietuvos Tarybos nariai dirbo ne tik krašto viduje, bet ir užsienyje. Štai spalio 30 d. „Lietuvos aidas“ išspausdino trumpą žinutę: „Lietuvos Tarybos nariai A. Smetona, S. Kairys ir J. Šaulys iš Vilniaus spalių 27 d. išvažiavo lietuvių reikalais į užsienius.“

„Dziennik Wilenski“, komentuodamas lietuviško laikraščio žinutę, nuo savęs prideda: „Politinė kelionė... Lietuvių Tarybos nariai... išvyko į užsienį lietuvių reikalais.“

Lietuvos Tarybos delegacija išvyko į Šveicariją. Čia lapkričio 2–10 d. vyko Antroji Berno lietuvių konferencija. Tai išties buvo polinio pobūdžio konferencija. Joje buvo kur kas daugiau dalyvių nei antrojoje Stokholmo konferencijoje. Berno konferencijos dienotvarkė taip pat buvo labai plati ir apėmė visas pasaulio lietuvių bendruomenei iškilusias valstybingumo atstatymo problemas. Svarbiausi svarstyti klausimai – Lietuvos valstybingumo atkūrimas, būsimos valstybės sienos, santykiai su Lietuvoje gyvenančiomis mažumomis, nepriklausomybės siekių įgyvendinimo strategija ir taktika, valstybės santvarka, šalies ekonominė būklė ir kita.

Stokholmo konferencija

1917 m. spalio 18–20 d. vykusios Antrosios Stokholmo lietuvių konferencijos didžioji svarba Lietuvos valstybės atkūrimui ta, kad pirmą kartą susitiko visų pasaulio lietuvių centrų ir naujai išrinktos Lietuvos Tarybos atstovai.  Konferencijoje dalyvavo Rusijos lietuvių atstovai daktaras Jurgis Alekna, Felicija Bortkevičienė, Martynas Yčas, Stasys Šilingas, kunigas Juozas Tumas. Šveicarijos lietuviams atstovavo kanauninkas Konstantinas Olšauskas, kunigas Juozas Purickis. Konferencijoje dalyvavo ir Skandinavijoje gyvenę lietuviai Jonas Aukštuolis, Jurgis Savickis, Ignas Šeinius. Iš Lietuvos atvyko Lietuvos Tarybos vicepirmininkas Jurgis Šaulys, o iš JAV – Jonas Šliūpas. Konferencijos dalyviai pripažino Lietuvos Tarybą aukščiausia teisėta lietuvių tautos politine institucija ir jai buvo patikėta vadovauti Lietuvos valstybės atkūrimui.

Štai pagrindiniai konferencijos nutarimai, išspausdinti Petrograde „Liaudies sąjungos“ savaitraščio „Vadas“ puslapiuose:

„Antrosios Lietuvių Konferencijos Stokholme rezoliucijos

Antroji Lietuvių Konferencija Stokholme išklausė pranešimo apie Didžiosios Lietuvos dalykus ir apie Lietuvių Konferenciją, rugsėjo 18–22 d. 1917 m. Vilniuje vykusią... Susipažino su Rusijoje ir Amerikoje gyvenančių lietuvių žygiais dėl Lietuvos laisvės ir vienu balsu visų Konferencijoje dalyvaujančių atstovų nusprendė:

1. Pasiremdami rezoliucija, vienu balsu sudaryta minėtoje Lietuvių Konferencijoje Vilniuje... visa širdimi pritariame ir visomis pajėgomis remiame, kad:

„Liuosam Lietuvos plėtojimosi reikalinga yra sudaryti iš jos nepriklausoma demokratiškai sutvarkyta valstybė etnografinėmis ribomis su būtinai reikalingomis ekonominiam gyvenimui korektyvomis: Lietuvos tautinėms mažumoms turi būti patikrintos tinkamos jų kultūros reikalams sąlygos. Galutinai nustatyti nepriklausomos Lietuvos pagrindams ir jos santykiams su kaimynėmis valstybėmis turi būti sušauktas Steigiamasis Lietuvos Seimas Vilniuje, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.“

2. Pranešame pasaulio valstybėms, kad ir istorinė Lietuvos praeitis ir demokratinis pasaulio vystymasis teikia Lietuvių Tautai neatimtiną teisę sudaryti iš naujo suverenią Lietuvos valstybę.

3. Pasiremdami tuo, kad a) minėtoji Lietuvių Konferencija Vilniuje... pareikalavo Lietuvos nepriklausomybės; b) kad dar anksčiau Rusijoje tebegyvenančių Lietuvių Seimas, gegužio 27 d.–birželio 3 d. 1917 m. Petrograde... tokios pat Nepriklausomybės Lietuvai reikalavo; c) kad ir didžiuma lietuvių Jungtinėse Šiaurės Amerikos Valstijose gyvenančių per savo seimus ir memorandumus Lietuvos Nepriklausomybės reikalavo; d) kad kariaujančios valstybės skelbia tautų paliuosavimo principą – pareiškiam pasaulio valstybėms šitą Lietuvių Tautos sutartinai reiškiamą valią, jog jau metas atnaujinti Lietuvos valstybę ir primename kariaujančioms valstybėms, jau metas proklamuoti Lietuvos Nepriklausomybę.

4. Pareiškiame pasaulio valstybėms, jog galutina Nepriklausomos Lietuvos valstybės sankcija ir jos įvesdinimas į pasaulio valstybių tarpą suverenėmis tarptautinėmis teisėmis tepriklauso Tarptautiniam Taikos Kongresui, kuriame turi dalyvauti ir Lietuvių Tautos atstovai.

5. Remiame Lietuvos Tarybą... kiek jinai reikš ir vykins sutartinai Lietuvių Tautos reiškiamą valią – atnaujinti Lietuvos valstybę ir kiek jinai budriai sergės Nepriklausomos Lietuvos idėją ir gins jąją nuo kaimyninių valstybių ir tautų pasikėsinimo.

6. Pripažįstame Lietuvos Tarybą... tikra Lietuvos atstove, vyriausia Lietuvių Tautos vadove, ir aiškiai suprasdami sunkumą darbo, kuris teko Lietuvos Tarybai šiuo karo metu ir aplinkybėmis, tvarkant Lietuvos visuomenės gyvenimą ir saugojant Lietuvos piliečių materialinius ir dvasinius reikalus, pasižadame Lietuvos Tarybai remti ją šitame jos darbe ir reikalui esant stoti už ją pasaulyje.“ 

Siekta pagerinti padėtį

Įdomu pastebėti, kad konferencijos dalyviai, suprasdami nepaprastai sudėtingą Lietuvos vidaus padėtį ir pačios Lietuvos Tarybos veiklos suvaržymą okupacijos sąlygomis, išreikšdama Lietuvos Tarybai pasitikėjimą, kartu primena, kad ši parama ir pasitikėjimas galios, jeigu „jinai reikš ir vykins... Lietuvių Tautos reiškiamą valią atnaujinti Lietuvos valstybę...“

Konferencijos dalyviai puikiai suprasdami, kad, artėjant Taikos konferencijai, ypatingą reikšmę įgauna politinės akcijos užsienyje, kvietė visus lietuvius, sugebančius dirbti informacinį darbą: „važiuoti į Europos centrus ir prisidėti prie šitos organizuotos politikos akcijos, kitus gi – nešykštėti piniginių aukų.“

Daugelis Stokholmo konferencijos nutarimų yra skirti nukentėjusių nuo karo lietuvių padėčiai pagerinti. Rekomenduojama, kaip geriau rinkti ir siųsti pagalbą: „Paraginti lietuvius Rusijoje ir Amerikoje, kad organizuotų lietuvių nelaisvių šelpimą pavilga, skalbiniais ir pinigais, ir visa tai nesiuntinėtų kiekvienas skyrius nuo savęs, bet per Danijos Raudonojo Kryžiaus Lietuvių skyriaus vedėją Jurgį Savickį.“

Dar kiti nutarimai skirti reikalavimams grąžinti namo į Rusijos gilumą iš Mažosios Lietuvos 1914 m. išvežtus lietuvius, kurie tapo tikromis karo aukomis ir be kaltės kalti be jokios paramos buvo ištremti į svetimą jiems šalį. Toks pats reikalavimas yra skelbiamas dėl lietuvių „civilių belaisvių“, išvežtų į darbus Vokietijoje: „Antroji Lietuvių Konferencija Stokholme nutarė, kad civilius lietuvius belaisvius vokiečiai tuojau grąžintų į Didžiąją Lietuvą, į pirmykštes jų tėviškes.“

Dar vienas svarbus konferencijos nutarimas yra skirtas Vilniaus universiteto atkūrimui. Puikiai suprasdami išsilavinusių žmonių poreikį būsimos valstybės statybai, lietuviškos aukštosios mokyklos atkūrimu konferencija įpareigoja rūpintis Lietuvos Tarybą.

„Antroji Lietuvių Konferencija Stokholme nutarė:

1) kad Lietuvos Taryba Vilniuje imtųsi organizavimo universiteto Vilniuje ir tuojau pradėtų tą darbą;

2) kad Aukščiausioji Lietuvių Taryba Europoje jau dabar imtų lygti su būsimaisiais profesoriais, turinčiais tuojau pradėti darbą, kaip tik stos tinkama valanda.“

Nerimauta dėl lietuvių lenkinimo

Dar vienas rūpestis, kurį pabrėžė konferencijos dalyviai, buvo lietuvių ir lenkų požiūris dėl Lietuvos ateities. Lenkija buvo kur kas toliau pasistūmėjusi savarankiškos valstybės kūrimo link ir jos noras prijungti Lietuvą ar bent jos dalį prie būsimosios Lenkijos kėlė nemažą galvos skausmą  lietuvių politikams.  

„Antroji Lietuvių Konferencija Stokholme, patyrusi iš Vilniaus lenkų rašto, šių metų gegužės m. 25 dieną įduotojo Vokietijos kancleriui

1) jog Lietuvos lenkai dvarininkai savu būdu, liaudies nesiklausdami, siekia Lietuvą priblokšti Lenkijai kaip tik tuo laiku, kada tikrieji Lietuvos šeimininkai lietuviai demokratai sunkiai ir atkakliai dirba, sudarydami nepriklausomą Lietuvą;

2) jog tame antidemokratiniame lenkų darbe dalyvauja ir yra pasirašęs laikinasis Vilniaus vyskupijos Valdytojas pralotas Kazimieras Michalkewiczius, susitelkęs žinomus lietuvių priešus kunigus;

3) jog toks politikos darbas be didžiausio nerimo ir neapykantos sėjimo nieko daugiau Bažnyčiai ir Tėvynei duoti negali, nutarė:

1) Jog kun. K. Michalkewicziui šiame politikos momente valdyti Vilniaus vyskupiją ypač netinka.

2) Jog Vilniaus vyskupijos administratoriaus pareigos turi būti pavestos lietuviui.“

Šiame nutarime nuskambėjo Lietuvos Tarybos nerimas, kad su Vilniaus vyskupo pritarimu Lietuvos bažnyčiose lenkų kunigai atvirai politikavo ir pavertė bažnyčias ne maldos, o politinės propagandos namais. Apie tokią kunigų veiklą liudija „Lietuvos aide“ spausdinama korespondencija:

Lietuvių lenkinimas dabar

Lietuvių lenkinimas kai kur dar ir šiandien nepasiliovė. Širvintų, Maišogalos, Paberžio, Joniškio, Dubingių, Asavos, Butrimonių, Anusiškių ir kitose parapijose arti Vilniaus lietuvių kalba vis dar stelbiama. Vienose parapijose patys klebonai senoviškai paturi lenkų pusę jau tai iš palankumo, jautai pildydami paliepimą iš aukščiau, ir tuo būdu savo „karjerą“ stiprindami. Kitur vokiečių žandarai, dažniausia, kurie yra iš lenkų kilę, taip pat paturi lenkus ir dargi visai atvirai. Daug kur tik lenkų kalba buvo ir tėra galima susikalbėti su vokiečių valdžia. Vertėjai prie apskričio viršininkų ir teisėjų esti dažnai lenkai, kurie, žinoma, tuo būdu nemaža didina lenkų kalbos svarumą. Visa tai verste verčia lenkų kalbos mokytis, kitus gi jos turėtis, ir lietuviškų mokyklų steigimas tokiu būdu yra tik akims. Kai kur tiesiog taip ir patariama: namie vaikai privalą lenkiškai mokytis.

Mėtomos knygelės „Po Oswiatą“ ir „Czy wiesz kim jestesz“ taip pat stiprina aplenkintų lietuvių dvasią ir ne vieną lietuvį suklaidino. Į tuos reikalus lietuvių visuomenė turėtų atkreipti savo domę.“

Organizacinės sklaidos laikas

Lietuvoje tuo metu Lietuvos Taryba plėtė savo veiklą ir skleidė žinias apie Vilniaus konferenciją ir jos iškeltus uždavinius. 1917 m. spalio 23 d. „Lietuvos aidas“ spausdina Lietuvos Tarybos prezidiumo ir sekretoriato darbo laiką.

„Lietuvos Tarybos laikinis prezidiumas Tarybos reikalais priima kasdien, išėmus šventadienius, nuo 12–1 val. dieną, Jurgio g. 24-6.

Lietuvos Tarybos sekretoriatas priima įvairiais reikalais kasdien be šventadienių nuo 10 lig 12 val. ryto ir nuo 4 ligi 6 v. po pietų, ten pat Jurgio g. 24-6.“

Laikotarpį po Vilniaus konferencijos iki tų metų gruodžio pradžios galima vadinti organizacinės sklaidos laiku. Lietuvos Tarybos nariai ne tik aktyviai veikė užsienyje, bet ir  pasklidę po visą Lietuvą aktyviai susitikdavo su vietos bendruomenėmis ir aiškino bei supažindino jas su konferencijos nutarimais. „Dabartis“ spalio 25 dieną išspausdino štai tokią žinutę:

„Priruošiajamasis važinėjimas Lietuvių Tautos Tarybos narių. Kai kurie Lietuvių Tautos Tarybos nariai, netrukus keliaus per Lietuvą informacijos dėlei. Kiekvienam tiems ponams bus paskirta apvažiuoti toki ir toki apskričiai.“

Kaune visuomenei supažindinti su  konferencijos nutarimais buvo surengtas susitikimas, vykęs Rotušės salėje. Plati susirinkimo ataskaita atspausdinta net keliuose laikraščiuose.  Štai ką apie susirinkimą rašė vokiečių okupacinės valdžios ruporas „Dabartis“:

Lietuvių savastovybės siekimas

„Susirinkimą buvo surengę keletas Lietuvos Tarybos narių, idant suteikus žinių visuomenei apie lietuvių pasistengimus, kuriuos išreiškia vyriausia naujai įsteigtoji Taryba. Viešojo namo salė buvo pasipildžiusi beveik iki paskutinės vietos. Susirinkime dalyvavo žmonių visokių luomų, jaunų ir senų. Ypač daug buvo susiėję jaunimo ir moterų. Susirinkimas laikėsi pavyzdingai. Galima buvo pajausti, su kokiu rimtumu ir atsidėjimu tauta seka savo vedėjų darbus. Prie pirmininko stalo, po lietuvių vytimi, sėdėjo gerb. Tautos Tarybos nariai, tarpe kurių buvo: Dovydaitis, Banaitis, Maciulevičius, Paltarokas, Šaulys ir dar du senuoju Lietuvos veikėjų pralotas Dambrauskas ir žinomas muziejaus direktorius Daugirdas.“

Kauno kunigų seminarijos rektorius Jonas Mačiulis papasakojo apie Lietuvos istorines pastangas kovoje už šalies nepriklausomybę. Jis taip pat pranešė apie Lietuvos Taryboje svarstytus keturis pagrindinius galimus įvykių eigos scenarijus.

„Pirmasis Lietuvos Tarybos darbas buvo paaiškinti politikos orientacijos. Čia Lietuvai esą keturi galimumai, būtent šitie:

1. Pagrįžimo prie Rusijos

2. Prisidėjimo prie naujai įkurtos Lenkų valdijos

3. Prisiglaudimo prie Vokietijos

4. Visai nepriklausomos Lietuvos

Tuos galimumus kalbėtojas štai kaip aiškino: Pagrįžimui prie Rusijos nė vienas Lietuvos Tarybos narys nepritarė... Tiek pat pritarimo tebuvo ir antrajam galimumui, susijungti su naujai įsteigta lenkų valdija... Trečias galimumas – susijungimas su Vokietija – atsižvelgiant į tą faktą, kad vokiečiai dabar yra užėmę Lietuvą – tai yra opiausias Lietuvos Tarybos klausimas...

Paskui kalbėtojas išdėstė ketvirtąjį, būtent visai nepriklausomos Lietuvos valdijos klausimą... Bet kyla klausimas, iš kur galima laukti Lietuvos valdijos atstatymo...“

Ne visur mėginimai supažindinti baigdavosi taikiai

Žinoma, vokiečių okupantų laikraštis negalėjo neįpilti šaukšto deguto į savarankiškos valstybės dvasia alsuojantį lietuvių susirinkimo aprašymą. „Dabartis“ nuo savęs priduria:

„Lietuviai visados turi atsiminti, jog Lietuvai nelengvas būtų padėjimas, jei ji būtų palikta visai sau. Ne tik tai ūkio, bet ir kultūros žvilgsniu Lietuva šiandien tebėra vaiko amžiuje, ir pati viena sau palikta, ji vargu įstengtų iškopti iš šito vaiko amžiaus... Dar kartą statome lietuviams po akių gyvenančių Prūsuose jų brolių likimą, kurie šiandien, po 400 metų, tebeturi tautinę savo kultūrą ir kalbą...“

Ne visur mėginimai supažindinti kaimynus su Vilniaus konferencijos darbu baigdavosi taikiai. Štai kokį atsitikimą aprašo ta pati „Dabartis“:

„Jaukėnai (Kuršėnų apskr.). (Lenkų begėdystė). Spalių mėnesio 7 dieną po pamaldų p. Pranas Smilgevičius mėgino apsakyti žmonėms prie šventoriaus apie lietuvių konferencijos darbus Vilniuje. Jam ramiai bepasakojant, prasidėjo šauksmas nesubrendusių vaikėzų iš „akalicų“ ir nusususių bajorėlių. Paskui dar pradėjo mėtyti akmenimis, plytgaliais ir obuoliais į kalbėtoją, kuris turėjo pasišalinti. Žmonės kalba, kad ta rėksnių gauja buvusi suorganizuota vieno negudraus lenkuojančio dvarininkėlio, kuris malonėtų, kad Lietuva būtų lenkų provincija, o ne savastovi valdija.“

Tuo pat metu Rusija kunkuliavo lyg pasirengęs sprogti katilas. Šalyje siautė badas, vargas ir politinė suirutė. Bolševikai jau atvirai kvietė versti Laikinąją vyriausybę, o „Lietuvos aidas“ dar spalio 21 d. išspausdino štai tokią žinutę:

Bolševikai versią valdžią

Bolševikai ir su jais susidėjusios partijos atvirai rengiasi nuversti valdžią. Tam skiriama esanti lapkričio mėn. 5 diena, kada susirinksiąs visos Rusijos Kongresas. Darbininkų ir kareivių tarybos tikisi turėsiančios jame viršų.“

Kaip žinom, perversmas įvyko lapkričio 7 d., deja, „Lietuvos aidas“ beveik nesuklydo.

Lietuvos Taryba pradeda veiklą

„Vilnius. Lietuvių Konferencija [...] pabaigė savo posėdžius. Tik tą paskutinę dieną ji sudarė galutinai Lietuvos Tarybos narių sąstatą, kuris yra dabar vokiečių okupacinės valdžios patvirtintas. [...] Baigiant posėdžius buvo iškeltas Lietuvos ženklų ir tautinių spalvų klausimas. Konferencija buvo uždaryta pakeltu, džiaugsmingu ūpu. Beveik visi svarstytieji klausimai buvo nutarti nepaprasta vienybe, galima sakyti, vienu balsu“, – 1917 m. žinių rubrikoje pranešė „Lietuvos aidas“.

Visų pirma, kaip okupacinės valdžios sankcionuotas organas, Lietuvos Taryba pristatė konferencijos sprendimus ir patys Tarybos nariai prisistatė Lietuvos karinės valdžios viršininkui pulkininkui Francui Jozefui Izenburgui-Biršteinui. Pati Lietuvos Taryba formaliai turėjo būti patvirtinta okupacinės valdžios. Susitikimo metu Lietuvos Tarybos vardu daktaras Jonas Basanavičius vokiečių ir lietuvių kalbomis perskaitė laišką, skirtą vyriausiajam Rytų vadui generalfeldmaršalui Bavarijos princui Leopoldui.

„Lietuvos aide“ atspausdintame laiške rašoma:

„Jūsų karališkajai didenybei tariame ačiū, kad šiuo sunkiu karo metu buvo leista lietuvių visuomenės veikėjams iš visų Lietuvos dalių susirinkti senoje savo sostinėje ir pasitarti dėl savo tautos ir jos tėvynės ateities.

Nustojus lietuvių tautai savo valstybinės būties ir nemaža paskui po svetima valdžia prisikentus, rodosi pagaliau atėjęs tas ne vienos kartos lauktasis laikas, kad lietuviai tikisi, įtempę visas savo pajėgas, atstatyti tautiniais pamatais iš nauja Lietuvos valstybę...

Mes prašome Jūsų Karališkosios Didenybės patvirtinti iš visų visuomenės sluoksnių sudarytą krašto Tarybą ir duoti jai teisių, kad jau karo metu galėtų ji rūpintis Lietuvos atstatymu.“

Labai formalų ir nieko iš tikrųjų Lietuvai nežadantį, bendromis frazėmis apsiribojantį Bavarijos princo atsakymą perskaitė F. J. Izenburgas-Biršteinas: „Princas Leopoldas šaukia tam tikslui Lietuvos Tarybą, kuri, Karo Valdžiai vadovaujant, turės svarstyti būsimos Lietuvos valdžios bei ūkio pamatus. Lietuva privalo virsti kultūros šalimi, kurioje visiems jos gyventojams, apsaugojant lietuvių savitumą, yra leista liuosai gyventi bei plėtotis.“

Lietuvių suvažiavimas, puikiai suprasdamas dviprasmę savo padėtį, be kitų dokumentų, mėgindamas iškelti Lietuvos likimo klausimą į tarptautinį lygį, nusiuntė telegramą Šventajam Tėvui: „Mes, iš visų Lietuvos sričių ir įvairių luomų atstovai [...] susirinkę [...] pasitarti dėl dabarties karo vargų ir savo tautos savarankiškos ateities, naudodamiesi šia miela proga pasakyti Jūsų Šventenybei nuoširdų ačiū už paskyrimą dienos karo nuvargintai Lietuvai rinkti aukoms visame katalikiškame pasaulyje ir drauge už tėvišką pasiūlijimą kariaujančioms valstybėms taikos, kurios esame visi ištroškę ir, per kurią tikimės atgauti savo tautos politinių teisių, Jūsų Šventenybei mus galingai užtariant, ir nuolankiausiai meldžiame savo darbams palaiminimo.“

Pagrindinė gaida – tik kartu su Vokietija Lietuva turės ateitį

Apie Lietuvos tarybos sudarymą ir okupacinės valdžios veiksmus ją patvirtinant praneša visi tuo metu Lietuvoje leisti laikraščiai. Okupacinės valdžios laikraštis lietuvių kalba „Dabartis“ straipsnelyje „Įkūrimas Lietuvių Žemės Tarybos“ rašo: „Laisvas susirinkimas 200 su viršum lietuvių, kurie Lietuvoje turi gerą vardą, Vilniuje, Gedimino įsteigtoje Lietuvos sostapilėje, 21 d. šio mėn. išrinko neseniai leistąją vyriausiojo rytų vado lietuvių krašto atstovybę; ji susidaro iš 20 lietuvių įvairių partijų.“

Be oficialaus pranešimo, tame pat straipsnyje spausdinamas, kaip šiandien pasakytume, redaktoriaus žodis, kuriame, be daugelio patetiškų viražų, stipriai girdima okupacinės valdžios pagrindinė gaida – tik kartu su Vokietija Lietuva turės ateitį.

„Rodosi, ūžia Nemuno bei Neries vandens; vėjai šlamščia per piliakalnius aplink Kauną bei Vilnių; per senovės šventvietes Vilniuje, Trakuose ir Kaune. Dievo balsas sveikina Lietuvą: „Lietuva, švinta tau dabar nauja gadynė!“.

Laikas tebėra svarbus ir sunkus. Priešai to dar nemato, kad Vokietija yra Dievo apsaugoje. Karas dar tebeslegia stipria savo ranka. Sunkioje gadynėje Vokietija išpažino, kad Lietuva yra verta pasitikėjimo bendram darbui. Dabar lietuviai galės savo rūpesnius ir norus sulyg ateities paskelbti vokiečių valdžiai per savo tautos vyrus...

Pasitikėjimas tarpe vokiečių ir lietuvių įvykins savitarpinį susipratimą ir tolyn jam duos augti ir stiprėti. Lietuviai pamatys, kame jų globa, ir dabartyje ir ateityje. Tegu Lietuvių žemės tarybos įsteigimas ir veikimas padeda pamatą išskleidimui lietuvių tautos ir žemės gerovės, tegu jis laimingai įvykina tai, kad išaugtų stiprus pasitikėjimas tarpe lietuvių ir vokiečių, kurisai atremtų visokias vėtras.“

Vokiškai leistas „Wilnauer Zeitung“ daug dėmesio skiria pačių Lietuvos Tarybos narių pažymėjimams: „Dvipusį pažymėjimą gražiai atspausdino „Zeitung der 10 Armee“ spaustuvė. Tekstą juosia juodi pakraščiai, meniškai puošti arabeskomis. Viršutiniuose kampuose atspausdinti herbai, kairėje lietuviškas vytis, dešinėje vokiškas Reicho erelis.“

Tačiau svarbiausias konferencijos nutarimas – Lietuvos ateitį ir jos santykius su Vokietija spręs visų Lietuvos gyventojų išrinktas Steigiamasis Seimas. Rugsėjo 23 d. Lietuvos Taryba išsirinko prezidiumą, kurio nariais tapo Antanas Smetona, Steponas Kairys, Ričardas Mironas, Jurgis Šaulys ir Petras Klimas.

Lietuvos padėtis keičiasi

Apie tai, kad Lietuvos padėtis keičiasi ir jos reikalai vis daugiau dėmesio sulaukia tarptautinėje erdvėje, rašo Škotijoje leistas lietuvių laikraštis „Išeivių draugas“. Straipsnelyje „Lietuvai autonomiją“ trumpai, bet tiksliai apibrėžti Lietuvos ateities sprendimo būdai:

„Rusų užrubežinių dalykų ministeris Tereščenko paskelbė, kad Rusija prisirengusi pripažinti Suomijai [...] neprigulmybę, gi Lietuvai plačią autonomiją. Berods, kalbėti apie rusų malonę lig per vėlu; šiandien Lietuvos likimas daugiau priguli nuo vokiečių, neg nuo rusų, nes vokiečiai visą Lietuvą turi savo galėje.

Šiaip ar kitaip, ir rusai, ir vokiečiai prabilo apie Lietuvą, todėl dalykas, jog po karės Lietuva pasijus laisvesnė, neg buvo pirm karės.“

Beveik tuo pat metu, kaip ir Lietuvoje, vyko ir vadinamojo Kuršo, galima sakyti, dabartinės Latvijos, Seimo posėdis (Kuršo Taryba jį išrinko santykiams su Vokietijos okupacine valdžia). Kuršo Seimo nariai, kurių daugumą sudarė vokiečių žemvaldžiai, kur kas lojalesni okupantams ir sieja Kuršo ateitį tik su Vokietija. Seimo kreipimąsi Bavarijos princui pateikia visi laikraščiai.

„Lietuvos aidas“ rugsėjo 28 dienos numeryje praneša: „Pirmą kartą rugsėjo 18 d. susirinkęs Kuršo Seimas savo iškilmingame posėdyje Mintaujos rūmuose... nutarė praplatinti atstovybę ir nusiuntė Bavarijos princui Leopoldui tokį raštą:

Mes, atstovaudami Kuršo gyventojams, meldžiame Jo Didenybės vokiečių kaizerio ir galingosios vokiečių valstybės apsaugos ir gynimo. Visiškai įsitikėdami įteikiame savo likimą Jo Didenybėms ir jo paskirtosios valdžios rankosna. Mes norime kartu su ja jau dabar dirbti atstatant Kuršą. Prašome leisti iš mūsų tarpo iš visų luomų ir užsiėmimų išrinktajai Tarybai kartu darbuotis, atnaujinant istorinį krašto sutvarkymą ir valdymą mūsų mylimos tėvynės gerovei.“

Rusija susiduria su vis didesniais sunkumais

Šiandien, praėjus 100 metų po karo, mums sunku įsivaizduoti, koks baisus dalykas buvo tas Didysis karas, kurį mes įpratę vadinti Pirmuoju pasauliniu karu. Gal skaičiai, paskelbti Bostone leistame lietuvių laikraštyje „Keleivis“ padės geriau įsivaizduoti pasaulinių skerdynių mąstą: „Iš Londono pranešama, kad per vieną savaitę [...] anglų kariuomenė neteko 27 164 kareivių ir oficierių.“

Padėtis Rusijoje yra viso pasaulio dėmesio centre. Badas, skurdas, karo ir Vasario revoliucijos suirutės nustekenta šalis susiduria su vis didesniais sunkumais. Nesėkmės frontuose ir vidaus suirutė kelia nerimą ne tik Rusijos priešams, bet ir jos kariniams sąjungininkams. Rugsėjo pabaigoje vokiečiai sėkmingai puolė Latvijoje ir užėmė Jakobštatą (taip anais laikais buvo vadinama Jūrmala) ir grasino Daugpilio puolimu.

„Išeivių draugas“ rašo: „Gi kuomet vokiečiais užims Dvinską – rusams priseis galvatrukčiais bėgti ant viso fronto nuo Rygos iki Juodųjų jūrių, paliekant Rumuniją vokiečiams. [...] Kaip nežiūrėk – juodos dienos Rusijai.“

Ne tik padėtis frontuose, bet ir vidaus padėtis kelia nuostabą. Apie netvarką galima spręsti iš kelių tame pat laikraštyje paskelbtų faktų:

„Daug žemės likosi tuščios, neapsėtos, dideli dvarai ir gyvenimai paardyti, išplėšti, sudeginti arba apleisti. Daugel kur darbininkai, priraginti agitatorių, metė darbus ir sėmės iš gatavų aruodų, kol neišsėmė. [...] Vėl didžiausias vargas su pristatymu, komunikacija. Trūksta vagonų, tarnų, o už vis labiausiai tvarkos ir parėdko. [...] Neretai viename mieste visokių valgomų dalykų pilnai, kainos labai pigios, o greta už kelių desėtkų varstų kainos nežmogiškos [...] tikras badas. Pairus armija viską dar labiau į betvarkę stumia. Mat kareivis mundyre dabar didesnis ponas visur, neg seniau generolas būdavo. [...] Ant geležinkelių visur prisigrūdę vagonai dezertyrų, kareivių važiuojančių nežinia kur ir kam.“

„Dziennik Wilenski“ pateikia Maskvoje viešėjusio anglo įspūdžius: „Mieste pilna dezertyrų ir kareivių iš fronto, atvykusių čia „pailsėti“. Didžioji dalis gamyklų nedirba. Darbininkai reikalauja tokio atlygio, kad verslininkams gresia bankrotas. Net turtingų žmonių namuose atsisakyta tarnų. [...] Klesti naktinis gyvenimas ir pramogų gausa. Brangymetis neįsivaizduojamas. Ypač aukštos maisto produktų kainos.“

Rusijos ekonominės padėties sunkumas vertė vyriausybę imtis pinigų spausdinimo: „Pranešama, kad naujoji rusų valdžia netrukus išleisianti 2 milijardus rublių popierinių pinigų. Jei taip rusų valdžia padarys, tikriausiai pinigų kaina dar labiau nupuls, nes pinigai remiasi ant aukso, ne ant popierio, net ne ant sidabro ir vario. Kadangi rusai aukso toli gražu negal turėti ant tiek rublių, aišku, popiergaliai bus pigesni už grybus.“

Lietuvoje padėtis buvo nepavydėtina

Dėmesys padėčiai Lietuvoje, aišku, nebuvo toks didelis, bet išeivijos laikraščių žinutės rodo, kad padėtis buvo tikrai nepavydėtina. Bostone leistas socialistų laikraštis „Keleivis“ cituoja Varšuvoje sudarytos komisijos Lietuvos reikalams atsišaukimą:

„Iš visų kraštų, apimtų karės gaisru, Lietuva atsidūrė baisiausiame padėjime, o ypač Vilnius, kuris randasi arti karės fronto ir kur sutraukta daugybė kareivių. [...] Arti dviejų metų Lietuvoj labai sumažėjo javai, nes viskas rekvizuojama priešo armijai, net sėklai skiriami javai, net paskutinė kaimiečio karvė. [...] Duonos porcijos Vilniuje visai sumažintos ir daugiau neduodama jau nei bulvių, nei kruopų, nei miltų. Nėra jau tai badas, bet tiesiog žmonių išmirimas.“

Nepaisant tokios sunkios padėties, okupacinė valdžia toliau kovojo su žmonėmis, kurie bandė atgabenti į Vilnių maisto produktų iš kaimo vietovių. Visų pirma dėl to, kad visa, kas buvo išauginta virš normomis numatyto žmogui kiekio, privalėjo būti pristatyta kariuomenės reikmėms.

„Dziennik Wilenski“ spausdina okupacinės valdžios perspėjimą dėl taip vadinamų „pūdanešių“ – tai yra žmonių, kurie nelegaliais būdais gabendavo maistą iš provincijos į Vilnių: „Vilniečiai ne kartą pažeidė Lietuvos karinės valdžios nutarimus dėl maisto rekvizicijų. [...] Maisto produktų įvežimas iš kaimo vietovių į miestą, ypač taip vadinamų „pūdanešių“, be raštiško valdžios leidimo, kaip ir anksčiau, yra draudžiamas. Asmenys, pažeidę šiuos reikalavimus, bus baudžiami, o atimti maisto produktai bus rekvizuojami be kompensacijos.“

Okupacinė Lietuvos valdžia stengėsi bent minimaliai palaikyti tvarką ir sanitarinę švarą Vilniuje, kur tikra rykšte tapo dizenterija ir šiltinė. Miesto komendantas Paulis net buvo priverstas imtis represinių priemonių. Okupacinės valdžios rupore „Dabartis“ skelbiamas štai toks komendanto įsakas:

„Paskelbimas apie išsiutinėjimą valgančiųjų liaudies virtuvėse.

Sekamosiose savaitėse privalo išsiutinėti kiekvienas, kuris valgo liaudies virtuvėse. Kiekvienas valgantis liaudies virtuvėse asmuo, sau ir saviškiams gaus iš miesto viršininko paraginimą, kad tikrai nustatytu laiku nurodytoje išsiutinėjamoje įstaigoje duotųsi išsiutinėti su visais savo šeimos nariais... Išutinėjimo įstaiga pažymės paraginamajame rašte, jog išutinėjimas yra atliktas kaip reikia. Tas raštas reikia įsidėti ir iki parėdytos dienos, atsiimant valgį, atiduoti liaudies virtuvėje...

Kas tikru laiku nepristatys patikrinimo, jog yra išutinėtas, arba jog liko neišutinėtas ne per savo kaltę, tas iš liaudies virtuvės nebegaus valgio.“

Kitas liūdnas pranešimas iš Vilniaus, „Dziennik Wilenski“ praneša: „Vasaros teatro pastatas Botanikos sode [dabar tai Sereikiškių parko Bernardinų sodas], kur pastaruoju metu veikė vokiečių teatras, artimiausiu metu turi būti nugriautas, o medinės konstrukcijos bus panaudotos kurui. Pastatas neprižiūrimas, nuo Vilnios pusės tvora neseniai varguomenės nugriauta ir sukūrenta. Manome, kad Lenkų meno rėmimo draugija laiku imsis tolesnio pastato naikinimo užkardymo.“ 

Žinoma, pasaulis nebuvo vien juodomis spalvomis dažytas, jis margas visais laikais – „Keleivio“ žinutė „Nuteisė pabučiuoti vėliavą“ tai tik dar kartą įrodo:

„Niujorke teisėjas Brever nuteisė tūlą Albersą pabučiuoti Amerikos vėliavą, o paskui iškelti ją ir mosuojant sakyti: „Dieve saugok Ameriką ir jos žmones“. Mat tas žmogus, sakoma, buvo tą vėliavą įžeidęs.“

Lietuvių konferencija Vilniuje

Ilgai lauktas įvykis pagaliau prasidėjo. 1917 m. rugsėjo 18 d. Vilniuje, tuometiniame Žiemos teatre (dabar čia įsikūręs Rusų dramos teatras), savo darbą pradėjo Lietuvių konferencija. Suvažiavimo atidarymo dieną rugsėjo 18-ąją „Lietuvos aidas“ išspausdino du straipsnius apie lietuvių viltis ir siekius. J. Bekampio, taip savo publikacijas to meto spaudoje pasirašydavo Jurgis Šaulys, straipsnyje „Lietuvių suvažiavimas“ trumpai apžvelgtas tas ilgas kelias nuo 1905 m. Didžiojo lietuvių seimo iki dabar prasidedančio suvažiavimo.

„Šiandien pradeda savo darbus Vilniaus lietuvių kuopos sumanymu sušauktas Vilniun Lietuvos reikalams apsvarstyti lietuvių suvažiavimas...

Jau šis suvažiavimas rodo, kad jei Lietuvos reikalai ligi šiol, dėlei karo sąlygų ir negalėjo būti kaip reikiant aprūpinti, tai jie vis dėlto nebuvo pamiršti ir jais buvo, kiek sąlygos leido, nuolat rūpinamasi...

Taikinantis prie nepaprastų karo sąlygų, buvo iš pradžių Vilniaus lietuvių kuopos sumanymu sudarytas Organizacinis komitetas, kuris... nutarė sušaukti Vilniun lietuvių suvažiavimą...

Esamos dabar karo sąlygos neleido sutvarkyti suvažiavimo taip, kaip būtų reikėję... reikia betgi tikėtis, kad ir šitaip sušauktas suvažiavimas duos vis dėlto tikrą maždaug paveikslą to, kuo Lietuva serga, ko ji laukia, ko trokšta ir geidžia.

Po didžiojo Vilniaus seimo sušauktas dabar suvažiavimas – tai pirmas tokios nepaprastos Lietuvai reikšmės lietuvių susirinkimas. Jam teks, kaip ir anam seimui, tarti savo žodis apie Lietuvos likimą.

Dabar yra pagaliau atėjęs laikas, kuomet lietuvių tauta, nežiūrint partijų ir srovių skirtumo, privalo įtempti visas savo pastangas ir jungtines spėkas, idant susidarius sau artimojoj ateity tokias gyvenimo sąlygas, kad visos jos dalys galėtų sveikai ir nekliudomai augti ir plėtotis. Tokias gi sąlygas įgyti galėsime tik tuomet, jei pasiseks mums atgyti ir sudaryti naujais liuosybės pamatais savarankišką Lietuvos valstybę.

Šitas obalsis teveda visuose jo darbuose ir pradedantį šiandien darbus lietuvių suvažiavimą.“

Tame pat laikraščio numeryje yra dar vienas įdomus straipsnis, kurio autorius – J. P-jis (tai Juozo Pajaujo slapyvardis). Galima sakyti, kad tai filosofinė, tautos būties problemas nagrinėjanti esė „Žvilgsnis vidun“.

„Dabartiniais laikais Lietuvoje beveik kiekvienam terūpi šios dienos reikalai. Rūpinamasi kasdieniu duonos kąsniu, tekalbama, tesiginčijamasi dėl karo galo ir tiek...

Visuomenės gyvenimas, buvęs bepradėjęs skleistis ir Lietuvos kaime, užėjus karui vėl užnyko...

Neseniai dar išsiplėtė Lietuvoje tautinio savitumo supratimas. Dar vyresnioji mūsų kartą atamena laikus, kai lietuvių kalba tegirdėdavome kaimiečio pirkioje, o lietuvio vardas reikšdavo tamsų, prastą žmogelį. Rodėsi kartais, kad lietuvių kalba beišliks tik mokslininkų žodynuose, gi Lietuvos ir lietuvių išnyks ir pats vardas... Tačiau kitaip buvo lemta. Mes išlikome, atgijome ir šiandien, nors karo audra sunaikino suardė Lietuvos gyvatą, bet kartą pabudusi mūsų tėvynė nebegali jau amžinu miegu užmigti...

Nors ne ką šiandien esamose sąlygose gauname nuveikti, bet kiekvienas susipratęs lietuvis daug padarys, jei tarp savųjų, savo kampely šiandien praplatins tą mintį, jog kiekvienas lietuvis yra vienos didesnės šeimynos-tautos narys, kur kiekviena gyvata ir džiaugsmas yra surištas su visos tautos-šeimynos gerove.

Einantieji pasaulio atsitikimai turėtų rasti Lietuvą vienybe surištą, susipratusią, išsiilgusią laisvės ir šviesos, o ne buvusių vergų minią, kurie patys kivirčijasi ir dairosi sau svetimų valdovų iš šalies... Ir kaip anais laikais, kai lietuviams grėsė visiškas sunykimas, atsirado žmonių, aukojusių visą dėl jos atgaivinimo, taip turės atsirasti ir dabar žmonių, kuriems tautos reikalai taps brangesni už savo reikalus ir kasdienės duonos kąsnį. Šiuo sunkiu mums metu pasirodys gal garsaus norvegų rašytojo Ibseno tiesa: „Audra parodys verta ar neverta yra gyvuoti tauta“.

Konferencija visą savaitę išliko pagrindine „Lietuvos aido“ tema

Suvažiavimo išvakarėse, rugsėjo 17 d., „Liutnios“ teatre įvyko suvažiavimo dalyviams surengtas vakaras. Jis plačiai aprašytas „Lietuvos aide“.

„Visų pirma rodomoji J. Strazdo scenizuotoji Radzevičaitės apysaka „Žemės dulkės“... atvaizdinta mums mūsų kovą už spaudą... patriotinio ūpo kupina, jau pati savaime turėjo traukti lietuvių auditorijos domę ir sutikti jos palankumo. Be to scenizatoriaus įvesta veikalan gana daug dainų ir šokių... Publika su tikru pasigėrėjimu klausės visų keturių veiksmų, juoba provincijos svečiai, kurie sudarė daugumą ir kurie matė tą veikalą pirmą sykį.

Po vaidinimo pabaigoje buvo parodyta brėkštančios Lietuvai laisvės apoteozė, per kurią choras, orkestro pritariamas, pagiedojo L. Giros tam tyčia parašytą kantatą, kuriai muziką pateikė gerb. mūsų kompozitorius kun. prof. Brazys. Atsiskleidus uždangalui, pamatėme lyg pro rūkus, anot poeto „lyg saldžiam sapne“ – Lietuvą karališkąja skraiste ir vainiku ant galvos, po raudonai žalių vėliavų baldachimu, bet nuliūdusią, rankomis veidą dėl prarastosios laisvės ir galios užsidengusią. Bet štai girdi ji galingus balsus, giedančius jai apie švintančią laisvę, apie užžiebtąją vėl ant jos užgesusiojo aukuro šventąją laisvės gabiją–ir nyksta liūdnumas iš jos skaistaus veido, ir grįžta vėl laisvos tautos pasitikėjimas... O choras tik gieda, tik gieda:

Nurimki, Tėvyne, tiek amžių kentėjus,

Žiūrėk, – vėl mums tvaska skaidri gabija!...

Sveika būk, liuosybe, kur nūn mums dienoji!

Ir Tu, Lietuva, mūs Tėvyne senoji!...

Į žiūrėtojus apoteozė ir kantata padarė dideliausį įspūdį... Publikai pareikalavus apoteozė ir kantata buvo du sykiu išpildyta. Prieš pat kantatą buvo dar choro ir orkestro išpildytas himnas „Lietuva, tėvyne mūsų“, kurio auditorija išklausė atsistojusį. Reikia pasakyti, jog vakaras apskritai turėjo perdėm kažkokio nepaprasto iškilmingumo žymės.“

Lietuvių konferencija visą tą savaitę išliko pagrindine „Lietuvos aido“ tema.

„Vilnius. Lietuvių Konferencija. Rugsėjo 18 d. iš ryto Katedroje buvo iškilmingos pamaldos, kuriose dalyvavo daugumas atvažiavusių atstovų ir vilniečių... Po pamaldų, kun. d-ras M. Reinis, prabilęs į susirinkusius, pažymėjo, jog visuomenės ir valstybės gyvenime pamatas yra teisė ir teisybė... Lietuvių konferencijon suvažiavę veikėjai, sunkaus karo prityrimų pamokinti, savo bendros tėvynės gerovės akivaizdoje ypačiai turėtų tais doros ir teisingumo dėsniais vaduotis. Pamokslininkas baigė savo kalbą tais žodžiais: „Teužsidega mūsų širdyse gryna krikščioniška meilė dėlei mūsų brangiosios tėvynės reikalų“.

Konferencijos posėdžių pradžia buvo paskirta 10 val. rytą. Posėdžiai ėjo žiemos teatro (D. Pohulianka) salėje. Iš vidaus salė papuošta tautinių spalvų (žalios ir raudonos) vėliavomis, vainikais ir bendru Lietuvos bei žymesniųjų miestų ženklais (herbais).

Pildomasis Organizacijos Komiteto Biuras, atidaręs suvažiavimą, pasiūlė garbės pirmininku Didžiojo Vilniaus Seimo pirmininką dr. J. Basanavičių. Po trumpos d-ro J. Basanavičiaus prakalbos, buvo išrinktas prezidiumas... Susirinkimas priėmė Biuro paduotą dienotvarkę, tepraplėtęs sumanymų punktą (7) šių dienų Lietuvos stoviui pagerinti; tam tikslui išrinkta iš visų apskričių ir Vilniaus bei Kauno miestų komisija medžiagai sutvarkyti.

Priimamosios ir Tvarkomosios Konferencijos Komisijos pranešimu, iš 264 pakvietimų atvyko Konferencijon 213 atstovų...

Toliau Pildomajam Organizacijos Komiteto biurui pranešus apie dabartinį Lietuvos politikos stovį, rugsėjo mėn. 19 d. suvažiavimas ėmėsi tarti Lietuvos politikos klausimą... Konferencijos posėdžiai yra uždari.“

Lietuvos santykiai su Vokietija buvo aptariami tris dienas

Konferencija dirbo Vilniuje rugsėjo 18–22 d. Svarbiausi jos dienotvarkės klausimai – Politinė Lietuvos ateitis, Lietuvos santykiai su Vokietija, santykiai su mažumomis, Lietuvos Tarybos rinkimai. Vilniaus konferencija vyko už uždarų durų. Joje nedalyvavo okupacinės valdžios atstovai. Konferencijoje vyravo iš viso krašto atsivežta neapykanta ir nepasitikėjimas vokiečiais. Visų noras ir tikslas buvo nepriklausoma Lietuva, be jokių politinių saitų su Vokietija. Visi konferencijos dalyviai reiškė priešišką nusistatymą Vokietijos kėslams įbaudžiavinti Lietuvą.

Visų noras ir tikslas buvo nepriklausoma Lietuva, be jokių politinių saitų su Vokietija.

Rugsėjo 19 d. konferencijoje buvo svarstytas Lietuvos politinės ateities klausimas. Diskusijos metu iš provincijos atvykę delegatai labai radikaliai pasisakė ir būsimus Tarybos narius įpareigojo nebijoti vokiečių okupantams sakyti tikrą nuomonę apie lietuvių siekius. Antrasis klausimas –Lietuvos santykiai su Vokietija – buvo aptariamas tris dienas.

Konferencijos dalyvių nuomonę apie okupacinės valdžios klastingumą patvirtina kaip tik Lietuvių konferencijos dienomis okupacinės valdžios oficioze lietuvių kalba „Dabartis“ išspausdintas straipsnis „Lenkų politika“.

Okupacinė vokiečių valdžia nevengė pigaus populizmo ir principo „skaldyk ir valdyk“. Supratusi, kad okupuotų kraštų nepriklausomybės klausimas pats svarbiausias, stengėsi visais įmanomais būdais pakreipti įvykius sau naudinga linkme. Šiame straipsnyje be užuolankų nupiešta liūdna Lietuvos ateitis, jeigu ji savo nepriklausomybės siekius sies su Lenkija, o ne su neįvardyta „vidurio valdija“ (suprask – Vokietija).

„Dabar lenkų laikraščiai be galo daug rašo apie „Lenkijos sesers“ Lietuvos atsisakymą nuo Lenkijos, tai griežtai tokį lietuvių pasielgimą niekindami, tai švelniai graudendami ir viliodami... Lietuviai per visą tą ilgą laiką, kolei Lietuva buvo sujungta su Lenkija, tiek yra prityrę nuo lenkų visokių kartenybių, kad dabar apie naują susirišimą su Lenkija nenori nė girdėti.“

Toliau straipsnyje piešiama niūri Lietuvos ir Gudijos ateitis pakliuvus į naujosios Lenkijos įtakos sferą ir daroma išvada.

„Taigi štai kokios tegali būti išvados: jei Lietuva liks susijungusi su naująja Lenkija, tai ji turi būti pylimas prieš Rusijos užgrobimą, ir Lietuvoje tada be-abejo viešpataus bendroji Lenkų žemės kalba, lietuvių mokyklose vaikai turės mokintiesi lenkų kalbos; gi visa-to pasekmė bus – galutinis lietuvių sulenkinimas. Šito likimo lietuviai, nors ir kažin kaip priešintųsi, galų gale išvengti negalės. Plėtotis savitu būdu ir dvasia bei turtais patarpti, Lietuvai greitai tebus galima tiktai prisiglaudus prie vidurio valdijų. Šitos valdijos dažnai lietuviams yra išreiškusios savo palankumą ir yra tvirtai prižadėjusios tautinius lietuvių reikalavimus pilnai paboti.“

Rusijos politiniai pasikeitimai dar didesni

Tuo pat metu kaimyninėse mūsų krašto valstybėse įvyko rimtų politinių permainų. Lenkijoje kaizerio Vilhelmo II įsaku įkuriama Regentų taryba. Kaizerio akte skelbiama:

„1. Vyriausia Lenkų karalystės valdžia, ligi ją paims į savo rankas karalius arba regentas, įduodama apsaugojant okupacijos valdžios teises, regentų tarybai.

2. Regentų taryba sudaroma iš trijų asmenų. Kuriuos paskiria okupacijos valdžių monarchai.

3. Regentų tarybos valdomieji aktai turi būti patvirtinti atsakomojo ministerių pirmininko.“

Įdomus paskutinis šio akto straipsnis – „Turėti atstovybę tarpe tautų ir teisę tarptautinėms sutartims daryti Lenkų karalystė galės tik okupacijai pasibaigus.“

Kitos Lietuvos kaimynės Rusijos politiniai pasikeitimai dar didesni. Po L. Kornilovo maišto Rusija paskelbiama respublika. Valdžią joje perima penki ministrai, kuriems vadovauja Kerenskis. Štai kaip šią žinią pateikia JAV Bostono lietuvių laikraštis „Keleivis“.

„Darbininkų ir Kareivių Tarybos verčiama, laikinoji rusų vyriausybė paskelbė, kad nuo 14 d. šio mėnesio Rusija oficialiai vadinsis jau respublika. Po deklaracija pasirašo Kerenskis, kaipo laikinasis respublikos prezidentas ir naujasis teisių ministeris Zarudnyj...

Rusijos reikalus pakol bus sušauktas Steigiamasai Seimas... valdys penkių asmenų komisija. Dabar atėjo žinių, kad tokia komisija jau susidarė.“

Tas pats laikraštis praneša:

„28 lapkričio bus Steigiamasis Rusijos seimas.

Rinkimai į Steigiamąjį Rusijos seimą jau nustatyti. Jie bus lapkričio 12 sulyg rusų kalendoriaus. Delegatų suvažiavimui paskirta 28 lapkričio diena... Manoma, kad Steigiamasis Seimas trauksis apie mūsų metų.“

Padėtis su maisto produktais buvo labai sunki

Nepaisant visų Lietuvos ateičiai lemtingų įvykių ir kaimyninių valstybių politinių peripetijų, Vilniaus mieste padėtis su maisto produktais buvo labai sunki. Okupacinė valdžia stengėsi įvairiais būdais rasti „kaltus“ dėl susidariusios padėties.

Nors karas ėjo jau ketvirtus metus, okupantai nesigėdijo pareikšti, kad dėl to kalti spekuliantai. Jie, mat, dar prieš karą supirko pigių prekių, o dabar parduoda jas labai brangiai.

„Pastarajame Vilniaus miesto kainų prižiūrimosios vietos posėdyje kalbėjo apie tai, kad Vilniuje yra daug sukčių-pelnininkų, kurie baisiai brangina prekes. Nemaža mieste pirklių turį dar apsčiai prekių, kurių buvo prisipirkę dar prieš karą. O šitas prekes jie dabar parduoda aukščiausiomis kainomis... Kaip tik suseks, kad kas pigiai prieš karą pirktąsias prekes dabar parduoda su begėdiškai didžiais pelnais, tuojau priduos vyresnybei skaudžiai pabausti.“