Komitetas ir visi projekto šalininkai kartoja, kad neva tai nėra šeimos teisiniai santykiai, bet ir europiniai teismai, ir mūsų Konstitucinio Teismo buvęs pirmininkas prof. Dainius Žalimas daug kartų aiškiai pasakę, kad tai šeimos teisiniai santykiai. Komitetui buvo pasiūlyta pačiame projekte įrašyti, kad tai ne šeimos teisiniai santykiai, ką juk ir kartoja projekto šalininkai, bet ne, šito atsisakyta. Reikia turėti tai galvoje, kai bus pučiama migla.

Taigi kas balsavo už vienalyčių šeimų įteisinimą? Keturi Tėvynės Sąjungos atstovai, viena „laisvietė“ ir vienas socdemas. Nė vienas TS-LKD atstovas nebalsavo „prieš“. Tiek tos įvairovės, „skėtinės partijos“, „dviejų sparnų“ ir t.t. Šioje partijoje tiesiog niekas nebeoponuoja vienalytei šeimai, nors partijos programoje iki šiol nedviprasmiškai parašyta, kad TS-LKD remia tik vyro ir moters šeimą. Praktikoje priešingai. Du iš balsavusiųjų „už“ – Stasys Šedbaras ir Irena Haase – ankstesnėse kadencijose tuo pačiu klausimu balsuodavo „prieš“. Bet dabar vadovybei paspaudus „praregėjo“.

Šiame Seime nuo TS-LKD atstovų balsavimo priklauso viskas. Nesvarbu, kas teikia projektus, nesvarbu, kas oponuoja. Jeigu TS-LKD jiems pritaria – jie gali praeiti, jeigu nepritaria – jie atmetami. Tas galioja ir komitete, ir Seimo salėje. Štai komitete, jeigu TS-LKD atstovai būtų balsavę pagal savo partijos programą, taigi prieš civilinę sąjungą, projektui nebūtų pritarta. Bet balsuoja kaip Laisvės partija.

Ne mažiau svarbu tai, ko TS-LKD atstovai nedaro. Iki vakar dienos oponavimo partnerystei spektaklį tarsi žaidė krikdemas Paulius Saudargas. Jis registravo alternatyvų partnerystei projektą, pavadintą „artimo ryšio“. Toks skirtas spręsti praktines porų ir ne tik porų problemas, bet nesukuriantis šeimos teisinių santykių. Galiausiai vakar svarstant šį projektą, kurį komitetas jo paties partiečių balsų dauguma atmetė, jis net neatėjo to projekto pristatyti ir ginti, o žiniasklaidai pasakė, kad jeigu kolegų valia įteisinti vienalytę šeimą, tai jis dėl to galvos į sieną nedaužys. Tokia kapituliacijos formulė.

TS-LKD frakcijoje iš 50 narių yra tarp 5-10, kurie dar drįsta pabalsuoti pagal sąžinę ir partijos programą. Jiems tą leidžia, nes tai niekam netrukdo – likusių 40-ties balsų užtenka sprendimams priimti. Neleistų, nebalsuotų ir tie 10 – šitą matėme ir įsitikinome balsavime pernai dėl Genocido centro direktoriaus atstatydinimo, kai buvo įsakyta balsuoti drausmingai ir pasipriešinti išdrįso tik trys. Esamoje situacijoje TS-LKD net naudinga, kad tie keli žmonės, kurie nieko negali pakeisti savo balsavimais, yra partijoje ir kuria įvairovės ir konservatyvumo iliuziją. Patys suprasdami, kad vien asmeniniu balsavimu nieko negali pakeisti.

Arba gali paveikti kolegų balsavimą taip, kad jis atitiktų partijos programą ir deklaracijas, arba negali ir tada ką veiki tokioje partijoje? Bet garbingai neišeina nė vienas.

Kitą savaitę greičiausiai laukia viso Seimo balsavimas partnerystės klausimu. Ji arba bus įteisinama TS-LKD balsais, arba partijos atstovai nustebins ir prisimins savo ilgametes pozicijas ir pažadus. Ironiška būti šalimi, kurioje liberaliausius dalykus įteisina būtent „konservatoriai“.

Ko norėtume?

Pradžiai užfiksuokime, ko norėtume. Lietuva suinteresuota kuo griežtesnėmis ir taiklesnėmis sankcijomis Rusijai apskritai, kuo didesniu Rusijos nusilpimu, taigi ir kuo griežtesnėmis sankcijomis tranzitui į Kaliningrado sritį. Būtų idealu, kad Lietuva blokuotų visą tranzitą į Kaliningradą, Rusijai paliekant tik vandens ir oro transportą. Tačiau tranzitas per Lietuvą yra ES lygmens klausimas, t. y. ES išorinių sienų klausimas ir kaip toks sprendžiamas ES lygiu. Todėl ir tranzito draudimas – bet kokio masto – turi būti pasiektas tik ES lygiu.

Kas įvyko?

Dabar jau aišku, kad Lietuva vienašališkai įvedė tranzito į Kaliningradą draudimą, nesant tokio sutarimo ES lygiu. Sprendimas buvo priimtas interpretuojant iš tiesų tam prielaidų paliekančią ES sankcijų paketo formuluotę. Reikia pripažinti, kad ši formuluotė teikė daugiau pagrindo tranzitą leisti. Bet kuriuo atveju, sprendimas priimtas Lietuvos ir iššaukė spaudimą būtent Lietuvai.

Pradėjus stabdyti krovinius į Kaliningradą Rusija sureagavo grasinimų lavina. Visi jie buvo pabrėžtinai abstraktūs: Lietuvos veiksmai vadinti visų ribų peržengimu, civilizacijos paneigimu, žadėta reaguoti visomis galimomis priemonėmis, griežčiausiai įmanomai ir panašiai. Tačiau regis, kad niekur nebuvo tiesiai įvardyta karinės agresijos kaip atsako į sustabdytą tranzitą. Tiesiogiai grasinti karu NATO narei Rusija visgi nedrįso.

Įtemptoje situacijoje visgi prasidėjo kaltų – ar jeigu nelaikysime sprendimo blogai įgyvendintu – tai herojų paieškos. Kažkodėl herojais visi įvardijo kitus, ne save. Užsienio reikalų ministerija, kurioje veikia viceministro Adomėno kuruojama Sankcijų grupė, teigė, kad tranzito stabdymas yra Europos Komisijos sprendimas. Vėliau nuskambėjo vieši svarstymai, kad tai suderėjo Lietuvos vardu dėl sankcijų derėjęsis Užsienio reikalų viceministras R. Karoblis, taip pat kad tai – deja vu – „Lietuvos geležinkelių“ sprendimas. Iš tiesų tai buvo Lietuvos URM sprendimas, kurio Europos Komisija nestojo ginti. Ne pačios sankcijos, o būtent viešos atsakintųjų paieškos padarė didelę gėdą Lietuvai partnerių akyse.

Europos Komisija nesiėmė vienareikšmiškai palaikyti Lietuvos pozicijos, kad tranzitas turi būti stabdomas, priešingai, buvo itin dviprasmiška, mat pati neskubėjo užimti pozicijos ir galimai tapti atsakinga už eskalaciją. Vietoje to klausimas užtęstas Lietuvai kreipiantis į EK dėl sankcijų teksto išaiškinimo. Galiausiai gautas išaiškinimas, kad sankcijos nedraudžia tranzito per Lietuvą, kas – reikia pripažinti – ir buvo labiausiai tikėtina iš sankcijų teksto.

Pasekmės Lietuvai?

Labai svarbu suprasti, kad išaiškinimas iš tiesų nebuvo joks išaiškinimas, o visiškai politinis sprendimas. Tą akimirką, kai Lietuva kreipėsi išaiškinimo, pats tokio prašymo faktas leido EK priimti ir vienokį, ir kitokį sprendimą. EK priėmė Rusijai palankų ir situaciją švelninantį sprendimą tranzitą leisti. Tai ES lyderiaujančių šalių politinės valios ir noro nekonfrontuoti su Rusija išraiška. Mūšį dėl tranzito į Kaliningradą Rusija tad vienareikšmiškai laimėjo.

Pastarieji du metai rodo, kad Užsienio reikalų ministras iš tokių klaidų niekada nepasimoko.

Po EK išaiškinimo Lietuvoje kilo skirtingos reakcijos į tranzito istoriją. Vyriausybės kritikai patenkinti kartojo, kad „mes tą ir sakėme“, juk „sprendimas buvo akivaizdus“. Įdomiai pasidalino valdančiųjų ir jų šalininkų reakcijos. Vieni jų puolė piktintis ES nuolaidžiavimu ir tuo, kad Lietuvos diplomatijos vadovai neatstovėjo savo pozicijos, nusileido Rusijos (per Vokietiją?) spaudimui. Tą darė ne tik Lopata, bet ir buvusi prezidentė, grįžusį į savo griežtos rankos vaidmenį. Tuo tarpu pati Užsienio reikalų ministerija apsimetė, kad yra visiškai patenkinta sprendimu, kad tokio ir norėjo, pasidžiaugė tais ribojimais, kuriuos EK patvirtino, ir tikėjosi, kad tuo ir pasibaigs.

Tačiau teisiausia buvo gana negausi grupė, komentavusi, jog klaida padaryta daug anksčiau. Grybauskaitei barantis, jog Lietuva neturėjo drąsos atstovėti savo pozicijos, labai svarbu patikslinti, kad ją reikėjo atstovėti ne po, o prieš skandalą. Lietuva turėjo siekti griežtesnių tranzitą apimančių sankcijų, tačiau tik kaip bendro ES sprendimo, kuris atsispindėtų pačiose sankcijose. To nepasiekusi Lietuva eilinį kartą išsišoko vienašališkais veiksmais ir eilinį kartą liko be sąjungininkų palaikymo tokioje avantiūroje. Tas pats veiksmas nebūtų jokia avantiūra, jeigu būtų pasiektas ir priimtas ES vardu. Ten reikėjo stengtis ir rodyti stuburą. Nesugebėjus to padaryti, tenka pripažinti ES sprendimus ten, kur jie iš tiesų yra ES. Piktinimaisi, kaip gali būti, kad Lietuva dabar neva nebe valstybė, o tik pravažiuojama teritorija, žavūs, bet demagogiški – su tokiu sienų traktavimu besąlygiškai sutikta pasirašant ES sutartis.

Apibendrinant reikia įvardyti tikrąją tranzito draudimo istorijos žalą. Ji nėra Rusijos agresijos grėsmė. Rusija yra agresyvi šalis ir jai nereikalingi jokie pretekstai pulti, jei ji nuspręstų pulti. Rusija puls, kai ar jei jausis pakankamai stipri ir saugi tą padaryti. Tam ji visada susiras pateisinimą, kad ir ką darytų Lietuva. Tranzito istorija buvo žalinga ne dėl to, kad buvo provokuojama Rusija, o dėl to, kad mūsų svarbiausių partnerių akyse vėl – kaip su Taivano atstovybės atidarymu – vienašališkais veiksmais stojome į kovą, kurioje ne tik norimas, bet ir būtinas visos ES ir, tiesą sakant, NATO palaikymas. Šių veiksmų, dabar jau aišku, ėmėmės be išankstinio susitarimo su partneriais ir jų akyse praradome bent dalį pasitikėjimo ir pagarbos, kaip nuspėjama ir stabili valstybė. Tai yra tikroji istorijos žala. Pastarieji du metai rodo, kad Užsienio reikalų ministras iš tokių klaidų niekada nepasimoko.

Gal ne visi atsimena, kaip 2016 metais, likus pusmečiui iki rinkimų, E. Masiulio namuose STT atlikus kratą rasti 242 tūkstančiai eurų grynais, kurie nebuvo deklaruoti ir įtarti esant kyšiu. Dar daugiau, automobilių stovėjimo aikštelėje prie Seimo pareigūnai užfiksavo konjako dėžutės su milžiniška pinigų suma perdavimą E. Masiuliui. Pinigai buvo pažymėti ir kaip niekada aiškiai liudijo korupcinius veiksmus. Dabar pas E. Masiulį rasti neaiškios kilmės grynieji pinigai pripažinti teisėta jo nuosavybe, taigi – ironiška – tokiu būdu buvo „praplauti“ per teismą. Masiuliui, Gapšiui ir Kurlianskiui prokurorai prašė laisvės atėmimo bausmių, likusiems įtariamiesiems – baudų, turto konfiskavimo ir apribojimų eiti įvairias pareigas. Nieko to nebus, nes korupcijos nebuvo.

Bylos ir sprendimo kaina

Po nuosprendžio E. Masiulis sakė, kad byla jam emociškai labai brangiai kainavo. Neabejojant galima sakyti, kad daug brangiau ji kainavo Lietuvai. Kai 2016 metais kilo šis korupcijos skandalas, Lietuvoje jau vyravo didžiulis nepasitikėjimas Seimu, Vyriausybe ir partijomis. Dalis žmonių tada tikėjo, kad Seime yra skaidriosios/gerosios ir korumpuotos/blogosios partijos. Skandalas sugriovė šį nepagrįstą tikėjimą ir parodė, kad gerosios stovyklos Seime nėra. Kad iliuzija dužo, geriausiai liudijo tris kartus po skandalo kritę Liberalų sąjūdžio reitingai. Galutinai nusivylę partijomis, žmonės vis dar sąlyginai tikėjo teisingumo sistema.

Dabar po išteisinamojo teismo nuosprendžio galima neabejoti, kad kris pasitikėjimas ir teisingumą vykdančiomis institucijomis nuo teismų iki prokurorų ir STT. Faktas, jog net liberalų šalininkai tikėjo ir tiki, kad korupcija buvo. Jokia ekvilibristika, esą neįrodžius kyšio fakto galima laikyti pinigus buvus tiesiog nedeklaruota paskola, nepakeis šios nuostatos. Daugybė žmonių liks prie savo įsitikimo ir kris pasitikėjimas pirmiausiai teismais. Tai dar vienas piliečių nusivylimo ir susvetimėjimo su valstybe etapas.

V. Čmilytės džiaugsmai

Liūdnai pagarsėjo Seimo Pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen reakcija į teismo sprendimą. Ji pradžioje parašė, kad tokio sprendimo ir tikėjosi, o tada po kilusio sekėjų pasipiktinimo visaip bandė taisyti pasisakymą ir pataikyti, ką gi pasakė blogai. Pataikyti sekėsi sunkiai, tad galiausiai apsistota ties aptakiomis frazėmis, jog kalbėjo „tik apie Liberalų Sąjūdį liečiančią sprendimo dalį“ ir „turėjo mintį apie sprendimą formuluoti kuo aiškiau“. Situacija dvejopai tragikomiška.

Viena vertus, nes liberalams nėra ko labai džiaugtis. Apkaltinamasis nuosprendis galėjo leisti pagaliau užversti puslapį, pripažinti buvus korupciją, kurią likę ištikimi rinkėjai vis tiek jau atleido, „amputuoti“ tai, kas korumpuota ir judėti pirmyn. Išteisinantis nuosprendis užkrauna pagrįstą šėšėlį, jog politinės įtakos mastas daug didesnis nei verslo kyšiai politikams, priešingai, jog verslo-politikų ryšius dar ir dangsto teismai. Kitaip sakant, šis sprendimas yra dar didesnis korupcijos skandalas žmonių akyse. Ir Čmilytės reakcija rodo, kad visa apsivalymo ir atsinaujinimo retorika buvo apsimestinė, o liberalai niekada nepripažino buvus jų partiją liečiančią korupciją šioje byloje, nors pagrindinis bylos veikėjas – šios partijos pirmininkas.

Po nuosprendžio E. Masiulis sakė, kad byla jam emociškai labai brangiai kainavo.

„Prastas darbas“

Plačiai skamba situacijos ir teismų teisinimas tuo, kad valstybės kaltinimą rengusios institucijos blogai atlieka savo darbą – blogai renka įkalčius, blogai juos parengia teismui. Kaltinama STT, prokuratūra ir dar velniai žino kas. Tai bėgimas nuo problemos masto. Lietuvoje seniai žinoma, kad vogti nedaug rizikinga, o vogti stambiu mastu ir ypač politikoje saugu, nes nuteistųjų tiesiog niekada nebūna. Tą programuoja ne prastas pareigūnų darbas ar mažos jų algos.

Nepaisant algų, šiose institucijose dirba profesionalai. Nebaudžiamumą programuoja įstatymai – ir baudžiamasis, ir baudžiamojo proceso kodeksas, sukuriantis faktiškai neįmanomus reikalavimus kam nors nuteisti už korupcinius nusikaltimus. Net pagauti su įkalčiais nusikaltimo vietoje, kaip nutiko E. Masiulio atveju, gali gintis ir apsiginti teoriniais išvedžiojimais apie intencijas ir kitus apskritai neįrodomus veiksnius. Tai nėra pirmas ir nėra paskutinis atvejis, dirbantiems su korupciniais nusikaltimams šios normos seniai yra peilis po kaklu. Būtini sistemingi įstatymų pakeitimai arba aiškus pripažinimas, kad galimo nusikaltėlio laisvę saugome labiau nei viešąjį interesą.

Užvaldyta valstybė

Tačiau yra ir kita problema, abstraktesnė, sunkiau įrodoma, tačiau tiesiog tvyranti ore. Tai užvaldytos valstybės nuojauta. Teisminė valdžia Lietuvoje daugumos žmonių akyse tapusi uždaru klanu, faktiškai vykdančiu politinius užsakymus. Politinė konjunktūra leidžia faktiškai kontroliuoti teismus. Teisėjų drausmės užtikrinimas yra uždarai vykdomas pačių teisėjų, kurie visada yra kieno nors buvę kolegos, bendramoksliai, vieni kitų dėstytojai ir studentai. Svarbiausiųjų teismų teisėjai skiriami Seimo balsavimu Prezidento teikimu. Daug piktinamasi Lenkijos teismų politizacija, tačiau Lietuvoje teisėjus skiria tas pats Seimas. Toks modelis gali veikti valstybėje su aukšta politine kultūra, kur politikai nelinkę ar banaliai nedrįsta piktnaudžiauti savo įtaka, siekti pareigūnų paskyrimais tą įtaką didinti ar turėti kitokios naudos. Gerai žinoma, kad Lietuva nėra tokios politinės kultūros šalis.

Kiek ironiška, kad dabartinių teisiamųjų partneriai konservatoriai dar 2012 metų lapkritį sakė jokiu būdu nebalsuosiantys už Darbo partijos deleguotą Seimo pirmininką, nes korupcijos byloje įtariama partija negali įgauti tokios didelės įtakos teismams, kokią suteiktų partijos deleguotas Seimo pirmininkas. Jurgis Razma tada kalbėjo: „Gerbiamieji kolegos, kalbėsiu būsimosios 33 narių TS-LKD partijos frakcijos vardu. Apgailestauju, bet mūsų frakcija nebalsuos už pateiktą V. Gedvilo kandidatūrą. Pažymėčiau, kad ši pozicija nėra grįsta požiūrio į V. Gedvilą kaip asmenį. [...] Seimo Pirmininkas, kaip vienas iš valstybės vadovų, kaip žinote, kviečia pas save atsiskaityti įvairius teisėsaugos vadovus. Kaip atrodys mano jau minėtomis aplinkybėmis dėl dar tebesitęsiančios Darbo partijos bylos, pa-vyzdžiui, generalinio prokuroro iškvietimas į Seimo Pirmininko kabinetą?“. Šioje kadencijoje su liberalais konservatoriams tokia dilema kažkodėl nekilo. Dabar situacija kartojasi: prokuratūra skųs apygardos teismo nuosprendį, byla keliaus į aukštesnę instancijoje, kuriose teisėjai skiriami Seimo. Seimo, kuriam vadovauja byloje teisiama liberalų partija.

Dvigubas teisingumas

Byla tėra paskutinis lašas, vyšnia ant torto. Gyventojai nuolatos stebi dvigubo teisingumo apraiškas ir tragiškose, ir komiškose bylose. Tragiškosios pavyzdžiu galėtų būti Jurbarko smurtautojas, įtakingų vietos politikų vaikas, žiauriai sumušęs nepilnametę merginą, tačiau išsisukęs nuo faktinės bausmės. Gi daugiau komišką dvigubo teisingumo pavyzdį pateikė advokatas, atkreipęs dėmesį į Gražulio ir Maldeikienės bylas. Gražuliui akivaizdžiai juokais pasakius, kad vaizdo įraše už jo buvo Tapinas ir pastarajam padavus Gražulį į teismą, Gražuliui Valstybės politikų elgesio kodeksas teisme buvo taikomas pilna apimtimi, o kiekvienas Seimo nario teiginys yra ypač paveikus jo rinkėjams. Bet kai 36 paprasti žmonės bylinėjasi su Europarlamentare Aušra Maldeikiene, Valstybės politikų elgesio kodeksas teisme yra netaikomas visiškai ir jokia apimtimi, o Maldeikienei kaip politikei yra labai svarbi saviraiškos teisė, kuria remiantis, ji visus gali vadinti „korumpuotais vagimis“, „primityviais ir gašliais“ bei, žinoma, „užaugusiais alkoholikų šeimose“. Visa tai teismui įtikinamai atrodo esą subjektyvi nuomonė, o ne fakto teiginiai.

Prabanga

Vilniaus apygardos teismo nutartis tapo dar vienu – galbūt didžiausiu – smūgiu piliečių pasitikėjimui valstybės institucijomis. Jeigu 2016 metais galutinai nusivilta politinėmis partijomis, tai dabar galutinai nusivilta teisėtvarka ir pirmiausiai teismais. Nors sprendimas bus (privalo būti) skundžiamas, ši žala valstybei jau padaryta. Ypač reikšminga ir baisi ji kaimynystėje vykstančio karo fone. Karas Ukrainoje labai aiškiai parodė, kad ne mažiau už ginkluotės pajėgumus valstybės išlikimui yra ir žmonių pasiryžimas gintis. Grubiai tariant, kas nori ginti interesų grupių užvaldytą valstybę?

Nereikia būti sociologais, kad suprastume, jog piliečių tapatinimasis su savo valstybe, noras ją kurti, dėl jos stengtis, o kraštutiniu atveju ir mirti, tiesiogiai priklauso nuo to, kiek jis gali pasitikėti šia valstybe ir jos institucijomis. Ypatingai jis priklauso nuo tikėjimo, kad šios valstybės akyse visi yra lygūs prieš įstatymą. Teisingumas apskritai yra pamatinė valstybės funkcija. Kai ši funkcija žmonių akyse sugriūva, pastangos skatinti valią gintis tampa kone Sizifo darbu. Tokie valstybę diskredituojantys sprendimai kaip priimtasis liberalų korupcijos byloje Lietuvai yra tiesiog per didelė prabanga.

Vladimiras Putinas svajojo įeiti į istoriją ir panašu, kad tikrai įeis. Jis tikrai keičia pasaulį, o labiausiai Rusiją, tik visai kitaip, nei pats norėjo. Karas pradėtas ir link jo 20 metų eita grobiant kaimyninių šalių žemes su mintimi atkurti Rusijos galybę, imperinį statusą, lygią vietą prie galingiausiųjų stalo. Per porą dienų pasimatė (rašiau tą dar vasario 25, kai nekvepėjo jokiomis Vakarų sankcijomis), kad greičiau bus priešingai ir Rusija gailėsis agresijos. Kas išėjo?

Rusija. Karas greičiausiai baigsis visišku Rusijos nuosmukiu ir galimai režimo kaita. Rusijoje režimo kaita negali įvykti dėl visuomenių protestų, pernelyg represyvi oligarchinė yra šios šalies sistema, ne iš žmonių palaikymo ten kyla valdžia, nors kaip šalutiniu galios šaltiniu ir ja kažkiek pasiramsto. Tačiau nuspręsti apsivalyti tikrai gali pats „elitas“. Ypač V. Putino grasinimai branduoliniu ginklu visiems ir pirmiausiai saviems siunčia signalą, kad jis su šiuo pažeminimu nesitaikstys ir gali padaryti bet ką. Kas Kremliaus aplinkoje nori gyventi, o ypač gyventi gerai, kaip įpratę, negali rizikuoti pasilikti V. Putino. Verčiau rizikuoti juo atsikratyti.

Pasmerkimas. Dabartinė Rusijos izoliacija sankcijomis yra totali, bet trapi ir jos beveik neliktų vos Rusijai nutraukus karą Ukrainoje. Elitai atlaidūs elitams, oligarchai grįžtų į savo jachtas (išskyrus nuskandintas). Visgi Rusija ir daug gilesne prasme yra ir liks izoliuota kaip necivilizuota, bendražmogiškais principais nesidalijanti tauta ir valstybė. Daug kam iš mūsų Lietuvoje ji seniai taip atrodė, bet daugiau nelabai kur. Šia prasme Rusija izoliavosi giliau nei siekia sankcijos, antirusiškumas įsismelkė visuomenių lygmeniu, nieko apie Rusiją nemaniusiose visuomenėse atsirado pasibjaurėjimo, Rusiją kažkiek gimininga laikiusiose visuomenėse jis tik išaugo.

„Vertybių gynėjas“. Byra „rusišką pasaulį“ grindę naratyvai, kaip antai ypač konservatyviai publikai daug rūpesčių kėlęs melas, kad V. Putinas – krikščioniškų vertybių gynėjas ir nusivylę vertybiniu dekadansu turėtų telktis aplink jį. Kas iš to liko? Ne tik dėl banalybės, kad žmogžudys nėra vertybių gynėjas. Koks V. Putinas gali būti vertybių ar apskritai gynėjas tūlo tradicinių pažiūrų slavo ar apskritai europiečio akimis, jeigu nepriėmęs jo globos pats gauni jo tankus? Pasirodo, kad žadamas „rusiškas vertybinis pasaulis“ tėra į valstybių lygį perkelta 90-ųjų reketinė tvarka, kur labiausiai bijoti turi savo „stogo“. Kėlė nuostabą, kiek yra tikinčių „Rusijos – vertybių gynėjos“ pasaka. Jų liks mažiau.

„Vatos“ medžioklė. Nelieka pakantumo prokremliškumui kaimyninėse šalyse. Jeigu iki karo į visokius Rusijos agresijos teisinimus ir sovietmečio nostalgijas, o taip pat į nusivylimo ne valdžia, o valstybe kurstymą žiūrėta pro pirštus, dabar bus žiūrima labai griežtai. Iki tam tikro laipsnio tai yra labai gerai, bet nuo tam tikro laipsnio tampa grėsme demokratijai. Nėra abejonių, kad prorusiškumas šiame kontekste bus lipdomas viskam, kas tik nepatinka – tam pačiam konservatyvumui, abejonėms „vertybine užsienio politika“, valdžios kritikai apskritai, gal net tradicinei energetikai. Kitaip sakant, bus kurpiamos asociacijos ir jomis švaistomasi į kairę ir dešinę. Tai tikroji V. Putino „pagalba“ visiems konservatyviems žmonėms kitose šalyse. Šiuo klausimu galima vienintelė sąžininga formulė: kas elgėsi nelojaliai valstybei ir yra už ką bausti, turi būti baudžiami, kas žodžiais palaikė V. Putino agresiją – smerkiami, o visi kiti neturėtų patirti jokių išvedžiojimais grįstų persekiojimų. Padorumo turintys valdžios šalininkai patys turėtų pristabdyti persekiojimų tendencijas.

Rusijos motinos. Kiek apskritai galima kalbėti apie kontraktą tarp visuomenės ir Rusijos valdžios, V. Putinas jį čia sudegino pačiu žiauriausiu būdu. Bent kažkuria apimtimi tiesa, nes pilna tiesioginių liudijimų, kad dalis Ukrainoje kariaujančių Rusijos šauktinių buvo apgauti, išsiųsti į pratybas, netekę telefonų, o galiausiai išsiųsti kariauti Ukrainoje be artimųjų žinios ir galimybės jiems pranešti. Dar daugiau, Rusija išsiuntė ir mobilius krematoriumus, kad į tėvynę negrįžtų karstai. Pabandykime įsivaizduoti visas rusų gimines, kurios ne tik po fakto sužino, kad jų vaikai kare, bet mirties atveju net negali jų palaidoti. Net jeigu jie buvo už karą iš principo (dauguma rusų buvo), visų šių žmonių santykis su valstybe negrįžtamai žlugęs.

Europa. Įdomiausias klausimas, ar V. Putinas pakeitė Europą? Taip norėtųsi tikėti, kad pakeitė. Per žemyną, kurio abejingumą dar prieš kelias dienas keikėme, savaitgalį nusirito milžiniški protestai, kurių niekada nebuvo. Per kelias naktis prisirpo maksimalios įmanomos sankcijos Rusijai, kuriomis ir Lietuvoje nebeįmanoma būti nepatenkintiems. Faktiškai visų ES šalių karinė pagalba Ukrainai. Neįtikėtinas Vokietijos apsigręžimas, ne tik stabdant „Nord Stream 2“, bet apskritai atsisakant Rusijos dujų ir įsipareigojant statyti suskystintų dujų terminalus, taigi dešimtmečiams nusisukti nuo Rusijos žaliavų. Europai išaugo stuburas. Rezultatų prasme, tai nuostabu, to ir reikėjo.

Tačiau motyvų prasme, sakyčiau, tai ne stuburas, o „Brazausko momentas“. Ne nuostabūs protestai ir viešoji nuomonė ar bent ne jie pirmiausiai lėmė staigius ir teigiamus politikų elgesio pokyčius. Kaip Algirdas Brazauskas perėjo į Sąjūdžio ir nepriklausomybės pusę pakvipus, kad Sąjūdis laimės, taip ir Europa perėjo į Ukrainos pusę po pirmų karo parų ne todėl, kad vertybiškai praregėjo, o todėl, kad pamatė, jog jeigu Ukraina ir nelaimės, tai Rusija tikrai pralaimės ir reikia perkelti statymus „į teisingą istorijos pusę“. Europa per porą naktų įkvėpta Volodymyro Zelenskio ir ukrainiečių tautos netapo vertybiška, principinga ir valinga. Tiesiog pragmatiškumas, diktavęs flirtą su Rusija, vasario 26–27 dienomis jau diktavo Rusijos išsižadėjimą ir pasmerkimą.

Ukraina. Europoje pasikeitė Ukraina, galutinai virtusi gerbiama valstybine tauta. Per kelias dienas ji užsitarnavo kone kandidatės į ES statusą, internetas pilnas juokų, kad tai Ukraina turi priimti į savo gretas NATO. Ukraina, V. Putino keikta už savo nacionalizmą, kaip tik reabilitavo nacionalizmą Europos akyse. Pačios Europos viduje stiprės Vidurio Europos tapatybė, šio regiono šalių tarpusavio solidarumas ir bendradarbiavimas, naujų regioninių saugumo formatų paieškos. Su Vakarų Europa bus kalbama dar griežtesniu tonu nei iki šiol.

Išvados. Pasaulis ieškos naujo santykio su Rusija, taip pat naujos stabilios valdžios, kuri darytų šią šalį kiek įmanoma nuspėjama. Jokia nauja valdžia, net jei iš pažiūros demokratinė, negali pakeisti geopolitiškai užprogramuoto jos agresyvumo kaimynų atžvilgiu. Nuo agresijos ją sulaiko tik kaimynų jėga arba pačios silpnumas. V. Putino avantiūra Ukrainoje priartino tokį scenarijų. Visai kaip prieš trisdešimt metų Michailui Gorbačiovui, V. Putinui galimai pavyks pakeisti Rusiją, tik visiškai neprognozuota, jam pačiam siaubinga linkme. Kaip ir M. Gorbačiovas, jis to nenorėjo ir neturėtume jam dėkoti. Kita vertus, V. Putinui tikrai nepavyks pakeisti Europos, nors pastaroji paskutinėmis žiemos dienomis turėjo savo „šlovingą momentą“. Net jei Rusijos sukeltas karas užtruks, tikėkimės, kad galiausiai bendras Europos problemas spręsime vis labiau dalyvaujant Ukrainai.

Pirmosios 2022-ųjų dienos parodė valdančiųjų valią elgtis priešingai. Įsiutinti planų dar plėsti galimybių paso taikymą daug diskusijų sukėlė Sausio 13-osios minėjimo kalbas nušvilpę protestuotojai. Vytautas Landsbergis juos išvadino fašistais, lygino su Jedinstvo. Ironiška.

Sausio 18 dieną Seimas pasirinko demonstratyviai gilinti įtampas. Didesnė dalis bandymų nepavyko. Seimas galiausiai nepriėmė alkoholio kontrolės liberalizavimo, neįvedė sovietmečiu okupuotoje Lietuvoje galiojusio privalomo skiepijimo (iš pradžių tik kelioms profesinėms grupėms), neįteisino ideologizuotos „smurto dėl lyties“ sąvokos, pagal kurią moterys mušamos tiesiog todėl, kad yra moterys. Visa tai nepavyko ne todėl, kad valdantieji susimąstė, atsitraukė ir pamėgino nebepriešinti visuomenės. Visa tai nepavyko tiesiog todėl, kad dideliam premjerės pykčiui, pritrūko balsų.

Tačiau balsų nepritrūko siekiant įteisinti vardų ir pavardžių įrašus pasuose nevalstybine kalba vietoje valstybinės. Jei įstatymas įsigalios, dalies Lietuvos piliečių pasuose jų vardų ir pavardžių valstybine kalba tiesiog neliks. Ironiška tai, kad daugiausiai – net 36 – balsus už šį projektą atidavė Sąjūdžio idealų tęsėjais iki šiol prisistatantys konservatoriai. Tačiau priimtasis projektas buvo vienas esminių prieš trisdešimt metų Lietuvoje siautėjusių jedinstvininkų reikalavimų. Tuometė Jedinstvo („vienybė“) organizacija buvo Sąjūdžio priešingybė – rengė protestus prieš visus pagrindinius Sąjūdžio reikalavimus, įskaitant nepriklausomybę ir lietuvių kaip vienintelės valstybinės kalbos įtvirtinimą, priešinosi lietuvių nacionalizmui. Jedinstvo ginama Lietuva turėjo būti kiek galima internacionali ir kuo mažiau suvereni. Prieš dabartinių valdančiųjų politiką Jedinstvo neturėtų, ko protestuoti. Protestuoti dabar priverstos Laisvės kovotojų organizacijos, rašančios Seimui prašymus neįteisinti nelietuviškos rašybos. Sunku sugalvoti ironiškesnę situaciją.

Sprendimas įteisinti asmenvardžius pasuose nevalstybine kalba vietoje valstybinės valdančiųjų yra pristatomas kaip vakarietiškas, atitinkantis žmogaus teisių standartus, reikalingas užsieniečiams ir jų šeimoms, seniai reikalingas, o svarbiausia, neprieštaraujantis Konstitucijai. Tikrovė priešinga.

Brandžios demokratijos, vadinamieji Vakarai, beveik niekada neleidžia paso įrašų nevalstybine kalba. Lietuvis negali įsirašyti pase Ž, Č ar Ė raidžių JAV, Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Norvegijoje ar Danijoje, kaip ir daugelyje kitų išsivysčiusių šalių. Visur laikomasi principo, kad asmens tapatybės dokumentuose turi būti rašoma taip, kad būtų suprantama (perskaitoma ir užrašoma) daugumai gyventojų. Tam tarnauja valstybinė kalba – kalba, kurią turėtų mokėti visi gyventojai. Tai nėra tik praktinio patogumo klausimas. Tai ir principas, jog piliečiai gerbia valstybinę kalbą, o jų ryšį su valstybe rodantis dokumentas identifikuoja juos valstybine kalba.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) ne kartą patvirtino šį principą. Tiek Lietuva, tiek Latvija laimėjo bylas, kuriose buvo skundžiamos dėl to, kad neleidžia rašyti pasuose norima kalba. Trumpai tariant, nėra tokios žmogaus teisės asmens dokumente rašyti savo vardą ir pavarde norima kalba. Demagogija aiškinti, kad tai žmogaus teisių klausimas ar „žmogaus nuosavybė“. Jeigu vardas ir pavardė yra nuosavybė, niekas negali ja pasinaudoti – mūsų vardu ir pavarde pirmiausiai naudojasi kiti, kad mus įvardytų. Jeigu kiti nesupranta mūsų vardo ir pavardės ir ja galėtume naudotis tik mes patys, mums iš jų nebūtų jokios prasmės ir jokios „nuosavybės“.

Valdantieji pamėgo kartoti, kad įteisinti įrašus nevalstybine kalba reikia dėl mišrių santuokų – Lietuvos pilietybę įgijusių užsieniečių, jų sutuoktinių ir vaikų. Iš tiesų konstitucinė doktrina leistų šias išimtis. Tačiau įstatymas surašytas kitaip. Jis leidžia įrašus nevalstybine kalba visiems 200 000 Lietuvoje gyvenančių lenkakalbių ir iš tiesų yra skirtas būtent įsiteikti Lenkijai. Valdantieji galėjo registruoti siauresnes pataisas, kurios atitiktų Konstitucinio teismo ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvadas, tačiau niekada to nedarė. Jiems rūpi būtent įtikti Lenkijai, kuriai pridalinta daugybė pažadų, neturint tam jokių tautos įgaliojimų. Tačiau dabartinė Lenkijos valdžia seniai nekelia šio klausimo, suprasdama, kad jį geriau pamiršti. Saugumo klausimai, JAV buvimas regione ir Rusijos atgrasymas jiems daug svarbesni. Lietuviškas servilizmas nepajėgia to suprasti. Kaip ir to, kad įsiteikinėdami kainynams vis naujomis dovanomis, jų pagarbos ir pagalbos niekada nenusipirksime.

Lietuvoje turėtų galioti Konstitucija, net jeigu valdžia jaučiasi už ją viršesnė.

Asmenvardžiai daug kam atrodo smulkmena, bet dėl jų ginčytasi ir teistasi visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį ir – kadangi stebuklų nebūna – tai geriausiai rodo jų svarbą. Pirmiausiai konstitucinę. Keturioliktas Konstitucijos straipsnis skelbia, kad Lietuvos valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Konstitucinis teismas kiekvieną nepriklausomybės dešimtmetį buvo priverstas pakartotinai aiškinti, jog tai reiškia, kad Lietuvos piliečių pasuose jie turi būti identifikuojami valstybine kalba. Tai ir padaryta 1999, 2009 ir 2014 metais. Visus kartus Konstitucinis teismas pasakė, kad įrašai nevalstybine kalba prieštarautų Konstitucijai, galimi jie nebent papildomų įrašų skyriuje, kaip kad leidžiama Latvijoje.

Galiausiai į procesą įtraukta VLKK, kurią Teismas leido nurodyti išimtis, kada Seimas galėtų leisti įrašus nevalstybine kalba. VLKK du kartus – 2014 ir 2019 metais – pateikė tą pačią išvadą, jog įrašai kitomis kalbomis gali būti leidžiami tik kitų šalių piliečiams, gavusiems Lietuvos pilietybę, jų sutuoktiniams ir vaikams. Išimtis jiems grindžiama tuo, kad toje pačioje šeimoje asmenys turėtų taip pat užrašytą pavardę. Vakarų šalys neleidžia ir to, o šis nepatogumas laikomas ne tokiu ir dideliu. Tačiau valdantiesiems šių išimčių maža. Jie sako, kad į VLKK atsižvelgti neprivalo, taigi ir Konstitucijai neprieštarauja. Toks cinizmas vertas istorijos vadovėlių.

Tačiau dabar reikia galvoti ne apie istoriją, o apie šiandieną. Lietuvoje turėtų galioti Konstitucija, net jeigu valdžia jaučiasi už ją viršesnė. Prezidentas turi galią vetuoti šį projektą ir vien dėl principinės pozicijos parodymo turėtų tą padaryti, nors Seimas veto greičiausiai ir atmes. Seimo opozicija surinko parašus dar vienam kreipimuisi į Konstitucinį Teismą. Reikia tikėtis, kad šis radikaliai nepakeis savo tris dešimtmečius nuosekliai plėtotos pozicijos. Visuomenę kiršinančios valdžios savivalė turėtų būti sustabdyta.