Vėlavimas – gyvenimo būdas?

Galima būtų guostis, kad ši vėlavimo sporto šaka – nieko naujo Tėvynės padangėje.

Kiekvienais metais kelininkai nustemba pamatę krintantį sniegą ar plikledį ant kelių. Kiekvieną rugsėjį būriai kelininkų išsiruošia tvarkyti miestų ir miestelių gatvių, kloti naujų grindinių, perdaryti šaligatvių ir pan. Galima būtų suprasti ir pateisinti, kad netikėti dalykai tiesiog nutinka, jų nei suplanuosi, nei nuspėsi. Tačiau kai vėlavimas vėl ir vėl kartojasi – tai jau gyvenimo būdas.

Delsimas reiškia nevaldomai besiplėtojančią situaciją, gilėjančias problemas, šimtus ir tūkstančius prarastų eurų kiekvienoje šeimoje.

Pastaraisiais metais bėgimo iš paskos buvo daugiau nei pakankamai. Pandemijos metais susidūrėme su išties neplanuotu globaliu reiškiniu. Todėl rypauti dėl nepasiruošimo ar trūkumo – galima, bet nerimta. Tačiau su koronavirusu gyventi jau įpratome, sprendžiame naujas kasdienes problemas. Daugelį iš jų galima buvo numatyti ir daug pavojų išties realu neutralizuoti.

Visiems buvo aišku, kad Lietuvos verslas, pasibaigus pandemijai, susidurs su daugybiniais iššūkiais: nuo pasikeitusių darbo jėgos įgūdžių (niekas nenori grįžti iš namų dirbti į darbo vietas) iki išnykusių vartotojų įgūdžių (kartais sumažėjo paslaugų, skirtų dirbantiems biuruose, poreikis). Valstybės vadovai žadėjo paramą verslui, specialias tikslines paramos ir pagalbos priemones, tačiau jos vis dar planuose. O tų kelių veikiančių priemonių statistika labiau primena atsikalbinėjimus, kaip nevykdyti ankstesnių pažadų.

Olimpinė valdžios ramybė

Visiems aišku, kad pandemijos prispaustas verslas dabar patiria antrą sunkumų bangą – ant mielių augančios sąnaudos daugeliui jau ne tik gamybinių įmonių kelią klausimą, kaip teks verstis toliau? Bent kiek bendraujantiems su verslu tai akivaizdu. Tačiau valstybė su avinėlio romumu stebi (ar tikrai?) situaciją ir nieko nedaro. Kam ruoštis, jeigu galima palaukti, kol bankrotų banga pasieks Vyriausybės ar Seimo aikštes piketais ir pomidorais į langus?

Bent kiek dažniau užsienyje apsilankantys tautiečiai jau gerą pusmetį kalba, kad būtinos priemonės, kurios padėtų gyventojams įveikti infliacijos šuolį, sukurtų bent laikinus apsaugos buferius nuo kylančių kainų, neaiškių darbo vietų perspektyvų. Vyriausybė į tai irgi reaguoja tik olimpine ramybe ir pažadais apie priemonių planus.

Naujausias ministrų kabineto apsvarstytas ir patvirtintas „energijos taupymo planas“ irgi smarkiai kontrastuoja su kitų valstybių veiksmais. Į akis krinta faktas, kad planą mes turime jau kone rugsėjo viduryje, kai ta pati kaimynė Lenkija apie kylančias energijos išteklių kainas kalba jau keletą mėnesių – mažina akcizus, pridėtinės vertės mokestį, įveda specialių kompensavimo priemonių.

Visiems mums kenkia

Toks nacionalinis bėgimo paskui nuvažiuojantį traukinį sportas visiems mums kenkia. Delsimas reiškia nevaldomai besiplėtojančią situaciją, gilėjančias problemas, šimtus ir tūkstančius prarastų eurų kiekvienoje šeimoje. O juk sprendimai yra ir visiems žinomi – atsakingi vadovai ir jų komandos negali sau leisti atostogauti ar tiesiog ilsėtis tol, kol neįvertina bent viena reikšminga rizika, nesuplanuotos priemonės rizikoms suvaldyti ir nėra garantijos, kad pavojus nevirs žala.

Suprantama, galima galvoti ir kitaip – kiekvienas ministras ar meras irgi žmogus. Visi kartu juk susimesime, kad jie galėtų pailsėti, nesimokyti, vėl ir vėl kartoti savo klaidas?

Todėl ir štai jau mėnesį besitęsiantis karantinas tarsi taikomas visam jaunimui. Tarsi tie n-iolikmečiai ir amžinai jauni klubų gyventojai ėmė ir susilaikė, nebesusitinka su draugais, nebendrauja gyvai prie laiptinės ar mokyklos kieme, ten už kampo. Žinoma, darželinukai ir pradinukai dar, tikiu, klauso savo tėvų ir pernelyg toli daugelis nenuklysta. Tačiau jeigu kažkas bandytų įtikinti, kad jėgų pilni jaunuoliai ir vietoje nenustygstančios jaunuolės ims ir sustos – paprašyčiau nemeluoti bent man į akis. Pernelyg neseniai pats gyvenau tokį pat gyvenimą.

Kita vertus, karantiną įvedinėjanti Vyriausybė turi išteklių ir galimybių ieškoti būdų, kurie jaunimo energiją nukreiptų į prasmingą tikslą.

Žinoma, galima įsivaizduoti, kad viskas gerai, ir planšetėje prasmegęs aštuntokas yra saugiausias gyvenimo būdas.

Įspūdingas pastarojo karantino reiškinys – savanorystė, kai skirtingų profesijų, lyčių, amžiaus ir išsilavinimo žmonės ryžtasi padėti ten, kur pagalbos šiandien labiausiai trūksta. Tai ligoninės, poliklinikos, senolių priežiūros įstaigos, slaugos namai ir kitos erdvės, kur įsisukęs virusas iš svarbiausių pozicijų išmetė gydytojus, slaugytojus ar tiesiog pagalbininkus. Poreikis akivaizdus, tačiau savanorių pajėgų pertekliumi kol kas giriasi tik didieji miestai. O regionuose ar atskiruose rajonų centruose, net mažesniuose miesteliuose jaunimui ši erdvė nepažįstama? Kokius išteklius skyrė Vyriausybė ir vietos savivaldybių administracijos, kurie paskatintų įsitraukti, suteiktų reikalingų įgūdžių ir priemonių?

Kitas dalykas, kad bent jau man neteko matyti, kad kas nors rimčiau rūpintųsi tarp keturių sienų uždarytų jaunuolių fizine ir psichologine būsena. Tradicinės pagalbos linijos turėtų būti naudojamos tik esminių ir tikrai ribinių situacijų pagalbai. O kur minkštos priemonės – mokymai, patarimai, pavyzdžiai? Kur ir kodėl Vyriausybė nesukūrė 101-os specialiai jaunimui skirtos pagalbos ir / ar laisvalaikio praleidimo priemonės? Ar jaunimas gali gauti deramą švietimo pagalbą laisvu laiku po pamokų ar paskaitų? Kokios būklės papildomas ugdymas? Kodėl mes nematome viešai pasiekiamų ir atvirų sporto, individualaus meno, savišvietos programų? Ar tikrai jas sukurti ir padaryti visiems viešai pasiekiamas yra toks sudėtingas kūrybinis ir techninis iššūkis?

Kalbant apie gimtąjį Kauną, galima klausti ir tiesiogiai – kur tos miesto ir rajono iniciatyvos, kurios suteiktų galimybę jaunimui turiningai leisti laisvalaikį karantino sąlygomis? Kiek atnaujinta ir paruošta jau įrengtų bei veikiančių laisvalaikio trasų? Kur naujos idėjos ir maršrutai po miestą bei rajoną? Ar sena infrastruktūra paruošta ir pritaikyta karantino realybei? Ar įrengti informaciniai stendai, pateiktos reikalingos rekomendacijos ir paruoštos apsaugos priemonės?

Taip, jaunimas karantine gali išbūti. Netgi iki kito ryto. Jaunuoliai išeis į lauką, jie susitiks su draugais ir draugėmis. Tačiau nuosekliai planuodami ir pasiruošę galime pasiekti, kad ši neišvengiamybė bus saugesnė. Nuo to laimėtume visi. Žinoma, galima įsivaizduoti, kad viskas gerai, ir planšetėje prasmegęs aštuntokas yra saugiausias gyvenimo būdas.

Per šiuos daugiau nei penkiolika metų iš Lietuvos emigravo keli šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių – tai ne tik didžiulė emocinė netektis, nutolusios šeimos, atskirti tėvai, vaikai, seneliai. Tai ir labai materialus bei apčiuopiamas minusas valstybės ir vietos savivaldybių biudžetams. Kartu tai ir mūsų verslo galimybių netektis, nes jaunas, didelius lūkesčius puoselėjantis jaunimas yra mūsų visų – mūsų Lietuvos – ateities pamatas. Emigracijos padariniai ypač akivaizdūs regionuose, kur už jūrų marių išvykėlių dalį kartoja ne ką mažiau skaitlinga vidinė emigracija į didžiuosius miestus – Vilnių, Kauną, Klaipėdą.

Išvykus trečdaliui, o kartais ir daugiau nei pusei jaunuomenės, regionai keičiasi – čia pradeda dominuoti ne kavinės, ne laisvalaikio ar pramogų centrai, o laidojimo namai ir kapinių priežiūros įmonės. Visa tai užsuka didžiulį uždarą ratą, iš kurio eiliniam rajono centrui iššokti tampa neįmanoma misija.

Tad ką galime daryti jau šiandien?

Paskata keisti įprastą gyvenimo ritmą gali būti sėkminga tik tada, kai gaunama nauda gerokai viršija pokyčių sukeliamus rūpesčius.

Kaip ir minėjau pradžioje, būtent virusas ir karantinas atvėrė mums galimybę taisyti ankstesnes klaidas. Šiuo visuotinių apribojimų laikotarpiu į Lietuvą grįžta arba gerokai dažniau atvyksta beveik visi emigrantai. Tiek dėl asmeninių priežasčių, tiek dėl čia likusių artimųjų rūpesčių. Todėl grįžusius Lietuva turi ir stebėti, ir paruošti pasiūlymų, kurie būtų per geri, kad jų būtų galima atsisakyti. Jauniems, nevedusiems – laisvų gerai apmokamų darbo vietų sąrašą. Turintiems vaikų – specialių adaptacijos programų mokyklose. Dirbantiems nuotolinį darbą – specialias nuotolinio darbo iš Lietuvos sąlygas. Ir taip toliau – kiekvienai skirtingai piliečių grupei paruošiant jos poreikius atitinkantį ir patrauklų pasiūlymą.

Tai nėra lengva. "Pripratimas – antras prigimimas", todėl turime siekti, kad Lietuvos pasiūlymas būtų visa galva geresnis, nei emigravusiųjų turimos sąlygos. Nes paskata keisti įprastą gyvenimo ritmą gali būti sėkminga tik tada, kai gaunama nauda gerokai viršija pokyčių sukeliamus rūpesčius.

Įdomu ir tai, kad toks pasiruošimas daugeliu atveju padės ir gyvenantiems dabar Lietuvoje. Pakeitę požiūrį iš "jūs neturite kur iš čia pabėgti" į "Lietuvoje jūs gaunate geriausias sąlygas", neišvengiamai pradėsime galvoti – o ką šiandien Lietuvoje išties reikėtų keisti? Kaip padėti įvairių ir labai skirtingų visuomenės grupių nariams? Kas juos laiko Lietuvoje ir kodėl mes visi vis dar čia?

Tikiu, kad pradėję ieškoti atsakymų į šiuos pamatinius mūsų santykių su Tėvyne klausimus netikėtai pasieksime proveržio ir kitose srityse.

Dabartiniams pensininkams pasisekė – pastaraisiais metais į darbo rinką ateina paskutinė sovietinės Lietuvos vaikų bumo karta. Būtent nauji darbo rinkos dalyviai, gimę 1985–1990 m., lėmė, kad kelerius pastaruosius metus "Sodra" nepatiria didelių problemų – mokamų mokesčių, sunešamų naujai dirbančių jaunuolių, pakanka įvairioms išmokoms didinti.

Tačiau tokia padėtis apgaulinga – jau artimiausiais metais pajausime, kokių ilgalaikių padarinių turi demografinė krizė, kai po nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais staigiai pradėjo mažėti gimstamumas. Šios demografinės duobės, iš kurios ir šiandien dar nesame išlipę, poveikis bus didžiulis – gausi dabartinių 50–60-mečių karta netrukus pasieks pensinį amžių ir išlaidų biudžetas išaugs itin žymiai. O "Sodros" pajamos augs jau gerokai lėtesniu tempu.

Netrukus "Sodra" pajus didžiulį spaudimą, kai dirbančiųjų mokami valstybinio socialinio draudimo mokesčiai nebepadengs išmokų poreikio.

Skaičiuojama, kad šių metų pradžioje, prieš prasidedant koronaviruso krizei, "Sodros" rezervas sudarė daugiau nei 0,5 mlrd. eurų. Vėliau užklupusios krizės neplanuotos išlaidos didele dalimi yra dengiamos tiesioginėmis valstybės biudžeto dotacijomis. Tačiau tokia praktika kelia rimtų klausimų, ar dabartinis "Sodros" modelis iš tiesų adekvačiai paskirsto pareigas ir teises tarp skirtingų kartų? Ar, visą naštą kraudami ant valstybės ir šiandien dirbančiųjų, mes esame sąžiningi prieš dar tik būsimus pensininkus ir ateities kartas?

Juk vaikų kasmet gimdome mažiau, o iš Švedijos pavyzdžių matome, kuo baigiasi bandymai imigrantais užkimšti šį vis didesnį darbo jėgos trūkumą.

Lengva politikui pažadėti vienkartinę (ar daugkartinę) 200 eurų išmoką. Skaičiuojama, kad viena tokia nacionalinė dovana senjorams valstybei kainuoja apie 180 mln. eurų, t.y. apie trečdalį "Sodros" rezervo. Ir tai tik vienas proginis (priešrinkiminis) politikų pažadas. O ką valstybė galės pasiūlyti, kai užklups išties didelio masto nacionalinių finansų iššūkiai?

Kokią garantiją gauti adekvačią pensiją turi šiandienos dirbantieji? Kas jiems mokės pensijas (ir kokio dydžio) 2030-aisiais ar 2050-aisiais? Juk vaikų kasmet gimdome mažiau, o iš Švedijos pavyzdžių matome, kuo baigiasi bandymai imigrantais užkimšti šį vis didesnį darbo jėgos trūkumą.

Pensininkai, dirbantieji ir ateities piliečiai turi būti lygiaverčiais atviros ir sudėtingos diskusijos dalyviais.

Yra Lietuvoje griūvančių bažnyčių, buvo gaisrų, ir jas reikia gelbėti. Gal to daryti tiesiog nespėjama, nes bažnyčių daug, o remontų kaštai nemaži… Šiuo atveju kai kurias aplankė sėkmė, nes Vilniuje ir Kaune svečiuojasi popiežius Pranciškus.

Kai kas, dar jo nesulaukęs, jau galvojo, kaip bus po vizito, ar kas nors pastebės tą apsišlavimą ir rūpestingumą, pagirs ar išpeiks... Teko girdėti Vilniaus mero diskusijas su bendraminčiais, kad svarbu neužmiršti popiežiaus vizito, kai jis pasibaigs. Kaip jį įamžinti, esą priklausys nuo to, kokį įspūdį paliks tas įvykis. Taigi, labai pragmatiškai išsiverčia mūsų politikai...

Svetingumo paprotys Lietuvoje archajiškas, gerbtas ir viduramžiais. Jis reikalauja suteikti globą išorės žmogui, apsaugoti jį nuo galimų pavojų, iškilus reikalui, pasirūpinti nakvyne. Tarpukario Lietuvoje irgi tie papročiai buvo. Bet dabar svetingumo intencija šiek tiek devalvuota, kadangi tų svetimų pas mus labai daug, dėmesį jiems privalu rodyti, o saviems pritrūksta.

Svetingumo intencija šiek tiek devalvuota, kadangi tų svetimų pas mus labai daug, dėmesį jiems privalu rodyti, o saviems pritrūksta.

Bet popiežiaus apsilankymas – visai kas kita. Lietuvoje ateistų daugybė, ir iš Bažnyčios pasišaipo, ir iš tikėjimo, kiti tą pasišaipymą pateisina. O popiežius, žiūrėkite, visus geba nuraminti, visi pasidaro vienminčiai. Vieni dėl tokio žinomo žmogaus ir jo padėties, kiti girdi, kad apie popiežių visi kalba kaip apie pasaulio autoritetą, ir patys pripažįsta tą autoritetą. Kai kam gal terūpi pasimėgauti, kad pabus arti svarbios asmenybės.

Gerai, kad pripažįstami asmenys, turintys tam tikrą svorį, charizmą, bet norėtųsi, kad iš jų būtų bent šiek tiek mokomasi. Dabar visi labai pakylėtai kalba apie Gailestingojo Jėzaus paveikslą, o man rodos, jeigu Lietuvoje būtų šiek tiek daugiau paties gailestingumo, visiems būtų lengviau gyventi. Dabar net žodis "gailestingumas" išstumtas, pakeičiant jį lotynišku "empatija". Taip tarsi moderniau. Bet nelabai prilipdysi technologinį terminą prie paveikslo, kuris turi šventumo. O gailestingumas turi ir daugiau prasmių, jis netgi uždeda tam tikrą atsakomybę.

Mano mama pokario metais stebėdavosi, kaip rusai šventes švenčia, jeigu šventumo nebėra. Tada aš nemokėjau atsakyti, nes rodėsi kita to žodžio prasmė. Bet išreikšti labai aukštą žmogaus vertę tikrai nėra geresnio būdo, kaip susieti jį su šventumu. Net garbė, ko gero, šiais laikais jau nieko nesako.

Kita vertus, ir šventumas ima prarasti svorį, prigaminus daugybę švenčių. Kone kasdien vyksta festivaliai, įvairūs renginiai, tarptautinės dienos – traukia publiką, pretenduoja į tam tikrą sakralizacijos intenciją. Bet šventė turi būti žmogaus vidinis jausmas, pasirengimas įvykiui, jo laukimas, ji šiek tiek keičia žmogų. Ir popiežiaus Pranciškaus atvykimas, manau, ilgam paliks pėdsakus žmonių atmintyje. Kai tiek daug suvažiuoja į vieną vietą, atsiranda tiesiog grynai fizinis ryšys vienų su kitais, daugiau tokių progų nelabai pasitaiko.

Manau, netgi tiems, kurie dėl savo pareigų, statuso, šiek tiek imituoja, apsimetinėja, kad popiežiaus apsilankymas jiems šventė, vis tiek išliks kažkas sieloje dėl to didelio šurmulio, žmonių susitelkimo. Tik mažai besitikėčiau, kad popiežiaus asmenybės įkvėpti jie patys imtųsi šviesių darbų. Mat juos gena dienos įvykiai, kasdieniai rūpesčiai, paveldėtos problemos, o kitų dar prisigamina patys. Šventumui nebelieka vietos, bendrumas su žmonėmis išsitrina, ir toliau jie nepajėgia atsiverti pilietinei visuomenei, užsiima gynybines pozicijas.