Per anksti suaugę
Sunkumų kyla ne tik dėl sergančiojo elgesio, bet ir dėl to, kaip visa šeima bando prisitaikyti, reaguoti ar kompensuoti artimojo nebuvimą – emocinį, fizinį, socialinį. Pokalbis apie priklausomybės žalą visai šeimai su priklausomybių psichologe dr. Neringa Bagdonaite.
– Su kokiais sunkumais susiduria šeimos, kai artimasis serga priklausomybe?
– Sunkiausia šeimoje tampa ne pati priklausomybė, o santykio ir ribų skilimas. Tai yra du branduoliniai dalykai, be kurių šeima funkcionuoti negali. Jiems sutrikus, šeima nebegali būti atvira, saugi erdvė. Tarpusavio bendravimas tampa fragmentiškas: dažniau nutylima, slepiama, meluojama, puolama ar ginamasi. Tai – pats skaudžiausias ir labiausiai griaunantis priklausomybės padarinys.
Šeimose, kuriose vienas iš šeimos narių yra priklausomas, ribos stipriai išsikraipo: vieni perima atsakomybę, kuri nepriklauso jiems, kiti praranda atsakomybę už save, emocijos tampa bendros, sumaišytos, o kontrolė ir įsikišimas pakeičia sveiką rūpestį. Išsikraipius riboms tampa neįmanoma sveikai bendrauti, nes nebėra aišku, kur prasideda ir baigiasi kiekvienas asmuo. Tarkime, šeimoje yra tėvas, sergantis priklausomybe nuo alkoholio. Paauglė dukra pradeda perimti atsakomybę, kuri jai nepriklauso, tikrindama kada ir kokios būklės grįš tėvas, slėpdama nuo mamos tėvo išgertuves, kad namie būtų mažiau konfliktų. Toks dukros atsakomybės perėmimas gali kelti jai sunkų kaltės jausmą, kad tėvas geria, ir dėl to ji dar labiau bando jį gelbėti. Taip paauglė dukra apleidžia savo poreikius, veiklas ir draugus, nes jaučiasi atsakinga už tėvo savijautą.
Savo praktikoje labai dažnai girdžiu šias liūdnas priklausomų žmonių istorijas, kuomet jiems patiems teko per sunkus vaidmuo, vertęs apleisti savo vaikišką pusę ir per anksti prisiimti atsakomybę, kuri jiems dar nepriklausė – moterims perimti buities darbus, vyrams išlaikyti šeimą finansiškai, dirbti ūkio darbus. Tai yra didelė žaizda, turinti rimtų padarinių suaugusiojo gyvenime, kurių vienas skaudžiausių – nemokėjimas prašyti ar kreiptis pagalbos tada, kai vienam per sunku. Kitas skaudus padarinys – nepakankamumo jausmas, kylantis iš vaikui užkrautos atsakomybės, kurios jis negalėjo atlikti. Šį sunkų jausmą žmogus gali nešiotis visą gyvenimą, nepaliaudamas reikalauti iš savęs geresnio ar geriausio rezultato.
Vaikams, užaugusiems emociškai nadarnioje aplinkoje, trūksta bazinio saugumo jausmo, kad pasaulis yra saugus, ryšiai tarp žmonių patikimi, o iškilus pavojui suaugusieji yra prieinami.
Grįžtant prie minėtos šeimos dinamikos. Geriantis tėvas visiškai praranda atsakomybę už save ir ima tikėtis, kad kas nors sutvarkys jo problemas, užglaistys padarinius, jį pridengs. Iš bejėgiškumo mama gali pradėti kontroliuoti: stebėti, skaičiuoti butelius, grasinti, manipuliuoti, bandyti jėga sutvarkyti situaciją. Taip susimaišo visų šeimos narių emocijos: visi jaučia įtampą, bet niekas nebesupranta, kur kieno jausmai. Dukra jaučia mamos nerimą, mama – dukros kaltę, tėvo gėda tampa šeimos gėda.
Bendrąja prasme, tokios šeimos patirtys, kai vienas perima kito atsakomybę ar gelbėja kitą, dažai būna atsineštos iš jau minėtų skaudžių vaikystės patirčių. Suaugusieji, kurie vaikystėje prisiėmė ne savo atsakomybę, neretai nesąmoningai ieško partnerių, kuriuos reikia pakeisti ar gelbėti, jaučiasi atsakingi už kitų emocijas, įsitraukia į suirutės kartojimą. Tokiu būdu žmogus kartoja kažkada neužbaigtą situaciją – trokšta išgelbėti tą tėvą ar mamą, kurių negalėjo išgelbėti vaikystėje. Už to gali slypėti daug neišreikšto liūdesio, pykčio, bejėgiškumo, skausmo dėl prarastos vaikystės. Gali vyrauti emocijų proveržiai, psichosomatiniai skausmai. Toks žmogus sunkiai pajunta, kur yra jo ribos, ko jis iš tikrųjų nori, kas jam tinka ar netinka.
Artimųjų daromos klaidos
– Kokias klaidas daro artimieji, kurių aplinkoje atsiranda priklausomasis?
– Santykis su žmogumi, sergančiu priklausomybe, dažnai yra kupinas įtampos, neišsakytų jausmų, pasikartojančių konfliktų ir bejėgiškumo. Pagrindinės klaidos, kurias daro artimieji, yra priklausomo žmogaus moralizavimas, kaltinimas, žeminimas, gąsdinimas, spaudimas, nusivylimas, taip pat alkoholio vartojimas kartu (dažniausiai iš nevilties). Visi šie būdai yra netinkami, nes jie tik sustiprina priklausomą elgesį, o ne padeda keistis. Moralizavimas ir kaltinimas kelia gėdą, o gėda yra vienas pagrindinių veiksnių, skatinančių vartoti dar daugiau, nes priklausomas žmogus ir taip gyvena gėdoje. Spaudimas ir grasinimai sukelia pasipriešinimą, kuris stumia žmogų giliau į izoliaciją ir vengimą. Žeminimas suardo ryšį ir atima motyvaciją keistis, nes žmogus pradeda jaustis bevertis, nepataisomai blogas. Vartojimas kartu tik normalizuoja priklausomybę ir naikina bet kokias ribas. Šios elgesio strategijos kuria dar didesnį atstumą tarp artimojo ir priklausomo, įsivyrauja įtampa, kritika ar nesąmoninga kova „kas kurį nugalės“.
Neretai priklausomo žmogaus artimieji daro „meškos paslaugą“ perimdami per daug atsakomybių, per daug padėdami ir tokiu būdu nesąmoningai palaikydami žalingą elgesį. Rezultatas – priklausomas žmogus nesijaučia atsakingas už savo veiksmus, o santykis tampa priklausomybe pagrįstu ryšiu („tu man esi skolingas dėkingumu už tai, kad tave išgelbėjau“).
Priešingas per dideliam atsakomybės perėmimui gali būti visiškas priklausomo žmogaus nematymas. Ši patirtis yra labai skausminga priklausomam žmogui, nes giliai viduje jis nori būti pamatytas savo kančioje. Psichologiškai artimojo nematymas reiškia santykio nutrūkimą, o su tuo nutrūksta ir pagalbos galimybė. Toks nematymas patvirtina seną žaizdą: „aš nesvarbus“, „niekam nerūpiu“. Nelieka vilties pokyčiui. Iš priklausomų žmonių patirčių išgirstu, kad toks patyrimas yra itin skausmingas ir gilinantis pačią priklausomybės šaknį – „toks, koks esu, esu blogas, neturiu teisės egzistuoti ir būti priimtas“. Tikra pagalba prasideda tada, kai žmogus gali būti matomas realiai: ne idealizuojamas, ne gelbėjamas ir ne smerkiamas, o priimamas su tuo, ką iš tikrųjų išgyvena.
Ką bedarytų artimieji, yra svarbu suvokti, kad griežtos taktikos (tarp jų ir nematymas) neveikia, nes priklausomas žmogus reaguoja gynybiškai arba nutolsta, ryšys nutrūksta, o priklausomybės ciklas stiprėja. Naudingiau būtų bandyti prieiti prie priklausomo žmogaus siekiant jį suprasti, išsakant tikruosius savo jausmus kiekvieną dieną matant priklausomą žmogų: „Aš matau, kad tau sunku“, „Aš jaučiu liūdesį, kai matau tave atsitraukiant“, „Man vieniša, kai tu geri“. Tokie nuoširdūs pasakymai pastebi žmogų, o ne jo simptomą. Tai sumažina gėdą – pagrindinį priklausomybės variklį.
Kalbant apie pagalbos siūlymą priklausomam žmogui, naudinga būtų siūlyti pagalbą kaip pasirinkimą, o ne reikalavimą. Galima pasiūlyti pagalbą surandant gydymo vietą ar specialistą, jei artimasis norėtų kreiptis pagalbos. Svarbiausia yra parodyti, kad artimasis yra ir bus šalia, jei jis nuspręs kreiptis į specialistus. Tokiu būdų perduodama žinutė „Esame šiame santykyje kartu, ir aš čia su savo riba: galiu būti šalia, galiu pasiūlyti pagalbos ranką, bet spręsti už tave negaliu. Jei nori priimti pagalbą, aš pasiruošusi ją suteikti.“ Toks pagalbos siūlymas išreiškia lygiavertiškumą ir galimybę santykiui atkurti.
Savo praktikoje labai dažnai girdžiu, kad žmonės ateina pagalbos dėl artimųjų išreikšto susirūpinimo, bejėgiškumo, liūdesio ir kitų natūralių, priklausomybės aplinkoje pasireiškiančių, jausmų. Ateiti pas specialistą padėjo atviri, nuoširdūs pokalbiai. Pamatymas po nematymo. Pradėtas dialogas po ilgos tylos. Todėl prieš kalbant su priklausomu žmogumi verta savęs paklausti: Ką aš iš tikrųjų jaučiu: nerimą, liūdesį, pyktį, nusivylimą? Ko bijau? Kokią atsakomybę bandau prisiimti, kuri nėra mano? Priklausomas žmogus labai jautriai reaguoja į prievartinį, netikrą ryšį, spaudimą. Tikras santykis prasideda ne nuo žodžių, o nuo to, iš kokios vidinės vietos žmogus kalba.
Skaudus padarinys – nepakankamumo jausmas, kylantis iš vaikui užkrautos atsakomybės, kurios jis negalėjo atlikti. Šį sunkų jausmą žmogus gali nešiotis visą gyvenimą, nepaliaudamas reikalauti iš savęs geresnio ar geriausio rezultato.
Taip pat svarbu suvokti ir priimti, kad kartais artimojo kvietimas pagalbai gali būti nepriimtas, o priklausomas artimasis dar labiau nutolti. Deja, net labai nuoširdžios pastangos negarantuoja abipusio ryšio. Priklausomybė dažnai sutrikdo žmogaus gebėjimą būti santykyje. Priklausomam žmogui gali būti per skaudu, jo gėda gali būti nepakeliama ir jis gali psichologiškai labai nutolti. Tai nėra artimųjų kaltė. Ryšys visada yra bendras veiksmas, o ne vieno žmogaus atsakomybė ar pastangos.
Ką patiria kiekvienas
– Pakalbėkime atskirai apie vyro ir moters santykius, tėvų ir vaikų santykius, kai vartoja arba tėvai, arba vaikai. Ką patiria, išgyvena kiekvienas – ir sergantysis, ir jo artimasis?
– Priklausomo ir artimojo patirtys yra gana skirtingos, bet kartu panašios – abu praranda savo ankstesnius vaidmenis, ribas ir įprastus gyvenimus. Priklausomybe sergantis partneris dažniausiai stipriai susiaurina savo interesus iki vieno vienintelio – vartojimo. Taip atsitinka dėl fiziologinių ir psichologinių pokyčių pasireiškiančių kartojant psichoaktyvių medžiagų vartojimą. Į medžiagą paniręs priklausomas partneris nebesuvokia savęs – savo jausmų, poreikių, realybės, įsijungia stiprus neigimo ir vartojimo idealizavimo mechanizmas, kad žmogus išlaikytų vartojimą ir nejaustų stipraus nerimo. Vartojantysis nebesugeba matyti realios situacijos – mato tik savo poreikį. Nors giliai viduje priklausomas partneris išgyvena gėdą, kaltę ir baimę būti demaskuotam, jis atitolina save nuo šių sunkių jausmų, juos reguliuodamas vengimu, melu, atsitraukimu. Todėl išorėje dažnai gali atrodyti, kad partneris geria ir jam yra linksma.
Priklausomybė labai stipriai iškreipia atsakomybės jausmą. Sergantis priklausomybe partneris net nejausdamas permeta atsakomybę už savo elgesį partneriui, pats atsitraukdamas nuo atsakomybės už šeimą, emocijas, įsipareigojimus. Tuo tarpu priklausomo artimasis patiria kiek kitokią situaciją – jo ribos griūna ir jis orientuojasi tik į vartojantį partnerį pradėdamas kontroliuoti, gelbėti, tikrinti, sekti, pateisinti, dengti padarinius. Tokiu būdu santykiuose jis užima ne savo vietą, o tampa priklausomam partneriui tėvu arba mama. Toks vaidmens perėmimas dažnai remiasi vidiniu įsitikinimu, kad „esu atsakingas už viską“ ir, jei paleisiu kontrolę, viskas sugrius. Ilgainiui šis vaidmuo perauga į perdegimą, nuovargį, apatiją, pyktį, o pats santykis tampa išgyvenimo režimu, kuriame artimasis nutolsta nuo savo poreikių, jausmų ir ribų. Nenuostabu, kad nuo šio perimto vaidmens stipriai nukenčia mažamečiai vaikai.
Jei nei vienas, nei kitas šeimos narys negauna pagalbos, abi pusės susvetimėja. Priklausomas partneris vis labiau tolsta nuo realybės, silpnėja jo savasties jausmas ir jis nuolat kartoja tą patį priklausomybės ciklą: vartojimas → gėda → izoliacija → neigimas → kartotinas vartojimas. Tuo metu priklausomo žmogaus artimasis išgyvena krizę nesugebėdamas atsiskirti ir rasti savęs be priklausomo partnerio gelbėtojo vaidmens. Paprastai artimojo jausmai tampa priklausomi nuo vartojančiojo būsenų. Neretai artimajam pasireiškia depresija, pablogėja sveikata, susiaurėja interesai, suprastėja santykiai.
Vaikas, augantis tokioje aplinkoje, nukenčia labiausiai, nes dažnai būna priverstas per anksti suaugti ir tapti tėvu arba motina savo tėvams, mokytis gesinti emocines krizes ar kitaip palaikyti stabilumą namuose. Kaip jau minėta, tokiu būdu vaikas yra priverčiamas palikti savo amžiaus vietą ir užimti tai, kam jis dar nėra pasiruošęs. Tam vaikas aukoja jam pagal amžių priklausantį žaismingumą, palaikymo ir globos poreikį. Tokio vaidmens kaina suaugus gana didelė – vidinės tuštumos jausmas, sunkumai nustatant ribas santykiuose, jautrumas kitų nuotaikoms, kai kitų poreikiai tampa aukščiau savo. Suaugęs toks žmogus gali jaustis kaltas, jeigu nesiima gelbėti kitų ir būti linkęs į pervargimą.
Kai vienas iš tėvų serga priklausomybe, šeimoje vyrauja nuolatinis nenuspėjamumas ir įtampa. Vaikas tampa per budrus, gyvena nuolatinėje budėjimo būsenoje ir patiria ne tik emocinį, bet ir savasties bei tarpusavio ryšio su kitais formavimosi sutrikdymą. Tokie vaikai išmoksta visada būti pasiruošę pavojui, skaityti nuotaikas, garsus, toną, tėvo ar mamos žingsnius. Tokia būsena ir santykio modelis įsitvirtina ir vėliau jau suaugęs žmogus atsineša šiuos dalykus į visus vėlesnius santykius: partnerystę, darbą, tėvystę.
Kitas rimtas nenuspėjamos aplinkos padarinys – vidinio saugumo nebuvimas. Vaikams, užaugusiems emociškai nedarnioje aplinkoje, trūksta bazinio saugumo jausmo, kad pasaulis yra saugus, ryšiai tarp žmonių patikimi, o iškilus pavojui suaugusieji yra prieinami. Kai trūksta tokių patirčių, suaugęs toks žmogus dažnai ieško saugumo santykiuose taip intensyviai, kad tampa priklausomas nuo partnerio emocijų, bijo atstumo arba artumo.
Nenuspėjama, nedarni aplinka ir per ankstyvas suaugimas neretai „užšaldo“ emocijas. Vaikas augdamas nesaugioje aplinkoje neturi galimybės verkti, pykti, skųstis ar bijoti. Todėl neišgyventos emocijos suaugus gali reikštis pykčio problemomis, panikos priepuoliais, kūno simptomais.
Vienas skaudžiausių nenuspėjamos aplinkos padarinių vaikui – savivertės sutrikimas. Kai vaikas gyvena nuolatinio pavojaus, nenuspėjamumo ir įtampos fone, jis nebegali sveikai integruoti patirties. Vietoje kritiško suvokimo, kas vyksta, jis įsideda į savo vidų nuostatas, bet kritiškai jų neapdoroja, įsisavina tam tikras žinutes apie save ir pasaulį, pavyzdžiui, „jei būčiau geresnis, tėtis negertų“, „mano pareiga viską sutvarkyti“, „neturiu teisės kitiems kelti problemų“. Tai itin žalingos nuostatos, kurios neperdirbtos veda link nuolatinio kaltės jausmo (net jei objektyviai nėra dėl ko savęs kaltinti), savikritiškumo, persistengimo dėl meilės, didelės priklausomybės nuo kitų nuomonės, kitų emocijų prisiėmimo ir partnerių gelbėjimo. Suaugęs toks žmogus gali tapti hiperfunkcionuojantis – nuolat spręsti, atsakyti už visus, patirti lėtinį stresą, sunkumų atsipalaiduoti, paleisti kontrolę, prašyti pagalbos. Tai itin dažnas reiškinys tarp priklausomybę turinčių žmonių. Įsitikinimas, kad „neturiu teisės kelti kitiems problemų“ reiškiasi savęs ištrynimu. Kai vaiko poreikiai „per dideli“ nedarnioje aplinkoje, jis išmoksta būti nematomu, kad nekeltų papildomos įtampos. Taip užaugęs žmogus turės sunkumų rodyti jausmus, nuvertins savo poreikį pagalbai, nes „kitiems dar sunkiau“, bus emociškai sustingęs, santykiuose toleruos nepagarbą, ribų pažeidimus ir turės menką savivertę, paremtą giluminiu įsitikinimu „mano poreikiai nėra svarbūs“. Šis reiškinys labai paplitęs tarp priklausomų moterų, galimai dėl visuomenėje vis dar paplitusių itin žalingų moteris nuvertinančių nuostatų „moteris turi būti gera, rami, paklusni“ arba „moteris turi pasiaukoti“.
Dažnai savo praktikoje girdžiu klientų įsitikinimų, kad, jei vaikai nemato kaip šeimos narys geria, tai ir jokios žalos nėra. Šis įsitikinimas yra apgaulingas, nes, nors ir priklausomybė viešai nematoma, vaikai jaučia įtampą ir gyvena nesąmoningoje budėjimo būsenoje. Taip augdami vaikai išmoksta neigti realybę, slėpti jausmus, ignoruoti nerimą. Vaiko viduje gali būti jausmas, kad kažkas yra negerai, bet, kadangi jis nepagrįstas, išmokstama apsimesti, kad viskas gerai. Tylus vieno iš tėvų vartojimas neleidžia išsamiai pamatyti tikrovės, o visa šeima gyvena emocinėje izoliacijoje. Taip augdamas vaikas gali jaustis vienišas savo neaiškiame patyrime. Vidinė žala kaupiasi lėtai, bet užtikrintai.
Kalbant apie vaiko patirtis, kai vienas (arba abu) iš šeimos narių serga priklausomybe, svarbu pabrėžti, kad būtent tokiu būdu priklausomybė keliauja iš kartos į kartą. Per nestabilumą, nenuspėjamumą aplinkoje, nuolatinius konfliktus, apleistus vaiko poreikius. Priklausomai nuo to, kiek atramos ir paramos vaikas sulaukė iš šeimos ar kitų aplinkinių žmonių sunkiais momentais, užaugus gali pasireikšti priklausomybė nuo kito žmogaus arba, kraštutiniu atveju, nuo psichoaktyvios medžiagos.
Pripažinti ir ieškoti pagalbos
– Kokie patarimai abiems pusėms? Kaip turėtų elgtis kiekvienas?
– Vienas iš esminių dalykų būtinas sergant priklausomybe yra problemos pripažinimas ir pagalbos ieškojimas. Psichologijoje, ypač egzistencinės, humanistinės krypties literatūroje yra labai populiari „Paradoksali pokyčio teorija“ (A.R. Beisseris), kuri kalba apie tai, kad „pokytis prasideda nuo to, kas yra“, kai sustojame ir tiesiogiai susitinkame su faktu, jausmu ar situacija. Susitikimui su alkoholio vartojimo problema gali padėti paprasčiausių klausimų uždavimas sau: „Ką aš darau? Ne ką galvoju, o ką realiai darau?“, „Kaip dažnai vartoju?“, „Kokie konkretūs padariniai man jau atsitiko?“ Svarbu neinterpretuoti, o tiesiog susirinkti nuogus faktus. Gali būti naudinga atlikti alkoholio vartojimo vertinimo testą, kurį nesunkiai galima rasti internete (pavyzdžiui, AUDIT klausimynas). Kai žmogus pamato savo realią, objektyvią situaciją, jis išeina iš neigimo būsenos.
Kitas svarbus žingsnis pripažįstant vartojimo problemą yra įsisąmoninimas, kad vienas nepajėgiu suvaldyti situacijos ir kad reikia pagalbos. Pripažinti problemą yra tas pats, kas pripažinti savo ribą – „Aš nebegaliu to kontroliuoti.“ Tai yra kelias į realybę – ne silpnumas, o kontaktas su tikrove. Šis kelias atsiveria, kai žmogus pamato, kad valia nebeveikia, kad pažadai sau yra tušti ir kad situacija didesnė už jį. Tik tada atsiranda vietos pagalbai.
Neretai priklausomo žmogaus artimieji daro „meškos paslaugą“ perimdami per daug atsakomybių, per daug padėdami ir tokiu būdu nesąmoningai palaikydami žalingą elgesį.
Suvokti, kokią reikšmę ar funkciją turi alkoholio vartojimas, padeda paprasti klausimai sau „Kaip jaučiuosi prieš vartojant, ką jaučiu kūne?“, „Kokio poveikio noriu?“ Kai žmogus pamato tam tikrą pasikartojantį dėsningumą, jis nebegali apsimesti, kad vartojimas yra tiesiog atsitiktinumas.
Pripažįstant vartojimo problemą yra svarbus gėdos ir skausmo priėmimas. Priklausomybė klesti ten, kur žmogus bėga nuo jausmų. Gėda, kaltė, nerimas – neišvengiama pripažinimo dalis. Susiduriant su sunkiais jausmais dingsta iliuzija, kad viskas yra gerai. Ši patirtis tampa durimis į pokytį.
Einant problemos pripažinimo keliu priklausomam žmogui svarbu atskirti kas yra jo, o kas ne jo atsakomybė. Svarbu suvokti, kad priklausomas žmogus yra atsakingas už savo pasirinkimą vartoti, reakcijas, melą, slėpimą ar kitą išsisukinėjimą ir vartojimo padarinius. Jis nėra atsakingas už partnerio nuotaikas, kitų reakcijas, svetimus sprendimus. Pripažinimas įvyksta, kai žmogus sako: „Tai mano pasirinkimas. Aš jį padariau. Aš nusprendžiau vartoti.“ Tai reiškia atsisakyti iliuzijos, kad kas nors kitas kaltas dėl mano vartojimo: „jie mane privertė“, „gyvenimas sunkus“, „reikėjo atsipalaiduoti“.
Pradėti ieškoti pagalbos padeda paprastas suvokimas, kad „man reikia pagalbos“. Jau minėta, kad šis suvokimas psichologiškai yra labai reikšmingas, priešingas nuostatai „turiu susitvarkyti pats“. Įsisąmoninimas, kad man reikia pagalbos ir neprivalau visko padaryti pats – sveikimo pradžia. Jei žmogus išdrįsta pasidalinti šia žinia bent su vienu žmogumi, tai pradeda tirpdyti priklausomybės gėdą ir izoliaciją. Šis žmogus gali būti partneris, draugas, terapeutas, Anoniminių alkoholikų (AA) grupės narys, gydytojas. Pripažinimas sau ir bent vienam žmogui, kad turiu problemą ir man reikia pagalbos yra milžiniškas žingsnis sveikimo link.
Tačiau net ir suvokęs problemą ir tai, kad negali pats visko išspręsti, priklausomas žmogus gali atidėti kreipimąsi pagalbos ateičiai. Todėl svarbu rinktis pagalbą dabar, o ne „kažkada“. Pagalbos formos gali būti įvairios: individuali terapija, AA, Narkomanų anonimų (NA) grupės, forumai internete, priklausomybių centrai, gydytojo konsultacija, dienos programos. Svarbiausia – pirmas žingsnis. Net jei pastebimi tokie nemalonūs išgyvenimai kaip gėda, noras atsitraukti, kaltė, pyktis ar noras grįžti prie senų gyvenimo strategijų. Svarbu palaikyti save pokyčio link.
Galiausiai, priklausomybė nyksta ten, kur yra santykis – ji klesti izoliacijoje. Santykis tampa esmine vieta priklausomybės atsikratymo kelyje. Didžiausią pokytį daro ryšys su kitu žmogumi: žmogiškas, šiltas, palaikantis kontaktas. Dažnai tokį ryšį gali užtikrinti tik psichologas ar psichoterapeutas. Sveikimo tikslas priklausomybėse nėra pašalinti simptomus ar „sutaisyti“ žmogų, kad jis atitiktų normas, o padėti žmogui jausti save, savo poreikius, jausmus, būti pažeidžiamu, atkurti gebėjimą gyventi iš savo vidinės tiesos. Todėl norint pasveikti nuo priklausomybės, neužtenka vien valios pastangų. Reikalinga nauja patirtis santykyje, kuriame jam nereikia vaidinti, kur jis gali būti pažeidžiamas, su visais savo jausmais, gali patirti ribas ir priėmimą.
Kalbant apie priklausomo žmogaus artimąjį, svarbu suvokti, kad priklausomybė – ne valios stoka, o psichologinė fiziologinė liga, kaip reakcija į vidinį skausmą. Toks suvokimas padeda atskirti žmogų nuo ligos ir priklausomo elgesio. Ne žmogus yra blogas, o jo elgesys yra žalingas. Ne mažiau svarbu yra neperimti atsakomybės už priklausomą žmogų, negelbėti jo ir neprisiimti padarinių, kurie priklauso tam žmogui. Tik tokiu būdu priklausomas žmogus gali susidurti su realybe, kuri dažnai tampa postūmiu gydytis. Ir svarbiausia, rūpintis savimi. Artimieji dažnai patiria didelį emocinį krūvį, įtampą. Svarbu, kad artimasis ieškotų palaikymo sau (psichoterapija, grupės, artimi žmonės), rūpintųsi savo fizine sveikata (miegas, poilsis, ribos) ir apskritai turėtų savo gyvenimą, o ne gyventų tik priklausomo problemomis. Galiausiai, svarbus artimojo elgesio nuoseklumas, vienodas ribų laikymas. Tai suteikia stabilumo nedarnioje aplinkoje.
– Kaip artimajam elgtis, kad priklausomas partneris ieškotų pagalbos?
– Priklausomas žmogus dažnai jaučia, kad visi nori jį „sutaisyti“. Toks požiūris neskatina pokyčių. Naudingiau yra akcentuotis į priklausomo žmogaus autonomijos atkūrimą. Artimasis gali paskatinti ieškoti pagalbos, paryškindamas, kad sprendimai yra paties priklausomo žmogaus, o ne artimojo, pavyzdžiui, „Jei nori, galiu padėti rasti vietą terapijai, bet sprendimas – tavo“. Svarbu suteikti laisvę spręsti, bet kartu kalbėti apie atsakomybę „Tu gali rinktis gydytis, aš negaliu to padaryti už tave“, pabrėžiant realias pastangas „Man svarbu matyti tavo pastangas, ne pažadus“.
Artimieji neretai bando keisti priklausomą žmogų, stengdamiesi mokyti ir rodyti jo netinkamą elgesį. Artimiesiems yra labai svarbu suvokti, kad jie nenugyvens gyvenimo už priklausomą žmogų. Tai suvokti padeda atskyrimas, kad jo gėrimas yra jo pasirinkimas, o mano reakcija ir mano ribos – mano pasirinkimas. Todėl artimasis turi nustoti gelbėti, kaltinti, slėpti, kontroliuoti, aiškinti, grasinti, sekti, išpirkinėti padarinius. Toks elgesys nėra naudingas nei artimajam, nei priklausomam žmogui, nes jis nepatiria situacijos realumo.
Pokytis dažniausiai įvyksta tuomet, kai žmogus susiduria su realybe. Todėl artimasis turi nustoti gelbėti priklausomą žmogų: nedangstyti jo darbovietėje, neslėpti nuo vaikų to, kas vyksta, nemeluoti giminėms, nespręsti skolų ar konfliktų už jį. Tik pajutus realią situaciją ir tikrą kainą, žmogus dažniausiai kreipiasi pagalbos.
Artimo žmogaus pasidalijimas savo patyrimais gali būti didelis postūmis link pokyčio priklausomam žmogui. Todėl rekomenduojama kalbėti iš „Aš“ pozicijos, kuri atveria duris santykiui ir mažina gėdą bei kaltinimus. Pavyzdžiui: „Kai tu geri, aš jaučiuosi visiškai viena“, „Aš bijau dėl savęs ir vaikų“, „Man tai per sunku, aš nebegaliu taip gyventi“, „Aš myliu tave ir noriu, kad tu gyventum, bet turiu pasirūpinti ir savimi“. Tikras, atviras, neagresyvus pasidalijimas savo jausmais kartais sukelia vidinį judesį.
Pats svarbiausias ir stipriausias veiksnys padedantis priklausomam žmogui – artimojo pasirūpinimas savimi. Tik pasirūpinęs savimi artimasis turi galios būti realiu partneriu. Kol artimasis pats gyvena panikoje, gelbėjime ar baimėje jis negali būti atrama priklausomam žmogui. Dalykai ima keistis, kai artimieji pradeda eiti į terapiją, gyvena savo gyvenimą, turi ribas, netampa priklausomybės dalimi, gerbia save. Tai skatina pokyčius, nes priklausomas žmogus praranda „pagalvę“, kuri amortizuoja jo veiksmus, pamato skirtumą tarp savo suirutės ir kito stabilumo, susiduria su realybe ir pradeda ieškoti išeities.
Pagalba kitam prasideda nuo savęs ir savo ribų pajautimo, klausiant savęs: „Kaip dabar jaučiuosi?“, „Kas man per sunku?“, „Ko aš noriu ir ko nebegaliu toleruoti?“, „Kur mano riba?“ Suvokus savo ribas svarbu aiškiai jas ištransliuoti. Ribos nėra kontrolė ar ultimatumas, tai aiški informacija apie mane: „Kai tu geri – aš nesikalbu“, „Kai tu agresyvus – išeinu iš kambario ar būsto“, „Aš neslėpsiu tavo gėrimo nuo kitų“, „Aš pasirūpinsiu savimi, net jei tu to nedarai“. Šios ribos nėra skatinimas gydytis. Tai grįžimas į realybę, kuri tampa motyvuojanti.
Galiausiai, artimasis turi suprasti, kad pokytis gali įvykti tik jame. Svarbiausia artimojo laikysena: „Aš negaliu tavęs pakeisti. Aš galiu būti šalia ir būti tikras“. Svarbu, kad artimojo tikslas būtų ne pataisyti, ne išgelbėti, ne įtikinti priklausomą partnerį, o sukurti sveiką ryšį, kuriame jis pats gali pamatyti, kur yra. Kai artimasis išlaiko šią laikyseną, priklausomas žmogus dažniau pajunta prasmę keistis, norą prisijungti, atsakomybės poveikį, realybės jėgą.
Projektas „Azartas gyventi“ portale https://www.diena.lt (2025) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 20 000 Eur
Naujausi komentarai