PROGNOZĖS

Birželio žuvų kibimo kaleidoskopas

Lašišos, šlakiai. Trimečiai keturmečiai šlakiukai ir lašišaitės, užaugusios mūsų upėse, palengva traukia Nemuno link, nes joms tai vienintelis kelias į Baltiją. Tik Žemaitijos Šventojoje ir Ventoje užaugusios gali gimtąja upe nuplaukti į jūrą. Jauniklėms priešpriešiais jau pasirodė suaugusios lašišos, palengva besipratinančios prie gėlo vandens – lašišos ir šlakiai visą vasarą trauks į gimtąsias upes. Tik inkubatoriuose gimusios ir išleistos į upes blaškysis, nes jų genetiniame kode didžiausia sumaištis – neįrašytas gimtosios upės kvapas.

Lydekos. Kol vandenžolės dar nesuvešėjo, neužgožė pakraščių, pats palankiausias metas dantytųjų žūklei. Gegužės pabaigoje godžiai griebusios blizges ir gyvas žuveles, jos ir vasaros pradžioje dar nepraras apetito. Tik didžiosios jau bus pasitraukusios nuo krantų į duburius, o vidutiniokės ir žolinukės atakuos pakraščiuose dar beneršiančias, ypač didžiuosiuose ežeruose, kuojas, plakius, aukšles.

Unguriai. Subrendę unguriai jau išplaukė iš mūsų vidaus vandenų į tolimas nerštavietes Sargaso jūroje, o likusieji stengiasi kuo greičiau užaugti ir intensyviai medžioja naktimis ir dienomis. Sąlygos jiems gerai maitintis itin palankios: ant žolių ir dugno bręstantys įvairių žuvų ikrai, žioplos, nieko nebijančios lervutės, ikrus rankiojanti smulkmė – tik spėk ryti. Dugninėmis, skrituliais ir plūdinėmis jų dabar galima pasigauti netoli karpinių žuvų nerštaviečių esančių duburių šlaituose – naktį jie suplaukia į nerštavietes, o dieną tūno gelmėje.

Kuojos. Nors pagal visus neršto kalendorius sidabrašonės jau turi būti išneršusios, bet šiemet, ypač giliuose ir vėsesnio vandens ežeruose, jos ir birželyje dar nerš. Taigi rausvapelekių žvejyba ne visur bus vienodai sėkminga. Išneršusios kuojos dabar noriai griebia viską: musės vikšrus, trūklius, šutintus kviečius ir kitus masalus. Norint apsiginti nuo mažų kuojūkščių antpuolių, didžiąsias geriau vilioti stambesniais augaliniais masalais: tešlos rutuliukais, kukurūzais, keliais kviečiais ant kabliuko. Jei jos nenoriai tokius masalus griebia, šalia galima pakabinti krutančią musės lervą ar sliekgalį.

Raudės. Gražuolės raudonpelekės birželį dar kelia vestuves, bet po neršto pradeda intensyviai maitintis. Taigi antrojoje šio mėnesio pusėje jos jau būriuosis vasaros ganyklose: prie vešančios pakrančių augmenijos juostų, tarp besiskleidžiančių vandens lelijų pumpurų, pražydusių lūgnių lapų.

Šapalai. Neryje gegužės pabaigoje sugauti plačiaburniai jau buvo išneršę. Birželis – pats jų rajumo metas. Griebia viską: musės vikšrus, apsiuvas, tešlas, makaronus, baltyminius kukulius. Kaip ir kitu metų laiku, didieji šapalai vasaros pradžioje renkasi vingilius, didesnius augalinių masalų kąsnius, noriai skabo nuo dugno akmenų besidriekiančius siūlinius dumblius. Iš dirbtinių masalų čiumpa perlamutrinius skaidrius riperiukus, traukiamus pasroviui. Muselininkams taip pat geros galimybės suvilioti plačianugarį dirbtine musele.

Meknės. Po neršto meknės maitinasi visą parą, bet geriausiai kimba rytais ir vakarais. Patogiausia žvejoti palaidyne, ant kabliuko užkabinus kelis kviečius, žirnį, kelias apsiuvas, duonos minklę. Naktinės žūklės mėgėjai gali pabandyti šią žuvį sugauti dugninėmis meškerėmis, ant kabliuko užkabinę jau minėtus masalus. Pavakariais įdomu žuvauti meknes museline, ypač didesnėse upėse prie upelių žiočių arba jose.

Lynai. Pradėję kibti balandį, jie gerai kibo gegužę, o štai vasaros pradžioje dumblynų mėgėjų apetitas sumažėjo – ruošiasi neršti. Birželio pradžioje šiemet gelsvašonius dar galima suvilioti masalais prie besistiebiančių vandens augalų.

Gružliai. Po neršto (nors gali būti ir neišneršusių) vėl pradėjo kibti, bet dėl maisto gausumo vandenyje gana vangiai.

Aukšlės. Šios besotės tik žiemą silpniau atakuoja masalus ant meškerės kabliuko. O vasarą neduoda ramybės net rimtų žuvų gaudytojams – nugnaibo nuo kabliuko viską jam dugno nepasiekus. Dar neteko girdėti skundžiantis, kad jos nekibtų. Kone visą vasarą neršdamos, jos visada noriai graibsto, ką užkabintum ant kabliuko.

Plakiai ir karšiai. Plakiai kartais neršia net iki liepos, bet tai nereiškia, kad tuo metu jie atsisako masalo. Plakiai, panašiai kaip aukšlės, nuolat alkani. O štai karšiai neršdami beveik nesimaitina, tad birželį, ypač šį, nedaug vilčių užtikti išneršusių plačiašonių būrį: gegužės pradžioje vanduo buvo šaltokas, kad jie išnerštų. Taigi gero karšių kibimo teks palaukti iki mėnesio pabaigos.

Žiobriai. Iki birželio 20 d. juos gaudyti uždrausta. Po draudimo, jei bus išneršę (teko stebėti liepos viduryje Šventojoje dar neršiančius), jie palengva risis atgal ir tada gana gerai kibs. Sugundyti galima musės vikšrais, trūkliais ir apsiuvomis, juoba kad noriai užsuka prie kitoms žuvims išberto jauko.

Karpiai. Pradėję kibti gegužę, jie ir toliau intensyviai maitinasi, brandindami ikrus, kurių beveik niekada neišleidžia – mūsų vandenys pernelyg vėsūs. Taigi karpininkai jų gali tykoti prie dugninių, plūdines užmetę. Masalai tradiciniai: kukuliai, tešla, bulvės, sliekai.

Karosai. Kadangi neršia per kelis kartus net liepos mėnesį, pataikius užtikti išneršusių karosų būrį galima sėkmingai pažuvauti. Patogiau gaudyti plūdine meškere, nes patikrini visus vandens sluoksnius. Mat stambiažvyniai vidurdienį dažnai plaukioja viršutiniuose vandens sluoksniuose, prie vandens augalų, o pavakare artėja prie krantų. Masalai įvairūs, nes karosai labai užgaidūs ir, vieną dieną noriai graibstę vieną masalą, kitą dieną jo net neragauja. Tad išsiruošus jų žūklėn reikia pasiimti įvairių masalų – gal pavyks įtikti.

Šamai. Birželis – ilgaūsių neršto metas, tad vargu ar verta ruoštis šių žuvų žvejybai. Nebent tam, kad pasigrožėtumėte jų vestuvėmis, kurios, kaip ir dera, vyksta poromis ir labai triukšmingai prie vasaros buveinių krantų. Tokias vietas pravartu įsidėmėti – po neršto bus aišku, kur reikia tykoti šamų.

Vėgėlės. Ant jų, kaip sakoma, padėkime kryžių. Iki vėlyvo rudens snaudžia tos varliagalvės vandenims įšilus.

Ožkos. Jei Nemune ir Kuršmarėse vanduo bus šiltas (reikia 17–22° C), šios grakščios žuvys gali neršti ir nekreipti dėmesio į siūlomus masalus, kuriuos graibys tik neūžaugos. Po neršto jos vėl godžiai medžios vabzdžius, rankios kitą srovės nešamą gyvastį ir galima bus išsiruošti į jų žūklę.

Ešeriai. Dryžuotieji plėšikėliai jau išneršė ir nuožmiai gainioja mailiuką – po neršto bando atsigauti. Tačiau neilgam, nes pasisotinę vėliau vangokai griebs masalus. Suprantama, turiu omenyje klumpinius ešerius. Juos galima suvilioti sukriukėmis, vobleriukais, tvisteriais ir, žinoma, mailiuku bei sliekais. Neūžaugos pakraščiuose griebia viską, kas tik kruta.

Sterkai. Šie plėšrūnai jau bus atšokę vestuves ir noriai griebs siūlomus masalus. Nemuno žemupyje vandens vilkai daugiausiai gaudomi dugninėmis su aukšlikėmis ar jų pusikėmis ant kabliukų. Įdomi jų žvejyba iš valčių tvisteriais, riperiais bei „velniais”. Nebus nuvilti ir spiningautojai: šie plėšrūnai neatsisako siaurų sidabraspalvių vartiklių, perlamutrinių, balkšvų tvisterių, negyvų žuvelių ant sieto.