Vilniaus knygų mugėje įteiktos Antipremijos už blogiausius vertimus paaštrino jų kokybės problemą

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS) įsteigė šiuos ironiškus apdovanojimus siekdama apginti profesijos prestižą ir skaitytojų teises. Dešimt Antipremijų atiteko kelioms šalies leidykloms už itin prastai išverstas knygas - nuo vaikiškos literatūros iki Nobelio premijos laureatų kūrybos.

Antilaureatai išrinkti iš tik skaitytojų pasiūlytų kandidatūrų. Tačiau tokios institucijos, kuri kontroliuotų vertimus ir priimtų skaitytojų pretenzijas, Lietuvoje nėra. Pasigirsta raginimų šią problemą
spręsti įstatymais.

Antidiplomai - už sumenkintą vertėjo prestižą

“Visi tryniai atgijo ir iškišo galveles”, “akys pilnos jokios išraiškos”, “aplink kabo užbarikaduota tyla”. Tai tik keletas kuriozų iš Antipremijomis pažymėtų vertimų.

Kritiškai įvertinta “Geriausių pasaulio pasakų knyga”, išleista “Vaigos” leidyklos, nes joje nurodyta, kad žinomus pasakininkus Pero, Haufą, brolius Grimus ir kt. iš prancūzų, danų ir anglų kalbų išvertė rusai vertėjai ir rašytojai.

Kas iš rusų kalbos išvertė į lietuvių - lieka mįslė. Leidykla “Eridanas” prie gėdos stulpo prikalta už austrų rašytojos, Nobelio premijos laureatės E.Jelinek romano “Pianistė” išniekinimą prastu vertimu.

Už R.Chandlerio “Mažosios sesutės” stiliaus suluošinimą Antipremija skirta leidyklai “Žaltvykslė”. Už vertėjo pavardės neminėjimą pristatant knygas savo tinklalapiuose kliuvo leidykloms “Algarvė”, “Eridanas”, “Jotema”, “Presvika”, “Rosma” ir “Šviesa”. Antipremiją pelnė ir Aidas Puklevičius, pasirodantis LTV laidoje “Kultūra”, - už vertėjo neįvardijimą pristatant knygas ir geros literatūros ignoravimą.

Leidyklos ir vertėjai, aišku, neapsidžiaugė tokia savo darbo reklama. “Žaltvykslės” direktorius Juozas Krivas linkęs abejoti LLVS pasirinktais metodais: “Niekada neteigėme, kad mūsų darbas nepriekaištingas, tačiau norėjosi žinoti labai konkrečius argumentus ir įrodymus, kodėl mums suteikta Antipremija. Jų neišgirdome.”

Imasi net nemokantieji kalbos

Antipremijuoti vertimai - tai knygos, kurioms pinigai išleisti veltui. Leidykla turėtų prisiimti atsakomybę už tai, kad davė versti knygą to nesugebančiam žmogui, patikėjo vertimą blogam redaktoriui arba apskritai atsisakė redagavimo, nepaminėjo vertėjo pavardės. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, susikūrusi 2004 metais ir vienijanti 90 narių.

Šios sąjungos pirmininkė Jurgita Mikutytė pastebi, kad sulaukia daug skaitytojų, žurnalistų, kolegų skundų dėl nevykusių vertimų.

Tačiau pati sąjunga knygų neleidžia, neredaguoja ir neturi galimybių paveikti leidybos proceso. “Leidėjai kitąsyk net nepasidomi, ar jų pasamdyti žmonės apskritai moka tą kalbą, iš kurios verčiama knyga”, - teigia J.Mikutytė.

Arti dvidešimt knygų iš anglų ir prancūzų kalbų išvertęs kaunietis Lietuvos rašytojų ir Vertėjų sąjungų narys Jonas Čeponis sako pastebįs ydingą kai kurių leidėjų praktiką. “Būna, kad knygą išversti dalimis patikima studentams, paskui tie kąsneliai sudurstomi. Taip dažniausiai daro mažesnės leidyklos, norinčios sutaupyti.”

Vertėjų paklausa nuolat auga, o su ja ir pasiūla. Ne paslaptis, kad į vertėjų luomą šiandien galima nesunkiai patekti užsienio kalbos pramokus kelių mėnesių kursuose arba padirbėjus aukle Amerikoje. Kitąsyk įžūliai verčiama iš rusų kalbos, pakartojant visas rusiško vertimo klaidas, įskaitant “h” raidės nebuvimą, dėl ko anglas Haris virsta Gariu. Tačiau knygos metrika neraudonuoja - joje nurodoma neva versta iš anglų kalbos.

Prityrusių specialistų neužtenka

“Vertėjų poreikis šiandien yra išaugęs kaip niekad. Leidyklos leidžia vis daugiau verstinių knygų. Aukštos kvalifikacijos vertėjų jau nepakanka vaikų knygelėms, moterų romanams, detektyvams, gausybei komercinių žanrų, todėl samdomi net vos pramokę vieną ar kitą kalbą, be jokios patirties vertėjai. Prityrę vertėjai nuviliojami į gerai apmokamus, daug tikslumo reikalaujančius, bet ne tokius kūrybingus darbus”, - dėsto rašytojas Eugenijus Ališanka.

Europos Sąjungos institucijos, valstybinės įstaigos, advokatų kontoros, televizijos, rodančios filmus ir laidas, kuriuos reikia įgarsinti lietuviškai, papildo daugiažanrę vertimo rinką.

Margi ir joje veikiantieji specialistai - nuo savim pasitikinčių, tik apgraibomis mokančių svetimą kalbą ir ne ką geriau gimtąją, iki aukšto lygio profesionalų. Didžiausia bėda yra ta, kad jaunieji vertėjai atspindi šalies švietimo sistemos krizę - jie neturi elementarių kultūros žinių, ir tai kaip yla iš maišo išlenda jų verstuose kūriniuose. Tarkim, garsi Strindbergo pjesė “Freken Julija” populiariame romane pavirsta “Panele Džule”.

Pasak Lietuvos leidėjų asociacijos valdybos prezidento Eugenijaus Kaziliūno, geri vertėjai apsikrovę darbais, todėl verčia mažiau patyrę. Jiems ir atlyginimas mokamas mažesnis.

Taupant pinigus nukenčia reputacija

Vidutinis vertėjo atlyginimas, priklausomai nuo kompetencijos ir darbo sudėtingumo, yra 300-600 litų už vieną lanką (lankas - 20 puslapių). Interneto komentaruose galima rasti įvairaus lygio vertėjų išpažinčių. Vieni giriasi, kad 500 puslapių knygai išversti jiems neprireikia nė dviejų mėnesių.

Kiti atvirauja: yra dirbę leidėjams, mokėjusiems tik 100-200 litų už lanką, ir savo honorarą reikėję tiesiog išmušinėti. Tokių atsiliepimų yra sulaukusios ne tik detektyvus ir bulvarinius romaniukus leidžiančios leidyklos, bet ir turinčios gana solidų viešąjį įvaizdį.

Daugiausiai grožinę literatūrą verčiantis kaunietis Jonas Čeponis sako, kad jo dienos norma - 5-6 puslapiai. Kai kurie vertėjai interneto komentaruose giriasi per dieną išverčią 8-9 puslapius ir teigia, kad ne jų reikalas išmanyti visas sritis. Esą knygų ar straipsnių tekstus po vertimo turėtų aprobuoti specifinių sričių specialistai.

“Versdamas knygas ir pats labai daug sužinai. Vien turimu žinių bagažu pasikliauti nepakanka”, - teigia Jonas Čeponis. Jis sako, kad kartais tenka pasitelkti specifinius žodynus, konsultuotis su žinovais. “Štai viename mano verstame Artūro Heilio romane aprašoma situacija, kaip apsinuodijus pilotui į jo kėdę tenka sėsti keleiviui ir valdyti lėktuvą klausant dispečerių komandų. Aviacinius terminus reikia išversti tiksliai, kad neapsijuoktum.”

Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktoriaus Felikso Petrausko teigimu, įsigijus nekokybiškai išverstą knygą, pažeidžiamos skaitytojų teisės.

Tačiau tokios institucijos, kuri kontroliuotų vertimus ir priimtų skaitytojų pretenzijas, Lietuvoje nėra. Šią problemą reikėtų spręsti įstatymais, mano F.Petrauskas.