Misija: sunaikinti praeitį ir sukurti „šviesų rytojų“

Sunaikinti atmintį, ištrinti praeitį ir sukurti „šviesų rytojų“. Toks buvo sovietinės sistemos tikslas. Klaipėda bet kuria kaina turėjo tapti ateistiniu „nauju“ miestu. Bolševikai anuomet aplink trypė viską: žmones, pastatus, kryžius ir net prieš 300 metų mirusios liaudies šventosios palaikus.

Palaikus pavogė iš bažnyčios

Šiandien jau nieko nestebina komunistų partijos nusikaltimai prieš žmones. Bet priverčia aikčioti išgirdus, kad „priešo“ statusas tuomet buvo lipdomas bažnyčioms, kryžiams ir net šventųjų palaikams.

Priešas buvo ir senoji Klaipėda.

Užfiksuota stulbinama istorija, kaip partijai neįtiko Barbora Žagarietė, prieš daugiau nei 300 metų mirusi mergaitė.

Tikroji jos pavardė – Barbora Umiastauskaitė, Žagarės apylinkių vietinio bajoro dukra. Pasakojama, jog ji tragiškai žuvo 1648 m. gelbėdamasi nuo ją išprievartauti mėginusio tėvo.

Žmonėms ji tapo dorybės pavyzdžiu. Dar keistesnės kalbos ėmė sklisti, kai buvo pastebėta, kad kriptos rūsyje palaidotos 20 metų mergelės kūnas negenda.

Sklido legendos, kad per bažnyčioje kilusį gaisrą ugnis jos nė kiek nepalietė. Žmonės ją ėmė garbinti kaip šventąją.

Teigiama, kad užregistruota apie 400 įvykusių Dievo malonių, tačiau vyskupo A.Tiškevičiaus ataskaitoje popiežiui Benediktui XIV buvo išvardytos tik aštuonios.

XVII a. mirusios Barboros Žagarietės palaikai stebino ir prelatą Juozą Tumą-Vaižgantą, kuris 1900-aisiais tiksliai aprašė jos palaikų būklę.

„Išvaizdi, kaip ciela. Kairiajam (karsto antvožo) stiklui išdužus, žiurkės landžioja; nosis ir viršutinė lūpa ir kakta pažeista“, – rašė J.Tumas-Vaižgantas.

Tokia pat išvaizdi ir „ciela“ Barbora sulaukė bolševikų eros. Šventąja paskelbtosios palaikai jiems nepatiko.

„1963 m. balandžio 2 d. Lietuvos TSR ministrų tarybos nutarimu buvo uždaryta senoji Žagarės bažnyčia, vos mėnesiui praėjus, gegužės 10 d., iš bažnyčios dingo ir Barboros palaikai, kurių likimas lig šiol nežinomas“, – apgailestavo Telšių kunigų seminarijos prefektas Andriejus Sabaliauskas.

Bolševikai prieš šventuosius

Istorikas Arūnas Streikus dirbo Genocido ir rezistencijos centre, kur tyrė bolševikų nusikaltimus prieš sakralines vertybes.

Tyrinėtojo įsitikinimu, partija bijojo, kad neatsirastų naujų piligrimystės vietų, todėl bandė sustabdyti ir galimas Žagarietės kulto užuomazgas.

„Apie šią liaudies šventąją susirašinėjimas labai fragmentiškas, paskutinis dokumentas yra religinio kulto reikalų įgaliotinio paklausimas, ką daryti su tuo kūnu, tačiau iš partijos komiteto jokio atsakymo nebuvo“, – pasakojo A.Streikus.

Istorikas teigė, kad Barboros palaikus tyrė Vilniaus universiteto profesorius Teismo medicinos ekspertas Juozas Markulis, kuris šaltiniuose apibūdinamas kaip vienas vertingiausių KGB agentų. Kur jis padėjo kūną po tyrimo, neaišku.

„Tikriausiai jis sunaikintas, kaip ir knyga, kurioje aprašyti 1860–1940 m. šalia Barboros įvykę stebuklai“, – tvirtino Telšių kunigų seminarijos prefektas A.Sabaliauskas.

Dvasininko teigimu, šiuo metu užvesta beatifikacijos byla, – paskelbimui palaimintąja palaikai nėra būtini.

„Tikintiesiems tai didelė netektis, bet viltis rusena. Reikia apie tai kalbėti, kad sovietinė sistema – labai didelis blogis. Visur tvyrojo bandymas ištrinti atmintį“, – tikino A.Sabaliauskas.

Tuomet dingo ar į užmarštį prasmego ir daugybė dalykų, bent kiek menančių praeitį. Klaipėda – ne išimtis.

Juodžiausias laikotarpis

„Juodžiausias metas Klaipėdai – sovietmetis“, – neslėpė uostamiesčio universiteto dėstytojas Arūnas Baublys.

Sakralinio paveldo ekspertas teigė, kad bolševikų tikslas buvo sukurti ateistinį miestą. Senųjų Klaipėdos gyventojų po karo liko vos vienas kitas, tad terpė buvo labai palanki.

Tereikėjo sugriauti bažnyčias, sunaikinti kitą senojo miesto palikimą ir kurti naują bolševikinę aplinką.

„Apmaudu, kai karo beveik nesuniokota Jokūbo bažnyčia paversta girdykla“, – apgailestavo A.Baublys.

„Iki praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio Klaipėdos architektūrinio paveldo buvo visiškai nepaisoma, jis ignoruojamas, teigiama, kad visa tai buvo vokiška, ir siūlyta nugriauti. Taip ir padaryta. Palikti tik keli pastatai, kurie atitiko to meto estetinį įsivaizdavimą“, – pasakojo istorikas Dainius Elertas.

Istoriko teigimu, Klaipėda buvo vertinama tik ūkiniais, ekonominiais ir ideologiniais kriterijais.

„Viskas, kas vokiška, yra naikintina“, – tokią bolševikų nuostatą išryškino D.Elertas.

Esą tuomet buvo beveik moralu nulaužti kryžių ar nušlifuoti įrašus paminkle.

„Buvo nemažai skulptorių, kurie naikino senųjų klaipėdiečių antkapius, ir daugybė žmonių, kurie pirko tuos nušlifuotus akmenis be jokios sąžinės graužaties“, – teigė D.Elertas.

Paversti gyvuliais be tikėjimo

Klaipėdietis žurnalistas Antanas Stanevičius dar gerokai prieš Atgimimą lankėsi anuometiniame Leningrade esančiame Ateizmo muziejuje.

„Išėjau netverdamas pykčiu tam, ką pamačiau, netverdamas apmaudu partijai, kuriai tuo metu formaliai priklausiau“, – pasakojo A.Stanevičius.

Pasak žurnalisto, Ateizmo muziejaus ekspozicija buvo sukurta taip, kad atskleistų partijos nusikaltimus prieš cerkvę.

Siaubą varė faktai apie šimtus sušaudytų popų, tonas išgrobstytų brangenybių, demonstruojamos nuotraukos, kaip plėšiamos cerkvės, nukabinami varpai, žudomi dvasininkai. Pamačius tuos dalykus, klaipėdietį apėmė klaikybė.

„Didelis skyrius muziejuje buvo skirtas Maskvos Kristaus Gelbėtojo soborui, jis pastatytas pergalės prieš Napoleoną 100-mečiui 1912 metais. Pinigus aukojo visi imperijos gyventojai. O po kelerių metų soboras staiga susprogdinamas. Galiu įsivaizduoti, kiek žmonių širdžių tada iš sielvarto susprogo“, – pasakojo A.Stanevičius.

Pasak pašnekovo, ekspoziciją galima įvairiai suformuoti, tokia ji buvo padaryta specialiai. Tai buvo tam tikra rusų tautos rezistencijos forma ir reiškė Rusijos inteligencijos nuostatą prieš represinę bolševikų sistemą, parodant, kad tai nusikaltėlių valdžia.

„Peršasi mintis, kad bolševikai siekė paversti žmones gyvuliais be tikėjimo, be atminties, be praeities. Paversti tokiais, kuriuos galima lengvai valdyti, kaip bedvasius padarus“, – teigė A.Stanevičius.