Sidabrinio kalno jakai

Mongun Taigos šlaituose, viename sunkiai pasiekiamame Tuvos pietvakariniame rajone, ganosi gauruoti ir gana svajingai nusiteikę jakai. Be jų žmonės šiomis atšiauriomis sąlygomis tiesiog neišgyventų.

Naminių jakų protėviai gyveno Tibete. Jų palikuonys ir dabar ganosi pačiuose aukščiausiuose Centrinės Azijos kalnuose.

Neperšlampamus apvalkalus jurtoms anksčiau gamindavo iš kalnų jaučių – sarlykų odų. Dabar lengviau pasiūti brezentinį tentą.

Pieno ir mėsos gyvulių augintojams niekada nepritrūksta. Parduotuvėse piemenys perka tik miltų, cukraus ir druskos.

Neapsakomas grožis ir atšiaurumas

Neaišku, kokiais šaltiniais rėmėsi anglų poetas Hileris Belokas, kai kūrė savo linksmąją „Žvėrių knygą neklaužadoms vaikams“.Galima įtarti, kad nė su vienu jaku jis nebuvo „pažįstamas“. Juk, pasak H.Beloko, tai geriausias namų „žvėrelis“, kuris kaip pririštas sekioja paskui savo šeimininką lyg šunelis.

Jakai, kuriuos pamatėme kalnuose Tuvos apylinkėse, buvo visai nepanašūs į juokingojo eilėraščio veikėjus. Daugiausiai laiko jie būna vieni ir todėl pasižymi gana nepriklausomu charakteriu.

Į „pasimatymą“ su jakais teko 12 valandų važiuoti visokių kelių mačiusiu visureigiu UAZ nuo Kyzylo, Tuvos respublikos sostinės, iki Mongun Taigos kalnų. Mums dar pavyko, nes prie vairo sėdėjo šaunusis Ajasas, kuris savąją „tabletę“ (taip jis vadina krūvą žlegančio metalo primenantį automobiliuką) gena iki 80 km greičiu.

Slėnius mes įveikiame taip skriedami, o kalnų perėjose įstringame ilgam – jas tenka „šturmuoti“ dviem ar trimis bandymais. Variklis čia greitai perkaista ir jį dažnai tenka atvėsinti vėl ir vėl įpilant vandens į radiatorių. Per priverstines pertraukas keleiviai – o mašinos čia visada būna perpildytos – išlipa pamankštinti kojas ir nusilenkti dvasioms.

Kiekvienoje viršūnėje ir prie visų šaltinių sukrautos „ovaa“ - akmenų piramidės prie įbestų į žemę karčių, papuoštų spalvingomis skiautėmis. Kaspinėlių priraišiota ir ant aplinkinių medžių. Šiame krašte, kur kiekvienas budistas kreipiasi į šamanus, o stabmeldys šlovina Budą, tokios vietos yra visiems šventos.

Padėję savo akmenėlį prie „ovaa“, pririšę kaspinėlį ant šakų ir pašlakstę pieno arba degtinės į visas puses, mano bendrakeleiviai uoliai įsijungia į dvasių puotą.

Tie dažni papuotavimai prie kiekvieno „ovaa“ pastebimai pagyvina ilgas keliones per bekraščius slėnius.

Kad pasisemtum aštrių įspūdžių Pietų Sibiro kalnuose, visai nebūtina pulti prie svaigalų. Aukštis, vėjas ir dangus sukuria stulbinančius reginius: debesys skrieja virš kalnų lyg pagreitinto filmavimo kadruose. Ir taip pat veržliai, niekada nepakartodami savo trajektorijos, bėga kalnais saulės spinduliai, krentantys į žemę per debesų properšas.

Toks jausmas, tarytum tu stovi pasaulio centre, o aplink, viršuje ir apačioje viskas verda ir kunkuliuoja – siluetai pasirodo ir dingsta, tuoj pat išdygsta nauji. Stovėdamas vienoje vietoje tu atsiduri be paliovos besikeičiančiame peizaže. Ir atrodo, kad žemė dar tik atsiskiria nuo dangaus.

Tuva apskritai – nuostabi vieta, bet į kai kuriuos jos kampelius man ypač norėjosi papulti. Mongun Taiga – kalnų masyvas respublikos pietvakariuose, kur susikerta Altajus, Vakarų Sajanas ir Tanu Olos kalnagūbris.

Čia stūkso aukščiausia Tuvos viršūnė – Mongun Taigos kalnas (3970 m).

Iš čia visai arti Mongolija ir Altajus, o dangus – dar arčiau... Mano pažįstami Kyzyle ne sykį pasakojo, kokia graži ta kalnų šalis. Gamta ten kerinti, gyvenimas paprastas, o piemenys, ganantys sarlykus – taip Altajuje vadinami jakai – saugo tradicijas, kurias seniai užmiršo gyvenantieji daubose prie kalnų papėdžių. Apskritai – legendų kraštas.

Pagaliau „tabletė“ nusileido į siaurą tarpeklį, kurio dugnu čiurleno upeliukas. Kelias „prilipo“ prie vieno šlaito, pakeliui pasitaikydavo jurtų. Mūsų mašiną aplodavo šunys, aptvaruose bliovė avys.

Netoliese, ant šlaito priešingoje pusėje, pasirodė šviesios gauruotos dėmės – tarytum žemų vakaro debesų kuokštai pabirę ant žemės.

Raguočiai iš arčiau

- Sarlykai, - numoja ranka apvalutė Ailan, nacionalinių „hurešo“ imtynių trenerė, dirbanti pačios didžiausios Mongun Taigos gyvenvietės Mugur Aksos mokykloje.

Kaip ir dauguma šios tolimos ir sunkiai pasiekiamos vietovės „kožuuno“ gyventojų, ji ne itin gerai mokėjo rusiškai, bet vis tiek labai puikiai atliko mano gido po piemenų stovyklas vaidmenį.

- Atsargiai, badosi! - šūktelėjo man pavymui Ailan, kai aš iššokau iš mašinos ir pradėjau leistis prie upės pasitikti kaimenės.

„Kaip šuo“, - prisiminiau eilutę iš H.Beloko eilėraščio, kol atsargiai per plačiakampį objektyvą apžiūrinėjau arčiausiai buvusius sarlykus. Į šunis jie buvo mažiausiai panašūs.

Daugelis neturėjo ragų, masyvūs kūnai buvo apaugę ilgomis, daugiausiai šviesiomis vilnomis su juodais ir rusvais lopiniais.

Ant kojų, šonų ir pilvo tos vilnos sudaro vientisą „sijoną“, dengiantį šlaunis iki pat kelių. Gyvuliai atrodė susimąstę ir ramūs. Aš ryžausi prieiti arčiau.

Pirmosios eilės neskubėdamos prasiskyrė ir prie pat vandens aš aptikau keletą įspūdingų egzempliorių – tai buvo suaugę juodi ir kerši jakai.

Galingi karčiai, aštrūs ilgų ragų galai buvo nutaikyti tiesiai į mane. Jakai nenuleido nuo manęs akių, įdėmiai sekdami kiekvieną judesį.

Suprasti, kas stovi prieš mane – karvė ar jautis, aš negalėjau: sarlykai, skirtingai nuo mūsų žalmargių, droviai dangstosi „sijonais“. Nusprendžiau, kad pirmai pažinčiai apžiūrėjimų jau pakanka, ir pasitraukiau į patikimąjį automobiliuką.

Kitoje stotelėje su tais gyvuliais susipažinau jau visai iš kitos pusės. Pakelės kavinėje, kur mes stabtelėjome užkąsti atvykėliams siūlė pyragėlių su kepenų daru ir arakos iš sarlykų pieno plastiko buteliuose.

Araka – degtinė iš pieno, skaidrus skystis. Ją gamina iš ypatingu būdu surauginto pieno. Araką geria ir šiltą, net specialiai pašildytą, ir atšaldytą.

Nors ji nėra itin stipri, bet vis tiek ši degtinė yra gana klastinga, ypač pavasarį, kai žolės žydi.

Nepastebėjau, kaip „išragavome“ litrinį butelį ir pripažinome, kad gėrimas buvo vertas pagyrimo. Gauruoti kanopiniai po tokio apšilimo man pasirodė dar simpatiškesni.

Salsvas sarlykų pienas – labai riebus – 6-7 proc. Jakų patelė jo „duoda“ po 4-5 litrus per dieną. Tokiam stambiam gyvūnui tai – visai nedaug, bet juk sarlykai gyvena ir ganosi tokiomis sąlygomis, kokių nė viena karvutė nė baisiame sapne neregėjo.

Apie karvides ir mechanizuoto melžimo patogumus sarlykai irgi nežino, jiems net pašaro atsargų niekas neruošia.

Dienas naktis jie ganosi kalnų ganyklose, o žiemą sau maisto turi ieškotis net po sniegu. Tankus vilnonis „sijonas“ jakams tarnauja ir kaip paklotas, ir kaip patalai, ypač žiemą, kai Tuvos kalnuose įsiviešpatauja šalčiai iki 40 laipsnių ir gyvuliams tenka miegoti ant sniego.

Savo nepasitenkinimą arba atvirkščiai, džiugesį sarlykai išreiškia ne mums įprastu mykimu, o garsais, panašiais į kriuksėjimą. Iš čia kilo ir mokslinis jako pavadinimas – Bos grunniens, „jautis kriuksintis“.

Su savo nešiojamuoju kompiuteriu ir skaitmenine fotokamera, kuriems reikėjo skubaus energijos papildymo, pasijutau tikra civilizacijos auka. Meldžiau savo palydovų rasti stovyklą su dyzeliu. Vargome, kol jį paleidome.

Mongun Taigą apgaubė naktis, mano elektroniką gaivinant, staiga bjauriai pakvipo degančia plastmase - Mongun Taigos dvasios iškrėtė man piktą pokštą. Nors ir puoliau tuoj gelbėti savo techniką, bet jau buvo per vėlu! Ji sudegė. Laimė, kad dar turėjau paprastą fotoaparatą su trupučiu juostos... Pasijutau kaip be rankų.

Sugniuždytas nemalonių nutikimų, įsilindau į miegmaišį ir pasistengiau užmigti.

Svečiuose pas piemenis ir melžėjas

O rytas išaušo tiesiog nuostabus. Žemi saulės spinduliai, regis, kiaurai smeigė tarpeklį, per kurio vidurį vinguriavo upė, ir apšvietė slėnį – jurtas, gyvulių aptvarus ir tingiai žingsniuojančius sarlykus. Tolumoje horizonte spindėjo Mongun Taiga, „Sidabrinis kalnas“.

Stovyklos šeimininkė ir kelios dar užsimiegojusios mergaitės, išsitepliojusios suodžiais vietoje tradicinės dantų pastos (taip papokštavo stovyklaujantys vaikai), su milžtuvėmis rankose zujo tarp dviejų dešimčių galvijų kaimenės.

Melžimas – ilgai trunkantis darbas. Melžėja iš aptvaro išleidžia veršiuką, kuris strimgalviais puola prie motinos, susiranda spenį ir po jos gaurų „sijonu“ čiulpia pieną. Netrukus nepalenkiama šeimininkė dar nepasisotinusį ir todėl nepatenkintą jauniklį atitraukia nuo spenio, supančioja virve jakės kojas ir melžia.

Aišku, kad melžėja turi būti ir stipri, ir įgudusi. Greitai šito darbo neatliksi, juolab kad, be jakų, savo eilės dar laukia avys ir ožkos. Todėl ūkiui visada praverčia pagalbininkai, kaip šįkart ten dirbantys moksleiviai, atvykę į darbo stovyklą.

Ganyklose, kai gali talkinti, ilgai gyvena giminaičiai iš gyvenvietės, per atostogas – vaikai, anūkai. Kartais dar ir samdoma darbininkų. Atlyginimą jiems moka avinais – grynųjų pinigų piemenys niekada neturi per daug.

Melžėjoms guviai talkino vikruolė rausvaskruostė anūkė Činči – tuvių kalba jos vardas reiškia „Karoliukas“. Ji ilgai stebėjo mane besisukiojantį su fotokamera aplink sarlykus: turėjau gerai nusitaikyti, nes buvau priverstas taupyti fotojuostą. Pagaliau Činči paklausė:

- Ar jūsų darbas toks, ar esate turistas?

- Darbas, - atsakiau.

- Aš irgi būtinai dirbsiu įdomų darbą, - tvirtai pareiškė ji.

Baigusi melžti Činči „įsilipo“ į guminius batus ir išginė sarlykus į ganyklą – už pusantro kilometro. Grįžusi ji su senele išvilko iš jurtos sunkų separatorių ir pradėjo kantriai sukti rankeną, kuriai prireikė nemažai jėgų. Činči nė kiek nesiilsėjo.

Tuo metu kita anūkė Kunzemaa pakvietė mane į jurtą gerti arbatos. Tuviai arbatą su pienu užpliko katile, paskui perpila į arbatinį ir išpilsto po pialas. Ji puikiai malšina troškulį ir geriama kelis kartus per dieną po kiekvieno valgio.

Pusryčiams, pietums ir vakarienei piemenys valgo pieno ir mėsos. Gyvenvietės parduotuvė užsisako tik miltų, arbatos, cukraus ir druskos.

Kas mėnesį šeimos stovykla, priklausomai nuo burnų skaičiaus, sudoroja nuo 4 iki 6 avinų. Sarlykus skerdžia tik tada, kai prasideda šalčiai. Piemenų susivienijimas vieną skerdieną padalija kelioms šeimoms.

Man teko paragauti sarlykų mėsos Altajuje. Koš Agačo rajone, netoli nuo Mongun Taigos, už kalnagūbrio, netyčia pakliuvau į šermenis pas kazachus. Vyrai ir moterys susėdo prie skirtingų stalų erdvioje jurtoje. Prieš mane ant senelio kelių įsitaisė mažas berniukas. Senelis dailiai raikė mėsą nuo virtos jako galvos ir skundėsi, kad anūkėlis mažai valgo:

- Kodėl tu nieko nevalgai. Štai tau akytė, - jis iškrapštė peiliu sarlyko akiduobę ir delne atkišo vaikui gana stambų balkšvą rutulį.

- Nenoriu! - iš visų jėgų aikštijosi vaikas.

Man akies paragauti irgi visai nesinorėjo, užtat virtos kepenys pasirodė labai skanios. Mėsa irgi buvo neblogo skonio, nors šiek tiek ir sausoka.

Paskerdę gyvulį tuviai pirmiausia ruošia patiekalus iš dūblių ir kraujo. Valgiai vadinasi „izig-chan“ - „karšti viduriai“.

Žarnas kemša mišiniu iš pieno ir kraujo su prieskoniais, prideda išvirtų arba iškeptų ant lajaus kepenų, susmulkina plaučius, širdį, blužnį, paskanina vidurių taukais ir įvairiomis džiovintomis žolelėmis. Pilvaplėvę sukarpo ilgomis plonomis juostomis ir kartu su mėsos rėžiais supina į kasytę. Kitą dieną po skerstuvių kepa pyragėlius su kepenų likučių įdaru. Ir tik kai suvartoja tas visas gyvulio gėrybes, tuviai imasi ruošti valgius iš skerdienos.

Taip būna šiokiadieniais. O per iškilmes, kai sulaukiama svečių, ruošiama viskas iš karto ir patiekiama ant kilimo, nes piemenys valgo jurtoje sėdėdami ant grindų patiesalų.

Kunzemaa mus vaišino bandelėmis ir grietinėle iš sarlykų pieno, kuri be jokio šaldytuvo sustingsta į kietą saldų sviestą. Vertėjaujant Činči ji papasakojo apie giminaičius, gyvenančius aukštai kalnuose. Šiomis dienomis gelbėdamiesi nuo šalčių ir vilkų jie nusileido į saugesnę vietą.

Žinodamas, kad reikia keliauti kartu su jurta, pagalvoju, kad toks persikėlimas nėra lengvas. Bet tik anksčiau jakai šioms vietoms buvo pagrindinė transporto priemonė. Dabar galima užsisakyti mašiną, kuri šeimą su visa manta nugabena į reikiamą vietą. Tad šiandien tai beveik taip pat nesudėtinga, kaip miestiečiui persikraustyti iš vieno buto į kitą.

Palikdamas šį atšiaurų kraštą ir svetingus žmones, gailėjausi, kad mieste jakų nesutiksi. Galima tik rasti perukų iš jų vilnų – tokius dažnai naudoja teatrų grimuotojai. Nepaisydami linksmojo anglo Beloko patarimo, tėvai nesiskubina savo vaikučiams dovanoti jakus. Tad panorus susipažinti su tais gražuoliais „akis į akį“ teks nusigauti iki Mongun Taigos, nors kelias tikrai neartimas...

„GEO“
Parengė V.B.